0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Alanas stovėjo mažame tamsiame kambarėlyje ir žvalgėsi.
- Kažką matai? - Pasiteiravo šalia stypsančio draugo. Dėl įdomumo bandė įsivaizduoti, kad yra visai ne pamokoje, o vykdo paskirtą užduotį, lyg dirbtų aurorų štabe. Svarbiausia buvo nesusimauti ir viską padaryti teisingai. Ir kažin ar buvo kur suklysti bent pradžioje.
Vaikinas padėjo sau šviesdamas lazdele, kol aptiko tą veidrody prie pat galinės sienos. Priėjo prie jo ir pasakė.
- Bandysiu pirmas gerai? Esspehottum. - Ištarus burtažodį pasidarė dar tamsiau, jei tas išvis buvo įmanoma. Nepadėjo net lazdelės šviesa. Ji tarytum išnyko toje begalinėje tamsybėje. Alanas jautė, kad tai jį kažkaip keistai veikia. Lyg jautėsi silpnesnis, kažkoks tarytum užgožtas.
Raudonplaukis pabandė susikaupti. Jei teisingai suprato užduotį, tai suvaldžius veidrodį tamsa turėjo pranykti. Galvon pradėjo lįsti visokios mintys. Gal todėl, kad čia pat stovėjo Adrijas jis prisiminė tą pirmą susitikimą su juo. Kai vos nepražuvo. Į protą atsėlino siaubas. Atrodė, kad šiurpas sukaustė smegenis. Ir Grifas pajuto, kad visai nekontroliuoja situacijos.
Kažkokioje visai mažutėje proto kertelėje dar vis lindėjo mintis, kad reikia priešintis tam veidrodžiui. Ta proto dalelė jam priminė, kad dabar viskas išties gana neblogai. Vaikinas pagalvojo apie Dori ir širdyje pasidarė šilčiau. Prisiminė jų kartu leidžiamus vakarus ar dienas. Prisiminė kaip gera ją apkabinti. Ir tie jausmai kažkaip prasklaidė siaubo šaltį. Alanas sugebėjo išmesti tą tamsą sau iš galvos. To nebus, aš galiu tave suvaldyti. Pasakė tvirtai mintyse. Ir pagaliau pasijuto išties laisvas. O tamsa pranyko. Tiesa, jautėsi jis nuvargęs. Bet labai patenkintas savimi.
- Pasiruošęs? Nusiteik, kad tikrai bus ką veikti. - Džiugiai pasakė Adrijui.

Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Kai draugas pradėjo karą su tuo veidrodžiu Adrijas stovėjo prie durų ir stebėjo. Tiksliau bandė stebėti kas vyksta. Net jis dabar jautėsi kažkaip prastai. Nors tik laukė kol reikės pačiam pradėti dirbti. Jei jau šitas veidrodis tiek sugeba, tai ką gali tikras? Adrijui pasidarė įdomu kas per žmogus sukūrė tokį daiktą. Turėjo būti geras burtininkas. Stiprus. Toliau galvojo. Bet kuo toliau, tuo labiau jautė, jog toji tamsa smelkiasi ir į jo mintis.
Po labai prailgusio laiko Alanas pagaliau susitvarkė su tuo daiktu. Ir jie pasikeitė vietomis. Adrijas tylėjo, nieko nesakė į draugo raginimus. Tyloje jam geriau sekėsi susikaupti.
- Esspehottum. - Pratarė ramiai ir užtikrintai. Ir štai dabar jau jam teko tramdyti tą daiktą.
Tik deja sekėsi prastai. Nemėgstu veidrodžių. Staiga pamanė. Nei tokių kaip šitas, nei įprastų. Veidrodžiai priminė Vendigo. Ir dabar atrodė, jog tirštoje tamsoje tas demonas gali atsirasti ir įtraukti Volkerį į šį veidrodį. Toji mintis visai užvaldė jį. Nepadėjo jokie nusiraminimo žodžiai, kuriuos bandė sau įkalti į galvą. Dabar jam atrodė, kad laikas slenka dar lėčiau. Regis jis jau čia kokias kelias savaites ar dienas. O visur tvyro toji neperžvelgiama tamsuma. Adrijas ir nepajuto, kaip suklupo ant kelių.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Alanas vis dar džiūgavo dėl sėkmingos pamokos pabaigos. Neveikė net vėl pradėjusi sklisti tamsa.
Bėgo minutės. Viena, kita. Jau tikrai atrodė, kad kokios dešimt pralėkė.
- Adri, - pašaukė. Bet atsako negavo. Ir dar išgirdo kažkokį triukšmą. Todėl atsargiai pradėjo slinkti jo link. Kol užčiuopė draugą tamsoje. Tikrai jam gana. Pagalvojo ir padėjo jam atsikelti. Tada išvedė iš to kambariuko ir užtrenkė duris. Nežinojo ar veidrodis nustos veikti ar ne. Bet tikrai neketino laukti iki tol, kol Adrijas praras sąmonę ar dar kas jam nutiks.
- Tau reiktų prisėsti. - Pasakė ir nuvairavo jį prie stalo. Pats irgi įsitaisė ant kėdės. Buvo labai gera išsprukti iš to niūraus kambarėlio.
- Ar viskas gerai? - Paklausė. Labai stebėjosi, kad jam nepavyko pabaigti užduoties. Bet išėjo kaip išėjo. Bus dar kitų pamokų. Pagalvojo.

Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Nenoriu čia būti. Galvoje teliko tik ši mintis. Norėjosi pabėgti. Bet kojos kažkur pradingo. O gal jis pamiršo kaip jomis pasinaudoti. Tamsu. Tamsa užlipdė jam akis. Apakau. Šaukė savo galvoje. Visai neprisiminė, kad kažkur yra Alanas ir pajutęs jo prisilietimą krūptelėjo. Bet tai padėjo prablaivėti ir Adrijas kažkaip pagaliau išsikrapštė iš to kambario. O tada jie priėjo stalą ir Adrijas klestelėjo ant kėdės.
- Man viskas gerai. - Patvirtino. Ir dabar, kai pagaliau vėl sėdėjo šviesoje ėmė siusti. Kas čia per nesąmonė? Tai tik kvaila kopija. Turiu grįžti ir pabaigti su tuo kvailu daiktu. Tik jis nežinojo ar vėl reikės iš naujo naudoti tą burtažodį ar ne. Todėl visgi pasiliko klasėje.
Daugiau jau to tikrai nebus. Piktai galvojo. Ši pamoka jam pasidarė iššūkiu. Bet tai Adrijui visai patiko. Ir Volkeris nekantraudamas pradėjo laukti kitos apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Vos įžengus į tamsų kambarį, Delfė pradėjo keikti save visais įmanomais žodžiais, kad net nepabandė susirasti žmogaus, su kuriuo atlikti užduotį. Viena pati šviesiaplaukė sustingo iš baimės. Nuo kada bijau tamsos? Juk tai tik veidrodis tamsoje, ar ne?
- Lumos, - dirbtinai drąsiu balsu pasakė Švilpynės koledžo mokinė. Lazdelė nušvito, Delfė pradėjo garsiau kvėpuoti.
Veidrodis stovėjo pačiame sienos gale, kairėje pusėje. Delfė lėtai, atsargiai priėjo prie paslaptingojo veidrodžio, palaukė kelias sekundes, kad susikauptų ir garsiai ištarė burtažodį.
- Esspehottum! - mergina ištarė užtikrintai, tačiau neatrodė, kad kažkas įvyko.
Švilpynės koledžo mokinė pasijuto silpnai, tačiau  pabandė išmesti visas blogas mintis iš galvos ir labai stipriai susikaupusi pabandė dar kartą.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
  Rensa panaudojo burtažodį. Tai leido Vegai kiek atsikvėpti, nes ji abejojo savo kerėjimo sugebėjimais ir nusprendė nerizikuoti. Mergaitė jau norėjo pasisiūlyti paimti veidrodį, tačiau tą jau pasisiūlė padaryti Sakura. Varniukė tam neprieštaravo. Netikėtai paėmusi veidrodį Sakura krito apalpusi. Na, bent jau Vega tikėjosi, kad Sakura tik apalpo. Ji visiškai nepagalvojo, kad veidrodį gali paimti tik tas, kuris jį užkerėjo. Kodėl profesorius to nepasakė? Pagalvojo šviesiaplaukė panikuodama. Gruodė nuėjo paprašyti profesoriaus pagalbos, o tai leido mergaitei kiek atsikvėpti. Ji manė, kad profesorius žinos ką daryti, todėl išėjo iš kambario palikusi Sakurą su Rensa. Išėjusi sustojo ir atsigręžė.
- Rensa, gal galėtum pabūti su Sakura? Paklausysiu ką profesorius ten pasakys, - tarė ir nuėjo.
  Mergaitė tikėjosi, kad tą išgirdęs profesorius ateis padėti, tačiau jo reakcija buvo visiškai kitokia. Jis tiesiog liepė ją išnešti. Ką? Kaip jis tą gali? Galvojo varniukė visiškai nesuprasdama kaip jam tai gali nerūpėti. Ji nebesivaldė.
- Ar jums nerūpi vaikai? Kaip jūs galite šitaip kalbėti?! Be to, ji nekalta, kad jai taip atsitiko! Jūs neminėjote, kad veidrodį gali paimti tik žmogus, kuris panaudojo kerus! Jei jūs būtumėte mus įspėjęs to nebūtų atsitikę! O dabar tiesiog liepiate ją išnešti?! Ar jūs širdies visai neturite? Tai ko tada čia dirbate? - garsiai bei piktai visas mintis išsakė Vega visiškai pamiršusi žmogiškumą. Ji buvo kaip reikiant įpykusi.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Mendel pradėjo aiškinti, kad užduotis su veidrodžiu jai, esą, per lengva, Tobias pajuto, kaip jo lūpas iškreipia žiaurus šypsnys.
- Per lengva, sakai? - vaikinui prieš akis iškilo prisiminimai, kaip, rodos, prieš šimtą metų drauge su Dafydd bandė gauti Juodąjį veidrodį ir vos nepalydėjo galvos. - Tai gal nori keliauti susidurti su tikrąja Juodojo veidrodžio versija? Ta, kuri tamsą skleidžia dešimčių kilometrų spinduliu? Ta, kurios tamsoje po penkių minučių pasidaro sunku kvėpuoti ir eiti, po dešimties pamiršti kas esi ir kas tau brangu, o po penkiolikos - miršti? Ta, kurią paliesti gali tik geriausi iš geriausių juodosios magijos žinovai? Ta, kuri pasiglemžė tūkstančius gyvybių? Tada tau būtų ne per lengva?
Tačiau toji užsispyrėlė mergina pareiškė, kad pasiskųs direktorei, nes "į mokinius kerų laidyti negalima". Tobias nurijo pastabą apie tai, kad pati Mendel prieš pusvalandį paleido kerus į mokinę, o paskui ir į jį patį. Tegul eina sau. Jei mane išmes iš darbo - dar geriau. Bent jau nereikės būtų šitam beprotnamy.
Tarsi patvirtindama juodaplaukio mintį, kad Hogvartsas yra beprotnamis, prie vaikino prilėkė kažkokia varniukė, visa gerkle rėkaudama, kad Tobias - beširdis niekšas. Mergaite, net neįsivaizduoji, kiek žmonių ir sutvėrimų tau pritartų.
- Man nerūpi, - paprasčiausiai pasakė, žvelgdamas į mergaitę. - Galvoji, gyvenime tau kas nors pateiks instrukcijų lapelį, kaip reikia elgtis? Ne. Kartais tiesiog turi pasitelkti savo likusias smegenų ląsteles ir pamąstyti. O jei tokių neturi - mirsi. Viskas paprasta. Be to, toji tavo draugė nemirs. Anksčiau ar vėliau vis tiek pabus. Turbūt.
Nusisukęs Tobias grįžo prie savo stalo. Kaip gali penkiolika minučių tęstis, rodos, visą valandą?
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Bonė Aneta Iden

  • I kursas
  • *
  • 36
  • Taškai:
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
 Tyla. Kiek daug ji gali slėpti.
 Kiekviena tylos akimirka lyg sidabrinė adata rėžėsi į Alisos širdį, palikdama gilų randą ir garsų aidą ausyse. Ji lyg sukaustyta grandinių žiūrėjo į porcelianinį mokytojo veidą. Ji atpažino akis. Tas akis, kurios savyje slėpė pagiežą ir gilų skausmą. Akis, kurios lyg tamsūs ežerai tyvuliavo kažkur priešais, kelio gale. Mamos akis.
 Vargais negalais, jausdama, kaip jos siela apšerkšnija ir pasipuošia džergšinčiais lyg peiliai varvekliais, mergaitė sugrįžo į šį pasaulį. Mokytojas kalbėjo apie pamokos temą, keli mokiniai piktai šūkavo, o pro langą įspindo ironiškai šviesus saulės spindulys.
 Saulė? Argi pasaulyje dar esama tokio paprasto, jaukaus ir auksinio kūrinio? Argi pasaulyje dar galima atrasti meilės nuotrupų, išbyrėjusių pro širdies įtrūkimus? Pasaulyje. Rūko ir melo apgaubtoje iliuzijoje. Kiek žmonių šypsosi ir juokiasi, užsidėję aktoriaus kaukę, slėpdami ašaras ir nusvirusius lūpų kampučius? Kiek aklųjų turi nešioti deglus ir nušviesti kitiems kelią? Kiek vilkų tyko pakelėje, kiek melagingų tvyksnių ir atspindžių blyksteli tarp medžių?
 Atspindžių. Žodis vis aidėjo ir aidėjo švilpynukės galvoje. Kaip keista, kad jis vis garsėja. Net ir mokytojo lūpos, kurios atrodė lyg surakintos, pakartojo šią frazę. Jo balsas keistai panašėjo į aimaną, sklindančią juodoje antrakursės pasamonėje.
 Alisa giliai įkvėpė ir pripildė plaučius šilto ir gaivinančio oro. Tada jos protas klaktelėjo tarsi užraktas ir nugrūdo visas mintis į tolimiausią kertę. Bet neilgam, tik iki kitos nakties.
 Mergaitė pasistengė išgirsti bent kelis mokytojo žodžius. Juodasis veidrodis. Veidrodis ir atspindžiai... Ne, veidrodis ir pamoka. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, jos Hogvartsas, jos klasės draugai, jos lazdelė. Jos mintys... Ne, jos knygos. Taip taip, jos knygos, jokių minčių, tik raidės ir sakiniai, pergamentas ir plunksna, rašalo dėmės ant grindų ir atviros durys, vedančios į tamsą... Į kitus kambarius. O kambariuose grėsmingai spindėjo dar viena įrėminta melo šukė.
 Staiga visi mokiniai ėmė stotis ir po vieną ar grupelėmis slinkti į kambarius. Nenorėdama atsilikti, švilpynukė nusekė iš paskos vatinėmis kojomis ir tuščia lyg šluotų sandėliukas galva.
 Nagi, galvok apie gėles. Ne, gėlės trapios, jos vysta, kaip ir laimė. Galvok apie žvaigždes. Ne ne, jos gęsta ir palieka danguje tik blyksnius. Galvok apie paukščių balsus, grėsmingą varnų krankimą lakštingalų čiulbėjimą, mėtų arbatą ir keksiukus, galvok apie draugus. Apie draugus. Draugus, draugus, draugus.
 Bet kas tie draugai? Argi jie nėra gėlių žiedai, dar kelios žvaigždės, žvaigždynai, galaktikos ir planetos, sukančios tave aplinkui ir galų gale vistančios Juodosiomis skylėmis?
 Draugai - tik trapus ledas. Jie ateina, išeina, lūžta ir įmeta tave į į ledinį glėbį, o tada išsitraukia žodžius ir išeina. Bet ar jie grįžta? Tai juk dar viena paslaptis.
 

*

Rensa

Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
  Sakura pasisiūlė paimti veidrodį. Rensai visiškai nerūpėjo kuri draugė tą darys, tačiau norėjo, kad veiksme sudalyvautų visos. Deja, Sakura paėmusi veidrodį apalpo. Ir kaip aš galėjau nepagalvoti, kad veidrodį gali paimti tik tas, kuris jį užkerėjo? Kaip? Pagalvojo mergaitė žvelgdama į Sakurą. Ji labai ant savęs pyko. Manė, kad kalta tik ji ir niekas kitas. Bei tuo save įtikinėjo. Paskui Vega sumanė nueiti pažiūrėti ką pasakys profesorius. Rensa tik linktelėjo. Tai buvo mažiausia ką ji galėjo padaryti. Galvoje tik sukosi mintys apie savo kvailumą. Rensa jautėsi išties kvaila. Ji labai ant savęs pyko. Net iš to kambariuko ji išgirdo profesoriaus atsakymą, kuris tikrai šokiravo mergaitę. Cavallon pavardės nešiotoja nebeįsivaizdavo ką daryti. Ji nenorėjo Sakuros tiesiog išnešti. Ji jau ir taip ant savęs pyko, kad per ją Sakura apalpo, todėl dabar tikrai nepaliks jos likimo valiai.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 624
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
  Erka kerų nepataikė. Na, ne nepataikė. Jis išsisuko. Net nesinaudodamas lazdele. Jis tesugebėjo pasitraukti. O paskui... Na... Vertėsi kūliais. Tai priverti klastūnyno atstovę nusijuokti.
- O, profesoriau. Gražiai užsiiminėjate žiobarų sportu. Tik kodėl tada mokate kerėti. Juk tai išduoda, kad esate grynas žiobaras. Nors dar klausimas ar tikrai mokate kerėti. Juk lazdelės neišsitraukiate. Jūs tesugebėjote pasitraukti. Apmaudu, - pašaipiai tarė klastūnyno atstovė. Paskui paleisti kerus į profesorių pabandė ir Dori, tačiau jai taip pat nepavyko. Tačiau profesorius daug pikčiau reagavo į Dori nei į Erką. Tai supykdė violetinių plaukų savininkę.
- Profesoriau, kodėl į Dori reaguojate pikčiau nei į mane? Nejau nežinote, kad šiais laikais turi būti lygybė? - paklausė Erka.
  Erka nusprendė šioje pamokoje daugiau laiko negaišti, todėl pasekė Dori pavyzdžiu ir išėjo.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Bonė Aneta Iden

  • I kursas
  • *
  • 36
  • Taškai:
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
 Vos tik Alisa įžengė į mažąjį kambariuką, ją pasitiko šiurpioji tamsa. Ji buvo lipni ir klastinga, tarsi gyvatė, pasiruošusi susirangyti užantyje ir giliai įkirsti. Tamsa ėmė lįsti pro ausis, plekšnoti veidą šaltais delnais ir dangstyti akis. Mergaitė užsimerkė. Po vokais taip pat karaliavo bežvaigždė naktis, tačiau ji buvo visai kitokia - šilta, aksominė, tarsi juoda mantija, apsiaučianti pečius ir sauganti tave nuo gerai išgaląstų žiemos peilių.
 Atkišusi rankas, lyg neregė, švilpynukė ėmė tyrinėti kambarį savo smulkiomis rankomis. Nieko ypatingo - akmeninės sienos, išraižytos savo gyvenimo istoriją nebyliai pasakojančių randų ir tokios pačios grindys, savo akmenimi sugeriančios tylius žingsnius. Tik vienas daiktas ypatingas - slidus, šaltas, tarsi vanduo. Tas šaltis buvo ne toks, kokį antrakursė jausdavo naktimis - šiurpus, galandantis savo iltis ir pasiruošęs pulti, užsiundyti ant visų nekaltųjų savo demonus.  Šis ramus, tyliai ošiantis ir jaukiai šnabždantis šaltis tarsi kvietė dvylikmetę ateiti, apsikabinti nematomą angelą ir skristi su juo link debesų. Jis buvo patikimas ir žemaūgė, nė kiek nesuabejojusi priėmė kvietimą. Ji pamiršo, kad net pati gražiausia šypsena gali slėpti smailius lyg adatos žodžius.
 Nespėjusi to suvokti, Alisa nuskriejo užmarštin ir juodumon. Jai buvo taip gera... Gera, gera, gera... Gera visą amžinybę...
  Tol, kol į mergaitės sąmonę įsibrovė dar vienas šėtonas.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '22 ruduo
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
Likusios dešimt minučių praėjo palyginti ramiai. Bent jau niekas nenualpo, neužpuolė Tobijo kerais ar žodžiais. Na, neskaitant tos klastuolės Forrm, kuri dar kažką nusprendė Tobijui pareikšti, tačiau šis ją labai pavyzdingai ignoravo. Mergaitei išsinešdinus iš kabineto, prasidėjo sąlygina ramybė (tai yra, niekas Tobijui nekniso proto, tačiau jis vis dar turėjo vaidinti profesorių).
Laimei, nuskambėjo varpas. Tobijas net nesivargino atsistoti, paskelbti, kad pamoka baigėsi, pagirti (lyg būtų už ką) ar užduoti namų darbų (velniop namų darbus, paskui dar taisyti juos reikės. Jei norės, patys išmoks, nenorės - ne mano bėdos. Gali mane nors ir iš darbo išmest - ilgiau nei būtina čia nepasiliksiu.). Vaikinas tiesiog mostelėjo ranka parodydamas, kad mokiniai gali keliauti savais keliais ir vėl nuleido akis į knygą. Kadangi norėjo susirasti padoresnį darbą, jam reikėjo kiek prisiminti juodosios magijos teoriją. Juodaplaukis mintyse sau pažadėjo per laisvą pamoką praeiti kambarius ir deaktyvuoti Juoduosius veidrodžius (tuo pačiu pažiūrėti, ar koks liurbis, nesugebėjęs įvaldyti kerų, nepasiliko kambarėlyje), o iki to laiko prisiminti prakeiksmų pagrindus.
Sunkiai atsidusęs Tobias eilinį kartą pagalvojo, kad mieliau būtų namuose, su Britta, ir palinko prie knygos.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.