[Tobias Liam Walters]

Jeigu Tobias būtų gavęs po galeoną kas kartą, kuomet jis pagalvodavo "ir kokio velnio aš sutikau čia dirbti?", dabar jau turėtų visai padorią pinigų sumą ir galėtų nešdintis iš šios šėtono skylės Hogvartso neatsigręždamas. Deja, už tokias mintis pinigų, bent kol kas, niekas nedalino, tad vaikinui neliko nieko kitą, kaip tik mėginti išgyventi šią dieną.
Toji mergaitė su teleskopu, kuri į apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių sugalvojo paleisti paršelį ir balandžius, dabar visa gerkle kažką plyšojo apie kaltę ir teleskopus. Regis, ji visiškai nesureagavo į tai, kad iš jos koledžo Tobias atėmė taškus. Kiek pasirausęs atmintyje juodaplaukis ištraukė, regis, pačios Brittos įspėjimą, apie Hogvartsę besimokančią Elliw, kuri garsėjo teleskopais ir prasta atmintimi. Vaikinas suprato, kad su ja švaistyti laiko neverta ir geriau tiesiog ignoruoti viską, ką ji daro ar sako. Vaikinas buvo šventai pasiryžęs tai daryti, tačiau tuomet klastuolė užkliuvo už balažin ko ir išsidrėbė tiesiai juodaplaukiui ant kojų. Šitas perpildė jo kantrybės taurę.
- Goff! Nešdinkis iš pamokos ir kad daugiau tavęs čia nematyčiau! - Tobijui buvo visiškai nusispjaut į tai, kad Elliw šitą jo paliepimą pamirš dar nepasibaigus pamokai. - Atimu dar dvidešimt taškų iš Klastūnyno!
Baigęs savo tiradą vaikinas apsigręžė ir grįžo prie stalo. Išsitraukęs termosą kavos, juodaplaukis meldėsi, kad ši pamoka greičiau pasibaigtų. Ir, pageidautina, be jokių kitų nesusipratimų.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Skaudėjo viską, taip pat ir teleskopą. Ir kodėl tos bjaurios mergiūkštės negali susirasti geresnės veiklos nei Elliw gyvenimo griovimas?! Galėtų jos, pavyzdžiui, taisyti teleskopus. Bet kur ten! Tos septynios bjaurybės buvo visiškai nenaudingos, tad dabar Elliw buvo baisiai nepatenkinta. Jos gyvenimas iš viso buvo pernelyg sudėtingas. Teleskopai nyksta arba dūžta, draugės vis pamiršta, kad ji egzistuoja, o štai bjauriosios mergiūkštės nuolat trinasi ten, kur joms ne vieta! Taigi nenuostabu, kad velsietė supyko. Tik kurią bjaurybę jai dabar apkaltinti?
- Tai tu kalta! - taip ir nepriėmusi sprendimo rėžė ji ir pasijuto šiek tiek geriau. Apkaltinus bjaurybes gyvenimas iš karto pasidaro gražesnis. Ir visai nesvarbu, kad Elliw neprisiminė viso šito priežasties. Tiesa, ji nė nebūtų galėjusi pasakyti, kas yra “visas šitas.”
Kad ir kodėl ji gulėjo ant grindų, dabar pabandė atsistoti. Kažkuriuo momentu dėl niekam nežinomų priežasčių pavirto į ožką. Niekas nežinojo ne tik priežasties, bet ir būdo, kaip mergaitė tai padarė. Vis dėlto dabar ji stovėjo ant keturių kojų ir panikavo. Neįsivaizdavo, kas atsitiko, bet nesugebėjo to netgi pamiršti. Pradėjo kaip išprotėjusi lakstyti aplinkui ir galiausiai užšoko ant kažkokio stalo, ant kurio, deja, nebuvo nė vieno teleskopo. Vis dar nesuprasdama, kas atsitiko, velsietė pradėjo mosikuotis kojomis (kad ir kaip keistai tai atrodė) ir netyčia kažkam įspyrė į galvą. Ar tai buvo bjauri mergiūkštė, ar draugė, ar šiaip koks nepažįstamas asmuo, Elliw nė neįsivaizdavo.

[Erka Forrm]

  Prabėgo vasara. Kaip visada vaikų namuose. Ir kaip visada nuobodžiai. Kartais Erka pagalvodavo kodėl iš jų nepabėga, tačiau tingėjo ir nematė prasmės, nes ją vis tiek surastų. O kęsti visą tą nesąmonę ji tingėjo, todėl nusprendė tiesiog ištverti vasarą vaikų namuose. Buvo keista, kad ji pagaliau praėjo. Dažniausiai klastuolei vasaros labai prailgdavo. Taip, ji nekentė pamokų ir apskritai viso Hogvartso, bet dar labiau nekentė to vaiknamio.
  Kaip bebūtų Erka sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ir sėdėjo su Dori, o tai kiek džiugino, nes buvo bent kiek lengviau iškęsti pamoką. Erka jau buvo penktakursė, o Dori - šeštakursė. Tai kiek liūdino, nes penkiolikmetė neįsivaizdavo kaip iškęs pamokas septintame kursei kai Dori jau nebesimokys. Dori buvo vienintelė jos pažįstama su kuria ji galėjo ramiai krėsti išdaigas ar apie bet ką pasikalbėti. Su ja pamokose visada būdavo linksmiau. Na, žinoma ji galėjo neiti į pamoką ir tikrai būtų ramu, bet vis dėlto norėjo pereiti į kitą kursą, todėl tekdavo jose apsilankyti.
  Profesorius buvo naujas, o tai tiesą sakant nustebino. Erka jau buvo įpratusi matyti tuos pačius profesorius. Na, bet apsigynimas nuo juodosios magijos visgi buvo ta pamoka, kurios profesoriai nuolat keitėsi. Violetinplaukė nežinojo kodėl būtent šios pamokos profesoriai nuolat keičiasi, tačiau tai jai ir nelabai rūpėjo. Jai rūpėjo išbandyti profesorių.
- Taip, tu teisi. Reikia jį nuleisti ant žemės, - tarė violetinių plaukų savininkė, o tada Dori uždavė klausimą į kurį atsakymas buvo akivaizdus. - Aišku, kad neisiu. Norėtum. Niekada gyvenime, - dar pridėjo Klastūnyno atstovė.

[Dori Mendel]

Dori susierzino. Nesuprato, dėl kokios priežasties profesorius ją visiškai ignoravo. Žinoma, o kvaišelė Elliw tik ir sukosi įvykių sūkuryje.
Netrukus Erka pasakė, kad tikrai neis atlikti užduoties. Nors širdyje Mendel visai norėjo tą užduotį atlikti, nes galvojo, kad ji galėtų būti jai naudinga, tikrai pasirodė rimta, bet ji negalėjo to pasakyti Erkai. Šį kartą teks praleisti, pagalvojo mintyse. Ką Erka pagalvos, jeigu aš nueisiu?
Aišku, kad dabar reikėjo iškrėsti ką nors tam naujajam profesoriui, tačiau ir šito klastuolė daryti nelabai galėjo, nes truputėlį bijojo. Nebuvo tikra, kaip jis reaguos. Dėl Merlino, kas dabar tau darosi?! Atrodo, kuo aukštesnis kursas, tuo tampi skystesnė, vis dar kalbėjosi su savimi galvoje. Nuo kada tau rūpi, ką pamanys ar kokių kokių priemonių imsis profesoriai?
- Žinai, Goff susirenka visą profesorių dėmesį, - tylutėliai pasakė nusprendusi į teleskopininkę nukreipti savo pyktį. - Aš pamokysiu ją, o tu, jeigu nori, gali profesorių, - pasiūlė ir metė žvilgsnį į jo termosą, kurį norėjo kerais nuversti, bet nedrįso. - Levicorpus, - taip pat tyliai tarė ir mostelėjo burtų lazdele į Elliw pusę.

[Erka Forrm]

  Erka nesuprato kaip profesorius galėjo sugalvoti tokią kvailą užduotį. Kas tiems profesoriams darosi? Negi dabar visi lygiuojasi į Matthew, o tai yra žemiausią lygį? Pagalvojo violetinplaukė, o tada atsisuko į Dori.
- Taip, Elliw kaip visada susirenka visą profesorių dėmesį, nors jis ir turėtų priklausyti mums. Gerai, aš pasirūpinsiu profesoriumi, - sutiko penkiolikmetė ir pažvelgė į jį. Juodaplaukis atrodė pakankamai jaunas. Nedaugiau trisdešimties, tačiau tai nieko nekeitė. Jis vis tiek turėjo nusileisti ant žemės. Buvo aišku, kad jis pats to padaryti nesugebės, todėl teks pasidarbuoti Erkai. Na, ko gi nepadarysi, kad žmogus paprotėtų. Žinoma, su Elliw tai nepavyktų, todėl dėl jos nieko ir nedaryčiau, bet su profesoriumi gal įmanoma. Pagalvojo penktakursė ir išsitraukė lazdelę.
- Scourgify, - tarė ji nutaikiusi lazdelę į profesorių bei mostelėjo ja. Skanaus. Pagalvojo Erka.

[Vega Dellal]

  Išgirdusi Sakuros žodžius Vega suprato, kad jos atostogos nebuvo geros, tačiau daugiau klausinėti draugės neketino. Nenorėjo taip jos liūdinti. Vega žinojo, kad jos tėvai gyvena atskirai visiškai skirtingus gyvenimus. Ir žinojo, kad Sakura tik dėl Hogvratso pasirinko likti Londone, o ne grįžti į pievą. Mergaitei buvo gaila draugės. Buvo gaila, kad Sakura turėjo pasirinkti tarp Hogvartso ir gimtųjų namų. Varniukė žinojo, kad tas pasirinkimas išties sunkus. Ji džiaugėsi, kad Sakura nusprendė čia likti ir jos galės bendrauti, tačiau ji jautė sau pykti, kad dėl jos Sakura turėjo palikti pievą. Vega norėjo kada nors nukeliauti į tą pievą. Iš Sakuros pasakojimų tai buvo išties įdomi vieta. Joje žmonės nesinaudojo įvairiais plastikiniais daiktais ir apskritai mažiau teršė, o tai džiugino varniukę. Antrakursė žinojo, kad žemėje yra be galo daug šiukšlių, o žmonės tik toliau teršia. Vega visada stengdavosi teršti kuo mažiau, tačiau gyvenant mieste tai buvo išties sunki užduotis.
  Tada mergaitė išgirdo, kad Rensa buvo Danijoje, o tai tikrai nustebino antrakursę. Apie Daniją rudaakė buvo skaičiusi knygoje.
- Oho. Kas joje labiausiai patiko? - paklausė. Vega labai džiaugėsi, kad draugė buvo kitoje šalyje.
- O Klaipėda tai šalis? Niekada apie tokią negirdėjau, - tarė varniukė truputį susigėdusi. Jai buvo išties gėda, kad nieko nežinojo apie Klaipėdą.
  Vega kartu su draugėmis įžengė į vieną iš kambariukų. Jame buvo labai tamsu. Nebuvo įmanoma nieko matyti. Varniukė ėjo kambariu į priekį bandydama ką nors įmatyti, tačiau jai nesisekė. Vietoje to ji atsitrenkė į kažkurią iš draugių.
- Oi, labai atsiprašau, - tarė ji, o tuo metu Gruodė pašvietė kamabrį. Tą patį nusprendė padaryti ir Vega.
- Lumos, - tarė ji ir jos nuostabai lazdelės galas pradėjo šviesti, bet tai tikrai labai ją nustebino, nes paprastai iš pirmo karto jai nepavykdavo. - Ačiū už idėją, Gruode, - dar pridėjo ji. O tada išgirdo, kad Gruodė mano, jog veidrodis yra kambarėlio gale, dešinėje pusėje. Vega priėjo prie kambarėlio galo ir visą jį išnaršė pasišviesdama lazdele, tačiau jame veidrodžio nerado. Tada apėjo visą kambarį ir veidrodį pamatė prie vienos iš sienų.
- Jis štai čia. Gal kuri galėtumėte panaudoti kerus? - paklausė šviesiaplaukė.

[Rensa]

  Rensa išgirdo visų trijų draugių klausimus apie Daniją. Kadangi jų buvo tiek daug ji neturėjo teisės į juos neatsakyti.
- Buvau Kopenhagoje. Daug ką. Buvau atrakcionų parke, daugybėje muziejų bei tiesiog daug laiko praleidau tyrinėdama ją. Išties labai gražus miestas. Labiausiai patiko pats miestas. Jo architektūra, - tarė Cavallon pavardės nešiotoja, o tada kartu su draugėmis patraukė į kambarėlį. Jame buvo pakankamai tamsu, tačiau Rensa buvo pripratusi prie tamsos, nes dažnai užmiesčiuose stebėdavo bei tyrinėdavo naktinį dangų. Oranžinių plaukų savininkė stebėjo drauges, kurios pasišviesdamos lazdelėmis lazdelėmis ieškojo veidrodžio, o jį radusios paprašė kurios nors panaudoti kerus. Tą padaryti nusprendė Rensa.
- Aš galiu. Tuoj, - tarė antrakursė ir išsitraukė lazdelę. - Esspehottum, - tarė ir mostelėjo lazdele. - Man jį paiimti ar norite kuri nors iš jūsų?

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw nuoširdžiai panikavo, tik niekaip nesisekė prisiminti to priežasties. Ji nenorėjo čia būti, teleskopas dingęs, iš kažkur atsirado dvi papildomos kojos... Ar gali kuri nors gera mergaitė atsirasti ir paaiškinti, kas čia dedasi?!
Deja, visos draugės ir toliau buvo dingusios, tad su gyvenimo negandomis teko tvarkytis pačiai. O jos, regis, šios geros mergaitės nė neketino palikti. Vis dar besišvaistanti keturiomis kojomis Elliw staiga pakilo į orą ir pakibo žemyn galva. Tiesa, kažkuriuo metu atvirto į mergaitę, tad gyvenimas šiek tiek pagražėjo, bet kodėl ji ore?! Ar čia yra teleskopų?
- Tai tu kalta! - garsiai suriko. Nuoširdžiai nekentė visų septynių bjaurių mergiūkščių ir žinojo, kad viskas yra tik jų kaltė. Laimei, nė vienos iš jų nepastebėjo.

[Bonė Aneta Iden]

 Apsyginimo nuo juodosios magijos kabinetas dvelkė tamsa ir šalčiu - dvejais dalykais, kurių Alisa tiesiog negalėjo pakęsti. Negana to, panašiai atrodė ir mokytojo veidas - prieblandoje keistai papilkęs ir visiškai plieninis, tarsi išskaptuotas iš ledo.
 Apimta sunkiai sutramdomos panikos mergaitė nuslinko šešėlyje skendinčiu pasieniu ir klestelėjo ant kėdės pačiame nuošaliausiame klasės kampe. Smegenis tarsi kokia grandinė surakino, o širdis, tartum įkalintas paukštis narve, daužėsi į liesus šonkaulius. Ji priminė bokšto laikrodį, mušantį paskutines minutes iki vidurnakčio - velnių, dvasių ir vaiduoklių valandos. Ji priminė nelaimę nešantį varno krankimą ir aštrų giltinės dalgį. Ji priminė vėsą, pašiaušiančią plaukus ir priverčiančią sustingti - laukti aštrių nagų, klyksmo ir viską apgaubiančios tamsos.
 Stengdamasi nepasiduoti juodoms mintims, tempiančioms ją į baltą tuštumą, švilpynukė susigūžė suole, tikėdamasi, kad mokytojo balsas ją bent kiek apramins. Deja, jis buvo tos pat ledinis ir paslaptingas, kokios buvo antrakursės mintys. O paslaptys... Paslaptys dangsto demonus ir tamsą. Paslaptys - pavojingos, bet atvirumas dar pavojingesnis.

[Tobias Liam Walters]

Dešimt minučių kabinete buvo visai ramu. Keletas mokinių nuėjo į kambarį daryti praktikos, ir tai buvo visai neblogai, jei jie nesugalvos paimti veidrodžio neištarę burtažodžio arba išbūti ten ilgiau, nei galima. Tačiau Tobijui buvo nusispjaut, ką tie mažieji demonai ketina daryti, kol tai jo neveikė asmeniškai.
Deja, jo ramybei nebuvo lemta tęstis iki pamokos galo. Juodaplaukė klastuolė, prieš tai labai maloniai pasiūliusi Tobijui nešdintis po velnių, dabar kerais užpuolė teleskopininkę. Juodaplaukiui visai nepatiko triukšmas, tačiau jis neketino nieko daryti. Elliw vis tiek tai tuoj pamirš, o vaidinti mokytoją, kuriam svarbu mokinių gerovė ir lygybė, vaikinas neturėjo nuotaikos. Tie vaikigaliai galėjo nors ir galvą nusisukt - jam nuo to nei šilta, nei šalta.
Tačiau tada atsitiko dalykas, kurio Tobias net norėdamas negalėjo ignoruoti. Į jį kažkokia mergaitė paleido kerus. Vaikeli, ar tavo likusios smegenys visiškai suskystėjo? Suprasčiau, paleisti kerus į, pavyzdžiui, astronomijos ar herbologijos profesorių. Tačiau į apsigynimo nuo juodosios magijos, kuris iš kerų duoną valgo?
Juodaplaukiui nebeliko laiko pakelti lazdelę, kad apsigintų nuo kerų, tad jam neliko nieko kito, kaip tik pasikliauti savo per ilgus metus ištreniruota reakcija ir šokti į šalį. Tobias persivertė kūlio ir vėl pašoko ant kojų. Jo akys kaip mat įsimigo į violetinplaukę klastuolę, paleidusią į jį kerus.
- Tu. - bedė pirštu į ją, nes net neįsivaizdavo, koks galėtų būti jos vardas. - Keliauk iš čia ir daugiau gali nesirodyti. Penkiasdešimt taškų iš Klastūnyno.
Aišku, gal būtų naudingiau pranešti apie tai direktorei ar palikti po pamokų, tačiau tai reikštų papildomą darbą ir papildomus rūpesčius, o to Tobias tikrai netroško. Geriau jau tos mažosios pabaisos gyvenime nebematytų. Eilinį kartą svarstydamas, kodėl jis sutiko čia mokyti, juodaplaukis grįžo prie savo stalo. Dirstelėjęs į laikrodį sunkiai atsiduso. Buvo likęs dar visas pusvalandis.

[Pamoka pratęsta iki 09-17]

[Sakura Levins]

Dirbti komandoje buvo šaunu. Varnanagės įdomiai šnekėjosi apie praėjusias vasaros atostogas. Nors šviesiaplaukė buvo girdėjusi apie tokią šalį kaip Danija, bet apie Klaipėdos šalį jai girdėti, kaip ir Vegai, neteko.
- Aš irgi negirdėjau apie Klaipėdą, - tarė Sakura. - Koks joje oras? - paklausė.
Sakurai buvo labai keista, kad pasaulyje yra daug šalių ir kad jose būna skirtingas paros metas, skirtingas oras. Ypač jis labai domino varnanagę. Ji skaitė, kad yra šalių, kuriose visada šilta arba šalta. Pati strazdanė tokioje šalyje gyventi tikrai nenorėtų, nes juk kiekvienas metų laikas atneša savito džiaugsmo.
Netrukus mokinės rado reikiamą veidrodį. Viena baltapūkė tikrai nebūtų taip lengvai to padariusi.
- Galiu paimti, - tarė mokinė ir tai padarė.
Deja, Sakura nepagalvojo, kad burtažodį ištarė Rensa, o ne ji. Todėl Juodąjį veidrodį galėjo bandyti imti tik Rensa. Palietusi daiktą mėlynakė iškart nualpo.

[Dori Mendel]

Dori nuotaika iškart pasitaisė, kai jai pavyko pakabinti Elliw aukštyn kojomis. Ji pastebėjo, jog profesorius matė, kas atsitiko, tačiau jis, Mendel nustebimui, nesiėmė jokių priemonių. O dar juokingiau pasidarė po to, kai Erka išdrįso į jį paleisti kerus ir vyrukas atšoko į šalį. Klastuolė sukikeno. Sveikas atvykęs į Hogvartsą, naujasis profesorėli, pasveikino jį tamsiaplaukė mintyse.
Įkvėpta Erkos žygdarbio ir visiškai pamiršusi pamokos darbą, nebejausdama sąžinės graužaties, kad net neketina eiti atlikti pamokos užduoties, Dori prikando lūpą ir, gniauždama dabar jau kišenėje paslėptą burtų lazdelę, sugalvojo pasinaudoti bežodžiais kerais, kurių kažkada per pamokas vaikus išmokė Auris. Ak, kad būtum žinojęs, kam mes juos naudosim, tikriausiai nebūtum mokinęs. Densaugeo, paleido kerus profesoriaus link.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė žinojo, kad Kopenhagoje yra didelis atrakcionų parkas. Bent jau žiobariškas tai tikrai. Todėl paklausė Rensos.
- O tas atrakcionų parkas buvo žiobariškas? Ar į jį galėjo patekti tik burtininkai? - Tada atsakė į sau pačiai skirtus klausimus.
- Klaipėda yra miestas Lietuvoje. Ji plyti Europos žemyne. O oras visoje Lietuvoje permainingas. Vasaros šiltos. Kartais lietingos. Ruduo vėsus, dažnai lietingas. Žiemos snieguotos. Na o pavasarį viskas atgyja po žiemos. klaipėda yra prie jūros. - Nupasakojus šį tą apie savo gimtą šalį reikėjo grįžti prie pamokos. O čia popieriai buvo prasti. Gruodė ir pati nepagalvojo, kad veidrodį liesti gali tik tas, kas panaudojo burtažodį. Prisiminė tai tik tada, kai Sakura jau tysojo ant žemės. Profesorius sakė, kad tas daiktas gali nužudyti. Tai, kad veidrodis tėra tik tikrojo kopija išmetė iš galvos. Mergaitė taip susijaudino, kad išrūko iš to kambario ir nepaisydama to, kad bijo to profesoriaus kaip ugnies priėjusi prie jo paėmė už rankos ir pabandė nusitempti į tą kambarį.
- Sakura palietė veidrodį nepanaudojusi burtažodžio. - Išbėrė ji greitomis.

[Tobias Liam Walters]

Pusvalandis - visai neilgas laiko tarpas, tiesa? Ne. Pusvalandis yra labai ilgas laiko tarpas, jei esi Tobias ir dėstai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Sunku net patikėti, kiek visokio plauko bėdų tie maži demonai gali pridaryti per pusvalandį.
Štai ir dabar - Tobias (beveik) ramiai stovėjo prie savo stalo žvelgdamas į pustuštę klasę (kai kurie mokiniai, regis, net negalvojo apie praktikos darymo galimybę, o juodaplaukis tikrai neketino jų versti - tai buvo papildomas darbas, jam už tai niekas nemokėjo), kai akies krašteliu pastebėjo tą pačią juodaplaukę klastuolę, kurios draugė ką tik paleido kerus į Tobią, o ji pati - į Elliw. Mažosios maištininkės... Vaizduojat kietas, o į kambarį įeiti, kad susidurtumėt su silpna veidrodžio versija, neišdrįstat? Va taip ir baigiasi drąsa. Už mokyklos ribų jus gyvas suvalgytų...
Toji mergina (Mendel?) kaip tik kėlė lazdelę į Tobią. Jo lūpas iškreipė įprastas muštynėms vypsnys. Vaikinas šoktelėjo į šalį ir burtų spindulys praskrido palei jį. Tuomet juodaplaukis atsisuko į Mendel.
-  Levicorpus! - beveik tingiai tarė ir priėjo prie merginos. - Vaikeli, nusiramink. - kreipėsi į ją, niekinamai žvelgdamas. - Nepavys tau manęs pagauti iš pasalų. Aš jau dvidešimt metų gyvenu pats ant savęs, manęs taip lengvai nepribaigsi. Galvoji, veltui aš gavau šitą vietą? Panaudok savo smegenų likučius ir pagalvok - ar tas, kuris gauna dėstyti apsigynimą nuo juodosios magijos nėra susidūręs su pačia juodąja magija? Tavo keli menki burtažodžiai manęs nepaveiks. O tau siūlyčiau nustoti pulti priešininką iš pasalų ir išmokti kovoti garbingai. Visi drąsūs, kol turi nežinios persvarą. Jei tokia drąsi, kodėl neini į kambarį ir neišbandai savo magijos gebėjimų su Juoduoju veidrodžiu? Bijai?
Baigęs savo tiradą vaikinas nusisuko nuo jos. Tačiau ramybės sąvoka Hogvartsui, panašu, nebuvo pažįstama. Vos Tobias baigė tvarkytis su klastuole, prie jo pribėgo kažkokia varniukė paklaikusiomis akimis ir čiupo už rankos. Greitai ištraukęs delną iš jos gniaužtų, juodaplaukis spėjo nugirsti, kad kažkokia Sakura buvo pakankamai kvaila, kad paimtų veidrodį nepasakiusi burtažodžio.
- Tiesiog išneškit ją iš klasės. Vėliausiai vakare atsigaus. - pasakė ir grįžo prie savo stalo. Buvo likusios penkiolika minučių.

[Dori Mendel]

Dori, kaip ir Erka, deja, bet kerais nepataikė į profesorių. Tačiau profesoriaus atsakas į Mendel elgesį jau buvo kitoks, negu į draugės. Jis priėjo prie Dori ir pabandė ją pakabinti aukštyn kojomis. Taip, kaip ji pati visai neseniai buvo pakabinusi Elliw. Laimė, kad šešiolikmetė nuo pat antro kurso žaidžia kvidičą ir turi greitą reakciją. Jai pavyko išsisukti nuo kerų, bet tik per plauką.
Tolimesnis vyruko elgesys mokinę nustebino. O Merline, kad jau užsivedė, ėmė varyti akis. Kaip koks filosofas, o ne žmogus, susidūręs su juodaja magija. Tačiau vienas sakinys klastuolę privertė suklusti. Jis pasakė, kad jau dvidešimt metų gyvena pats ant savęs.
Dori nužvelgė profesorių ir pasidarė išties įdomu, kiek jam metų. Na, tikrai ne keturiasdešimt. Daugų daugiausiai - trisdešimt. Tai kaip jis gyveno? Ar irgi vaikų namuose? Bet jeigu ant savęs... Tai ne... Gal jis geria kokį jauninamąjį eliksyrą? Ar vis dėlto gali būti, kad jis nuo vaikystės pats už save atsakingas?
Klastuolei kilo labai daug klausimų, tačiau dabar, kai profesorius pats paleido kerus į Dori ir pakalbėjo apie jos smegenų likučius, šeštakursė tikrai negalėjo pradėti jo klausinėti. Bet šito ji nepamirš. Ji privalės išsiaiškinti, kiek profesoriui metų ir bent jau ką nors sužinoti apie jo gyvenimą.
O dabar... Na, o dabar reikia atsikirsti. Tai buvo sudėtinga, mat iš tikrųjų juk klastuolė pamokos pradžioje norėjo išbandyti savo jėgas su Juoduoju veidrodžiu. Tačiau negalėjo dėl Erkos. Tačiau šitai turėjo likti paslaptyje.
- Nes čia nesąmonė! - suriko. - Aš nebijau, bet man nereikia, nes... nes čia per lengva! O aš. O aš dabar pasiskųsiu. Aš nueisiu tiesiai pas direktorę ir pasakysiu, kad jūs paleidote į mane kerus. Į mokinius kerų leisti negalima! - iškėlusi galvą aiškino Dori.
Tada pasiėmė kuprinę ir demosntratyviai išėjo iš klasės garsiai užtrenkdama duris.