[Alrisa Fuentes]

Alrisa supykusi suurzgė, kai kerai pataikė tik į vieną žmogų, nors jis ir buvo pats nekenčiamiausias. Priešė ėmė labai maloniai klykti, bet greitai tas garsas pasidarė itin įkyrus ausims. Vis dėlto kas per daug, tas nesveika.
-Užsičiaupk! - neapsikentusi riktelėjo grifui ir tai karvei. Tačiau visa jos išvaizda rodė, kad stogas buvo pavažiavęs jau senokai ir netgi spėjęs pasiekti Andromedos galaktiką.
Mergina jau kėlė lazdelę kitam smagiam burtažodžiui, kai pajuto kaklą veržiančią lianą. Ši buvo visai įsismaginusi - spaudė lyg koks pitonas savo auką, kad net įkvėpimas reikalavo milžiniškų pastangų. Vis dėlto ji galėjo matyti, jog tai karvei sėkmė šypsojosi dar mažiau. Būtent dėl to veide pasirodė pergalinga išraiška. Taip tau ir reikia.
Deja, netrukus tas pats įkyrus berniokas sumanė sunaikinti išburtus pančius.
-Tu pats... Raminkis. -  įtūžusi išstenėjo juodaplaukė, keldama lazdelę. Nė nepastebėjo pro pat ausį praskriejusių stingdymo kerų. Didžiausiai jos nuostabai, po akimirkos kaklo niekas nebeveržė, o ant žemės ritinėjosi stora liana.  Ko jis mano subinę gelbsti? Lyg pats savo neturėtų. Bandė analizuoti grifo elgesį, bet greitai pasidavė ir verčiau ėmė ruoštis atakai.
-Bombarda! Tarantallegra! Stupefy! - Alrisa svaidėsi kerais į visas puses, trokšdama, kad trijulė išvirstų iš klumpių ir nebeatsikeltų. - Diffindo! - piktai mostelėjo į koją apsivyniojusią lianą. Ši nebeatsikabino iš pirmo karto, tad klastuolė pradėjo siusti. Tik iš penkto sykio išsilaisvinusi ji buvo ant sprogimo ribos - visiško savęs nevaldymo. Vis dėlto šeštakursė lyg niekur nieko peržengė tą ribą bei sukriokė iš visų plaučių:
-Bombarda Maxima!

[Dori Mendel]

Šiltnamyje buvo kilusi tikra sumaištis. Tiesą pasakius, tokio beprotnamio net ir šioje vietoje Dori seniai nematė, o šiandien dar tapo ir viso to kaltininke.
Alanas sugebėjo tamsiaplaukę išlaisvinti iš pančių ir ji greitai pasiėmė savo burtų lazdelę nuo žemės.
- Ji nesikabinėjo prie manęs dabar! O ką tu žinai, ką ji darė kitur? Ar tu mokaisi Klastūnyne? - suriko paauglė grifui. - Tu nieko nesupranti!
Nors iš tikrųjų raudonplaukis buvo teisus. Tas reikalas su pyragėliu jau buvo gili praeitis. Bet Mendel neketino to pripažinti.
Vaikinas pabandė nublokšti tiek Dori, tiek Meg nuo šito įvykių sūkurio ir netrukus penktakursė jau gulėjo kiek atokiau. Kadangi atsidūrė pakankamai toli nuo kitų mokinių, tie augalai, kurių pavadinimo Mendel jau neprisiminė, šią akimirką jos nepuolė.
Kelias sekundes Dori tiesiog gulėjo ir stengėsi atsigauti. Visai esi nebevykusi, mintyse pagalvojo. Leidai, kad toji bjaurybė tave surištų. Leidai, kad Alanas nublokštų toliau nuo kovos.
Jausdama nusivylimą savimi mergina atsistojo ir ėmė eiti artyn tos karvės, Alano ir Meg. Privalėjo grįžti, nors jėgos jau buvo gerokai išsekusios. Ne tavo šiandien diena, po velnių, kodėl turėjai dabar prie jos prisikabinti, subarė save mintyse.
Alanas, regis, bandė visus išgelbėti. Įskaitant ir Alrisą. Meg darbavosi peiliu ir paklausė Dori, kokiu lygiu reikia sužaloti Fuentes.
- Pamiršk, Meg, tiek to! - beviltiškai suriko Dori, nes toji pyragėlių vagilė visai pasiuto: ėmė į visus ir visur svaidyti kerus.
Dori prie jos prišoko. Ši atrodė ir elgėsi kaip tikrai išprotėjusi. Mendel ir vėl norėjo Alrisą apkulti, bet nespėjo - į ją pataikė tos karvės paleistas sustingdymo užkeikimas ir tamsiaplaukė nugriuvo ant žemės.

[Nelanna Light]

Sakura artėjo link Nelannos. O ši tiesiog stovėjo tarsi stabo ištikta iš bijojo pajudėti - o kas gi bus toliau, kai jos bus pakankamai arti viena kitos?
Staiga nuo šiltnamio viršaus nusileido varlialiežuvės liandos stiebas ir apsivijo Sakuros riešą. Nelanna dar nebuvo atitokusi nuo įsivaizduojamos baimės, kai Sakurai teko gintis nuo augalo kerais. Ji nesuprato, kodėl tiek bijo šį kartą, juk iškart buvo aišku, kas jos laukia. Bet gal būtent tas žinojimas ir suveikė taip, kad ji nelaukė augalo puolimo, kuris tikrai turėjo būti. Galbūt nežinojimas, kas bus toliau, jai suteikia kažką panašaus į apsauginius šarvus, kaip pavyzdžiui ankstesnę pamoką labirinte. Kai veikti reikia tik tuomet, kai pamatai, su kuo susidūrei.
Nelanną iš priverstinio transo išvadavo Sakuros riksmas. Tarsi tik ką atsibudusi Nelanna pažvelgė į draugę ir pamatė, kad jos abi rankos supančiotos, o burtų lazdelę voliojasi ant žemės.
- Sakura! - išsigandusi sušuko Nelanna. - Ateinu!
Nieko negalvodama Nelanna pribėgo prie Sakuros ir paėmė jos burtų lazdelę. Negalvojo apie tai, kad iš viršaus gali nusileisti dar viena lianda ir supainioti ir ją.
- Diffindo! - sušuko varniukė, nukreipusi lazdelę į liandą, laikančią dešinę Sakuros ranką.
Augalas atleido savo pančius ir draugės ranka išsivadavo. Nelanna įdavė jai lazdelę į laisvąją ranką.
- Dabar antrą ranką išvaduosiu, palauk ir nejudėk! - įspėjo draugę. - Diffindo!

[Sakura Levins]

Kaip gera turėti tokių draugų! Nelanna buvo tikra Sakuros draugė, galbūt net geriausia. Šviesiaplaukė žinojo, kad ji niekada nepaliks strazdanės bėdoje. Kaip ir mėlynakė nebūtų palikusi jos.
Netrukus abi Sakuros rankos buvo išlaisvintos, o rankoje ji ir vėl laikė savo burtų lazdelę.
Pajutusi didelį džiaugsmą ir dėkingumą Nelannai Sakura kelioms akimirkoms tarsi užsimiršo, kur ji yra. Norėdama atsidėkoti draugei už pagalbą, penktakursė tarė:
- Ačiū, Nelanna!
Ir tada... ir tada trumpam apkabino bendrakoledžę. Susivokė po kelių akimirkų, bet jau buvo per vėlu: varlialiežuvės liandos ne tik spaudė rankas ir kojas, bet ir ėmė labai stipriai mušti visą kūną.
- Atleisk... aš... aš pamiršau! - sušuko varnanagė. - Diffindo! Diffindo!
Šį kartą Sakurai pavyko nukirsti augalo stiebus, tačiau iš jaudulio ji pamiršo, kokius kerus profesorius patarė naudoti, jeigu varlialiežuvės liandos ims talžytis. Netrukus ji pajuto labai stiprų smūgį į pilvą ir oro trūkumą.

[Alanas Senkleris]

Daugiau peštis ir ginčytis su Dori Alanas neketino. Pirma. Tam buvo labai prastas laikas. Na, juk šiltnamis sproginėjo nuo visokių kerų, augalai siautėjo ir taip toliau. O antra tiesiog nematė tame ginče prasmės. Verčiau jau reikėjo gelbėtis iš čia ir dar labai norėjosi išvesti iš čia visas merginas. Jei jau jos taip nori išsiaiškinti santykius, tai jau geriau tegu tai daro ne čia. Kur bet kada gali būti pasmaugtas, surištas ar sudraskytas augalų.
Jis kepurnėjosi lianų brūzgyne. Nematė kur ir kada kerais šaudo Alrisa todėl vienų neišvengė ir kojos pradėjo pasiutiškai šokti ir tai labai trukdė. Kažkur aplink sproginėjo šiltnamio grindys nuo bombarda kerų.
Galiausiai nuo kaikurių augalų jį išlaisvino Dori draugė. Nuo kitų pagaliau išsilaisvino pats. Buvo visas susitaršęs, o dar tos kojos trypė. Atrodė kaip pamišėlis. Gal man ją nuginkluoti? Galvojo apie Alrisą. O jeigu tada ji negalės apsiginti nuo kokio augalo kas tada? Iškart atmetė tokį sprendimą.
- Protego. - Pradėjo visur aplink laidyti skydinius kerus. Kad nepasiektų nei jos kerai, nei augalai.
- Incarcerous. - Pabandė kai kuriuos stiebus surišti į krūvas, kad jie daugiau nesišvaistytų. Arba kad jiems būtų sunkiau tą daryti.
Jam besidarbuojant Dori kliudė stingdymo kerai ir ji nukrito. Gerai bent, kad buvo toliau nuo augalų.
Tada staiga kažkas jį iškėlė į orą ir nubloškė šalin. Alanas smarkiai susitrenkė galvą. Visą kūną bjauriai nudiegė. Aplinkui voliojosi nuolaužų krūva.
- Liaukis! Ką darai, verčiau pati traukis iš ten. - Kreipėsi į Alrisą, kuri paleido pačius smarkiausius sprogdinimo kerus. Planas išvesti jas visas iš šiltnamio labai greitai žlugo.
Alanas atsisėdo. Pasičiupinėjo pakaušį, aptiko kad ten jau kyla gumbas. Be to Kažkur susiplėšė megztinio rankovę ir iš smulkučių rankos įbrėžimų bėgo kraujas. Ir žinoma  kojos toliau judėjo pačios.
- Finite. - Sustabdė jas ir atsistojo. Jautėsi keistai apsvaigęs.
- Reikia eiti iš čia į lauką. - Kreipėsi į Dori draugę. Vargšelis Matthew. Dar pagalvojo apžvelgdamas šiltnamį.
Jis prisikasė prie Dori. Jautėsi pavargęs ir viską skaudėjo.
- Enervate. - Pabandė atstingdyti ją, bet daug vilčių nedėjo, nes tie kerai dar jam nelabai gerai sekėsi.

[Meghan Natali Pritz]

Šiltnamis jau seniai buvo virtęs kerų, augalų ir žmonių maišalyne. Galvoti nebeliko laiko. Viskas, ką pavyko daryti Meghan, buvo mosuoti durklu, atsimušinėjant nuo augalų ir stengtis išvengti į visas puses skraidančių kerų. Šis beprotnamis buvo jau gerokai spėjęs nusibosti ir švilpiukės mintys karštligiškai dirbo (kiek tai buvo įmanoma) bandydamos sugalvoti planą, kaip dingti iš šiltnamio dar kvėpuojant.
Dori draugas buvo nublokštas Alrisos pasiųstų kerų, tačiau, regis, greitai atsigavo, bet tuo metu į Dori pataikė tos pačios Alrisos siųsti kerai ir Meghan draugė nukrito ant žemės. Rudaplaukė nusikeikė ir pasileido prie jos, per perį pasiųsdama kelis sustingdymo užkeikimus į klastuolę, dėl kurios ir užvirė visa šita nesąmonė. Kai švilpiukė atsirado prie draugės, Alanas jau buvo ten.
- Tikrai, kad reikia, - pritarė jam mergina atsimušinėdama nuo augalų, puolančių juos, nes buvo vienas šalia kito ir trise.
Pasiuntusi kerus į augalą, besikėsinantį pasmaugti Alaną, Meghan papurtė galvą.
- Nevark, - šūktelėjo vaikinui, kai šis nesėkmingai pabandė atgaivinti Dori. - Pasirūpink, kad tie augalai minutei duotų man ramybę.
Nelaukdama atsakymo ir visiškai pasitikėdama Dori draugu, švilpiukė priklaupė prie jos pačios ir ištiesė lazdelę.
- Rennervate, - tvirtai tarė.
Tuomet apkabino Dori per liemenį, atsistojo ir patraukė prie šiltnamio durų, pakeliui iš paskutiniųjų stengdamasi atsimušinėti nuo augalų, nors ir jautė, kad jėgos po truputį senka ir nežinia, kiek ilgai Meghan dar atsilaikys.
Laikydama ant savęs didžiąją dalį draugės svorio, švilpiukė lėtai skynėsi kelią link šiltnamio durų. Per petį vis paleisdama keletą užkeikimų Alrisos pusėn, mergina gynėsi nuo augalų, kuriems visai nepatiko, kad Meghan ir Dori yra taip arti viena kitos.
Devyni metrų iki durų. Septyni. Šeši. Keturi. Trys.
Šioje vietoje rudaplaukę visiškai apleido jėgos ir ji bejėgiškai susmuko ant žemės. Augalas, nepraleisdamas tokios nuostabios progos, kaip mat apsivijo apie jos riešus, kulkšnis ir pradėjo vytis apie kaklą. Mergina ėmė dusti, pasaulis aptemo.
- Dori.... - dar pamėgino ištarti ir neteko sąmonės.

[Nelanna Light]

Nelannai palengvėjo pamačius, kad augalas paleido ir antrą Sakuros ranką. Bet neilgam. Panašu, kad Sakura taip apsidžiaugė išsilaisvinusi, kad viską pamiršo - nei kur yra, nei kad nereikėtų glėbesčiuotis.
- Ak, Sakura! Saugokis.
Varlialiežuvės liandos taip smarkiai pradėjo mosikuotis ir muštis, kad jos smūgių neišvengė ir Nelanna. Prisiminusi, kas buvo nutikę Sakurai, Nelanna dar stipriau sugniaužė rankoje lazdelę.
- Immobulus! - sušuko varniukė, nukreipusi lazdelę į augalą.
Augalas liovėsi draskytis. Norėdama išvengti naujų smūgių (tiek sau, tiek Sakurai), varniukė žengė žingsnį atgal.
- Kaip jautiesi? Ar labai skauda? - Pasiteiravo draugės Nelanna. - Gal jau užteks mums šitos pamokos ir eikim surasti, kaip galėtume padėti tavo rankoms? Tikriausiai visur bus mėlynės...

[Vega Dellal]

  Vega taip ir vaikščiojo stengdamasi, kad nebūti per arti kurio nors kito mokinio. Taip, šią pamoką reikėjo kaip tik prieiti arti ir stengtis apsiginti nuo augalų, tačiau varniukei herbologijos pamokose labai nesisekė. Ji pažvelgusi į kitus mokinius, kurie nusprendė atlikti užduotį visai pašiurpo. Tai taip baisiai atrodė, o Vega apie skausmą net pagalvoti negalėjo. Ji įsivaizdavo kaip augalas apsiveja aplink kurią nors jos galūnę ir nepaleidžia tol kol pasidaro taip blogai, kad tenka atsisakyti galūnės. Šie augalai rudaakei atrodė tokie žiaurūs, kad ji nesuprato kodėl profesorius pamokai parinko tokius žiaurius augalus. Bet greitai ji išgirdo pažįstamą balsą. Paskui pamatė Gruodę, kuri šaukėsi pagalbos. Varniukė visai pamiršo, kad jei prieis arčiau augalas pradės jas pulti. Mergaitė greitai pasileido prie draugės. Prilėkusi išsitraukė lazdelę.
- Diffindo, - tarė ji ir augalas persipjovė. Varniukė džiaugėsi, kad kerai pavyko. Tačiau buvo likusi augalo dalis vis tiek pradėjo jas pulti. Tik tada varniukė prisiminė, kad būnant arti augalai pradeda pulti. Varniukė visai sumišo.
- Diffindo, diffindo, diffindo, - kelis kartus iš eilės burtažodį pasakė pirmakursė, tačiau kerai nė karto nepavyko. Ką dabar daryti?  Galvojo rudaakė, tačiau nieko nesugalvojo. Ji tik panikavo ir stengėsi išvengti augalų, kurie tik ir taikėsi jai pakenkti.
- Diffindo, - dar kartą paleisti kerus pabandė varniukė, tačiau ir vėl nesėkmingai. - Gruode, man kerai nebepavyksta, - su panika balse pasakė Vega draugei

[Sakura Levins]

Kerus, kuriuos reikėjo naudoti norint nuraminti augalą, prisiminė Nelanna. Juk tai man taip puikiai žinomi kerai! Kaip aš galėjau pamiršti, pagalvojo šviesiaplaukė. Turiu labiau susikaupti. Turiu būti budresnė. Sakura norėjo siūlyti pabandyti dar kartą atsiginti nuo varlialiežuvės liandos, tačiau Nelannai kovoti su augalu jau nebesinorėjo.
- Viskas gerai, - pasakė žiūrėdama į savo rankas. - Aš... pasitepsiu kokiu levandų eteriniu aliejumi ir viskas bus gerai... O kaip tu? Ar tave stipriai užgavo? - pasiteiravo.
Strazdanė, žiūrėdama į savo paraudusias rankas, prisiminė tą žiemos rytą, kai Meghan ją nuskriaudė. Į atmintį grįžo jausmai bei vaizdiniai ir tai privertė merginą sutrikti. Ir vėl užėjo noras tiesiog imti ir išbėgti vienai į mišką. Pasislėpti. Bet tokie norai ir likdavo tik norais: Sakura niekada taip nepasielgdavo.
Varlialiežuvė lianda šiuo metu nebepuolė draugių, nes jos jau stovėjo pakankamu atstumu viena nuo kitos.
- Arba galim eiti į mišką, - pasiūlė Nelannai. - Eikime į mišką ir ten tikrai rasime kokį nors augalą, kuris bus naudingas ir neleis atsirasti mėlynėms.

[Gruodė Rimeikaitė]

Mergaitei pašaukus Vega atlėkė jai į pagalbą ir tas siaubingas augalas buvo perpjautas. Bet tada Vega pati pateko į bėdą.
Dabar Gruodė nebedelsė ir pasiėmė savo lazdelę. Bet vis tiek galvoje sukosi ne pačios geriausios mintys. O jai mano nemokšiški kerai jai pakenks? Suplėšys ne vien augalą, bet jos drabužius ar padarys žaizdų? Bet jai taip delsiu pasibaigs visai blogai. O, kad čia pat būtų Sakura, Alanas, Dori arba Nelanna. Kas nors kitas, o ne aš.
Jai taip dvejojant kitas stiebas pradėjo vyniotis aplink ranką.
- Diffindo. - Pasakė ji ir nieko neatsitiko.
- Diffindo. - Vėl pakartojo ir šį kartą ranka liko laisva.
- Diffindo, Diffindo. - Taikė jau į Vegą puolančius augalus. Tie pradėjo trūkinėti, bet ne visai.
- Diffindo. - Vėl mėgino ji ir pagaliau išlaisvino draugę iš ten.
- Turim nusibrauti prie durų gerai? Tu sveika? - Paklausė. Norėjo prieiti arčiau prie Vegos, bet laiku prisiminė, kad tai joms atneštų tik dar daugiau problemų.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Keturi metai mokykloje, kurioje mokoma tik anglų kalba, Vėtrūnei tikrai padėjo geriau suprasti šią kalbą. Žinoma, ji jos vis dar nemokėjo tobulai, kai ko nesuprasdavo, tačiau palyginti su ta Vėtrūne, kuri tik pradėjo mokytis Hogvartse ir su ta, kuri jį jau beveik baigė, pastaroji tiesiog tobulai kalba anglų kalba. Kristina dėl to buvo patenkinta, nes galėjo daug laisviau susikalbėti su profesoriais ir suprasti jų dėstomus dalykus, tačiau tas džiaugsmas vis tiek numalšdavo prieš de Leighi nerimus dėl Hogvartso baigimo ir dėl Klyksmų, kuriuos po truputį supranta ir tai labai gąsdina. Žinoma, kartais jie visai padėdavo, rodės, anglų kalbą jie išmano daug geriau. Tačiau tai vis tiek keldavo Kristinai baimę. Stovėdama prie herbologijos šiltnamio, Vėtrūnė stengėsi užgniaužti Klyksmus ir negirdėti jų, jai reikėjo klausytis ką šneka profesorius. Kai atėjo jos eilė įeiti į šiltnamį, de Leighi kiek supanikavo - o ką jai daryti jeigu nematys kada puola tie augalai? Jugi negalės apsiginti!

[Matthew Turner]

Tikėtis, kad tie pabaisos, kurie oficialiai yra vadinami Hogvartso mokiniais, nepradės specialiai vienas kitam kenkti, ko gero, buvo naivu. Vis dėlto Matthew Turner toks ir buvo - tikėjosi, kad pamoka praeis ramiai. Varlialiežuvės liandos, žinoma, buvo pavojingas augalėlis, bet negi tie kvailiai išties nori nusižudyti?
Fuentes kapojosi su Mendel, Pritz, aišku, irgi neatsiliko. Bet prie jų geriau besiartinti. Bet štai de Leighi...
- Velnias, - pusbalsiu keiktelėjo profesorius. Šiai aklai mergaitei tokia pamoka yra pernelyg pavojinga. Tik ką daryti?
- Vėtrūne, - garsiai kreipėsi į buvusią auklėtinę. Ar Markas žino, kad Klastūnyne mokosi nematantis vaikas? nejučia susimąstė Turner. Žengė žingsnį de Leighi link. Deja, persistengė - liandos, tarsi tik to ir laukusios, užpuolė tiek profesorių, tiek ir mokinę, kurią jis taip norėjo apsaugoti.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Hogvartsas yra Hogvartsas, dažnai Vėtrūnės negalia nepasirūpina, tad kas jai lieka daryti, jeigu nori išmokti tai, kas (galimai) padės gyvenime po Hogvartso? Žinoma, priimti visus Hogvartso mestus iššūkius, nes gyvenimas jų mes dar daugiau ir tikrai neduos tų kelių profesorių, kuriems, vis dėl to, baltaplaukės aklumas nėra jau taip nesvarbu. Tad ir šis kartas, kaip nenuostabu, nėra išimtis ir tik dar vienas gana nemenkas iššūkis klastuolei, kurį mergina priėmė žengdama žingsnį į šiltnamį, kuriame su savo nematymu prie bet ko gali netikėtai priartėti, taip užsitraukdama tų augalų sunkiu anglišku pavadinimu, kurio de Leighi neįsiminė, nemalonę. Deja, nuo kito žingsnio link šiltnamio vidurio ją sustabdė jautrios klausos pagalba išgirsta ištarta blogio personifikacija. Kristė iškart atsigręžė į tą pusę iš kurios sklido garsas, nors ir negalėjo matyti jo šaltinio. Garsas nuskambėjo kažkaip labai įtartinai tuo pačiu metu kai klastuolė žengė į šiltnamį... Tačiau jai nespėjus nieko apie tai paklausti, iš tos pačios pusės atsklido kreipinys į ją ir dabar de Leighi jau suvokė kas kalba.
     - Labas rytas, profesorius Turner, - mandagiai pasisveikino Kristina ir laukė kol Matthew kažką dar pridurs, tačiau netrukus kažkas netikėtai ją sugriebė už kulkšnies ir ši susverdėjusi krito į tą pusę, kurioje stovėjo herbologas. Netrukus pajuto kaip atsirėmė į jį.

[Zwei Eberhardt]

Išgyvenęs sunkų šeimos pragarą, vaikinas vėl bando stotis ant kojų ir atsirasti pamokose. Egzaminai jau visai prieš akis, tačiau vaikinas stengiasi kaip įmanoma daugiau informacijos dar susirasti ir pasivyti, ką yra praleidęs.
Taip, Zwei atrodė varganai - išbalęs nuo nemigos ir prastos mitybos veidas, žalsvos akys jau nebe tokios flirtuojančios kaip visada. Apsiblaususios akys stebėjo mokinius zujančius aplinkui, tačiau per daug į juos nekreipė dėmesio.
Profesorių jaunuolis matė pirmą kartą, apie jį nieko negalėjo pasakyti, burtininkas kaip burtininkas, Tačiau jis instiktyviai jaunuoliui ne itin lipo prie širdies. Kažkokia keista aura tvyrojo virš jo, tačiau klastuolis to nesuprato.
Visgi Zwei išklausė jo žodžius, tačiau tikrai ne viską išgirdo, nes nuovargis visgi daro savo - užgula ausis, aptemdo mintis ir traukia prie žemės visą kūną. Greičiausiai jaunuolis buvo paskutinis mokinys, įėjęs į šiltnamį, tačiau čia jautėsi kaip pakliuvęs į pragarą - keletas kerų šovė jam tiesiai pro ausis.
Nieko sau vaizdelis. Kažkokia neaiški maišatis tarp augalų, mokinių ir kerų. Ar taip turėtų vykti pamokos?Aš tiesiog nesivelsiu ir pasinaudosiu nematomo žmogaus strategija, vis tiek manęs niekas nepažįsta ir nenorės net artintis. Zwei tiesiog išsitraukė lazdelę ir nusliūkino į patį tolimiausią šiltnamio kampą, kuriame greičiausiai jo niekas nepasieks. Vaikinas mažiauriai tenorėjo šiuo metu veltis į bet kokią  konfrontaciją ar kovą, nes nuovargis atsiveja jaunuolio kūną.

[Matthew Turner]

Kaip jis, profesionalus herbologas (o savo sritį vis dėlto išmanė tikrai gerai), galėjo šitaip susimauti? Visų pirma, privalėjo susiprasti, kad akla mergaitė turi gerą klausą. Kodėl jis artinosi?! Buvo pikta.
Ir, aišku, Vėtrūnė palinko į jo pusę, kas augalui, sakykime taip, visiškai nepatiko. Galvoje suūžė visi įmanomi keiksmažodžiai. Gal netgi keletas neįmanomų. Bet tai nebuvo de Leighi kaltė.
Reikėjo traukti lazdelę. Gavęs į galvą Matthew tuo neabejojo. Bet ar nebus tik blogiau. Laimei, į galvą atėjo mintis. Nebuvo malonu naudotis aklos mergaitės negalia, bet visko susprogdinti Turner neketino.
- Immobulus! - suriko jis apsimetęs, kad išsitraukė lazdelę. Mostelėjo ranka ir pratarė: - Paimk burtų lazdelę ir padėk. Immobulus!
Aišku, nieko neįvyko - Matthew lazdelė saugiai gulėjo jo kišenėje. O augalas ir toliau smaginosi daužydamas tiek profesorių, tiek ir mergaitę. Matthew kiek atsitraukė nuo Vėtrūnės, bet tai liandos agresijos nesumažino.