[Gloria Clarke]

[Pamokos tema: Ricordijo eliksyras]

     Žiemai einant į pabaigą ir sniegui už langų jau po truputį tirpstant, Gloria to vaizdo nematė, mat tūnojo savo kabinete be langų it kalėjime ir laukė pasirodant mokinių, kurių taip nekentė. Visa laimė, jog šiandien tai paskutinė pamoka šiais metais. Nors būtų geriau, jei šiam gyvenime. Deja, Clarke jau ėmė prarasti viltį kurią nors vasarą negauti laiško, patvirtinančio, jog ji pakviesta dėstyti Hogvartse kitais mokslo metais.
     Mokiniams ėmus rinktis į klasę, Gloria nužvelgė visus priekaištingu žvilgsniu, o po varpo dūžio norom nenorom prabilo.
     - Netempiu gumos kalbėdama pasisveikinimus ar apie tai, kad mokslo metai eina į pabaigą, ką jūs puikiai suprantat ir iškart einu prie reikalo. Šiandien dirbsite su Ricordijo eliksyru. Eliksyro pavadinimas kilęs iš italų kalbos. Žodis „ricordi“ reiškia atsiminimus. Kitaip tariant, tai - Atsiminimų eliksyras. Jeigu esate girdėję apie Minčių Koštuvą, tuomet galite eliksyrą palyginti su juo. Ricordijo veikia gana panašiai - gamindami į eliksyrą įleidžiate kokį nors savo atsiminimą, išgyvenimą, o eliksyro išgėręs žmogus gali išgyventi jūsų prisiminimą. Patys galite pasirinkti kokį atsiminimą įleisite į eliksyrą. Žmogus, išgyvenantis atsiminimą, jį išgyvena pirmu asmeniu - jis tampa atsiminimo savininku ir jaučia tai, ką jautė jis, jam atrodo, jog jis pats atlieka tuos veiksmus, kuriuos atliko atsiminimo savininkas. Kartais tai yra patogus būdas perduoti kokią nors svarbią žinią.
     Sunkiausia gaminimo dalis - įleisti atsiminimą į eliksyrą. Tai yra paskutinis žingsnis, tad jei per jį susimaunate, eliksyrą tenka gaminti iš naujo. Norėdami įleisti atsiminimą, pirmiausia turite jį išgyventi iš naujo ar bent jau labai aiškiai pajusti galvoje. Kai tai padarote, pridedate lazdelę prie galvos ir ištariate Tirafuoriano burtažodį. Kai atsiminimas kaip švytinti juosta apsivynioja aplink lazdelę, turite jį labai atsargiai įleisti į eliksyrą. Ne per staigiai, tačiau ir ne per lėtai. Atsiminimas yra labai išrankus ir jeigu aplinkos pokytis būna per staigus arba per lėtas, jis išnyksta, kartu sukeldamas mažą sprogimą, per kurį dažniausiai sprogsta ir eliksyras. Būkite labai atidūs ties šia dalimi, kitu atveju eliksyrą gaminsite iš naujo. O kaip tą padaryti, rasite vadovėlio trisdešimt pirmo skyriaus trečioje-šeštoje pastraipose.
     Kai sėkmingai baigiate savo eliksyrą, supilate jį į stiklinį buteliuką, jį užkemšate ir užrašę vardą, po pusvalandžio nuo dabar atnešate prie mano stalo į dėžutę. Tuomet užsimerkę traukiate vieną buteliuką ir einate į savo vietą. Savo vietoje pasižiūrite vardą, kam priklauso šis atsiminimas ir išgeriate eliksyrą.

[Pamokos darbas susideda iš dviejų dalių. Pirma - eliksyro gaminimas, kuriam RPG'iškai skirtas pusvalandis, o gaminimo post'us galite rašyti iki Rugpjūčio 1, 12 val. Ir antra dalis - atsiminimo išgyvenimas, kurią galėsite vykdyti nuo Rugpjūčio 1, 12 val. iki Rugpjūčio 5. Atsiminimą galite pasiimti bet kurio personažo, kuris savo eliksyrą padėjo į dėžutę, tačiau neimkite jau paimtų. Jeigu kam nors neužtektų eliksyro su atsiminimu - rašykite man.
Atminkite, kad atsiminimo įleidimas į eliksyrą yra labai sunki dalis, tad pavykti iš pirmo karto gali tik labai gerai mokantiems nuodus ir vaistus.
Likusią recepto dalį galite sukur(k)ti, jeigu to reikia, bet remkitės kitų mokinių post'ais, jog nebūtų, kad vienas įdėjo vieną ingredientą, o pas kito tokio visai nėra.
Prašau 4 post'ų - du kaip gaminate (būtinai detaliai aprašykite kokį atsiminimą jūsų personažas įdėjo į eliksyrą!) ir du kaip išgeriate eliksyrą bei išgyvenate atsiminimą.]

[Alanas Senkleris]

Alanas šitoje katastrofoje sėdėjo kartu su Dori ir tai jau teikė vilties, kad viskas nenueis šuniui ant uodegos. Net jei ir susimaus ar ką. Galės su ja paskui pasijuokti iš savo nesėkmių.
Prakeikti nuodai bei vaistai ir toliau buvo kažkas tragiškai nesėkmingo. Nors net mokėsi papildomai.
Norėjo paprašyti profesorės, kad duotų jam papildomų pamokų, bet nedrįso. Jau seniai praėjo metas, kai keikdavo ją mintyse. Tiesiog Dabar turėjo rimtesnių problemų. O gal tiesiog užaugo ir tiek.
Be to šį kartą jam tikrai patiko eliksyras, kurį reikėjo ruošti. Šį kartą nereikėjo išgyventi baimių, dalintis su svetimais žmonėmis savomis mintimis ir taip toliau. Na taip, reikėjo dalytis atsiminimais. Bet tai jau buvo kas kita.
- Na kaip ar pasiruošusi gaminimui? Kiek pamenu vieną kartą mes sugebėjom žiauriai sugadinti snaigių kėlimo eliksyrą ar kažkokį panašų atsimeni? Dar tada, kai dėstė Vovere. - Tada jie abu susimovė ir visą pamoką pražaidė kortomis. Dabar Alanas norėjo atlikti užduotį gerai. Bent jau kiek tas buvo įmanoma.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė ir toliau bijojo šitos profesorės. Bet ši pamoka vis tiek buvo jos mėgstamiausia. Eliksyrų gamyba buvo aiškus, paprastas kelias, kuriame nebuvo įmanoma susimauti. Tereikėjo tik mokėti skaityti ir viskas. Skaitai receptą - Ruoši eliksyrą. Paprasta. Taigi ji čia jautėsi kuo ramiausiai.
Pamokoje sėdėjo netoli Dori ir Alano. Gretimame suole.
- Įdomu ar ne? Ar sugalvojot kokį prisiminimą norėsit įleisti į eliksyrą? - Paklausė. Pati jau aiškiai žinojo kokį. Aišku, kad pirmą savo skrydį šluota. Nes tada gimė iš naujo.
- O jei prisiminimą išimi iš savo galvos. Tai ar jo nebeturi? Ar daugiau to nebeatsimeni? - Į galvą atėjusią mintį būtinai reikėjo išsakyti savo draugams. Gruodė nenorėjo prarasti savo pirmojo skrydžio šluota prisiminimo.
Mergaitė atsivertė knygą ir pradėjo skaityti.
Įsigilinusi į receptą pradėjo darbą.
Iš pradžių užkaitė vandenį. O belaukiant kol katilas užkunkuliuos supjaustė magiškuosius raudonuosius grybus. Reikėjo pjaustyti lygiais smulkiais gabalėliais. Atskirti kotelį nuo kepurėlės ir pjaustyti. Kotelį smulkiais kuo vienodesniais griežinėliais. Kepurėlę lygiomis juostelėmis. Viso reikėjo sunaudoti septynis grybus. Jie buvo dideli ir sunkūs. Kai vanduo užvirė gruodė subėrė juos į katilą. Ir įpylė pusę buteliuko valerijono lašų. Tada katilą uždengė. Reikėjo, kad jis virtų ant lėtos ugnies penkias minutes. O per tą laiką ji ėmėsi kitų žingsnių.

[Dori Mendel]

Ir vėl nuodų ir vaistų pamoka. Dori negalėjo suprasti, kodėl jai anksčiau patiko Gloria Clarke. Juk ji tiesiog siaubinga! Aišku, neapykantos šiai profesorei Mendel nejautė, mat toks būdas jai buvo priimtinesnis nei perdėtas saldumas. Tačiau visumoje Clarke ėmė užknisti su savo klykavimais.
- Geriau pasakyk, kokio eliksyro aš nebuvau sugadinusi, - nusijuokė atsakydama Alanui. Jai siaubingai nesisekė nuodai ir vaistai.
Netoliese sėdėjo Gruodė ir, kaip jai dabar įprasta, čiauškėjo. Dori jos klausydavosi viena ausimi, bet visada mergaitei atsakydavo ir nerodydavo nepasitenkinimo net tada, kai klausimai pradėdavo užknisti. Džiaugėsi, jog mergaitė vis daugiau ir daugiau šnekėjo. Manė, kad jai tai į naudą.
- Aha, sugalvojau, - atsakė. - Bet teks rinktis kitą, - sukikeno.
Dori pamanė, jog būtų geriausia pasirinkti bučinio su Alanu prisiminimą. Nors bučinys ir nebuvo vykęs, mat pradėjo lįsti Dingas ir dar atėjo Gruodė su Sakura, bet galbūt būtų galima ties ta vieta jį ir nukirsti. Ji norėjo, kad kiti pavydėtų. Norėjo, kad tokį prisiminimą pamatytų Roberta. Tačiau vis dėlto tai buvo pakankamai asmeniška, todėl penktakursė nusprendė pasirinkti kokį kitą prisiminimą. Tačiau kokį, nuspręs vėliau.
- Turėsi, Gruode, tą prisiminimą ir toliau. Tiesiog pasidalinsi juo su kitais. Ar pati jau išsirinkai? - paklausė.
Klastūnyno mokinė atsivertė vadovėlį ir atsiduso.
- Dėl sodo nykštukų, aš tingiu net perskaityti receptą, - pasiskundė Alanui.
Tada pažiūrėjo į Gruodę ir nusprendė, kad darys tai, ką daro mergaitė. Tad ėmė pjaustyti kažkokius raudonus grybus. Matė, kad Gruodė pasiėmė septynis, todėl ir pati pjaustė tokį patį jų skaičių. Kubeliais. Tačiau ties ketvirtu atsibodo ir nusprendė, kad likusius sumes nepjaustytus.
- Bus gerai, - numojo ranka viską versdama į verdantį katilą. - Tikiuosi, nepyksi, jei pasiskolinsiu, - pasiėmė nuo Gruodės stalo kažkokį buteliuką ir įlašino šiek tiek skysčio, kurio prieš tai lašino ir ji. - Ar čia valerijonas? - pauostė. - Gal sugirdykim Clarke, bus ramesnė, - nusijuokė ir atidavė dar ne tuščią buteliuką Gruodei.
Tuomet mergina, kaip ir Gruodė, uždengė katilą ir jau norėjo stebėti, ką varniukė darys toliau, bet...
- O Merline! - netyčia garsiai sušuko. - O ilgabarzdi Dumbldorai! - toliau šaukė, bet tas šauksmas buvo kupinas nuostabos ir nekantrumo. - O dabar tai bus, - paauglė netvėrė savam kaily. - O dabar tai bus, - pakartojo išsišiepusi ir pažiūrėjo į Alaną, o paskui į Gruodę.
Kai kas atsitiko. Dori paskubom išsitraukė iš kuprinės rašalo, plunksną ir lėktuvėlį. Tiek Alanas, tiek Gruodė žinojo apie visą šitą reikalą, todėl Mendel nieko jiems neaiškino. Patys supras. Netrukus laiškelis jau buvo parašytas:

O, labas, mielasis Auri. Ką veiki? Dūmelį trauki? O mes tai sėdim pamokoje. Mandragoros, žinai. Pagalvojau, kad vis dėlto neprašysiu tavęs nei nuogam pasirodyti, nei su suknele. Tai būtų neetiška ir nevyriška. Bet juk tu rimtas vyras, Auri, ar ne? Toks rimtas, jog aš tikiu, kad gali sužavėti pačią rimčiausią moterį, esančią Hogvartso pilyje. Taigi, garbės reikalas yra garbės reikalas. Nedelsk. Ateik į nuodų ir vaistų kabinetą, garsiai pasakyk Gloriai Clarke, kad ji yra velniškai graži moteris ir prieš visus mus pabučiuok ją į žandą. Laukiame.

Netrukus lėktuvėlis jau buvo iškeliavęs, o Dori trynė delnus ir blizgino akimis.
- Pasiruoškit. Jūs pasiruoškit, - tarė draugams. - Tik nežinau, Alanai, ar jis su manimi kada nors gyvenime kalbėsis, - prikando lūpą ir pažvelgė į grifą.
Viduje pasklido abejonės. Gal nereikėjo? Gal ne taip žiauriai? Juk jis profesorius, o Clarke nesveika. Ką dabar galvos mokiniai?
- Nors ką aš čia svarstau, - iš niekur nieko tarė. - Jis irgi ne angelėlis, ar ne? Juk man skirta užduotis buvo negailestinga, Alanai, ar taip? Juk negailestinga? - tarsi laukė raudonplaukio palaikymo.
Buvo šiek tiek neramu, jog Alanas tam nepritars.

[Olive Cate Rechens]

Kodėl nuodų ir vaistų pamokos turi būti tokiame šaltyje ? Ar toks šaltis kažką pakeis tuose nereikalinguose eliksyruose ? Susinervinusi savęs klausinėjo Olive būdama nuodų ir vaistų pamokoje.  Ji tos pamokos visiškai nekentė. Per tokias pamokas šviesiaplaukė beveik visada susimaudavo ir jos galutinis darbas ( jeigu jis išviso būdavo ) gaudavosi didžiausia nesąmonė. Netgi tada kai grifiukė iš tikrųjų stengdavosi. Manau šį kartą netgi nesistengsiu padarysiu kažką greitai ir bus gerai vis tiek demonas privalės parašyti kelis taškelius. Dvylikametė atsisuko į demoną ( nuo šiol ji taip vadino profesorę Clarkę ) ir klastingai ji šyptelėjo profesoriai. Cate abejojo ar ją pastebėjo ir kai tik tada demonas pradėjo kalbėti. Antrakursė pasistengė paklausyti ir visko išklausė ji nusprendė atsisakyti ankstesnio sumanymo nesistengti ir su tuo prisiminimu iškrėsti kažkam šunybę. O gal tuo pačiu ir demonui. Nudžiugusi dėl savo sumanymo jaunoji Rechens atsivertė vadovėlio reikiama puslapį kur rado receptą. Ten buvo surašyti tokie ingredientai :

1. Penki vilkolakio plaukai.
           2. Vampyro iltis.
           3. Puse buteliuko valerijono lašų.
           4. Dešimt gramų deimanto dulkių.
           5. 250 mililitrų šaltinio vandens.
           6. Septynių raudonųjų magiškųjų grybų.   

 
Įdomus receptas na ką gi reikia eiti į sandėliuką. Tada Olive su knygą rankoje kur buvo receptas nuėjo į sandėliuką.

[Sakura Levins]

Sakura dalyvavo nuodų ir vaistų pamokoje kartu su Vega. Šiandien profesorė kol kas dar nieko neaprėkė ir viskas atrodė pakankamai ramu. Be to, ir pamokos tema, paaiškėjo, nebloga. Nieko nereikės bijoti ar gąsdinti ir niekas neskaitys nevalingų kitų minčių. Šį kartą mokiniai galės patys pasirinkti, kuo pasidalinti! Puiku, pamanė mergina.
Nedelsdama ji pradėjo dirbti, mat jau buvo pripratusi, jog eliksyrai iš pirmo karto beveik niekada nesigauna, o turėjo jo pagaminimui vos pusvalandį. Varnanagė pjaustė grybus pagal instrukciją ir krovė juos į katilą.
- Ar jau žinai, kokiu prisiminimu pasidalinsi? - paklausė Vegos.
Pati Sakura tikrai pasidalins kokiais nors vaizdais iš pievos. Maišydama eliksyrą ji svarstė, kokiu prisiminimu pasidalinti būtų geriausia. Koks prisiminimas iš ankstesnio strazdanės gyvenimo kitiems patiktų labiausiai?
- Gaila, kad turėsime traukti atsitiktinių mokinių prisiminimus, - pasakė mėlynakė. - Mielai parodyčiau tau, kaip atrodo vieta, kurioje gyvenau, - nusišypsojo.
Kai eliksyras buvo praktiškai baigtas, Sakura mintimis nukeliavo į pievą, kurioje su kitais ji pynė vainiką iš pienių. Buvo graži, saulėta vasaros diena ir gal dvylika basų žmonių.
- Tirafuoriano, - ištraukė atisiminimą iš savo galvos Sakura.
Atsiminimas apsivijo lazdelę ir penktakursė labai atsargiai ėmė leisti atsiminimą į eliksyrą. Deja, ji tikriausiai tai padarė per lėtai ir tada eliksyras sprogo.
- Ak! Visai kaip per tą pamoką, kai virėme tą eliksyrą, kuris padėjo perskaityti mintis. Reikėjo man pasiskubinti. Tikiuosi, spėsiu išvirti dar vieną ir gal tada jau pavyks, - prikando lūpą ir ėmėsi darbo iš naujo.

[Vega Dellal]

  Vega į jau trečiąją nuodų ir vaistų pamoką atėjo kartu su Sakura. Tai, kad profesorė Vegos dar neaprėkė tikrai stebino. Profesorė dar neaprėkė nei vieno mokinio, o tai tikrai buvo keista. Kažkaip jau labai nepanašu į nuodų ir vastų profesorę, kuri nieko be mokinių aprėkinėjimo daugiau neveikia. Na, dar rūko, bet ši jos veikla varniukei irgi nepatiko. Tai žalojo ne tik pačią profesorę, bet ir mokinius, kurie kvėpavo dūmais.
- Taip. Pasidalinsiu viena smagiausių veiklų - stovyklavimu. Su tėčiu stovyklavome ne kartą, tačiau vienas iš jų buvo pats įsimintiniausias. Jį ir įdėsiu į eliksyrą, - tarė pirmakursė atsisukusi į draugę ir pradėjo gaminti eliksyrą, kurio gamybos procesas buvo tikrai sudėtingas. Bet sunkiausia dalis dar laukė.
- Visiškai su tavimi sutinku. Norėčiau, kad tau papultų mano eliksyras, tačiau tam reikia stebuklo, kuriam nebūtų panaudota magija. Tokio, kurį sukurtų kažkas iš aukščiau, - tarė varniukė ir toliau gamino eliksyrą.

[Alanas Senkleris]

Dori atrodė be įkvėpimo. Jis tiesą pasakius irgi. Nutarė daryti tą patį, ką Dori. Spoksoti ką veikė Gruodė ir ją mėgdžioti.
Taigi paėmė kažkokius grybus ir pradėjo pjaustyti. Stengėsi tą daryti kruopščiai. Bet grybai buvo slidūs ir gleivėti, slydo ir gabaliukai gavosi tikrai ne vienodo didumo.
- Ko? reikia valerijono? - Jis surado savo buteliuką ir šliūkštelėjo geroką jo dalį.
O tada prasidėjo tai, ko Alanas tikėjosi mažiausiai. Dori pagyvėjo ir jis greit suprato kodėl. Ji pradėjo rašyti ant to Aurio ir jos pačios lėktuvėlio. O Alanas pamiršęs eliksyrus skaitė tą raštelį.
- Tau galas. - Konstatavo. - Jis neateis. Nesąmonė. Tikrai neateis ir to nedarys. Jis gi negalėtų. Gi čia dirba. Dar nėra toks išprotėjęs man atrodo. - Nors Alanas niekuo nebuvo tikras. Kas verda jo pusbrolio galvoje buvo nelabai aišku. Nors ir augo kartu, taip ir neišmoko jo nuspėti.
- Ne... Jis to nedarys. - Pakartojo lyg bandydamas save įtikinti. O tada staigiai atsilošė nuo savo eliksyro. Jis pradėjo dūminti.
- Prasideda... - Pasakė staigiai gesindamas ugnį. Pamiršo net Gruodei atsakyti apie prisiminimą. Dabar ne tas buvo Alano galvoje.

[Gruodė Rimeikaitė]

Grybai buvo tokie jautrūs. Bet susilieję su valerijono lašeliais virė ramutėliai. Gruodė galėjo gaminti toliau. Mergaitė pradėjo plėšyti drebulės lapelius. Savo svarstyklėmis pasvėrė, kad būtų lygiai šimtas gramų ir ėmė plėšyti. Juos metė į katilą ir protarpiais vis pamaišydavo.
- Aš tai pasirinkau savo pirmą skrydį šluota. - Pasakė trumpam nusisukusi nuo katilo. Reikėjo jį prižiūrėti. Tik nesisekė visai susikaupti, nes kažkas nutiko Dori. Ji atrodė pakiliai. Ir mergaitė pamatė jos rankose lėktuvėlį.
Buvo labai įdomu ką ji sugalvojo, bet negalėjo žvalgytis. Dabar labai svarbu buvo kas minutę mesti lapelius ir maišyti eliksyrą.
Ir visgi ji trumpam nusigręžė nuo jo.
- Ką jau tokio sugalvojai? - Paklausė. Bet staiga ji pamatė, ką daro Dori.
- Greičiau! - Jos balse suskambo panika.
- Gesink ugnį. Tu jų nepjaustei. Viskas sprogs. Šių grybų negalima virti bet kaip. Pabandyk supilti visą likusi valerijoną. - Ji paėmė savo buteliuką su likučiais ir vėl davė jį Dori.

[Sakura Levins]

- Aš pasirinkau prisiminimą iš pievos. Kaip pynėme joje vainikus, - nusišypsojo bendrakoledžei.
Dabar jau Sakura šiek tiek skubėjo, nes privalėjo suspėti pagaminti dar vieną eliksyrą. Prikandusi lūpą šią akimirką ji plėšė drebulės lapus. Tikiuosi, kad spėsiu. Tikiuosi, kad spėsiu, vis mintyse galvojo ji. Po kiek laiko šviesiaplaukė šalia savęs turėjo išties neblogai atrodantį eliksyrą. Dabar aš turiu susikaupti. Privalau. Negaliu suklysti, nes jeigu suklysiu, mano darbas nueis perniek. Kaži, ar spėsiu parūpinti trečią eliksyrą.
Strazdanė ir vėl įsivaizdavo pievą. Prisiminė, kaip pynė vainikus. Tarsi bandė pajusti tą šiltą dieną.
- Tirafuoriano.
Švytinti juosta apsivyniojo aplink burtų lazdelę ir Sakura įleido prisiminimą į eliksyrą.
- Vega! Man pavyko! - nudžiugo baltapūkė. - Man pavyko!
Besidžiaugdama varnanagė supylė eliksyrą į buteliuką, užkimšo jį, užrašė savo vardą ir pavardę, kursą bei koledžą ir įdėjo eliksyrą į dėžutę. Tada mokinė suprato, kad jos eliksyras - pats pirmasis. Tai gerokai nustebino mėlynakę. Ji grįžo į savo darbo vietą ir laukė, kol mokiniai pradės nešti savo buteliukus ir kol ji galės pasiimti kito mokinio prisiminimą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis. Greta stalo stovėjo ir mergaitė, tik ji įsitaisė ant grindų. Elliw, kuri ir buvo ta mergaitė, neapykantos kupinu žvilgsniu varstė neužsičiaupiančią bjaurią mergiūkštę. Tai, žinoma, buvo ne ne ne ne ne ne neLiucija. Kodėl ji negali patylėti? Tik ir daužo teleskopus! Velsietės prietaisas, tiesa, tebebuvo sveikas, tačiau bjaurioji mergiūkštė vis tiek buvo dėl visko kalta.
Kiek pasvarsčiusi Elliw nutarė, kad reikia eiti ten, kur eina visi. Pamatė ne ne ne neDori, tačiau neturėjo noro su ja šnekėti. Neprisiminė, ar ji yra gera mergaitė, ar bjauri mergiūkštė, taigi rizikuoti negalima.
Sėkmingai nužygiavusi iki sandėlio čiupo kažkokius raudonus grybus ir nė nepastebėjo, kad visus kitus labai šauniai išbarstė. Grįžusi į klasę užkliuvo už kažkokios mergaitės ir nepatenkinta suriko:
- Tai tu kalta!
Žodžiai buvo skirti visoms bjaurioms mergiūkštėms, tačiau netrukus Elliw tai buvo pamiršusi. Grįžo prie teleskopo (šis prietaisas gelbsti visose situacijose - kaip ji būtų žinojusi, kur eiti?) atsisėdo ant kėdės, ir ta skubiai sulūžo. Nusivertusi nuo grindų Elliw uždribo tiesiai ant grybų ir dar kartą suriko:
- Tai tu kalta!

[Vega Dellal]

  Vega klausėsi kokį prisiminimą  draugė nusprendė įleisti į eliksyrą.
- Aš kaip stovyklavimo metu rinkome grybus, nors jų net nemėgstu. Buvo labai juokinga, nes vietoje grybų aš rasdavau tik ežiukus. Jie buvo tokie mieli. Tą dieną jų mačiau gal dvidešimt, - plačiau apie prisiminimą papasakojo varniukė. Pirmakursė toliau gamino eliksyrą iki kol atėjo sunkiausia dalis - atsiminimo įleidimas į eliksyrą. Man pavyks. Man tikrai pavyks. Pagalvojo varniukė ir išsitraukė lazdelę.
- Tirafuoriano, - pratarė varniukė ir mostelėjo lazdele, tačiau visiškai nieko nenutiko. Bet pirmakursė neketino tai plengvai pasiduoti, todėl dar labiau susikaupė.
- Tirafuoriano, - vėl tarė Vega ir vėl mostelėjo lazdele, tačiau kaip ir praeitą kartą visiškai nieko nenutiko.
- Tirafuoriano, - pratarė ji ir iš lazdelės galo išlindo šviesa ir nuskriejo prie eliksyro, o paskui tekštelėjo į jį.
 -Man irgi pavyko, - tarė varniukė ir supylusi eliksyrą į buteliuką, ir viską užrašiusi nunešė jį į dėžę.

[Athena OConnor]

Athena sėdėjo nuodų ir vaistų pamokoje. Jai ši pamoka ne itin patiko nors ir gerai sekėsi. O'Connor atsiduso išgirdusi pamokos temą ir pradėjo gaminti eliksyrą vos susiradusi reikiamą puslapį. Kai eliksyras buvo pagamintas, jai teko imtis tos sunkesnės dalies - prisiminimo perkelimo. Ji suprato, jog reikia imti skaudžiausią prisiminimą - tą prisiminimą kaip brolis suvalgė jos šunį. Mergaitė susikaupė ir galvojo būtent apie šuns valgymą. Kai visiškai aiškiai turėjo tą prisiminimą galvoje ir ėmė iš naujo jį vos ne išgyventi ir verkti, o būtent tada pridėjo savo lazdelę sau prie galvos.
- Tirafuoriano, - ištarė rudų plaukų savininkė su ašaromis ir po truputėlį įleido savo prisiminimą į buteliuką. Kai tai buvo padaryta, smaragdinių akių savininkė įsidėjo savo lazdelę ir ant buteliuko užklijavo savo vardą. Athena nunešė jį į dėžutę ir pabėgo iš klasės kol niekas nematė - visa tai buvo per daug skaudu.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

- Tirafuoriano! - kelis kartus suriko Elliw, nors neįsivaizdavo, kodėl tai daro. Nieko neįvyko, tad mergaitė suirzo. Dėl to kaltos, žinoma, buvo tik septynios bjaurios mergiūkštės. Ir kaip jos taip greitai dauginasi?! Kodėl draugių velsietė turi tik penkias, o štai bjaurybių yra daug daugiau?!
Šiaip ne taip atsistojusi nuo grindų Elliw pagriebė nuo artimiausio stalo kažkokias iltis ir sumetė jas kažkur. Ten pat sumetė ir anksčiau sutrintus raudonus grybus. Pasijuto visiškai nepatenkinta, nors ir neprisiminė to priežasties. Susimąstė apie teleskopą ir vėl išrėžė kažkur girdėtą žodį:
- Tirafuoriano!
Nepastebėjo, kad priglaudė prie galvos kažkodėl kišenėje besimėtančią lazdą, tad dabar, kai pamatė kažkokį keistą daiktą, gerokai išsigando.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi Elliw ir pabandė nukratyti daiktą nuo lazdos. Jis įkrito ten, kur mergaitė buvo sudėjusi grybus ir iltis (o iš kur ten atsirado vandens?!), ir viralas sprogo aptaškydamas velsietę nuo galvos iki kojų. Elliw norėjo apkaltinti visas bjaurias mergiūkštes, tačiau neprisiminė to priežasties, tad taip ir liko tylėti.

[Auris Senkleris]

Tikriausiai buvo tik viena priežastis dėl ko Auris Senkleris išdygo nuodų ir vaistų kabinete. Jam paprasčiausiai ėmė darytis nuobodu. Štai ir viskas. Dirbi, taisai namų darbus. Kasdienybė varė jį į kapą. Auris nebesišlaistė po miestą kaip seniau. Dėl Dolohovų aišku. Nebent kartais iškišdavo nosį į Kiauliasodį.
Aišku Norėjo nudobti Dori Mendel už šitą nesąmonę. Mes regis susitarėm dėl užduočių proto ribose ar ne? Klausė jos mintyse. Šita buvo tikrai toli už tų ribų. Tiek laiko laikėsi nerūkydamas, bet va šiandien... Na, daugiau tikriausiai niekada nenorės to pakartoti.
Buvo labai daug veiksnių, kurie sakė jam tiesiog nedaryti gautos užduoties. Verčiau išsikviesti Mendel labai rimtam pokalbiui. Atimti iš Klastūnyno kokį tūkstantėlį taškų. Ir pabaigti tą nerūkymo žaidimą.
Bet... Kaip ir beveik visada Auris prasilenkė su protingais ir rimtais sprendimais.
Jau geriau vesčiau pamokas su sukne. Man tas pats. Kad ir nuotakos suknelę vilkėčiau. Galvojo. Turi apsisukti ir dingti iš čia. Ragino save. Bet užuot paklausęs sau duoto tokio protingo patarimo priėjo prie Clarke stalo.
- Atsiprašau, kad taip įsiveržiau... - Prabilo kreipdamasis į Mandragorą. Mintyse ieškojo kokių nors spragų šioje užduotyje. Kažko, kas leistų išsisukti. Kam tau išsisukti? Tiesiog tu to nedarysi ir viskas. O kas bus, jei padarysiu? Tik truputį pasilinksminsiu. Gal paskui reiktų pakeisti Clarke ir visos klasės atmintį? Visai neblogas sprendimas. Na, o jeigu kas pasakysiu, kad Goff tiek kartų tvojo teleskopu man per galvą, kad kartais neatsakau už savo veiksmus. Tu tiesiog kvailys Auri, štai ir viskas. Pabaigė monologą mintyse.
- Žinot, norėjau pasakyti, kad esate velniškai graži moteris. - Persakė raštelyje surašytus žodžius. Liko paskutinis dalykas, ką turėjo padaryti. To jis visai nenorėjo daryti. Paplepėti kokias nesąmones viena, o čia...
Auris tai padarė labai greitai. Vos vos palietė lūpom jos skruostą. Tada labai staigiai atsitraukė per saugesnį atstumą.
- Viskas tik sveikos gyvensenos vardan. - Tarė ir Nenorėdamas laukti jos reakcijos patraukė prie durų. Bet matyt norėjo pažiūrėti kas bus, nes ėjo ne taip ir greitai.