0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #15 Prieš 1 metus »
  Varniukė ir toliau neįsivaizdavo, kad perlaužė lazdelę ne su vienu, o su dviem įdubimais. Ji atsidūrė kažkokiame lapuočių miške. Buvo daug prikritusių lapų, o medžiai buvo apsirengę vos keliais lapais. Iš to Vega nusprendė, kad šioje vietoje dabar yra ruduo. Jai akis nušvietė kaitri, bet dar neaukštai pakilusi saulė. Tai liudijo, kad dabar yra ankstus rytas. Apsidairiusi ji nepamatė jokio padaro, todėl nusprendė pasivaikščioti ir gal tada atras kokią nors būtybę. Ji pradėjo eiti ir kiekvienas garselis priversdavo ją krūptelėti. Nors ji ir žinojo, kad jokio pavojingo padaro neturėtų sutikti. Bet įsivaizdavo siaubingus, žudančius padarus. Taip eidama pamatė už medžių švystelėjusį šešėlį. Priėjusi arčiau ji pamatė vilkolakį. Ką? Juk aš perlaužiau lazdelę su vienu įdubimu! Kaip tai išvis įmanoma? Maniau, kad bus koks lankutis ar mėnulio karvytė. Tikrai nesitikėjau išvysti vilkolakio! Ką man dabar daryti? Su panika galvojo Vega. Greitai dėl to ji pargriuvo. Rudaakė visiškai neįsvazdavo ką daryti. Ji slinkosi atgal nuo vilkolakio, tačiau jis vis artėjo varniukės link.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #16 Prieš 1 metus »
Olive atsidūrė nemažuose prisnigtuose kalnuose. Nors ir pagal viską buvo galima spręsti ką tada buvo vidurdienis bei giedra diena saulė tikrai nepasižymėjo dideliu šildymu. Kur aš atsidūriau ? Ar iš šilto pavasario Hogvartse nusikėliau į Arktį ?  Kadangi mergaitė nelabai girdėjo pamokos praktikos ir temos dėl to neįsivaizdavo kur ji galėjo atsirasti. Užtat žinojo vieną, kad dabar ji atsirado žiemos metu. Manau kitos lazdelės būtų mane nunešusios į kitas gal šiltesnes vietas. Pamanė grifė ir pradėjo dairytis aplinkui tikėdamasi kažką pamatyti. Deja nieko kitokio negu didelių kalnų, neapsakomo dydžio miškų ir daug sniego nepamatė. Gaila, kad tada nelabai klausiausi profesoriaus ir nežinau ką daryti. Nuliūdusi ir nuobodžiaujanti grifė atsisėdo ant netoli esančio kelmo ir pradėjo justi tikrą visiškai stiprų šaltį. Staiga už nugaros Rechens pavardės savininkė išgirdo žingsnius. Mergaitė atsisuko ir pamatė nedidelį katės dydžio kailiuota padarėlį su ilgomis iltimis ir lapės ausimis. Jis buvo rudai auksinės spalvos ir jeigu ne didelės juodos akys ir iltys jis atrodytų gana mielai. Kas tai per padaras ? Ir ką man su juo dabar daryti ? Nustebusi ir truputį išsigandusi savęs paklausė Cate ir priėjo prie jo arčiau. Tada neaiškus padarėlis pradėjo piktos meškos balsu klykauti ir puolė mergaitę. Tiksliau aštriais savo dantimis pradėjo ją kandžioti. Kas čia darosi ? Išsigandusi jaunoji Recens išsitraukė lazdelę ir nieko nepagalvojusi pasakė :
- Incendo, - iš lazdelės ištekėjo ugnis ir aštriailtis padaras nubėgo kuo toliau į netoli esantį mišką.
Tuomet Olive buvo atgal nugabenta į klasę. O, buvo šiurpu, bet viskas gerai baigėsi. Pamanė dvylikametė ir nuėjo prie savo suolo.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 345
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #17 Prieš 1 metus »
Kaip ir įprasta nuodingosioms sraigėms, jos buvo įvairių spalvų. Vienos raudonos, kitos žalios, trečios oranžinės. Buvo ir mėlynų bei violetinių. Visas spalvų margumynas. Nelanna buvo skaičiusi, kad šios sraigės spalvą keičia kas valandą, o gal kas dvi. Būtent dėl to ji matė skirtingų spalvų sraiges, o ne visas vienodas. Taip pat ji prisiminė, kad jų nuodai, kuriuos sraigės paskleidžia šliauždamos, gali nudeginti. Todėl buvo itin svarbu neprisiliesti nei prie žemės, nei prie pačių sraigių. Varniukė įkišo ranką į apsiausto kišenę ir apsidžiaugė pamačiusi, kad joje vis dar guli apsauginės pirštinės, kurias patingėjo išsitraukti po herbologijos pamokos. Apsimovusi jas, labai atsargiai ėmė kelti vieną sraigę po kitos ir dėti toliau nuo kelio, kad galėtų praeiti. Liko nuspręsti, ką daryti su tuo ploteliu, kurį sraigės jau buvo spėjusios ištepti savo nuodais.
- Scourgify! - sušuko varniukė, nukreipusi lazdelę į žemę. Atrodė, kad bent jau dalinai nuodai nusivalė ir ji galėjo praeiti.
Ufff... Atrodo, pavyko, atsiduso mergaitė ir paėjėjo toliau, kad sraigės nesugrįžtų pas ją. Atlikusi užduotį ji laukė, kada bus sugrąžinta į klasę.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #18 Prieš 1 metus »
Miške. Gūdžią naktį tas tylus kvatojimas aidėjo. Atrodė, kad iš visų pusių mergaitę supa tas juokas. Ji stovėjo tylut tylutėliai. O vėjas taip smarkiai pūtė. Buvo keista, kad jo ūžimas neužgožia to kikenimo.
Staiga, kažkas palietė ją šaltą ranka ir ji neišlaikiusi suspiegė. Išdrįso tik nukreipti lazdelės šviesą į tą kažką. Pamatė mažytį žmogeliuką. Visą gauruotą. Jam tikrai nebuvo šalta. Pamatė ir kitus. Jie artėjo iš visų pusių ir tyliai juokėsi.
Ji atpažino tuos padarėlius. Sniegynų elfus. Jie pasirodo naktį. Gyvena ten, kur būna aršios žiemos. Pavyzdžiui Suomijoje. Jiems patinka kelti pūgas ir klaidinti žmones miškuose. Praėjus nakčiai pradingsta. Kartu pranyksta ir pūgos. Telieka gulėti tik sniegas. Supratus su kuo susidūrė pasidarė bent ne taip baisu. Tik siaubingai šalta. Staiga mergaitė prisiminė dar vieną dalyką apie juos. Šie elfai moka užmigdyti žmones. Jei jie užmiega, gali mirtinai sušalti. Ir tikrai jie pradėjo dainuoti. Kažkokia keista kalba. Gruodę tuojau pat apniko miegas. Labai norėjosi gulti į minkštą, baltą pusnį ir užmerkti akis.
- Sustink. Sustink. Petrificus totalus. - Pabandė kerėti kol neužmigo. Keli elfai nukrito ant sniego. Bet likę dainavo tik aršiau. Gruodė nusižiovavo ir pajuto, kad kojos linksta. Tuojau ji užmigs ir sušals čia į ledą.
- Prilipk. Sustink. - Vėl ėmėsi kerėti mergaitė. Dabar jau sėdėjo ant sniego patogiai remdamasi į storos pušies kamieną. Tik šį kartą jai pavyko nutildyti visus elfus. Ir mergaitė pajuto, kad grįžta į klasę.
Ji vėl atsirado savo suole. Buvo taip šilta. Gruodė plačiai nusižiovavo. Jautėsi dar vis mieguista. Bet labai patenkinta, kad pavyko pabėgti.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
Neilgai jis bėgo, nes pajuto dantis, smingančius į petį. Skaudėjo tik akimirką, tada skausmas pranyko. O vaikinas sustingo. Padaras kabojo prie jo prisisiurbęs. Alanas girdėjo daugiau sparnų šnaresio. Ir cypimas buvo pasikeitęs. Dabar jau ne spigus ir piktas, o kažkoks džiaugsmingas. Dar vienas gyvis įsikibo į ranką. Jie dabar neskubėjo. Matyt suprato, kad auka nebepaspruks. Kokių jie turi galių ir ko bijo? Galvojo vaikinas. Gal ne galių. Gal tik įkandimas kažkoks. Aha. Kažkoks... Buvo sunku mąstyti. Atrodė, kad suakmenėjo ne vien jo kūnas, bet ir mintys. Kažkoks. Toks. Aha... Pala... Sąstingis... Įkandimas verčia sustingti. Jie maitinasi. Netenku kraujo. Tai gerai, nieko tokio. Ne... Neee! Jis sugebėjo susijaudinti. Susijaudinti dėl to, kad iš jo siurbiama gyvybė. Buvo sunku dėl to sunerimti. Regis atbuko ir jo jausmai. Bet aš nieko negaliu... Kraujas yra lipnus. Fui... Šlapia. Drėgmė. Vanduo.
Ant galvos nukrito kažkas šaltas. Gal lauke pradėjo lyti, o pilies stogas buvo kiauras. Bet jam ant galvos tikrai nukrito vandens lašas. Ir dar vienas. Ir dar lašelis. Jis pajuto norą pasitraukti. Suprato, kad taip jį verčia galvoti drakulitų nuodai. Vanduo juk jiems nepatiko. Jis prisiminė, kad jie bijo vandens. O iš kur man gauti vandens? Vėl šaltas lašas nukrito ant galvos. Lazdelė. Ji rankoje.
Alanas pradėjo priešintis norui pasitraukti nuo krentančių lašų. Jis pradėjo kelti ranką, kad galėtų užlieti tuos padarus. Jie vėl pradėjo cypti. Tas garsas tiesiog apkurtino jam ausis.
- Aqua Eructo. - Pradėjo kartoti burtažodį. Buvo sunku nulaikyti ranką pakeltą. Todėl iš pradžių apliejo save. Netyčia. Bet kartu ir tuos prisisiurbusius padarus. Jie nulėkė šalin. Tada jau pasidarė lengviau. Alanas ėmė lieti vandenį visur. Padarai cypti ir trauktis. O jis pats pagaliau pradingo iš pilies.
Visas šlapias ir nusikamavęs atsirado savo suole. Buvo gera grįžti. Nors ausyse vis aidėjo tų padarų balsai.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
Buvo baisu. Taip, buvo tiesiog siaubingai baisu. Dėl to kaltos, suprantama, buvo tik septynios bjaurios mergiūkštės, tačiau velsietė buvo taip išsigandusi, kad netgi pamiršo jas apkalinti. Dabar reikėjo pabėgti.
Tik kaip tą padaryti, kai aplinkui vieni kalnai, o tave vejasi... Kas ją vijosi, Elliw buvo pamiršusi, tačiau vis tiek bandė pasprukti. Užkliuvusi už kažkokio akmens plojosi ant žemės.
- AUČ! - garsiai suriko, bet tai, ko gero, tik parodė padarui, kur ji yra, mat jis vėl grėsmingai priartėjo. - Evanesco! - suriko iš kažkur atmintyje išlikusį žodį. Nieko neatsitiko - ar bent jau padaras neprarado susidomėjimo. Elliw piktai nušveitė lazdą, tačiau tą akimirką trimetrinis milžinas mergaitę sučiupo. Visą kūną pradėjo deginti, o vaizduotėje piešėsi baisūs vaizdai.
Nenorėdama matyti, kaip iš pasaulio išnyksta visi pasaulio teleskopai, Elliw pradėjo muistytis ir spardyti viską aplinkui. Deja, tai visai negelbėjo. Bent jau iki to laiko, kai aplinkui pasidarė visiškai tamsu, o ji pati kažkur skaudžiai nukrito. Jautė esanti viduje (ar ji klasėje), tačiau ir toliau blaškėsi ir spardėsi. Ir visai nesvarbu, kad neprisiminė to priežasties.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: III ANJM pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
  Varniukė tiesiog drebėjo iš baimės. Ji visiškai nesuprato kodėl prieš ją atsirado vilkolakis jei ji perlaužė lazdelę su vienu įdubimu. Kaip taip galėjo atsitikti? Juk aš tikrai perlaužiau lazdelę tik su vienu įdubimu! Ir ką man dabar daryti? Galvojo pirmakursė, tačiau laiko apmąstymams nebuvo, nes vilkolakis jau buvo visai šalia jos. Ji labai greitai išsitraukė lazdelę.
- Depulso! - sušuko ji ir vilkolakis nuslinko kiek toliau nuo jos. Tai leido varniukei atsistoti, todėl ji tą ir padarė. Vega ir toliau laikė lazdelę nutaikiusi tiesiai į vilkolkį, tačiau nežinojo kokius kerus panaudoti, o jis buvo visai šalia.
- Alarte Ascendare, - tarė ji, tačiau nieko nenutiko. Ne! Ką dabar daryti? Su dar didesne panika galvojo varniukė. Ji nusprendė dar kartą pabandyti šiuos kerus.
- Alarte Ascendare, - tarė ji ir šįkart kerai pavyko. Vilkolakis šoktelėjo aukštai į orą, o paskui su trenksmu nusileido. Varniukė staigiai paėjo kelis žingsnius atgal. Varniukė nusprendė pabandyti pradanginti vilkolakį.
- Evanesco, - tarė varniukė ir jos nuostabai vilkolakis dingo. Tada pirmkaursė grįžo į klasę.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.