[Rafael Beaumont]

(Tema: Žiobarų ginklai)

Rafael'is lėtai žingsniavo žiobarotyros kabineto link. Sniegas krito lėtai, tad ir jis nusprendė neskubėti. Paskui save tempėsi mėlynos spalvos lagaminą. Bijojo, jog jei neštųsi dėžę su savimi visi jį pamatę pagalvotų, kad jis yra beprotis arba labai daug išgėręs, tad viską nešėsi lagamine. Galiausiai pasiekė savo kabinetą.
Suskambėjus varpui kabinetas jau buvo paruoštas. Jo gale buvo stalas pilnas ginklų. Taip pat magijos pagalba čia buvo įrengta šaudykla ir pastatyti taikiniai.
- Sveiki susirinkę į žiobarotyros pamoką.  Šiandien teorijos nebus, kadangi manau, jog jums prireiks laiko atliekant praktiką. Kalbėsime apie žiobarų ginklus, - lėtai ištarė vyras nueidamas į klasės galą. Čia pasiėmė medžioklinį šautuvą. - Štai čia yra medžioklinis šautuvas. Medžioklė, deja, yra žiobarų gan mėgiama veikla. Galėsite pabandyti juo pašaudyti. Taip pat čia yra automatas -  automatinis ginklas, šaudantis tarpinės galios šoviniais (silpnesniais, nei kulkosvaidžių, bet galingesniais, nei pistoletų). Juo šaudyti kiek sunkiau nei medžiokliniu šautuvu, bet išbandykite, - ištarė pakeldamas kitą ginklą. Tada paėjo toliau ir paėmė pistoletą. - Norintiems pašaudyti kiek lengvesniu ginklu siūlau pistoleto išbandymą. Pistoletas - trumpas rankinis parakinis šaunamasis ginklas su rankena ir vienu ar daugiau vamzdžių. Pistoletų šoviniai paprastai mažesnio galingumo, negu stambesnių parakinių šaunamųjų ginklų. Pistoletai skirti šaudyti į artimus taikinius, - ištarė padėdamas ginklą ir paimdamas peilį. - Šitas peilis nėra paprastas. Tai yra svaidomasis peilis. Puikus ginklas mokantiems taikliai mėtyti. Taip pat čia yra ir paprastų peilių, kuriais žiobarai naudojasi puldami savo auką.
Po šių savo žodžių profesorius nuėjo prie dėžės stovinčios ant stalo ir atidarė ją.
- Čia yra bombų ir granatų. Petardų taip pat, kadangi kartais ir jas žiobarai naudoja it ginklus, - pasakė vyras grįždamas į kabineto pradžią. - Šiandien galėsite išbandyti visus ginklus. Šautuvais šaudykite šaudykloje, o bombams ir peilius svaidykite į taikinius. Tiesa, šie ginklai jums niekaip negali pakenkti, kadangi jie yra užburti. Taip pat šaunamųjų ginklų kulkos guminės. Pasirinkite ginklus ir galite pradėti. Beje, prie šaudyklos rasite ginklus, - pasakė ir pasivėlęs savo plaukus nužingsniavo prie šaudyklos.

(Pamoka iki liepos 15 dienos. Trys postai po 600 arba du postai po 1000 simbolių. Pasirinkite ginklą ir eikite šaudyti. Ginklai nesužeidžia, tad galite šaudyti į savo draugus. Sėkmės. Jei kas neaišku rašykite man į DC arba čia)

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Po stalu tūnojo paršelis ir ožka. Pastaroji, deja, nesuprato esanti keturkojis gyvūnas, tad niekaip negalėjo suprasti, kodėl yra būtent čia ir kodėl yra taip siaubingai nepatogu. Norėjo eiti kur nors, kur pamatytų bent vieną teleskopą, tačiau sujudėjusi tik taukštelėjo galvą į stalą.
- AUČ! - suriko staiga atvirtusi į mergaitę. Apsižvalgė, tačiau nesisekė apsispręsti, kurią bjaurią mergiūkštę norėtų apkaltinti, tad teko patylėti. Bent jau pavyko atsistoti ir pamatyti teleskopą. - Mano teleskopas!
Buvo šiek tiek keista, kad pliurpiantis berniūkštis buvo toli, bet pasaulyje buvo daug keistų dalykų, tad Elliw nebesistebėjo. Arba neprisiminė besistebinti, o tai buvo visai mažas skirtumas, mat velsietė paprasčiausiai nustojo stebėtis.
Pačiupusi nuo stalo kažkokį daiktą, kuris, tiesa, nebuvo teleskopas, netyčia kaukštelėjo juo sau į galvą.
- AUČ! - garsiai suriko ir numetė daiktą šalin. Ar jis pataikė kam nors į galvą, ar ne, mergaitė neįsivaizdavo, bet jau seniai neprisiminė, kad rankoje turėjo kažkokį neaiškų dalyką.
Susidomėjusi kažkokia dėže pažiūrėjo į ją ir pamatė įdomių dalykų. Pačiupusi vieną iš jų svarstė, ką reikėtų daryti, bet netrukus tą svarstymą pamiršo. Nutarusi, kad daiktas gali kelti grėsmę astronomijos prietaisams, šveitė jį pro langą. Nepastebėjo, kad tas buvo uždarytas, tad stiklas garsiai išdužo.

[Vega Dellal]

  Vega į jau antrąją žiobarotyros pamoką atėjo kartu su Sakura. Pamokos tema ją sudomino, tačiau labai trukdė tai, kad tai buvo ginklai. Kad ir užkerėti, bet vis tiek ginklai. Tačiau varniukė tikėjo, kad profesorius puikiai užkerėjo kiekvieną ginklą.
- Einame į šaudyklą, - paragino Sakurą Vega ir nužingsniavo prie jos. Priėjusi pamatė visai įdomius šautuvus. Čia pat buvo padėtas medžioklinis, kurį pristatė profesorius.
- Tėtis man pasakojo kaip žiauriai su gyvūnais žiobarai elgiasi medžioklės metu. Jie be pasigailėjimo šauna į kiekvieną gyvūną! O jų ginklai tai nėra užkerėti, - graudžiai ir tyliai tarė varniukė bei pasiėmė automatą. Tada nusitaikė į vieną iš taikinių. Nusitaikiusi į taikinį varniukė iššovė keletą kulkų. Dauguma iš jų pataikė į taikinio kraštą, tačiau viena iš jų į patį centrą.
- Imk, - tarė rudaakė ir nusišypsojusi padavė šautuvą Sakurai.

[Rafael Beaumont]

Profesorius ir pats į rankas paėmė ginklą. Pavartė jį ir pasvėrė. Pistoletas jam patiko, kadangi nebuvo per sunkus. Beaumont pavardės nešiotojas nusitaikė į taikinį ir šovė. Pataikė taikiniui į  galvą, tačiau ne tarp akių. Prancūzas papurtė savo galvą ir padėjo šautuvą į vietą. Ausinių nesidėjo, nors reikėjo tai padaryti. Na, bet dabar tai nebėra svarbu.
Po gerų dešimties minučių rudaplaukio ausis pasiekė dūžimo garsas. Jis susiraukė ir pasisuko į šaudyklą, o tada į langą. Pamatęs, jog jis sudužo susiraukė ir sukando savo dantis.
- C'est tragique. Je ne pensais pas que ces imbéciles étaient capables de briser des fenêtres, - pasakė susinervinęs. Iš savo apsiausto išsitraukė lazdelę ir priėjo arčiau lango.
- Reparo, - ištarė lėtai ir ramiai. Langas buvo sutaisytas ir Švilpynės koledžo vadovas buvo tuo patenkintas, tačiau norėjo rasti kaltininką. - Kas tai padarė prašau pasisakyti dabar kitaip visi rašysite tūkstančio žodžių rašinį apie ginklus.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Jeigu Elliw ir būtų pastebėjusi, kad išdaužė langą, dabar šis faktas, jau vis tiek būtų išnykęs iš atminties. Taigi nenuostabu, kad jai ir į galvą neatėjo, jog galėjo nuveikti tokį keistą ir visai nenaudingą dalyką. Nors ką ten gali žinoti? Galbūt išdaužtas langas kaip nors padeda teleskopams? Bet apie visą šitą Elliw nemąstė. Žinoma, dėl tos pačios priežasties - nežinojo išdaužusi langą.
Priėjusi prie kažkokių ilgų vamzdžių kiek susidomėjo. Jie visai priminė tą keistą lazdą, kuri kartais būdavo kišenėje. Jos paskirtis vis dar buvo gūdi paslaptis, bet nepaisant visko Elliw susidomėjo. Paėmusi vieną iš daiktų velsietė gerai jį apžiūrėjo, bet netrukus netyčia kaukštelėjo sau į galvą.
- AUČ! - garsiai suriko nepatenkinta mergaitė. Kodėl neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija, ne ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne ne neLiucija turi jai nuolat trukdyti?! Tik jos dėl visko kaltos!
Keistasis daiktas turėjo kažkokią keistą rankenėlę, kurią būtinai reikėjo pajudinti. Elliw neįsivaizdavo, ką ji galėtų daryti, tačiau vis tiek pradėjo tampyti. Neįsivaizdavo, kas atsitiko, tačiau iš lazdos išlėkė kažkoks daiktas ir pataikė tiesiai į akį.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko klastuolė. Žodžiai, žinoma, buvo skirti visam bjaurybių šešetui. Supykusi mergaitė šveitė lazdą nepažįstamo berniūkščio link.

[Alanas Senkleris]

Iš pradžių, besiklausant ką sako profesorius jį apėmė šiurpas. Na žinot, kai klasėje gali būti Elliw, Erka ar kokia panaši nenuspėjama persona galima tikėtis visko. Duoti joms ginklą į rankas atrodė mažų mažiausiai lengvabūdiška ir pavojinga. Bet tada išgirdo, kad ginklai užburti ir pagalvojo, kad buvo kvaila galvoti, kad jie pavojingi. Jei atvirai tai visai nenorėjo dabar eiti šaudyti. Jei jau visai atvirai, tai labiausiai norėjo eiti praktikuotis virti eliksyrus, o gal daryti kalną namų darbų. Kuriuos apleido dėl to, kad nepajėgė išvis nieko daryti. Kartais apimdavo visiškas sąstingis. Kai tūnodavo kur nors vienoje iš mokyklos kerčių ir slėpdavosi nuo triukšmo ir žmonių. Greičiausiai pamažu kraustėsi iš proto. Buvo aišku, kad nežino kaip gyventi toliau po vasaros atostogų. Alanas manė, kad galimai savo dienas pabaigs kur nors ligoninėje. Svarbiausia buvo šitos savo būklės nerodyti viešumoje. Jau net auroru norėjo tapti vis mažiau. Geriausia. Manė jis. Gyventi kur nors kalnų trobelėje atsiskyrus nuo žmonijos.
Jo gyvenimas prarado žavesį, mat dabar nebegalėjo veikti taip beatodairiškai kaip kadaise. Taip, gal prisidarydavo mažiau problemų, bet atrodė, kad gyvena sustingęs.
- Judinkisss. - Paliepė įsakmus Bevardės balsas. Gyvatė pastaruoju metu lydėjo visur. Alanui taip net patiko. Ji išjudindavo jį tada, kai panirdavo į savo mintis. Įdomu,  kai Dori supras, kad išprotėjau, kas bus tada? Galvojo lėtai keldamasis nuo savo kėdės.
Vaikinas priėjo prie ginklų, susirado svaidomąjį peilį ir nuėjo prie taikinio. Gaila, kad nebuvo lankų. Lankai Alanui patiko. Jis užsimojo ir švystelėjo ginklą. Tas įsmigo į taikinio kraštelį. Taip, šaudant lanku aš taiklesnis. Pamanė.

[Sakura Levins]

Jau praėjo ruduo ir žemę nuklojo baltas sniegas. Sakurai buvo gera ir smagu, kad per rudenį ji susirado draugų. Draugės iš jos koledžo - tai Nelanna, Gruodė ir Vega. Taip pat jau ir Dori su Sakura daug daugiau bendravo. Šviesiaplaukė jautėsi laiminga.
Laiminga iki tol, kol išgirdo ir pamatė, apie ką bus ši pamoka. Žiūrint į ginklus profesoriaus rankose varnanagės lūpos kietai susičiaupė. O dar tai, apie ką pradėjo kalbėti Vega.
- Aš esu skaičiusi apie ginklus, kuriuos naudoja tie, kurie nėra burtininkai, - ji prisiminė magijos istorijos pamoką, kuri buvo apie burtininkų ginklus, o po to pasidomėjo visais. - Tie ginklai, jie yra kažkas siaubingo, - pasakė strazdanė. - Žinoma, kai kurie kerai taip pat yra žiaurūs, bet ginklai... Ypač tie šautuvai, o ką bekalbėti apie bombas ir granatas? Juk tai toks smūgis gyvūnijai! Gyvūnai bijo, nesupranta, kas vyksta! O tie, kurie juos skriaudžia, kurie žudo tam, kad pasilinksmintų... Tai ne pomėgis. Jie ne žmonės, - penktakursės veide pasirodė pykčio išraiška, kuri šiaip jai nebuvo būdinga.
Kai Vega kelis kartus šovė vienu iš ginklų, mėlynakė krūptelėjo. Užsidengė ausis. Geriau tokių dalykų išvis nebūtų, mintyse pagalvojo. O netrukus bendrakoledžė bandė paduoti šautuvą ir Sakurai.
- Ne! - baltapūkė žengė atatupsta ir prispaudė savo rankas prie krūtinės. - Aš jo neliesiu. Neimsiu. Nešausiu. Na ir kas, kad tai tik taikinys? Kam to reikia? Kam mus mokyti šitų baisių dalykų? - mokinės akyse susitvenkė ašaros.

[Vega Dellal]

  Sakurai papasakojus apie tuos žiaurumus Vega vos laikė ašaras. Ji buvo tą mačiusi.
- Prieš maždaug metus su tėčiu buvome miške. Tuo metu ten matėme ir žiobarų, kurie visiškai be jokio pasigailėjimo šaudė į gyvūnus. Negaliu suprasti kaip jie gali sau leisti tą daryti. Kaip jiems negaila? Dauguma gyvūnus žudo kad pasilinksmintų ir kad iš jų kailių pasidarytų kailinius. Žiobarai tokius gyvūnus kaip kiaunes ir šermuonėlius laiko narvuose, o paskui nunuodija dujomis tik dėl jų kailio. O vieniems kailiniams reikia daugybės kiaunių, o šermuonėlių dar daugiau. Ir dėl to, kad kažkoks turtingas žiobaras gautų kailinius reikia nužudyti daugiau nei du šimtus šermuonėlių. Dėl to gyvūnai labai sparčiai nyksta. Ir beveik niekam tai nerūpi! Žiobarams rūpi tik pinigai. O į jų tas raudonasias knygas įrašytos be galo daug gyvūnų rūšių. Niekada nesuprasiu kam to reikia. Kam kailiniai? Juk galima apsirengti ir kitais drabužiais nežudant gyvūnų. Žiobarai tikri žudikai. Kerai tikrai nėra taip žiauru kaip ginklai. Nors nesu tikra kas baisiau. Bomba šauna vieną kartą, o šautuvais gali iššauti šimtus, o gal net tūkstančius šovinių, - vos neverkdama tarė varniukė. Varniukei siūlant draugei ginklą Sakura jo atsisakė. Vega puikiai ją suprato. Ir pati nedegė noru tą daryti, tačiau žinojo, kad praktiką daryti reikia, todėl ir iššovė. Tačiau daugiau ginklų bandyti neketino.
- Puikiai tave suprantu, Sakura, bet jei už praktikos neatlikimą prarasi taškus? O jei profesorius pradės pykti taip, kaip Clarke. Kas tada? Bet puikiai tave suprantu. Laikyti šį siaubingą išradimą rankose yra tikrai labai siaubinga.

[Nelanna Light]

Įėjusi pro žiobarotyros kabineto duris, Nelanna iš pradžių jo nepažino. Jame buvo keistų daiktų, kuriuos vėliau profesorius pavadino žiobarų ginklais. Klasės gale ji pamatė kažkokius taikinius, panašius į tuos, kuriuos ji buvo mačiusi viename iš Hogvartso pilies kiemų - ruoštis dvikovoms. Tikriausiai turėtume bandyti panaudoti žiobarų ginklą ir iššauti į taikinį, svarstė mergaitė. Bet jos tokia mintis nesužavėjo. Kai profesorius parodė žiobarų peilius, ji jau žinojo, kokie tai daiktai ir kam jie naudojami. Vasaros metu kaimynai žiobarų vaikai ją vesdavosi į netoli esantį mišką ir ten jie kartu drožinėdavo pagalius, darydavosi lankus ir šaudė į taikinius. Ji jau buvo mačiusi, kad peilį galima naudoti ir geriems tikslams, pavyzdžiui drožinėjimui, tad nusprendė ir dabar jį pasiimti. Į keistus šautuvus pažiūrėti visai nenorėjo.
Paėmusi iš profesoriaus dailų peilį gražiai padabintu kotu, ji apsidairė ir pamatė Sakurą, bepradedančią verkti. Nelanna suprato, kad užaugusi gamtos apsuptyje jos draugė priešiškai žiūrėjo į tai, ką paprastai daro kiti žmonės - nesvarbu, ar jie burtininkai, ar žiobarai - ir tikriausiai dabar ji pagalvojo arba prisiminė kažką, kas prieštarauja jos įsitikinimams. Sakurą jau guodė Vega, su kuria ši atėjo į pamoką, bet ir Vegos akyse Nelanna pastebėjo ašaras. Nelanna negalėjo iš šono stebėti nusiminusių draugų, tad priėjusi prie jų pasisveikino ir paklausė:
- Labas! Kas nutiko jums abiems?

[Dori Mendel]

Žiobarotyra penkiolikmetei nebuvo pati įdomiausia pamoka. Tiesą pasakius, šiuo metu ji Dori atrodė itin nuobodi ir bereikšmė magijos pasaulyje, be to, kartais primindavo tuos laikus, kai Mendel dar buvo maža, naivi mergaitė, kuri tikėjo, jog tie suskiai žiobarai ją myli.
Ji prisiminė pačią pirmą žiobarotyros pamoką šiais metais, rugsėjį, per kurią reikėjo bandyti įsiminti kažkokius tai ten dailės stilius ir dar piešti. Tikiuosi, to egzamine nebus, nes aš jau viską pamiršau, mintyse pagalvojo ir pavartė akis.
Tačiau kai tamsiaplaukė sužinojo, kokia šiandienos tema žiobarotyros pamokoje, jos akys sužibo. Šiaip jau ginklai nebuvo tas dalykas, kuris penktakursę labai stipriai domintų, ypač dėl to, jog jie yra žiobarų išmislas. Bet jeigu Dori dabar galės pašaudyti iš automato, svaidytis įvairių rūšių peiliais ir dar numesti bombą, na, tai pakankamai įdomus laiko praleidimas.
Apsidairiusi po klasę mergina pamatė Alaną, prie kurio, žinoma, nusprendė nueiti. Eidama ji praslinko pro varniukų būrelį. Sakura ir kažkokia mažvaikė, atrodė, tuoj apsiverks. Na ir skystos, pagalvojo mintyse, bet nutarė neprisikabinti, nes šiuo metu ji ir Sakura išties neblogai sutarė. Prieš pasiekdama Alaną Mendel paėmė medžioklinį šautuvą, kuris buvo žymiai sunkesnis, nei ji galvojo, kad bus. Gal bombą prigriebsiu vėliau, pamanė.
- Laba diena, - tuo pačiu ir saldžiai, ir linksmai tarė Alanui. - Kaip tau ši pamokos tema? Nekantrauju viską išbandyti, - klastuolės akys sužibo nekantrumu.
Ji nusitaikė ir nieko nelaukusi šovė. Negalėjo patikėti, jog ta kulka įsmigo beveik į taikinio centrą. Tačiau kai Mendel iššovė, praradusi pusiausvyrą pati sugebėjo nukristi, mat paspaudus gaiduką tas didžiulis šautuvas ją tarsi metė atgal.
- O Merline, - juokdamasi atsistojo juodaplaukė. - Tikrai nesitikėjau iš šautuvo tokios jėgos. Nori pabandyti? - paklausė draugo ir atkišo jam ginklą.

[Alanas Senkleris]

Kuo toliau, tuo labiau jam patiko svaidyti peilius. Darė tai taip įnirtingai, jie lėkė tiesiai į taikinio centrą. Taigi vadinosi, kad šaudymas iš lanko ir čia pravertė. Svaidydamas peilius įsivaizdavo Simoną Dolohovą. Tas buvo blogai, kad įsivaizduoja, kaip tie peiliai lekia į jo pusę, kad nori jį užmušti.
Mintis pertraukė pats nuostabiausias balsas žemėje ir jis nustojo svaidyti savo ginklus.
- Labas. - Pasakė plačiai nusišypsodamas. Jos entuziazmas jį veikė geriau, nei bet koks stiprinamasis eliksyras. Ji atrodė kaip tikra Dori. Su šautuvu rankose, pasirengusi nušluoti viską sau iš po kojų. Tik tada ji šovė, garsas nepatiko gyvatei, kuri kažką sušnypštė. Alanas kiek surimtėjo.
- Turėtum elgtis atsargiau, rankose laikai ginklą, o ne šiaip ką. - Pasakė jai pakilus.
- Tai medžioklinis šautuvas, jo atatranka stipri. Jei būtų tikras, gal išlėktų tau iš rankos, sužeistų ką nors ir tave pačią. Aš nešaudysiu, man patinka kitokie ginklai. O tu atsistok tvirtai. - Ėmė dėstyti jis. Įduodamas jai ginklą į ranką. - Laikyk jį tvirtai ir pasiruošk, kad kai išausi bus atatranka. Išsitiesk, remkis kojomis tvirtai į žemę. - Jis stovėjo merginai už nugaros ir laikė už rankos, į kurią padavė ginklą, laikė jį nukreiptą į taikinį.
- Dabar jau žinai, kas laukia, gali tam pasiruošti. Nagi, nuspausk gaiduką. - Tėvo pamokėlės ginklų kambaryje buvo tikrai pravarčios. Jam patiko dabar jai viską aiškinti. Nors žinoma tų žinių niekur neketino panaudoti. Lankais šaudydavo dvare tik į taikinį.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė čia buvo todėl, kad domėjosi tuo, kaip burtininkai žvelgia į žiobarus. Nors pati pasirodo buvo raganaitė, neketino atsisakyti savo pasaulio, to tikrojo. Magijos pasaulis irgi buvo tikras, bet tas, kuriame gyveno jos šeima ir kurį ji gerai pažinojo vis viena jai reiškė labai daug.
Tema ją nuvylė. Nejau profesorius nežino nieko gero? Kam jam aiškinti apie ginklus? Patį blogiausią žiobarišką išradimą? Galvojo Varniukė. Bombos, granatos. Magai jau ir taip turi tokių siaubingų užkeikimų, tai kam jiems tos granatos? Ji nežinojo net kaip užtaisyti kokį šautuvą. O apie tai, kad teks juo šaudyti net negalvojo.
Tada pastebėjo būrelį mergaičių, dvi iš jų atrodė nekaip. Gruodė tuojau pat nudrožė prie savo draugių.
- Labas. Na, tikriausiai nėra smagu susipažinti su karingą žiobarų puse. - Prabilo ji.
- Ar kas nors nutiko? Susižeidėt? - Paklausė Vegos ir Sakuros. Nors kai pagalvojo tai nutarė, kad Sakurai ši pamoka turėtų atrodyti kaip tikras pragaras.

[Antanas Pavėsis]

Kiek keistas ir nesuprantamas dalykas Antanui visada atrodė žiobarai. Norėdamas juos suprasti berniukas greitai nužygiavo į žiobarotyros pamoką. Ten jis pamatė keistų metalinių daiktų prikrautų ant stalo. Kažkiek girdėjęs kas yra ginkas vaikinas atsistojo ir ramiai ėmė klausyti ką pasakys profesorius. Paklausęs ką pasakė mokytojas Antanasvisiškai nežinojo ką jis nori pasirinkti. Visi ginklai jam atodė savotiškai įdomūs. Tiek automatas, tiek medžioklinis šautuvas, tiek granatos jam atrodė labai įdomios nors dar visiškai nesuprato jų esmės. Pažiūrėjęs kaip kiti mokiniai ima ginklus į rankas ir galvodamas ką išsirinkti sau jis greitai prišoka prie automatinio ginklo ir jį bando pasiimti.
-Sakyčiau sunkus ir šiek tiek nepatogus. - sau pagalvojo Antanas.
Priėjęs prie taikinio vaikinas pabandė keleta kartų išmenginti šį daiktą.
- Keturi šūviai ir aš nei k arto nepataikiau? - galvoje su nusivilimu galvojo sau berniukas.
Truputi sunerimes dar keleta kartų pabandė berniukas ir pastebėjo kaip jo rezultatai darosi vis geresni ir geresni. Šypsena jo veide nepastebimai padidėjo ir jis jau matė kaip nori išmeginti daugiau skirtingų ginklų kurie jam kėlė susidomėjimą.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Sarah, na, buvo Sarah. Visas šis pasaulis bei žmonės, tarp kurių iki šiol nebuvo dorai gyvenusi, jai atrodė per daug keistas ir baugus. Bubbe, žinoma, jai pasakytų, kad pasitikėtu Hashem, giliai įkvėptų ir eitų pirmyn. Tačiau teoriškai tai buvo žymiai lengviau nei praktiškai.
 Klastuolė buvo beveik kaip šešėlis. Ji vengė šių keistųjų anglų slėpdamasi pakampėse bei maldose. Elliw, ta keistoji mergaitė, kurią ji sutiko, buvo labai nenuspėjama ir, tiesą pasakius, destruktyvi, tad rudaplaukė laikėsi nuo jos atokiau. Gandus apie šią klastuolę bendrakoledžę ji jau gerai žinojo, tad paslapčia tikėjosi, kad ji jau bus pamiršusi apie Sarah egzistavimą.
 Deja, šeštadienį ryte skaitydama Torą Rebecca pajuto kaltę. O kas, jeigu Elliw jos tikrai reikėjo? Reikėjo pagalbos ir žmogaus, kuris būtų šalia? Ar tai nuodėmė, nusisukti į kitą pusę, kai gali kažką padaryti? Kaltės jausmas vis augo.
 Sėdėdama žiobarotyros pamokoje, Sarah buvo pakraupusi. Apie ginklus buvo girdėjusi tik masinių šaudynių Amerikoje kontekste ir, žinoma, kai buvo kalbama apie Holokaustą. Tačiau imti ginklą į rankas ir juo naudotis pačiai? Tokios destrukcijos ir žudymo įrankio valdymas jai atrodė kažkas visiškai nesuderinama su ramiu gyvenimu Jungtinėje Karalystėje ar gimtojoje Airijoje.
 Klasėje pradėjus aidėti šūviams bei bendraklasių klegėjimui, Sarah nėrė po stalu ir užsikimšo ausis. Na jau ne, ji šioje beprotybėje nedalyvaus.
 Tačiau matyt Viešpats turėjo kitų planų, mat visai šalia buvo ne kas kitas, o... Elliw. Siaubo sukaustyta mergaitė žiūrėjo, kaip keistuolė prieina prie tų pavojingųjų ginklų. Elliw su ginklu! Klastuolė jau norėjo žiotis, kad bendrakoledžė būtų atsargi, tačiau nuaidėjęs šūvis privertė ją smarkiai užsimerkti ir susigūžti.
 Pravėrus akis vaizdas nebuvo ką geresnis. Nuropojusi prie Elliw, Sarah atėmė iš jos ginklą, nusviedė jį tolyn ir nusitempė klastuolę tolyn. Vis dar ropodama.
-Elliw! Ką pasidarei?!-persigandusi sušuko Rebecca ir išsitraukė lazdelę. Ar ji galėjo padėti? Nežinia. Ji nežinojo jokių kerų. Tamsiose akyse pradėjo kauptis ašaros. Regis, Sarah skaudėjo dar labiau nei Elliw.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw neprisiminė, kad jai būtų nutikę kas nors blogo. Žinoma, kartais taip nutinka, tačiau velsietė nebūtų galėjusi pasakyti, kas nutiko šį kartą. Galbūt atsirado neLiucija ir viską sugadino? O gal kuri kita bjauri mergiūkštė? Kad ir kaip ten būtų, tik jos dėl visko buvo kaltos. O štai penkios draugės tiesiog beviltiškai dingo.
O vis dėlto ne! Išgirdusi savo vardą Elliw atsisuko ir, savo nuostabai ir džiaugsmui, pamatė ne ką kitą, o Sarah. Akimirką ar dvi negalėjo patikėti - draugės nematė jau be galo seniai. Galiausiai garsiai suriko:
- Sarah!
Nesuprato, kodėl draugė ją kažkur tempia, tad tiesiog ją apkabino. Ak, kaip seniai nematė šitos geros mergaitės! Dabar net ir visos pasaulio bjaurios mergiūkštės neatrodė tokios bjaurios! O kodėl turėtų, kai pagaliau sutiko vieną iš penkių draugių!
- Mano teleskopas! - vis dėlto priminė Elliw ir paleidusi Sarah ėmė brautis atgal. Tai nebuvo labai patogu, mat jos kažkodėl buvo ant žemės. Kažkuriuo metu užkliuvusi už nežinia iš kur atsiradusio paršelio supyko.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw, bet tuo metu pasuko galvą ir pastebėjo draugę.
- Sarah! - vėl baisiausiai apsidžiaugė velsietė, regis, visiškai pamiršusi, kad šią gerą mergaitę jau matė šiek tiek anksčiau.  Dar kartą ją stipriai apkabino ir sugebėjo visiškai negalvoti apie astronomijos prietaisus.