[Vega Dellal]

  Vega nunešusi lapelį profesoriui ir grįžusi į savo vietą nusprendė paskaityti knygą, kurioje ir buvo informaciją apie Nianą. Tad ji ją atsivertė. Paskaičiusi apie kelis garsius burtininkus ją užvertė, nes suprato šiandien neturinti noror daugiau skaityti. Paskaitysiu kada bibliotekoje. Pagalvojo rudaakė.
- Profesoriau, o kodėl išrinkote būtent šią knygą? Kiek žinau jų yra ir daugiau. Ar šita kažkuo geresnė už kitas? - tarė ir nusišypsojo. Tačiau nepraėjus net penkioms minutėms į ją kažkokia vyresnė klastuolė metė popieriaus gniūžtę. Ir pataikė į galvą.
- Ei! - garsiai sušuko ji ir tik paskui susiprato ką pasakė. Turbūt ji dabar iš manęs juoksis. Pagalvojo varniukė ir nuspendė daugiau nieko nesakyti, o tiesiog ramiai sulaukti pamokos pabaigos. Pamoka turėjo netrukus pasibaigti, todėl Vega ir norėjo ramiai sulaukti jos pabaigos.

[Sakura Levins]

Štai, kas būna, kai žmonės augina gyvūnus, mintyse pagalvojo Sakura. Tikriausiai pelėda susilaužė sparną pilyje, o ne miške. Miške sparnuočiai orientuojasi gerai, o tarp šitų dirbtinų statinių... Žmogus gal ir gali čia priprasti bei susigaudyti, bet tikrai ne pelėda, svarstė.
- Na, tikriausiai berniukas jau bus suteikęs pagalbą savo pelėdai, - pasakė, - tačiau tavo noras sužinoti apie gyvūnų gydymą atrodo tikrai šaunus! - pagyrė draugę. - Tik aš manau, kad gyvūnai turi gyventi laisvėje. Pavyzdžiui, miške. O tu kaip galvoji?
Sakura su Nelanna dar nebuvo kalbėjusios apie gyvūnus. Šviesiaplaukė labai tikėjosi, jog trečiakursė nelaiko jokio gyvūno nelaisvėje. Tačiau vis dėlto nenustebčiau sužinojusi, kad laiko. Nes tai daro beveik visi. Žinoma, dėl to penktakursė neišsižadės draugės. Nes jei išsižadėtų, praktiškai nebeturėtų su kuo bendrauti. Be to, nepaisant visko, Nelanna jai labai patiko.
- Mes pievoje gydydavome gyvūnus su tepalais. Juose kartais būdavo eterinių aliejų, bet kartais ir ne, nes ne visi eteriniai aliejai tinka gyvūnams. Deja, tai jau buvo ne mano ir mamos sritis, todėl nežinau, kokia tų tepalų sudėtis, nes tuo užsiimdavo kitas žmogus iš pievos. Turiu tik vieną tepaliuką miegajame, kuris yra universalus. Tinka ir žmonėms, ir gyvūnas, bet gydo ne lūžius, o atviras žaizdas. Turėk omenyje, kad galima pagaminti įvairių mikstūrų, kurios padėtų fiziniams sužalojimams. Taip pat padeda kerai. Pabandyk bibliotekoje ieškoti bendros informacijos apie gyvūnų gydymą, - nusišypsjo. - Tikrai kas nors turėtų būti.
Pamoka jau pereidinėjo į antrą pusę, o Sakura dar buvo nedaug parašiusi apie burtininkę iš Lietuvos. Galiausiai mergina susikaupė ir, beveik atėjus pamokos galui, perskaitė galutinį variantą pergamente:

Apie Lietuvos burtininkę - Sonetą Virbaliauskaitę
Soneta Virbaliauskaitė - 1984 metais gimusi burtininkė. Jos tėvas buvo ūkininkas, todėl Soneta visą vaikystę praleido kaime ir turėjo gražų ryšį su gamta. Kai Soneta išvyko studijuoti į miestą, jos ir gamtos santykis po truputį blėso. Vėliau atėjo metas, kai Sonetos tėvas nebeturėjo sveikatos rūpintis ūkiu, o pačiai merginai pritrūko gamtos, todėl ji grįžo į gimtinę ir apsiėmė ūkio darbus.
Šeima augino ir bites, tačiau Soneta pastebėjo, kad bičių ženkliai mažėja, kad medaus prikopiama nedaug. Pradėjusi bendrauti su bitininkais Soneta suprato, kad bitės pamažu nyksta. Ji žinojo, kad tam atsitikus prasidės ne tik medaus deficitas, bet ir negrįžtamai nukentės gamta.
Kadangi Soneta buvo burtininkė, ji ėmėsi kurti kerų bitėms, kurie padėjo joms išlikti stiprioms, bei kerų augalams. Žiobarai taip ir nesužinojo, nepastebėjo, kad su bitėmis buvo kilusi problema, o Lietuva gali būti dėkinga tyliai ir ramiai dirbusiai Sonetai, kurios dėka šiandien Lietuvos augalija yra tokia, kokia yra, ir kad Lietuva turi savo paveldą - medų.

Sakura dar kelis kartus perskaitė tai, ką parašė. Ji ėmė save tapatinti su Soneta, galvojo apie tai, ar dar kada nors atsidurs namuose ir pievoje, ar kažkada ten gyvens. O gal ir ji padarys kažką, kas įsilies į istoriją? Svajonės, sukikeno mergina beveik suskambus varpo dūžiui, skelbiančiam pamokos pabaigą.

[Nelanna Light]

Nelannai Sakuros gyvenimas iki atvykstant į Hogvartsą atrodė labai įdomus. Ji ir pati buvo užaugusi nedideliame miestelyje, įsikūrusiame šalia upės, tad gamta jai buvo ranka pasiekiama. Žinoma, apie civilizacijos išradimus ir kitus dalykus, padedančius žmonėms buityje ji žinojo, bet miesto triukšmas ją baugino. Kai bet kada gali išlėkti į pievas ir miškus, pradedi kitaip vertinti aplinką.
- Ir aš manau, kad gyvūnai turi gyventi savo natūralioje aplinkoje, - pritarė draugei Nelanna. - Bet kai pelėdos atlieka paštininkų funkciją burtininkų pasaulyje, taip jau yra, kad kartkartėmis nutinka nelaimės. Tad mūsų pareiga yra pasirūpinti mažaisiais mūsų pagalbininkais. Mano mama - magizoologė, tad man gyvūnai tarsi šeimos nariai, - šiek tiek papasakojo.
Mergaitė taip įsijautė į bendravimą su drauge, kad net nepastebėjo, kaip pamoka ėjo į pabaigą. Įdomūs pokalbiai visuomet pagreitina laiko tėkmę. Tad susikaupusi mergaitė pažvelgė į atsiverstą knygos puslapį, kur buvo aprašyti žymūs Italijos burtininkai. Pasirinkusi jai įdomiausią, parašė pergamente:

Serafina Rossi - Italija
Serafina Rossi yra žymi Italijos burtininkė. Ji gimė 1375 m. Luka mieste, kuriame užaugo ir pragyveno visą savo gyvenimą. Vaikystėje ji buvo labai guvi ir smalsi mergaitė, nepraleisdavo progos patyrinėti miestą ir taip jį pamilti. Tad nenuostabu, kad pabaigusi mokyklą Serafina nusprendė grįžti į savo gimtąjį miestą ir padėti jam klestėti.
Vienas didžiausių jos nuopelnų - sutvirtinimo kerų sukūrimas. Šiuos kerus ji jau buvo pradėjusi tobulinti, o kai sužinojo, kad miestą juosiančią sieną planuojama praplėsti ir patobulinti, ji savo išrastus kerus panaudojo sienos tvirtinimui. Kerai veikė taip, kad įprastais žiobariškais būdais pastatytą sieną ji galėjo sustiprinti taip, kad statyboje panaudotos medžiagos sukibtų stipriau ir neleistų sienai iširti. Būtent dėl šių kerų Luka miestą juosianti siena išliko iki mūsų dienų, jos viršumi gali pravažiuoti net žiobariški automobiliai.

Parašiusi Italijos burtininkės pristatymą, Nelanna susimąstė. Jai aprašytasis miestas pasirodė kažkuo panašus į jos gimtąjį Biburį. Mergaitė nusprendė, kad kada nors norėtų aplankyti miestą, kuriame Serafina praleido visą savo gyvenimą - neskaitant metų burtininkų mokykloje.

[Armando van Stavenger]

Armando buvo ant nervinio išsekimo ribos. Vaikinas visiškai nuoširdžiai buvo įsitikinęs, kad nesulauks pamokos pabaigos. Tokios tragiškos dienos jis dar nebuvo turėjęs.
Laimė, Elliw nesugalvojo dar ko nors į jį mesti, o ir kiti mokiniai elgėsi palyginti ramiai. Tik kažkokia klastuolė (Erka?) sugalvojo iš jo pasityčioti klausimo formatu. Rudaplaukis giliai įkvėpė, surinkdamas paskutinius kantrybės trupinėlius.
- Todėl, mano miela, kad rašant geriau įsimenama, be to, tada tikrai žinosiu, kad jūs tikrai perskaitėte. O jei nepatinka Magijos Ministerijos patvirtintos pamokos ir mokymo metodai, gali į juos ir kreiptis.
Armando nuo stalo pasičiupo puodelį arbatos, ilgesingai svajodamas, kad jame būtų kas nors stipresnio nei juoda arbata. Vaikinui begurkšnojant, gaila, ne viskį, atskriejo dar vienas klausimas.
- Šis vadovėlis yra informatyviausias iš visų šiuo metu pasiekiamų, panele Dellal. Todėl ir pasirinkau jį.
Vaikinas bejėgiškai klestelėjo ant kėdės melsdamasis, kad nuskambėtų varpas. Šį kartą jo maldos buvo išklausytos ir varpas nuskambėjo. Armando pakilo ir pasisuko į klasę.
- Pamoka baigta, geros dienos.
Ir pasuko į kitą kabineto galą, į savo kambarėlį.