0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
- Tu labai rūpestingas, - nusišypsojo Linėja Eion, kai jis nušluostė arbatą, kurios prilaistė Teresė. - Labai skanus, - garsiai tarė senolei apie pyragą.
Eion pasakė, kad nori išeiti. Tačiau kažkodėl Linėja jautė, kad tai yra daugiau nei noras pabėgti dėl nuobodulio. Jeigu jam ir nuobodu, o turėtų būti, Linėja abejojo, ar dėl to vaikinukas būtų išdrįsęs eiti prie kalbų. Galbūt vis tik nesijaučia čia gerai?
- Jeigu nori, gali eiti, - tyliai atsakė Linėja. - Prievartos čia būti tikrai nėra. Bet Teresė jau turėtų eiti prigulti, o man praverstų pagalba tvarkantis, - mirktelėjo.
Aišku, nereikėjo Linėjai tos pagalbos. Bet ji nenorėjo praleisti progos kalbėtis su Eion. Tada Kiauliasodyje šviesiaplaukis atsivėrė kur kas daugiau nei ji manė jį atsiversiant. Žinoma, tai ne rodiklis. Vis tik tada jis dar turėjo jausti šoką dėl įvykių.
- Ooo, ež-žeras, - tarė senutė.
Papasakojusi apie vaizdus pro Grifų Gūžtos mergaičių miegamojo langą ji ėmė kalbėti apie ežerą. Apie tai, kaip su draugėmis pakrantėje pindavo vainikus, kaip sėdėdavo ant lieptelio, kaip maudydavosi.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
Ne. Jis nėra rūpestingas. Jis tik... Monstras, besistengiantis apsiprasti su ta mintimi. Linėjos žodžiai keistai įskaudino. Atrodė, kad tai mama bando jį paguosti. Linėja. Li-nė-ja ir vėl kartojo sau Eion. Nuleido galvą ir bandė apsimesti, kad jo čia nėra.
Gavęs leidimą išeiti apstulbo. Ar tai nebūtų nemandagu? Ar jis tiesiog yra toks monstras, kad gali daryti bet ką? Na taip, jam išėjus Teresė galės jaustis ramiau. Ir vis dėlto Eion pasiliko. Ne dėl to, kad čia jam buvo įdomu. Ne, tiesiog laukė, kol senoji moteris nueis pasnausti, o jis gaus laiko pabendrauti su mama Linėja. Taigi tik papurtė galvą ir tylomis klausėsi, kas vyksta toliau.
Štai Teresė su draugėmis sėdėdavo prie ežero. Turėjo draugių ir galėjo smagiai leisti laiką. O ką turi jis? Šlykščiausius ir monstriškiausius tėvus pasaulyje, širdžiai mielą broliuką, kuriam bijo pakenkti, profesorę, kurios niekaip nenori pripažinti seserimi, ir šiaip ne taip pakenčiamus kambariokus? Nebeturi net Gruodės, kuri tau buvo daug tikresnė sesė už Erką pagalvojo ir krūptelėjo. Mažiausiai reikėjo čia apsiverkti, bet, deja, atrodė, kad viskas gali pasisukti būtent taip.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
Vis tik Eion neišėjo, pasiliko. Tačiau atrodė liūdnas. Galbūt Teresės pasakojimai apie mokyklą sukėlė vaikinui prisiminimus apie jo mirusią draugę? Ak, kodėl Teresė būtent šiandien tiek kalba apie Hogvartsą?..
Išsišnekėjusi senolė nuėjo prigulti. Linėja palydėjo ją į kambarį, kuriame, kaip ir virtuvėje, buvo itin netvarkinga. Pirmiausia rudaplaukė imsis virtuvės tvarkymo, o paskui, kai Teresė užmigs, užkerės ją nuo pašalinių garsų ir sutvarkys kambarį.
Apklosčiusi Teresę Linėja grįžo į virtuvę. Atidarė spintelę. Spėjo pamatyti sprunkančius tarakonus. Deja, atsikratyti šiais žiobariškais kenkėjais nebuvo taip paprasta.
Moteris ėmė traukti iš spintelės maisto produktus, kuriems buvo reikalinga vėsi temperatūra. Spintelėje smirdėjo. Teresė naudojosi šaldytuvu, nes kerėti jai jau buvo per sunku. Tačiau šaldytuve, aišku, bus sukrauti tie produktai, kurie turi būti spintelėje. O šią spintelę kažkodėl senolė įsivaizduoja esant šaldytuvu.
- Na, tai kaip tau apsilankymas pas Teresę? - šyptelėjo paklausdama Eion. - Žinai, po tokių apsilankymų itin vertinu jaunystę.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #18 Prieš mėnesį »
Pagaliau toji moteris, Teresė, nuėjo pasnausti. Ir gerai. Gal pavyks persimesti keliais žodžiais su mama Linėja? Tik ką pasakyti? Kol ji palydėjo Teresę miegoti, Eion sėdėjo ant kėdės ir atkakliai bandė sugalvoti klausimą, kurį galėtų užduoti. Įdomu viskas, bet daugelio dalyko jautėsi negalintis klausinėti. Žinoma, pirmiausia aiškintųsi, ar yra tikimybė, kad ji kada nors taps Aurio žmona. Ir... tada jo paties mama.
Nespėjo išsirinkti klausimo, kai grįžo Linėja ir ėmė tvarkytis. Ir ji daro tai savo noru? niekaip negalėjo patikėti Eion, nors, tiesą sakant, ir jo paties čia niekas netempė.
- Ji atrodo esanti miela moteris, - atsakė į klausimą. Nenorėjo atskleisti tikrųjų jausmų. Iš jų visiškai nieko gero, tad tiesiog sėdėjo ir tarsi nenoriai stebėjo Linėją. Turbūt turėjo padėti, bet jautė, kad pradėjęs tą daryti tik trukdytų.
- O tu seniai tai darai? - galiausiai uždavė klausimą. Jis toli gražu nebuvo toks svarbus kaip tie, kurie sukosi galvoje, bet nuo kažko reikėjo pradėti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #19 Prieš mėnesį »
- Iš tiesų miela, - nusišypsojo. - Kartais rodo savo jaunystės nuotraukas, jei kada dar norėsi čia kartu atvykti, galėsim pažiūrėti. Man visada įdomu pamatyti, kaip senoliai atrodė jaunystėje, - besitvarkydama šnekėjo.
Galvojo, ko paprašyti Eion. Juk prieš tai minėjo, kad jai praverstų pagalba tvarkantis. Manė, kad norint įgyti gyvenimo nuskriaustų jaunuolių pasitikėjimą reikia galvoti, ką sakai, ir kad visuomet žodžiai sutaptų su elgesiu.
- Jei nori prisidėti, nuo paviršių gali nuvalyti dulkes, - tarė. - Bet nebūtinai. Kaip nori. Londone senolius lankau apie metus laiko, - atsakė. - Taip pat, kai gyvenau Airijoje, kelerius metus dirbau su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. Priklausomybių turinčiais ir panašiai. Man rodos, esu kažką minėjusi, - nusišypsojo.
Iš tiesų daugiausiai laiko ji skyrė vaikams ir paaugliams, kuriais nesirūpina tėvai. Ir tėvams, kurie nesirūpina vaikais. Bet to minėti rudaplaukė nenorėjo, nes buvo beveik tikra, kad tai paskatins Eion galvoti apie savo tėvus.
Ji džiaugėsi, kad vaikinukas uždavė klausimą. Mat ko pati galėtų paklausti? Kaip jam sekasi? Akivaizdu, kad sekasi prastai. Jis sužinojo apie draugės mirtį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #20 Prieš mėnesį »
Vien nuo minties, kad gali reikėti čia kada nors apsilankyti dar kartą, purtė. Taip, Teresė - maloni moteris, ir jam teko dėti pastangas, kad nepavadintų jos močiute. Bet senatvė gąsdino, ir Eion nenorėjo to daugiau matyti.
Gavęs pasiūlymą ar prašymą nuvalyti dulkes linktelėjo ir atsistojo, bet užteko vieno vienintelio Linėjos ištarto žodžio, kad prarastų nuovoką. Atsitrenkęs į stalą tarsi kiek atsitokėjo ir negalėdamas patikėti spoksojo į moterį.
- Nori pasakyti... - tyliai prakalbo. Nebežinojo, ką ji kalbėjo, bet vienas dalykas tarsi perpjovė smegenis į dvi dalis. - Ar tu gyvenai... Tu kelerius metus gyvenai toje šlykščioje šalyje?
Kažkodėl tą suvokti buvo ypatingai sunku. Jeigu Linėja ten gyveno ir dirbo su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, kodėl nepadėjo jam? Kodėl likimas leido jam kankintis, kai visai šalia buvo geras ir padėti nusiteikęs žmogus?
- Tu seniai ten gyvenai? - dar paklausė. Gal vis dėlto Linėja toje baisioje šalyje dirbo jau po to, kai jis apsigyveno pas Aurį? Dabar tai staiga pasidarė be proto svarbu. Eion laikė skudurėlį lankoje, bet taip ir nepradėjo nieko valyti. Linėjos žodžiai žiebė pernelyg galingą smūgį.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #21 Prieš mėnesį »
Eion atsitrenkė į stalą ir... nustebo? Sumišo? Kažkas Linėjos žodžiuose išmušė vaikinuką iš vėžių ir moteris sutriko.
Netrukus paaiškėjo, kas. Airija. Bet kodėl? Kodėl Airija jam šlykšti šalis?
Ji pagalvojo, kad apie Eion nelabai ką žino. Apart situacijos su jo tėvais. Bet ji nieko nežino apie paauglio praeitį. Tik tai, kad iki apsigyvenant pas Aurį jis augo vaikų namuose, kad jo vaikystė buvo labai sunki, tačiau nieko konkretaus.
Tikėjo, kad yra asmeninių dalykų, kurių Auris negalėjo pasakoti. Tačiau ji gi galėjo šiek tiek daugiau pasidomėti. Gal Auris būtų pasakęs, kokios temos Eion yra jautrios, ko reikėtų vengti. Bet to nepadarė.
- Aš... gyvenau, - atsakė. - Pradėjau ten gyventi ir dirbti su žmonėmis prieš, - mintyse paskaičiavo, - septynerius metus. Trejus metus tuo užsiėmiau, o paskui dvejus nebe. Bet gyvenau ten, dainavau privačiuose renginiuose... Ir po to grįžau į gimtinę... O ką?
Ji jautėsi išties pasimetusi. Negi Eion turi kažkokių sąsajų su Airija? O ji turi. Merline, jau praėjo tiek metų? Tiek metų po to, kai ji palaidojo negimusį vaikelį?.. Daugiau nei ketveri metai, o atrodo, tarsi vakar...
Rudaplaukės akys šiek tiek apsiašarojo. Ji ne tik, kad nenorėjo, bet ir negalėjo leisti, kad Eion tai pamatytų. Greit nusisuko, nusišluostė akis ir susitvardė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #22 Prieš mėnesį »
Negali būti. Tiesiog negali būti, kad Linėja ten gyveno. Kodėl iš visų pasaulio vietų ji turėjo savanoriauti baisiausioje šalyje?
- Prieš septynerius metus, - vos girdimai pakartojo Eion. Vadinasi, jis tuo metu dar nesimokė Hogvartse. O gal buvo pirmame kurse. Bet kuriuo atveju tuo metu, kai ten buvo šitas geras žmogus, jis pats buvo kankinamas... toje pačioje šalyje.
- Ar kada nors buvai... Cork mieste? - šiaip ne taip prisivertė ištarti tą pavadinimą. Padėjęs skudurėlį priėjo prie Linėjos. Ar galima ją apkabinti? Ar jis turi teisę mintyse vadinti ją mama? Ir kodėl net atėjus padėti senai moteriškei reikėjo pajudinti be galo skausmingą praeitį?
- Kodėl būtent... ta šalis? Kodėl? - skausmo perpildytu tonu paklausė jis nenuleisdamas akių nuo Linėjos. Regis, pamiršo, ką jie čia daro, pamiršo, kad kalba ėjo ne apie Airiją, o savanorystę. Dabar svarbu buvo visai kas kita. Eion privalėjo išsiaiškinti, kas sieja moterį, kurią jis nori vadinti mama, ir šalį, kurią mielai nušluotų nuo žemės paviršiaus.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #23 Prieš 3 savaites »
Laimei, Eion nepastebėjo Linėjos ašarų. O Linėja jautėsi išties sutrikusi.
- Korke? Ne... Aš gyvenau Dubline. Jis labai nuo Korko, - ji žinojo tą miestą, tačiau niekada nebuvo lankiusis. - O... o ką? - atsargiai paklausė. - Ką tu turi bendro su Airija?
Kažkodėl Linėja įsivaizdavo, jog Eion gyveno vaikų namuose kur nors Londone. Ar bent jau Anglijoje.
Paauglys prie jos priėjo. Kodėl? Ką ji turėtų daryti? Aišku, neketino jo paliesti, privalėjo gerbti Eion privatumą. Bet ir tvarkytis nustojo. Dabar tiesiog stovėjo vietoje.
Kad ir ką jis turėtų bendro su Airija, tai akivaizdžiai buvo skausminga. Ir ji įtarė, kad jam prisiminimai apie Airiją gali būti kur kas skausmingesni nei jai.
- Todėl, kad... - ji trumpam užsikirto. - Todėl... todėl, kad ten sutikau vyrą. Kurio ir buvo savanorystės organizacija. Ir mes.... ir aš... ten liko mano... - ji atsiduso. - Ten yra mano negimusio vaikelio kapas.
Ištarti žodžiai tarsi išlaisvino. Ji nebuvo linkusi kalbėti apie savo praeitį. Apie Kristoferį, apie persileidimą. Nors ir kaip norėjosi tai pasakyti Auriui, kažkas stabdė viduje. Bet kam ji tai pasakė įskaudintam vaikui, kurį raudonplaukis globoja?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #24 Prieš 3 savaites »
Dublinas kadaise atrodė kaip svajonių miestas. Jis buvo didelis, ten galima pasislėpti. Bent jau taip galvojo visi toje vietoje gyvenantys vaikai. O, pasirodo, jis ir buvo svajonių miestas - būtent ten gyveno... mama.
- Nieko, - skubiai pamelavo. Tikrai nepasakos, kas jį sieja su ta šalimi. Gal mamai meluoti ir negalima, bet ši moteris vis dėlto yra ne mama, o Linėja. Kad ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip, ji pirmiau turi viską išsiaiškinti su Auriu. Tiesą sakant, įdomu, ar tai, kad jis Linėją laiko mama, ją su tėčiu suartintų, ar kaip tik viską sugriautų. Na, bet tai niekada nepaaiškės, nes Eion neketino kam nors to pasakoti.
Linėja kalbėjo kažką sudėtingo, ir vaikinukas sutriko. Kodėl ji pasakoja jam? Ir... Ką?! Linėja turi vaiką? Na, turėjo, bet... Kodėl tada ji iš viso bendrauja su Auriu? Ir kodėl jis ją mintyse vadina mama?!
- Aš maniau... - vos girdimai sumurmėjo Eion. Maniau, kad nori būti su Auriu. Maniau, kad kada nors visi galėsime būti šeima pratęsė mintyse, bet kaip gali kalbėti tokius dalykus moteriai, kuri, pasirodo, turi kitą?
- O kodėl grįžai į Angliją? - paklausė kiek garsėliau. Negimusio vaikelio kapas skambėjo kaip tikrų tikriausia tragedija. Deja, šiuo metu Eion širdyje vietos užuojautai neliko. Pirmiau turėjo kažkokiu būdu išsiaiškinti, ar Auris tikisi (o kad jis tikisi, neabejojo) ne be reikalo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #25 Prieš 2 savaites »
Eion nenorėjo sakyti, kas jį sieja su Airija. Įtarė, kad Korke jis gyveno. Aišku, daugiau nieko neklausė. Neketino stumti paauglio į nemalonią padėtį, kamantinėti. Jis turi norėti pasakoti pats. Tik galbūt reikėtų užsiminti, kad jeigu norės apie tai pasišnekėti, gali kreiptis.
Jis manė ką? Tikriausiai manė, kad Auris yra mano gyvenimo meilė? Jis ir yra...
- Santykiai kartais gali būti labai sudėtingi, - pasakė. - Atleisk, kad tau tai pasakoju. Man nederėtų.
Taip, Linėja. Tau nederėtų kalbėti apie netektį, kai Eion sužinojo apie savo draugės mirtį.
- Pasiilgau gimtinės, - atsakė. - Anglija mano namai. Čia turiu tėtį. Ak, Eion, matau, kad Airija tau kelia neigiamus jausmus. Man prisiminimai apie ją irgi nelengvi. Nežinau, kokie išgyvenimai slegia tave, bet tikiu, kad jie gali būti žymiai sudėtingesni. Jei kada norėsi apie tai pasikalbėti, gali drąsiai tai daryti.
Ji atsitraukė ir vėl pradėjo tvarkytis.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #26 Prieš 2 savaites »
Jis neturėjo ko atleisti. Tik jau ne to, kad Linėja bent šiek tiek atvirauja. Tik ar tam yra prasmė, jeigu ji turi šeimą? Nes jeigu taip, tada jis neturėjo čia eiti. Argi ji nesupranta esanti reikalinga kaip mama? Ne tik jam. Koks skirtumas jis. Jau beveik suaugęs, maža to, monstras. Bet lygiai taip pat jaučiasi ir Timotis, tuo Eion nė kiek neabejojo.
- Ar tu su tuo vyru - pora? - griežtu tonu paklausė. Nežinojo, ar šie keli žodžiai nepasako per daug, bet gal Linėjai laikas susiprasti? Kokio velnio ji bendrauja su Auriu ir su jais, jeigu turi kitą?! Jeigu paaiškės, kad yra būtent taip, jis tiesiog išeis iš šito kvailo buto ir su Linėja nebesišnekės niekada gyvenime.
- O tavo tėtis pažįsta Aurį? - dar paklausė. Visus žodžius apie Airiją nuleido negirdomis. Nekentė tos šalies ir neketino apie ją galvoti nė sekunde ilgiau nei būtina. - Ir kur tavo mama?
Linėja vėl ėmė tvarkytis, bet Eion to daryti visai nebenorėjo. Šiaip ar taip, jeigu paaiškės, kad ši moteris niekada nebus jo mama, jo šiame bute netrukus ir kvapo neliks.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #27 Prieš 2 savaites »
Paauglys uždavė klausimą. Griežtas jo balso tonas šiek tiek suglumino Linėją.
- Ne, - atsakė. - Tas vyras - mano praeitis. Bet aš ir su Auriu nesu pora, Eion.
Jaunuolio elgesys vertė manyti, kad jos ir Aurio santykis jam yra svarbus. Pasijuto varžoma, nes anksčiau ji apie tai negalvojo. Nemanė, kad jos ir Aurio bendravimas galėtų daryti įtaką vyruko globotinių savijautai.
- Pažįsta, - tarė dėl tėčio. - Bet jie matėsi labai, labai seniai. Tada ne taip ir seniai buvome baigę mokyklą. Mano mama mirusi. Ji mirė, kai man buvo dvidešimt šešeri.
Rudaplaukė baigė tvarkyti virtuvę, tada dirstelėjo į kambarį. Teresė jau miegojo, tad, kaip prieš tai ir planavo, Roberts užbūrė senolę nuo garsų.
- Gali prisėsti ant sofos, - pasiūlė vaikinukui. - Eion... Aš būčiau dėkinga, jeigu nepasakotum Auriui, ką šiandien kalbėjome. Aš jam dar nesakiau apie vaikelio netektį. Man tai nelengva tema. Pasakysiu, kai jausiuosi pasiruošusi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Linėja Roberts »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 894
  • Taškai: 19
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #28 Prieš 1 savaitę »
Tai, kad Linėja neturi rimto draugo, tarsi nuramino. Bet kodėl jie negali su Auriu tiesiog būti pora? Ji būtų mama, o jis pasistengtų būti kuo geresnis sūnus. Tai, deja, neįmanoma. Jis monstras ir nenusipelno turėti mamą. Ypač tokią gerą kaip Linėja.
- O tu norėtum būti su Auriu pora? - pasistengė išlaikyti tokį patį griežtą toną Eion. Neabejojo, kad tėtis sutiktų su džiaugsmu, tik, žinoma, to Linėjai nesakys.
Galbūt vėliau paklaus Aurio, ar Linėjos tėtis yra geras bei įdomus žmogus, bet dabar nieko apie tai nesakė. Vis dėlto kai ši moteris pasisakė apie mamą, užplūdo ne pati geriausia emocija. Pavydas? Apmaudas? Tegul miršta ta pabaisa, kuri yra mano motina, kad tik tu turėtum savąją pagalvojo Eion. Žinojo, kad čia turėtų kažką pasakyti. Galbūt parodyti užuojautą. Bet kažkodėl neapsivertė liežuvis.
- O kai bendrauji su senais žmonėmis... Na, tokiais kaip Teresė. Ar jautiesi taip, lyg kalbėtum su savo mama ar močiute? - po kiek laiko paklausė. Atsisėdo ant pasiūlytos sofos, bet netrukus apstulbo. Auris nieko nežino? Tai turbūt reiškia, kad jie tikrai nebus pora. Juk jeigu myli žmogų ir nori su juo būti, svarbius dalykus papasakoji, ar ne? Gal jis tikrai per daug galvojo apie Linėją kaip apie būsimą mamą?
- Gerai, - tepratarė, tačiau stengėsi nuslėpti emocijas. Negalima, kad kas nors sužinotų, kokia ši moteris jam svarbi. Kai pagalvoji, jų niekas tikras nesieja. Visa tai tebuvo kvailas jo įsivaizdavimas.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 216
Ats: Daugiabutis Londono centre
« Atsakymas #29 Prieš 1 savaitę »
Atviri, tiesmuki Eion klausimai ir trikdė, ir džiugino. Trikdė, nes tai buvo asmeniška. Džiugino, nes paauglys kalba.
- Norėčiau, - neslėpė. - Bet tai labai sudėtinga. Negaliu nieko pažadėti. Nei jam, nei tau, nei Timočiui ar Erkai ir nei pačiai sau.
Linėja tvarkėsi, kai vaikinukas uždavė dar vieną klausimą. Bendraujant su juo rudaplaukei ėmė atrodyti, kad jam labai trūksta šeimyniškos šilumos. Taip, jis augo vaikų namuose, ji tai žino. Ir taip, jis turi tėvus, kurie yra blogi, labai blogi žmonės. Kaip gerai, kad Eion kelyje pasitaikė Auris.
- Ne, - papurtė galvą. - Apie tai niekada nesu pagalvojusi. Bendraudama su senais žmonėmis galvoju apie tai, kad jiems reikia rūpesčio. Man tiesiog gera jų išklausyti, jiems padėti.
Ir dar ji galvoja apie tai, kad visi pasens. Kad jei sulauks garbaus amžiaus, visiems prireiks pagalbos. Galvoja, jog yra nedėkingų vaikų, kurie nesirūpina savo pasenusiais tėvais. Bet Linėja nenorėjo dalintis slogesnėmis mintimis. Tik ne šiandien. Eion ir taip turi dėl ko liūdėti.
Jis sutiko pasaugoti paslaptį. Aišku, moteris nebuvo tikra, kad paauglys iš tiesų nutylės. Bet bus kaip bus. Ji paprašė ir jautėsi dėl to ramiau.