0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 323
  • Taškai: 29
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
  Vega atvirtusi į save žiūrėjo, kaip draugė liūdi. Jai buvo skaudu į tai žiūrėti. Varniukė tikėjosi, kad bent pasivertusi į senį besmegenį pralinksmins draugę, tačiau bendrakoledžė vis tiek liūdėjo. Vega kiek nusiminė, kad jai nepavyko pralinksminti Nelannos, tačiau vos pagalvojusi, apie šią užduotį vėl jos veide pasirodė plati, plati šypsena. Jai ši užduotis patiko labiausiai iš visų šiais metais buvusių transfigūracijos pamokų. Vos pagalvojus apie tai, kad reikia pasiversti seniu besmegeniu jai iš karto pasidarydavo juokinga. varniukė nusprendė pabandyti visiškai pavirsti seniu besmegeniu, todėl dar geriau įsižiūrėjo į senį besmegenį, kuriuo bandė pasiversti jau ne vieną, ne du ir tikrai ne tris kartus. Pirmakursė tikėjosi, kad šį kartą jai pavyks geriau.
- Reverso Mirovero, - pratarė rudaakė ir mostelėjo lazdele, tačiau jau antrą kartą visiškai nieko neatsitiko. Tai nuliūdino Vegą, tačiau ji žinojo, kad bandys tol kol galiausiai pavyks idealiai. Tokia jau buvo Vega. Man tikrai pavyks puikiai. Kada nors pavyks. Gal ne šią pamoką, bet kada nors. Bet gali būti, kad pavyks ir šią pamoką. Tik reikia labai pasistengti. Pagalvojo rudaakė ir šį kartą jau ilgiau žiūrėjo į senį besmegenį, kad pavyktų jį kuo geriau įsiminti.
- Reverso Mirovero, - aiškiau ištarė varniukė bei vėl mostelėjo lazdele. Šįkart ji visiškai visa buvo besmegeniu ir tai kaip reikiant nudžiugino Vegą.
- Nelanna, pažiūrėk! Man pagaliau pavyko! - nelabai garsiai, bet vis tiek džiaugsmo kupinu balsu sušuko Varno Nago mokinė. Kai Vega jau atsivertė į save be galo džiaugėsi, nes nesitikėjo, kad pavyks, bet tai tikrai labai džiugino varniukę.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 657
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
  Erka ieškojo į save nors kiek panašaus senio besmegenio. Nors ir nei vienas nebuvo į ją panašus, bet klastuolė ieškojo kažkokios detalės, kuri bent kiek įrodytų, kad reikia pasirinkti būtent šį. Greitai ji rado tinkamą. Jis mažai kuo skyrėsi nuo kitų. Na, iš tikrųjų ne taip ir mažai. Jo apatinis ir viršutinis sniego kamuoliai buvo mažesni už vidurinį. Apatinis ir viršutinis buvo vienodo dydžio, o vidurinis beveik tris kartus didesnis. Jį nulipdė Erka, nes norėjo nulipdyti kokį įdomesnį. Šis Erkai buvo juokingesnis. Tai ir tai, kad ji jį nulipdė buvo priežastys dėl ko violetinplaukė pasirinko būtent šį snieginį besmegenį. Violetinių plaukų savininkė nusprendė, kad reikia pabandyti pasiversti tuo seniu, todėl išsitraukė savąją lazdelę, kuri iki tol ramiai sau gulėjo slaptoje mantijos kišenėje, kurią ji prisiuvo pati, kad galėtų visada kartu turėti vienintelį ginklą, kuris galėjo jai padėti bet kokiu atveju.
- Reverso Mirovero, - ištarė ketvirtakursė ir laukė tikėdamasi, kad pavyks.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Erka Forrm

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 657
  • Lytis: Moteris
  • Einu į tūliką, parašyk žinutę, kad nebūtų nuobodu!
  Kerai pavyko, bet ne itin gerai, nes tik apatinė kūno pusė atrodė taip, kaip atrodo besmegenis. Viršutinė kūno pusė visiškai buvo Erkinė ir tai nė kiek nedžiugino ketvirtakursės. Nieko. Jei iš pirmo karto nepavyko tai pavyks iš antro. Aišku, kad pavyks. Pagalvojo keturiolikmetė. Po kiek laiko ji atvirto į save. Dabar tai tikrai pavyks. Pagalvojo keturiolikmetė ir nusprendė, kad neverta delsti, o reikia iškart bandyti vėl.
- Reverso Mirovero, - ištarė ketvirtakursė ir šįkart jai pavyko puikiai. Ji visa atrodė kaip senis besmegenis ir tai labai džiugino Erką. Ji džiaugėsi, kad puikiai atlikti kerus ir jai pavyko vos iš antro karto. Manau man puikiai pavyko. Man pavyko vos iš antro karto. O štai visokie grifai tik iš dešimto karto sugeba puikiai pasiversti į senį besmegenį. Nors nėra ko iš jų norėti. Pagalvojo violetinių plaukų, kuriuose dar buvo neištirpusio sniego, kuris panašu, kad tirps dar ilgai savininkė. Po kiek laiko ji atvirto į save ir tik plačiai nusišypsojo, nes tikrai labai didžiavosi savimi. Jai buvo tikrai smagu, kad pavyko.
Reikia naujos temos, bet tingi ją sukur(k)ti? Ne bėda - parašyk man PM ir bus!

*

Neprisijungęs Olive Cate Rechens

  • III kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Tu sukiesi kartu su pasauliu
Besmegenio galva ( tiksliau sniego rutulys su morka ir anglimis ) nukrito  ant žemės ir subyrėjo. Iš besmegenio galvos teliko iš nieko neišsiskirianti sniego krūva su anglimis ir didelę morką. Kadangi Olivia bijojo sulaukti bėdų greitai nuėjo į kitą besmegenių būvimo vietos kampą. Tada ji atsisuko patikrinti ar kažkas ją sekė. Mergaitės džiaugsmui niekas, nei mokinys nei profesorius. Viliuosi niekas to nepastebės, o jeigu pastebės per daug nesureikšmins. Vis dar atsisukusi pamanė grifė. Kai jau buvo visiškai įsitikinusi, kad niekam ji nėra įdomi dvylikametė nuėjo arčiau prie dviejų netoli stovinčių besmegenių. Tuomet ji vėl pradėjo juos atidžiai tyrinėti akimis ir visą informaciją dėtis sau į lėtai į galvą. Po dešimties minučių ( kai jau pamoką ėjo į galą ) Cate pagaliau prisirengė atlikti burtą, ji iškėlė lazdelę ir ištarė:
- Reverso Mirovero, - sakoma trečias kartas visada pavyksta. Pamanė antrakursė laukdama pokyčių.
Po keleto sekundžių jos visas kūnas pavirto į  dailų besmegenį, kuris šimtu procentu priminė visus kitus aplink esančius sniego kūrinius. Taip pagaliau pavyko ir iš tikrųjų trečias kartas yra sėkmingiausias ir geriausiais. Šviesiaplaukė labai nudžiugusi dėl savo sėkmės nustriksėjo arčiau prie prie ežero kranto ir pradėjo laukti pamokos galo.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakura dairėsi kuo panašesnio į save senio besmegenio ir susisirado į save panašiausio ūgio statinį. Deja, bet daugiau niekuo jis penktakursės nepriminė. Ji jau norėjo susikaupti ir burti, tačiau pastebėjo, jog profesorius Vėtrai davė savo striukę. Tą akimirką šviesiaplaukės viduje pasijuto kažkokia keista, nepažinta banga. Dabar jau ir aš norėčiau, kad man būtų šalta, mintyse pagalvojo strazdanė. Sudėtinga buvo gaudytis savo jausmuose. Ar tai pavydas? Bet kodėl, ir vėl pagalvojo mėlynakė. Ji nusisuko nuo profesoriaus ir bandė susitvarkyti su savimi.
Laikydama burtų lazdelę nutaikytą į pasirinktą senį besmegenį Sakura stengėsi įsivaizduoti pati juo esanti. Kai atrodė, kad yra pasiruošusi, ji tarė:
- Reververso mirovero.
Tą pačią akimirką mokinės kūną užliejo tikrų tikriausias šaltis, kokio ji dar jutusi nebuvo, bet vis dėlto tas šaltis vis tiek buvo malonus. Tačiau ne todėl, kad tai buvo Sakura, o tikriausiai todėl, kad seniai besmegeniai juk mėgsta šaltį, ar ne?
Sakurai visiškai puikiai pavyko pasiversti į sniego senį. Tačiau ji nebuvo tuo tikra, nes savęs nematė. Ji tik jautė. Esant tokiam būvyje ji negalėjo nei pajudėti, nei kalbėti, tad kelias minutes tiesiog tyliai džiaugėsi, o atvirtusi atgal į save, pamiršusi visus pavydo jausmus, ji laiminga sušuko:
- Profesoriau! Profesoriau! Man pavyko! Ar man tikrai pavyko? - tikslinosi. - Bet kodėl? Kaip? Galbūt dėl to, kad nereikėjo bijoti, jog senis besmegenis atsidurs mano kūne! Nes aš ir turėjau jį įsileisti, - svarstė.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Elliw gulėjo ant žemės. Ji visai neseniai matė Vėtratrūnę - šį faktą kuo puikiausiai prisiminė. Tad kur ji galėjo išnykti?
- Tai tu kalta! - vis dar gulėdama pamatė ne ne ne ne neLiuciją ir kaltę, žinoma, suvertė jai. O kas daugiau gali būti kaltas?! Ak, tos bjaurios mergiūkštės, tik ir ieškančios progų sugriauti Elliw gyvenimą! Velsietė kuo nuoširdžiausiai jų nekentė. - Kur Vėtratrūnė?! Tu esi bjauri ne ne ne ne neLiucija!
Taip, tą neeilinio bjaurumo mergiūkštę tikrai reikėjo pamokyti, tik Elliw, deja, nežinojo geriausio būdo tam padaryti. Į šį klausimą atsakė rankose esantis teleskopas. Velsietė bandė atsistoti, bet už kažko užkliuvusi plojosi atgal. Tai dar labiau supykdė, ir Elliw net pašoko.
- Tai tu kalta! - priminė bjaurybei ir nė nesusimąsčiusi apie Vėtratrūnę nužygiavo ne ne ne ne neLiucijos link. Priartėjusi prie mergiūkštės, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, tvojo teleskopu jai į galvą.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Sakura džiaugėsi, kad jai pagaliau pavyko bent kokia nors transfigūracijos rūšis štai taip paprastai ir taip iš karto. Na, bent jau rodėsi pavykę. Ji nežinojo, kaip tiksliai atrodė, tačiau jautėsi tikrai pasivertusi į senį besmegenį. Dabar mergina įsivaizdavo, kad galėtų miške pasiversti krūmu ar medžiu. Ar jai pavyktų?
Mokslo metų pradžioje profesorius liepė neiti į mišką arba bent jau nebijoti panaudoti kerų, jeigu reikės gintis. Galbūt veidrodinė transfigūracija galėtų būti varnanagei tarsi apsauginiai kerai? Gal jai išeitų net per daug nesusikaupus pačiai pasiversti į kokį nors objektą miške? Įdomu, o koks jausmas būti medžiu, mintyse ėmė svarstyti strazdanė.
Ji galėjo dar kartelį pabandyti pasiversti sniego seniu, tačiau nusprendė pataupyti jėgas miškui. Dabar užteks, o vėliau gal turėsiu galimybę sužinoti, ką jaučia gėlė, lapas ar net visas medis, šypsojosi sau.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 356
Nelanna stebėjo, kaip Vega pasiverčia į sniego senį. Draugės bandymai tapti kuo panašesnei į būtybę, suritintą iš sniego į tris apvalius rutulius ir morka vietoje nosies, pralinksmino varniukę. Ji nusijuokė ir pabandė negalvoti apie šaltį ir kas bus pasivertus.
- Mane trikdo tai, kokiu bjauriu oru turime būti lauke. Labai nemėgstu šalčio. Ir mintis pasiversti į kažką, kas sudarytas daugiausiai iš sniego, manęs visai nežavi, - Nelanna bandė nuraminti Vegą, kuri tikriausiai pagalvojo, jog tai jos komentaras apie sniego senio panašumą į ją nuliūdino varniukę.
Mergaitė nuėjo prie linksmojo besmegenio, kuris, Vegos nuomone, buvo panašus į ją. Ji pabandė kaip įmanoma labiau įsivaizduoti tos būtybės išvaizdą ir ištarė:
- Reververso mirovero!
Varniukė pajuto, kaip ją sukaustė šaltis. Atrodė, kad ją apgaubė sniegas, tačiau pažiūrėjusi žemyn ir pakėlusi ranką pastebėjo, kad atrodo kaip žmogus.
- Nepavyko man pasiversti..  - šiek tiek nusiminusi pasakė Nelanna. Bet tikriausiai ji būtų labiau nustebusi, jei pasivertimas būtų pavykęs iš pirmo karto.

*

Rensa

  Rensa atėjo į trečiąją transfigūracijos pamoką, kuri vyko lauke. Jai labai patiko tai, kad pamoka vyko prie ežero, nes jai patiko gamta. Išgirdusi pamokos užduotį Cavallon pavardės nešiotoja nusišypsojo, o paskui dar ir nusijuokė, nes jai pasiversti sniego seniu atrodė juokinga. Užduotis mergaitei patiko ir todėl, nes ji mėgo sniegą. Ši užduotis yra tiesiog nuostabi. Pagalvojo Varno Nago mokinė ir nuėjo ieškotis senio besmegenio, kuriuo ir pabandys pavirsti. Greitai ji rado ne itin aukštą senį besmegenį. Jį ir pasirinko. Jis buvo žemesnis už daugumą kitų, bet ne pats žemiausias. Tokia buvo ir Rensa. Ji buvo pakankamai žema, bet ne pati žemiausia iš bendraamžių. Tas senis besmegenis ir šiaip buvo panašus į ją. Labiausiai todėl, nes šypsojosi, bet ne per plačiai. O taip darydavo ir Rensa. Varniukė išsitraukė lazdelę ir įsiminė senį besmegenį, kurį ir pasirinko.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 356
Nelanna pabandė prisiminti, ką apie žmonių transfigūraciją buvo minėjusi jos vyresnė sesuo Felissa. Atidžiai apžiūrėk objektą, į kurį ruošiesi pasiversti. Atkreipk dėmesį į išskirtinius jo bruožus. Kuo jis išsiskiria iš kitų, šalia esančių panašių objektų. Pajusk jį ir įsivaizduok, kaip tampi juo, sesers balsas skambėjo Nelannos mintyse.
Varniukė pabandė pasinaudoti sesers patarimais, kad ir kaip Felissa niekino jos patiriamus sunkumus bandant kerėti. Jei tik šitai padės jai pasiversti į sniego senį, priemonės, kurių teko imtis,  bus nebesvarbios.
Mergaitė lėtai apėjo sniego senį, apžiūrėjo jį iš visų pusių. Gerai įsidėmėjo jo iškilimus ir sniego kamuolių dydžius. Atsitraukusi toliau, pabandė surasti, kuo jis kitoks, nei kiti. Jis šypsosi!, nudžiugo šį bruožą pamačiusi Nelanna. Ir prisiminė, kad būtent tai išskyrė Vega, sakydama, kad būtent šypsena jis primena ją.
- Reververso mirovero! - džiugiai sušuko Nelanna, mintyse įsivaizduodama besmegenį, į kurį turėjo pasiversti.
Ir tikrai - stiprus noras ir įsivaizdavimas, kuo nori pasiversti, jai padėjo. Aplink save ji pajuto storą sluoksnį sniego, bet šį kartą tas sniegas šildė. Jausmas buvo visiškai kitoks, nei tiesiog kelioms snaigėms nusileidus ant jos šiltais drabužiais neapdengto kūno. Dabar ji buvo sniego senis ir juo jai patiko būti.

*

Rensa

  Išsitraukusi lazdelę Rensa dar kiek laiko žiūrėjo į senį besmegenį, kad kuo geriau įsimintų kiekvieną jo dalelę.
- Reverso Mirovero, - pratarė varniukė ir mostelėjo lazdele, tačiau nieko nenutiko. Bet ji neketino pasiduoti, todėl nusprendė prieš bandant dar kartą geriau įsižiūrėti į senį besmegenį ir susikaupti. Man pavyks. Man pavyks. Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė ir įsižiūrėjo į senį besmegenį, nes žinojo, kad jei gerai įsižiūrės gali pavykti. Iki Hogvartso ji jau buvo bandžiusi įvairių transfigūracijos tipų kerų. Būdavo, kad pavykdavo, bet būdavo, kad ir ne. Ir per tuos kartus varniukė suprato, kad labai padeda geras susikaupimas, o bandant pasiversti žinojimas kaip tas dalykas atrodo. Bet reikia žinoti kiekvieną jo milimetrą, todėl varniukė apėjo aplink senį besmegenį, kad žinotų kaip jis atrodo iš visų pusių. Na, metas bandyti. Pagalvojo Rensa.
- Reverso Mirovero, - ištarė mergaitė, bet nieko nenutiko. Varniukė dar kelis kartus apėjo aplink senį besmegenį ir nusprendė pabandyi vėl.
- Reverso Mirovero, - tarė mergaitė ir laukė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Auris tikėjosi, kad jau šiandien lengva nebus. Bet tai, kad nenutiko nieko tokio, dėl ko jam būtų tekę eiti su kokiu nelaimėliu į ligoninę nudžiugino. Tik nereikėjo jam iš anksto džiūgauti.
- Taip, suprantu, kad nematai senio besmegenio. Bet juk liesdama jį tu gali įsivaizduoti kaip jis atrodo taip? - Dar kalbėjosi su de Leighi.
- Dabar stovi priešais sniego senį, jei ištiesi rankas, jį paliesi. Turiu truputį pasivaikščioti ir pažiūrėti ką daro kiti. Jei reikės pašauk. - Auris apėjo ratą. O tada pamatė atlekiantį lėktuvėlį. Mendel, net nebandyk. Tau galas, jei dabar turėsiu daryti kokią nesąmonę. Plūdosi mintyse imdamas tą raštelį.
Reikėjo tiesiog jai sakyti. Mendel, meti rūkyti ir viskas. Jeigu ne keliausi pas savo koledžo vadovą. Bet ne... Pats prisigalvoji visokių niekų paskui tenka srėbti. Toliau bambėjo mintyse skaitydamas ką ta mergiotė ten parašė. Turėjo pradėti šokinėti ir dar mėtyti sniegą į mokinius.
Na taip, užsirūkė ir vakar, ir šiandien, ir užvakar... Ir dabar turėjo daryti tai, ką ji parašė jam tame lėktuvėlyje.
Vieną kartą apmėtei Erką pyragėliais, dabar reikės pasimėtyti sniegu. Nieko, mokiniai gal jau pripratę prie tavo nuostabaus elgesio...
Kaip tik tuo tarpu išgirdo laimingą Sakuros balsą. Atsiduso. Tada prisisėmė sniego ir ėmė šokinėti. Taip priartėjo prie jos ir paleido į merginą sniego gniūžtę.
- Nuostabu, puiku. Labai džiaugiuosi. - Apmėtė ir kitus mokinius buvusius netoliese.
Gana Mendel... Daugiau to nedarysiu... Palauk tu man, ateis dar tavo metas...
Nustojo šokinėti. Bent jau sušilo, juk atidavė striukę Vėtrūnei. Vis šis tas iš šito kvailiojimo. Pamanė sugrįždamas prie Elliw ir Vėtrūnės. Ketino jei reikės palydėti Leighi į mokyklą. Nes reikėjo jau pabaigti pamoką.
Jau norėjo atsisveikinti su mokiniais ir dingti iš čia kuo greičiau, bei pamiršti šį savo pasiautėjimą bet...
- Ji šalia Goff. - Atsakė nujausdamas kai ką negero. Reikia bėgti. Pamanė, kai Elliw atsistojo nuo žemės.
- Net nesiartink prie manęs. Girdi...- Bergždžias reikalas. Kai tekdavo pasinaudoti teleskopu, Elliw įgaudavo ir taiklumo ir greičio.
Pamoka pasibaigė, kai teleskopas vėl kaukštelėjo Auriui per galvą. Jis pabandė lėtai skaičiuoti nuo dešimt iki vieno, kad nuramintų sukilusį pasipiktinimą. Bet negelbėjo.
- Gal tu norėtum paragauti to paties ką? - Nusibodo. Ji jam jau kiaurai nusibodo. Dabar jau Elliw pasigailės dėl šito. Viskas ir taip vedė iš proto: kovos su tais prakeiktais giminaičiais. Dar šita amžinai siautėja. Kodėl jis turi taikstytis su kažkokia išprotėjusia mergiūkšte?
Auris atėmė teleskopą iš Elliw. Tegu paragauja dabar pati ką tai reiškia. Pagalvojo ir...
Ir atsiduso. Negalėjo jos nuskriausti. Nes pagalvojo apie tai, kad ji kiekvieną dieną užsigauna po šimtą kartų. Pagalvojo apie keistą ir painų jos pasaulį. Tada sugražino jai teleskopą.
- Elliw, tu pats didžiausias vargelis šioje mokykloje. Ir nieko čia nepadarysi. Na, imk savo teleskopą ir eik į pilį. - Auris pasitraukė toliau nuo jos. Ir pasakė.
- Iki. Pamoka baigta. Galite grįžti į pilį. Puikiai šiandien padirbėjote. - Tikrai. Daugeliui pavyko pavirsti į besmegenį. Ir jų pažanga Aurį džiugino. Jei tik ne skaudanti galva, viskas būtų neblogai.