[Britta Hailey Lawrenz]

[Tema: knygų įgarsinimo kerai]

 Ji lėtai kvėpavo, vis pripildydama savo plaučius deguonimi ir išleisdama anglies dioksidą. Nors turbūt tiksliau būtų sakyti, jog savo plaučius pripildė dulkių kamuoliais. Per visą vasarą stovėjęs užmarštyje Kerėjimo kabinetas spėjo gerokai pridulkėti. O be to, čia buvo tvanku. Profesorė niekaip neužsukdavo į Hogvartsą, mat turėjo kitų reikalų. Kokių reikalų-tai jau liks paslaptyje.
 Ilgokai nesvarsčiusi Britta vis dėlto nepaliko profesorės posto. Žiūrint iš praktinės pusės-tai pastovus darbas su pastovia alga, o žiūrint, na, ta žmogiškąja prasme-šis darbas suteikė nemažai galimybių susipažinti su naujais žmonėmis, be to, Lawrenz teko daug bendrauti su vaikais. Ji negalėtų teigti, kad visąlaik tai daryti patiko, tačiau... Kad ir kaip bebūtų, rudaplaukė mėgo nuolat būti veiksmo sukūryje. Prisiminus kelias pamokas iš praeitų metų, be abejo, nukrėsdavo šiurpas-ta begėdė Dori, nestabilios psichikos Elliw, o kur dar tas kažkas, kas paleido netikrą detonatorių.
 Bet, kaip sako žiobarai per naujus metus, nauji metai-naujas aš. Tai galima pritaikyti ir naujiems profesoriavimo mokslo metams. Galbūt šie metai atneš daugiau pliusų nei minusų.
 
  -Sveiki, mielieji, kaip jūsų nuotaikos?-džiugiai paklausė mergina, o po kelių sekundžių, išgirdusi jaunučių mokinių klykiamus atsakymus, susiprato, kad klausti nevertėjo.-Nebūtina taip klykti.
  -Sveikinu, nors jūsų atžvilgiu galbūt reikėtų liūdėti, su naujais mokslo metais. Tikiuosi, kad šiais metais dirbsime išvien, nesipyksime ir rodysime vieni kitiems pagarbą. Kaip ir praeitais metais, iš visų jėgų stengsiuosi pristatyti jums kuo įdomesnius kerus, nors kažin, ar man tai pavyks.
 Sunkiai atsiduso dėl jau nevaldomų mokinių, o praėjo tik pirmosios pamokos penkios minutės.
 -Norėčiau dėmesio,-tylos minutė.-Šiandien jus supažindinsiu su tikrai bent jau man įdomiais kerais-knygų įgarsinimo kerais. Nežinau, kiek šiandien klasėje turime vadinamųjų knygų žiurkių, tačiau tikiu, jog turime ir tokių, kurie kartais.. Kaip čia gražiau pasakius. Patingi perskaityti privalomosios literatūros. Nors šie kerai puikiai praverčia ir tada, kai darai kažkokį kitą darbą ir tuo pačiu visai norėtum skaityti knygą. Na, egzistuoja ir daug kitų situacijų, kur galima panaudoti šiuos kerus, tačiau aš jau šiek tiek nukrypau nuo savo plano.
Aha, tu ir vėl per daug kalbi.
 -Knygų įgarsinimo, arba kitaip tariant, kerai, kurie garsiai už tave perskaito knygas buvo išrasti jau senokai-maždaug 1750 metais, o gal ir šiek tiek anksčiau. Tik esmė tame, kad ne visi burtininkai apskritai žinojo apie šiuos kerus, nes jie kuriam laikui-galbūt šimtmečiui-buvo užmiršti. Kas keista, niekas nežino, kokia yra to priežastis. Tačiau, mūsų džiaugsmui, Henrikas Robinsas, burtininkas italas, 1860 metais sugrąžino šiuos kerus į eterį. Burtažodis-lettura famosa. Išvertus iš italų kalbos tai reiškia „garsus skaitymas“.
-Žodžiu, nuo pirmo suolo pasiimate po knygą, atsiverčiate norimą puslapį ir užleidžiate kerus. Kerai nėra ypatingai sunkūs, tad geriems kerėtojams jie gali pavykti net iš pirmo karto. Kai garsus skaitymas atsibos, panaudosite stabdančius kerus-unlettura famosa. Svarbu paminėti tai, jog kokiu balsu bus skaitomi kerai, priklausys nuo jūsų. Nėra tiksliai išsiaiškinta, koks veiksnys lemia tuos skirtingus balsus, tačiau faktas toks, kad kiekvienam žmogui panaudojus šiuos kerus efektas, balsas, bus skirtingas.
Išsekinta monologu iškalbėtos litanijos rudaplaukė klestelėjo į savo kėdę prie stalo.
-Sėkmės darbuojantis. Jei kas nepavyksta, ateikit ir paklauskit, nesinervinkit.
 
[Sveiki. Manau, kad pamokos darbas aiškiai išdėstytas poste. Skubu paminėti, kad knygos, sudėtos ant pirmo suolo, nėra vienodos-ten paimta krūva knygų iš Hogvartso bibliotekos, tad turėkite vaizduotės ir pakurkite įdomesnius skaitomus tekstus. Norėčiau, kad bent kiek paminėtumėte, kokius sakinius jūsų personažas išgirdo naudodamasis šiais kerais. Už orginalius sakinius/mini istorijas pridėsiu tašką. Kaip visada, laukiu trijų postų, kurių minimalus simbolių skaičius-600. Jei kas neaišku, laukiu Discord PM. Pamoka iki 06-21. Sėkmės:)]

[Conan Emmerton]

Conan iš visos šitos burtininkų mokyklos tikėjosi ko nors įdomesnio nei paprasčiausios pamokos. Žinoma, jos buvo susijusios su magija, bet... Jis jau spėjo vienur kitur sudalyvauti ir susidaryti nuomonę, kad Hogvartsas tikrai yra nieko vertas. Kerėjimas, į kurį atėjo pirmakursis, buvo paskutinis šansas, kurį jis davė. Jei ir ši pamoka nesižavės, gautus nuodus iš to išsipaišiusio vyruko neabejotinai panaudos. Dabar jie kol kas saugiai gulėjo paslėpti.
Abejingai klausydamasis profesorės berniukas tarsi atsiribojo nuo likusios klasės dalies, kuri, rodės, tuoj susprogdins ausų būgnelius. Ant peties įsitaisęs augintinis turėjo nuolat įkalbinėti jį pasilikti:
-Dar palauk, dar net nepaskelbė, apie ką bus pamoka. Jau tuoj, luktelėk.
-O kas bus vėliau? Čia bus baisiau nei Londone per juodąjį penktadienį. - nenorėjo nusileisti Conan, bet per tą laiką profesorė leidosi į kalbas.
Visiškai netikėtai jis suvokė, kad tie kerai gali būti visai naudingi. Kažkodėl atrodė, kad lazdelė, kuri iki šiol sėdėjo be darbo, yra skirta tik išburti kokį puodelį ar dar kokį nereikalingą daiktą. Šią susiradęs juodaplaukis giliai atsiduso.
-Gal ir pasiliksiu.
-Geras sprendimas. - pritarė paukštis bei tyliai kaukštelėjo snapu.
Vienintelis išties neblogas dalykas buvo tas, kad niekas jųdviejų nebandė išskirti. Berniukas nė negalėjo įsivaizduoti, kaip išsiverstų be pojūčių dalimi tapusio Ijo, tad nusipurtęs tą nemalonią mintį pakilo iš suolo. Su augintinio pagalba nulaviravęs iki kabineto priekio apgraibomis čiupo pirmą pasitaikiusią knygą bei nusliūkino atgal iki savo kėdės.
Nors iš išorės tai neatrodė daug, bet šis veiksmas susiurbė daug jėgų, ypač dabar, klasei šurmuliuojant lyg pragaro mašina ir, be abejo, stebint veidą su apmirusiomis akimis.

[Grantacija Gerietė]

Gran tyliai sėdėjo klasėje, mokiniai įsijautę kalbėjo, o profesorė, atrodė, tuoj pradės rautis plaukus nuo galvos. Mergina sėdėjo šalia klastuolio, tačiau dabar berniukas buvo klasės priekyje ir rinkosi knygą, kurią norėtų įgarsinti. Tik atidžiau pažvelgusi į jį mergina pastebėjo, kad ant klastuolio peties tupi paukštis. Ji keista mimika nužiūrėjo jaunąją porelę ir greitu šuoliu pakilusi nuo suolo atsidūrė klasės priekyje, kuriame buvo tikras karo frontas dėl knygų. Nieko nelaukusi Gran čiupo pirmą pasitaikiusią knygą ir grįžo į suolą. Atsidususi ji pavartė knygą rankose ir pažiūrėjo į jos viršelį, jis buvo senas ir nusitrynęs, tačiau plonutei knygai davė kažkokio žavesio. Francas Kafka ,,Metamorfozė". Mergina šyptelėjo, šią knygą ji žino, tikriausiai, atmintinai. Nieko nelaukusi ji užmerkė akis ir drąsiai vertė puslapį. Grifė greitu mostu išsitraukė lazdelę, atsikrenkštė ir rodydama į puslapį tarė:
-lettura femosa,- tačiau niekas neįvyko. Gran puikiai žinojo, kad kerėti jai kaip niekad sekėsi. Tačiau niekada nesijautė tokia pažeminta, kad nepasisekė mažytis, menkas burtas.
Ji kilstelėjo antakius ir šį kartą ištarė garsiau:
-lettura femosa,- mergina žiūrėjo į knygą, bet ji kaip negyva gulėjo ant stalo ir kalbėti nesiruošė. Tačiau ji puikiai suprato, kad kažką daro ne taip.

[Alanas Senkleris]

Šitoje pamokoje Alanui teko vieną kartelį pasižymėti. Tiesa ne visai jam, voverei. Kuri apgraužė profesorės knygas buvusias spintoje. Bet vis tiek... Taigi dabar sėdėjo klasės gale be jokių gyvūnų. Nieko net Judžio nepaėmė. Tiesa buvo šiokių tokių kivirčų su Bevarde, kuri norėjo eiti kartu. Bet Alanas kategoriškai tam pasipriešino. Dar to betrūko, kad ta bjauri gyvatė sugadintų visą kerėjimo pamoką... Taigi ji baisiausiai įsižeidusi ir pažadėjusi daugiau niekada nebesugrįžti šliaužiojo miške.
Alanas stengėsi kur nors nenuslysti mintimis ir klausėsi praktikos. Visai nieko, ypač kai tragiškai nesinori pačiam skaityti. Pagalvojo. Tada atsikėlė iš savo vietos ir nuėjo pažiūrėti kokių knygų ras ant pirmojo suolo.
Vartydamas jas ir skaitydamas pavadinimus aptiko kažkokią knygą pavadinimu kerai svajotojams. Na... Pažiūrėsim kas čia bus. Ir pasiėmęs ją grįžo atgal. Tada klestelėjo ant kėdės ir ją atvertė. Norėjo paieškoti kokios nors įdomesnės ištraukos.

[Grantacija Gerietė]

Grifę išpylė prakaitas. Ji mažiausiai norėjo apsikvailinti prieš visus mokinius. Mažai trūko, jog penktakursė liedama ašaras išbėgtų iš klasės ir daugiau ten niekada nebegrįžtų. Tačiau ji taip lengvai tikrai nepasiduos. Giliai įkvėpė oro, kurio beveik iš vis nebeliko klasėje ir užsimerkė, bandė suprasti ką padarė ne taip, kad šis burtas jai nesigavo. Ramiai sėdėdama ji bandė prisiminti, ką profesorė sakė pamokos pradžioje, tačiau bėda ta, kad ji tikriausiai nieko nesiklausė.  Tiesa, ji tyliai sėdėjo ir užsiiminėjo savais reikalais, buvo pernelyg paskendusi savo mintyse. Atidžiau pamąsčiusi ji suprato, kodėl jai niekas nepavyksta. Ak, kokia tu kvaila... Žinoma, jog ji nesiklausė ką pasakojo profesorė, todėl ir burtas jai nepavyko. Juk ne femosa, o famosa... Tačiau grifė išsiaiškinusi savo klaidą neskubėjo atlikti kerų, priverčiančių knygą kalbėti. Ji laukė, kol kažkas pirmas atliks šį nesudėtingą burtą. Kad ir kaip merginai norėjosi pirmai padaryti užduotį ir turėti gerą nuomonę profesorės akyse, tačiau šį kartą ji leido pasireikšti kažkam kitam.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo paršelis, o ant jo karstėsi dvi žiurkės. Šalia stalo ant grindų stovėjo mergaitė, ryšinti Švilpynės koledžo šaliką ir rankose laikanti du balandžius. Tai, žinoma, buvo Elliw, kuri neįsivaizdavo kur esanti. Galbūt klasėje? Jeigu taip, reikia mokytis. Šiaip ar taip, Elliw - gera mergaitė.
Ta gera mergaitė nežinojo, kodėl jos rankose yra du paukščiai, o netrukus tą faktą iš viso pamiršo. Taigi bandydama paimti teleskopą netyčia išmetė balandžius, ir jie garsiai burkuodami nuskrido. Tai visiškai netrukdė apie juos pamiršti. Griebusi teleskopą Elliw patraukė paskui pirmą kartą matomą mergiūkštę. Jeigu dabar iš tiesų vyksta pamoka, reikia mokytis.
Tikėdamasi, kad ten, kur eina, ras teleskopą, Elliw buvo visai patenkinta. Deja, nieko panašaus nerado - ten gulėjo tik niekam nereikalingos knygos. Susiraukusi klastuolė apsižvalgė - gal pamatys kurią nors bjaurybę, kurią galės apkaltinti? Deja, nepasisekė, ir Elliw supyko.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ir paleido knygą kažkur. Nė nepastebėjo (o gal tą pamiršo), kad knyga pataikė kažkam į galvą.

[Conan Emmerton]

Dribtelėjus atgal į kėdę iš lūpų išsprūdo atodūsis. Vargino ne tik trumpa kelionė, bet ir pragariškas triukšmas. Vien dėl jo buvo sunku susikaupti, jau nekalbant apie porą nugirstų šnibždesių apie dar vieną aklą mokinį. Taip, Conan nebuvo vienintelis: dar patį pirmą vakarą sužinojo, kad Klastūnyne mokosi mergina, turinti tą pačią negalią. Tai ne itin patiko, ką jau padarysi. Užgniaužęs šias nereikalingas mintis, berniukas susitelkė į užduotį, nes galimybė skaityti ne Brailio raštu parašytas knygas viliojo. Jį buvo išmokęs, bet buvo be galo nuobodu sėdėti ir braukti pirštais per iškilusius taškučius. Rodėsi kur kas įdomiau klausytis. Lyg radijas. Spėjo pirmakursis bei pasiruošė ištarti burtažodį.
Deja, į veidą vožė iš kažkur atskriejusi knyga. Pasraroji buvo sunkoka, tad buvo tikras stebuklas, kad nosis nesulūžo. Išsprūdo tylus inkštelėjimas, kai kaktą nutvilkė skausmas. Lazdelė iškrito iš rankų ir kažkur nuriedėjo. Apėmė toks bjaurus jausmas, lyg visas pasaulis būtų prieš jį susimokęs.
-Ar matei, kas tai padarė? - sunku buvo suvaldyti atplūstantį pyktį, tačiau nereikėjo leisti įžeidinėtojui suprasti tikrųjų juodaplaukio jausmų. Taip, jis manė, jog kažkas sumanė žiauriai pasityčioti.
-Čia ta beprotė su teleskopu. Prisimeni? Ji irgi iš Klastūnyno. - atsiliepė paukštis, apleidęs įprastinę buveinę ant peties.
-Man nesvarbu, iš kur ji, tik... Tik įpilsiu nuodų ir bus baigta. - nusprendė Conan, grieždamas dantį ant tokio įžūlumo. Buteliukas, kaip žinia, dar nebuvo panaudotas, tad gal atėjo ilgai laukta proga?
-Nusiramink, nieko gero iš to nebus.
-Iš kur tu žinai? Tiek to, visai nenoriu gauti dar ir iš teleskopo į galvą. - apsisprendė berniukas ir pasitrynęs kaktą pridūrė. - Jei jau taip, ar negalėtum surasti mano lazdelės? Ji kažkur nukrito.
-O ar negalėtum pats? Manęs ta knyga vos nekliudė, reikia atsigauti po šoko. - spyrėsi Ijo.
-...Prašau? - žodis nebuvo nuoširdus, tačiau paveikus.
-Gerai jau gerai. - pasidavė augintinis ir suplasnojęs sparnais greičiausiai nusklendė nuo stalo.
Aplinkui įvariais balsais beriamos knygų ištraukos traukė dėmesį, bet nė į vieną nepavyko susikoncentruoti ir visko išgirsti. Tačiau jokio kito užsiėmimo laukiant lazdelės sugrįžimo nesugalvojo.

[Coraline Williams]

Coraline atsivilko į Kerėjimo pamoką. Kabinetas neatrodė pasikeitęs, na nebent pridulkėjąs ir neįprastai tvankus. Daugelis suolų kabinete jau buvo užimti.  Juodaplaukė apsidairė kur galėtų atsisėsti, kietai sučiaupė lūpas ir nieko nuėjo į kabineto galą. Beverčius profesorės tauškalus apie šiuos mokslo metus praleidusi pro ausis Coraline, bet pamokos temą išklausė. Dar nė normaliai prasidėjusi pamoka Coraline jau buvo nuobodi. Tema nedomino skaityti ji žinoma mokėjo, bet labai labai nemėgo. Norėdama kuo greičiau baigti nuėjo prie profesorės stalo nors ten knygų nebuvo. Juodaplaukė aiškiai norėjo išreikšti savo nepasitenkinimą.
- Ši užduotis nuobodi. Ką, jūs, sau galvojate? Knygos. Niekas jų nebeskaito ir nemėgsta! Kvaiša,- paskutiniai žodžiai žinoma buvo skirti sau.
Eidama pro pirmą suolą Coraline pasiėmė knygą pavadinimu '' Didingiausi visų laikų burtininkai'' .

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kai nežinai, kad kažkam į galvą paleidai knygą, dėl to savosios nesuki. Taigi suprantama, kad Elliw to ir nedarė. Ne, ji bandė prisiminti, kodėl čia atėjo. Jeigu teleskopą turi su savimi, visai nebuvo priežasties čia artintis. Geriau jau eiti ten, kur brangenybė bus saugesnė. Taigi Elliw nusisuko. Prie jos buvusi nepažįstama mergaitė paėmė knygą. Velsietė kiek pamąsčiusi pamiršo, kad tai daro, tačiau paėmė knygą ir pati ir nužygiavo į kitą vietą. Ji nebuvo kažkuo geresnė ar blogesnė.
Teleskopas stovėjo ant stalo. Taip, šiai itin sėkmingai mergaitei pavyko padėti prietaisą ir jo nesudaužyti. Kad eidama stalo link ji kažką užkliudė, jau seniai neprisiminė
- Lettura famosa! - riktelėjo kažkokius žodžius. Skubiai juos pamiršo, bet atsineša knyga pradėjo kalbėti!..

[Grantacija Gerietė]

Gran jau išgirdo kaip kai kurių mokinių knygos pradeda kalbėti, todėl ji nieko nelaukdama ištarė tą vieną vienintėlį nburtažodį:
-Lettura famosa!
Knyga prabilo neišpasakyto grožio balsu, tai buvo moters balsas, kuris merginai priminė jos močiutę, tas balsas buvo toks pasakiškas, toks švelnus ir malonus ausiai, kad mergina galėjo prie jo ir užmigti.
-Gregoras dabar jau beveik nieko nevalgydavo. Tiktai atsitiktinai atsidūręs prie maisto paimdavo
kąsnį burnon, laikydavo jį tenai valandų valandas ir paskui beveik visada vėl išspjaudavo. Iš pradžių
jis manė, jog prarado apetitą dėl to, kad ištuštėjo kambarys, bet su tuo labai greitai susitaikė.
Namiškiai įprato visus atliekamus daiktus nešti jo kambarin, o dabar jų atsirado išties daug, mat
vieną kambarį tėvai išnuomojo trims vyrams. 
Mergina vos neapsiverkė klausydama knygos ištraukos, mat tikrai, tai buvo jos močiutės balsas ir būtent ta knyga, kurią ji skaitydavo mergaitei, kai ji dar būdavo maža. Galbūt ir ne pats geriausias pasirinkimas skaityti tokią knygą mažai mergaitei, bet Gran ši knyga buvo pati mėgstamiausia, ji jos neiškeistų į nieką kitą.

[Meghan Natali Pritz]

Keikdama žmones bendrai ir kerėjimo profesorę atskirai, Meghan sėdėjo kerėjimo pamokoje. Nors neaišku, ar tą pamoką buvo galima vadinti pamoka. Kažkoks cirkas. Vien faktas, kad pamoką veda Sabrina nr.2 (Britta Hailey Lawrenz) ją, pamoką, priartino prie cirko per penkis šviesmečius.
Deja, nieko nepadarysi - nelemti VML egzaminai kabojo kaip Damoklo kardas ir neleido atsipalaiduoti. Nebuvo taip, kad Meghan pasiliktų antriems metams, tačiau ir pirmūnė iš jos buvo nekokia. Šiaip ar taip, į kitą kursą pereiti norėjosi (nors neaišku, kaip knygų įgarsinimo kerai padėtų tai padaryti), tad teko eiti daryti praktikos.
Čiupusi nuo profesorės stalo pirmą pasitaikiusią knygą, rudaplaukė grįžo į savo vietą ir tik tada pažiūrėjo į jos viršelį. "Magija Viduramžiais"? Rimtai? Aš net nevaikštau į Magijos istoriją, didesnės nuobodybės nerasi... Kas gali savu noru skaityti šitą nesąmonę?
Tačiau niekur nesidėsi. Atsidususi švilpiukė išsitraukė lazdelę.

[Nelanna Light]

Ir vėl kerėjimo pamokoje…, atsiduso Nelanna, sėdėdama klasės suole. Ji jau susitaikė su tuo, kad nebus gera kerėtoja ir niekada nenustelbs sesers Felissos. Dalykai, kuriems atlikti reikėjo burtų lazdelės, Nelannai nelabai sekėsi. O kerėjimas ir buvo ta sritis, kurioje viskas buvo atliekama burtų lazdele. Pamačiusi ant priekinio suolo sudėtas knygas, Nelanna susidomėjo, ką gi reikės su jom daryti. Jai patiko skaityti, geriausias laiko praleidimo būdas jai buvo knygos. Bet supratusi, kad turės kažkokiu būdu priversti knygą “kalbėti”, visas jos džiaugsmas kaip mat išgaravo.
- Einu pasiimti knygos, - pasakė varniukė suolo draugei. - Gal dar rasiu kokią įdomią.
Pasikuitusi po likusias knygas, kurių mokiniai dar nebuvo spėję paimti, Nelanna išsirinko storą knygą smaragdiniu viršeliu.

[Coraline Williams]

Coraline sėdėdama suole pavartė pasiimtą knygą.
- Profesore,- šį žodį juodaplaukė pasistengė ištarti su pačia didžiausia panieka.- Kodėl jūs parinkote tokias nuobodžias knygas?
Užduotys Coraline niekada neįtiko. Galėjau pasilikti bendrajame kambaryje ir bent jau patingėti, būtų kur kas prasmingiau. Gana įprastos mintys sukosi juodaplaukės galvoje. Supratusi, kad neatlikusi ar bent jau nepabandžiusi jos atlikti negalės išeiti, ėmėsi darbo. Ilgai pasvarsčiusi koks puslapis labiausia tiktų, išsirinko. Nesąmoninga užduotis. Atvertusi du šimtai penkiasdešimt šeštą puslapį ištarė:
-Lettura famosa,- kerai Coraline puikiai pavyko. Juodaplaukės buvo puikios nuotaikos dėl to, kad kerai pavyko, bet tuo pačiu metu suirzusi, nes knygos įgarsintojo balsas ją erzino.

[Vega Dellal]

  Vega į kerėjimą atėjo kartu su Nelanna. Rudaakė gera kerėtoja buvo tik tada, kai jos niekas nematė, bet pamokose tai buvo neįmanoma. varniukei būdavo gėda kerėti prieš kitus. Bet mokytis jai patiko, todėl vis dėlto atėjo į kerėjimo pamoką. Išgirdusi pamokos temą varniukė nudžiugo, nes knygas ji mėgo ir didžiąją dalį laiko po pamokų ji praleisdavo bibliotekoje. Varniukė nuėjo prie pirmojo suolo ir apžiūrėjo knygas. Jos akys užkliuvo už vienos pakankamai storos knygos juodu viršeliu. Ji visa buvo juoda. Net puslapiai juodi. Ji pasiėmė knygą ir grįžo į savo vietą.
- Kokią pasiėmei? - paklausė Nelannos ir žvilgtelėjo į savosios pavadinimą. - Aš pasiėmiau knygą Senieji mirties ritualai.
  Varniukė išsitraukė lazdelę ir tikėjosi, kad kerai pavyks, nes profesorė sakė, kad kerai sunkūs nėra, bet ji žinojo, kad dabar greičiausiai nepavyks. Vega jau buvo beištarianti burtažodį, bet tuo metu sustojo.
- Aš negaliu, - liūdnu balsu tyliai pratarė varniukė. - Man kerėti beveik visada nepavyksta, kai kiti mato.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Vėtrūnė nesitikėjo, kad prie Šnabždesių bus galima... Kaip čia įvardinti? Priprasti? Taip, turbūt tai būtų tiksliausias veiksmažodis, tačiau jis ne visiškai nusako tai, ką šiuo metu jaučia Kristina būdama su Šnabždesiais. Taip, jie nuolat blaškė, būdami jos galvoje, ir jie neleido justi klastuolei savo asmeninės erdvės. Tikrai buvo sunku, kai junti, kad tavo galvoje yra dar kažkas. Kažkas, kas nuolat šnibžda ir tarsi skaito tavo mintis, jas supranta. Tai... daugiau nei keistas jausmas. Tačiau jeigu tai vyksta nuolat, po kiek laiko, normom ar nenorom, prie to kažkiek pripranti. Tai nebuvo tas pripratimas, kuomet viskas būna gerai ir niekas nebetrukdo, tačiau Šnabždesiai jau mažiau trukdė, o tai buvo šiokia tokia pažanga. De Leighi džiaugėsi, kad savotiškas pripratimas prie Šnabždesių leido jai geriau suvokti ir išgirsti ką kalba aplinkiniai žmonės. Pačioje pradžioje, kai tik apsigyveno Šnabždesiai, tą padaryti buvo sunku, tačiau dabar gana lengva. Būtent todėl baltaplaukei vėl sukilo noras aktyviau dalyvauti pamokose. O kam būtų noras dalyvauti pamokose tuomet, kai negali suprasti ir girdėti, ką šneka profesoriai?.. Tad sukilus norui apsilankyti pamokose, Vėtrūnė apsilankė kerėjime. Sėdėdama suole ji atidžiai klausėsi profesorės. Šnabždesiai ir toliau sau šnabždėjo Kristės galvoje, tačiau - ak, kokia laimė! - klastuolė puikiai girdėjo ką sako profesorė. Žinoma, suprasti kiek trukdė nuolatinės mažos anglų kalbos žinios, tačiau nugirdusi šiandienos temą, baltaplaukė tiesiog nušvito iš džiaugsmo! Tai buvo tema, kurios jai reikėjo visą gyvenimą! Jai, kaip aklajai, įgarsinti knygas, kurių negali skaityti, buvo tiesiog stebuklas! Užpulta azarto de Leighi nudrožė pasiimti knygos nuo stalo. Apgraibom imdama knygą, septyniolikmetė neįsivaizdavo apie ką bus knyga ir jos pasakojimai, tačiau tiesiog troško išgirsti skaitomą knygą. Tai būtų... setbuklas.