0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Armando van Stavenger

  • III kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Okay, what's next?
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Kol kas viskas ėjosi neblogai. Aišku, dar nebuvo laiko prisidirbti - mokiniai tik paėmė lapelius ir išėjo pro duris. Tačiau žinant kai kurių sugebėjimus, viskas buvo įmanoma.
Išgirdęs mokinės klausimą, vaikinas nudžiugo, kad dar kažkas vis dėlto domisi istorija. Pasirausęs atmintyje pasistengė kuo aiškiau suformuluoti atsakymą:
- Kai kurie bijojo, tačiau burtininkų pasaulis nuo žiobarų skiriasi tuo, kad burtininkai lengviau priima gyvenimo palengvinimus. Burtininkai ne taip kratosi naujovių, ypač jei jos sukurtos jų pačių. Tad bankų populiarumas netruko išaugti. Deja, žiobarų pasaulyje bankams įsitvirtinti buvo sunkiau. Apie tai, manyčiau, galite pakalbėti su žiobarotyros profesoriumi.
Vis daugiau mokinių dingo už durų ir Armando nerimas su kiekvienu mokiniu augo. Vėliau paaiškėjo, kad ne be reikalo.
Ekrane, kuriame profesorius stebėjo visus mokinius, pasirodė raudonas šauktukas, kas reiškė, jog kažkas jį šaukė. Nedvejodamas Armando išskubėjo pro duris palikdamas klasę.
Atsidūręs mieste vaikinas turėjo prisimerkti nuo ryškios saulės, plieskiančios tiesiai į akis. Tuomet apsidairė, bandydamas suprasti, kur jo mokinys. Nepastebėjęs jo gatvėje, Armo padarė išvadą, kad Wan Gerietis jau banke. Kadangi visi šie miestai buvo tik simuliacija, jie buvo iš esmės vienas ir tas pats, tik su skirtingomis dekoracijomis, tad Armando tiksliai žinojo, kur eiti ir po minutėlės stovėjo Banke.
Pamatęs, kad į Česterį kažkas paleido sustingdymo kerus, magijos istorijos profesorius kaip mat iškėlė lazdelę.
- Protego!
Apsauginis skydas pasirodė laiku ir kerai vaikinuko nepalietė. Armando kaip mat nuskubėjo prie jo.
- Ar viskas gerai? - susirūpinęs paklausė. - Gali paeiti?
Rudaplaukis mostelėjo lazdele ir jie atsidūrė klasėje. Pasodinęs Česterį ant kėdės, vaikinas dar palinko pažiūrėti, ar grifiukas tikrai gerai jaučiasi. Nieko blogo jam nenutiko, tačiau šokas ir stresas kartais gali būti blogiau už fizinius sužalojimus.
You can't and will never run from yourself. Accept it.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
  Atsidūrusi burtininkų mainų punkte, Henrieta atidžiai apsidairė aplink, ieškodama kokio nors prekystalio su eliksyrais. Neužilgo pastebėjusi tokį, patraukė link jo. Ten stovėjo ir keletas buteliukų su jai reikalingu eliksyru. Nieko nelaukdama grifė pažvelgė į žmogų sėdintį už stalo ir paklausė:
- Jo norite už šitą eliksyrą, - parodė į jai reikalingą buteliuką.
Žmogus įtariai nužvelgė raganaitę ir po kiek laiko atsakė:
- Galim mainyti į saulės akmenį.
  Henrieta susimąsčiusi apsidairė aplink. Ant vieno iš prekystalių pastebėjo prekybininką su keletu tokių akmenų ant stalo. Patraukusi jo link grifė susimąstė ar jai pakaks to ką turi, gauti tam akmeniui.
- Sveiki, norėčiau išsimainyti saulės akmenį.
Ir vėl prekybininkas nužvelgė ją įtariu žvilgsniu, lyg ji ketintų tiesiog nugvelbti akmenį ar panašiai.
- Galėčiau atiduoti už tris vienaragio plaukus, - atsakė vyras.
  Na ką gi, Henrieta vieną plauką jau turėjo, liko gauti kitus du. Patraukusi prie dar vieno stalo Poter pažvelgė į prekeivį.
- Gal galėčiau išsimainyti du vienaragio plaukus? - paklausė.
- O ką galėtum pasiūlyti? - klausimu į klausimą atsakė prekeivis.
Grifė išsitraukė iš kišenės plaukų smeigtuką ir gertuvę su vandeniu.
- Tiek užteks? - viltingai paklausė, nors ir nesitikėjo, kad pavyks vienaragio plaukus gauti taip pigiai.
- Kas gertuvėje? - paklausė vyriškis.
- Vanduo, - tiesiai šviesiai atsakė grifė.
Žinoma, ji galėjo pameluoti, jog ten vynas ir tuomet gauti plaukus būtų buvę daugiau vilčių, tačiau penkiolikmetė dabar nebuvo nusiteikusi meluoti.
- Tebūnie, - grifės nuostabai atsakė pirklys ir paėmęs gertuvę ir smeigtuką ištiesė grifei du vienaragio plaukus.
  Čiupusi juos Henrieta pasileido prie prekystalio, prekiaujančio saulės akmenimis. Išsimainiusi saulės akmenį grįžo prie pirmojo prekystalio.
- Norėčiau išsimainyti šį eliksyrą, - parodė į jai reikalingą buteliuką. - Duočiau saulės akmenį.
Prekeivis įtariai nužvelgė grifę ir tarė:
- Gerai, galim mainyti.
  Neužilgo Henrieta išėjo iš banko nešina buteliuku su nuo sudegimo apsaugančiu eliksyru. Staiga prie grifės prišoko vienas tų sargybinių.
- Tu, ragana, esi su mumis.
Poter nustebusi pažvelgė į vyrą. Staiga prisistatė ir antrasis sargybinis. Sučiupęs penkiolikmetę už rankos ėmė traukti miesto aikštės link, kur jau buvo sukrauti nemenki laužai.
  Užkėlę Henrietą ant vienos iš žabų krūvos, sargybiniai ją pririšo, kad nepabėgtų ir atsitraukė atgal. Neužilgo vieno iš jų rankoje atsirado deglas su ugnimi. Nieko nebelaukdama Poter atsikimšo buteliuką ir deglui skriejant jos link išgėrė jo turinį. Šoktelėjo liepsnos, tačiau grifei jos nieko nedarė. Raganaitė tiesiog stovėjo laužo viršuje, o liepsnos prie jos tarsi nesilietė.
  Jai pavyko! Ji įvykdė savo užduotį! Staiga Henrieta suvokė kažkaip atsidūrusi klasėje. Atsisėdusi į savo suolą grifė ėmė laukti pamokos pabaigos. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • III kursas
  • *
  • 67
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Radusi kažką kas priminė turgų Coraline šiek tiek apsidžiaugė. Pagaliau. Apėjusi viską keletą kartų rado tai ko jai ir reikėjo- Mėnulio akmens. Dar kartą pažiūrėjusi ir įsitikinusi, kad ten tai ko ir reikia nusišypsojo. Aukštai iškėlusi galvą Coraline priėjo prie senyvo amžiaus žmogaus.
- Sveiki,- ganėtinai nemandagiai pasisveikino.- Man reikia šito Mėnulio akmens.
- Tokiam amžiuje kaip tavo burtininkai nenaudoja šio akmens. Tad, panele, nieko nebus.
 Coraline labai nepatiko kaip su ja kalba. Visas mandagumo etiketas kurio pas ją ne per daugiausia visiškai dingo.
- Kaip, jūs, drįstate,- prisiminusi, kad turi ką išmainyti pridūrė.- Galiu išmainyti šiuos,- parodė į savo daiktus.- Be to jie yra kur kas vertingesni.
- Na gerai, kad jau taip pageidauji.
Senyvo amžiaus žmogus šypsojosi, bet Coraline į jo šypseną neatsakė. Pasiėmusi tai ko jai taip reikėjo nuėjo nė neatsisveikinusi ar bent jau padėkojusi.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Į veidą ūmai tvokstelėjo sauso vėjo gūsis ir Alrisa užsikosėjo. Prireikė kelių sekundžių atsitokėti bei pakelti akis. Vaizdas nenudžiugino - aplinkui dunksojo dykynė su pora įdomių iškilimų, o netoliese matėsi kažkokia gyvenvietė. Niurgzdama po nosimi ji ėmė skaityti popiergalį. Laukiniai Vakarai? Iš apmaudo net atsiduso. Tikra nuobodybė. Klastuolė kaip įprastai pasitikrino kišenes ir sustingo. Širdis vos neiššoko pro gerklę, kai vietoje augintinių teužčiuopė kažkokį kietą daiktą.
-Tegu tas profesorius prasmenga su visa savo šlykščia istorija! Kaip jis drįsta atimti iš manęs mano žiurkes?! - juodaplaukė pradėjo plūstis, kol pajuto, kad kažin kas dūrė į nugarą. Pasitikrinusi suvokė, kad tai buvo lankas ir dėklas su keliomis strėlėmis. Dar kartą metusi akį į popierių įsitikino, jog taip ir turėjo būti, bet tai nė kiek nesumažino pasipiktinimo.
-Jis dar pasigailės, kad atėjau į pamoką... - suburbėjo šeštakursė, patraukdama miestelio link. Skausmingai suprato, kad gyvūnėliai liko klasėje.
Augintinių stoka vertė jaustis nejaukiai, nors turėjo šiokį tokį ginklą, jau nekalbant apie lazdelę. Todėl pirmuosius pamatytus žmones sutiko surūgusia mina, kuri vyrams, balnojantiems arklius, matyt, nelabai patiko. Tik praėjusi pro juos Alrisa suprato, kad galbūt ką tik galėjo sudaryti mainus ir nereikėtų kėblinti toliau. Bet buvo per vėlu: vyriškiai akivaizdžiai demonstravo nenorą bendrauti su kažkokia keista mergiote. Norėdama patvirtinti tą nuomonę, ji atsisuko ir iškišo liežuvį. Sulaukusi dar rūstesnio spoksojimo klastuolė patraukė toliau.
Prakeikė visus pasaulio teleskopus, kol pagaliau surado pastatą, kuriame buvo įsikūręs bankas.
-Noriu lanką, strėles ir šitą kristalą išmainyti į arklį. - pareiškė ji, tačiau buvo išjuokta ir išvyta lauk.
-Savaime suprantama, tokių nesąmoningų dalykų niekas nenori, kai aplinkui vien šautuvai, pistoletai ir dar kas tik nori... - murmėjo po nosimi paniurusi mokinė, keliaudama po miestelį.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 351
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Nelanna apsidairė bandydama išsiaiškinti, kur atsidūrė. Aplink save matė daug augalijos - daugybę liaunų medžių, lianų, aukštų žolių. Panašu į kažkokias džiungles…, - pamanė varniukė. Ji nežinojo, į kokią pusę jai eiti, kur galėtų surasti žmonių. Šiek tiek pagalvojusi, mergaitė nusprendė eiti į saulės pusę. Geras dvidešimt minučių paėjusi, ji tolumoje pamatė iš medžių suręstus namelius. Apsidžiaugusi padidino ėjimo greitį ir nebežiūrėjo po kojomis - jos pagrindinis tikslas buvo kuo greičiau pasiekti gyvenvietę. Staiga ji pašoko kojoje pajutusi skausmą. Pažvelgusi žemyn ji pastebėjo į žoles šliaužiančią gyvatę.
- Bjaurybė! - Surėkė Nelanna.
Skausmas buvo toks didelis, kad mergaitė nežinojo, kaip su juo kovoti. Ji suprato, kad dabar jos pagrindinis tikslas yra pasiekti žmones ir paprašyti pagalbos. Sukandusi dantis ji skubėjo į namelių pusę ir neilgai trukus pasiekė pirmąjį iš jų.
- Kas nors padėkite, prašau! - verkė varniukė. - Man įkando gyvatė.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Kadangi Elliw pamiršo norinti valgyti, nesuprato, kam jai reikalingas kažkoks mėsos gabalas. Norėjo šveisti jį šalin, bet apsigalvojo. Netrukus to neprisiminė, bet vis tiek stovėjo vietoje.
Kai staiga kažkur išnyko ir atsidūrė ten, kur yra teleskopų. Tai velsietę labai pradžiugino, ir ji garsiai sušuko:
- Mano teleskopas!
Kiek paspoksojusi į didžiausią pasaulyje brangenybę pamiršo, kodėl tai daro, tačiau vis tiek nenuleido akių. Ne taip jau dažnai turi progą pažiūrėti į teleskopą.
Tik iš kur rankose kažkokia mėsa? Elliw neprisiminė, iš kur ją gavo, bet nutarė paragauti. Žinoma, nežinojo, kad ji žalia, tad buvo labai šlykštu. Beveik kaip bjauriosios mergiūkštės! Rudaplaukė pradėjo spjaudytis, bet kažkurią akimirką paspringo ir pradėjo siaubingai kosėti. Tą bedarydama ėmė dusti ir galiausiai nusivertė ant žemės.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 351
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Aplink žmonių nesimatė. Mergaitė jautė vis didėjantį skausmą ir nežinojo, kiek ilgai jį tvers. Ir tuo labiau - kiek pavojinga jai įkandusi gyvatė. Buvo girdėjusi iš tėčio pasakojimo, kad po kai kurių gyvačių įkandimo nepraėjus net pusvalandžiui žmogus miršta. Ji tikrai nenorėjo mirti, kad suskubo ieškoti pagalbos. Kišenėje ji turėjo žvakę, kristalą ir tris auksines monetas, bet nežinojo, ar jų užteks norint gauti priešnuodžio. Galiausiai ji pamatė palmės pavėsyje besiilsintį žmogų. Pribėgo prie jo šaukdama, bet jis nereagavo. Ji prilietė žmogaus petį tikėdamasi jį pažadinti, bet jis nekreipė į ją dėmesio ir toliau miegojo. Stipriau papurčiusi žmogų jai pavyko jį prabudinti. Žmogus nebuvo patenkintas, žvelgė į ją iš padilbų.
- Padėkite man, prašau! - verkė Nelanna. - Man įkando gyvatė, reikia priešnuodžių.
Varniukė parodė kojoje žaizdą ir vyras suprato, kas jai nutiko. Iš kišenės jis išsitraukė buteliuką, kuriame tikriausiai buvo priešnuodis. Tačiau laikė jį stipriai suspaudęs ir, atrodo, neketino jai jį duoti.
- Galiu mainais jums atiduoti šį kristalą! - ištiesę delną Nelanna, bet taip pat laikė brangų daiktą suspaudusi, kad šis neatimtų  jo nedavęs jai vaistų.
Žmogus valandėlę padvejojo ir galiausiai nusprendė, kad mainai jam tinkami. Atidavė mergaitei priešnuodį ir paėmė iš jos kristalą. Varniukė greitai išgėrė tai, kas buvo buteliuke. Skonis buvo šlykštus, bet jeigu jis padės jai išsigelbėti nuo mirties, ji galėtų išgerti kad ir trolio seiles. Ji nežinojo, kiek laiko turi praeiti, kad būtų aišku, ar jai dar kas nors gresia, bet nebeturėjo jėgų niekur eiti ar kažką daryti. Išsitiesė prie tos pačios palmės, prie kurios rado žmogų, ir tiesiog gulėjo žolėje. Gulėdama ji nepastebėjo, kada grįžo į klasę, kur jau buvo ir kitų grįžusių mokinių.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
Miestelis buvo toks niekuo neypatingas, kad, rodėsi, Alrisa tuoj numirs iš nubodulio. Taip beklaidžiodama užtiko smuklę, kurioje bent šiek tiek virė gyvenimas, bet išgirdusi piktus riksmus patraukė tolyn. Puikiai suvokė, kad ten jokių mainų sudaryti nepavyks.
Gal taip juntant slegiantį kiekvienos minutės svorį būtų išlaukusi pamokos pabaigos. Tačiau likimas susiklostė kitaip: akys ūmai užkliuvo už įvairiausių daiktų prigrūstos apdulkėjusios vitrinos. Virptelėjo viltis - gal čia bent atsikratys to sunkaus kristalo? Tad stumtelėjusi duris atsidūrė tokioje pačioje kiek apleistoje patalpoje. Klastuolė net nespėjo nusičiaudėti nuo dulkių kalnų, kai išgirdo kažką ateinant. Netrukus priešais ją atsirado nenusakomo amžiaus moterytė, spoksanti ne į šeštakursę, bet į rankose laikomą akmenį. Tarsi tai būtų didžiausias stebuklas, matytą per visą gyvenimą.
-Gal norit šito? - paklausė. Elgėsi gana mandagiai, nes reikėjo kažkaip atsikratyti kristalo ir gauti vertingesnį daiktą. - Norėčiau jį išmainyti į kažką kito.
-O, taip, taip! - džiugiai atsiliepė senutė, tipendama atgal, iš kur atėjo ir rausdamasi nemažoje krūvoje.
Akimirką Alrisa pasijuto nejaukiai bei norėjo trenkusi viską nešdintis, bet moteris grįžo, nešdama tamsiai žalia oda įrištą knygą. Įvykus nebyliam apsikeitimui, mokinė linktelėjo ir po sekundės kvėpė kur kas gaivesnį lauko orą. Toli gražu nemanė, kad viskas eina lyg iš pypkės, bet patraukė tolyn miestelio gatve. Nuotaika šiek tiek pasitaisė, tačiau klastuolės veide vis tiek karaliavo suspaustos lūpos ir suraukti antakiai.
Kai vėl ji žingsniavo pro smuklę bei svarstė, ką čia dar nuveikus, pasigirdo šūviai ir pro užeigos duris pasipylė žmonės. Nesvarbu, kas čia vyksta, bet tai daug įdomiau nei nuobodūs mainai. Nusprendė juodaplaukė ir pasiliko stovėti. Netrukus pasirodė patys įvyko kaltininkai: vienas iš jų su pistoletu rankoje prabėgo pro pat Alrisą, o kitas tarpduryje kažką surikęs išsovė. Nepataikė. Bet staiga ji pajuto skausmą. Plėšiantį, deginantį, visa apimantį. Kulka pasirinko ją. Tai buvo vienintelė mintis, praskriejusi ištuštėjusioje mokinės galvoje, kai apsunkęs kūnas griuvo purvinon žemėn. Pasaulį kaip sunki antklodė užklojo tamsa. Viskas dingo.
Po akimirkos ausis pasiekė įvairūs balsai ir ji be galo lėtai praplėšė akis.

*

Neprisijungęs Armando van Stavenger

  • III kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Okay, what's next?
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
Grifui, kurį magijos istorijos profesoriui teko parsivesti ir simuliacijos, regis, viskas buvo gerai ir Armando lengviau atsiduso. Visai nenorėjo, kad jo mokiniams kas nors atsitiktų ir paskui tektų aiškintis direktorei bei įtūžusiems tėveliams, įsitikinusiems, kad jų vaiko teisės pažeidžiamos, nors Armando mokymo programa yra patvirtinta Magijos Ministerijos.
Mokiniai, kad ir lėtai, bet vienas po kito grįžo į klasę. Visi atrodė daugiau ar mažiau sveiki, tad rudaplaukis buvo visai laimingas. Gal, vis dėlto, jis nesuklydo pasirinkdamas mokytojo profesiją? Ilgą laiką vaikinas svarstė, ar jo gyvenimo pasirinkimas buvo teisingas, tačiau kas kartą, kai pamatydavo savo mokinius, kurie bent su kažkokiu susidomėjimu pasakydavo nors vieną vienintelį faktą, rudaplaukis būdavo įtikintas, kad jo pasirinkimas teisingas.
Paskutiniam mokiniui grįžus į klasę Armando atsistojo prieš klasę.
- Puikiai šiandien padirbėjote, namų darbų nebus. Pamoka baigta, galite eiti.
Iki varpo dar buvo likusios penkios minutės, tačiau magijos istorijos profesoriui tai nerūpėjo. Jis ir pats visai norėjo pertraukos, o papildomos penkios minutės joje tikrai jam nepakenks.
You can't and will never run from yourself. Accept it.