0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 774
  • Taškai: 494
  • 277 teleskopai (22-08-06)
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
Elliw išalko. Na, jau senokai, bet tik dabar tą prisiminė. Tik kaip jai gauti maisto? Aplinkui visi atrodė alkani - natūralu, kai šioje vietoje nėra nė vieno teleskopo. Reikėjo paimti tą mėsą, kurią matė kažkur. Jau neprisiminė, kur, tačiau žinojo, kad jos netoliese yra.
Nusprendė išbandyti tą vaikiną. Priėjusi visai arti pamiršo, ką ketino sakyti, bet staiga žodžiai patys pasipylė iš burnos:
- Tu turi mėsos, o aš - gražų žiedelį. Manau, kad tavo mylimajai jis labai patiks. Kaip sakai?
Apsimestinai neužtikrintai ištiesė daikčiuką vaikino link. Elliw nelabai suprato, ką čia daro, bet jautė besielgianti teisingai. Nusišypsojo, nors skubiai pamiršo, kodėl tą daro.
Vaikinas atrodė sutrikęs ir, kas svarbiausia, susidomėjęs. Velsietė neabejojo, kad pergalė čia pat. Galiausiai jis baugiai apsidairė ir ištraukė mėsą. Čiupo žiedą ir skubiai dingo.
Elliw stovėjo su mėsos gabalu rankoje ir visiškai neprisiminė, ką reikėtų daryti dabar.
Elliw yra Magijos ministrė. Visais su MM susijusiais klausimais kreiptis asmenine žinute. Elliw yra 17 m.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • II kursas
  • *
  • 53
  • Taškai: 155
  • Lytis: Moteris
  • "Sielvartas tai kaina už meilę"
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
Magijos istorijos kabinete Coraline buvo nuobodu. Neįsivaizduodama kodėl čia atėjo juodaplaukė tylėjo ir žiūrėjo į profesorių taip besistengiantį išaiškinti apie bankus.  Teorijos apie bankus visai nežinojo, tad visą laiką pratylėjo nuobodžiaudama. Išgirdusi, kad teorijos dalis baigėsi šiek tiek nudžiugo, bet Coraline veidas vis tiek buvo rūškanas.
- Ar atsiradus pirmiesiems bankams burtininkai nebijojo jais naudotis?- paklausė juodaplaukė, nors jai buvo nelabai įdomu.
Kai visi sėdintys klasėje atsistojo ir nuėjo prie profesoriaus stalo Coraline sumanė specialiai palaukti kol visi išeis. Kai visi išsiskirstė, o triukšmas nurimo Juodaplaukė priėjo prie stalo. Gerai apžiūrėjusi ant stalo likusį vienintelį lapelį, jį pasiėmė ir nė neatsivertusi išėjo pro duris tiesiai į nežinią.

[Atsidūrei kaime, Viduramžiuose, turi sutaisyti eliksyrą, kuriam reikalingas Mėnulio akmuo, turi jį gauti. Su savimi turi jonažolę, Saulės akmenį ir geležinį žiedą.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Armando van Stavenger »

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • V kursas
  • *
  • 91
  • Taškai: 123
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
Perskaičiusi savo užduotį ji kiek krūptelėjo. Ji visiškai neatrodė kaip Viduramžiuose gyvenantis žmogus. Tačiau jai tas nerūpėjo, ji neturi laiko, jai reikia bilieto. Apsižvalgiusi ji pamatė tą didžiulį laivą, kuriuo turės išplaukti. Tikriausiai, kad tai buvo jis, nes daugiau uoste jokių laivų nebuvo. Šis laivas buvo didžiulis, pagamintas iš raudono medžio, o burės buvo juodos it anglis, vienu metu ji pamanė, kad tai piratų laivas, tačiau nebegaišdama laiko ji nusprendė paskubėti. Nuėjusi prie laivo ji pamatė žmogystą ir nedrąsiu balsu tarė:
-Kada išplaukia šis laivas?
-Po valandos,- šaltu balsu atsakė žmogus, kuris net nepakėlė galvos į merginą. Puiku, ji turi tik valandą ir net neįsivaizduoja kaip jai reikės visą tai spėti.
-O galbūt žinote kur yra bankas?- paklausė mergina. Jos kojos drebėjo, ji nežinojo ar šie žmonės kažką nutuokia apie raganas. Tačiau žmogysta net nepakėlęs akių mostelėjo ranka kažkur į miestelio pusę. Ji atsisuko ten ir pamatė tik vieną didelį medinį pastatą, daugiau visi buvo mažyčiai,- ačiū.
Nieko nelaukusi ji pasileido miesto link, buvo gerai tik tiek, kad šioje misijoje ji dar turėjo lazdelę, todėl bus galimybė apsiginti ir išlikti gyvai.  Pribėgusi prie banko ji trumpam sustojo, jog galėtų atsikvėpti, bėgimas buvo ilgas ir varginantis, o ji laiko neturėjo. Tai supratusi ji iškart pravėrė banko duris ir nužvelgė jo visų. Viskas buvo tamsu ir niūru, degė tik kelios aliejinės lempos, iš tiesų buvo nejauku. Buvo vakaras, todėl banko darbuotojai net nekreipė dėmesio į ją. Priėjusi prie žmogaus, kuris sėdėjo kambario gale ji tarė:
-Sveiki, man reikia trijų mažų deimantų.
-Siūlyk ką turi,- piktai ir grėsmingai atsakė ten sėdintis vyras.
-O kiek reikia?- tyliai paklausė mergina.
-Keturiolika auksinių monetų,- atsakė vyriškis. Gran įkišo ranką į savo apsiausto kišenę, velnias, turiu tik tris. Tačiau ji greit atsuko nugarą vyrui ir išsitraukė knygą, kurią turėjo pasislėpusi apsiauste. ,,Kaip sumedžioti slibiną", kuom ši knyga padės man?

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai: 97
  • I'm not bad. At least that's what I think
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #18 Prieš mėnesį »

Teris atsibudo kažkokio miesto aikštėje, jis gulėjo lyg sulaužytas ir nesuprato kodėl. Išsitraukęs lapelį jį perskaitė. Būtent tą akimirką kažkoks vaikis griebė jo lazdelę, kuri gulėjo netoli grifo. Vaikis nusivaipė ir pasisuko eiti.
-Tu mažas padare, kur susiruošei?!- sušuko Teris, bet vaikis nuskuodė tolyn, nusekdamas jį akimis jis pamatė, kad vaikis nubėgo tiesiai į banką. Sugniaužęs kumštį jis trenkė juo į šaltą grindinį. Tik dabar pastebėjo, kad čia žiema. Dar geriau pamanė berniukas. Greit atsistojo nuo šalto grindinio ir įsisupo į savo vasarinį apsiaustą. Apsižvalgė, čia buvo lyg mirę. Žmonių nesimatė niekur, tik kažkur tolu girdėjosi muziką ir žmonių šūksniai. Tikriausiai kažkur vyksta šventę, kurioje aš tikrai nedalyvausiu... Įkišęs ranką į apsiausto kišenę jis ištraukė gautus daiktus. Ganėtinai didelis gintaro gabalėlis, kuris buvo labai šviesus, grūdai, su kuriais neaišku ką daryti ir sidabrinis žiedas, išmargintas deimanto gabalėliais ir kristalu  ant jo, tikriausiai ametistas, pamanė vaikis. Jis daug žinojo apie kristalus ir jų galias, jo mama yra užkietėjusi kristalų žinovė, todėl vaikis ir pats to nenorėdamas apie juos kažkiek nusimanė. Tačiau negaišdamas laiko jis pasuko banko, į kurį nuskuodė tas berniūkštis, link. Tuo metu būtent jis ir išėjo iš to banko skaičiuodamas pinigus. Atsisukęs jis pamatė Terį ir jam jais pamosavo.
-Kai aš tave pagausiu - tu miręs!- sušuko Teris ir pasileido vaikiūkščio link. Tačiau šis tik stryktelėjo nuo laiptų ir  nubėgo gilyn į miestą. Bala jo nematė, man reikia susigrąžinti savo lazdelę. Jis įėjo į banką, kuriame gardžiai kvepėjo kava, čia buvo šilta, ne taip kaip lauke. Jis nužvelgė banką ir ten, vienoje kėdėje pamatė moterį, kuri su džiaugsmu akyse vartė Terio lazdelę rankose.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • III kursas
  • *
  • 106
  • Taškai: 389
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #19 Prieš mėnesį »
Nelanna džiaugėsi, kad jos pateiktas atsakymas profesoriui tiko. Tai ją skatino dar labiau domėtis istorija ir dėl to ji dar labiau norėjo atostogų metu kur nors išvykti ir pamatyti įdomius dalykus savo akimis. Tačiau ji dar nebuvo pasiruošusi keliauti vienui viena po nežinomus kraštus, todėl išgirdusi, kad vėl teks kažkur iškeliauti, ji pasijuto nesaugiai. Jos manymu, trylikos metų vaikai dar neturėtų vieni šlaistytis po pasaulį, bet panašu, kad buvo manančių kitaip. Nelanna mieliau mokytųsi istorinių dalykų iš knygų ir pasakojimų, negu patirtų nesmagius dalykus pati.
Vis dar jausdamasi nekaip, varniukė nuėjo prie profesoriaus stalo ir paėmė lapelį. Perskaičiusi jį, patraukė link durų ir iškeliavo.

[Atsidūrei Pietų Amerikoje, tau įgėlė nuodinga gyvatė, turi gauti priešnuodžių. Su savimi turi žvakę, kristalą ir tris auksines monetas.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Armando van Stavenger »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 181
  • Taškai: 456
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #20 Prieš mėnesį »
Perskaičiusi užduotį Sakura pradėjo verkti. Tiesą pasakius, ji bijojo žengti pro duris. Ji žinojo apie pasaulį už pievos ribų. Bet niekas niekada neįvardino, kaip jis tiksliai vadinasi. Nemanė, kad viskas yra taip suskirstyta. Vėliau, kai šviesiaplaukė persikėlė gyventi pas tėtį, ji sužinojo apie Londoną, apie Angliją, apie žemynus. Yra girdėjusi ir apie Viduramžius, ir apie Aziją, tačiau net neįsivaizdavo, kas jos lauks už tų durų.
Tačiau įgyvendinti užduotį varnanagė privalėjo. Juk pamoka! Tad sukaupusi visą drąsą pravėrė duris ir žengė pro jas. Klasė išnyko, o rankose atsirado knyga, taria ir žvakė. Apsidairiusi Levins pamatė nemažai pastatų keistais stogeliais. Aplink vaikščiojo žmonės. Prie vieno iš jų penkiolikmetė priėjo.
- Atsiprašau, gal žinote, kaip nuvykti į Indiją? - paklausė.
- Į Indiją? - pakėlė antakius sutiktasis. - Mergaite, į Indiją už padėką nenuvyksi.
- Aš... aš turiu tiarą, - atkišo ją Sakura.
- Tiarą? - žmogus susidomėjęs ją paėmė ir ėmė apžiūrinėti. - Ar ji iš gintaro?
- Ne, bet ji iš aukso.
- Aukso? Tada niekuo negaliu padėti. Jei turėtum gintaro, būtų kita kalba. Bet tiarą aš pasiliksiu.
- Ką?..
Vyras nusinešė Sakuros tiarą, o ji ir nebedrįso daugiau nieko jam pasakyti. Na, štai. Prateriojau vertingiausią daiktą, pamanė strazdanė.

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • II kursas
  • *
  • 53
  • Taškai: 155
  • Lytis: Moteris
  • "Sielvartas tai kaina už meilę"
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #21 Prieš mėnesį »
Išėjus pro duris Coraline prisivertė perskaityti kur atsidūrė. Kaimas. Pirmasis žodis juodaplaukei jau nepatiko. Kaimo ji nekentė visa savo esybe, o dar labiau nemėgo išsitepti. Bet tai, kad kaimas Viduramžiuose vertė šiek tiek pakentėti ir nepradėti rėkti ar kviesti profesoriaus. Nors Viduramžiai ir ne pats švariausias laikotarpis Coraline stengėsi apie tai negalvoti, mat to pirmame kurse praleidinėdama pamokas nesužinojo. Žinodama ką turi rasti juodaplaukė nusprendė šiek tiek apsidairyti ir paieškoti kokio nors žmogaus. Kaimą priėjo gana greitai. Jis buvo nedidelis, nešvarus, talpinantis apie dvidešimt žmonių. Kol kas Coraline nepastebėjo nė vieno žmogaus.  Velnias. Nekenčiu šitos vietos. Noriu namo ar bent atgal į klasę. Juodaplaukės mintys buvo pesimistiškos. Ji visai nenorėjo baigti šios užduotės jai jau ir viso šito pakako.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 610
  • Taškai: 155
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #22 Prieš mėnesį »
Alaną užplūdo siaubingas karštis. Net kvėpuoti atrodė sunku. O gal taip buvo todėl, kad be galo troško vandens. Bent lašiuko. O dieve mano, dar niekada taip nenorėjau atsigerti. Galvojo. Net mintys atrodė kažkokios sustingusios.
Atrodė, kad šioje siaubingoje vietoje jis jau ilgai. Visur aplink smėlis ir tik smėlis. O tada vaikinas pamatė kažkokius žmones. Tokius pat nudriskėlius kaip jis pats. Jie kažkur ėjo ir jam atrodė, kad irgi turi su jais traukti kartu. Vaikinas prisiminė ką skaitė savo lapelyje ir suprato, kad tie žmonės jo priešininkai. Bet dabar nerūpėjo nei tai, kad yra pamokoje, nei niekas pasaulyje. Tik vanduo ir kad jis atitektų jam.
Viskas, ką nešėsi su savimi atrodė visai be vertės. Ką žmonės dykumoje darys su medalionu arba pinigais? Na gal žvakė nieko... Bet vis tiek... Tos mintys blankiai sušmėžavo ir dingo. Alanas privertė savo kojas klampoti per smėlį. Tie bjaurybės kiti keliautojai taip greitai tolo nuo jo.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • V kursas
  • *
  • 181
  • Taškai: 456
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #23 Prieš mėnesį »
Sakura vaikštinėjo, tačiau bijojo dar ką nors pakalbinti, mat iš jos jau ir taip buvo atimta tiara. Tačiau po kelių tokių beprasmybės minučių mergina pagalvojo: o ką aš prarasiu? Na ir kas, kad atėmė iš manęs tą tiarą? Ir kas atsitiks, jeigu paims ir knygą su žvake? Turiu bandyti!
Pasiryžusi ko nors imtis penktakursė ir vėl pradėjo dairytis. Pamatė dvi prabangiai apsirengusias moteris, kurios, regis, šnabždėjosi. Priėjusi prie jų mergina taip pat tyliai tarė:
- Gal norite, išbursiu?
Ir tą pačią akimirką išsigando: kažkas kažkur sakė, kad raganas viduramžiais degindavo! Tai įsivaizdavusi Sakura jau ketino bėgti, tačiau viena moteris tarė:
- Tikrai? O ko norėsi už būrimą?
- Gintaro, - atsakė baltapūkė.
Netrukus ji ir dvi moterys jau buvo užkampyje. Levins atsivertė knygą, kuri buvo parašyta jai nesuprantama kalba, o viena iš sutiktųjų pridegė žvakę. Varnanagė ėmė neva skaityti, tarti kažkokius nesuprantamus žodžius, stebėti žvakės liepsną ir aikčioti. Tai tikriausiai gyvenime buvo pirmas kartas, kai ji melavo.
Ji pasakė moterims, kad jų laukė nuostabi ateitis, ir dabar ieškojo, kur nusipirkti kelią į Indiją už gautą gintarą. Galiausiai atsidūrė laive, o tuomet - klasėje.
- Labai atsiprašau, profesoriau, bet tiarą iš manęs pavogė, - pasakė Sakura atiduodama jam knygą ir jau nebe naują žvakę.
Likusią pamokos dalį mergina liūdėjo, kad apsimelavo. Galbūt būtų pavykę nusipirkti kelią į Indiją ir kitokiais būdais?

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VI kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 85
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #24 Prieš mėnesį »
Viena žiurkė tyliai snaudė juodų plaukų kupetoje, o kita - ant stalo graužė sausainį. Tai buvo vieninteliai dalykai, kurie rūpėjo šeštakursei, nors reikėjo kaip nors pradėti mokytis, jei ji nenorėjo būti išmesta. Tiesą sakant, vien tik dėl tos lėtai, bet užtikrintai tarsi smėlio audra artėjančios grėsmės Alrisa sėdėjo pamokoje. Tačiau visai nesiklausė nei profesoriaus, nei kitų mokinių šnekų. Tik tada, kai apsimiegojusi Lota šleptelėjo ant žemės, dėmesio burbulas sprogo. Teko dūsaujant pakelti augintinę ir įtaisyti šalia draugės, ausis tuojau pasiekė žmonių balsai. Suirzusi mergaitė pakėlė galvą ir pastebėjo kažkokias duris, kurios visai nederėjo prie bendro kabineto vaizdo. Tai privertė įsiklausyti bei išgirsti patį nuobodaus monologo galą. Mirti? Susiraukė ji, glostydama Zitą. Jau greičiau mano mieliausios žiurkės pradės vesti pamokas nei aš nusibaigsiu tose duryse, kad ir kur jos nuves. Vis dėlto matydama kylančius mokinius, Alrisa užsispyrusi liko sėdėti klasėje. Iš dalies dėl tokių veiksmų prisidėjo ir Elliw, kuri turėjo įžulūmo atsinešti smirdintį paršą! Atsirado mat ūkininkė! Negalėdama pakęsti tos porelės juodaplaukė laukė, kol teleskopininkė pasišalins (dar nusižvengė, kvaišai nepataikius įeiti) ir tik tada čiupo popiergalį. Augintines įsisodino į apsiausto kišenes ir beveik užtikrintai žengė pro duris.

[Atsidūrei Laukiniuose Vakaruose, tau reikia gauti žirgą, kad pasiektum pakrantę ir išplauktum namo. Su savimi turi lanką, keletą strėlių ir kristalą.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Armando van Stavenger »

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • II kursas
  • *
  • 53
  • Taškai: 155
  • Lytis: Moteris
  • "Sielvartas tai kaina už meilę"
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #25 Prieš mėnesį »
Neradusi nė vieno žmogaus Coraline susiraukė. Iš susierzinimo paspyrė arčiausiai savęs buvusį daigtą- šiuo atveju akmenį. Susižeidusi koją juodaplaukė nebebuvo tokia pikta, o veikiau liūdna.
- Velnias na ir nesiseka, -  išsiveržė mintys kurios turėjo tūnoti mergaitės galvoje.
Nežinodama ar eiti toliau, ar pasilikti Coraline pasirinko pastarąjį variantą. Koją vis dar skaudėjo, o ir joks žmogus kol kas nepasirodė. Kad ir kaip juodaplaukė nemėgo išsipurvinti teko prisėsti ant ne taip jau ir seniai bandyto paspirti akmens. Prabėgo valanda ar netgi dvi, bet niekas nepasirodė. Coraline kantrybė po mažu seko, neiškentėjusi ji atsistojo ir nuėjo ieškoti kažko. Ko ieškojo žinoma visai nežinojo, bet žinojo, kad tai turėtų būti kažkoks žmogus.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • IV kursas
  • *
  • 610
  • Taškai: 155
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #26 Prieš mėnesį »
Kiek jie ėjo Alanas negalėjo pasakyti. Jam atrodė, kad ilgai. Gal visą ilgą ir karštą dieną.
Pradėjo viska skaudėti. Tas troškulys persmelkė visas mintis. Burna išdžiūvo. Nebegaliu daugiau. Galvojo. Ir staiga sustojo, nes prieš akis pamatė didžiulį vandens telkinį. O pagaliau! Karštligiškai pamanė ir ėmė eiti. Bet kiek beėjo, vanduo nepriartėjo ir jis susivokė, kad regėjo tik miražą.
O tie keliauninkai, kuriuos jis taip stengėsi sekti tolo vis labiau. Galop Alanas net nebesidairė į tuos žmones.
Kai jau galvojo, kad tiesiog atsisės čia pat ant smėlio ir lauks galo pamatė palapines. Išgirdo šurmuliuojant žmones. Matyt vėl haliucinacijos. Toptelėjo jam, bet nebuvo ką daryti ir jis ėjo tų garsų šaltinio link.
Pasirodė, kad tai ne miražas. Jis priėjo palapines.
- Atsiprašau. - Kreipėsi į kažkokią moterį, bet ji tik pažvelgė į vaikiną nieko nesakydama ir tiek.
- Prašau, padėkit. - Jis iškėlė tas kelias monetas jai prieš akis. Moteris jų neėmė, tik paėmė jį už rankos ir nuvedė prie didžiausios palapinės. Tai tas bankas? Svarstė Senkleris. Grifas atsargiai įlindo vidun. Galėjo čia stovėti stačias. Kartys laikiusios tą palapinę buvo ilgos.
Į jį sužiuro kažkokie žmonės. Čia buvo ir tie konkurentai, paskui kuriuos sekė visą tą pragarišką kelią.
Alanas jau suprato, kad niekas čia nesupras anglų kalbos. Taigi ėmė rodyti koks yra ištroškęs. Matė, kad palapinėje stovi kažkokie maišai, gal su maistu ar drabužiais. Be to pastebėjo didelį indą. Sklidiną vandens. Tiesiog degė noru dabar prieiti prie jo ir gerti, gerti, gerti.
Senkleris rodė į tą indą, į savo daiktus mėgindamas pasakyti, kad nori juos iškeisti. Žmonės susidomėjo. Apsupo jį, į palapinę prigužėjo ir kitų. Atrodė, kad susirinko visa gentis ar kaimelis, ar kas ten bebuvo.
Tai visai nepatiko jo konkurentams, bet į juos dabar niekas nekreipė dėmesio. Kažkuris vyriškis pastvėrė iš nusilpusios vaikinuko rankos medalioną.
- Bokor. - Pasakė. Ką? Ką? Alanas nieko nesuprato, bet žmonės vėl suūžė.
- Bokor. - Vėl pasigirdo tas pats žodis. O dievulėliau, kas čia dedasi...
Staiga jį ištempė lauk iš palapinės. Taip ir neatidavę medaliono. Jį ant kaklo užsikabino tas pirmas užsipuolęs vyras. O Alanas tempiamas iš ten staiga prisiminė ką reiškia žodis Bokor. Bokoras tai žmogus užsiimantis vudu magija. Tai sužinojo iš savo pusbrolio kažkada seniai. Ar mane palaikė Bokoru? Gal tai kas kita? Gal tai visai kas kita? Ramino save.
Taip troško vandens, bet tolo nuo indo. Bandė priešintis, bet sulaukė tik atkaklesnio vilkimo lauk.
Kas dabar bus? Nerimo vaikinukas. Į galvą ėmė lįsti visi bjaurūs vasaros prisiminimai. Žalias žaibas, miręs žmogus. Jis pats tinkle.
- Paleiskit! - Sušuko, bet kur tau.
Atrodė, kad jie tikrai nutarė, kad jis yra Bokoras, vudu žinys. Nejau dėl medaliono? Visi kiti daiktai irgi buvo atimti. Alaną pastatė prie į žemę įkasto stulpo. Geruoju čia tikrai nekvepėjo.
Užvirė kuo tikriausias pragaras. Jį pririšo prie stulpo. Nors muistėsi ir plėšėsi tų žmonių buvo daugiau. Prasidėjo kažkokios giesmės ir šokiai. Man galas. Alanas vėl bandė išsilaisvinti, bet nepavyko. Norėjau tik vandens. Kodėl jiems taip nepatiko tas medalionas?
Tada pamatė peilį vieno keisto tipo rankoje. Jis buvo išsipaišęs veidą ir rankas kažkokiais simboliais. O tada pasijuto besantis klasėje.
Stovėjo sustingęs ir išsunktas. Kvėpavo nelygiai, truksmingai. Reikėjo kažkaip atgauti kvapą ir susiimti. Nejautė dabar nei troškulio, nei skausmo dėl veržusių virvių.
Vaikinas nuėjo ir klestelėjo į savo suolą. Tai kaip aš tapsiu auroru, jei šitai mane tiesiog išmušė iš vėžių? Galvojo. Ta vasara jį tiesiog sužlugdė. Kas man darosi?
Užduoties neįvykdė, negavo vandens ir siaubingai persigando. Dabar troško išeiti į lauką ir pasivaikščioti vienumoje, kad galėtų vėl suimti save į rankas. Taigi tyliai sėdėjo ir laukė varpo. Pasiruošęs pašokti iš savo vietos ir išlėkti iš klasės.

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • V kursas
  • *
  • 91
  • Taškai: 123
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #27 Prieš mėnesį »
Mergina atsivertė knygą, trumpai ir greitai ją pravertė. Ten buvo įvairiausių slibinų pavadinimai, kaip juos rasti prisijaukinti ir kaip su jais gauti daugiau pinigų. Ji atsiduso ir atsisuko atgal į vyriškį.
-Daug neturiu,- mestelėjo kelias monetas ant prekystalio. Vyriškis prunkštelėjo ir nusisuko toliau atlikinėti savo darbų.
-Tada gali eit iš čia,- nuskambėjo šaltas jo balsas.
-Aš dar nebaigiau,- piktai tarė mergina,- tačiau turiu šią knygą, kuri, manau jum bus tikrai naudinga. Tikriausiai niekas jums tokios nepasiūlė.
Grifė tėškė knygą ant prekystalio. Žmogysta buvo susidomėjęs, jis pakėlė galvą ir pavartė knygą rankose. Tikriausiai ji tikrai vertinga pamanė mergina. Žmogus ilgai vartė knygos puslapius, kol galiausiai nusišypsojo ir atsistojo nuo kėdės. Kažkur trumpam nuėjo ir atgal grįžo su trimis deimantais, kurių reikėjo garbanei. Puiku, pagaliau mano kančios čia baigėsi... Tačiau vyriškis tik šlykščiai nusišypsojo ir ištiesė deimantus, Gran jau buvo jų besiekianti, kai pamatė, kad vyriškis siekia kažkokio didelio varpelio. Tikriausiai apsaugai išsikviesti.
-Aš tau atiduodu vertingą knygą, o tu mane ruošiesi įduoti?!- vyras jau laikė varpą rankoje, šlykščiai besišypsodamas, tačiau Gran staigiai sučiupo savo lazdelę ir nukreipė ją į vyrą.
-Stupefy!- nieko nelaukusi ji čiupo deimantus jam iš rankų ir pasileido lauk iš banko. Ji lėkė taip greit, jog, rodos, nuo to priklausytų jos gyvenimas. Ir iš tiesų, taip ir buvo. Ji greit pasiekė laivą, jis jau buvo besiruošiantis kelti inkarą.
-Palaukit!- sušuko mergaitė,- Aš keliausiu!
Vyras, buvęs prie laivo ištiesė ranką, laukdamas deimantų. Ji greit juos jam padavė ir stryktelėjo į laivą. Staiga viskas pradėjo suktis, grindinys nebeatrodė toks tvirtas, kaip prieš sekundę, horizontas liejosi akyse. Tą akimirką ji išsimerkė, viskas nutilo. Ji vėl atsimerkė. Gaudydama kvapą jį suprato, kad pagaliau viskas baigėsi, ji vėl stovėjo klasėje.
-Nebenoriu,- tyliai ištarė mergina ir klestelėjo atgal į suolą.

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai: 97
  • I'm not bad. At least that's what I think
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #28 Prieš mėnesį »
Vaikinukas nieko nelaukęs greitu žingsniu nuėjo prie moters, kuri atrodė, jog įsimylėjo Terio lazdelę. Tačiau jam tai kėlė šleikštulį. Jis atsikrenkštė ir pažvelgė į moterį. Ši nepatenkintai atsisuko į berniuką.
-Sveiki, matot, ši lazdelė mano ir aš ją norėčiau atgauti, matau, kad ji jums labai patiko, tačiau ji man daug reikalingesnė, nei jums,- Teris viską išpyškino taip greitai, jog jam net nerūpėjo ar ši šlykšti boba kažką suprato, jis tiesiog norėjo kuo greičiau dingti iš čia. Moteris, atrodė, suurzgė žiūrėdama į Terį. Jis greit iškėlė pirštą į orą, taip rodydamas, kad ši palauktų. Kita ranką jis įkišo į savo apsiausto kišenę ir užčiuopęs daiktus, juos ištraukė. Tik grūdų maišelis pasiliko gulėti jo kišenėje.
-Prieš man jus išvarant, norėčiau pasiūlyti puikią alternatyvą jums, kitaip sakant, aš jum duodu tai ką turiu, o jūs man mano lazdelę,- berniūkštis pabrėžė, jog ši lazdelė jo ir, kad be kovos iš čia neišeis. Moteris susidomėjusi pažvelgė į berniuką ir padėjo jo lazdelę ant stalo,- puiku. Taigi turiu labai brangų gintaro gabalėlį ir šį nuostabų žiedą.
Teris padėjo ant stalo žiedą ir gintaro gabalėlį. Moters veidas kone atšalo. Ji įtariamai pasižiūrėjo į berniuką, o šis nutaisė tokią veido mimiką, kuri buvo sunkiai suprantama.
-Iš kur jį gavai?- piktai paklausė ši ir parodė į žiedą. Iš kur jam žinoti. Ką jis dabar pasakys tai apgailėtinai moteriškei.
-Dovana iš tolimųjų kraštų,- atšovė Teris. Tačiau atrodė, kad toks atsakymas moters netenkino. Ši garsiai atsistojo ir piktai nužvelgė Terį.
-Sakai dovana. O tu žinojai, kad šis žiedas priklausė mūsų miesto princesei?- ji dabar atrodė ramesnė, tačiau jos balse girdėjosi ironijos kartelis,- Ir būtent šis žiedas dingo po jos paslaptingos mirties. Galbūt, ponaiti, būsi prie to kaip nors prisidėjęs?
O dabar tai įkliuvau pamanė grifukas. Jis net nežinojo kaip išsisukti iš šios padėties, kai jo lazdelė gulėjo už stiklo prie tos raganos. Vaikis jau žiojosi kažką sakyti, tačiau ta ragana buvo pirma.
-Sargyba!
Aukšti barzdoti vyrai pasileido Terio link. Tačiau labiausiai įdomus dalykas buvo tas, kad jie rankose laikė lazdeles. Puiku, dabar aš tikrai miręs. Vaikis prisiminė, kad kišenėje liko grūdų, tad nieko nelaukęs pasiėmė dvi saujas ir metė juos tiesiai vyrams į akis. Tačiau to neužteko, vienas iš jų nukreipė lazdelę tiesiai į Terį. Ne, ne, ne, ne, ne garsiai šaukė Teris mintyse. Jis labai nenorėjo mirti, žinojo, kad tikriausiai nieko nebūtų nutikę, tačiau to labai bijojo. Tą akimirką jis prisiminė, kad čia gali išsikvieti profesorių.
-Profesoriau Armando!,- jis sukliko taip smarkiai, kad tikriausiai girdėjo visas miestelis. Tą akimirką jis užsimerkė ir išgirdo burtažodį skrendantį jo link.
-Stupefy!- sušuko vienas iš vyrų.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • V kursas
  • *
  • 265
  • Taškai: 68
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 vasara
« Atsakymas #29 Prieš mėnesį »
  Viduramžiai buvo vienas iš grifei įdomiausių laikotarpių. Kartais būdavo įdomu paskaitinėti apie riterių kovas, gyvenimą pilyse ir panašiai. Tačiau pačiai leistis į laikotarpį, kuriame galėjai būti sudeginta jau vien dėl to, kad pažinojai vaistažoles, o ką jau kalbėti jei tave pastebėtų su lazdele rankoje, net ir nenaudojant kerų, grifė tikrai nenorėjo. Vis dėlto, reikėjo atlikti praktiką, tad Henrieta patraukė prie durų.
  Vos spėjo peržengti pro duris grifė pajuto stovinti ant akmenimis grįsto kelio. Kurį laiką Henrieta tiesiog stovėjo ir dairėsi. Viskas aplinkui atrodė labai kitaip nei šiuolaikiniuose miestuose. Gatvės buvo siauros, visi kampai prigrūsti mažų namelių. Nejučia Poter pagalvojo, kad gatvė kurioje ji stovėjo, šiek tiek primena Skersinį Skersgatvį.
  Visi praeiviai vilkėjo laikotarpį atitinkančius drabužius. Henrieta ir pati netruko suprasti vilkinti taip kaip jie. Žmonės nesustodami ėjo stengdamiesi nekristi į akis riteriams palaikantiems tvarką. Grifė pastebėjo kaip vienas iš riterių prisiartino prie pakumpusios senutės ir sugriebęs už rankos kažkur nusivedė. Poter nebuvo tikra, kuo senutė buvo kaltinama, tačiau tai paragino ją taip pat judintis.
  Akmeniniu grindiniu pro Henrietą lėkė arklių kinkiniai. Neužilgo grifė išėjo į turgaus aikštę. Nors ir nesitikėjo burtininkų banko rasti miesto centre Poter atidžiai apsidairė. Staiga mergina pastebėjo tolėliau į vieną tamsų skersgatvį einančių žmonių būrelį. Ar jai tik pasirodė, ar vienas jų turėjo burtų lazdelę? Penktakursė nieko nelaukdama patraukė paskui juos. Skersgatvis baigėsi stora siena ir tuomet penkiolikmetė pastebėjo, kad žmonės paprasčiausiai perėjo per sieną. Nieko nelaukdama taip pat pasielgė ir Henrieta, o kitą akimirką ji jau stovėjo burtininkų bankę. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras