0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Devyniukė

     Antroji užduotis - visų Hogvartso gyventojų labiausiai laukta diena po to, kai čempionai susikovė su paslaptingomis gyvatėmis. Srautas moksleivių ir profesorių su nekantrumu slinko nuo pilies link Kvidičo aikštės, kurioje, kaip buvo pranešta, įvyks antroji Burtų Trikovės užduotis. Su kuo čempionai turės kovoti šį kartą? Ar tai bus dar viena fizinių jėgų išbandymo užduotis? O gal kažkas visai naujo? Paskutiniai spėliojimai ir klausimai sklido minioje, kol galiausiai visi pasiekę Kvidičo aikštę išvydo joje įrengtus du stiklinius kambarius. Juose stovėjo po stalą su buteliuku. Šalia stalų stovėjo čempionai. Visi kaip vienas minioje sulaikė kvapą, kalbos nutilo ir visi ėmė laukti kokį ėjimą šį kartą atliks čempionai.
Antroji užduotis

     Kvidičo aikštėje yra du stikliniai kambariai - kiekvienam čempionui po vieną. Iš lauko kiaurai sienas aiškiai matosi kas vyksta viduje, tačiau čempionai iš vidaus nieko negali matyti dėl užtamsintų stiklų ir čia tvyrančios tirštos, baltos miglos. Viskas ką jie mato - tai prieš jų akis ant stalo stovintis buteliukas su skaidrios spalvos eliksyru. Išgėrus aitraus skonio eliksyro, kambarys sukuria gyvenimišką situaciją, kurioje slypi didžiausia čempiono baimė. Čempionai nesupranta, kad tai, kas vyksta jų kambariuose yra netikra ir vyksta Kvidičo aikštėje įrengtame stikliniame kambaryje - jiems tai tikra situacija, per kurią gali skaudžiai nukentėti ar netgi, jeigu nesusidoros su savo baime, žūti. Čempionų tikslas - įveikti savo didžiausią baimę.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #1 Prieš 1 metus »
Kišenėje gulėjo mažas teleskopėlis, o Elliw buvo nežinia kur. Neįsivaizdavo, kaip čia atsidūrė. Ir kodėl buvo čia visiškai viena. Norėjo surasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę ir Sarah, kad jos paaiškintų, kas čia vyksta. Velsietė niekaip negalėjo suprasti, kodėl nemato nieko aplinkui. Kiek toliau buvo neaiškus stalas su buteliuku, bet kur vis dėlto ji yra? Tai kėlė didžiausią nerimą, kurio netgi nepavyko pamiršti.
Klastuolė neįsivaizdavo, ką jai reikėtų daryti. Jeigu jau yra čia, tam turi būti priežastis. Tik kokia ji galėtų būti? Ar čia yra teleskopų? Tai buvo sudėtingi klausimai, į kuriuos atsakyti reikėjo daug pastangų. Būtent to daryti Elliw nenorėjo - stengtis. Reikėjo, kad čia atsirastų draugės (o gal išnyktų bjaurios mergiūkštės? Tai taip pat būtų nuostabu!) ir viską paaiškintų. Deja, visos penkios ir toliau buvo pamiršusios apie Elliw egzistavimą. Kaip kitaip jos galėtų taip žiauriai ją ignoruoti?..
Kiek pagalvojusi velsietė pamiršo, kodėl tai daro, tad tiesiog nebemąstė. Stypsojo vienoje vietoje ir spoksojo į nežinia iš kur atsiradusį buteliuką. Buvo smalsu, kas ten galėtų būti, tačiau nė neketino artintis. Pasaulyje buvo per daug bjaurių mergiūkščių. Ką gali žinoti - galbūt tai jos suorganizavo šitą klaikią situaciją, o tame buteliuke yra kas nors, kas pakenks pasauliui. Pavyzdžiui, tas skystis gali išnaikinti visus pasaulio teleskopus... Ne, to negalima leisti. Reikia tą daiktą kuo greičiau išnaikinti! Ak, kaip būtų nuostabu paleisti jį tiesiai kokiai nors bjaurybei į galvą. Deja, nė vienos iš penkių bjaurių mergiūkščių aplinkui nesimatė. Taigi ir artintis prie to daikto nebuvo prasmės. Nenuostabu, kad Elliw ir toliau stovėjo... Ne, ne ant stalo. Ji stovėjo ant žemės ir toliau bandė suprasti, ką daro su savo gyvenimu. Tai, deja, buvo pernelyg sudėtingas klausimas.
- Kur mano teleskopas?! - staiga prisiminusi savo brangenybę suriko Elliw, tačiau ir į šį daug paprastesnį klausimą niekas negalėjo atsakyti. Arba Elliw to negirdėjo. Bet... Kas nors paduotų astronomijos prietaisą, ar ne? Vadinasi, jis buvo dingęs. Arba velsietė šiame pasaulyje liko visiškai viena. Tai liūdino, tad ji pratarė:
- Liucija?..
Deja, geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje dar kartą neatsirado. Argi tai buvo teisinga? Tikrai ne! Problema buvo ta, kad Elliw neįsivaizdavo, kaip šitą nesusipratimą reikėtų išspręsti. Ar gali būti, kad Liucija išties ją paliko? Juk jos abi yra geros mergaitės... Kažkokiu būdu reikėjo išsiaiškinti, ką draugė galvoja. Bet kaip tą padarysi, kai draugė nesirodo? Nėra galimybės net pasišnekėti!
Viskas buvo taip susipainioję, kad Elliw pasijuto visiškai pasimetusi. Ji vis dar nežinojo, kur yra. Kaip ir nežinojo, ką čia daro. Tai buvo tiesiog siaubingai absurdiška, bet velsietė negalėjo nieko pakeisti. Kodėl ji čia? Ar gali būti, kad dėl to kaltos neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne neLiucija? Na, žinoma! Juk jos dėl visko kaltos!
Apkaltinusi tas penkias bjaurybes Elliw pasijuto šiek tiek geriau. Žinoma, ji ir toliau nežinojo, kur yra, tačiau bent jau žinojo, kas dėl to kaltas. Ar buvo verta pranešti šią žinią? Na, jeigu bjaurios mergiūkštės iki šiol dar nežino esančios kaltos, tai jos yra visiškai kvailos! Būtent tokių žmonių Elliw nemėgo labiausiai (arba kitų žmonių tiesiog neprisiminė), tad nutarė daugiau su jomis nesišnekėti. Tiesa, netrukus šį nusistatymą pamiršo ir garsiai sušuko:
- Tai tu kalta!
Sulig tais žodžiais pamatė stalą ir ant jo esantį buteliuką. Nusistatymas nė nesiartinti jau seniai buvo išnykęs iš atminties, tad dabar klastuolė su tam tikru susidomėjimu priartėjo prie baldo. Šiek tiek nustebo, kad ant jo nėra nė vieno teleskopo, tačiau būtent tokia situacija susiklostė. Norėjo paklausti, kur galėjo dingti jos astronomijos prietaisas, bet netrukus apsigalvojo: tiesiog paėmė buteliuką ir susivertė jo turinį į gerklę. Keista, tačiau šį kartą pavyko neužspringti.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
Nedrąsūs čempiono žingsniai link kvidičo aikštės. Niekas nelydėjo jaunuolio, tad jam buvo kiek nedrąsu. Na, žinoma kišenėje jis turėjo savo lankutį, tačiau jis norėjo ko nors didesnio. Lankutis buvo geriau nei niekas, tačiau jis norėjo kažkokio užnugario, kuris teiktų šiokį tokį saugumo jausmą. Iš tiesų, Ryan'as šitos užduoties bijojo labiau nei pirmosios, kadangi šį kartą jo mintys buvo sumaizgytos į didelį mazgą ir nežinojo nuo ko turėtų pradėt. Viskas buvo taip supainiota ir sugadinta, kad jis netgi surašė visas mintis į lapą ir bandė jas sujungti. Tiesa taip sudarė dar didesnę painiavą.
Kai vaikinas galiausiai pasiekė aikštę, jo lūpas paliko gilus atodūsis. Aikštės viduryje stovėjo dvi stiklinės kabinos, kurios buvo panašios į dėžes. Jones pavardės savininkas išleido tylų atodūsį, kadangi jam tai visai nepatiko. Jis tikėjosi šiek tiek kitokios užduoties. Tikėjosi, kad jį ir Elliw uždarys į kokį nors rūko labirintą, tačiau nesitikėjo, kad tai bus mažos dėžės. Dabar jis labai džiaugėsi, jog nėra koks nors klaustrofobikas, kadangi tokiu atveju jam būtų pasibaigę labai blogai. Jis greičiausiai būtų atsisakęs vykdyti savo užduotį, tačiau dabar jis ją vykdys. Jis privalo tai padaryti.
Po kelių akimirkų vaikinukas priartėjo prie pat tos kabinos. Atvėrė duris gana nedrąsiai, kadangi pasirodė, jog kabina iš tiesų yra didesnė nei jis tikėjosi. Visi jo judesiai šiuo metu nebuvo labai užtikrinti, tačiau jis vis tiek darė tai. Jis vis tiek bandys atlikti antrąją burtų trikovės turnyro užduotį, kadangi kito pasirinkimo dabar jis nebeturėjo. Jį išrinko taurė, jis buvo čempionas. Turėjo atstovauti Švilpynę ir tikrai negalėjo jos pavesti. Jis negalėjo taip imti ir mesti visko tik dėl koledžo. Visi kiti dalykai buvo nesvarbūs, na bent šiuo metu.
Galiausiai jis buvo kabinos viduje. Čia jis nusprendė patikrinti savo kišenę, kadangi buvo keista, jog lankutis nei karto kelionės metu neišlindo. Apčiupinėjęs kišenes suprato, kad lankučio neturi. Vaikinas riebiai prancūziškai nusikeikė. Kodėl aš turiu būti toks kvailas? Kaip aš sugebėjau nepasiimti lankučio? Vienintelio gyvūnėlio, kuris mąsčiau, kad gali mane lydėti save mintyse už užuomaršumą peikė jaunasis magizoologas. Iš tiesų dabar jis jautėsi kaip didžiausias kvailys ir užuomarša. Tačiau nieko nebegalėjo pakeisti.
Vaikinas pasipurtė. Atrodė, kad jis jautė kažkokį keistą jausmą sklandantį ore. Jis nežinojo kaip galėtų apibūdinti šį jausmą, tačiau jis tikrai nebuvo malonus jausmas. Prancūzas apsikabino save rankomis. Rudaakis nematė to, kas dedasi lauke ir tai jam labai nepatiko. Įpratimas viską matyti dabar buvo labai didelis minusas, kadangi dėl miglos nebuvo galima visko matyti. Po kelių minučių Švilpynės koledžo atstovas pasipurtė ir apsižvalgė šiame kambarėlyje. Čia stovėjo stalas ant kurio viršaus stovėjo buteliukas pripildytas kažkokio skysčio. Neužtikrintais žingsneliais iš Paryžiaus atvykęs mokinys paėmė buteliuką ir pavartė savo rankose. Ant jo nebuvo jokių užrašų, tačiau mokinukas suprato, jog šį skystį jam teks išgerti. Rudaakis sunkiai nurijo susikaupusias seiles ir lėtai nuėmė buteliuko kamštelį. Nebandė uostyti skysčio, tik jį šiek tiek pateliuškavo. Laikydamas indą rankose atsisėdo ant stalo. Bijojo gerti teliuškuojantį skystį, tačiau pradėjo save raminti. Kelis kartus iškvėpė ir įkvėpė oro. Kas jam blogiausia gali nutikti? Jis juk neturėtų mirti ar ne? Magijos Ministerija ir Hogvartso direktorė tikrai neleistų. Nors gal? O jei ir mirs tada bent jau sužinos kas įvyksta po mirties. Gal prisikels ir visiems paaiškins kažką apie mirtį.
Galiausiai paskutinį kartą įkvėpęs, jaunuolis užspaudė savo nosį ir vienu kartu išgėrė skystį. Nebuvo skanu.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
Visai netrukus Elliw pamiršo, kad išgėrė kažkokį skystį. Viskas baigėsi sėkmingai, tad paprasčiausiai nebuvo ko prisiminti. Mergaitė nė nesivargino to daryti, o netrukus jau buvo pamiršusi ir tai, kad jai kažką galbūt reikėtų prisiminti.
Deja, po labai jau neilgo laiko kažkas pasikeitė. Elliw neįsivaizdavo, kur yra, bet viena buvo aišku - čia tikrai neturi būti bjaurių mergiūkščių. Nė vienos! Dėl šito velsietė kažkodėl buvo visiškai tikra. Tad iš kur čia atsirado tiek neLiucija, tiek ne neLiucija, tiek ne ne neLiucija, tiek ne ne ne neLiucija, tiek netgi ne ne ne ne neLiucija?! Visų blogiausia buvo, kad jos visos artinosi ir, žinoma, grasino teleskopams. O kur dingo visi astronomijos prietaisai?! Jie dingo tik per tas penkias bjaurybes! Taip, tik jos dėl visko kaltos! Elliw jautė pareigą tą pranešti visiems, tad garsiai suriko:
- Tai tu kalta!
Neįsivaizdavo, kurią bjauriąją mergiūkštę kaltina. Ko gero, visas. Tik kodėl čia jų daugiau nei penkios?! Elliw būtų galėjusi visiems teleskopų dievams prisiekti, kad ką tik matė bent tris neLiucijas iš karto! Bet juk tai neįmanoma! Ar ji kraustosi iš proto? Na, o kas neišsikraustytų, kai aplinkui vien tik visos įmanomos ir neįmanomos bjaurios mergiūkštės?! Elliw pajuto visiškai normalią emociją - baimę. Čia buvo per daug bjaurybių, kurios artinosi. Ir dauginosi. Baimė pradėjo kaustyti, ir velsietė nebegalėjo pajudėti. Bandė trauktis tolyn, tačiau pastebėjo, kad ir už nugaros yra pilna bjaurybių. Jeigu jos užvaldys pasaulį, viskas pasidarys tiesiog tragiška. Tiksliau, jau taip ir buvo. Elliw labiau parkrito nei atsisėdo ant žemės ir skubiai susigūžė. Užsidengė veidą delnais. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, bet vos atitraukusi rankas vėl pamatė besispiečiančias bjauriąsias mergiūkštes, ir baimė skubiai sugrįžo. Elliw paslėpė veidą delnuose (neprisiminė, kad ką tik buvo tą padariusi) ir bandė apsimesti, kad jos čia nėra. Buvo taip baisu, kad nepavyko prisiminti netgi teleskopo. Tai, žinoma, ne taip jau ir blogai - nežinia, kur prietaisas yra, būtų dar labiau prislėgusi. Dabar reikėjo tiesiog išsivaduoti nuo baisių mergiūkščių, kurios čia atsirado tik tam, kad sudaužytų visus pasaulio teleskopus. Dėl šito Elliw buvo visiškai tikra, bet nuo to baimė, deja, visai nesumažėjo.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi klastuolė, nuoširdžiai tikėdamasi, kad jos draugė pagaliau atsiras. Deja, čia niekas nepasikeitė - geriausia ir protingiausia mergaitė ir toliau buvo ją pamiršusi. Tai baimę pavertė į tiesiog nepakeliamą skausmą, ir klastuolė pravirko. Gulėjo ant neaiškios žemės (mat neįsivaizdavo, kur yra) ir graudžiai verkė. O visoms neLiucijoms, ne neLiucijoms, ne ne neLiucijoms, ne ne ne neLiucijoms ir ne ne ne ne neLiucijoms tik to, regis, ir tereikėjo: jos priėjo dar arčiau, kai kurių rankose iš kažkur atsirado teleskopai - tą Elliw pamatė, kai pasistengė pramerkti akis. Dabar velsietė kuo puikiausiai suprato: prietaisai bus visiškai sunaikinti. Be jokios vilties juos apsaugoti. Tai vertė dar labiau kankintis - ji suprato neturinti jokių galimybių teleskopus apsaugoti. Tokia nevykusi dar nesijautė niekada gyvenime. Ir kodėl draugės ją paliko tokiu kritišku momentu? Juk Vėtratrūnę ir Sarah ji tikrai matė ne taip ir seniai. Taip, Liucijos, Sabrinos ir Joanos trečiosios egzistavimu velsietė jau ir pati abejojo, bet… Kodėl jai turi taip nesisekti?
Bjauriosios mergiūkštės pradėjo kažką šnekėti ir juoktis. Elliw iš paskutiniųjų stengėsi jų neklausyti. Visiškai nebuvo įdomu, ką tokios bjaurybės turi pasakyti. Deja, viskas buvo taip blogai, kad neLiucijų, ne neLiucijų, ne ne neLiucijų, ne ne ne neLiucijų ir ne ne ne ne neLiucijų egzistavimo nepavyko netgi pamiršti. Ir tai, ko gero, buvo visų baisiausia.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
Tas neskanus skysčio skonis tiesiog stovėjo jo gerklėje. Vaikinas norėjo kažko atsigerti. Gėrimas galėjo būti bet koks. Būtų tikęs vanduo, arbata, sultys ar kava. Jam netgi būtų tikę tie neskanūs gazuoti gėrimai. Deja, nieko geriamo čia nebuvo. Čia tiesiog vaikščiojo daug žmonių. Ryan'as tiesiog žvalgėsi. Atrodė, kad yra kažkokio miesto centre. Visa tai kas buvo čia jam nepatiko. Nesimėtė nei vieną šiukšlė, nesimatė nieko magiško ir blogiausia buvo tai, kad jaunuolis nematė jokio gyvūno ar augalo. Visur buvo vien dangų remiantys pastatai ir mašinos. Šviesiai rudų plaukų savininkas nemaloniai pasipurtė ir pradėjo judėti kažkokio daugiabučio link. Visą laiką eidamas jautė kažkokį žvilgsnį. Rudų akių savininkas vis žvalgėsi. Galiausiai suprato, kad atsirado kažkokio šiek tiek utopiškoje vietoje. Tai jam labai nepatiko. Po kelių akimirkų vaikinukas ėmė kosėti, kadangi jo plaučiai nebuvo prisitaikę prie tokio užteršto oro. Jis vis dar nebuvo prisitaikęs gyventi tokioje vietoje, kadangi ką tik čia buvo nukeltas. Jo kosulio priepuolis truko gana ilgai. Jo plaučiai niekaip negalėjo prisitaikyti prie tokio oro, tad Švilpynės koledžo atstovas judėjo kokio nors pastato link. Tikėjosi, kad kur nors viduje oras bus geresnis.
Greitai Švilpynės koledžo čempionas jau peržengė per slenkstį. Kosėti jaunuolis nustojo, tačiau kvapas šiame pastate jam labai nepatiko, kadangi viskas čia kvepėjo per dideliu sterilimu. Jones pavardės savininkas jautėsi taip it būdamas žiobariškoje ligoninėje, o žiobariškų ligoninių kvapo jis tikrąją tą žodžio prasme nekentė. Jis mėgo buvimą gamtoje, o panašu, kad čia nebuvo nei vieno žaliosios zonos lopinėlio. Viskas čia buvo taip pilka ir netgi šaltoka. Viskas atrodė taip atgrasiai, atrodė, kad žmonėms čia niekas nerūpi ir jie nieko nejaučia. Atrodė, kad visa tai yra kažkokia kolonija ar kas nors panašaus kur žmonės daro tik tai kas jiems liepiama.
Dėl vaikinuko stovėjimo vienoje vietoje į jį nukrypo įvairių žmonių įvairūs žvilgsniai. Prancūzas dar kartelį kostelėjo ir tiesiog pradėjo eiti pirmyn ilgu šio pastato koridoriumi. Jis nežinojo ką turėtų daryti, kadangi bent kol kas nesuprato kas čia per užduotis. Juk čia visi tiesiog atrodė vienodi ir nieko išskirtino nebuvo. Ko jam reikėtų ieškoti? Jis pats nesuprato kaip čia atsidūrė, kadangi nežinojo ko jis bijo. Ar jis iš viso bijojo ko nors? O jei ir bijojo tai kodėl atsidūrė būten tokioje labai jau švarioje visatoje?
Kai koridoriuje nebeliko žmonių, jaunuolis kilęs iš Paryžiaus sustojo ir atsisėdo ant grindų. Jis nežinojo ko dabar iš visko turėtų tikėtis. Ar iš kažkur išlįs kažkoks žudikas iš siaubo filmo, kurį jis žiūrėjo būdamas devynerių? Ar čia pasirodys koks nors profesorius, kuris norės nubausti švilpį už jo pamokų nelankymą ar gyvūnų atsivedimą į jo pamokas? Deja, sau į šiuos klausimus jaunasis magizoologas atsakyti negalėjo. Jones pavardės nešiotojas tiesiog buvo labai pasimetęs. Greitai jo pirštai automatiškai atsirado jo plaukuose ir gyvūnus mylintis vaikinas pradėjo tampyti savo plaukus. Jis labai nervinosi, kadangi nežinojo ką daryti. Šiek tiek bijojo nežinia ko ir dėl to pyko ant savęs. Kaip jis gali nežinoti ko jis bijo? Juk visi žmonės žino savo baimes, tik jis, kvailys, ne. Būtent dėl šios priežasties prancūzaičio lūpas paliko gilus atodūsis. Jis stengėsi atsidusti kuo tyliau, mat nenorėjo jog koks nors žmogus vaikštantis čia išgirstų jo atodūsį. Tai būtų buvusi labai didelė jo klaida, nes bent jau kol kas Burtų trikovės dalyvis nežinojo ką turėtų darytis ir kaip turėtų elgtis. Plius tie žmonės buvo labai jau keisti ir nesuprantami, tad jis tikrai nebežinojo ką turėtų daryti.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
Situacijos beviltiškumas taip slėgė, kad Elliw nežinojo, kur dėtis. Norėjosi tiesiog dingti ir daugiau niekada nesutikti nė vienos bjaurios mergiūkštės. Jų šiame pasaulyje tikrai buvo per daug. Tik ką daryti, jeigu nepavyksta išspręsti situacijos?
Ko gero, reikėjo imtis veiksmų, tik Elliw neįsivaizdavo, nuo ko turėtų pradėti. Galbūt išnaikinti bjauriąsias mergiūkštes? Ak, ji mielai tą padarytų! Tik kaip išspręsti šitą problemą?.. Jeigu tik žinotų atsakymą į tokį sudėtingą klausimą, gyvenimas būtų žymiai paprastesnis. Deja, viskas buvo blogai. Elliw kamavo siaubinga baimė, bjaurios mergiūkštės ir toliau kėlė grėsmę viskam aplinkui, o labiausiai teleskopams.
Didžiausia problema buvo ta, kad nerimas nesileido netgi pamirštamas. Kiek klastuolė prisiminė, kai kurie dalykai jos atmintyje ilgai neužsilaikydavo. Kodėl tada niekaip nesiseka pamiršti šito labai nemalonaus jausmo? Nuo to bjauriosios mergiūkštės jaučiasi tik laimingesnės! Ne, reikėjo kažko imtis.
Velsietė turėjo lazdą, kurios paskirties vis dar nežinojo. Kaip ir nežinojo, kodėl dabar tą lazdą išsitraukė. Visai nepasijuto saugiau, tačiau vis tiek pradėjo rėkauti:
- Evanesco, evanesco! EVANESCO!
Bjauriosios mergiūkštės nedingo. O turėjo? Elliw to labai norėjo, bet jos, deja, nebuvo linkusios elgtis taip, kaip ji nori. Užtat iš kelių iš jų nagų dingo teleskopai! Tai dar labiau išgąsdino įsibaiminusią mergaitę, tad ji pradėjo panikuoti. Norėjosi klykti, bet neLiucijų, ne neLiucijų, ne ne neLiucijų, ne ne ne neLiucijų ir ne ne ne ne neLiucijų egzistavimas neleido to padaryti. Toms bjaurioms mergiūkštėms ir taip pernelyg smagu matyti persigandusią Elliw!
Galiausiai velsietė nutarė, kad daugiau gulėti neverta. Reikėjo parodyti toms bjaurybėms, kad ji nėra kokia kvaiša, kurią lengva išgąsdinti. Bandė atsistoti, bet užkliuvo už stalo. Laimei, ant jo nebuvo jokio teleskopo, tad prietaisas nesudužo. Tai šiek tiek pataisė nuotaiką, tačiau Elliw vis dar buvo išsigandusi. Piktai žiūrėjo į mergiūkštes ir apsidžiaugė, kad bent jau nemato nė vienos ne ne ne ne ne neLiucijos. Dar to betrūko!..
Vis dėlto gyvenimas ir toliau buvo visiška tragedija, iš kurios nebuvo jokios išeities. Tai vertė skubiai imtis veiksmų. Problema buvo ta, kad klastuolė nė neįsivaizdavo, kokie tie veiksmai turėtų būti. Iš kur jai gauti teleskopą, kuris padės nusiraminti? Mergaitė stypsojo ir nė nebandė suprasti kur esanti - žinojo, kad vis tiek nepavyks. Norėjo susirasti penkias drauges, bet jos pradėjo keistai blukti iš atminties. Tai privertė dar labiau išsigąsti, ir Elliw susigūžė. Ne, ji daugiau neverkė ir nenusivertė ant žemės. Laikėsi iš paskutiniųjų, kad tik bjauriosios mergiūkštės visko dar labiau nesugadintų. Turėjo ištverti šį laiką, o vėliau… Na, jeigu pasiseks, pamirš, kad penkios (nors dabar jų buvo gerokai daugiau) bjaurybės iš viso egzistuoja.
Pati nežinodama, kodėl, pradėjo raustis kišenėse. Galbūt tikėjosi ten rasti teleskopą - ir, tiesą sakant, rado. Jis buvo visai mažas, kas gerokai trikdė ir stebino, tačiau svarbiausia buvo tai, kad pavyko rasti brangenybę! Elliw apkabino teleskopėlį ir iš karto pasijuto šiek tiek geriau. Vis dar buvo baisu, tačiau širdyje paplito ir šiokia tokia šiluma.
Deja, neLiucijos, ne neLiucijos, ne ne neLiucijos, ne ne ne neLiucijos ir ne ne ne ne neLiucijos buvo nusiteikusios pradanginti ir šį astronomijos prietaisą.
- NE! - garsiai suriko Elliw ir bandė pasitraukti. Deja, bjauriosios mergiūkštės ją buvo apspitusios iš visų pusių, kas reiškė, kad trauktis nėra kur. Norėjosi klykti, bet argi galima taip džiuginti bjaurybes?! Na jau ne, Elliw neketino nusiristi taip žemai. Taigi ji ir toliau spoksojo į teleskopėlį ir atkakliai bandė sugalvoti, kaip reikėtų jį apsaugoti.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
Vaikinukas ir vėl ėmė sunkiai kvėpuoti. Jam pradėjo trūkti oro, greičiausiai prasidėjo panikos priepuolis. Jis pabandė atsistoti, kadangi jam reikėjo išeiti į lauką, tačiau lauke oras buvo negrynesnis už šių patalpų orą. Jones sunkiai atsiduso ir galiausiai atsistojo. Lėtais žingsniais jaunuolis pradėjo judėti kažkur kitur. Norėjo rasti kokį nors nuošalų kambarėlį, kuriame galėtų pabūti vienas. Jis matė kažkokius juodus taškelius lubų pakraščiuose, kurie atrodė it kokios nors kameros. Mažos, bet kameros. Prancūzui nepatiko būti stebimam pats nežinojo ko, tad jaunuolis tiesiog ėjo pirmyn ilgu koridoriumi. Jis stengėsi apsimesti tokiu kaip visi. Nors jam ir labai tai nepatiko. Greitai šviesiai rudų plaukų savininkas pasiekė vyrų tualetą. Po kelių akimirkų Švilpynės koledžo atstovas įlindo į pačią tolimiausią kabiną. Čia bent jau kiek vaikinas žiūrėjo jokių kamerų nebuvo. Jis buvo tuo labai patenkintas, kadangi dabar Jones pavardės savininkas bent galės sugalvoti savo veiksmų planą. Kiek jis pastebėjo visi žmonės čia elgiasi vienodai. Jų maniera, jų žingsnis, viskas buvo vienoda. Jaunasis magizoologas netgi nusipurtė. Kaip galima gyventi pasaulyje be išskirtinumo? Kaip visi gali būti vienodi? Dar jam pasirodė, kad visi čia yra vieniši. Nežinojo kodėl, tačiau taip tikrai atrodė. Jam visa tai buvo tiesiog bjauru. Kaip žmonės gali taip gyventi? Juk visa tai taip netikra. Gal jie visi dar ir yra ir bejausmiai? mintyse savęs paklausė atvykėlis iš Prancūzijos. Pats iš pokalbio su savimi nusijuokė. Nejaugi jis taip nuprotėjo, kad šnekasi pats su savimi? Jam iš tiesų trūko kažko su kuo galėtų pasikalbėti apie šitą jį ištikusią situaciją, kuri buvo labai jau kvaila. Jis norėjo, kad kažkas jį išklausytų, tačiau neturėjo nieko. Neturėjo jokio smulkaus savo gyvūnėlio savojoje kišenėje.  Jam to labai trūko, tačiau jis kartu ir džiaugėsi. Jo gyvūnėliai tikrąją ta žodžio prasme būtų uždūsę šitoje vietoje.  Čia labai trūko normalaus gryno oro, bet tai keista nebuvo, kadangi jokio augalėlio čia nesimatė. Trumpaplaukis iš viso nesuprato iš kur visi šitie pasaulio gyventojai gauna deguonies. Nebent jie kvėpuoja ne deguoni, o kuo nors kitu. Tačiau tada juk jaunuolis čia būtų numiręs ar ne?  Jo organizmas nebuvo prisitaikęs prie kvėpavimo nedeguonimi, jis juk vis dar buvo toks pats įprastinio pasaulio burtininkas. Dabar jam į galvą įlindo kitas gana rūpimas klausimas. Kur visų šių žmonių magija? Ar jie nėra burtininkai? Gal jis pateko į įprastinių žiobarų pasaulį?
Vaikinukas dabar buvo labai pasimetęs, tačiau vis dar puikiai suprato, jog jam reikia kokio nors veiksmų plano, kuris galėtų padėti jam išsinešdinti iš čia. Jis nenorėjo likti čia ilgam, kadangi šis utopinis pasaulis jam atrodė kiek kvailas ir nelogiškas. Tas gyvenimas be jokio išskirtinumo jam atrodė kaip visiška nesąmonė.
Deja, sėdėdamas ant klozeto jaunasis gyvūnų mylėtojas nieko neišsiaiškino, tačiau dabar bent jau puikiai suprato, kad čia visi vienodi. Dar prisiminė tai, jog visi čia vilkėjo vienodus drabužius. Visų drabužiai buvo pilkšvi. Visi žmonės vilkėjo baltus marškinius ant jų pilkus švarkus. Moterys dėvėjo sijonus, o vyrai dėvėjo kelnes. Toks standartinis mąstymas jam labai jau nepatiko. Greičiausiai čia jis nebūtų galėjęs mylėti vaikino ar būti su vaikinu. Nebūtų galėjęs nusidažyti savo plaukių violetine ar kokia nors kita ryškia spalva. Jam būtų tekę būti tradiciniu jaunuoliu. O ir jokių piešinių gyvūnų mylėtojas čia neužtiko.
Po ilgų mąstymų sėdint ant tualeto vaikinukas galiausiai priėjo išvadą. Jam teks daryti tai kas jam baisiausia: prisitaikyti ir būti tokiu kaip ir visi kiti šio pasaulio žmonės.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #7 Prieš 1 metus »
Elliw įdėmiai spoksojo į teleskopėlį. Taip rūpinosi jo gerove, jog sugebėjo pamiršti netgi bjauriąsias mergiūkštes ir, žinoma   , faktą, kad pati pradangino bent keletą teleskopų. Ne, ta informacija buvo pernelyg skausminga, tad jos prisiminti paprasčiausiai nebuvo prasmės. Deja, neLiucijas, ne neLiucijas, ne ne neLiucijas, ne ne ne neLiucijas ir ne ne ne ne neLiucijas netrukus teko prisiminti: jos turėjo tiek įžūlumo, kad bandė atimti teleskopėlį!
- Tai mano teleskopas! - riktelėjo Elliw tvirčiau suimdama prietaisėlį. Na jau ne, neleis toms bjaurybėms jo sudaužyti ar, dar blogiau, pradanginti! Velsietė buvo tvirtai pasiryžusi apsaugoti šitą paskutinį jai likusį teleskopą. Mintis, kad tai yra paskutinis astronomijos prietaisas, išgąsdino, ir Elliw vėl pradėjo panikuoti. Beveik nieko nematydama apsižvalgė, bet aplinkui ir toliau buvo tik gyva galybė bjaurių mergiūkščių. Jos, žinoma, ir toliau griovė kitų (tiksliau, Elliw ir jos teleskopo) gyvenimus. Tai buvo tiesiog siaubinga!
Įdėmiai apžiūrėjusi rankose tebesantį prietaisėlį suprato, kad jam kažkas negerai. Tai dar labiau gąsdino, bet nutarė pabandyti nuimti keistai atrodančią dalį. Tai padarė nesunkiai, kas tarsi bylojo, kad teleskopas nėra sulūžęs.
Nuėmus dalį prietaisas atrodė labai keistai, tad Elliw susidomėjo. Tai padėjo bent kelioms akimirkoms pamiršti bjauriąsias mergiūkštes. Iškėlusi brangenybę virš savęs apžiūrėjo, tačiau vis tiek nesuprato, kas čia vyksta. Netyčia pakreipė teleskopą, ir iš jo kažkas išbėgo. Tai gerokai išgąsdino, bet baisiausia buvo tai, kad skystis sutekėjo tiesiai mergaitei į burną. Ji pradėjo spjaudytis ir kosėti, tačiau nesisekė atsikratyti nemalonaus jausmo. Norėjosi verkti ir eiti kur nors, kur ras bent vieną draugę, o šitos bjaurybės, naikinančios teleskopus, pagaliau paliks ją ramybėje.
Niekaip nesisekė išspjauti to daikto, kol galiausiai Elliw pamiršo tą daranti. Taigi ji dabar stovėjo ir bandė prisiminti, kas čia iš viso vyksta. Kažkur atmintyje krustelėjo mintis apie neseniai kamavusią baimę, bet dabar velsietė jautėsi gerokai ramesnė. Bjauriosios mergiūkštės ir toliau trukdė jai gyventi, tačiau nebuvo ko bijoti. Žinoma, buvo neramu, kad jos anksčiau ar vėliau išties išnaikins teleskopus, tačiau kaustančios baimės neliko. Ne, reikėjo tas bjaurybes gerai pamokyti. Tai, kad jos pagaliau susivoktų esančios bjaurios mergiūkštės ir nebetrukdytų kitiems gyventi. Tik kaip vis dėlto tą padaryti?..
Tai buvo sudėtingas klausimas, į kurį atsakyti buvo galima tik gerai išsimiegojus ir kai niekas aplinkui netrukdo. Taigi reikėjo eiti kažkur, kur būtų galima įgyvendinti šitas dvi sąlygas, kurias, tiesa, Elliw netrukus pamiršo. Ji tiesiog nenorėjo būti prie tų bjaurių mergiūkščių, kurios ir toliau spietėsi aplinkui ir, žinoma, grasino teleskopams. Velsietė jau neprisiminė, kad ne taip seniai vieną prietaisą laikė rankose, tad neabejojo, kad absoliučiai visi pasaulio teleskopai šiuo metu yra dideliame pavojuje. Rudaplaukę nusmelkė dar viena baimės banga.
- Liucija?.. - liūdnai kreipėsi klastuolė. Taip, dabar tik geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje yra vienintelė išeitis. Panikos ir siaubo, kurie visai neseniai buvo užvaldę visas mintis, Elliw jau neprisiminė, tad atrodė, kad taip baisu nebuvo niekada gyvenime. Ką jai vis dėlto daryti?
Rankose kažkodėl tebebuvo ta keista lazda, kurios paskirtis vis dar buvo neatsakytas klausimas. Velsietė neįsivaizdavo, kam ji gali būti reikalinga. Galbūt gaminti teleskopams? Taip, toks variantas yra visai įmanomas, tik kaip vis dėlto tą padaryti?
- Tai tu kalta! - garsiai suriko klastuolė. O kaipgi kitaip? Jeigu ne šitos bjaurios mergiūkštės, astronomijos prietaisai taip dažnai nedingtų, ir jai nereikėtų galvoti, iš kur gauti naują! Tik per jas rudaplaukę kamuoja didžiausia įmanoma baimė!..
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #8 Prieš 1 metus »
Vaikinuko mintyse užsimezgė veiksmų planas. Visų pirma jis turėjo iš kažkur gauti pilkų drabužių. Juk dabar jis vilkėjo savo Hogvartso uniformą ir tikrai atrodė kaip koks beprotis atvykėlis. Čia tokių kaip jis nebuvo, tad jam teko ieškoti kokios nors išeities. Na, bet kaip drabužius gaus tai jau kita plano dalis. Persirengęs, jis apsimes tokiu kaip visi elgsis kaip visi. Perims iš jų ėjimo manierą, perims iš jų elgesį ir netgi vienišumą. Perims iš jų viską ką tik galės perimti. Bus netgi toks pats bejausmis kaip ir jie. Bus visoks ir vykdys savo planą, kad tik galėtų ištrūktų.  Nes jis nenori likti tokiame pilkame pasaulyje, bet jei nebebijos būti tokiu kaip visi galbūt jam pavyks.
Jaunasis magizoologas galiausiai išlindo iš savo saugios kabinos, kurioje nebuvo kamerų. Nusiplovė rankas ir lėtais žingsniais(tokiais kuriais ėjo šie žmonės) išjudėjo iš tualeto. Pradėjo ieškoti ko nors panašaus į valytojų kambarėlį, kadangi tikėjosi, jog tenais suras drabužių. Keista buvo tik tai, jog buvo panašu, kad visi dirba tokį patį darbą, kadangi visi buvo vienodi. Tai jaunuoliui atrodė kaip pati didžiausia pasaulio nesąmonė. Kaip visi gali dirbti vienodus darbus? Tai juk nuobodu...
Po gero pusvalandžio Jones pavardės savininkas pasiekė kažką panašaus į drabužių kabykla. Nustebo tuo, kadangi ant durų buvo parašyta valytoja. Nors gal ten buvo parašyta valykla, tačiau raidės buvo ištaisytos ar pakeistos? Bet atsakymas į šitą klausimą Ryan'ui visiškai nerūpėjo. Jis tiesiog džiaugėsi, kad bent jau viena jo plano dalis išdegė. Greitai pradėjo knistis drabužiuose kol galiausiai juose susirado savo dydžio kelnes, kadangi visos kitos rastos jam buvo per trumpos. Po kelių minučių rudų akių savininkas jau vilkėjo naujus drabužius. Tiesa, marškiniai buvo kiek pasiglamžę, tad šis dalykas galėjo sukelti šiek tiek įtarimų kitiems. Rankomis magizoologijos mėgėjas pasilygino savo marškinius.  Tada savo uniformą bei varžybinius drabužius susidėjo į portfelį rastą čia ir paliko šita kambarėlį. Šviesiai rudų plaukų savininkas pirštais pasišukavo plaukus tikėdamasis atrodyti tvarkingiau ir vienodžiau nei atrodė. Po visų pasikeitimų Švilpynės koledžo čempionas atrodė taip kaip atrodė visi, tačiau vis dar nesielgė taip kaip visi. Jo akyse vis dar buvo matyti pasimetimas, o jo judesiai buvo nerangūs. Nors jis ką tik išbėgo į gatvę, jam jau trūko oro. Tiesa, jaunasis gyvūnų tyrinėtojas kiek išsigando, nes pamatė kažkokius keistus vyrus su kiek kitokia uniforma. Jie buvo panašūs į žiobarų policiją. Švilpis sunkiai nurijo susikaupusias seiles ir nuleidęs galvą pradėjo judėti pirmyn. Dabar buvo įsitikinęs, kad atrodo kaip visi, tačiau policija ėmė sekti paskui jį. Trumpaplaukis sunkiai atsiduso, bet toliau apsimetė, kad yra toks kaip visi nors jam ir buvo labai sunku tai daryti. Realiai tai turbūt buvo didžiausia jo baimė - būti tokiu kaip visi. Bet kažkur giliai širdyje jis jautė, kad jam labai sunkiai sekasi, kadangi policiją ir toliau sekė būtent jį. Dabar vaikinukui pasidarė įdomu: o kaip sekasi Elliw? Juk jei ji gavo ką nors panašaus kaip ji išsikabanos iš to? Juk ir Jones prireikė labai daug laiko, kad išsiaiškintų šią užduotį, tad jai irgi būtų prireikę daug laiko. O dar jei ji imtų klausinėti kur yra Liucija ar kur yra jos teleskopai? Ji tikrai prisidarytų problemų tokiame pasaulyje kaip šis - pasaulyje kuriame visi yra vienodi, o ji čia būtų kitokia. Jai tikrai baigtųsi blogai. Bet galbūt jie gavo skirtingas užduotis? Gal jos užduotis buvo kitokia, kadangi ji mėgsta teleskopus? O gal tiesiog jos vietoje viskas buvo kitaip? Deja, atsakymai buvo nežinomi, o jam reikėjo bėgti nuo keistųjų pareigūnų, tad jis toliau judėjo pirmyn.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #9 Prieš 1 metus »
Bjaurioms mergiūkštėms visiškai nerūpėjo ta žinia, kad tik jos yra dėl visko kaltos. Tai labai erzino: Elliw jautė pareigą visoms tą pranešti. Tik dėl to ir pakartojo tą frazę kokius du kartus! Nuoširdžiai neprisiminė kada nors anksčiau tai sakiusi, o tai galėjo reikšti viena: ji niekada anksčiau gyvenime nesakė nieko panašaus. Atmintis taip žiauriai nenusišnekėtų. Elliw kuo nuoširdžiausiai pasitikėjo savo nuostabia atmintimi. Niekaip negalėjo prisiminti atvejo, kad ji nuviltų. Priešingai nei Liucija - geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje, regis, velsietę visiškai pamiršo. O gal tiesiog ignoravo?..
Vis dėlto dabar reikėjo rūpintis kitais dalykais. Aplinkui ir toliau buvo pernelyg daug bjaurių mergiūkščių, kurios tik ir bandė sugriauti gyvenimą. Reikėjo pagaliau jas gerai pamokyti. Tik kaip vis dėlto tą padaryti? Žinoma, geriausia būtų trenkti teleskopu į galvą. Bet ką daryti, kai neturi nė vieno prietaiso? Dėl to kaltos, suprantama, buvo tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne neLiucija, tačiau šis žinojimas nuotaikos nepakėlė. Elliw ir toliau buvo liūdna ir keistai įsitempusi. Teko ieškoti kitų metodų.
Žvilgtelėjusi į lazdą, kuri vis dar buvo rankose, velsietė nukreipė ją į arčiausiai buvusią ne ne neLiuciją. Nežinojo, ką reikėtų sakyti, tad leptelėjo pirmiausiai į galvą atėjusį žodį:
- Sustink!
Ta bjauri mergiūkštė… Ji sustingo ir daugiau nesiartino! Tai gerokai nustebino. Ak, jeigu Elliw prisimintų, kad keistasis žodis, kurį ji kažkodėl prisiminė (evanesco), gali išnaikinti daiktus, galbūt būtų pagaliau supratusi lazdos prasmę. Deja, tas faktas jau seniai buvo išnykęs iš atminties, tad bjaurybės sustingimas buvo visiškai nelauktas ir netikėtas. Vis dėlto galbūt tai buvo būdas kovoti su tomis bjaurybėmis?! Problema buvo ta, kad klastuolė pamiršo, kokį ten žodį sakė, kai šauniai įveikė vieną iš bjaurybių. Ji, žinoma, neketino pasiduoti, bet ką vis dėlto daryti?.. Viskas buvo pernelyg sudėtinga.
- Tai tu kalta! - dėl visa ko priminė bjaurybėms. Deja, tai neprivertė jų išnykti. Tiesa, Elliw juto dar nepatirtą ryžtą, taigi buvo nusiteikusi taip paprastai visko nepalikti. Ne, reikėjo galiausiai iš tiesų išnaikinti tas bjaurybes. Nuo to pasaulis pasidarys tik gražesnis, ar ne? Bet kaip vis dėlto tą padaryti? Su bjauriomis mergiūkštėmis klastuolė kovojo visą gyvenimą - ar bent jau taip prisiminė. Tad ką daryti, kad galų gale ši kova būtų baigta, o bjaurybės dingtų visiems laikams? Tai buvo sudėtinga situacija, ir Elliw neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti toliau.
Pirmiausia reikėjo šiek tiek padidinti atstumą iki tų bjaurių mergiūkščių. Jos ir toliau supo velsietę iš visų pusių, tačiau ji nepaisė bjaurybių ir ryžtingai žygiavo kažkur. Neilgai trukus atsitrenkė į iš nežinia kur atsiradusią sieną.
- AUČ! - garsiai suriko, o tas šūksnis, regis, šiek tiek išgąsdino visas neLiucijas, ne neLiucijas, ne ne neLiucijas, ne ne ne neLiucijas ir ne ne ne ne neLiucijas. Atrodė, kad jos visai nebenori griauti Elliw gyvenimo. Ar gali būti, kad jos pagaliau susivokė esančios tik trukdis?! Tai būtų tiesiog nuostabu! Gyvenimas iš karto nušvito kitomis spalvomis, tad Elliw pažvelgė į lazdą ir suriko dar vieną iš kažkur atmintyje atsiradusį žodį:
- Bombarda!
Nepakenčiamos bjaurybės išlakstė į visas puses. Elliw pasijuto laiminga kaip niekada gyvenime. Žinoma, situaciją šiek tiek temdė faktas, kad teleskopas dingęs, tačiau vis tiek buvo smagu. Netrukus velsietė pamiršo, kodėl yra tokia laiminga, tačiau vis tiek šypsojosi. Pagaliau jai pavyko pamokyti bjauriąsias mergiūkštes! Šiuo metu nė kiek neabejojo, kad daugiau nė vienos jų nesutiks niekada gyvenime.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Burtų Trikovės turnyras 2022. Antroji užduotis
« Atsakymas #10 Prieš 1 metus »
Vaikinas ramiais žingsniais judėjo pirmyn. Giliai kvėpavo, kadangi kiek nervinosi dėl visos situacijos, bet apsimetė, kad jis toks kaip visi ir, kad jam niekas nerūpi. Ėjo pirmyn. Gal į mokyklą, o gal į darbą. Jis manė, jog iš šono atrodo kaip koks nors darbuotojas, kokios nors valstybinės įstaigos ar šiaip kokio nors žiobarų ofiso. Policija vis dar vijosi jį, tačiau jis tiesiog ramiai žingsniavo toliau apsimesdamas, kad jam niekas nerūpi. Dabar jis elgėsi taip kaip elgėsi ir visi. Buvo toks pats kaip ir visi šio pasaulio nuobodūs žmonės. Na, gerai, gal jie ir nebuvo tokie nuobodūs. Juk jie vis tik turėjo kažkokios gyvenimus, kažką juose darė ir veikė.
 Galiausiai policininkai nustojo sekti Ryan'ą. Jaunuolis lengviau atsikvėpė ir pasivėlė savo plaukus. Pagaliau jis buvo toks kaip ir visi. Ir iš tiesų tai negąsdino vaikinuko. Buvo netgi priešingai - jis jautėsi kaip koks chameleonas, kadangi galėjo prisitaikyti čia. Tiesa, jis nesijautė kaip žuvis vandenyje, bet ir nesijautė visiškai tragiškai. Plius dabar prisiminė, kad tai tik užduotis, tad jei policija būtų ji pagavus jam greičiausiai nebūtų nieko nutikę ir jis būtų likęs visiškai sveiku.
Po maždaug dešimties minučių jaunasis magizoologas pasiekė suoliuką ir atsisėdo ant jo. Užmerkė savo akis, kadangi norėjo pailsėti. Apsimesti buvo labai sunku, bet nebuvo baisu. Kartais buvimas tokiu kaip visi ir padaro tave išskirtiniu, suteikia tau to taip vadinamo tavo šarmo. Tad vaikinui nebebuvo baisu būti tokiu kaip kiti. Jis suprato, kad kartais per didelis išsiskyrimas gali pritraukti ir nelabai pageidaujamo dėmesio. Žinoma, savo išskirtinumo negalima ,,pamesti'', bet nereikia būti ir per daug išsiskiriančiu iš kitų. Vis tiek visi žmonės iš dalies yra vienodi.
Jaunuolis pramerkė savo akis. Jis jau nebebuvo toje keistoje visatoje, kurioje buvo atsiradęs. Kiek nustebo tuo, kadangi jis nemanė, jog jo baimė yra policija. Ne, negali taip būti. Jaunasis gyvūnų mėgėjas pasivėlė savo plaukus ir susimąstė. Jis negalėjo bijoti policijos, kadangi niekada nieko blogo žiobarų pasaulyje nedarydavo.
Po kelių mąstymo akimirkų Švilpynės koledžo atstovui į galvą atėjo supratimas. Jis bijojo būti tokiu kaip visi. Jis nenorėjo būti tokiu kaip visi, kadangi mąstė, jog išskirtinumas vienintelė jo ryški savybė. Švilpis norėjo turėti kokią nors kitokią savybę nei kiti. O pasirodė, kad tas išskirtinumas nėra jo vienintelė savybė. Jis turėjo proto, turėjo sumanumo ir kritinio mąstymp. Dėl užduoties įvykdymo buvo patenkintas savimi. Be išskirtinumo vaikinas nebūtų niekas. Jis ir toliau būtų Ryan Jones. Kiek panašesnis į kitus, bet vis tiek jis. Nors tame pasaulyje gyventi vis tiek nelabai norėtų. Tiesa, nebijotų to daryti vėl. Jam tiesiog būtų labai nemalonu ir nesmagu. Bet galėtų tai daryti be jokios baimės.
Švilpynės čempionas suprato, kad vis dar vilki tuos bjaurus pilkus drabužius. Rudų akių savininkas pradėjo kramtyti savo lūpą. Jam reikėjo persirengti, kadangi būtų labai keista klaidžioti po Hogvartso pilį su tokiais pilkais drabužiais, tačiau nusprendė, kad greitai nubėgs į miegamąjį ir ten persirengs. Vis tiek nebeturėjo dėl ko stengtis... Apskritai, su kuo septintakursis turėtų eiti į pokylį? Jei jis nieko neras baliuje atrodys it koks kvailys. Bet galbūt kažkas norės eiti kartu su Burtų trikovės turnyro dalyvių, tai yra čempionu?
Vaikinukas dabar nebegalėjo meluoti. Ši užduotis šį kartą jam visai patiko. Buvo įdomu sužinoti ko jis bijo ir pamatyti kiek utopinę realybę. Tai buvo naujas patyrimas, gal būtų smagu ir vėl kada nors apturėti panašią haliucinaciją ar kad ir kas čia buvo.
There's no such thing as fate.