[Erka Forrm]

  Klastuolė atėmusi pakabuką iš grifės suabejojo ar verta ką nors su juo daryti. Bet vis dėlto nusprendė kerus išbandyti.
- Helacticus! - gana garsiai tarė trečiakursė ir mostelėjo lazdele. Nieko. Tai kiek nustebino trečiakursę mat kerai tikrai neatrodė sunkūs.
- Helacticus, - šįkart beveik pašnibždomis tarė Erka. Nors ji ir nesitikėjo, bet ji prieš akis tikrai pamatė vaizdą. Pasirodo tai buvo seniai žuvusios garsios kerėtojos pakabukas. Nors tai trečiakursei didelio įspudžio nesukėlė. Bet bent jau kerai pavyko. Galvojo klastūnyno trečiakursė. Jai to užteko. Bet dar reikėjo parašyti kažkokią nesąmonę. Tad Erka pasiėmė pergamento bei plunksną ir parašė tą nesąmonę:

Šį pakabuką dėvėjo garsi kerėtoja. Ji jau seniai mirė. Mirė nuo senatvės. Tai visai neįdomi istorija.

Tai užrašiusi ji padėjo plunksną ant stalo ir kerų pagalba nuskraidino pergamentą ant profesoriaus stalo.

[Erka Forrm]

  Nuskraidinusi pergamentą ant profesoriaus stalo klastūnyno trečiakursė tik nusivaipė. Tai buvo daug lengviau nei lengva. Bet aš galiu išnaudoti likusį pamokos laiką. Galvojo trečiakursė šypsodamasi savo nieko gero nežadančia šypsena. Tad ji vėl pasiėmė lazdelę. Nusprendė kerų į profesorių neleisti. Mat jis galėjo apsiginti, o nepasisekimo klastuolė tikrai nenorėjo.
- Bombardo, - tarė Erka nukreipusi lazdelę į profesoriaus stalą. Ir aišku ja mostelėjo. Stalas iškart sprogo. Tai nudžiugino trečiakursę. Pamačiusi, kad jps tekstas gražiai gulėjo ant žemės klastuolė dar labiau apsidžiaugė. Vadinasi aš praktiką atlikau. Galvojo Erka išsišiepusi. Jai per šią pamoką daugiau nieko padaryti nereikėjo. Tas klastūnyno atstovė tiesiog laukė kol nuskambės varpas.

[Abigailė Nestrof]

 Abigailė stebėjo tą vaizdą, kol galų gale jis pradingo. Ji ilgai mąstė, ką pamatė ir kaip tai reikėtų suformuluoti į kelis sakinius, kuriuos teks užrašyti ant nedidelio rusvo pergamento. Stengėsi nekreipti dėmesio į viską, kas vyko aplinkui, tačiau ne itin sekėsi-Elliw ir vėl pradėjo rėkauti, klasėje vis labiau kilo šurmulys. Penktakursė pažvelgė į jaunąjį profesorių. Tiesa, nebuvo labai įprasta matyti tokį žmogų, kuris turėjo gerą stilių, profesoriaus kėdėje. Dažniausiai čia sėdėdavo praradę viltį keturiasdešimtmečiai, kurie tik norėdavo greičiau pratemti ilgą darbo dieną tarp įkyrių ar depresuojančių vaikų. Panašu, kad van Stavenger dar tos vilties kažko kažką įdomiai išmokyti neprarado, ir tai, iš tiesų, buvo šiek tiek keista. Na, bet Hogvartsas naujinosi-direktorė pradėjo priimti vis daugiau jaunų žmonių. Tai, kas tiesa, tas ne melas, buvo pagirtina.
 Varnė pagriebė pergamentą ir greitai sugrabaliojo kelis sakinius:

Šis karūnos gabalėlis kažkada priklausė jaunai princesei. Ši gyveno didžiulėje gražioje pilyje. Negaliu tiksliai pasakyti, iš kokio laikmečio šis daiktas, nes vizijoje tai nebuvo tiksliai pavaizduojama.

Juodu rašalu padėjusi tašką perskaitė, ką parašė. Tai buvo labiausiai apgailėtini trys sakiniai, kuriuos Nestrof surezgė per paskutinius kelis mėnesius. Bet penkiolikmetė negavo daug laiko savo apmąstymams, nes pastebėjo ir vėl per klasę šoliuojančią ožką. O taip, ir vėl Elliw, nuostabu. Įdomu, kaip su ja tvarkysis Armando.
 -Oho, ožka atgijo!-bandydama skambėti kuo pašaipiau, pratarė varnanagė, o paskui, pasiėmusi popierėlį, pasuko link profesoriaus stalo.
 -Štai,-priėjusi tesumurmėjo ji ir kuo greičiau dingo iš šios velnio irštvos.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas gulėjo po stalu, tik Elliw to neprisiminė. Kaip neprisiminė ir fakto, kad ji dabar yra ožka. Būtent dėl tos priežasties niekaip negalėjo suprasti, kodėl niekaip nepavyksta apkaltinti bjauriosios mergiūkštės. Dėl šito, žinoma, taip pat kalta buvo ne kas kitas, o ne ne neLiucija. Velsietė nebuvo patenkinta, tačiau neprisiminė to priežasties.
Po kurio laiko bandymų apkaltinti bjauriąją mergiūkštę klastuolė visai susinervino. Neapykantos kupinomis akimis (jei tik ožkos gali nekęsti) spoksojo į ne ne neLiuciją, ir galiausiai iš burnos ištrūko garsus riksmas:
- Tai tu kalta!
Gyvenimas iš karto prašviesėjo. Elliw ne tik pranešė tą svarbią naujieną, bet ir prašneko. Tai buvo puiki proga pamiršti, kad ji dar visai neseniai buvo ožka, taigi mergaitė skubiai tą ir padarė. Bjaurioji mergiūkštė kažką rėkavo (o gal tik šiaip egzistavo, to visiškai užteko) ir tuo labai erzino Elliw. Ji buvo gera mergaitė, bet tokių bjaurybių egzistavimas šiame pasaulyje bet ką išvestų iš kantrybės. Reikėjo gerai pamokyti tą neįtikėtinai bjaurią mergiūkštę. Tam geriausiai tiko teleskopas, tad Elliw apsižvalgė ieškodama savo brangenybės. Nepastebėjo.
- Tai tu kalta! - priminė ji, nors jau buvo pamiršusi, kad tai primena. Akivaizdu, kad ne ne neLiucija vis dar nežinojo esanti dėl visko kalta. Tai buvo neįtikėtino bjaurumo mergiūkštė, kuriai reikėjo gerai trinktelėti teleskopu.
Galiausiai velsietė nutarė nešvaistyti laiko tokioms nesąmonėms (jau neprisiminė, kokioms), tad nuėjo kažkur. Visai netrukus baisiausiai apsidžiaugė: po stalu gulėjo netgi du teleskopai! Pripuolusi prie prietaisų Elliw juos pačiupo ir gerai apžiūrėjo. Vienas atrodė visiškai apgailėtino, kas privertė ir vėl supykti.
- Tai tu kalta! - dar kartą suriko bjauriajai mergiūkštei Elliw, nors neprisiminė, kurią iš keturių bjaurybių kaltina. Ko gero, visas.
Apsimesdama, kad ta bjaurybė yra visai netoliese, paleido teleskopą tiesiai jai į galvą. Ar ten tikrai buvo kuri nors bjauri mergiūkštė nežinojo, bet tai nebuvo labai svarbu. Vis tiek viskas yra tik jų kaltė.

[Armando van Stavenger]

Kaip ir žadėjo Auris mokslo metų pradžioje, ramybės Hogvartse tikrai nebuvo. Nors pradžioje viskas ėjosi pakankamai ramiai, neskaitant to Elliw pasivertimo ožka - to net nebuvo verta minėti, nes Elliw ir taip kiekvieną pamoką paversdavo chaosu, nereikėjo dėl to net sukti galvos. Tačiau pamokai jau einant į pabaigą ir mokiniams vienam po kito nešant savo lapelius pas Armando, įvyko visai netikėtas ir tragiškas dalykas. Profesorius (garbė dievams) paėmė nuo savo stalo mokinių atneštus tekstus ir tą sekundę jo stalas sprogo, visi popieriai išlakstė į šalis. Nesitverdamas įtūžiu Armando atsisuko į klasę ir pamatė iki ausų išsišiepusią klastuolę, kuri, aišku, ir sukėlė šitą nesąmonę.
- Forrm! - užriko. - Ateisi pas mane po pamokų! Ir dvidešimt taškų iš Klastūnyno!
Rudaplaukis jau norėjo išsitraukti lazdelę ir sutvarkyti chaosą, bet tą akimirką įvyko dar du dalykai. Vienas geras ir vienas ne toks geras. Gerasis - suskambėjo varpas, baigiantis šitą nesąmonę. Blogasis - Armando pro galvą, vos jos nekliudydamas, prašvilpė teleskopas.
Įprastu atveju vaikinas nebūtų kreipęs dėmesio į Elliw nesąmones, juk tai tik laiko gaišimas, tačiau dabar jo kantrybės taurė buvo perpildyta.
- Panele Goff, atimi iš savo koledžo dar dvidešimt taškų, - pareiškė. - Namų darbams rašinys apie magiškosios archeologijos atsiradimą arba apie atradėją. - pranešė klasei. - Du pergamento ritinėliai. Pirmadienį turi gulėti ant mano stalo. Skirta visiems, - suirzęs nutilo. Įprastai namų darbų neuždavinėjo, tačiau dabar buvo labai blogos nuotaikos.  - Pamoka baigta, - dar atsiduso.
Paskutiniam vaikui palikus klasę, Armando užrakino duris ir suglebo kėdėje. Vaikinas suprato buvęs kvailys galvodamas, kad mokyti yra lengva. Juolab tokio dalyko kaip magijos istorija. Atsidusęs rudaplaukis sutvarkė stalą ir pats paliko klasę. Jam reikėjo gryno oro.