[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kaip jie iš viso sugeba tiek laiko būti draugais? Kad ir kaip vertino ir brangino Aurį, viena aišku: jie pernelyg skirtingi. Koncertai, šokiai ir scena - tikrai ne Dafydd arkliukas. Jam turbūt reikėjo likti namuose ir... būti nuoboda? Bet ką daryti, kai namai yra pati geriausia vieta pasaulyje? Neatrodė, kad Mayrai su juo būtų nuobodu, be to, prireikus jis visada leisdavo mylimajai bet kur išeiti. Niekada neprieštaraudavo pasilikti su mažyliais, kad tik nuostabiausia mergaitė pasaulyje galėtų gyventi. Tuo jūs ir skiriatės. Ji supranta, kas man ne prie širdies vis dar širsdamas pagalvojo Dafydd, tačiau labai stengėsi nieko nebesakyti. Kad ir kaip viskas klojosi šiandien, Auris jam reikalingas ir brangus. Ką pasakytų mažyliai, jeigu tėvas staiga susipliektų su vieninteliu draugu? Atslinko noras atsiprašyti, ir velsietis nuleido galvą. Ir vėl viską sumovė. Tai turėjo būti paprasčiausias išlindimas iš namų, tad kodėl jis turi viską sugadinti?
- Atsiprašau, - vos girdimai ištarė, nors nebuvo tikras, ar nori, kad Auris išgirstų šį žodį. Mayrai jis turbūt įgrisęs iki gyvo kaulo. Gal Auriui taip pat? Na, bet dabar žodis jau ištartas, tad draugui teks nuspręsti, kaip reaguoti. Ar iš viso reaguoti.
Jie abu sėdėjo, ir, nepaisant koncerto, pakilo nejauki tyla. Dafydd puikiai žinojo viską sugadinęs, bet neįsivaizdavo, ką turėtų daryti, kad pakeistų situaciją. Ir kur dingo visas Aurio plepumas? Tyliai atsidusęs jau galvojo atsistoti ir nueiti pasiimti ko atsigerti - vis geriau nei taip sėdėti. Bet tada, laimei, draugas prabilo. Žodžiai buvo nesusiję su tuo, kas čia įvyko, o tai buvo labai gerai.
- Kadangi apie muziką išmanau tiek pat, kiek apie Jupiterio augaliją, tegaliu tau pritarti, - atsiliepė Dafydd vildamasis, kad tai padės bent šiek tiek numušti įtampą. Kiek padvejojęs paklausė: - Gal nori ko užkąsti ar atsigerti?
Vis dar nežinojo, ar jiems viskas gerai, bet anksčiau ar vėliau tai turbūt paaiškės. O tam padėti gali ir toks paprastas dalykas kaip sumuštinukai su arbata.

[Auris Senkleris]

Po galais kai Dafydd imdavo va taip elgtis pasijausdavo kaltas. Bet vis tiek galvojo, kad nieko baisaus kartais veikti ką nors, kas patiktų vienam, o kartais tai, kas smagu kitam. Kas čia tokio? Nebuvo tikras ar Dafydd tikrai atsiprašinėjo jo, nes labai garsiai grojo muzika. Bet taip atrodė iš jo išraiškos, pozos.
- Nieko tokio juk nenutiko. Paprastas nesusipratimėlis ir tiek. - Pats nesiruošė atsiprašinėti. Bet nenorėjo ir kad jo dabar atsiprašinėtų.
- Jupiterio augaliją? - Nusijuokė, dabar jau tikrai nuoširdžiai nusikvatojo. - O man patiktų pakeliauti po planetas ir dirstelėti kas jose įdomaus. - Senkleris atsistojo. - Gerai, einam. Ten pridarėm tiek sumuštinių, kad turėtų būt dar likę. - Džiaugėsi, kad nepasidavė savo pirminiams instinktams ir neišdrožė iš čia. Taip elgtis būtų tiesiog kvaila. Ir įrodytų eilinį kartą, kad visai nepasikeitė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Regis, viskas išsisprendė, tad telieka laukti, kol nemalonus jausmas praeis. Tik ar jis sugebės bent šiek tiek atsipalaiduoti? Pyko ant savęs, kad eilinį kartą viską sugadino. Bet o ką daryti, kai gyvenime moki vieną vienintelį dalyką - susimauti? Dabar tik linktelėjo ir netęsė nemalonios temos.
Auris nusikvatojo, o tai parodė, kad viskas bus gerai. Ko gero, jų draugystė jau pakankamai tvirta, kad nesunkiai atlaikytų kelyje pasitaikančius akmenukus. To Dafydd ir reikėjo, tad jis pasijuto netikėtai gerai. Netgi šyptelėjo ir pats.
- Įsivaizduoju, kaip Eliotui patiktų, jeigu per pamokas parodytum kokį nors kitose planetose sutinkamą tamsiųjų jėgų padarą, - ištarė ir staiga visai susidomėjo šita tema. Patenkintas, kad Auris sutiko su pasiūlymu nueiti į virtuvę, atsistojo ir nužingsniavo iš paskos. Ten pasirodė, kad maisto išties likusi dar visa krūva, tad priėjęs prie stalo, prie kurio anksčiau dirbo, paėmė sumuštinį. Atsisuko į draugą ir galiausiai paklausė: - Kaip manai, ar kitose planetose ar galbūt net galaktikose galėtų egzistuoti juodoji magija? Kaip iš viso ten galėtų veikti magija?
Kažin ar Auris dabar norės imtis dėstyti, bet pačiam iš tiesų buvo įdomu. Nutarė, kad būtinai apie šiuos klausimus užsimins Eliotui. O jau tada mažylis neduos ramybės mėgstamiausiam profesoriui. Ši mintis buvo miela širdžiai, ir Dafydd susigrūdęs sumuštinį į burną nusišypsojo. Jam draugas gali ir neatsakyti, bet štai mažylis privers papasakoti viską.
Priėjęs prie šaldytuvo jį atidarė ir nužvelgė turinį. Pačiam kažką imti vis dar buvo nejauku, bet Auris pripratęs. Atsisukęs į jį paklausė:
- Ko norėsi atsigerti? Tik pažadėk, kad nebus jokių avarijų.

[Auris Senkleris]

- OI, man atrodo visiems būtų įdomu tokį pamatyti. Man pačiam irgi. Įdomu kuo jie skirtųsi nuo mūsų planetos padarų kaip manai?
Abu stovėjo virtuvėje. Auris irgi paėmė sumuštinį. Keista kaip greitai pasikeitė jo nuotaika. Nors kai pagalvoji gal ir nekeista, juk Senkleris dažnokai nespėdavo paskui savo nuotaikas.
- Žinai, manau, kad ten tikrai kas nors egzistuoja. Bet kas tai nežinau. Gal kas nors, ko mes net nesuvokiam, kad gali būti. Kai pagalvoji net šioje planetoje žiobarai nepatikėtų, kad mes galime puodelį paversti vovere ar dar kuo nors. Taip gal ir mes net neįsivaizduojam kas gali dėtis kitose galaktikose ar planetose. Pasaulis toks įdomus Dafydd. - Auris paėmė apelsinų sulčių pakelį.
- Nori? - Atidarė spintelę su stiklinėmis. - Gerai gi nesijaudink.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Regis, jiedu atrado temą, kuria gali štai taip paprastai diskutuoti. To užteko, kad Dafydd nebūtų nepatenkintas. Nereikėjo jokių scenų ar šokti norinčių merginų. Tik, žinoma, velsietis apie tai nekalbėjo. Visai nenorėjo priminti to nejaukumo, kurį jautė visai neseniai. Geriau jau išties aptarti nežemiškąsias gyvybės ir magijos formas. Tik kad jis apie tai visiškai neišmanė.
- Visų pirma, turbūt skirtųsi išvaizda. Kai pagalvoji, gyvybė gali būti bet kokia, ar ne? Kitose planetose visai nebūtinai gyvena žali žmogeliukai su antenomis, - kalbėjo. Auris pasisakė panašiai, o užuomina apie žiobarus buvo netikėtai teisinga.
- Kai pagalvoji, juk jie yra tokie patys žmonės, - ištarė jis. - Neįtikėtina, kad žiobarai tikrai nežino apie tai, kad visai šalia egzistuojam mes. Pasaulis tikrai įdomus.
Pasistengęs atsipalaiduoti ir pats paėmė sulčių. Nežinojo, ar Auris suprato, ką reiškia minėta "avarija". Užėjo labai jau neįprastas noras pasiausti, tad velsietis priėjo prie draugo. Jis lyg tyčia stovėjo prie stiklinių spintelės. O iš jų gėrimas gali išsipilti ir visai netyčia, ar ne? Paėmė vieną indą ir visai nekaltai įsipylė sulčių. Nors galvoje sukosi mintys, kad tokioms nesąmonėms yra per senas, norėjo išties atsipalaiduoti. Šiaip ar taip, vos nesugadino viso vakaro. Taigi paėmė stiklinę ir tarsi netyčia ją išmetė ant žemės. Stiklinė nukrito ant žemės prie pat vyrukų kojų ir pabiro smulkiomis šukėmis.
- Oi, - tarstelėjo Dafydd ir nepagalvojęs išsitraukė burtų lazdelę. - Reparo.
Stiklinė susitaisė, bet, žinoma, sultys niekur nuo grindų ir kojų nedingo.
- Aš netyčia, - pridūrė stengdamasis nekikenti. Į galvą atėjo mintis, kad dabar turbūt elgiasi labai panašiai į Eliotą. Ši mintis buvo tokia miela širdžiai, kad nejučia labai jau draugiškai nusišypsojo.

[Auris Senkleris]

- Aišku. Gali būti kas tik nori. Kokį įsivaizduotum ateivį? Oi, kokių tik žiobariškų filmų apie tai nemačiau. Visko jie prikuria. Įdomių padarų. Žinai, vaizduotė irgi yra magija. Aplamai menas yra magija. - Menas. Kuris galėjo užkerėti. Gražūs paveikslai, muzika nuo kurios galėjo sklisti šiurpuliai. Kartais malonūs, jei tai graži rami melodija. Kartais siaubo šiurpuliukai, jei muzika sukurta siaubo filmui. Arba tranki rokeriška melodija. Ji galėjo suteikti energijos, priversti šokti. Argi tai ne magija?
- Taip. Užtai jie įsivaizduoja. Esi skaitęs žiobariškos fantastikos? Jau mes jiems būtume tikra fantastika. Magų pasaulis jų pasaulyje. Gautųsi gera knyga.
Dafydd elgėsi kažkaip sau neįprastai.
- Šukės laimę neša. - Šyptelėjo. Tada dėl Dafydd balso tono ir šiaip jis neatrodė kaip visada susikrimtęs, Auris pagalvojo, kad Dafydd šiaip kvailiojo. Todėl prisipilė į savo stiklinę vandens ir šliūkštelėjo bičiulio pusėn.
- Tu matai... Bet ir nerangumas gi mano.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Turbūt dėl to Auris ir tapo svarbiu draugu. Net po beveik sugadinto vakaro jie sugeba va taip paprastai šnekėtis. Ką iš viso šitas žmogus padaro, kad priverčia jį plepėti? Taip, su mažyliais stengdavosi kalbėtis, bet Auris juk nėra jo mažylis. Jis yra suaugęs žmogus, o tokie tik ir verčia Dafydd jaustis nejaukiai ir nepatogiai.
- Tame ir reikalas, kad visai neįsivaizduoju. Jie gali būti visiškai bet kokie, o mano vaizduotė labai jau ribota, - atsakė. Išties vaizduotės ir kūrybiškumo jis niekada neturėjo galimybės lavinti. Užtat piešti iš pradžių buvo labai jau sudėtinga. Gerai, kai klientai pateikia konkrečius užsakymus, ko jiems reikia. Nupiešti žirafą nepalyginamai lengviau nei sugalvoti, kad reikia pavaizduoti būtent ją.
- Nesu. Vaikystėje ir paauglystėje nieko neskaičiau. Kai persikraustėme į Sautendą norėjau apsišviesti magiška literatūra, - atsiliepė nejaukiai pagalvojęs, kad žiobariškas menas buvo eilinis dalykas, kurio jis negalėjo pažinti.
- Man įdomu, ką pasakytų kas nors, jeigu dabar ateitų ir išgirstų mus čia pezant. Turbūt pagalvotų, kad pernelyg daug pasivaišinome, ar ne? O jeigu tokią knygą parašysi, aš mielai ją paskaitysiu, - kalbėjo Dafydd.
Žinoma, Auris nepraleido progos aptaškyti ir jį. Taip, turbūt pats laikas bent šiek tiek atsipalaiduoti. Dafydd nieko nepasakęs pasiėmė artimiausią plastikinį butelį ir pasinaudojęs kerais pradūrė kamštelyje skylutę. Tada atsisuko į draugą ir apsimestinai įsižeidęs paklausė:
- Ak, tai tu šitaip?
Tada atsuko pradurtą butelio galą į Aurį ir spustelėjęs paleido vandens srovę. Jau visai netrukus draugas bus visas šlapias. Dafydd suprato, kad elgiasi kvailai ir vaikiškai, bet taip elgtis būdamas vaikas jis neturėjo galimybės. Užtat dabar buvo ypatingai smagu, tuo labiau, kad apie tai sužinojęs Eliotas labai jau apsidžiaugtų.

[Auris Senkleris]

- Nesąmonė. Jei ji būtų visai ribota nežinau ar galėtum gražiai piešti. Ai, bet tų pasirinkimų kokios galėtų būti kitokios gyvybės formos yra begalė. Ir visi jas įsivaizduotų turbūt kažkaip kitaip. Nori atsiųsiu tau kokios įdomios fantastikos? Aišku tik žiobarai kuria fantastines istorijas, bet ko jie tik neprisigalvoja. Skirtingi rašytojai aprašo pačius įvairiausius pasaulius. Vieni pilni magijos, tarkim žiedų valdovas ar kokios Narnijos kronikos. Kiti vyksta kosmose, kiti išvis ne mūsų laikais. Žodžiu įstabu. - Auris manė visai priešingai dėl žmonių, kurie išgirstų jų varinėjamas kalbeles.
- Nemanau. Gi čia menininkų irštva. Jie dar patys prisidėtų. Knygą norėčiau parašyti. Bet tik tada, kai pasensiu. Gal tada turėsiu daugiau laiko. - O tada abu pradėjo vandens karą. Ir nuostabu.
- Palauk, aš dar beginklis. - Juokėsi. Šaldytuve aptiko buteliuką kažkokio limonado ir išpylęs jį kriauklėn pasigamino tokią pat patranką. Pats jau buvo šlapias nuo Dafydd paleistos vandens čiurkšlės. Auris paleido atsakomąją salvę į draugą. Galėjo aplieti su lazdelės pagalba. Bet taip kažkodėl buvo smagiau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu kažkas, jis negalėtų gražiai piešti? Argi taip jau gražiai piešia? Pačiam atrodė, kad klientų atsiranda tik dėl to, kad jo darbai ypatingi. Grožio ten tikrai galėtų būti daugiau. Vis dėlto neketino varginti Aurio kalbomis apie piešinius ir dailę. Geriau jau diskutuoti apie fantastiką ir nežemiškas gyvybės formas.
- Būtų įdomu sutikti kokį ateivį. Bet turbūt ir pavojinga, - garsiai pasvarstė pagalvojęs, kad Eliotui tai būtų kuo puikiausias nuotykis. Į galvą atėjus minčiai paklausė draugo: - Gal žinai, ar kur nors Britanijoje yra kokia nors veikla su ateiviais? Na, ne muziejus, bet instaliacija ar kas nors, kur būtų galima su jais virtualiai susidurti? Kai kam labai patiktų.
Žinoma, veiklą Elioto penkioliktam gimtadieniui jau turėjo, bet jeigu rastų dar ką nors, kodėl nepraleidus kartu ir dar vienos dienos? Tuo labiau, kad toks užsiėmimas turbūt patiktų ir Hannah. Gal ir Miriam pavyktų prikalbinti.
- Jeigu manai, kad verta skaityti, gali atsiųsti. Turbūt laikas susipažinti su literatūra, - atsakė į pasiūlymą. - O kai pasensi, mielas drauge, gausi rūpintis anūkais.
Ši mintis gąsdino, bet Dafydd žinojo, kad Mayra nori anūkų. Tai visai natūralu - kažkuris mažylis šeimoje turės būti paskutinis, ir velsietis spėjo, kad tai bus trynukės. O kažkada jų vaikai patys tokių susilauks. Kažin kaip jiems seksis būti seneliais? Labai gali būti, kad ir Aurio laukia panaši dalia.
Netrukus abu jau laistėsi vandeniu. Nors galvą atkakliai bandė kvaršinti mintys, kad tai vaikiška ir kvaila, buvo smagu, o tai visų svarbiausia. Neturėjus vaikystės žaidimus kartais tenka sužaisti perkopus trisdešimtį.
Durys atsidarė, ir įėjo Felicija. Pajutęs judesį Dafydd skubiai atsuko "ginklą" į ją, ir netrukus mergina taip pat buvo šlapia. Velsietis iš karto sutriko ir pasimetė.
- Aš atsiprašau, - ištarė vos neišsitraukęs lazdelės ir nepasiūlęs išdžiovinti drabužius kerais.

[Auris Senkleris]

- Tikrai įdomu. Bet tu teisus. Nežinia kaip jie galėtų būti nusiteikę. O tokių vietų nežinau. Kažkaip nelabai domėjausi. Gal galėtum rasti kažkokių virtualiosios realybės kambarių, gal ten būtų žaidimų ta tematika. Aišku tai žiobarų išradimas. - Auris ėmė svarstyti ką atsiųs Dafydd paskaityti.
- O kas tau patiktų? Kalbant apie fantastiką. Ar norėtum skaityti apie magiškus ypatingus pasaulius, ar kažkokias ateities vizijas. Ar knygas apie kosmosą? - Tada susimąstė. ar jis turės anūkų. Linkėjo savo vaikams sukurti šeimą. Nežinojo ar Erka to norėtų. O Eion. Eion traumos buvo tokios didelės, apie tai nebuvo pasakojęs Dafydd. Taip, kažkada pasidalijo įtarimais dėl prievartos, bet kai jau sužinojo kad jie teisingi nesakė. Galvojo ir apie tai ar Timočiui praeitis nesutrukdys sukurti šeimos. Norėjo turėti daugiau vaikų. Norėjo jų su Linėja. Bet...
- Matysim kaip bus ateityje. - Pasakė. Kaip įdomu. Šitoje pačioje vietoje, tik ne virtuvėje o salėje pirmą kart lankydamasis Lizde su Dafydd dievagojosi, kad niekada neturės vaikų. O dabar jie kalbėjo apie anūkus.
Dafydd aptaškius Felę Auris užsikvatojo. Taip juokėsi dar ir Dėl paties draugo reakcijos.
- Aš atėjau su taika. - Juokėsi mergina. Ant stalo tebestovėjo sulčių pakelis, tas pats, kurį jie ištraukė iš šaldytuvo.
- Bet ji sugriauta. - Tarė ji ir pasiėmusi paleido dozę į Dafydd, paskui Auris pajuto ir pats jas sau ant galvos.
- Fele, ne to kalibro kulkas švaistai. Auris aptaškė ją savo likučiais iš butelio.
- Palaukit, reikia pasipildyti atsargas. - Auris norėjo atsisukti kraną, bet Felė jį čiupo iš už nugaros. Ir didžioji dalis sulčių subėgo jam už apykaklės.
- Gelbėk Dafydd. -Juokėsi Auris.
Kažkas turbūt išgirdo juos, gal stovėjo netoli virtuvės ir čia įėjo dar pora žmonių.
- O, laisstynės. - Pasakė vienas, apsidairęs pasiėmė puodelį. Norėjo prieiti prie kriauklės, bet ten tebesigrūmė Auris su Felicija. Todėl atėjūnai ėmė ieškotis ginklų šaldytuve.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nelabai žinojo, kas tie virtualios realybės kambariai, bet nutarė pasidomėti. Grįžęs namo paklaus Mayros, ar ji nenorėtų nusivesti norinčių mažylių į tokią pramogą.
- Ačiū už idėją, - šyptelėjo Auriui, o paklaustas apie fantastiką kiek pasimetė. Viskas jam buvo nauja, tad pasakyti, ko norėtų, ganėtinai sudėtinga. Kiek pagalvojęs pasakė: - Net nežinau. Gal apie kokius kosmoso pasaulius. Jeigu patiks, gal norėsiu išbandyti ir ką kita.
Anūkai turbūt nejauki tema, tad Dafydd tik linktelėjo. Aurio vaikai turi traumų, o galvoti apie save kaip apie senelį pernelyg šiurpu. Na jau ne, tikrai geriau taškytis vandeniu, nors Felicijos atsiradimas ir sutrikdė. Bet ji buvo nusiteikusi draugiškai, tad žaidimą galima tęsti. Dafydd pripuolė prie Aurį laistančios merginos ir išpylė visą vandenį jai ant galvos. Čia atsirado ir dar du žmonės, tad gali būti, kad jiems reikės suburti komandas. Kadangi Auris paprašė jį gelbėti, likusieji, regis, nutarė susimokyti prieš juos. Tik kad tiek jis, tiek Auris nebeturėjo "šovinių".
- Kariaukime sąžiningai, - ištarė Dafydd ir stumtelėjęs Feliciją ir Aurį toliau nuo kriauklės prisipildė savo butelį. Laukė, kol draugas padarys tą patį. Na, o tada tai jie tikrai pasilinksmins. Bandė negalvoti apie tai, kad kažkas viską turės sutvarkyti. Tiesą sakant, jeigu tą tektų padaryti jam ir Auriui, dar ne taip ir blogai - išsitrauks lazdeles, ir tiek. Nagi, atsipalaiduok vieną kartą mintyse pasakė sau, o draugo paklausė: - Ar pasiruošęs gerai juos pamokyti?
Grasinamai papurtė butelį ir atsisukęs į priešininkus nusiteikė juos išmaudyti.

[Auris Senkleris]

- Gerai. - Pasakė dėl knygų. Ras ką nors įdomaus ir nusiųs.
Dafydd pašventinus Feliciją jį klyktelėjo ir ėmė juoktis. Virtuvėn atėjus dar porai žmonių čia jau liko mažokai vietos. Auris skubiai prisipylė vandens. O tada prasidėjo tikros laukinės laistynės. Felė irgi prisipylė vandens, o tie du vyrukai rado šaldytuve kolos ir dar kažko. Žodžiu viskas pasidarė lipnu ir šlapia. Jie dūko ir juokėsi, o smagiausia, kad į šitą karą įsitraukė ir Dafydd ir Auris akimirką pagalvojo, kad labai gerai, jog tada nesumąstė išeiti ir užsiraukti.
Po kažkiek laiko, kai visur telkšojo balos, o visi dalyviai kiaurai permirko Felė kvatodamasi ir šluostydamasi veidą paklausė.
- Gal laikas pasirašyti taikos sutarty ir draugiškai aptvarkyti virtuvę?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad gaus knygas ir galės išbandyti kažką naujo, puiku, bet dabar labiau rūpėjo virtuvėje kilęs tikras karas. Jeigu kas prieš valandą būtų pasakęs, kad jis, Dafydd, inicijuos tokį reikalą, jis į tą žmogų būtų pažiūrėjęs kaip į beprotį. Bet buvo būtent taip, ir velsietis dėl to jautėsi laimingas. Nesmagu, kad viskas koncerto metu galėjo sugriūti, tad taip jis tarsi išpirko kaltę.
Tiek Dafydd, tiek, regis, Auris kovėsi labai narsiai, bet vis dėlto jie buvo du prieš tris. Nekeista, kad netrukus nuo Dafydd plaukų varvėjo vanduo ir kola, o ir Auris neatrodė daug geriau. Velsietis nusišypsojo ir ištuštino dar vieną apkabą. Šį kartą auka buvo ne Felicija, o vienas iš vėliau prisijungusių vyrukų. Jis kiaurai peršlapo, bet, deja, turėjo dar gausybę gėrimo, tad netruko atsilyginti tuo pačiu. Ir tada Felicija labai laiku pateikė pasiūlymą.
- Ko gero, nebloga mintis, - pritarė Dafydd ir papurtė galvą taip aptaškydamas viską aplinkui. Turėjo kliūti ir Auriui, mat bičiulis stovėjo visai šalia. Na, bet jeigu jau jie nutarė susitaikyti, Auris turbūt nepyks. O visų smagiausia tai, kad nepanašu, kad kas nors būtų nusiteikęs čia ieškoti kaltų. Taigi apsidairęs Dafydd rado kažkokius skudurus. Labai knietėjo išsitraukti lazdelę, bet suprato esantis tarp žiobarų. Pametėjo vieną šluostę Auriui ir nekaltai pasakė:
- Laikas imtis darbo.
Pats pradėjo valyti prie šaldytuvo. Kadangi iš ten buvo galima išsitraukti gėrimų, čia balos buvo pačios įspūdingiausios. Deja, dabar netruko atslinkti ir kaltės jausmas. Dafydd atsisuko į Feliciją ir kiek nejaukiai paklausė:
- Dabar turbūt turėsime atpirkti tai, ką išlaistėme, ar ne?

[Auris Senkleris]

Virtuvėje kilo tikras chaosas. Po kurio laiko čia pasidarė slidu ir Felė tikrai laiku juos visus sustabdė.
- Ką čia dirbi? - Juokėsi, kai Dafydd pasipurtė ir ant jo pažiro lašai. Pats dabar juk jau irgi atsiaugino plaukus, todėl atsilygino jam tuo pačiu.
- Tai kad mes visi čia išlaistėm viską. Juk žmonės čia suneša maistą ar gėrimus. Tai kai kitą kartą atvyksi atsivežk kažko ir tiek. - Draugiškai atsakė Felicija. O tada visi kibo darbuotis. Aišku kerais galėjo labai greitai sutvarkyti. Bet ir taip kažkaip buvo smagu kartu tvarkytis, pajuokaujant ar pasikalbant.
Galop viskas buvo išvalyta. Buteliai sumesti į dėžę pridavimui.
- Smagu buvo. - Tarstelėjo vienas iš atėjusių vyrukų, Auris jų nepažinojo.
- Na ką Dafydd, gal jau varom namo? - Pasiūlė Auris. Felė trumpam išbėgo, o grįžusi padalino visiems rankšluosčių.
- Bent kažkiek plaukus apsivalykit. Taigi šalta lauke, susirgsit jei dabar išeisit.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, kad Auris buvo geros nuotaikos. Šito iš draugo Dafydd tikrai galėtų išmokti. Puikiai tą suprato, bet stengėsi apie tai negalvoti. Mayra myli jį tokį, koks yra, tad nė nesiruošė iš paskutiniųjų keistis.
- Aha, gerai, - sumurmėjo atsakydamas Felicijai, nors būtent tai ir nebuvo smagu - kad per jo sugalvotą žaidimėlį visi išlaistė nežinia kieno atneštą maistą. Na, bet jeigu ši mergina nepriekaištauja, kas jis toks, kad tuo užsiimtų?
Visi draugiškai kibo į darbą, ir Dafydd pajuto kažką, ko neteko justi niekada anksčiau. Nors jie su Auriu viską būtų galėję sutvarkyti per sekundę, jis nė nenorėjo to daryti. Pažinojo tik Aurį ir šiek tiek Feliciją. Kiti du buvo visai nepažįstami. Nepaisant to, galėjo jaustis esąs kažko dalis, ką nors pasakyti ar paprašyti paduoti skudurą. Tai atrodė kaip kažkoks stebuklas. Ir kas būtų pagalvojęs, kad sudėtingai prasidėjęs pasibuvimas pasibaigs šitaip? Kad kalbėjo apie Aarono sūnų ir kitas bjaurias temas, Dafydd nė negalvojo. Tiesa, to, kad vos nesusipyko su vieninteliu draugu, iš atminties taip paprastai neišmesi. Na, bet viskas yra gerai.
- Aha, jau būtų laikas namo, - atsakė draugui. Išties - nors čia buvo smagu, į mylimiausią vietą pasaulyje jis niekada neprieštaraus grįžti. Šiaip ne taip susilaikė nepasakęs Felicijai, kad kelionė namo netruks nė minutės, ir paėmė rankšluostį. Prieš pradėdamas juo naudotis dar kartą papurtė galvą taip vėl aptaškydamas Aurį.
- Pašventinau, - šyptelėjo ir galiausiai kiek pasišluostė plaukus. Netrukus Dafydd atsisveikino su Felicija ir su Auriu paliko šią keistą, bet kartu labai smagią vietą. Lauke atsisveikino su draugu ir pažadėjęs netrukus vėl susitikti apsisuko ant kulno ir iškeliavo namo.