[Graham Murphy]

Pagaliau kažkas pradėjo vykti. Netgi Dafydd atsistojo, o tai jau buvo didelė pergalė. Tiesą sakant, Graham kiek gailėjosi, kad pakvietė šitą žmogų. Nuoširdžiai tikėjo, kad tai jam padės, bet panašu, kad kol kas misija beviltiškai žlunga. Bet gal pradėjus pasirodymą viskas bus geriau? Labai gerai, kad jie su Auriu buvo draugai. Abejojo, ar kviesti mažai pažįstamą žmogų, tačiau nutarė, kad jis bus tik penktas grupės narys, tad galiausiai minties neatsisakė. Ir visa laimė.
Auris kažką kalbėjo apie merginą, kurios Graham nepažinojo, bet ir neklausė. Džiaugėsi, kad pagaliau pradeda kažkas vykti, tad nenorėjo visko gadinti bereikalingomis kalbomis. Pradėjo naršyti kažkokią kitą dėžę ir puse ausies klausėsi, ką kalba Auris.
- Oi, aš galiu ir šokti, ir dainuoti, - entuziastingai atsakė į klausimą. Atėjo čia pasilinksminti, tad būtent tą ir padarys. Jeigu tik O'Connor broliai visko nesugadins. Staiga juos prisiminęs apsidairė. - O gal matėt Brendaną ir Bretą? Ar jie neišėjo?
Buvo kiek apmaudu, kad nepavyko normaliai pasilinksminti su Brendanu, bet gal viskas dar susitvarkys?
- Nežinojau apie tavo pusbrolį, - susidomėjęs pratarė ir žvilgtelėjo į nuotrauką. Norėjo klausti, ar nevertėjo pakviesti ir jo į šį vakarėlį, bet iš nuotraukos pasimatė, kad tas pusbrolis turbūt dar vaikas. Vadinasi, viskas gerai.
- Na ką, eime į didžiąją sceną? - išsitraukęs kažkokią tarškynę paklausė ir padrąsinamai nusišypsojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kol kas apie Bretą turbūt buvo galima nebegalvoti. Bent jau iki to laiko, kada jis vėl viską sugadins. O dabar galima išties pabandyti šiek tiek atsipalaiduoti, nors iš minčių nesitraukė šeimos nariai. Ypač Mayra. Dafydd jau buvo jos pasiilgęs ir pradėjo svarstyti, ar nereikėtų atsiprašyti Aurio ir Graham ir tiesiog keliauti namo. Bet gal mylimoji nusivils, kad bandymas išeiti į žmones baigėsi visišku fiasko? Tik ką daryti, kad būtent taip ir jaučiasi?
- Ką tu čia tikiesi surasti? - paklausė Aurio. Atrodė, kad jeigu šiame sandėlyje galima kažką surasti, tai nebent nulaužtą savo paties koją. Bet atsekė paskui draugą ir netrukus rankose laikė kažkokią švilpynę.
- Ne, Auri, aš... - pradėjo atsisakinėti, tačiau buvo per vėlu. Draugas viską nutarė už jį, tad pasirinkimo nebuvo. Na, gal į pūtiką niekas nespoksos? Jeigu tik Auris ir Graham pasirodys pakankamai šauniai, juo, Dafydd, niekas nesidomės. O ir Bretas tikriausiai norės padainuoti - taip turbūt sulauks daugiau taip trokštamo merginų dėmesio. Gal viskas nebus taip jau visiškai blogai.
- Nemačiau, kad būtų išėję. Kiek pažįstu Bretą, jis čia pasiliks iki paskutinės minutės, atsakė Graham'ui, nors nebuvo labai užtikrintas. Iš viso jautėsi kažkaip keistai.
- Oho, koks mažiukas, - žiūrėdamas į nuotrauką pratarė. Raudonplaukis berniukas tarsi priminė jį patį. O ir jo garbei pavadintas David po kelerių metų bus toks. Širdį užplūdo meilės savo mažyliams banga, ir Dafydd nusišypsojo. Patogiau paėmė švilpynę - dabar jautėsi taip, tarsi papūsti pritariant Aurio dainai nebus sudėtinga. Kaip visada, šeima suteikė drąsos ir jėgų.
- Turbūt eime, - atsargiai artindamasis prie sandėlio durų pritarė psichologui ir išlindo iš to apšnerkšto kambario. Atrodė, kad tai Auriui svarbi vieta, tad nenorėjo jo skubinti. Iš viso buvo kiek keista, kad ne draugas, o Graham visus pakvietė čia. Jis neatrodė esąs iš tų, kurie dažnai trankosi keistose vietose.
- Auri? - po kiek laiko vis dėlto ištarė Dafydd.

[Auris Senkleris]

- Pamatysi Dafydd. - Pasakė rausdamasis. Paskui jis aišku bandė prieštarauti. - Ai nu baik drauguži. Gi reikės tik pūsti švilpynę ir reguliuoti ką mums daryti. Tik tiek. - Regis tas reikalas buvo pabaigtas.
- Puikumėlis. Įdomu kas gausis Graham. Atsimink Dafydd, tu gali keisti temą ir muzikos stilių kada tau šaus į galvą. - Auris tiesiog spirgėjo pradėti. Bet ta nuotrauka ji kiek sugaišino.
- Aha. Visai dar mažas tada buvo tas mano broliukas. Tai yra pusbrolis. Taip Graham, augome kartu. Dabar jau pradės septintą kursą. Ir išstypo baisiausiai. - Jis atsiėmė nuotrauką ir padėjo ją atgal.
Dafydd turėjo jų švilpynę, o Auris išsitraukė seną gitarą. kurią ėmėsi derinti čia pat. Darė tai iš klausos.
- Nesidairiau. Tikrai nežinau kur jie yra. - Pagaliau viską pabaigė ir patraukė prie durų.
- Ką Dafydd?
Išėjus paaiškėjo, kad grupė darė pertrauką. Todėl jie galėjo kartis ant scenos.
- Varom Graham. - Džiugiai pasakė. Nepamiršk pūsti švilpynės Dafydd. - Jis patraukė priekin prie scenos. Keli pažįstami jam pamojavo ir šyptelėjo.
- Kas čia per procesija? - Paklausė Felicija.
- Bus dabar pamatysi. - Kažką neaiškaus atsakė jis ir paskui užlipo ant scenos.
- Sveiki Sveiki, - Šūktelėjo į mikrofoną.
- Gal dar yra prisimenančių kirbėlynę? Jei taip tai šūktelėkit. - Dalis žmonių smagiai ūktelėjo.
- Puiku. O tie, kas nežino manau greitai suprasite kas tai yra. Taigi važiuojam. - Auris užgrojo paprastą melodiją iš kelių akordų. Buvo labai įdomu kaip į viską įsivažiuos Graham. Užtraukė paprastą dainą apie vasarą, saulę, atostogas. Vieną iš tokių, kokių yra šimtai prikurta. Žodžius tai dainai staigiai išgalvodavo pats. Dainuodamas tą dainą nenustygo vietoje ir judėjo po sceną. Atrodė labai laimingas. Laukė, kol Dafydd lieps kažką keisti.
Sudainavęs posmelį nutilo. Leido pasireikšti Graham. Kuris juk sakė, kad irgi nori padainuoti.

[Graham Murphy]

Na štai, vakarėlis pradeda įsisiūbuoti. Nepaisant to, kad Brendanas buvo geriausias draugas, dabar Graham buvo visai patenkintas, kad broleliai O'Connor yra kažkur. Jaunėlis psichologui nelabai tepatiko, o štai su Auriu tikrai galėjo būti smagu. Norėjosi, kad Dafydd pagaliau kiek atsipalaiduotų, bet gal būdamas pūtikas sugebės tą padaryti?
Netrukus vyrukai jau keliavo scenos link, nors kur atsidurs tylenis Dafydd, Graham nežinojo. Bet pats ketino išties pasilinksminti. Eidamas kartais patarškindavo tarškynę, tad garsas ir tai, kad Aurį, regis, visi pažinojo, pritraukė nemažai dėmesio. Jau visai netrukus jie buvo ant scenos, o Auris pradėjo improvizuotą pasirodymą. Graham nebuvo itin gabus muzikai, tačiau stengėsi pataikydamas į ritmą sutarškinti savo instrumentą. Netrukus porininkas nutilo, taigi psichologas pats ėmėsi dainos. Traukė kažkokią vaikišką dainelę apie gyvūnus. Kai reikėdavo įterpti to gyvūno balsą, ne tik sukarkdavo ar sumūkdavo, bet ir padėdavo sau tarškyne. Publika atrodė sužavėta, tad dabar reikėjo tik Dafydd įsiliejimo į šitą nuostabų pasirodymą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Ne, nieko, maniau, kad dar kažko ieškai, - staiga pasijutęs kvailai sumurmėjo Dafydd. Nebuvo pratęs prie tokių kompanijų. Ko čia iš viso ėjo? Turbūt pasimokyti bendrauti ir pabandyti įtikėti, kad Mayra juo didžiuosis. Tai buvo pakankamai rimtos priežastys čia ateiti. Bet jų neužteko, kad Dafydd mėgautųsi būdamas šitame klube. Ar kad ir kaip reikėtų pavadinti Menolizdį.
Auris atrodė kaip žuvis vandenyje, o ir Graham, regis, pralinksmėjo. Ką gi, nereikia stebėtis - jie čia atėjo smagiai praleisti laiko, o ne kalbėti apie Bretą. Dafydd dvejodamas nuėjo scenos link, bet likus keliems metrams sustojo. Auris sakė, kad nereikės rodytis žmonėms. Tik dėl to ir paėmė tą švilpynę. Dabar žvilgtelėjo į ją, bet netrukus prasidėjo pasirodymas, tad klausėsi, ką draugas dainuoja. Jau norėjo pūsti, bet staiga save sustabdė. Nors visi žiūrėjo į ant scenos kvailiojančius vyrus, kas nors būtinai susidomės, iš kur sklinda švilpimas. Dafydd dėmesio visai nenorėjo ir jau pasigailėjo esąs būtent čia. Tikrai geriau būtų būti namie. Taigi kol kas tiesiog stebėjo Aurį ir bandė save įkalbėti pagaliau papūsti tą daiktą. Tai nebuvo sudėtinga, bet Dafydd taip nieko ir nepadarė. Dainą perėmė Graham, tačiau velsietis vis tiek tik stebėjo sceną. Jautėsi vis kvailiau ir kvailiau. Neabejojo, kad Auris juo nusivils, taigi galiausiai sukaupė drąsą ir pūstelėjo švilpynę vieną kartą. Keli aplinkui buvę žmonės atsisuko, tad norėjosi išnykti, bet, deja, buvo per vėlu. Dafydd stengėsi atrodyti atsipalaidavęs, tačiau tai buvo ypatingai sunku. Norėjosi greičiau keliauti namo.

[Brett OConnor]

Nepaisant to, kad Brendanas patrauklumu toli gražu neprilygo savo jaunesniam broliui, vis tiek mokėjo elgtis su merginomis. Taigi tas patrauklusis jaunesnis brolis dabar nebuvo patenkintas. Labai jau norėjo ir toliau domėtis gražuolėmis ir parodyti Brendanui, kad jo kabinimo menas nėra labai jau aukštos kokybės. Bet panelės Breto nebedomino, taigi jis tiesiog gurkšnojo gėrimą, kuris netruko pasibaigti. Pradėjęs mąstyti, ką daryti toliau, geidžiamiausias Britanijos bomžas apsidairė. Graham ir du raudonplaukiai kvailiai buvo kažkur dingę.
- Matei juos? - burbtelėjo broliui, tačiau tas buvo pernelyg užsiėmęs su merginomis. Prunkštelėjęs Bretas nuėjo ieškoti daugiau maisto ar gėrimu ir puse ausies klausėsi nelabai vykusio koncerto. Nors čia buvo ir maisto, ir panelių, pamažu darėsi nuobodu. Įsitaisė kažkokiame krėsle ir pradėjo svarstyti, ar nereikėtų pasiūlyti Brendanui keliauti namo. Jeigu jau Graham'ui nerūpi, ką veikia broliai, nėra čia ko ir likti. Bet pagaliau trijulė parsirado ir dargi patraukė scenos link. Bretas iš karto susidomėjo ir pašoko ant kojų. Grūsdamasis pro žmones priėjo prie scenos ir vos tik prakeiktas Auris nustojo dainuoti (jeigu tą klaikų baubimą galima vadinti dainavimu), užlipo pas juos.
- Ar mane priimsite? - beveik draugiškai paklausė, bet tada neką geresnį balsą pradėjo demonstruoti ir Graham. Brendanas ir toliau plepėjo su panelėmis.

[Auris Senkleris]

Viskas ėjosi kaip turi būti. Jie su Graham kvailiojo ant scenos. Buvo smagu. Auris įkvėptas triukšmo galėjo ilgai šitaip leisti laiką. Bet tada ant scenos užsirioglino Fredis, tai yra Bretas.
- Tai aišku. Labai prašom. - Baisiai draugiškai pasakė Senkleris. O tada viskas nutiko taip, kaip visada, kai Auris atiduodavo valią savo pusei, kuri nepasižymėdavo logiškais sprendimais. Nutikimas su Sakura juk praūžė ne taip ir seniai. Šiandien pamačius Terminatorių visi prisiminimai atgijo.
Dafydd pūstelėjo švilpynę kartą ir tai reiškė, kad jis gali keisti temą. Ir daina apie vasarą ir gyvūnus virto visai kuo kitu.
- Žiema žiemužė, sniegas baltuoja
Dienelė graži nėra ko bijot
Tik basakojė mergaitė suklydo baisiai
Manydama, kad diena eis ramiai.
Snaigės vis krenta, žiemos diena tęses toliau
O ji klykia senam pastate Nes bijo, jai bloga
Mergaite, mergaite. Dabar tu žinai
Kad net dieną gražiausią laukia pavojai. - Dainavo jis kartais nusišypsodamas Bretui. Kuriam tai turėjo šį tą priminti. Vėl prisiminus viską sukilo pyktis. Auris toliau tebejudėjo po sceną, tik lėčiau. Ir baigdamas savo mažytę dainelę lyg netyčia smarkiai pastūmė Bretą.

[Brett OConnor]

Atrodė, kad į tokią improvizaciją įsiterpti turėtų būti visiškai paprasta. Taigi Bretas kelis kartus žiojosi užtraukti kokią nors dainą, tačiau niekaip nesisekė to padaryti. Galiausiai dailiausias vyrukas šioje vietoje pradėjo gerokai irzti. O dar kai šventeiva Dafydd papūtė švilpynę, kvailys Auris pradėjo visai nusidainuoti.
Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, ką tas nevykęs žioplys turi omenyje. Nutikimą kažkokiame name Bretas ir pats puikiai prisiminė. Kaip ir tai, kad būtent Auris viskam sutrukdė. Bet geidžiamiausias Britanijos bomžas nutarė apsimesti nesuprantantis ir tiesiog šoko scenoje ir nekantriai laukė, kada pagaliau pavyks užtraukti kokią dainą. Vylėsi, kad Dafydd teiksis papūsti tą daiktą dar kartą, ir bus galima pamiršti šitas Aurio nesąmones. Deja, vos tik akimirkai nusisuko nuo to ne itin vykusio dainininko, kažkas trenkėsi į jį. Atsitiko tai, ko ir reikėjo tikėtis - Bretas įsiuto. Staigiai atsisuko ir nieko nesakęs šoko ant to priekabiautojo ir su didele jėga drėbėsi ant žemės. Nieko nesakė, bet buvo toks piktas, kad pradėjo tiesiog švaistytis kumščiais. Vylėsi pataikysiantis prakeiktam Auriui taip, kad jis daugiau niekada gyvenime nenorės artintis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Regis, tiek Auris, tiek Graham buvo patenkinti tuo, kad pagaliau pradėjo linksmintis. Kad ir kaip pačiam norėjosi slėptis po lapais, Dafydd to nedarė ir ryžtingai (ar bent jau stengėsi, kad tai būtų ryžtinga) ruošėsi pūsti švilpynę dar kartą. Bet įsiklausęs suprato, kad Aurio daina tikriausiai kažką reiškia, o tai, kad jis dėmesį skyrė Bretui, vertė spėlioti, kas gi vis dėlto ten įvyko. Nusprendė, kad būtinai reikės paklausti ir spėjo pūstelėti du kartus, tačiau tada Bretas supyko. Vyrukai taip griuvo ant grindų, kad, atrodė, gali sulaužyti sceną. Nesinorėjo į tai veltis ir taip pritraukti dar daugiau dėmesio, bet Auris buvo jo draugas. Bretas... Tik kažkoks kvailys, nuolat įžeidinėjantis Mayrą. Taigi susigrūdęs švilpynę į kišenę Dafydd puolė prie scenos. Toks buvo ne vienintelis: aukštas ir stambus vyras jau buvo atplėšęs kumščiais besišvaistantį Bretą nuo Aurio ir tvirtai jį laikė. Tai tam bepročiui turbūt visai nepatiks, tačiau Dafydd susitelkė į Aurį.
- Tau viskas gerai? - paklausė stengdamasis kalbėti garsiau nei aplinkui kilęs triukšmas. - Kas čia buvo? Ką norėjai pasakyti ta daina?
Staigiai pasikeitę įvykiai išstūmė dainelės žodžius iš atminties, bet negi Bretas nuskriaudė kažkokią merginą ar mergaitę? Negi jis yra toks blogas? Dabar pasidarė dar neramiau. Galbūt iš tiesų Sautende nesaugu tiek jam, tiek ir jo šeimai? Ką daryti, kad šitas beprotis nustotų visus gąstinti ir skriausti?
- Dabar suprantu, kodėl taip į jį reagavai, - dar sumurmėjo Dafydd, o žmonės aplinkui ir toliau šurmuliavo. Dabar neatsidurti dėmesio centre buvo dar sunkiau nei prieš tai, ir velsietis mielai būtų sutikęs pūsčioti švilpynę. Deja, Bretas eilinį kartą viską sugriovė.

[Graham Murphy]

Dafydd papūtus švilpynę Auris pakeitė dainos temą. Graham bandė prisijungti, bet trukdė visiškai neplanuotas dalykas: naujoji tema pakuždėjo mintį, kad kažkur yra nuskriausta mergina, kuriai galbūt reikia pagalbos. Psichologo pagalbos. Taigi darbą itin mylintis vyras nebegalėjo atsipalaiduoti. Pradėjo mąstyti, kaip čia paklausus, kas atsitiko. Ar jis gali kažkuo padėti, galbūt pasikalbėti su ta mergina.
Vis dėlto nespėjo atsakyti sau į šiuos klausimus, kai Dafydd pūstelėjo švilpynę du kartus, o ant scenos kilo tikras chaosas. Kadangi tuo metu buvo kiek toliau nei kiti improvizacinės grupės nariai, ne iš karto suprato, kad Auris bando perduoti žinią jaunesniajam Brendano broliui. Bet turbūt darė būtent tai, mat vyrukas staiga baisiausiai įsiuto.
- Kas čia darosi?! - sušuko Graham ir pripuolė prie susipliekusių vaikinų, tačiau nebuvo ten pirmas. Skraidžiojantis Breto kumštis kaukštelėjo jam į nosį, o tai jau visai nepatiko. Graham tikrai nebuvo iš tų, kurie lenda muštis, bet čia vis dėlto buvo jo gimtadienio vakarėlis.
- Brendanai, nori ką nors pasakyti? - nepatenkintas paklausė, tačiau pikčiurnos brolis atrodė tarsi praradęs žadą. Graham norėjo prieiti prie Aurio, tačiau ten jau buvo Dafydd, o pačiam iš nosies pasileido kraujo srovelė. Norėjo pasilinksminti? Ką gi, prašom. Bet už tai geriausiam draugui Graham taip paprastai neatleis. Privalėjo perspėti, kad jo brolis kažkoks nenormalus. Arba iš viso jo čia nesivesti.

[Auris Senkleris]

Švilpynė pranašiškai nuskambėjo du kartus. Kai jie tėškėsi ant scenos lentų ir tiek vienas, tiek antras ėmė švaistytis kumščiais. Gitara buvo žiauriai kažkur nuspirta. Žmonės pradėjo šurmuliuoti.
Tai buvo trumpos, drastiškos grumtynės. Auris tik pasistengė nusimesti Bretą, negalėjo jam leisti nei už ką prispausti prie žemės. Ir tada pradėjo malti kumščiais nežiūrėdamas kur.
- Kas čia dabar? - Pasigirdo pažįstamas balsas. Abudu jie buvo gana greitai atskirti. Aurį laikė Kristoferis. Smarkiai. Jis neleido Auriui pasijudinti. Bretą sučiupo Kriso draugas.
- Ką sau galvoji Auri Senkleri? Mačiau, kad jį pastūmei. Kam viso to reikėjo? - Niršo Kristoferis. Jis buvo senas Aurio pažįstamas. Vyresnis už jį. Jis kažkada atvedė Aurį į lizdą ir išmokė važinėtis motociklu.
- Į ką tu dabar panašus? - Auris pajuto skausmus. Jautėsi kaip ištrauktas iš mėsmalės. Iš prakirstų vietų bėgo kraujas.
- Paleisk. - Sušnypštė toliau bandydamas išsilaisvinti. Į sceną užlipo dar pora aukštų vyrukų, kurie padėdavo Felicijai tramdyti visokius smarkuolius.
Vaizdas buvo pasibaisėtinas. Auris pastebėjo, kad Graham irgi pakliuvo į sūkurį. Dafydd irgi užsikorė ant scenos ir pradėjo klausinėti.
- Buvo toks nuotykėlis. Jis užpuolė mano mokinę. - Piktai pasakė tebesiverždamas iš Kristoferio glėbio.
- Kad ir kas  bebuvo kam elgiesi šitaip kvailai? Negali aiškintis civilizuotai? - Toliau moralizavo Kristoferis.
- Atstok. - Atkirto jam Auris. - Aš sveikas Dafydd. - Tai buvo toli nuo tiesos.
Kristoferis nutempė jį žemyn. Auris aišku ėmė eiti pats. Jau ir taip absurdiškai atrodė.
- Paleisiu tave jai nedarysi nesąmonių.
- Gerai, Gerai. - Kristoferis paleido Senklerį. Auris pamažu ėmė suvokti kokią košę užvirė. Prisiveikė tai tikrai. O kam nuo to geriau? Sakurai? Kažin. Ir vis tiek tikėjosi, kad gerai apkūlė tą mulkį Fredį.
- Viską sutvarkysi. Išvalysi sceną. Ir kad man daugiau tokių nesąmonių nebūtų ar tu mane supratai Auri? - Generolišku tonu išrėžė Kristoferis. Ant scenos buvo šiek tiek kraujo. Todėl reikėjo išvalyti. Auris linktelėjo. Prie jų priėjo paklaikusi Felicija.
- Kas čia atsitiko? - Paklausė ji.
- Šiek tiek apsipykom. - Žmonės neramiai bruzdėjo. Kažin ar šiandieninis vakaras begalės grįžti į vėžes. Aurį po truputį pradėjo graužti sąžinė dėl šito įžiebto kivirčo. Juk galėjo pasivyti Bretą jau po vakarėlio. Arba galėjo išvis nieko nedaryti. Jam toptelėjo, kad magijos pasaulyje yra žmonių, kurie tokią pat neapykantą jaučia pačiam Auriui. Buvo už ką. Kai dirbdavo Dolohovams ir eidavo išmušti skolų elgėsi tikrai ne kaip ramus avinėlis.
- Ar baigėt, ar teks jus abu išmesti lauk? - Garsiai paklausė Bretą tramdantys vyras.
- Aš ramus. - Atsakė Auris. Nosis, lūpos ėmė tinti. Dar vis bėgo kraujas. Reikėjo susitvarkyti.

[Brett OConnor]

Kilo sumaištis, tačiau pavyko suprasti: į nosį gavo ne kvailys Auris, laidantis labai jau nevykusias užuominas, o Graham, kuris ir buvo dėl visko kaltas. Taip, galėjo nekviesti čia tų raudonplaukių kvailių. Ir visai nesvarbu, kad jie galimai buvo draugai, o pats Bretas - tiesiog Brendano prielipa. Tai dabar žaviausiam kompanijos jaunikaičiui visai nerūpėjo. Norėjo gerai pamokyti visus, kurie jį suerzino.
- Paleisk, - piktai urgztelėjo Bretas kažkokiam jį laikančiam žiopliui. Jo nepažinojo ir, švelniai tariant, dabar nenorėjo būti tramdomas. Siekė tik vieno - taip išdailinti Aurio veidą, kad nė tėvas motina nepažins.
Bet netrukus Bretas nurimo. Pykčio kaip nebūtina, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas ramiai ištrūko iš jį laikančio vyro gniaužtų. Pasitraukė kiek toliau ir nužvelgė sujauktą sceną. Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė. Kumštis pataikė ne ten kur reikėjo, bet bent jau sugriautas kvailas pasirodymas.
- Atstok, - dar pridūrė O'Connor, kai kažkas pasisiūlė išmesti jį lauk. Visai nenorėjo niekur iš čia eiti. Vis dar galėjo pavalgyti ir atsigerti.
- Einame pašokti, - nepaisydamas sumušimo burbtelėjo ir nužingsniavo sau. Tikėjosi, kad netrukus kas nors pradės koncertuoti, ir bus galima grįžti į normalias vėžes. Aurį pamokys kitą kartą. Kai jų nematys visokie kalėjimo prižiūrėtojai.

[Graham Murphy]

Netrukus apsauginiai ar šiaip kokie vyrukai išsprendė reikalus, tačiau nuotaika nuo to nepasitaisė. Brendanas siaubingai nuvylė, o pats jautėsi kvailai. Auris ir Dafydd buvo vyrukai, su kuriais bendrauti jam patiko, o štai vienas kvailys sugadino visą vakarą.
Kažkam parūpo ir jo kraujo srovelė, tačiau Graham tik papurtė galvą ir nuėjo į vonią. Ten apsižiūrėjo, kad niekas nemato, ir susitvarkė pasitelkęs burtų lazdelę. Geras dalykas ta magija...
Netrukus grįžo į pagrindinę salę, kur šurmulys pamažu rimo, bet ar pavyks dar padainuoti, neaišku. Tuo labiau, kad Auris tikrai atrodė prastai. Laimei, bent jau Breto nebesimatė.
- Gal nori pasakyti, kas čia įvyko? - paklausė priėjęs prie Brendano, bet tas tik gūžtelėjo pečiais. Graham nutarė, kad jis tik apsimeta nesuprantąs, o tai dar labiau erzino. Ar taip turi elgtis geriausias draugas, turintis šį "statusą" daugiau nei dvidešimt metų? Kažkas čia slypėjo, ir tai psichologui visai nepatiko. Bet kol kas nutarė šito reikalo nesiaiškinti. Geriau sužinoti, ar kas nors dar norės pašvęsti. Taigi patraukė prie Aurio ir Dafydd. Breto nematė, o ant jo brolio buvo piktas.
- Na, vyručiai, kaip laikotės? - paklausė bandydamas parodyti, kokiu būdu susitvarkė savo sužeidimą. Norėjo jį panaudoti ir scenai, kad tik būtų greičiau. - Kaip sakot, gal sutvarkom ką čia pridirbom ir keliaujam linksmintis toliau?
Tiesą sakant, atrodė, kad Dafydd pasinaudos proga sprukti, bet vylėsi, kad su Aurio pagalba pavyks tą keistą ir įdomų žmogų dar kiek čia užlaikyti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kaži ar Auris dažnai atsiduria tokiose situacijose? Bent jau žmonės, kurie tikriausiai buvo jo draugai, žinojo, kaip į tai reaguoti. Visa laimė, mat Dafydd visai nesidžiaugė. Ir taip teko švilpčioti kažkokią švilpynę, o dabar Breto dėka visi pateko į dar didesnį sūkurį. Dėmesio nemėgstančiam vyrukui buvo pernelyg nejauku. Tuo labiau, kad galvoje sukosi per daug minčių apie tai, ką Bretas galėjo padaryti. Kaip apsaugoti šeimą? Būtinai reikės aptarti tai su Mayra, tačiau baimė pradėjo imti viršų. Kol šitas beprotis laksto laisvėje, niekas nėra saugus. Bet ar jis padarė pakankamai, kad apsisaugotų? Pirmą kartą pamatė, koks Bretas yra iš tiesų. Anksčiau tik įtarė, kad tokių poelgių galima laukti, tačiau dabar viskas paaiškėjo.
- Neatrodo, kad esi sveikas, Auri, - priekaištingai ištarė draugui, kai jis tarsi bandė nusikratyti pagalbos. Neketino palikti jo čia vieno tvarkytis, bet Bretas labai jau patogiai dingo.
- Tegul sutvarko Bretas, - ryžosi bent pabandyti apginti draugą. Tiesą sakant, tai buvo protinga mintis: likę vaikinai tikrai norėtų išsitraukti burtų lazdeles, o štai tas keistuolis kerėti nesugeba. Mažiau pavojaus panaudoti magiją prie žiobarų, ar ne?
Netrukus parsiradęs Graham uždavė keblų klausimą. Akys pačios krypo durų (tiksliau, kelio namo) pusėn, bet viską taip palikti turbūt nelabai gerai.
- Manau, tai priklauso nuo to, kaip jaučiasi Auris, - vildamasis išsisukti nuo sprendimo pratarė Dafydd. Vis dėlto vylėsi, kad draugas sutiks skirstytis. Kada nors būtinai turės papasakoti, kas ten atsitiko su Bretu, tačiau ne dabar. Šį vakarą norėjosi grįžti namo, apkabinti mylimiausius žmones pasaulyje ir pagaliau atsipalaiduoti.

[Auris Senkleris]

- Nieko tokio Dafydd. Viskas man bus gerai. - Atsakė.
- Pats kaltas. - Rėžė Krisas. Auris niūrokai nužvelgė seną pažįstamą.
- Ne. Kas pradėjo šitas nesąmones, tas tegul ir sutvarko. Bus tau proga nusiraminti Senkleri. Visada taip su tavimi... Nuo pat tada, kai susipažinom. Nors tada tai buvai tik paauglys. Metas užaugti ir apsiraminti.
- Tai jau tu gal užtilk. - Pabandė nutraukti įsivažiavusį vyruką Auris. Jį vėl suėmė pyktis, kai Bretas sugebėjo kažkokiu būdu smagiai pranykti. Buvo aišku, kad nesužalojo jo taip smarkiai kaip norėjosi.
- Ai nieko. Viskas gerai. O kaip tu? Nežinau Graham. Man atrodo sutvarkysiu viską ir eisiu namo. - Ne. Dabar jau likti nebuvo jokio ūpo. Kol dar nepridirbo daugiau nesąmonių reikėjo išeiti.
- Aš tuoj ateisiu. - Pasakė ir movė į vonios kambarėlį. Kur nusiplovė veidą. Pažvelgė į veidrodį. Veidas atrodė žavingai. Ne pirmas kartas. Pamanė. Bjauriai tvinksėjo. Bet prie skausmo buvo pripratęs nuo pat mažumės.
Vaikinas pasiėmė kibirą, skudurą ir ploviklio. Prisipylė vandens į kibirą ir viską nusitempė ant scenos. Ėmė tvarkytis. Šveisdamas scenos lentas galvojo apie tai kaip vardan dievo meilės nutiko, kad pakluso Kristoferiui. Visai nepatiko, kad tas žmogus dar vis turi jam tiek įtakos.
Žmonės pamažu rimo. Galbūt vakarėlis ir įsisups. Bet Auris manė, kad čia šį kartą nepasiliks.