[Graham Murphy]

Dar Hogvartso laikais Graham turėjo tradiciją gimtadienio proga surengti triukšmingą vakarėlį. Ši šventė paprastai būdavo greitai po egzaminų, tad tekdavo švęsti iš anksto. Sukviesdavo būrį draugų, ir visi gerai pasilinksmindavo. Viena svarbiausių taisyklių būdavo ta, kad į šventę ateidavo tik vaikinai. Po Hogvartso jie eidavo į kokį klubą ar barą, tad ten susipažindavo su merginomis, tačiau tai buvo vyrukų vakaras.
Metai Airijoje gerokai apkarpė draugų ratą, tačiau grįžęs į Britaniją Graham nusprendė, kad reikia smagiai atšvęsti. Ir padaryti tai tikrąją dieną - birželio trisdešimtą. Laimei, pasitaikė šeštadienis, tad niekas negalėjo skųstis, kad jiems darbas ar dar kokia nesąmonė. Tiesa, Gareth'as ir Patrikas atsiprašė negalintys, tačiau Brendanas iš karto parašė atvyksiantis. Ir netgi atsivesiantis savo jaunylį brolį, kuris, kiek Graham prisiminė, Hogvartse mokėsi labai jau trumpai. Dafydd taip pat turėjo pasirodyti. Galbūt ir Auris, nors dėl jo psichologas kažkodėl nebuvo tikras. Keista buvo jų draugystė, bet vis dėlto nutarė pakviesti. Anksčiau tokiuose susitikimuose būdavo bent dvylika žmonių. Šį kartą jie bus vos penki. Liūdna, ar ne? Bet geriau mažiau negu nieko.
Taigi Graham stovėjo prie Menolizdžio durų. Kartais čia apsilankydavo, tad neblogai pažinojo vietą. Ir Feliciją, nors jos drauge tikrai nebūtų palaikęs. Vis dėlto buvo nusiteikęs šiandien pagaliau išties atsipalaiduoti. To, ko gero, nepadarė jau keletą metų. Argi ne dėl to Karen... Ne, apie tai jis šiandien negalvos. Praėjo jau keli mėnesiai, tad gyvenimas pamažu grįžo į savas vėžes.
Graham dairėsi ir spėliojo, kuris iš pakviestų vyrukų pasirodys pirmas.

[Brett OConnor]

Kad į Angliją grįžo kažkoks Brendano draugas, ko gero, žinojo ne tik visi O'Connor šeimos nariai, bet ir visas Sautendas. Ir turbūt visa Anglija. Vyriausias šeimos sūnus buvo labai jau laimingas ir to neslėpė. Norėjosi paklausti, kodėl nepalaikė ryšių, kol anas buvo Airijoje - jie vis dėlto draugai, ar ne? Vis dėlto būtent vyriausias brolis buvo tikras burtininkas, tad jo geriau neerzinti. Nebent tada, kai jis įsiutina taip, kad tenka pagražinti veidelį, kuris visai nebuvo dailus. Ar bent jau nepalyginamai mažiau dailus nei jo jaunesnio brolio.
Vis dėlto šiandien nebuvo ko pykti - Brendanas pasiūlė Bretui nueiti į to draugo (Graham, ar ne?) gimtadienio vakarėlį. Ar ten bus panelių, geidžiamiausias Britanijos bomžas nežinojo, tačiau tai net nelabai ir rūpėjo. Jau kelis mėnesius viskas buvo pasikeitę. Jis puikiai prisiminė, kaip jausdavosi pamatęs kokią gražuolę. Dabar įvertindavo gražų veidelį, tačiau panašūs jausmai toli gražu neužplūsdavo. Jis buvo... tiesiog abejingas. Taigi tai tiesiog buvo proga pabendrauti su keliais burtininkais. Būtent dėl to Bretas pasiėmė savo burtų lazdelę. Paslapčia mokėsi ja naudotis, tad jau buvo nemažai išmokęs. Žinoma, tai buvo tik pati pradžia, bet vyrukas neabejojo dar patobulėsiąs.
Brendanas netgi nupirko traukinio bilietus, taigi nereikėjo vargintis tranzuoti. Sostinėje O'Connor šeimos atstovai atsidūrė ankstyvą birželio pabaigos vakarą. Brendanas užtikrintai žygiavo reikiamos vietos, o daug patrauklesnis jo brolis tiesiog ėjo iš paskos. Netrukus sustojo netoli kažkokio žmogaus. Jis, ko gero, ir buvo tas, kurio reikia.
- Graham! - džiaugsmingai sušuko Brendanas ir nuoširdžiai paspaudė jam ranką. - Vis dar sunku patikėti, kad grįžai į Angliją. Aš taip džiaugiuosi! O čia mano jaunėlis broliukas - Bretas.
Pristatytas vyrukas nieko nesakė, tik linktelėjo ir žengė arčiau. Kiek padvejojęs ištiesė ranką pasisveikinti. Ar vis dėlto nebus taip, kad jis čia jausis labai jau vienišas ir, kas dar blogiau, pernelyg jaunas?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dabar, kai Mayra laukėsi mažylio... Ak, kokia miela buvo ši būsena. Tai, tiesą sakant, buvo beveik įprasta. Hannah ir David skyrė tik kiek daugiau nei metai. David ir šeštąjį jų mažylį skirs panašus laikas. Ar tai... Na, ar Mayrai viskas bus gerai?
Taigi dabar, kai Mayra laukėsi mažylio, be reikalo trankytis Londone turbūt nebuvo geriausias užsiėmimas. Vis dėlto Dafydd, gavęs kvietimą kartu atšvęsti gimtadienį, taip nustebo, kad nė nežinojo, kur dėtis. Vis dėlto atrašė atvyksiąs. Labiausiai dėl to, kad neabejojo: Mayra nori, kad jis pagaliau pradėtų bendrauti kaip normalus žmogus.
Į Londoną atvyko traukiniu. Kadangi vis tekdavo čia atvažiuoti pas psichologą, o tą dažnai darydavo kartu su Oliveriu, priprato prie tokių kelionių. Jos tapo puikiu laiku pagalvoti. Ir dabar vaikinas galvojo apie kažką, nors nebūtų galėjęs tiksliai pasakyti, apie ką. Turbūt apie nuostabią žmoną, penkis mylimus vaikus ir šeštąjį, kuris dar tik ruošėsi ateiti į pasaulį. Būtent šiais septyniais žmonėmis Dafydd mintys buvo užimtos nuolat.
Buvo šiek tiek keista keliauti į vietą, kurioje jau lankėsi anksčiau. Tada čia atsidūrė visai netyčia, tačiau nebuvo taip ir blogai. Nejauku, žinoma, bet visai nieko. Gal šį kartą seksis bent kiek geriau?
Galiausiai pasiekė reikiamą... kavinę? klubą? Na, kažką, mat vis dar nežinojo, kaip reikėtų apibūdinti šitą Menolizdį. Deja, čia teko nemaloniai nusivilti - šalia Graham'o stovėjo ne kas kitas, o Brett. Ką jis čia veikia? suirzęs mintyse ištarė velsietis. Puikiai prisiminė paskutinį susitikimą. Vis dėlto scenų kelti neketino, tad tiesiog prisiartino ir neužtikrintai pratarė:
- Sveiki...

[Auris Senkleris]

Gauti kvietimus į vakarėlį iš ne per geriausiai pažįstamų žmonių jam nebuvo labai neįprasta. Pasilinksminti buvo smagu. Tie žmonės keisdavosi. Šiandien viena kompanija, ryt kita. Auriui rūpėjo vien tai, kad bus galima smagiai praleisti laiką. O jei nebūtų smagu imtų ir išeitų visiškai paprastas reikalas. Šiandien nuvyko į Lizdą. Jau vien tai jam patiko. Ta vieta vis dar kėlė daugybę malonių prisiminimų.
Bet kai priėjo prie Graham vietoj pasisveikinimo žodžių išlėkė visai kiti.
- Ką šitas psichinis čia veikia? Tu jį pažįsti? - Į Bretą sužiuro su siaubinga žiauria neapykanta. Galėjo viską pamiršti ir nubraukti. Tai, ko jie buvo pridarę vienas kitam. Bet Sakuros negalėjo pamiršti. Spoksodamas į Breta lyg vėl išgirdo kaip tada tame pastate jį šaukė ji vardu. O paskui kartojo jį, kartojo. Matė, kaip lėkė basa per sniegą, kaip verkė. Norėjo dabar pat užmušti Bretą. Neieškojo jo po to sykio. Sakura visai neblogai atlaikė tą nutikimą. Nors jo manymu ir pasikeitė. Bet kažko blogo gal ir nebuvo. Bet dabar, kai pamatė jį čia tiesiog užvirė tiršta kaip smala neapykanta.
- Su gimtadieniu. - Pagaliau tarė atplėšęs akis nuo to vyro. Jo nuostabai čia buvo ir Dafydd. Auris tiesiog žengė prie jo ir atsistojo šalia.

[Graham Murphy]

Tai, kad pirmiausiai pasirodė Brendanas ir jo jaunesnis brolis, kažkodėl visai nenustebino. Na, ne kažkodėl. O'Connor visada labiausiai skubėdavo į visokius vakarėlius ir pasilinksminimus. Dėl to Graham jam išsišiepė ir atsakė į pasisveikinimą.
- Sveikas, Bretai, - ištiesė ranką ir jaunesniam vyrukui. Nieko nežinojo apie šį žmogų, tad buvo įdomu susipažinti. Ir nutarė, kad jie jau pakankamai suaugę į vakarėlį pakviesti ir Brendano jaunėlį brolį. Tuo labiau, kad Dafydd turbūt buvo panašaus amžiaus, o kiek metų Auriui, Graham nė neįsivaizdavo. Iš mokyklos jo neprisiminė, tad gali būti, kad jis taip pat gerokai jaunesnis.
Netrukus pasirodė ir Dafydd. Atrodė, kad jis Bretą ar Brendaną pažino, o tai visai sudomino. Nelabai žinojo apie jį Hogvartse. Tiksliau, visai nežinojo. Vadinasi, Brendanas jo lyg ir neturėtų pažinoti, o Bretas ten beveik nesimokė. Tad kaip... Vis dėlto kol kas šito neklausė.
- Sveikas, Dafydd, - pasisveikino ir žengęs prie jo taip pat ištiesė ranką. Su tam tikru smalsumu pažvelgė į brolius O'Connor. Neįsivaizdavo, ar reikėtų supažindinti. Tuo labiau, kad jie, regis, pažįstami. Laimei, netrukus pasirodė ir Auris, kuris, kaip paaiškėjo, taip pat pažįsta Bretą.
- Psichinis? - kiek sunerimo ir klausiamai pažvelgė į Aurį, vėliau - į Brendaną. Ar gali būti, kad jo draugas atsivedė brolį, kuris galimai sukels problemų? Galiausiai nutarė nepaisyti tokių smulkmenų. Viskas turėjo būti gerai - jam pernelyg reikėjo pasilinksminti.
- Taigi, - prabilo apsimesdamas, kad čia nieko neįvyko. - Atrodo, kad vieni kitus pažįstate, bet vis tiek. Brendanas, Brett, Dafydd, Auris, - paaiškino parodydamas į kiekvieną iš jų. O paskutinis atėjęs Auris dar ir su gimtadieniu pasveikino, tad jam pridūrė: - Ačiū.
Galiausiai pravėrė duris ir leido visiems sueiti į vidų. Nuoširdžiai tikėjo, kad jau netrukus jie smagiai kvatosis ir neliks nė akimirkos galvoti apie Karen ar kitus liūdnus dalykus.

[Brett OConnor]

Pavadintas jaunėliu broliuku Bretas įsižeidė. Atsirado, matote, senis Brendanas. Norėjosi gerai trinktelėti jam į nosį, bet kol kas pavyko užgniaužti pyktį. Kol kas. Kas ten žino, kaip viskas klostysis po penkių minučių, bet kol kas geidžiamiausias Britanijos bomžas būtų ramus.
Vis dėlto neprieštaravo paspausti ranką. Netrukus kilstelėjo antakius - pasirodė ne kas kitas, o šventeiva Dafydd. Buvo labai jau įdomu, ką toks veiks vakarėlyje. Galvos apie savo mieląją žmonelę? Ką gi, turbūt. Bent jau netrukdys žavėti... Ak taip, Bretas nebebandė žavėti panelių, nes nebejautė tokio poreikio. Vis dar nesuprato, kas nutiko, bet buvo būtent taip.
- Psichinis? Aš? - suirzęs urgztelėjo, kai būtent taip jį pakrikštijo dar vienas atėjūnas. Susitiko jį keletą kartų, ir nė vienas iš jų nebuvo smagus. Ko gero, mažiausiai prisiminti norėjosi tą, kai šitas raudonplaukis žioplys išgelbėjo gyvybę. Ir Bretas nė neketino apsimesti esąs draugiškas, nors Brendanas įsmeigė į jį labai jau smalsų žvilgsnį. To laiko geriau nė neprisiminti.
Išgirdęs Aurio pasveikinimą su gimtadieniu, Bretas nusivaipė. Brendanas buvo sakęs, kad šitie susitikimai būna ne gimtadienio šventės, o kelių vyrukų pasibuvimas ir pasilinksminimas. Akivaizdu, kad tas nevykėlis Graham'o nepažįsta. Ką gi, paties problemos, ar ne?
Pagaliau baigėsi pažindinimai ir buvo galima eiti į vidų. Nežinojo, kas ten bus, bet tikėjosi, kad bus bent kiek tamsiau - gal tada ne taip matysis gerokai aptrinti žaviausio O'Connor šeimos atstovo marškinėliai. Brolis pasiūlė ateiti kažkur, bet nė nepagalvojo, kad broliui reikėtų geriau atrodančios aprangos.
Taigi Bretas pirmas nėrė vidun ir užtikrintai nusileido žemyn. Brendanas susiraukęs nusekė jam iš paskos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Stypsodamas čia su trimis žmonėmis, iš kurių vieno nepažinojo visai, vieno nuoširdžiai nemėgo ir bijojo, o trečiąjį pažinojo menkai, Dafydd suprato padaręs didelę klaidą. Reikėjo jam likti namie, kur yra mylimas ir reikalingas. Čia stypsos kaip koks stulpas ir jausis be galo kvailai. Visos pastangos bendrauti baigsis visišku fiasko, ir pasakodamas Mayrai, kaip sekėsi, jis tik dar labiau susigadins nuotaiką. Tai nuliūdins ir tą nuostabią mergaitę. Jo darbas daryti viską, kad ji jaustųsi laiminga, patenkinta ir saugi. Ar jau per vėlu keliauti namo? Vis dėlto Graham ištiesė ranką pasisveikinti, tad atrodė, kad dabar dingti būtų nemandagu ir galbūt netgi vaikiška.
Netrukus pasirodė Auris. Tai ir pradžiugino, ir išgąsdino. Su juo Dafydd jautėsi laisviau nei su Graham. Dabar jau nebijojo ar bent beveik nebijojo pavadinti jo draugu. Bet ne taip seniai būtent Graham įkalbinėjo Aurį vadinti draugu, nors ir nežinojo, kad kalbama apie šį žmogų. Bet ar tikrai nežinojo? Ar nebus taip, kad suprato, apie ką eina kalba, o dabar tik bando padaryti kažką, kad jam būtų lengviau? Nesąmonė. Tai jo paties vakarėlis pats save mintyse suniekino Dafydd ir pažvelgė į Aurį šiltu žvilgsniu. Jis patiko net ir Oliveriui, o tai jau buvo daug. Buvo įdomu tai, kad Auris pažįsta Bretą, bet ketino apie tai paklausti kitą kartą. Dabar tik linktelėjo pristatytam Brendanui ir netrukus paskui brolius įėjo vidun. Būdamas su jais nesijautė jaukiai. Vis dėlto paskutinio susitikimo metu Bretas sužalojo Oliverį. Ar bent jau buvo dėl to kaltas. Būtent taip stengėsi galvoti Dafydd. Kaltino ne save, o tą žmogų, kuriam apibūdinimas "psichinis" iš tiesų puikiai tiko. Tik kažin ką apie jį žino Auris?
- Iš kur pažįsti Bretą? Ką apie jį žinai? - vis dėlto neištvėrė nepaklausęs draugo. Sustojo laiptų viduryje ir tikėjosi, kad O'Connor šeimos broliai jo neišgirs. Ko jau ko, o įsižeidusio Breto čia reikėjo mažiausiai.

[Auris Senkleris]

Tas dar stebėjosi, kad buvo pavadintas psichiniu. Nelaimingas mulkis. Būtume čia dviese tai aš... Sustabdė save per vidurį sakinio. Tai kuris iš mūsų psichinis? Pagalvojo. Tu irgi ne ramybės įsikūnijimas. Kai Graham supažindino visus linktelėjo tam Brendanui. JO vienintelio iš čia esančių nepažinojo.
Bretui ėmus lipti laiptais labai knietėjo pakišti jam koją, kad išsidrėbtų. Bet tiesiog stovėjo greta Dafydd ir virė pykčiu.
Jam dingus iš akių ir pats patraukė laiptais. Tegul nesimaišo man šiandien akyse. Po galais, bet gi mes atėjom čia dėl tos pačios priežasties. Užsigalvojęs vos neatsitrenkė į Dafydd sustojusį ant laiptų.
- Aš jo nepažįstu. Ta prasme nesam normaliai bendravę. Vienintelė kalba, kuria susikalbam yra kumščių kalba. - Tiesa, vieną kartą jie kalbėjosi. Kanalizacijoje. Bet to net nesinorėjo prisiminti. Galvojo pasakoti apie Sakurą ar ne.
- Žodžiu turim nesuvestų sąskaitų. - Nesiplėtė. Auris pagalvojo, kad labai jau džiaugiasi dėl Dafydd buvimo čia. Tas žmogus garantavo, kad Senkleris nepridarys nieko, dėl ko paskui gailėtųsi. Tiesiog reikėjo laikytis šalia. Buvo keista suprasti, kad šitaip yra. Bet jau seniai žinojo, kad Dafydd turi jam kažkokios raminamos įtakos. Gal todėl, kad nenorėjo jo įvelti į nemalonumus. O gal tiesiog dėl Dafydd būdo.
- Velniop tą Bretą. Geriau varom pasilinksmint. Nebent nori dar kažką aptarti. - Tikrai. Juk atėjo čia pašėlti. Dabar reikėjo susimaišyti kokį kokteilį ir pamiršti Breto egzistavimą toje pačioje patalpoje.

[Graham Murphy]

Apie jaunėlį geriausio draugo brolį Graham nežinojo nieko. Tik tiek, kad jis dėl kažkokių priežasčių Hogvartse mokėsi tik kelis mėnesius - iki pirmų Kalėdų. Net ir to priežasties Brendanas nebuvo pasakojęs, tad nenuostabu, kad dabar iškilo daug klausimų. Kviesdamas vyrukus į vakarėlį vylėsi, kad jie nepažįstami, bet netrukus susipažins, ir viskas klostysis tiesiog puikiai. Na, o jeigu bus pažįstami, tai draugai ar bent jau ne priešai. Su Auriu ir Dafydd viskas atrodė gerai, pastarasis netgi kiek atsipalaidavo - ar bent jau taip pasirodė akyliai psichologo akiai. Tai šiek tiek gadino nuotaika - airis tikėjosi ramiai atšvęsti ir atsipalaiduoti, o ne galvoti apie tai, kad gali tekti raminti aistras.
- Nagi, eime žemyn, - pasivijęs Aurį ir Dafydd ant laiptų pratarė ir netrukus atsidūrė apačioje. Maždaug po valandos turėjo prasidėti gyvo garso koncertas ir galbūt šokiai. Iki to laiko vyrukai turėjo laiko susipažinti artimiau ir užkąsti bei atsigerti.
- Nagi, nestovėkite kaip basliai, - smagiai pratarė Graham ir sumokėjęs įėjimo mokestį iš karto patraukė prie šaldytuvo. Padėjo į jį airiško alaus ir išsiėmė maloniai atvėsusio gėrimo. - Ko norėsit?
Kad Brendanas ims stipriausio alaus, nė neabejojo, tad išėmė dar vieną skardinę ir pametėjo jam. Kitų taip gerai nepažinojo, tad nenorėjo spėti ir apsirikti.
- Galite drąsiai imti, nesivaržykite, - paaiškino Dafydd ir Bretui, kurie galbūt niekada čia nebuvo lankęsi. Kiek dirbtinai šypsodamasis Graham pamojo eiti jam iš paskos ir netrukus atsidūrė didžiausiame kambaryje. Įsitaisė viename iš fotelių ir nužvelgė draugus.
- Bus ir koncertas, nesijaudinkit, - pratarė tarsi norėdamas paaiškinti, kad nereikės taip nejaukiai sėdėti. - O kol kas galime atsigerti ir susipažinti. Ar yra kažkokia problema su Bretu?

[Brett OConnor]

Bretas įsižeidė. Visų pirma, jį čia pakvietė kaip "jaunėlį Brendano brolį", kas buvo tikras pasityčiojimas. Labiausiai erzinantis padaras pasaulyje, žinoma, buvo Athena, bet ir Brendanas nebuvo labai jau mielas. Turėjo neblogą darbą, bet argi padėjo šeimai? Pff, aišku, kad ne. Tarsi šito būtų maža, jis, žaviausias vyrukas iš čia esančių, yra pavadinamas psichiniu! To jau buvo per daug, ir galvoje pradėjo suktis planas, kaip reikės pamokyti tą žioplį. Jeigu galvoja, kad išgelbėjęs gyvybę dabar gali drabstytis purvais, labai klysta.
Pro žaviojo jaunikaičio dailias akis nepraslydo tai, kad šventeiva Dafydd sustojo ant laiptų ir dar susistabdė Aurį. Nutarė, kad šnekama apie jį, tad nuotaika dar labiau subjuro. Ir dar už šitą vietą mokėti pinigus?! Laimei, Brendanas teikėsi sumokėti tiek už save, tiek už daug patrauklesnį brolį - pagaliau susivokė, kad būtent jis šeimoje turi pinigų.
Tiesa, nuotaika netrukus kiek pasitaisė: akivaizdu, kad jie čia gaus pavalgyti ir išgerti, o "duoklę" paliks Graham. Už ką reikėjo atiduoti penkis svarus, jeigu reikia atnešti savo maistą, Bretas taip ir nesuprato, bet ir nesigilino. Galbūt smagiai praleis laiką ir netgi nieko nesumuš. Apsimestinai neužtikrintai pasiėmė skardinę alaus ir nusekė Graham'ui ir Brendanui iš paskos. Vieta atrodė įdomi, tik kompanija labai jau vidutiniška. Atsisėdo į fotelį ir apsidairė. Viskas buvo lyg ir neblogai, tačiau tada Graham sugebėjo įsiutinti: kodėl jis galvoja, kad problema yra būtent su juo, Bretu? Ne, problema yra tie raudonplaukiai kvailiai! Abu vienodi. Geidžiamiausias Britanijos jau norėjo pašokti iš krėslo ir priėjęs prie Graham išgražinti jo snukelį, tačiau stiprios Brendano rankos staiga suspaudė taip, kad nepavyko nė krustelėti. Bretas spurdėdamas bandė išsprūsti, tačiau brolis buvo stipresnis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai, ką pasakė Auris, nustebino ir kartu sudomino. Akivaizdu, kad jam teko susidurti su Bretu, o nuomnoė akivaizdžiai buvo tokia pati, kokią susidarė ir Dafydd. Tas žmogus tikrai buvo itin keistas ir nenormalus. Jo reikėjo saugotis, o tai, kad gyvena tame pačiame mieste, visai nepatiko. Vaikai auga, darosi savarankiškesni. Ar jie galės ramiai išeiti į mokyklą ar parduotuvę, kai ten trinasi toks ligonis?
- Jis per daug švaistosi kumščiais, - linktelėjo, bet daugiau nieko nesakė. Toks nenormalus žmogėnas tikrai nebuvo tema, kurią norisi aptarinėti gimtadienio šventėje. Tad Dafydd tiesiog pridūrė: - Nežinojau, kad pažįsti Graham.
Nelabai norėjo klausti, kur jie susipažino, nes tada, ko gero, ir pačiam būtų reikėję aiškinti. O koks žmogus draugui, kurį dar tik drąsinasi vadinti draugu, norėtų prisipažinti jau kelis mėnesius reguliariai vaikštantis pas psichologą? Bent jau tikrai ne Dafydd.
O štai tas psichologas gerokai išgąsdino. Atrodo, tik spėjo pagalvoti, kad stypsos čia kaip stulpas, kai Graham neveik pakartojo tuos žodžius. Jis turbūt negalėjo būti legilimantas, bet tai buvo nejauku.
- Eime, - tarstelėjo Graham'ui ir Auriui ir netrukus buvo viduje. Alkoholio gerti tikrai neketino (prisiminęs paskutinį vakarą su Mayra ir vynu nusišypsojo), tad pasiėmė kažkokių sulčių. Prisiminė, koks buvo įstempęs, kai buvo čia pirmą kartą, o dabar draugiškai linktelėjo Felicijai. Atsisėdo į fotelį ir svarstė, kaip reikės bendrauti dabar. Atrodė, kad visi vieni kitiems yra matyti, bet turbūt nepažįstami. Graham plepėti mokėjo, Auris irgi. Apie Brendaną Dafydd nežinojo nieko. Ką gi, turbūt teks užtekti dviejų šnekančių žmonių. Bėda ta, kad Graham pasirinko labai netinkamą pokalbio pradžią - tokią, kuri baisiausiai įžeidė Bretą. Jis kaip tikras beprotis pradėjo muistytis. Visa laimė, kad brolis buvo normalesnis.
- Nereikia taip pykti, Bretai, - išdrįso pratarti Dafydd. - Teko turėti su juo... hm... keistų susitikimų, - atsakė Graham'ui ir žvilgtelėjo į Aurį - buvo smalsu, ką papasakos jis.

[Auris Senkleris]

- Na, kai pirmą kartą su juo susitikom aš turbūt irgi nesielgiau gražiai. Bet jis pats kaltas. - Taip. Nereikėjo stumdytis ir užknisti.
- Kumščiais švaistytis jis tikrai moka. - Pritarė.
- Ai, ne taip ir seniai susipažinom. Lizde susitikom ir tiek. - Pasakė kalbai pasisukus apie jo ir Graham pažintį. O jis čia atsirado ir pats bei ragino juos leistis apačion.
- Einam jau. - Atsakė kur kas žvaliau nei tada, kai tik čia atėjo.
Nusileidus visi susispaudė virtuvėje. Auris rado šaldytuve beveik užbaigtą romo butelį ir susimaišė jį su kola. Kameroje aptiko ledukų ir tai pataisė nuotaiką dar labiau. Reikėjo dar tik citrinos. Bet jos nebuvo. Taigi teko gerti be jos.
Atėjus į pagrindinę Salę savo stiklą padavė Dafydd.
- Palaikyk gerai? Man reikia susisukti lizdą. - Ten kur jie sėdėjo jau ir taip buvo pristumdyta fotelių. Kuriuos užėmė visa jų kompanija. Auris galėjo atsitempti dar vieną fotelį, bet kažin ar tada liktų vietos praėjimui. Todėl nuo toliau stovinčios sofos pasiėmė kelias dideles pagalves. Susikrovė jas pasienyje. Ir ant viršaus dar užmetė nuo tos pačios sofos nutrauktą užtiesalą. Ir kuo puikiausiai įsitaisė. Tada atsiėmė savo stiklą.
O tada prasidėjo. Aišku kalba pasisuko apie tą psichinį. Ir akimirką kažkodėl Senkleriui jo net pagailo. Kažin ar tas tipas troško atsisėsti ant karštosios kėdės. Buvo matyti, kad mielai pašoktų ir kažkam išgražintų veidą. Bet jį tramdė tas nepažįstamas Brendanas. Auriui toptelėjo mintis, kad jeigu Bretas būtų mokinys Hogvartse tai su juo elgtųsi visai kitaip nei dabar. Ir kodėl aš apie tai galvoju? Taip jam ir reikia. Dar reiktų daugiau žibalo ugnin šliūkštelt. Gal tada sugalvotų, kad jam čia ne vieta ir išsinešdintų. Būtų puiki pabaiga.
- Kaip čia pasakius. Tiesiog yra labai karšto būdo. - Tepasakė. Labai norėjosi Bretui pagadinti ūpą, bet laiku pagalvojo apie to padarinius. Ar jam dabar reikėjo muštynių? Kurios galėjo įsiplieksti. Žinoma, kad ne. Nereikėjo išvis išsižioti apie tą tipą. Kada nors galbūt ir parodysiu ką apie jį manau. Bet ne dabar, ne šiandien. Ir pradėjo ieškoti kitos temos.
- Ar Felė tau sakė kas šiandien gros? - Paklausė Graham. Taip ir nespėjo su Felicija šiandien pasikalbėti. Tik susimokėjo už įėjimą ir tiek.

[Graham Murphy]

Ką gi, Brendano brolis tikrai buvo įdomus egzempliorius. Akivaizdu, kad užuomina, kad problema gali būti su juo, vyrukui nepatiko, tik Graham nesuprato, ko taip siusti. Atvyko čia dėl to, kad jis, Graham, buvo draugiškas, o dabar viską bando sugriauti. Tai buvo mažų mažiausiai keista. O tai psichologui visiškai nepatiko. Tik kaip tai paaiškinti taip, kad šitas keistuolis dar labiau nesupyktų?
- Ar jūs visi pažįstami? - paklausė, nors klausimą skyrė labiau ne O'Connor šeimos atsovams, o Dafydd ir Auriui. Kad šitie du yra pažįstami, kažkodėl gerokai nustebino. Vyrukai atrodė panašaus amžiaus, bet tokie skirtingi. Kas juos galėtų sieti?
- Žinok, neklausiau, - atsakė į Aurio klausimą pasidžiaugęs, kad jis nukreipė temą. - Nors visai tiktų koks neblogas rokas, ar ne?
Šiek tiek atsipalaidavęs Graham apžvelgė salę. Žmonių kol kas nebuvo labai daug, tad galima pasišnekėti ir tai padaryti nešaukiant. Tik dabar jau kamavo savotiška baimė supykdyti Bretą. Tikrai ne to norėjosi gimtadienio vakarėlyje.
- Nagi, atsipalaiduokime. Kai prasidės kocertas, pasišoksime, - kuo smagiau pratarė nužvelgdamas visus keturis vyrukus. Nepaisant keistos pradžios tikėjosi, kad viskas bus puiku.

[Brett OConnor]

Bretas ilgokai muistėsi, bet galiausiai suprato, kad Brendano taip paprastai neįveiks. O kaip jis galėtų tai padaryti, kai brolis puikiai uždirba, kasdien sveikai pavalgo, bet šeimai nepadeda nė vienu apgailėtinu knutu?! Ir kada taip pašlijo jų santykiai? Vaikystėje berniukai buvo artimi...
O ir dar tas šventeiva Dafydd su savo moralais! Aišku, ir kitas raudonplaukis, kurio vardą įsidėmėti būtų pernelyg didelė gėda, nebuvo geresnis. Jiems snukelius tikrai reikės pagražinti. Tik padarys tą kada nors vėliau, vis tiek amžinai kažkodėl su jais susitinka. Šventeiva tai bent jau iš Sautendo, bet kodėl ir anas nuolat jam trinasi po akimis?
- Teko susidurti, - abejingai atsakė į klausimą, nors atrodė, kad Graham su juo ir Brendanu nesišneka. Jeigu nenori jo matyti, kam reikėjo kviesti? Viskas buvo pernelyg kvaila. Tiesa, pyktis jau buvo praėjęs, taigi brolis paleido Bretą, o tas ramiai sėdėjo savo krėsle. Dabar džiaugėsi čia atėjęs, nors ir suprato, kad bus nemėgstamas. Na, jis ir Hogvartso negalėjo baigti, tad argi gali būti kitaip. Žinoma, tie toli gražu ne tokie patrauklūs ar žavūs vyrukai bus geresni draugai. Brett O'Connor jiems tiesiog pernelyg išvaizdus, tad jie paprasčiausiai nublanksta.
- Ar tu mus kvieti šokti? - kandokai pasitikslino ignoruodamas nekenčiamus raudonplaukius ir brolį. Kol kas Graham buvo čia normaliausias žmogus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd rankose laikė Aurio taurę ir galvojo apie tai, kaip gerai, kad šis žmogus čia yra. Jeigu ne jis, tai būtų labai jau nemalonus, nejaukus ir keistas susitikimas. Turbūt nė vienas nežinojo, kad Graham yra jo psichologas, net ir tas pats Auris. Dafydd taip ir neprisivertė jam papasakoti apie tuos susitikimus.
Bretas taip pat nebuvo labai maloni tema, tad į Graham klausimą tik linktelėjo. Nenorėjo plėstis, nes tada tas pikčiurna dar labiau supyktų. Pakako to karto, kai nukentėjo Oliveris. Dafydd neketino leisti, kad atsitiktų dar kas nors negero. Tiesa, buvo labai įdomu, kas vis dėlto jį sieja su Auriu, tačiau klausti neklausė. Jeigu Auris norės, pats papasakos.
- Šokti? - šiek tiek sunerimo išgirdęs pasiūlymą ar kvietimą. Neketino to daryti. Tai pernelyg priminė Mioną - su ja normaliai pašokti taip ir nepavyko. Jeigu ateitų čia su Mayra, viskas būtų kitaip, bet vienas tikrai to nedarys. Net ir su kitais vyrukais.
Per tą laiką scenoje prasidėjo pasiruošimo darbai. Jauni vaikinai su gitaromis derinosi garsą ir kažką tarėsi. Dafydd su tam tikru susidomėjimu žvelgė į juos. Auris lyg ir buvo kažkada grojęs grupėje, tad gal išbandė jėgas ir čia?
- Gal yra tekę čia groti? - paklausė draugo stengdamasis apsimesti, kad Breto čia nėra. Jis atrodė aprimęs, bet tai galėjo būti tik klaidingas įspūdis. Su juo reikia labai atsargiai. - Manau, galėsi prisijungti ir padainuoti kartu, - dar pasiūlė Auriui ir pabandė nusišypsoti. Atrodė, kad daugiau reikėtų bendrauti su vakaro "kaltininku" Graham, bet viskas, apie ką jiedu buvo kalbėjęsi, tai buvo jo psichologinės problemos ir patį Graham palikusi moteris. Taigi bendrauti paprastomis temomis buvo labai jau sudėtinga.