[Alanas Senkleris]

- Kartais. - Pasakė Felicija. - Bet nelabiau pakvaišęs nei jo vyresnysis brolis. Ar jį pažįsti? Alanui užtekdavo duoti dažų ir pieštukų ir tada jau jis ilgam turėdavo ką veikti.
Po to trumpo pašnekesio jie sėdėjo ant sofos ir kalbėjosi tarpusavyje.
- Taip. Regis taip neseniai sutikau tave. O atrodo, kad apie mūsų gyvenimą jau galėčiau parašyti ilgą ir nutikimų kupiną knygą. Laikas tikrai lekia labai greit. - Alanas nuėjo virtuvėn ir atnešė porą šaltų buteliukų kolos. Raudonplaukis aišku nežinojo kas ją atnešė, bet čia jau taip buvo įprasta. Dar užmetė akį į kamerą ir ten aptiko krūvą vaisinių ledų porcijų. Taigi prigriebė porą.
- Šiandien čia visko pilna. - Pasakė paduodamas ledus ir gėrimą merginai.
Vaikinas galvojo apie tai, ką pasakė Dori. Tikrai. Jai mokytis beliko pora metų. Seniau jis bijojo, kad Dori anksčiau pabaigus mokyklą jų draugystė iširs. Dabar tokios baimės nejautė. Jam atrodė, kad jie per daug susiję, kad taip nutiktų.
- Įdomu kas šiandien lips ant scenos. Niekada neaišku kai čia ateini ko sulauksi. - Pasakė, kai muzika nutilo. Ir ant  scenos prasidėjo pirmieji darbai. Pakito apšvietimas. Ir ant jos užlipo net penki grupės nariai. Kelios merginos ir pora vaikinų. Pasigirdo pirmieji elektrinės gitaros akordai. Vienas vaikinas pradėjo mušti būgną.

[Dori Mendel]

- Kai pagalvoji, mūsų gyvenimai ne tokie jau ir eiliniai, ar ne? - nusijuokė. - Kiek visko patyrėm. Bet, žinai, nuo įvairių patirčių tampame tik stipresni, - tvirtai tarė. - Aš jau nusprendžiau, kad galbūt bandysiu tapti užmaršintoja. Žinoma, nesu tikra, ar mano norai nepasikeis. Ar viskas seksis. Bet kol kas turiu tokią mintį, - prikando lūpą.
Alanas atnešė ledų ir kolos. Įdomi vieta, mintyse pamanė Mendel. Tik kad aš nieko nepaėmiau. Kitą kartą taip pat ko nors parūpinsiu, užbaigė apmąstymus galvoje.
- Ačiū, - padėkojo raudonplaukiui ir pradėjo valgyti ledus.
Netrukus ant scenos užlipo grupė, kuri šiandien koncertuos. Jie penkiolikmetei priminė rokerius ir tai jai patiko. Dori veide atsirado šypsena. Muzikantai pradėjo groti, todėl norint susišnekėti reikėjo būti arčiau vienas kito.
- Man čia patinka! - sušuko Alanui į ausį prisislinkusi arčiau jo. - Čia jaučiuosi labai laisvai!
Ir Dori nemelavo. Lizdo atmosfera ją išties sužavėjo.

[Alanas Senkleris]

Tikrai neeiliniai. Bet gal taip ir įdomiau gyventi. Pradedi viską daug labiau vertinti. - Alanas džiūgavo, kad vieta patiko Dori. Jau žinojo, kad jie čia ateis ir daugiau kartų.
Muzika pagaliau sudrebino pusrūsį. Ją girdint norėjosi stryktelėti nuo sofos ir eiti pašokti. Kaip tik ir ledų nebeliko, todėl nebuvo prasmės ramiai sėdėti.
- Nuostabu. Man irgi čia patinka. - Garsiai pasakė jis. Tada apkabino merginą ir tarė.
- Einam pašokti? - Dabar tikrai norėjosi pajudėti. Ne taip kaip mokykloje. Gal dėl atmosferos. Mokykloje tai kažkaip jaudinosi. Tada Alanas prisiminė daiktelį, kuris dar vis tyliai gulėjo kuprinėje ir laukė savo eilės. Galvojo kada jį reikės paimti. Bet nutarė, kad gal paskui.
Priekyje jau rinkosi smagūs ir laimingi žmonės. Kažką šūkavo grupės solistė. O Alanas buvo taip toli nuo visko, kas pastaruoju metu nedavė ramybės. Dabar norėjosi šėlti.
- Kad tu žinotum kaip džiaugiuosi, kad mes susipažinome. - Per triukšmą šūktelėjo vaikinas.

[Dori Mendel]

Rokerių grupė jau buvo gerokai įsidainavusi, o žmonės aplink linksminosi. Čia atmosfera tikrai sklido daug geresnė nei vakarėliuose, kuriuose teko lankytis Dori.
Tiesą pasakius, dabar ji pagalvojo, kad tai tikriausiai pirmasis koncertas, į kurį ji atėjo. Iki šiol jai tekdavo linksmintis tik su žiobarėmis merginomis iš vaikų namų, jos šėldavo lauke ar tai kokiuose nors namuose, kartais net apleistuose, ir ten būdavo tokia mašalynė žmonių, įvairiausio plauko paauglių, vyresnių vaikinų, prie kurių, jeigu Mendel nebūtų buvusi burtininkė, būtų jautųsis nesaugiai. Ten buvo nesvarbu niekas apart alkoholio, cigarečių ir neva kietumo lygio.
O čia buvo saugu. Čia buvo smagu ir laisva, nereikėjo būti ne savimi, nereikėjo vaidinti kietos, dėvėti kokių nors kaukių.
Netrukus ji ir Alanas šoko kaip ir tada per šventę Hogvartse, tačiau atrodė, kad čia vaikinas jautėsi žymiai geriau nei mokykloje. Jis kažką sušuko, bet Dori nesuprato, ką.
- Ką? - irgi šūktelėjo ji. - Neišgirdau!

[Alanas Senkleris]

Ši grupė pergrojo senas populiarias ir visiems žinomas roko stiliaus dainas. Grojo dar pridėdami savų variacijų. Kažkokie žmonės vis tiek sugebėjo pasigauti dainos žodžius ir pradėjo traukti kartu su atlikėja. O jie abu šoko ir sukosi apgaubti triukšmo ir muzikos garsų.
- Sakau, kad labai džiaugiuosi dėl mūsų pažinties! - Jau garsiau šūktelėjo vaikinas.
Bėgo laikas. Dainos keitė viena kitą. O jie vis dar sukosi netoli scenos.
- Nepavargai dar! - Paklausė Alanas. O tada pasibaigė viena iš dainų ir grupė padarė trumpą pertraukėlę. Todėl Alanas patraukė atgal prisėsti. Atsisėdęs ant sofos paėmė kuprinę ir  išsitraukė mažą ryšuliuką.
- Čia tau. Norėčiau, kad vėl jį turėtum. - Pratarė kažkaip nedrąsiai. Ir ištiesė merginai ryšulėlį. Manė, kad dabar, kai tyliau ir įmanoma susikalbėti pats laikas jį padovanoti.
Jame buvo įpakuotas tas pats senas rašiūnas,kurį ji sulaužė. Alanas tada surinko tas lūženas ir mėgino sutaisyti. Ilgai bandė. Nes Dori tikrai pasistengė, kad jis subyrėtų. Išmėgino visokius taisymo ar klijavimo kerus, kol pagaliau šį pavasarį pavyko. O svarbiausia, kad daiktelis veikė. Alanas jau tuo įsitikino. Tik atrodė jis tikrai ne kaip naujas. Kai kur pakraštėliai atrodė suskilinėję. Todėl, kad būtų gražiau jis tuos medinius kraštus nudažė ir apipaišė smulkučiais ornamentais.
Dar prieš išeidamas iš namų savo rašiūne parašė tai, kas dabar buvo matyti jos.

Aš vis prisimenu tą rudens popietę, kai sėdėjome ant suoliuko prie ežero. Tą trumpą laiką jaučiausi lyg ant sparnų.
Tada sakiau, kad norėčiau būti su tavimi. Bet dabar norėčiau pasakyti tai kažkaip gražiau.
Mes esame komanda. Tu ir aš. Mūsų draugystė turėjo tiek visko atlaikyti. Ir dar nežinia, kas laukia ateityje. Bet man svarbiausia, kad esame kartu.
Ir dar norėjau tau pasakyti, kad norėčiau atgaivinti tą rudens popiete. Tik žinoma ne kelioms minutėms kaip tada.

[Dori Mendel]

- Aš taip pat labai dėl to džiaugiuosi! - suriko pritardama draugui. - Nepavargau! - pamelavo Dori.
Iš tikrųjų jautėsi kaip reikiant nusikalusi, tačiau šokti buvo per daug smagu, kad tai pripažintų. Bet netrukus pati grupė padarė pertrauką, todėl paaugliai grįžo ant sofos.
Mergina jau žiojosi kažką sakyti, tačiau Alanas prabilo pirmas. Jis įteikė tamsiaplaukei ryšulėlį pasakydamas, jog norėtų, kad ji ir vėl jį turėtų. Dori mintyse iš karto kilo klausimas: ką? Tačiau ji nieko nesakė, tik paėmė ryšuliuką į rankas.
Išpakavusi pamatė, kad tai tas pats rašiūnas, kurį Dori sulaužė iš pykčio. Vėliau ji ieškojo kitos rašiūnų poros, tačiau, pasirodo, kad jais niekas nebeprekiauja. Nuostabiausia buvo tai, kad rašiūnas veikė, nes jame buvo kažkas parašyta. Kol kas tamsiaplaukė neskaitė, nes žiūrėjo į medinius rašiūno kraštus, apipaišytus ornamentais.
- Oho... - tarė Dori. - Tau pavyko jį sutaisyti, - balse girdėjosi nuostaba.
Žinoma, kad Mendel susigėdo. Dėl to, kad šitaip pasielgė. Kad tada sulaužė rašiūną. Buvo ir gėda, ir malonu, jog Alanas tą daiktelį išsaugojo.
- Aš... - išlemeno. - Atleisk, kad tada aš... - kažkaip pritrūko žodžių ir jie liko neužbaigti.
Tuomet Dori perskaitė, kas buvo parašyta rašiūne. Jos širdis nusirito į kulnus: ką jis turi omenyje? Nors ir taip turėjo būti aišku, ką, tačiau buvo labai keista tai skaityti. Tiesa, kad tarp jų kažkas mezgėsi, jau kurį laiką buvo aišku. Tiksliau - visada aišku. Bet po to karto rudenį jiedu apie tai nesikalbėjo. Kartais susikibdavo rankomis, prisiglausdavo vienas prie kito, apsikabindavo. Per Velykų atostogas jiedu bučiavosi ir sugebėjo naktį kartu užmigti. Tačiau apie visa tai jie nesišnekėdavo. Jie nebuvo pora. O dabar... ar Alanas nori tapti pora? Ar jis nori, kad Dori oficialiai būtų jo mergina?
Penkiolikmetė jautė, kaip jos žandai tirštai užraudo. Ji pakėlė akis į Alaną, o jos veidas buvo kupinas nuostabos, daug didesnės, negu tada, kai ji pamatė sutaisytą rašiūną. Ji norėjo kažką pasakyti, norėjo džiaugtis, pulti klausinėti, tačiau taip ir liko žiūrėti į Alaną apstulbusia veido išraiška.

[Alanas Senkleris]

Alanas daug kartų įsivaizdavo kaip viskas turėtų būti. Bet kai atėjo tikroji jo įsivaizdavimų akimirka kažkaip pasimetė. Jam Dori labai daug reiškė. Vaikinui neatrodė, kad tai tėra tik paaugliškas susižavėjimas. Juk kartu teko pereiti tokių momentų, kai kažin ar atlaikytų neišsiskyrę ilgą laiką susituokę žmonės. Ir todėl tai, kas dabar vyko jam buvo labai svarbus momentas.
- Man patinka kerėti. - Sumurmėjo jai prakalbus apie rašiūną. Ne jis dabar buvo svarbiausias. Alanas laukė, kol ji paskaitys kas ten parašyta. Gal reikėjo tiesiog išsireikšti žodžiais? O ne rašyti? Perbėgo mintis.
Perskaičiusi tekstą ji nieko nesakė. Atrodė be galo nustebusi. Kodėl? Juk jau visus šiuos metus mes. Na. Juk kažkas vyko. O gal taip tik man atrodė.
- Tai ką ten parašiau. Aš išties taip galvoju. Seniai taip galvoju, bet kažkaip. Man paprasčiau rašyti ir piešti, o ne kalbėti. Bet noriu tau pasakyti, kad patinki man. Ne, ne taip. Tu mano draugė ir visada liksi mano draugė. Bet aš norėčiau, kad būtume daugiau nei draugai. Aš... Man atrodo, kad pamilau tave taip seniai. Labai seniai. Tą pirmą kartą, kai lėkėme rogėmis ir aš pamačiau tą nedrąsią tavo šypseną. O tą siaubingą vakarą, kai vos nežuvai. Kai vėliau sėdėjome viešbučio kambaryje supratau, Kiek daug man reiški. - Dar dabar, po gana daug laiko ta mintis, kad galėjo jos netekti liko gyva jo galvoje. Jis prisiminė kokį siaubą ir rūpestį tą vakarą jautė.
Kalbant norėjosi paimti Dori už rankos ar apkabinti. Bet jis nieko nedarė. Tik liejo tai, ką ilgą laiką nešiojosi mintyse.

[Dori Mendel]

Dori elgėsi kaip tikra kvailė. Vyko tai, ko ji troško jau ne vieneri metai. Žinoma, kad ji to tikėjosi. Tačiau įsivaizdavo, kaip stipriai apsidžiaugs, kaip imsis kažkokios iniciatyvos, o dabar... o dabar ji nesugebėjo pratarti ir nei žodžio. Po velnių, kodėl aš jaučiuosi susigėdusi, pagalvojo, lyg ir subarė save mintyse.
Alanui kalbant merginos širdis po truputį rimo, skruostų raudonis mažėjo, veide ėmė rastis šypsnis. Ji galvojo, kaip čia pasielgti, ką pasakyti. Dori būdui būtų būdinga, jeigu ji imtų dabar krykštauti ir emocionaliai pultų Alanui į glėbį. Ji nemėgo per daug garsiai filosofuoti ir į viską žiūrėjo pakankamai paprastai. Ne jai buvo ilgos kalbos, tačiau dabar, šią akimirką, tamsiaplaukei labai norėjosi pasakyti ką nors gražaus.
Ji prisislinko prie pat Alano. Lūpas sučiaupė, bet ne todėl, kad būtų nepatenkinta. Stengėsi suvaldyti kikenimą, nes dėl jai pačiai nesuprantamos priežasties norėjosi juoktis. Kelioms akimirkoms ji užsimerkė, plačiai nusišypsojo. Tada padėjo rašiūną ant stalo ir apkabino Alaną per pečius.
- Tai atgaivink, - tarė ji tyliai, - tą rudens popietę.
Ji norėjo pasakyti ką nors daugiau, bet buvo taip sudėtinga parinkti tinkamus žodžius. Juk Alanas parašė ir pasakė tiek gražių dalykų.
- Aš tave įsimylėjusi iki ausų, Alanai Senkleri, - vėl prabilo ji ir dabar nusijuokė. - Aš... Žinai, aš labai džiaugiuosi, kad tu esi su manimi, - dabar jau rimtai pasakė. - Kartais atrodo, kad nenusipelniau to. Kartais bijodavau, kad jeigu tapsime pora, kas bus, jei... jei susipyksime ar panašiai, bet... Bet daugiau laukti turbūt nebegalim. Mes nesam tik draugai. Kartu patyrėm tikrai daug ir jau nesame maži vaikai. O Merline, ar aš galiu tave vadinti savo vaikinu? - dabar jos skruostai ir vėl šiek tiek paraudo. Ji ir vėl nusijuokė. Bet bent jau pavyko ką nors pasakyti.

[Alanas Senkleris]

Jaudulys dėl to, kad susimovė, kad nereikėjo pradėti kalbėti apie savo jausmus ištirpo. Jautėsi toks laimingas. Dabar jie dviese, nebeliko jokių klausimų ar abejonių. Ir Alanas pagaliau ją apkabino jau tvirtai žinodamas tai, ką ir ji jaučia.
Buvo taip gera klausytis merginos žodžių. Tik atrodė neteisinga, kad ji galvoja apie tai, jog nenusipelno būti kartu. Juk jie viską išsiaiškino namelyje, ten, kur gyveno testraliai.
- Dori, Mes visada buvome komanda. Buvome ir esame. Ir negalvok taip. O jei ir pasipyksime kartais... Na juk žinai, nėra namų be dūmų. Manau, kad visada galima atrasti sprendimą ir susitaikyti. – Alanas išties taip manė. Be to neįsivaizdavo kokie pykčiai turėtų juos išskirti. Juk abu tiek daug įdėjo į šią ilgą draugystę.
- Žinoma gali, jei tik nori. – Pasakė savo merginai. Savo pirmajai meilei. Troško niekada neišsiskirti su ja. Nugyventi visą gyvenimą. Juk visada, nuo pažinties pradžios jautė tą bendrumą su Dori. Lengvumą bendrauti.
- Aš taip pat myliu tave Dori. – Pasakė žiūrėdamas jai į akis. Viena ranka vis dar laikė ją apkabinęs. Kita švelniai glostė plaukus, skruostą, o pirštų kelią žymėjo lūpos. Bučiavo ją, ir pagaliau pasiekė jos lūpas.
Dabar, bučiuodamas ją jautė, kad niekas nebesutrukdys. Nei Dingas, nei koks atėjūnas. Šis vakaras priklausė tik jiems.

[Dori Mendel]

Buvo keista girdėti, kaip Alanas sako, kad ją myli. Viduje tuo pačiu kirbėjo klausimas, ar jie, būdami penkiolikos metų, tikrai gali tarti vienas kitam šiuos žodžius? Tačiau iš kitos pusės - ar Dori ir Alanas vienas kito nemylėjo? Jie išties buvo abu vienas kitam labai svarbūs. Juk per visus tuos metus ir įvykius tapo ypatingai artimi. Kad ir kiek mums metų, būtų kvaila sakyti, jog vienas kito nemylime, mintyse pagalvojo tamsiaplaukė. Nežinau, ar taip, kaip suaugę. Bet mylime, galvoje užbaigė mintį.
Šią akimirką pora sėdėjo apsikabinusi bei bučiavosi ir Dori galva pagaliau ištuštėjo. Nebeliko jokių minčių, kurios trukdytų jai mėgautis akimirka. Jos ranka buvo įsipynusi į vaikino plaukus ir ji dabar buvo tiesiog pamiršusi, jog aplink - daug žmonių. Jautėsi taip, tarsi jie abu čia būtų vienui vieni.
Dori ir Alanas bučiavosi ilgą laiką, kol galiausiai aplink ir vėl pasigirdo muzika. Tuomet jie liovėsi bučiuotis, tačiau penkiolikmetė net neketino atsitraukti nuo raudonplaukio - tikriausiai dabar visą vakarą sėdės prie jo prisišliejusi.
- Nesuprantu, keista ar ne, - pasakė sunerdama judviejų pirštus. - O tu pasakysi? Tėvams? Ar jie jau ir taip supranta, - nusijuokė. - Guldau galvą, kad Auris mus trauks per dantį, - nusišypsojo. Kalbėti vėl reikėjo garsiai, mat toliau vyko koncertas.

[Alanas Senkleris]

Buvo taip gera. Alanas niekada nemanė, kad jausmai gali šitaip jį nusinešti. Kad neberūpėtų nei aplinkiniai žmonės, nei dar kas nors. Atgal į realybę sugražino tik garsiai užgrojusi muzika. Bet ir tai jie niekaip negalėjo išsiskirti. Sėdėjo arti vienas kito. Vaikinas pasidėjo galvą jai ant peties, kad nereikėtų garsiai šaukti dėl muzikos. Muzikantai po pertraukos atrodė kuo geriausiai nusiteikę. Dabar grojo kažką itin greito. Dainoje vyravo daug elektrinės gitaros solinių partijų.
- Tėvai. Na jie manau ir taip žino. Ypač po tos šventės dvare. Bet man atrodo vis tiek reikėtų pasakyti. O Auris. Na tas tai tikiuosi susiras kokį prasmingesnį užsiėmimą. - Alanas šypsojosi. Tada pagalvojo, kad juk juos visi matė. Koks nors pusbrolio pažįstamas tai tikrai.
- Jam viską papasakos kas nors iš draugelių. Jų gi čia pilna. - Pasakė. Bet dėl to Alanas nesuko galvos. Dabar ši vieta pasidarė dar brangesnė nei buvo seniau.

[Dori Mendel]

- Na, ir tegul pasakoja, - Dori nusijuokė, numojo ranka, o tada priglaudė savo lūpas prie Alano lūpų ir jiedu vėl ėmė bučiuotis.
Tamsiaplaukė girdėjo, kad aplink vyko veiksmas. Muzika, juokas. Tačiau dabar jau porelė šokti nėjo, jie sėdėjo susiglaudę, bučiavosi, kalbėjosi, gėrė limonadą. Buvo taip jauku ir gera, kad tiesiog pasimiršo viskas aplink. Tiesą pasakius, galbūt Mendel galėtų šį vakarą pavadinti pačiu maloniausiu gyvenime.
- Ačiū, kad mane čia pasikvietei, - padėkojo ji Alanui švelniai taršydama jo plaukus.
O tada nuo scenos pasigirdo linksmas kažkokio vaikino balsas:
- Na, o dabar, kaip visada, norėtume pakviesti ant scenos... savanorius!
Ir penkiolikmetė iškart prisiminė, kad tą dieną, kuomet ji po to netikėto susitikimo su Deoiridh surūkė cigaretę, jai atėjo Aurio laiškelis, kuriame buvo prašoma apsilankymo Lizde metu pabūti savanore ant scenos.
Mendel sakė sau, kad ką nors pasiruoš, tačiau vis atidėliojo ir atidėliojo tai paskutinei akimirkai. O po visos šitos laimės, kurią ką tik patyrė, buvo dar ir visiškai apie tai pamiršusi. Tad šią sekundę nebuvo pasiruošusi, bet juk tas garbės reikalas...
- Aš eisiu, - pasakė ji Alanui ir atsistojo. - Aš noriu pabūti savanore.
Ir ji užlipo ant scenos, o į ją žiūrėjo žmonės. Keista, tačiau merginai nebuvo nejauku. Tačiau ką ji galėtų parodyti kitiems? Tuomet ji pažvelgė į Alaną ir ėmė improvizuoti.
- Meilė... ji lyg raudoni plaukai. Lyg žalios akys... simbolizuojančios gyvybę. Meilė... kai šiltą ranką tu delne laikai. Kai kitas užpildo džiaugsmu tavo esybę. Mylėkit ir būkit mylimi! - paskutinį sakinį sušuko garsiai.

[Alanas Senkleris]

Kiek jie ten praleido laiko Alanas nežinojo. Neskaičiavo jo. Tik mėgavosi tuo vakaru. O regis taip neseniai mirė iš jaudulio. Dabar jo neliko. Liko tik džiaugsmo burbulas.
- Nėra už ką. Man labai malonu, kad čia esi. - Švelniai pasakė.
- Savanore? - Paklausė, nes buvo išmetęs iš galvos tas Aurio ir Dori užduotis.
Jis nuėjo paskui Dori. Tik nelipo ant scenos. Įsimaišė į žmonių būrelį. Norėjo pažiūrėti ką ji sugalvojo.
Kai mergina pradėjo deklamuoti raudonplaukis ir nepajuto, kaip išsišiepė. Atrodė tikriausiai juokingai ten. Ir tada sau už nugaros išgirdo pažįstamą balsą.
- Ei, ar tik ne tau šitas eilėraštukas skirtas? - Balsas priklausė Kristoferiui. Senam Aurio draugužiui.
- Ateik čia. - Pasakė ir Alanas tuojau pat buvo užvestas ant scenos. Žmonės pradėjo ploti, šypsotis.
- Aš irgi norėčiau savanoriauti šiandien. - Prašneko tas.
Ant scenos dar buvo palikti muzikos instrumentai, kuriais grojo grupė. Kristoferis pasiėmė gitarą.
- Pristatome jums dainą. Tik jei reikėtų antro posmo ar ne? - Pažvelgė į Alaną. Kuris stovėjo vis dar išsišiepęs, tik veidas buvo užlietas raudonio.
Senkleris dabar jau žvelgė į Dori. O tada pradėjo improvizuoti.
- Meilė kartais užsispyrus. Ji liepsninga iš tiesų. Būna kartais ji pašėlus ir net kartais man baisu. Bet išties jinai meili. O jos šypsena mane seniai keri. Dar galėčiau daug išvardint, bet noriu stipriai ją apkabinti. – Taip jis ir padarė apkabino Dori. Ir pasileido šokti. Tik šį kartą ant scenos.
- Valio! – Šūktelėjo Kristoferis ir pradėjo groti kažkokius akordus. Žmonės pasigavo jų eilėraštuką, sujungė į vieną ir dabar jis skambėjo aplinkui. Gal kiek padrikai, nes kai kas painiojo žodžius. Bet vis tiek žmonės pasigavo tą eilėraštuką ir pavertė daina.

[Dori Mendel]

Kai tamsiaplaukė deklamavo eilėraštuką, žiūrėjo tik į Alaną, nes taip buvo drąsiau. Tačiau girdėjo pritariamus ir džiaugsmingus kitų žmonių šūksnius, plojimus. O visai netrukus ant scenos atsidūrė ir Alanas. Viskas vyko taip žaibiškai, štai, jiedu abu jau apsikabinę šoko ant scenos po gražių vaikino žodžių. Grojo muzika ir Lizdo lankytojai dainavo kažką panašaus į Dori bei Alano žodžius.
Mergina nesuprato, kas jai darosi, bet ji apsiverkė. Iš džiaugsmo, žinoma. Ji šoko, pati bandė dainuoti, verkė ir juokėsi. Jos vidus buvo kupinas nuostabių emocijų ir laimės.
Galiausiai pora nulipo nuo scenos, o grupė dedikavo jiems nemažai romantiškų kūrinių. Tiesa, ne kokių banalių ar lėkštų ir tai merginai patiko. Muzika buvo pakankamai tranki, bet tarsi išjausta. Nuoširdi.

[Alanas Senkleris]

Dar ilgai jie abu šoko. Alanas vis negalėjo nustoti šypsotis.
- Kas? - Paklausė pamatęs Dori ašaras. Bet jo žodžius nusinešė garsi muzika. O ir Ašarų nebeliko. Ir jis suprato, kad galbūt tai ne liūdesio ašaros. Tų emocijų šiandien buvo tiek daug. Šiandiena Alaną pripildė vilčių. Jam atrodė, kad užsibrėžė linija tarp to, kas buvo seniau. Tarp tų visų pavojingų nuotykių, siaubo, baimės. Ir kad štai dabar atsivers gražus ir lygus laikotarpis.
Nežinia po kiek laiko jie nulipo nuo scenos. Buvo metas susirinkti daiktus ir palikti Lizdą iki kito karto. Žmonės ėmė tvarkytis. Alanas pasisiūlė padėti išplauti indus. Bet jam buvo atsakyta.
- Geriau tu šiandien tiesiog pasidžiauk. - Kažkas paklausė ar juos pavežti kur nors. Bet jis atsisakė.
Galiausiai jie išėjo. Ėjo susikibę už rankų. O kai pasiekė nuošalesnę vietą Alanas iškvietė reaktyvinį burtininkų autobusą. Kuris turėjo pavežėti jį į dvarą. O Dori į vaikų namus.