0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Auris atrodė nusiteikęs draugiškai. Bent jau kol kas lyg ir nebandė vėl pradėti žeminti, kas jau buvo didelis žingsnis į priekį. Žinoma, labai galėjo būti taip, kad jis laukė, kol Dafydd kiek atsivers, kad smogtų dar stipriau. Pasaulyje vis dar buvo vienas vienintelis žmogus, kuriuo velsietis galėjo besąlygiškai pasitikėti. Tai, žinoma, buvo Mayra, kurios šalia, deja, nebuvo. Kaip ir nebuvo galimybės paklausti patarimo, ar verta šituo vaikinu pasitikėti. Mayra, ką man daryti? beviltiškai pagalvojo Dafydd, tačiau atsakymo, žinoma, nesulaukė. Vaikinas suprato, kad turėtų išmokti būti tvirtas ne tik tada, kai to tvirtumo reikia šeimai. Turėjo mokėti toks būti ir dėl savęs. Vis dėlto jis gyveno tik dėl tų keturių žmonių, tad stengtis dėl savo gerovės tarsi nelabai buvo prasmės.
- Nesi idiotas, - pratarė raudonplaukis. Padarė tai labiau iš noro bent pasistengti atrodyti draugiškas, mat viduje tai minčiai pritarė. Jis Auriui nieko nepadarė, o štai jis sugalvojo užpulti... Nebūtų taip lengva užpulti, jeigu neturėtum tokios tamsios praeities mintyse pasakė sau Dafydd ir vėl susigūžė. Nenoromis susimąstė, kaip jie galėtų bendrauti, jeigu jis pats būtų normalus kalbėtis sugebantis žmogus. Ko gero, viskas būtų žymiai paprasčiau.
Išgirdęs klausimą nejučia pačiupinėjo vestuvinį žiedą. Reikėjo daug valios pastangų, kad nepriglaustų jo prie lūpų. Pamažu priprato galvoti apie save kaip apie vyrą ir tėvą, tačiau išgirdęs tą klausimą vis dar sutrikdavo.
- Keletą metų, - atsakė į klausimą melsdamasis, kad Auris nesugalvotų paklausti, ar jis jau buvo susituokęs, kai išlėkė iš Magijos ministerijos. Tiesą sakant, buvo šiek tiek neramu, kad šitas vyrukas gali žinoti per daug, tačiau dėjo visas viltis, kad jis sudėtingų temų netęs. Reikėjo kažkokiu būdu nukreipti šneką nuo savęs.
- O kaip tu? - nieko įdomesnio nesugalvojo Dafydd. - Galbūt turi kokią panelę? Gal jūs su Felicija?..
Ne apie tai velsietis norėjo kalbėti, tačiau šioks toks žingsnis žengtas. Buvo smalsu, ar jiedu su Auriu galėtų kada susitikti ir tiesiog pasiplepėti. Vis dėlto kol kas tam tikrai buvo per anksti, iki pasitikėjimo šituo žmogumi Dafydd dar laukė ilgas kelias. Ar jį kada nors nueis, velsietis neįsivaizdavo, bet, tiesą sakant, norėjo bent pabandyti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Šis pokalbis priminė jam labai sunkiai besisukančias girnas. Na, bet jos visgi nestovėjo vietoje. Vis šis bei tas.
- Dėkui. Bet man tiesą pasakius kartais praverstų išmokti būti santūresniu. jeigu čia tinka šis žodis. - Bet kažin ar kada gyvenime taip bus. Pagalvojo.
- Tai jau senokai. Ar susipažinot mokykloje? Ar vėliau? - Mintis, kad jis su Felicija pralinksmino. Mat to negalėjo niekaip įsivaizduoti.
- Ne. - Atsakė nusišypsodamas.
- Mudu su ja draugai. - Jeigu aš turiu draugų. Su manimi sunku sutarti. Nes man rūpinčius žmones dažniausiai palieku ant ledo.
- Pirmą kartą čia atėjau šešiolikos. Felicija čia jau darbavosi kartu su tėvu. Tada ir susipažinome. O merginos aš neturiu ir nenoriu turėti. - Jis trumpam nutilo. Tada pagalvojo, kad gal reiktų ką nors apie save papasakoti vien tam, kad Dafydd gal tada jaustųsi ne toks susikaustęs.
- Nenoriu įsimylėti. Įsipareigoti. - Ar pasakoti visas priežastis kodėl taip yra dabar laikas? Gal nelabai.
- Šeima vieninga ir darni puiku. Bet ne man tai. - Gal visgi nereikėjo kabinti šios temos. Svarstė vaikinas.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Dafydd sėdėjo ir bandė suprasti, ar jiems pavyks pasišnekėti. Aurio gerai nepažinojo, kol kas jis tiesiog buvo žmogus, kuris pirmiausia pažemina, o po to bando susipažinti artimiau. Vis dėlto atrodė, kad dabar jis išties nori tiesiog pasišnekučiuoti. Be galo norėjosi paklausti Mayros nuomonės, tačiau vaikinas puikiai suprato: jis neturi galimybės to padaryti. Net jeigu mylimoji atsirastų čia ir dabar, daug svarbiau būtų paklausti, kaip ji jaučiasi. Tikrai nekalbėtų apie kažkokius neaiškius vyriokus. Vadinasi, reikėjo kapstytis iš situacijos pačiam. Mayra?.. mintimis vis tiek ieškojo brangiausio žmogaus pasaulyje Dafydd.
- Mokykloje beveik nebendravom, - visišką tiesą pasakė vaikinas. Žinoma, nutylėjo, ką išties tuo metu galvojo apie mylimąją. Tuo labiau, nepaminėjo, kaip jiedu su Mayra praktiškai sunaikino Klastūnyno bendrąjį kambarį. Tas prisiminimas privertė nusišypsoti. - Artimiau susipažinome vėliau, - pridūrė.
Atrodė, kad tuoj ir vėl paskęs mintyse, tačiau Auris paminėjo vieną žodį, kuris privertė suklusti.
- Draugai... - pašnibždomis ištarė raudonplaukis. Tai buvo tas dalykas, kurio jis vis dar nepažinojo. Mayra nebuvo jo draugė, ji buvo... Ko gero, jo gyvenimo prasmė. Bet ką daryti, kai nori pasišnekėti būtent apie mylimąją? Ką daryti, kai neturi žmogaus, kurio gali paklausti, ką reikėtų daryti dabar?
- Linkiu tau susilaukti vaikų, - išdrįso pratarti Dafydd. Išties - kol Mayra nepagimdė dvynukų, jis nebūtų patikėjęs, kiek laimės gali suteikti savi mažyliai. Jeigu ne jie... Nors ne, apie tai geriau negalvoti.
- O kodėl nenori įsimylėti? - pabandė pratęsti pokalbį Dafydd. Žinojo nesąs itin įdomus pašnekovas, bet kol Auris nenubėgo šokti, bandė pasinaudoti proga. Juto laukiantis, kol tas vaikinas paklaus tinkamo klausimo. Gal ir neišdrįs pasakyti bent šiek tiek daugiau, tačiau vis tiek kantriai laukė, kol Auris pataikys paklausti taip, kad širdies nepervers skausmo strėlė, tačiau bus galima išsikalbėti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Aplink virė veiksmas. Kažkas kalbėjosi ir juokėsi. Grupė vis dar tebegrojo. O Auris visai aprimo. Nors taip neseniai niršo ant Dafydd. Paklaustas apie žmoną jis susimąstė. Gal užsisvajojo. Matyt myli ją labai. Pamanė. Įdomu koks jausmas taip visiškai įsimylėti?
- Draugai. Tikriausiai. - Pratarė Auris.
- Neturiu daug draugų. Aš... Na žodžiu. Seniai pažįstu Feliciją. - Tokios temos jam labai nepatiko. Auris ir nepastebėjo, kaip rankose atsirado peiliukas, su kuriuo atidarinėjo kolos buteliuką. Jis taip ir buvo paliktas ant stalo su limonadu ir stiklinėmis. Raudonplaukis ėmė vartyti jį rankose. Tai atlenkdavo atidarytuvą, tai vėl uždarydavo. Velniop tą draugų temą.
- vaikai tai didžiulė atsakomybė. Juos labai lengva nuvilti. - Viešpatėliau... Eisiu. Dingsiu iš čia. Kam aš pradėjau išvis? Bet kuo toliau, tuo buvo Gražiau. Jis pajuto, kad vėl norėtų ką nors atrėžti. Kad Dafydd išeitų. Nes Auris neabejojo, kad jei jis pasakytų ką aštresnio taip ir būtų. Bet gi pats pradėjai visą tą reikalą. Pasakė sau.
- Nenoriu nes. - Nes nuo žmonių reikia laikytis atstumo, kad niekas negalėtų įskaudinti. Pažinti, įžeisti. Palikti. Prisirišimas silpnybė. Nes tampi toks pažeidžiamas. Auriui tas buvo įrodyta daug kartų. Bet štai ką reiktų atsakyti Dafydd?
- Nežinau. Siekiu karjeros. - Leptelėjo pirmą dalyką šovusį į galvą.
- Esu nepastovus, daug keliauju. Tai šeimos man nereikia. - Peiliukas vis sukosi tarp pirštų. Ir Auris piktai šveitė jį ant stalo.
- Kada supratai, kad tikrai nori jai pasipiršti? Kad nori praleisti su ta mergina savo gyvenimą? - Paklausė bet ko. Kad tik nereiktų kalbėti apie save patį.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Panašu, kad draugų tema buvo pakankamai sudėtinga. Tiesą sakant, kokią akimirką galvoje šmėžavo mintis specialiai kuo daugiau šnekėti apie tai, kas Auriui tarsi nelabai tinka. Norėjosi, kad jis pajustų, ką reiškia, kai kiti šneka apie tai, kas yra sudėtinga ar nemalonu. Vis dėlto inicijuoti tokį pokalbį nebuvo paprasta ir pačiam Dafydd, tad nutarė geriau patylėti. Ne jo buvo reikalas, kas sieja šitą vyruką ir Feliciją. Galbūt jie išties tik draugai. O jeigu ne, tegul sau žinosi.
Žodžiai apie vaikus pribloškė. Buvo galima pamanyti, kad Auris sugeba įlįsti į slapčiausias ir labiausiai saugomas Dafydd sielos vietas. Būtent nuvilti savo mažylius buvo didžiausia jo baimė. Ar gali būti, kad Auris iš kažkur tą žino? Gal jis legilimantas? Velsietis kiek išsigandęs pažvelgė į pašnekovą, bet skubiai nuvijo tokias mintis į šoną. Tai tiesiog negalėjo būti tiesa.
- Gal ir taip, - įsidrąsino sutikti su žodžiais. - Tačiau jie atneša į gyvenimą be galo daug džiaugsmo. Jeigu kada turėsi vaikų, prisiminsi mano žodžius.
Iš tiesų taip ir buvo. Iki sužinojo, kad Mayra laukiasi dvynukų, ir pagalvojęs nebūtų, kad kada nors turės vaikų. O štai dabar neįsivaizdavo savo gyvenimo be trijų nuostabių mažylių. Nenoromis pagalvojo apie tai, kad jų turėtų būti keturi. Skausmas pervėrė širdį, tačiau Dafydd neketino parodyti silpnumo.
- Galbūt kada pakeisi nuomonę, - pratarė, nors padarė tik tam, kad neatrodytų nemandagus. O štai paklaustas apie tai, kaip pasipiršo, sutriko. Puikiai prisiminė tą dieną. Visai netyčia susitiko su labai nemėgstama Luna Gardner, o mylimosios norą susituokti pagaliau suvokė tik tada, kai ji beveik sulindo į vestuvinių suknelių vitriną...
- Ilga istorija. Bet... Kai tik susipažinome artimiau, žinojau, kad mylėsiu ją visą gyvenimą. Mylėti ir būti mylimam yra geriausia, kas gali nutikti gyvenime.
Dafydd nutilo. Nė kiek neabejojo savo žodžiais. Nepaisant to, kad kartais meilę lydi didžiulis skausmas ir rūpestis dėl mylimo žmogaus, jis buvo visiškai tikras pasielgęs teisingai. Nenorėjo galvoti, kaip viskas būtų, jeigu sužinojęs apie dvynukus būtų pabėgęs.
- Klausyk... - po kiek laiko vėl pažvelgė į Aurį. - Jeigu tu nori pašokti ar pasilinksminti, prašom. Aš... Nenoriu būti kažkoks trukdis.
Visą gyvenimą būtent toks ir buvau... paskutinį sakinį mintyse ištarė raudonplaukis ir nuleido akis. Vis dar neperprato Aurio, tačiau juto, kad šiandien gali pagaliau sužinoti šiek tiek daugiau.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Vakaras buvo jam toks neįprastas. Auris negalėjo savęs suprasti. Kaip čia dabar išėjo, kad visai pasimetė? Kad pradėjo galvoti apie viską, apie ką visai nenorėjo galvoti. O gal ir gerai? O koks skirtumas? Vis tiek kažin ar kada besusitiksiu su Dafydd. Tai ką? Kas man darbo? Bet vis tiek nepatiko dabartinė būsena. Pats kažkaip įvarė save į kampą.
- Aha džiaugsmo kur gi ne. O kai ištinka problemos tėvai ima ir... Ir Išsikrausto iš proto. - O varge, ką aš čia kalbu dabar?
- Yra tėvų, kuriems verčiau netapti tėvais. - Reikėjo kažkaip dabar paaiškinti tai, ką pasakė.
- Ne, verčiau pamiršk. Tai žinoma tiesa. Vaikai atneša laimės. Ir Linkiu, jog tavo šeimoje jos netrūktų. - Reikia mauti iš čia. Labai greitai keltis ir išeiti. Tada važiuoti kuo greičiau, pamiršti šį pokalbį. Ištrinti iš galvos. Nenoriu. Klaida buvo čia ateiti. Ir nesilankiau jau seniai, nes norėjau atitolti nuo šios vietos, nuo čia esančių žmonių. Kaip išvis šovė į galvą atsivesti čia Dafydd? Nors sėdėjo ramiai, galvoje virė štai tokia minčių maišalynė.
- Bet tai tikriausiai retas atvejis. Kai surandi tokį žmogų ir jau žinai, kad nori nugyventi su juo visą gyvenimą. Tai tau išties pasisekė. - Pasakė. Bet tai kodėl tada jis taip siaubingai savimi nepasitiki? Auris vis dar negalėjo to suprasti.
- Ai, apsiramink. Nesiruošiu aš niekur eiti. Pašokti visada suspėsiu. - Norėjo eiti. Bet tikrai jau nešokti. Norėjo išlėkti iš čia. Bet toliau sėdėjo savo fotelyje. Norėjo išeiti ne dėl Dafydd, o dėl to, kad šis pokalbis darėsi vis sudėtingesnis. Nes negalėjo būti sau pačiam įprastu žmogumi, kokį pateikdavo visiems kitiems. Auriu muzikantu, kolekcionieriumi besidominčiu įvairiausia magija. Auriu lakstančiu motociklu ir dėl nieko nesirūpinančiu. Tokiu, kuris visada žino ką daro. Bet liko savo vietoje. Nes norėjo su kuo nors pasikalbėti. Jautėsi pavargęs. Staiga vėl pasijuto taip pat beviltiškai, kaip tada, kai atlėkė vidury nakties pas Juzefą. Į ką aš įlindau savo gyvenime. Staiga pamanė. Net nežinojo kaip viską pabaigti. Kaip nusikratyti persekiojančios praeities.
- Bet Dafydd, turi mylimą žmoną. Šeimą. Darbą. Tai... Tai kas tada ne taip? Kodėl taip jaudiniesi dėl žmonių, kurių tu net nepažįsti žodžių? Koks tau skirtumas? Na kad ir aš. Koks tau skirtumas ką aš tau ten aiškinau? Tai tau turėtų būti paskutinėj vietoj.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Dafydd spėjo, kad Auris susidūrė su problemomis šeimoje, dėl to dabar taip šneka apie vaikus. Tiesą sakant, jį suprasti buvo ne taip jau ir sunku. Pats užaugęs prastomis sąlygomis velsietis paauglystėje nebūtų patikėjęs, kad turės vaikų ir, maža to, juos mylės.
- Nemanau, kad esi tas, kuriam neverta tapti tėvu, - ramiai pratarė raudonplaukis ir suprato, kad tai yra tiesa. Kad ir kaip prasidėjo jų pažintis, Auris nebuvo kažkoks pabaisa. Jam, ko gero, tereikėjo atrasti kažką, dėl ko būtų verta gyventi. Dafydd tai jau atrado, tad staiga pasijuto kažkuo pranašesnis.
Mintimis vėl nuklydęs į Sautendą pas mylimus žmones nejučia nusišypsojo. Girdėjo, kad pašnekovas kažką kalba, tačiau galvojo tik apie tuos, kurie jam brangiausi, tad žodžių nesuvokė. Vylėsi, kad Auris nieko neklausė. Nenorėjo pasirodyti tesąs pasikėlęs šlykštynė, kokiu dirbant ministerijoje jį laikė daugelis. Vis dėlto Dafydd toks nebuvo. Ne, jis tiesiog beprotiškai mylėjo žmoną, kuri padovanojo gyvenimą. Argi taip blogai kartais mintimis nuklysti pas ją?..
- Tuomet gerai, - tarstelėjo velsietis, nors nesuprato, ar Auris supyko. - Tiesiog nemanau, kad čia atėjai pasėdėti krėsle ar išplauti indus.
Dafydd staiga nutilo. Tiesą sakant, nesuprato, ko pats čia atėjo. Prasiblaškyti reikėjo, tas tiesa, bet šokti jis tikrai neketino. Nejučia prisiminė tą beprotį Bretą, kuriam labai jau nepatiko, kad mylimą žmoną turintis vaikinas nenori eiti į klubus ir šokti su kitomis. Vis tik apie jį geriau per daug negalvoti. Ne, geriau prisiminti laimės akimirkas su mylima žmona ir vaikais.
Deja, mintys apie Mayrą ir mažylius nepadėjo neišgirsti klausimų. Jie buvo geri, tačiau kartu ir šiek tiek skausmingi. Kaip paaiškinti, kad dvidešimt metų patyrus tik panieką ir žeminimą nėra lengva pasitikėti? Ar Auris supras, kodėl Dafydd tiki ir pasitiki tik savo šeimos nariais? Jis neatrodė esąs kvailas, bet ką čia gali žinoti...
- Tai sudėtinga, - bandė išsisukti raudonplaukis žvilgtelėdamas į sceną. Argi jis gali taip paprastai pasakyti, kad viskas jam primena kanalizaciją?.. - Tu labai daug apie mane nežinai. Jeigu žinotum, suprastum.
Ar reikėjo pasakyti šiek tiek daugiau? Galbūt. Vis dėlto Dafydd tikrai nebuvo nusiteikęs klausyti dar vienos pažeminimo lavinos. Geriau jau pasilaikyti tam tikrus dalykus sau.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Šiandien Auris kažkaip išsimušė iš vėžių. Taip, tikriausiai tada, kai pastebėjo, kaip Dafydd šluostėsi akis. Kodėl? Gal man tik pasirodė. Iš pradžių Senkleris norėjo likti tik klausytoju. Bet štai pamažu įsipinkliojo į šį pokalbį ir visa tai privedė prie beviltiškumo jausmo, kurį dabar jautė. Taip buvo ir todėl, kad pokalbis ėmė darytis asmeniškas. Ir todėl, kad jis privertė susimąstyti vaikiną apie savo gyvenime padarytas klaidas ir pasekmes po jų.
- Viskas gerai Dafydd. Juk nesėdžiu fotelyje ar ne? Mes kalbamės. Bendraujam. - Tada nusišypsojo ir pridūrė.
- O indus tai vis tiek būtų reikėję plauti. Visada reikia. Sakiau gi, visi rūpinasi šio pastato gerove. - Dafydd sakė tiesą. Auris tikrai nieko apie jį nežinojo. Tik nuogirdas, kuriomis ir pasinaudojo tada turguje.
- Taip. Būtent, nežinau. Ir negaliu suprasti kodėl turėdamas atrodo gražią šeimą taip giliniesi į kitų nuomonę. Jau sakiau tau.  Atrodo, kad ant tavęs visuomet griūva dangus. Bet norėčiau suprasti kodėl taip yra. Aš neketinu iš tavęs juoktis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Su Auriu bendrauti buvo sunku, tačiau Dafydd juto: jeigu pažinties pradžia būtų buvusi kitokia, viskas dabar būtų žymiai paprasčiau. Jam norėjosi kalbėtis su šituo žmogumi, ir viską apsunkino tik tai, kad Auris pažintį pradėjo nuo žeminimo ir patyčių. Nėra ko stebėtis Dafydd įsitikinimu, kad tolimesnio bendravimo tikslas buvo rasti dar daugiau būtų ir priežasčių pažeminti. Tiesa, dabar pašnekovas atrodė susimąstęs, bet buvo visai neaišku, apie ką jis galėtų galvoti. Galbūt ieško spragų paskutiniame Dafydd sakinyje? Niekada negali žinoti...
- Bendraujam?.. - tyliai pakartojo raudonplaukis. Tai vis dar buvo be galo keista. Bendrauti Dafydd nemokėjo ir abejojo kada nors išmoksiantis. Kartais atrodydavo, kad Mayra daro viską, kad jam būtų lengviau, bet teko pripažinti, kad jai nesisekė. Tai šiek tiek slėgė, bet vaikinas pajuto ryžtą bent kiek pasistengti. Kodėl nepanaudoti Aurio "treniruotei"?
Išgirdęs pašnekovo žodžius Dafydd susimąstė. Nelabai suprato, ką Auris nori išgirsti: kodėl jis prislėgtas dabar? Ar kodėl jį taip kankina nedraugiškai ištartas žodis? Pastaroji tema, ko gero, buvo sudėtingesnė, tad velsietis nutarė pasirinkti pirmąją. Apie tai kalbėti taip pat nebuvo paprasta, tačiau galbūt paaiškintų keistą liūdesį, kurio niekaip nepavyko atsikratyti.
- Tiesiog... - bandė pradėti Dafydd ir pajuto pavojingai besiartinantį graudulį. Ne, tikrai nesulaužys sau pačiam duoto pažado. Tik jau ne prie Aurio. Vis dėlto bent šiek tiek daugiau pasakyti reikėjo. - Mes... Mūsų sūnelis... Jis, na... - mintyse nejučia vėl įsivaizdavo, kaip Mayra sūpuoja mažylį, o jis atidžiai stebi mylimąją ir švelniai jai šypsosi. Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga, toks nuostabus žmogus kaip jo žmona neturėjo taip kentėti. - Mes praradome mažylį, - galiausiai pridūrė Dafydd ir nusisuko nuo Aurio. Juto, kad ašaros nori pasileisti iš akių, tačiau atkakliai tam priešinosi. Padarys bet ką, kad tik neapsižliumbtų. Nieko šitame gyvenime nesugeba, tačiau bent jau pažado, duoto sau pačiam, nesulaužys.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Išties vakaras buvo toks permainingas. Tos jo nuotaikos keitėsi ir keitėsi. Bet regis dabar ši diena ėmė ir pasiekė kulminaciją.
- Na taip. Bendraujam. Kalbamės. Pažindinamės. - Pasakė. Senkleriui pasirodė, kad Dafydd gyvenime labai maža draugijos. Auris prisiminė ir kaip jis ištarė žodį draugai. Gal jo gyvenime yra tik žmona? O kaip šeima? Tėvai. Bendradarbiai? O mokyklos laikai. Bet visos tos mintys taip greit nublanko, kai išgirdo tolimesnius jo žodžius.
Pasijuto labai bjauriai. Dėl savęs. Dėl to kaip elgėsi turguje. Ir dėl to ką paskui plepėjo toje kavinėje, kai jie pabėgo iš gaisro. Ar tada jau taip buvo? Ar jau tuomet jis patyrė tą netektį? Dabar visi žodžiai skambėjo Aurio galvoje labai banaliai. Ką jis galėjo pasakyti? Užjaučiu, man gaila. Labai blogai. Koks siaubas. Visos tos frazės pasirodė bevertės. Labiausiai todėl, kad jų pažintis buvo tokia komplikuota.
- Aš išties užjaučiu tave ir tavo šeimą dėl to. - Iš lėto prašneko. Vaikino veide atsispindėjo liūdesys. Jautėsi prislėgtas. Dėl savo elgesio ir dėl to, ką išgirdo.
- Galiu tik įsivaizduoti kaip sunku dabar jums abiems. Tau ir tavo žmonai. Kaip sunku su tuo susigyventi, susitaikyti. - Auris pagalvojo apie šeimas, kurios kartais išyra dėl tokių praradimų.
- Bent esate kartu. Galite vienas kitą palaikyti. - Jautėsi taip... Taip kažkaip nevykusiai. Nemoku būti guodėju. Galvojo. Nežinojo ir kaip dabar geriau elgtis. Ar jam reikėtų apie tai dar kažko klausinėti. Kaip tai nutiko, kokio amžiaus buvo jų vaikas. Bet neklausinėjo nieko. Vaikinui atrodė, kad jeigu Dafydd reikės, tai pats papasakos daugiau. O lįsti ir kamantinėti Auris nenorėjo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Tokie paprasti žodžiai. Kalbamės, pažindinamės, bendraujam. Ir vis dėlto jie buvo visiškai nepažįstami ir sunkiai suprantami. Atrodė, kad jie visi reiškia viena: visai netrukus Auris smeigs skausmingą durį, įrodantį, kad jis, Dafydd, tėra niekam nereikalinga šiukšlė. Ar galėjo tas vyrukas nuoširdžiai norėti susipažinti ir pabendrauti? Su Dafydd Carwyn Llewellyn? Tuo patikėti buvo pernelyg sunku, bet velsietis nieko nesakė. Bijojo atverti dar kokį plyšį, pro kurį įlįstų Aurio strėlė.
Išgirdęs užuojautos žodžius sunkiai pakėlė galvą. Pašnekovas atrodė liūdnas. Atrodė taip, tarsi jam išties rūpėtų. Dafydd juto, kaip nori, kad tai būtų tiesa, bet tiesiog negalėjo patikėti. Nepaisant to, kad šį kartą bendravimas buvo kiek draugiškesnis, negalėjo negalvoti apie pirmuosius Aurio ištartus žodžius.
- Taip, galime vienas kitą palaikyti, - vos girdimai sumurmėjo raudonplaukis, nors nebuvo dėl to tikras. Vis dar nežinojo, ar jo buvimas šalia padeda Mayrai, ar jis padaro ką nors, kad mylimajai būtų bent šiek tiek geriau. Tai, ko gero, slėgė labiau nei pati netektis. O šis supratimas tiesiog draskė širdį. Ak, Mayra... mintyse kreipėsi į brangiausią žmogų pasaulyje Dafydd, bet pasistengė nukreipti mintis. Vėl pažvelgė į Aurį.
- Klausyk, aš... Žinau, kad nesu įdomus pašnekovas. Žinau ir tai, kad mane sunku suprasti. Aš tik...
Dafydd ką? Kaip jam reikėjo užbaigti tą sakinį? "Nežinau, ar žmona vis dar mane myli." Ne, tai skambėtų pernelyg apgailėtinai. Ir pernelyg atvirai.
- Nenoriu tavęs apsunkinti, - galiausiai apsisprendė velsietis nusukdamas akis. Čia ir buvo jo problema. Jis norėjo išsikalbėti, kuo puikiausiai tą juto. Vis dėlto paprasčiausiai negalėjo užkrauti savo bėdų menkai pažistamam žmogui. Geriau jau pasilaikyti jas sau. Kai grįš namo ir stipriai apkabins Mayrą, pasidarys geriau, dėl šito jis buvo tikras.
- Geriau papasakok, kaip sekasi mokyti, - paprašė bandydamas nukreipti šneką nuo savęs.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Išties... Galvojo vaikinas. Galiu tik įsivaizduoti kaip siaubingai dabar jautiesi. Dafydd atrodė dar labiau prislėgtas. Regis šis vakaras jam nelabai... Įdomu ar dabar gailisi dėl to ką papasakojo? Prie tos temos jie kol kas nebegrįžo. O Auris nežinojo ar reikėtų. Todėl kol kas nieko daugiau ir nebesakė.
- Kas tau sakė, kad tu neįdomus pašnekovas? Žmogus kaip žmogus. O ką tu tokio turėtum daryti? Tau tik... Tau tik reikia išmokti labiau savimi pasitikėti. Ir negalvok, kad aš vėl pradedu. Aš tik sakau kad... - Auris sustojo. Galvoj reikėjo rasti žodžius, kurie nepasirodytų užgaulūs. Nebuvo jis pratęs taip bendrauti, bet dabar šito reikėjo.
- Tiesiog šitoks neigiamas požiūris į save patį. Jis tave naikina. O ir šiaip pasaulis pilnas visokių... Žmonės juk... Na tu pats puikiai žinai, kokie kartais būna žmonės. O tau nereikia leisti, kad tave kas nors tryptų. Tau reikia pastovėti už save. - Dafydd nukreipus temą apie Aurio darbą jis noriai prabilo. Tokia lengva tema gal leis Dafydd užsimiršti.
- Oi, aš tau galėčiau pasakoti ir pasakoti. Kai aš atėjau į mokyklą galvojau, kad atidėstysiu pamokas, o mokiniai darys tai, ką pasakysiu. Bet pasirodė, kad yra viiisiškai kitaip. Kokių ten tik nėra perliukų... Vardais neminėsiu, bet galiu papasakot porą nutikimų. Vieną kartą kai reikėjo atkeikti muzikos instrumentus. Tada mokėmės apie garsinius prakeiksmus. Taigi beveik visa klasė ėmė groti tais instrumentais. Na ir tu pats gali numanyt kas nutiko. Taigi viena mergaitė užgrojusi pradėjo manyti, kad yra mažas vaikas. Ištaškė mano eliksyrus. O kai bandžiau jai duoti eliksyro, kuris turėjo nuimti prakeikimą. Ji ėmė šaukti, kad bandau ją nunuodyti. Aš tą eliksyrą užpyliau ant šokolado. Maniau, kad suvalgys jį ir tiek. Juk ji laikė save penkių metų vaiku. Oi kas ten dėjosi. Tai va taip man ir sekasi mokyti. - Nusišypsojo Auris.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Auris staiga pasidarė keistai draugiškas. Atrodo, tvirtai nusprendė išaiškinti, kad Dafydd yra įdomus ir dėmesio vertas žmogus. Deja, pastarasis žinojo, kad taip nėra. Kad ir ką Auris sakytų, velsietis negalėjo juo patikėti. Galbūt kada nors patikės Mayra, kuri vis primindavo tą patį. Bet šituo žmogumi, kuris tikriausiai tik ir ieško progos pažeminti?.. Na jau ne.
- O ką man daryti, jeigu... - pradėjo Dafydd, bet laiku save sustabdė. Ne, tikrai nereikėjo pradėti pernelyg atvirauti. Vaikinas visai nenorėjo, kad Auris žinotų pernelyg daug. Ko gero, ir apie netektį nereikėjo sakyti, bet jau buvo per vėlu. Mintimis vėl grįžęs namo raudonplaukis švelniai nusišypsojo. Labai norėjo ten grįžti ir apkabinti mylimąją. Nepaisant to, kad situacija vis dar buvo siaubingai sudėtinga, Dafydd žinojo: išgirdęs panašius žodžius iš brangiausio žmogaus pasaulyje pasijustų visai kitaip. Aurio draugiškumas kėlė įtarimą ir tam tikrą nerimą.
- Nemoku nei stovėti už save, nei galvoti apie save kitaip, - po kiek laiko pridūrė, bet laiku susiprato, kad pašnekovas pradėjo pasakoti apie darbą Hogvartse, kas leido lengviau atsikvėpti: pagaliau bus galima negalvoti apie tai, kokius trūkumus turi jis, Dafydd. Geriau jau prisiminti Hogvartsą. Žinoma, jis taip pat siejosi su neigiamais prisiminimais, tačiau paklausyti apie dabartinius mokinius buvo beveik įdomu.
- Nuoširdžiai tikėjai, kad mokiniai darys tai, ką liepsi? - pasitikslino Dafydd ir pabandė šyptelėti. Tą padaryti buvo labai sunku, bet toks jauno profesoriaus naivumas nustebino. Jis, Dafydd, tikrai nebuvo vienintelis mokinys, kuriam per pamokas daug smagiau buvo kankinti kitus (labiausiai profesorius). Neabejojo, kad ir dabartiniai mokiniai yra lygiai tokie patys.
- Man atrodo, turėtum būti iš tų profesorių, kurie moka sudominti mokinius, - nuoširdžiai pratarė Dafydd, kai Auris baigė kalbėti. Giliai širdyje tikėjo, kad šis vyrukas nėra blogas žmogus, tiesiog... Na, pamatęs Dafydd Carwyn Llewellyn tikriausiai iš karto nutarė, kad rado auką, kurią galima sutrypti ir išniekinti. Vien jau tai, kad dabar kalbėjo visai kitaip, tarsi bylojo, kad Auris nėra toks jau pabaisa.
- Ačiū už... Galimybę pabendrauti, - staiga pačiam sau netikėtai pratarė Dafydd.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2088
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Dafydd lyg ir norėjo kažką sakyti, tik nepabaigė. Auriui buvo įdomu ką jis norėjo pasakyti, taigi pratęsė jo mintį.
- Jeigu? Kas jeigu? - Ar jam reikėjo aiškinti šiam žmogui apie pasitikėjimą savimi? Greičiausiai ne. Gal dabar viskas, ką Auris bekalbėjo skambėjo netikrai. Vien dėl to susitikimo turguje. Bet kad jau pradėjo.
- Aš suprantu. Tokių dalykų taip paprastai neišmoksi. Čia tau ne kokia teorija, ne kerai, kuriuos galima įsikalti į galvą. Bet Jei taip ir toliau, tai tau gyventi bus vis sunkiau. - Pokalbis apie mokyklą buvo kur kas lengvesnis reikalas. Bet ir šios temos Auris nenorėjo taip pabaigti. Nors kai pagalvoji ar jam kištis į Dafydd reikalus?
- Na kaip. Aš aišku žinojau, kad kils kokių nesklandumų bet kad visiškai prarasiu kontrolę nemaniau. Mano pasaulis ir Hogvartso pasaulis tai du skirtingi dalykai. Tarkim taip. Kai gyvenau dvare ir dirbau ministerijoje jaučiausi tvirtai ir ramiai. O kai atėjau mokyti tai jaučiausi taip, lyg nesuvaldomai čiuožčiau ant ledo. - Tiesą pasakius ir tada, kai dirbo ministerijoje jau irgi buvo nekas. Dėl tam tikrų pasirinkimų Aurio gyvenime. Bet šitą jau geriau reikėjo lyginti ne su čiuožimu, o su klimpimu į pelkę. Bet apie tai Senkleris diskutuoti nenorėjo. Jau ir taip netyčia užsiminė apie dvarą.
- Ačiū. O šiaip nežinau. Paauglius kažkuo sudominti yra sudėtinga. - Nusišypsojo vaikinas.
- Bet dirbti man patinka. Neįprasta, todėl pasilikau ir toliau mokyti.
Paskutiniai Dafydd žodžiai jį vėl truputį išmušė iš pusiausvyros. Jis man dėkoja? Bet už ką? Varge, jei jau taip, tai jo gyvenime išties maža yra su kuo bendrauti. Jei dėkoja žmogui, kuriuo nepasitiki ir greičiausiai laukia kokių nesmagių netikėtumų.
- Man išties nesmagu, kad taip susitikome pirmą kartą. - Pasakė, nesumodamas ką atsakyti.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2123
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Muzikos namai - Menolizdis
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Auris, aišku, išgirdo tą neužbaigtą sakinį, tačiau Dafydd tik papurtė galvą ir daugiau nieko nesakė. Nė kiek neabejojo, kad šitam žmogui nebūtų įdomu klausytis apie jo praeitį. Ko gero, neįdomu niekam, net ir jo paties vaikams. Mayra ir taip viską žinojo, o pasaulyje nebuvo daugiau nė vieno žmogaus, kuriam rūpėtų, kaip Dafydd gyveno vaikystėje ir paauglystėje.
Dar viena Aurio replika buvo visiškai teisinga, bet tai buvo dalykas, kurio taip pat nesinorėjo analizuoti. Dafydd jau seniai buvo sau pasakęs, kad būti normaliu žmogumi išmoks tik iš Mayros. Būtent ji dėjo visas pastangas, kad vaikinas taptų tvirtesnis ir labiau pasitikintis savimi. Visos pastangos buvo dedamos tik dėl jos.
Apie Hogvartsą klausytis buvo žymiai paprasčiau. Tiesą sakant, net ir prisiminti save ten buvo visai smagu. Kai Auris kalbėjo apie sunkiai suvaldomus ir sudominamus mokinius, visai nereikėjo galvoti apie tai, kad sėdėjai ten aštuonerius su puse metų ir vis tiek mokyklos nepabaigei. Ne, buvo galima prisiminti, kaip per Lorijan pamoką išmetei batoną pro langą ar nudažei Moore plaukus baklažanine spalva. Dafydd nejučia nusišypsojo.
- Na, tikiuosi, kad neturi tokių pabaisų, koks buvau aš, - šiek tiek atsipalaidavęs pratarė raudonplaukis. Beveik norėjo papasakoti ką nors iš savo nuotykių, tačiau laiku prikando liežuvį. Auris buvo šiek tiek jaunesnis, tad, ko gero, viską žinojo. Kad Dafydd buvo išmestas iš Hogvartso, žinojo puikiai, ir su mielu noru tą pademonstravo. Dabar buvo smalsu, kaip pats tvarkytųsi su tokiais mokiniais ir suprato besiviliantis, kad jo mažyliai tokie nebus. Bet tam nebuvo priežasties, ar ne? Visi trys vaikai buvo beprotiškai mylimi, jie neturėjo gintis nuo viso pasaulio.
- Pamiršk, - nepatogiai pasijutęs pratarė Dafydd ir pasimuistė krėsle. Suprato, kad tuos žodžius iššaukė netikėta padėka, tad pasijuto kiek kvailai. Vis dėlto ką nors keisti jau buvo per vėlu. Pažvelgęs į Aurį atkakliai bandė sugalvoti, ką būtų galima pasakyti, kad tik nereikėtų grįžti prie sudėtingų temų.
- Gal turi brolių ar seserų, kurie vis dar mokosi Hogvartse ir yra tavo mokiniai? - galiausiai pasidomėjo. Klausimas, ko gero, nebuvo įdomus, bet Dafydd nuoširdžiai stengėsi.