[Deklanas W. Senkleris]

Jau kas kas, o tėvas tai tikrai jo neieško. Kai jis dingo, trynėsi nežinia kur. Gal nė nežino, kad jis išėjo. O jeigu ir žino, jam visiškai nerūpi. Dėl šito Deklanas buvo visiškai tikras. Aaronas Senkleris matė tik savo nosį, ir jam pasaulyje daugiau neegzistuoja niekas. Kam apsimetinėti, kad yra kitaip?
- Gerai, tebūnie, galiu vykti į tą tavo dvarą, - burbtelėjo. Stengėsi neparodyti, kad išties nori jį pamatyti. Bet kitas dalykas vis dėlto suerzino, taigi pikčiau paklausė: - Kam jiems kažką sakyti?  Jiems neįdomu.
Tiesa, mamai gal ir rūpėjo, bet Deklanas neketino to pripažinti. Na, o tėvas... Apie jį nuomonė jau aiški. Bėda ta, kad net jeigu nevyks į dvarą, Auris viską išpliurps. Tad kam nepasinaudoti situacija? Kam likti gatvėje, kai gali keliauti kažkur, kur yra ne tik maisto, bet ir tarnų? Na, bent jau Deklanas kitaip dvaro negalėjo įsivaizduoti.
Į tą Dafydd nekreipė dėmesio. Buvo dėkingas už maistą, bet to nepasakė. Paėmė iš Aurio ir atsargiai atsigėrė sultinio. Labai skanu, bet iš karto pasidarė bloga. Padėjo puodelį ant žemės ir atsargiai atsikando bandelės. Skrandis labai neprieštaravo, tad lėtai ją sukramtė.
- Aš daugiau niekada su juo nekalbėsiu, - dar pilna burna pasakė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Turint omenyje, kad šitas Deklanas yra Aarono Senklerio sūnus, Dafydd būtų tikėjęsis ko nors blogesnio. Tokio žmogaus vaikas negali būti nei mandagus, nei draugiškas, o šitas atrodė beveik normalus. O gal tai sunkios sąlygos privertė jį susimąstyti? Kita vertus, jeigu jis išties paspruko iš tėvo namų, nes nebegalėjo jo pakęsti, tai turbūt pasako gana daug.
Žinoma, Dafydd šių svarstymų neįgarsino. Jautė iš viso neturintis čia būti, bet tiesiog pasprukti tarsi nei šis, nei tas.
- Jau nekalbant apie tai, kad tėvai privalo žinoti, kur esi, jeigu Auris jiems nepraneš, kada nors sužinoję gali apkaltinti pagrobimu, - nesusilaikęs ištarė, kai Deklanas pareiškė nepasitenkinimą, kad draugas ruošiasi susisiekti su tėvais. Gal ir pyksta, bet visai išjungti smegeninės irgi nereikia. Kita vertus, šitas berniukas dar visai mažas. Jeigu atmintis neapgauna, jaunesnis už dvynius.
Su tam tikru susidomėjimu žvelgė, kaip Deklanas valgo. Turėjo labai pasistengti, kad neužsigalvotų apie tai, kaip Mayrai teko jį maitinti. Jo ir šito vaiko situacijos vis dėlto visiškai skirtingos. Nors ar tikrai? Galbūt kada nors pasikalbės apie tai su Auriu, nors, ko gero, nenorės kelti bjaurios praeities į paviršių. O dabar, ko gero, išties metas tiesiog keliauti namo. Apmaudu, kad pokalbis apie Eliotą ir jam į akį kritusią mergaitę pasisuko šitaip, bet ką padarysi. Kada nors būtinai tai aptars.
- Jeigu reikės kokios pagalbos ar ką, parašyk. Ir šiaip pranešk, kaip sekasi, - ištarė Dafydd galva parodydamas į Deklaną. Visai neaišku, kas čia iš viso šito išeis. Dar pridūrė: - Turbūt nebegaliu būti naudingas, tad keliausiu. Sėkmės.
Ištiesė Auriui ranką atsisveikinti ir neskubėdamas paliko skersgatvį. Ši diena pasisuko visai ne taip, kaip jis tikėjosi.

[Auris Senkleris]

Auris nesiginčyjo dėl nieko, ką sakė Deklanas. Tik linktelėjo, kai Dafydd užsiminė apie pagrobimą. Žinoma, kad jis turėjo pranešti tėvams ir su jais kalbėtis. Na, o Deklanas kol kas gali sakyti ką nori. Juk viskas ant emocijų, viskas dar labai jautru. Turi nuvėsti, turi praeiti laiko.
Berniukas valgė normaliai, tai yra neskubėjo. Auris viduje niršo nes jautėsi taip, tarytum čia Deklanas jam darytų kažkokią paslaugą eidamas kartu į dvarą. Realiai žinojo, kad čia tiesiog paaugliškos nesąmonės, jei taip elgtųsi kas kitas net dėmesio neatkreiptų. Bet Deklanas vis dar turėjo Aarono sūnaus etiketę.
- Dėkui už pagalbą. Gerai, susirašysim ir susitiksim. - Atsisveikino su bičiuliu. Panoro staiga išeiti taip pat, kaip tą padarė Dafydd. Visai nenorėjo čia veltis. Atbudo baimė dėl Rolando. Kas, jeigu jis neįleis Deklano į dvarą? Jei pasakys, kad tai Aurio reikalas jo problemos ir nenorės juo pasirūpinti? Tas nepasitikėjimas dėde vis tiek buvo išsikerojęs net po nutikimų su Eion ir Grėhemu su Fausta. Tada jei šitaip nutiks bus labai sunku. Bet negalėjo parodyti kaip staiga susijaudino.
Truputį pasėdėjo ramiai, nenorėjo deklano judinti tik pavalgiusiu. Bet paskui padėjo jam atsistoti.
Jis išmes mus lauk tikrai. Galvojo vyrukas. Žinojo kad taip bus. Kad liks vienas ir nieko čia nepadarysi. Gal net neverta eiti į dvarą? Bet visgi išvyko kaip tik ten. Negalėjo važiuoti reaktyviniu autobusu, nes tada Deklanui tikrai būtų prastai. Taigi pasitelkė nešyklę.