[Levanda Marchetti]

Marchetti, išgirdusi, jog ši herbologijos pamoka prasidės šeštą ryto, net neplanavo joje apsireikšti. Mergina ir taip skrupulingai lankė paskutines pamokas. Nors jose mažai ką veikdavo, tačiau lankomumu prilygo hogvartso pirmūnams. Tad viena pamoka šian ar ten, mažai ką pakeis.
Nepaisant visų norų, dar prieš šešias ją pažadino Mendel, kuri, tikrąją to žodžio prasme, atitempė vis dar miegančią ir kažką po nosimi niurzgančią penktakursę.
Išgirdusi, jog šiandien reikės atlikti praktiką, dar labiau paniuro. Mergina jau buvo pripratusi prie teorinių pamokų. Atslinkdavo, atsisėsdavo, mokytojui kažką burbant, kartais pavartydavo vadovėlį ir viskas. Neturėdama savojo augalo, Levanda neturėjo jokio noro kaulyti iš kitų hogvarsiečių ar bandyti nugvelbti nuo kokio žioplesnio jaunėlio. Negana to, jos kojos tokį ankstyvą rytą svėrė toną, rankos buvo it guminės, o koordinacija iš vis sutrikusi: beeidama sugebėjo net tris kartus petimi atsitrenkti į pilies sienas.
- Jau geriau būčiau pamiegojusi, - tarstelėjo kompanionei.
Dori jai bandė praskaidrinti nuotaiką, vis užsimindama apie pusryčius ir kruasanus. Nuo tokių kalbų merginai tik seilės pradėjo varvėti. Žinoma, ji tik ir svajojo apie šilto gėralo puodelį ir kokį gardumyną. Nebūtinai kruasaną. Jai būtų užtekę keksiuko su mėlynėmis ar gabaliuko obuolių pyrago su stikline šilto pieno.
Vis dar besvajojant apie pusryčius, Mendel ją griebė už parankės ir vėl tempėsi į kitą šiltnamio galą. Marchetti net nesuprato, kur yra vedama. Jos kūnas vis dar atsisakė normaliai funkcionuoti, o ir šiaip pamokose nieko negirdinti ir mieganti klastuolė šiandien jautėsi it gyvendama kitoj planetoj.
 - Labas, - tarstelėjo tik dabar prieš save išvydusi švilpę.

[Alanas Senkleris]

O, kaip žavingai jis įkliuvo. Dar gyvenime nesijautė taip klaikiai suvaržytas. Net blaškytis pavargo ir nurimo. Bet tada jį gerokai trūktelėjo Matthew ir išvadavo iš to siaubingo augalo šakų raizgyno. Skaudėjo. Norėjosi ramiai pasėdėti, bet šuo... Jis jau irgi buvo laisvas ir vaikinas dėkingai žvilgtelėjo į Gruodę.
- Visų pirma, niekur aš jo nesivedžiau. - Pasakė. Norėjo ištarti piktai, bet nesigavo. Jis tiesiog prisėdo šalia dingo. Labai bloga mintis buvo čia atsibelsti. Nekenčiu šitų vyšnių.
- Jūsų obelys kur kas geriau, nei šitos kvailos siaubūnės vyšnios. - Pasakė ir nusisuko į savo augintinį. Reikėjo eiti iš čia, gal nuvesti dingą pas profesorių Beaumont, kad jį apžiūrėtų. O be to ir pats jautėsi gerokai apdraskytas spyglių, ant rankų buvo matyti kraujo lašelių. Kitais metais ir kojos čia nekelsiu. Nusibodo man... Taškas... Kad gyvenime čia ateičiau daugiau. Tai jau ne, niekas neprivers. Kad ir ką bedaryčiau šitoje pamokoje viskas pasibaigia prastai. Velniop tuos egzus. Siuto mintyse. Dar ir skausmas savo pridėjo. O dar ir tai, kad jautė kaltę, nes šuo susižeidė.

[Meghan Natali Pritz]

Kodėl Meghan šeštą valandą ryto atsivilko į pamoką, ir dar herbologijos, buvo tikrai geras klausimas. Kita vertus, atsakymas buvo lygiai toks pat geras - ji buvo Meghan Natali Pritz. Daugelio profesorių košmaras, kuris pamokas pasidaro smagias jam pačiam - ir tragiškas profesoriams.
Šiaip ar taip, šį ankstų rytą rudaplaukė mergaitė stovėjo šiltnamyje ir svarstė, ką būtų galima padaryti šiandien, kad misterio grybo, dar žinomo kaip herbologijos profesorius Matthew Turner, gyvenimas dar labiau apkarstų. Šioje vietoje švilpiukei reikėjo ne juokais pasukti galvą, nes šio apgailėtino girtuoklio gyvenime, toks jausmas, jau nebeliko vietos naujoms blogybėms - viskas buvo užkišta senomis.
Nespėjus nieko nuspręsti, Meghan pajuto, kad kažkas prie jos artinasi. Atsisukusi pamatė Dori, atsitempiančią kažkokią jau matytą klastuolę. Pasiraususi smegeninėje, švilpiukė prisiminė, kad jos vardas Levanda.
- Sveika, - šyptelėjo merginai ir pasisuko į draugę. - Supranti, gyvenimas pasidarė nuobodokas. Reikėjo kažkur pasilinksminti, - išraiškingai dėbtelėjo į profesorių. - Prisidėsit? - paklausė galvodama, kad trise turėtų būti dar smagiau. - Pusryčiai? Na, jei spėsiu, mielai.
Meghan vėl įsmeigė akis į šiltnamį ir herbologijos profesorių, ieškodama kokios nors silpnos vietos, į kurią būtų galima pasikėsinti. Visada smok ten, kur taikinys nemato... Deja, jokia mintis neatėjo į galvą. Atsidususi švilpiukė atsisuko į Dori ir jos draugę.
- Turi kažkokių minčių?
Nepatikslino dėl ko, tačiau puikiai žinojo, kad draugė ją supras be tolimesnių žodžių.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Gyvenimas - sudėtingas dalykas. Tai nebuvo džiuginanti išvada, bet, deja, buvo būtent taip. Netrukus Elliw šią išvadą pamiršo, tačiau tai nuotaikos nepataisė. Ją užgriuvo pernelyg daug nelaimių. Ant žemės mėtėsi kažkoks daiktas, kuris nebuvo teleskopas, visi pasaulio astronomijos prietaisai buvo išnykę, draugės, atrodo, pamiršo, kad Elliw egzistuoja. Nenuostabu, kad velsietė jautėsi nusiminusi, ir visai nesvarbu, kad neprisiminė to priežasties.
Aplinkinis erzelis trikdė. Jis tikrai nepadėjo surasti Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės ir Sarah. Pasibaisėtinas gyvenimas, ar ne? Elliw neprisiminė, ar nebuvo priėjusi kokios nors kitos išvados, tad dabar jautėsi esanti neįtikėtinai protinga. Tai šiek tiek džiugino, tačiau draugių neegzistavimas vis dėlto kiek trikdė. Kodėl jos negali atsirasti ir išspręsti visų pasaulio problemų? Smagiausia, žinoma, būtų, jeigu geros mergaitės padėtų išnaikinti visas bjaurias mergiūkštes, kurių pasaulyje buvo tikrai per daug. Taip pat ir keistas mergaites. Ta, kuri iš kažkur atsirado netoli velsietės, tikrai buvo keista, ji klastuolei visiškai nepatiko. Tarsi nebuvo bjauri mergiūkštė, tačiau kažkas su ja vis tiek buvo negerai. Laimei, ji netruko dingti, tad buvo galima pasimėgauti gyvenimu. Netrukus Elliw neprisiminė, kodėl ketino tai daryti, tad viltingai nužvelgė aplinką. Nė viena iš gerų mergaičių paslaptingai neatsirado, kas šiek tiek apsunkino situaciją. Ar gali būti, kad… Ne! Elliw draugės jos tikrai nepamirštų!
- Kas tu? - paklausė pirmą kartą matomo berniuko, visai pamiršusi, kad ką tik galvojo apie penkias drauge. Galbūt jis sugebės paaiškinti, kas vyksta šiame pasaulyje? Deja, velsietė jautėsi visiškai pasimetusi. Ko gero, nereikia ir sakyti, kad jausmą esą ji labai protinga jau seniai buvo pamiršusi.

[Matthew Turner]

Matthew nemėgo laužyti pažadų. Ir visiškai nesvarbu, kam jie duoti. O jeigu pasižadėjai sau, viskas pasidaro dar rimčiau. Būtent dėl tos priežasties jis atkakliai kartojo, kad niekur neis. Akys užkliudė Pritz, tačiau neketino pasiduoti. Mokslo metai pamažu artėjo prie pabaigos, o tai reiškė, kad galima negalvoti, kas bus per kitą pamoką. Ši nebuvo iš lengvųjų, bet tie žiopliai ir per itin paprastas pamokas rasdavo būdų susimauti. Vadinasi… Na, tiek jau to.
Vos tik Matthew baigė kalbėtis su savimi (vieninteliu mąstančiu žmogumi šiltnamyje!), prie jo ir vėl priėjo ta pati mergaitė. Mokslo metų pradžioje davė jai papildomų taškų už gerą darbą pamokoje, o dabar…
- Ne, - tiesiog pratarė, kai ji paprašė kažką padaryti su vazonu. Atsakymas, ko gero, skambėjo nelabai mandagiai, tačiau Turner negalėjo sulaužyti sau pačiam duoto pažado. Stovėdamas savo vietoje vazono neužkels, kas reiškė, kad jis to iš viso nedarys. Žinoma, panaudojus magiją tą padaryti būtų įmanoma, bet… Argi Matthew ketino naudoti magiją? Tikrai ne. Tegul mokiniai sau darbuojasi.
Senkleris atrodė rimtai nukentėjęs, bet tai herbologui rūpėjo mažiausiai. Kas kaltas, kad tam vaikui nuolat kažkas atsitinka? Tegul Auris pasirūpina savo pusbroliu ir auklėtiniu! Šiaip ar taip, Matthew nėra kažkokia auklė, jis tik… Herbologijos profesorius.
- Kaip malonu, kad prisimeni, ką mokeisi per herbologiją, - burbtelėjo Matthew, kai Alanas užsiminė apie obelis, kurias Turner pats jau baigė pamiršti. Tikėtina, kad apie jas kalbėjo ankstesniais metais. Vis tik net ir tai neprivertė pajudėti iš savo vietos. Herbologas puikiai prisiminė, kad Gruodė priėjo prie Elliw. Jeigu nori išgyventi, tą mergą apeik plačiu lanku mintyse pasakė sau profesorius, tačiau balsu neištarė nieko. Na jau ne, jis čia stovės tol, kol išgirs palaimingą varpo skambesį.

[Gruodė Rimeikaitė]

Profesorius mergaitei priminė mokytoją, kuris jau nusikamavo nuo savo darbo ir tiesiog negali jo pakęsti. Pavyzdžiui, tokia pati buvo ir Anglų kalbos mokytoje įprastoje mokykloje. Tiesa, Gruodė ėjo į ją labai neilgai, bet gerai prisiminė tą moterį.
Varniukė giliai atsiduso. Ką dabar su tuo augalu daryti nežinojo. Pastoviniavusi kelias sekundes prabilo.
- Tai nekelsit taip? Gerai. Tada aš čia stovėsiu iki pat pamokos pabaigos ir nesijudinsiu iš vietos. - Ji sustingo ir susidėjo sutvarstytas rankas už nugaros. Atrodė taip, lyg neketintų pasijudinti iš vietos kokį šimtmetį.
- Magija aš tokio sunkaus vazono nepakelsiu. O mano rankos sužeistos ir jo aš neišlaikysiu ir numesiu ant Elliw. Tada pats žinot kaip bus. Juk jums būtų visai visai paprasta atsikelti, paeiti tuos kelis žingsnelius ir pakelti tą vazoną. Štai ir viskas. O aš tada nuo jūsų pasitraukčiau ir duočiau ramybę. - Derėjosi mergaitė, nors ir prisibijojo, kad mokytojas supyks.
- Elliw nieko negali padaryti, kad jai taip nesiseka ir tai juk irgi žinote. O jei tas augalas liks taip arti jos, ji susižeis. - Visi šie įvykiai taip įsuko Gruodę, kad ji pamiršo net savo labai prastą nuotaiką vos čia atėjus ir apie tai nebegalvojo. Žinoma, norėjo, kad ši pamoka pasibaigtų. Bet dabar didžiausias rūpestis buvo tas pavojingas augalas ant žemės. Gulintis prie pat Elliw.

[Alanas Senkleris]

Didžiausia kvailystė visatoje buvo čia atsibrukti. Jei  kada nors dar čia užsuksiu... Jis piktai dėbsojo į stalus su augalais. Į Turner pastabėlę nieko neatsakė, nes buvo svarbesnis reikalas. Reikėjo atsikelti ir išeiti iš šiltnamio. Jei nelaikysiu herbologijos egzamino, mane išgrūs iš mokyklos ar ne? Už nepažangumą. Gal ne? Bet regis reikia išlaikyti visus egzaminus, kad pereičiau į kitą kursą. Šlamštas. Tik po VML galėčiau atsisakyti Herbologijos. Nesąmonė. Jo apmąstymus nutraukė Elliw.
- Ko? - Paklausė pikčiau nei norėjo. Visai ne jai tas pyktis buvo skirtas. Alanas nužvelgė ją, augalą gulintį pavojingai arti. Reikėtų patraukti. Iškart pagalvojo rūpestingoji vaikino pusė. Keista, kad ji dar neįkišo rankų į tuos spyglius.
- Aš Alanas. Esu su tavimi visą šią pamoką Elliw. - Atsakė ieškodamas savo burtų lazdelės. Ji turėjo gulėti kurioje nors kišenėje, bet negulėjo. Pamečiau. Kažkur iškrito, kai galinėjausi su šita nesąmoninga vyšnia. Be lazdelės būti Senkleriui visiškai nepatiko. Pasijuto kaip be rankų. O jeigu ji sulūžo?
Grifas puolė žvalgytis. Atsitūpė, susilenkė ir ėmė naršyti visur po stalais. Skaudėjo lankstytis.
- Elliw, gal matei ant žemės tokią lazdelę? Jeigu padėtum man surasti, galėčiau sutaisyti tavo teleskopą. Tik atsargiai, labai atsargiai. Matai šalia tavęs gulinti daiktą visai nepanašų į tavo teleskopą? Jis pavojingas, duria. Jis mūsų priešas. - Pabandė jai viską paaiškinti.
Reikėjo išvesti iš čia šunį ir išeiti pačiam. Bet negalėjo palikti savo burtų lazdelės.

[Bonė Aneta Iden]

 Šiltnamiuose vyravo tikras chaosas. Kelios vyresnio amžiaus merginos su klastingomis išraiškomis veide, rodos, ketino susprogdinti pusę šiltnamio. Dauguma mokinių vadavosi iš žiauriųjų augalų šakų, o profesorius Turner atrodė taip, lyg jam rūpėtų tik kuo greičiau sprukti iki artimiausio baro ir su kokia kolega "išlenkti taurelę". Alisai jis atrodė nelabai patikimas mokytojas. Žinoma, ji nepažinojo beveik nė vieno tų mokinių, kurių veidus, rankas ir kaklus žalojo gumbuotosios šakos. Tačiau, pamačius Alaną, negailestingai talžomą savo vyšnios, mergaitės skruostai dar labiau išblyško. Ji čiupo vieną laistytuvą ir, paskubomis traukdamasi lazdelę iš užančio, atskubėjo prie draugo.
 Laimei, kol ji priėjo, trečiakursį spėjo išvaduoti kažkokia smulkutė pirmakursė iš varno nago. Tačiau grifas atrodė nekaip, veidas, rankos ir kaklas apdraskyti ir kruvini, o dailus šuo mažosios jo gelbėtojos glėbyje irgi paženklintas galynėjimosi su vyšnia.
 -Alanai, - kur kas garsiau, nei ketino, šūktelėjo švilpynukė, pagaliau pasiekusi jo vietą, - O varge. Palauk valandėlę, pamėginsiu viską atitaisyti.
 Ji nužvelgė šuns kailį ir grifo rankas, keliose vietose sukruvintas ir apdraskytas. Tuomet išsitraukė lazdelę ir savo eliksyrų rinkinį. Išvyniojusi odinį dėklą, skvarbiai nužvelgė visą jo turinį - daugybę kolbų, mėgintuvėlių, dėžučių ir kitokių talpų. Pagaliau rado, ko ieškojo - nedidelį indelį su skaidriu skysčiu - Diktono esenciją.
 - Na štai. Šitas turėtų padėti, - tarė pirmakursė.
 Ji klausiamai pažvelgė į Alaną. Rodos, grifas neprieštaravo ir Alisa ėmėsi darbo - atsuko buteliuką, pritraukė pilną pipetę ir pakėlė virš sužalotų vaikinuko plaštakų.
  - Šiek tiek skaudės, - įspėjo ji ir ėmė lašinti esenciją ant sužeidimų. Skystis rūko, garavo ir graužė. Vienuolikmetė iš visos širdies troško, kad vaistai suveiktų. Ji nenorėjo dar labiau sužaloti draugo. 
 Skysčiui neberūkstant ir, atrodo, atlikus savo darbą, švilpynukė vėl susuko savo eliksyrų rinkinį, įsidėjo į krepšelį, persimestą per petį ir tuomet nukreipė lazdelės galiuką į žaizdas ant kaklos ir veido.
 - Vulnera selentur, - sumurmėjo pirmakursė. Burtais ji pasinaudojo tam, kad nereikėtų liesti draugo veido, nes vien nuo tokios minties jai iš gėdos nurausdavo skruostai.
 Tuomet Alisa atsisuko į šunį. Jis atrodė taip pat prastai, kaip ir Alanas prieš kelias sekundes - kailyje buvo matyti kraujas, besisunkiantis iš daugybės žaizdų.
 - Tvirtai laikyk jį, - tarė ji varniukei, - Verčiau paglostyk štai čia, nes jam skaudės labiau, nei tavo draugui iš Grifų Gūžtos, - Tai tardama, mergaitė suėmė mažutę pirmkursės plaštaką ir uždėjo ant šuns galvos, tarp ausų. Tai padariusi, atsigręžė į Alaną, norėdama paprašyti jo leidimo, tačiau draugas ropinėjo grindimis, ieškodamas savo lazdelės.
 Vėliau reikės jam padėti. O varge, kiek nelaimių gali atsitikti per herbalogijos pamoką. Dar ir tos mažos mergytės teleskopas ir vazonas dužo. Pasistengsiu ir jai padėti, nors ji ir atrodo taip, tarsi savo pačios šešėlio išsigąstų. Na, manau Alanas neprieštaraus, jei pasirūpinsiu šitu gražuoliu.
 Šitaip nutarusi, švilpynukė vėl atsigręžė į šunį ir pakartojo viską, ką darė trečiakursiui - užlašino ant žaizdų diktono esencijos, didesnes užgydė kerais. Visos šios procedūros metu, gyvūnas inkštė ir pirmakursei ne kartą kilo mintis, kad jis išsprūs iš trapių varniukės rankų. Tačiau, laimei taip nenutiko. Visai sėkmingai užgydžiusi įžeidimus, Alisa atsigręžė į Alaną ir priklaupė ant šiltnamio grindų greta jo. Bet mažo medinio pagaliuko - nei girdėt, nei regėt. Mergaitė vėl pakilo ir apžiūrėjo grifo darbo vietą.  Jau atrodė, kad lazdelė dingo, bet pirmakursė ją pamatė. Lazdelė styrojo po vazonu, dengiama grėsmingų jos ir Alano vyšnių šakų. Švilpynukė žaibiškai pakišo delną, sugriebė lazdelę ir atitraukė, saugodamasi plėšrių augalo nagų. Tuomet padavė ją grifui, tardama:
-Štai tavo lazdelė. Radau ją po tuo klastingu augalu. Viskas gerai, gali nedėkoti. Juk draugai tam ir yra - kad padėtų.
 Taip tarusi, Alisa atsigręžė į klastuolę, rodos, nesusigaudančią aplinkoje.
 - Na, tikiuosi, jums viskas gerai, Pasakykite jei reikės pagal... Oj!
 Mergaitė nespėjo baigti. Klastingosios vyšnios šakos apsivijo jos kaklą ir įtraukė į savo žiaurų glėbį. pasaulis pavirto skausmu ir šakų raizgalyne. Jausdama, kaip vyšnia negailestingai talžo jos veidą, švilpynukė kilstelėjo lazdelę ir ištarė:
-Difindo!
 Kerai buvo nelabai sėkmingi - pirmakursė perrėžė ne tik augalo šakas, bet ir savo pačios kaklą. Tačiau bent jau pavyko išsilaisvinti. Ir, staiga, nuskambėjo varpas.
 Alisa kiek sutriko. Ji tiek pasinėrė į pagalbą draugams, kad visai pamiršo esanti pamokoje ir kurį laiką stoviniavo prieš Alaną svyruodama ir mindžikuodama.
 -Na, mmm... Ate, iki sus-susitikimo! - išmikčiojo ji ir nedrąsiai apkabino vaikinuką.
 Tuomet, visa užraudusi atsitraukė ir, džiugiai pamojusi, išskubėjo iš šiltnamių.
 Nekokia buvo pamoka. Turner tikras beprotis, reikėtų laikytis nuo jo atokiau. Na, bet bent jau padėjau Alanui ir toms vargšėms mergaitėms. Tikiuosi, jiems visiems viskas gerai. Na, o tas Matthew tai tikras bukagalvis. Nors ko stebėtis. Kai tavo gyvenimas susideda tik iš vyno ir augalų, žmogus tikrai gali nuprotėti.
 Ir Alisa, jau kiek pralinksmėjusi ir vis dar degančiais skruostais, nuskubėjo vidun, į pilį. Kylanti saulė puikiai atspindėjo jos nuotaiką. Nepaisant to, kad neatliko praktikos, mergaitė pirmą kartą gyvenimą pasijuto tikrai laiminga.

[Matthew Turner]

Na ir eik tu po velnių! mintyse plūdosi Matthew, tačiau šį kartą pavyko tokių žodžių nepasakyti garsiai. Nereikėjo leisti mokiniams suprasti, kaip jis jaučiasi. Žinoma, bet kuris bent kiek protingesnis žmogus susivoktų, kad Matthew Turner ne itin myli savo mokinius. Vis dėlto Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokiniai buvo tikrai apgailėtino bukumo padarai, tad buvo galima dėti viltis, kad jie to nesupranta.
- Panelė Goff yra pakankamai suaugusi, kad užkeltų ant stalo vazoną, - tarstelėjo Turner, tačiau kuo puikiausiai suprato Gruodės nerimą: jeigu ta anomalija atsidurs prie vyšnios, gyva tikrai iš čia neišeis. O ji buvo įdomus atvejis: Matthew nelinkėjo jai mirties, bet spėjo, kad būtent ji nusigaluos pati pirma.
- Jeigu nepatinka dirbti su panele Goff, kitą kartą prie jos nė nesiartink, - pridūrė Turner. - O jeigu baigei darbą, iš viso gali keliauti sau.
Kilo įtarimas, kad nieko Gruodė nebaigė. Šį kartą net ir geri mokiniai buvo nusiteikę viską dar labiau sugadinti. Ak, kad taip Matthew žinotų, kur yra jo burtų lazdelė... Deja, ši informacija nebuvo žinoma, tad reikėjo gelbėtis žodžiais.
Ten, kur buvo Senkleris, kažkas vyko, bet Matthew tai nė kiek nerūpėjo. Jam reikėjo išgerti ir gerai išsimiegoti. Ir pagaliau mesti darbą šitoje kvailoje mokykloje. Taigi jis ir toliau laikėsi savo nuostatos likti čia ir nekelti kojos. Kaip ir sau pažadėjo: jeigu mokiniai pageidauja, gali kuo ramiausiai padvėsti.
- Kaip ir sakiau, gali keliauti sau, - priminė Varno Nago mokinei, nė nepasivarginęs pasitikrinti, ar ji čia tebėra. O koks vis dėlto skirtumas? Vis tiek šitie prakeikti vaikigaliai profesoriaus Turner neklauso.

[Gruodė Rimeikaitė]

Mergaitė vis dar stovėjo priešais tą užsispyrusį profesorių. Kuris neketino dirbti savo darbo. Bet po truputį jos ryžtas čia stypsoti pradėjo dingti.
- Šiaip jau profesoriau, aš nesakiau, kad man su ja dirbti nepatinka. Aš sakiau, kad ji vazono neužkels. Greičiau užsivers jį ant savęs.  O aš irgi negaliu jo užkelti. Bet žinot, dabar pasakysiu jums tik vieną dalyką. Man su jumis dirbti visai nepatinka. - Beviltiška. Tegu dabar atima taškus ar skiria areštą ir kas iš to? Ar kitais metais irgi bus šios pamokos? Kaip aš čia ko nors išmoksiu? Bet kai pagalvoji, tai ir kitos pamokos ne itin man sėkmingos.
- Na ir būkit čia sau. - Pasakė ir nuėjo šalin.
Prie jos keistos ir sužalotos draugijos priėjo kažkokia nepažįstamoji. Ji sukosi labai greitai ir Gruodei teliko tik stebėti ką ji veikė. Tą ir darė glostydama šunį. O čia tai tirpalas, oho. Stebėjosi pirmą kart matydama kaip greitai sugyja žaizdos. Ar mano randus jis veiktų? Reikės paskaityti kur nors.
Kai toji mergaitė ėmėsi gydyti šunį Varniukė jį ramino. Dingas lyg viską suprasdamas ramiai sėdėjo ir leidosi tvarkomas. Iš kur ji išvis čia išdygo? Stebėjosi Rimeikaitė.
- Ačiū už pagalbą. - Padėkojo ji.

[Alanas Senkleris]

Lazdelė prasmego kiaurai žemę. Alanui jau viskas pradėjo dar labiau nusibosti. Velniop. Dingstu iš čia. Reikės paprašyti Aurio, kad nuvežtų mane į Skersinį Skersgatvį. Nusipirksiu kitą. Tai yra paprašysiu, kad jis nupirktų. Tai, kad reikės aiškintis pusbroliui vertė dar labiau niršti. Nesąmonė. Niekas taip nemėto lazdelių. Gal Matthew tvarkydamasis ją kur nors atras. Reikės paprašyti, kad atneštų.
Reikia pašaukti Gruodę. Ką ji išvis ten kalba tiek laiko su Turner? Ir pats metas nykti iš pamokos. Dar kažkaip reikia įkalbėti Elliw eiti kartu.
Alanas norėjo tai ir padaryti,  bet prie jo priėjo Alisa. Tą mergaitę sutiko per vieną pamoką. Kaip ir planavo daugiau su ja pabendrauti, bet neištaikė progos.
Vos jai prisiartinus suirutė pradėjo tvarkytis.
- O tu atrodo turi viską visiems gyvenimo atvejams. - Šyptelėjo Senkleris, kai ji užlopė žaizdas. Tuo tarpu ir Gruodė sugrįžo ir jos pradėjo gydyti šunį.
- Na Elliw, kelkis, eikim gerai? Nenorėčiau čia tavęs vienos palikti. - Pradėjo ją skubinti jau nebegalvodamas apie tą lazdelę. Bet štai ir ji atsidūrė vaikino rankoje.
- Ačiū. Labai tau dėkui. - Padėkojo vis dar besistebėdamas staigiu mergaitės atsiradimu šalia.
- Reparo. - Pabaigė Gruodės nevykusį darbą.
- Na Elliw, imk teleskopą ir dingstam. - Ai dar tas kvailas vazonas. Ir kaip jis nesudužo?
- Wingardium Leviosa. - Pagaliau tas daiktas atsirado savoje vietoje. Užtai Alisa atsidūrė prastoje situacijoje, bet pati išsisuko iš jos. Reikėtų man iš jos išmokti šitokio sugebėjimo viską planuoti. Pamanė, kai staiga trumpai jį apkabinusi, kas nustebino, nes beveik jos nepažinojo, išėjo iš šiltnamio.
- EEE... Iki... - Išvebleno senkleris.
Jiems beje irgi atėjo laikas išeiti. Sudie Herbologija, daugiau nesusitiksime. Koks palengvėjimas. Teliko tik imti ir iš čia sėkmingai išeiti. Jei tik Elliw tą sugebės padaryti bus nuostabu.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw netruko pamiršti, kad klausė, kas yra kažkoks berniūkštis. Suprantama, ji neprisiminė ir paties berniūkščio, tad jam prabilus šiek tiek išsigando. Gerai įsižiūrėjusi suprato, kad jis nėra nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, nei ne ne ne neLiucija. Vadinasi, buvo galima šiek tiek nurimti, tačiau vis tiek buvo nejauku. Nė viena iš penkių draugių neatsirado, o tai visai nedžiugino. Reikėjo eiti ir jas surasti.
Elliw žengė žingsnį, mat norėjo iš karto kibti į paieškas ir vos neužlipo ant kažkodėl ant žemės besimėtančio augalo. Tai nebuvo teleskopas, tad velsietė pasipiktinusi nuspyrė vazoną į šalį. Aplink ją buvo pilna žmonių, bet nė vienas iš jų nebuvo nusiteikęs pasakyti, kur būtų galima rasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah. Taip pat niekam pasaulyje nerūpėjo teleskopų gerovė. Vadinasi šitie žmonės yra visiškai nereikalingi. Elliw norėjo jiems tą pranešti, tačiau nerado tinkamų žodžių. "Tai tu kalta!" čia visiškai netiko, tad klastuolė susimąstė. Visai netrukus pamiršo, apie ką galvoja, tad apsižvalgė. Vaizdas nenudžiugino.
- Mano teleskopas! - staiga nušvito mergaitė, kai jos rankose iš kažkur atsidūrė minėtas prietaisas. Gerai jį apžiūrėjusi suprato, kad tas sveikutėlis. Tai buvo be galo gera naujiena, tad dabar Elliw pasijuto laiminga. - Ačiū!
Nepastebėjo (arba neprisiminė), iš kur prietaisą gavo, tad padėka, ko gero, buvo skirta kuriai nors iš penkių gerų mergaičių. O gal ir visoms, niekas tos Elliw nesupaisys. Vis dėlto dabar gyvenimas buvo gražus, ir velsietė nenorėjo niekur eiti. Ji atsisėdo ant žemės ir dar kartą patikrino, ar prietaisas yra patenkintas gyvenimu. Ko daugiau gali reikėti? Teleskopas sveikas ir jos rankose, čia nėra šalta. Viskas nuostabu, ar ne?
Būtent taip svarstydama velsietė įsitaisė patogiau ir atsargiai pastatė šalia savęs teleskopą.

[Gruodė Rimeikaitė]

Atrodė, kad viskas susitvarkė. Net tas bjaurus vazonas, dėl kurio derėjosi su mokytoju stovėjo ant stalo. Taigi buvo galima eiti savais keliais. O Gruodė apie tai jau svajojo visą laiką. Nuo pat atėjimo į šiltnamį pradžios. Bet Elliw klestelėjo ant žemės ir nė krust. O judinti ją tikriausiai reikštų tik vieną. Naujas nelaimes. Taigi mergaitė ir nelindo prie jos.
- Alanai, jei tau ir Dingui geriau, gal reiktų pabandyti bent kiek padirbėti kaip manai? - Paklausė nedegdama kažin kokiu entuziazmu.
Pirmakursė įsitaisė šalia Elliw. Buvo visai patogu. O ji taip anksti atsibudusi. Visai norėjosi numigti. Aišku ne šioje siaubingoje vietoje. Geriausia atrodė atsidurti savo kambaryje.
- Ar turi kokią mėgstamą pamoką Elliw? - Užklausė be didelių vilčių gauti rišlų atsakymą. Bet jeigu ta mergaitė pereina į kitus kursus, mokosi.  Tai kodėl negali atsakyti į paprastą klausimą. Svarstė Varniukė.

[Alanas Senkleris]

Buvo aišku tik  viena. Jis tuojau pat nyks iš čia visiems laikams. Ši mintis teikė Alanui džiaugsmą. Bet nesiklojo viskas taip paprastai.
- Prašom. - Atsakė Elliw, kai ji padėkojo už teleskopą.
- O dabar stokis ir einam. Nagi. - Ragino ją, Bet nieko nepešė.
- Padirbėti? Manai aš lįsiu prie šitų augalų? Tai jau ne. Dėkoju. Aš jau sotus visų šitų nesąmonių.
Grifas trypčiojo vietoje laukdamas, kol abi mergaitės atsikels ir išeis paskui. Bet Gruodė dar regis nutarė paplepėti su ta Klastuole. Senkleris atsiduso.
Dingas įsitaisė po stalu. Matyt pavargo. Jis tik kartais pakeldavo akis į vyšnią ir suurgzdavo ant jos.
- Na ką čia dirbat? Einam gi. - Dar pasakė vaikinas. Tada pasilenkė ir pakėlė nuo žemės teleskopą. Tuomet patraukė link išėjimo manydamas, kad Elliw tiesiog išseks paskui. Tik nieko nenuversk. Prašė mintyse.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw teleskopo draugijoje jautėsi laiminga. Žinoma, būtų smagu, jeigu atsirastų kuri nors draugė, tačiau jos buvo beviltiškai dingusios, tad dabar nereikėjo jokios kompanijos. Taip, velsietė mielai būtų likusi visiškai viena su teleskopu. Tiesa, ji neprisiminė, ar taip nėra, taigi nežinojo, kokios nuotaikos reikėtų būti.
Kartais ypatinga Elliw atmintis išeina į naudą. Štai ir dabar. Ji jau buvo pamiršusi, ar turi būti liūdna, ar ne, tad kai kažkas užkalbino, visai nenusiminė, tik šiek tiek išsigando. Sutrikusi pažvelgė į mergaitę tikėdamasi, kad tai Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė arba Sarah. Deja, tai buvo kažkokia dar niekada nematyta mergiūkštė, kuri tikriausiai kėlė grėsmę astronomijos prietaisams.
- Tai mano teleskopas! - garsiai suriko velsietė ir norėjo brangenybę pačiupti, tačiau jos nerado. Tai tiesiog siaubingai išgąsdino, ir klastuolė pašoko. Norėjo kur nors bėgti. Kur nors, kur galėtų tikėtis rasti teleskopą. Deja, tai nebuvo taip paprasta: ji nė neįsivaizdavo, kur galėtų prietaisą rasti. Tai buvo tiesiog siaubinga.
Vis dėlto nutarusi, kad kažkur eiti reikia, žengė žingsnį, bet užkliuvo už šalimais buvusios mergaitės, apie kurios egzistavimą, žinoma, jau buvo pamiršusi, ir plojosi ant žemės.
- AUČ! - garsiai suriko klastuolė. Buvo baisiausiai nepatenkinta. Kodėl visokios bjaurios mergiūkštės turi taip trukdyti gyventi? Kodėl jos negali tiesiog išnykti?!
- Kur mano teleskopas?! - garsiai suriko Elliw. Pajuto kylančią paniką, nors ir neprisiminė to priežasties. Pradėjo spurdėti, tačiau tik užkliudė stalą, nuo kurio nukrito keletas vazonų su kažkokiais augalais. Tai dar labiau išgąsdino, tačiau į vieną labai svarbų klausimą taip ir neatsakė: kur vis dėlto dingo teleskopas?!