[Matthew Turner]

Tema: augalų kryžminimas

Prasidėjus kovui vienintelis guodžiantis dalykas buvo tas, kad netrukus Velykų atostogos, o po jų - greitai ir mokslo metų pabaiga. Daugiau niekas šioje mokykloje negalėjo praskaidrinti nuotaikos. Matthew Turner net ir gėrė kiek mažiau, nes juto, kad jeigu laiku nesustos, galiausiai pasidarys visiškai blogai.
Nenuostabu, kad į ankstų rytą prasidedančią pamoką herbologas atėjo visiškai be nuotaikos. Pamokos užduotis nusimatė sunki, o mokinių noru dirbti jis vis labiau ir labiau abejojo. Tiksliau, ne abejojo mokinių noru dirbti, o buvo visiškai įsitikinęs, kad tas noras neegzistuoja.
Vis dėlto kažkokiu būdu jiems mokytis reikėjo. Viena iš pamokų, deja, buvo herbologija, kuriai dar ir reikėjo pasiruošti. Pasigailėjęs, kad neatėjo kiek anksčiau (ar jam iš viso šiąnakt reikėjo neiti miegoti?!), vos ne bėgte sunešiojo reikalingus vazonus. Nejučia pagalvojo apie tai, kad jeigu darbą atliktų pasitelkęs magiją, viskas būtų ir greičiau, ir paprasčiau. Deja, tokios galimybės tiesiog nebuvo.
Pagaliau susirinkus tiems pabaisoms, vadinamiems Hogvartso mokiniais, Turner buvo gerokai uždusęs - norint spėti pasiruošti teko tikrąja to žodžio prasme lakstyti po šiltnamį.
- Labas rytas, - burbtelėjo ir pažvelgė pro langą. Saulė dar nebuvo patekėjusi. - Džiaugiuosi, kad įsidrąsinote taip anksti ateiti į herbologijos pamoką. - Tiesą sakant, galėjote likti savo šiltose lovytėse, nuo to visiems būtų tik geriau. - Kaip kalbėjome praeitoje teorinėje pamokoje, šiandien kryžminsime augintus augalus. Mielai paklausinėčiau teorijos, tačiau tam neturime laiko. - O jūs vis tiek nieko neatsimenate.
- Pirmoji darbo dalis yra svogūną persodinti į vyšnios vazoną. Sodinate toje pusėje, kurioje yra apatinis spyglys - juo reikia svogūną perdurti. Saugokitės svogūno šaknų. Primenu, kad tik jos ir turi atsidurti po žeme. Kai svogūnas susikabins su vyšnia, palikite augalą ramybėje maždaug dešimčiai minučių. Per tą laiką galite atsinešti vandenį, - Turner mostelėjo į nedidelius laistytuvus šiltnamio gale. - Praėjus dešimčiai minučių turite apvynioti svogūno laiškus aplink stiebą ir šakas. Jokiu būdu nepataikykite ant spyglio! Apvynioje visus laiškus supilkite visą laistytuve esantį vandenį ir išneškite vazoną į lauką. Nepatenkintiems primenu, kad augalas bus naudingas tik tuo atveju, jeigu į lauką bus išneštas saulei dar nepatekėjus. Galite dirbti.

[Pamoka vyksta ~6 ryto, t.y. lauke dar yra visiškai tamsu. Per pamokas nuo III RPG iki dabartinės mokėtės praktiškai vien tik teoriją apie vyšnias ir sukryžmintus augalus (t.y. praktikos jau senokai nebuvo). Visos vyšnios turi vieną spyglį visai prie pat žemės - toje pusėje reikia sodinti svogūną. Svogūno šaknys surenka visas įmanomas rūgštis, ir jos lašelių pavidalu kaba ant tų šaknų. Jeigu pateks ant jūsų rankų ar drabužių, skausmingai nudegins, pasipils kraujas (drabužius/pirštines ir pan. pradegina labai lengvai). Spygliai kaip ir praeitoje pamokoje - labai lengvai praduria iki kraujo, tokiu atveju vyšnia pradeda jus traiškyti ir dusinti. Laistytuve paprastas vanduo. Jeigu laišką pradursite su spygliu, svogūnas “išprotės” - ištrūks iš žemės ir pradės cypaudamas lakstyti po šiltnamį (kaip ir pirmojoje pamokoje), jūsų augalas taps visiškai bevertis.
Chaosas mielai laukiamas, jeigu kas neaišku, PM.
Bent trys praktikos postai, pamoką uždarysiu balandžio 24 d.]

[Gruodė Rimeikaitė]

Šešios ryto, o ji stovėjo pamokoje, kurios negalėjo pakęsti. Beveik visų šitos mokyklos pamokų Gruodė nemėgo. Ne, ką čia smulkintis, ne beveik visų, o visų. Jos visos beveik visada atnešdavo gėdos, sužeidimų ar dar ko panašaus. Metai jau baiginėjosi, žiemos pakylėjimas išblėso. Ji kone nustojo lankyti tas kvailas pamokas, bet dabar stovėjo čia ir tik todėl, kad Alanas nučiupo ją kieme ir atsitempė į šitą dievo pamirštą vietą. Kodėl išvis sugalvojau pasibastyti kieme? Būčiau išsisukusi iš šito pragaro. Reikėjo likti miegamajame. Išėjo ji taip anksti todėl, kad rytais nebūdavo mokinių ir Gruodė turėjo tradiciją ankstyvus rytus praleisti ramiai klaidžiodama prie ežero.
Ji piktai dėbčiojo į Senklerį. Atsirado matai pamokų lankytojas. Pats didžiausias. Bambėjo mintyse ir dar galvojo ar nepavyktų kažkaip išsmukti iš čia. Bestovinčią ją apniko ir kitos liūdnos mintys. Nekenčiu prakeikto pavasario ir kvailos vasaros. Visi bastysis gražiais, plonais, trumparankoviais drabužiais, o aš taip ir negalėsiu. Kvaili randai. Kvaila saulė ir šiluma. Atgyjantys orai visada nuteikdavo mergaitę labai niūriai.
Beniršdama ant viso pasaulio pastebėjo Elliw. Ir galvoje iškart iškilo baisioji pamoka, kai siautėjo vyšnia ir musės. Savos bėdos greitai išdulkėjo iš galvos ir mergaitė patraukė prie Klastuolės, norėdama būti šalia, nes pamoka atrodė viena iš pavojingesnių. Net nežiūrėjo ar Alanas seka paskui. Žinojo, kad taip.
- Labas Elliw. - Pasisveikino, nors numanė, kad tai naudos daug neatneš, kad jos toji mergaitė tikriausiai neatsimena. Bet vis tiek norėjo, kad ji žinotų, kad jei kas Gruodė yra čia pat.

[Alanas Senkleris]

Ankstyvas rytas atnešė jį čia labai mieguistą. Nors amžinai tekdavo anksti keltis ir vesti laukan šunį. Vaikinas mėgo ilgai naktinėti ir atsikelti rytais buvo kažkas virš Alano ribų. Bet dabar stovėjo čia ir galvojo apie Gruodę. Toji beje vis dėbčiojo piktomis akimis. Ne tas buvo svarbiausia. Alanui nepatiko ir atrodė negerai, kad atslinkus pavasariui ji pasikeitė. Net klausinėti mažiau ėmė. Ir šiaip jos pamokų lankymas atrodė toks atmestinas. Gal jau tapo šiais metais įprasta, bet taip jau išėjo, kad tekdavo pasirūpinti šia mergaite. Taigi jis ir atsivedė Varniukę į pamoką. Nors kažin ar ateiti į  herbologiją buvo gera idėja.
Iš pradžių ramiai stovėjusi Gruodė staiga patraukė tolyn nuo jo. Ir Alanas pamatė kur ji nuėjo. Vaikinas atsiduso ir nupėdino mergaitei iš paskos. Kodėl dabar būtinai turėjo pasipainioti Elliw? Grifas jautė, kad susitikimas su ja pasibaigs šūksmais ar dar kokia didesne katastrofa. Bet nuėjo paskui jaunėlę draugę.
- Labas Elliw. - Sumurmėjo visai be ūpo. Žinoma, jeigu jai prireiktų kokios pagalbos jis padėtų, bet kuriems galams reikėjo atkreipti jos dėmesį Alanas nesuprato. Na Matthew, sėkmės tau. Staiga pagalvojo vaikinas.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo stovėjo dar vienas teleskopas, kuris, deja, buvo visiškai suknežintas. Šalia stalo ant grindų stovėjo mergaitė, vilkinti Švilpynės uniformą. Nežinia, iš kur ją gavo, nes tai buvo ne kas kitas, o Klastūnyno mokinė, vardu Elliw. Ji įdėmiai apžiūrinėjo ant stalo stovinčius astronomijos prietaisus ir bandė išsirinkti, kurią bjaurią mergiūkštę reikėtų apkaltinti. Tikriausiai neprisimintų, dėl ko kaltina, tačiau visiškai suniokota brangenybė tai puikiai paaiškino. Ak, kaip Elliw nekentė tų keturių bjaurybių! Su mielu noru būtų trenkusi teleskopu visoms joms į galvą. Sudaužytu teleskopu, žinoma. Bėda buvo ta, kad velsietė nė neįsivaizdavo, kur tas mergiūkštes rasti, o jų ieškoti būtų pernelyg žema. Tik jau ne tada, kai jos visos neturi ką daugiau veikti gyvenime, tik griauti kitų gyvenimą!
Kita problema, su kuria susidūrė ši itin sėkminga ir neeiline atmintimi pasižyminti mergaitė, buvo ta, kad ji nė neįsivaizdavo, kur esanti. Ji to nepamiršo - negali pamiršti to, ko niekada nežinojai. Taigi Elliw tiesiog nežinojo. Velsietė apsidairė be galo nuoširdžiai tikėdamasi pamatyti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah. Neabejojo, kad viena iš penkių draugių galėtų paaiškinti, kur ji yra ir ką čia reikėtų daryti. Kadangi Elliw buvo gera mergaitė, ji norėjo mokytis. Jeigu tai yra pamoka, reikėtų kaip tik tą ir daryti. Deja, niekas į tokį sudėtingą klausimą klastuolei neatsakė.
Užtat netrukus kažkas pasisveikino. Elliw taip išsigando, kad net pašoko nuo žemės ir užkliudė vieną iš teleskopų. Sveikąjį, žinoma. Jis nukrito ant žemės ir garsiai sudužo. Blogiausia buvo tai, kad prieš nukrisdamas užkliudė ir vazoną su kažkokiu medžiu, kuris nieko nelaukęs nudribo tiesiai klastuolei ant kojų.
- Tai tu kalta! - baisiausiai supykusi suriko Elliw. Jau buvo pamiršusi, kad su ja kažkas ką tik šnekėjo. Dabar rūpėjo tik... Na, to ji irgi neprisiminė, bet ant grindų nukritęs teleskopas tiesiog negalėjo praslysti pro akis.

[Gruodė Rimeikaitė]

Elliw atrodė pasimetusi ir apnikta savo teleskopinės manijos, kaip visuomet. Ir dar Gruodei pasirodė, kad ją išgąsdino. O toliau viskas ėmė dėtis itin prastai, nes Elliw užsivertė ant savęs vazoną su ta pabaisiška vyšnia.
- Alanai, daryk ką nors! - Skubino jį mergaitė. Jai atrodė, kad tuojau ir vėl tos siaubingos šakos ims vytis aplink Elliw. Jau tada taip sunkiai ištraukė ją iš tų spąstų. Ji skubiai ištiesė rankas į vazoną, norėdama kuo greičiausiai jį patraukti. Labai skubėjo ir pajuto aštrų skausmą, kai įsidūrė į ranką. Vos tik taip nutiko, šakos pradėjo dirbti savo darbą. Vienos tiesėsi į Elliw kojas, kitos ėmė vyti Gruodės rankas. Skauda. Vėl skauda. Nekenčiu Herbologijos. Kokia aš nevykėlė. Net vazono negaliu patraukti. Ji pabandė ištrūkti, bet šakos per daug tvirtai laikė.

[Alanas Senkleris]

O ką aš sakiau? Taip ir maniau, kad viskas išeis. Vaikinas jau norėjo kerais nukelti tą vazoną, bet Gruodė nieko nelaukusi pati ėmėsi šio darbo ir darė tai rankomis. Alanas smarkiai trūktelėjo ją už drabužių, bet iš to nieko nesigavo, šakos tvirtai apvijo jos rankas.
- Diffindo. - Pasakė ir jos nusviro. Tikriausiai ir medžiui tai pakenkė, bet jam tas buvo nei motais.
- Tai kam dabar reikėjo imti tą vazoną? - Piktokai paklausė. Jos rankos atrodė nekaip, bėgo kraujas.
- Wingardium Leviosa. - Ištarė nukreipdamas lazdelę į vazoną ir tas vėl užkilo ant stalo. Galėjo ir užkelti jį aišku. Bet žinodamas savo sėkmę nenorėjo lįsti prie šito medžio.
- Pastovėkit prašau čia ramiai. - Jis matė, kad Elliw teleskopas sudužęs, bet dabar turėjo svarbesnį reikalą nei jo taisymas. Alanas patraukė prie Matthew. Nors visai nenorėjo. Išvis nenorėjo jam painiotis po kojom.
- Profesoriau, labas rytas. Būtų neblogai aptvarstyti Gruodei rankas. Ir dar, aš panaudojau pertrūkimo kerus prieš tą jūsų vyšnią, ar galima su ja toliau normaliai dirbti? Ar jau ne? - Gal reikėjo praleisti šią pamoką. Pastaraisiais metais su Turner jis sutarė ne kaip.

[Matthew Turner]

Matthew ilgai įtikinėjo save, kad ši pamoka bus normali. Kad nieko neatsitiks, ir visi mokiniai iš šiltnamio išsinešdins sveiki ir gyvi. Kad ir kaip norėjosi, kad jie visi čia pat išdvėstų, geriau jau tą padarytų ne herbologijos pamokos metu. Pernelyg kristi direktorei į akis irgi nereikėjo.
Deja, visos viltys, kad pamoka bus panaši į pamoką, žlugo vos tik profesorius pastebėjo Elliw. Niekaip nesuprato, kodėl ta keista mergaitė pradėjo taip uoliai lankyti pamokas. Ar gali būti, kad išmoko kelią į šiltnamį? Kad jo neprisiminė, herbologas buvo daugiau nei tikras. Tad kokį velnią ji čia ir vėl veikia? Na, ko gero, ieškojo teleskopo, nors nė vieno iš prietaisų nepastebėjo. Laimei. Jis norėjo (na, nenorėjo. Tiesiog turėjo) vesti pamoką, o ne terliotis su teleskopais.
Vis dėlto net ir tas prakeiktas daiktas būtų geriau už ant kojų krentančius vazonus.
- Goff!!! - užstaugė Turner, bet skubiai nusisuko. Nutarė apsimesti nematantis, kas ten vyksta. Na, o riksmas... Tegul vaikigaliai mano, kad profesorius tiesiog tikrino balso tvirtumą.
Kadangi buvo nusisukęs, nematė, kas dedasi toje prakeiktoje šiltnamio vietoje. Tiesą sakant, tai buvo tiesiog nuostabu - profesorius apsimetė, kad nieko nevyksta. Vadinasi, nieko ir nevyko, ar ne?
Deja. Visai netrukus Turner išgirdo Senklerio balsą. Taip, tai buvo tas vaikas, kurį pakęsti galima, bet negi jis ir vėl kažkur įsivėlė?!
- Buvo aiškiai pasakyta, kad jeigu vyšnia ką nors sučiumpa, reikia ištraukti fizine jėga! - nieko nelaukęs apstaugė grifą Matthew. - Amžinai jums terliotis su tomis lazdelėmis ir viską sugadinti, ar ne?!
Iš vaistinėlės išsitraukęs bintą nužygiavo iki varniukės ir nelabai švelniai aptvarstė rankas. Nenorėjo čia būti, o juk pamoka tik prasidėjo...
- Jeigu pajusi, kad maudžia rankas, geriau keliauk tiesiai į ligoninę. Bet apvyniojau specialiu bintu, kuris turėtų numalšinti skausmą ir kraujavimą. Vakare nusiimk bintą ir kruopščiai nusiplauk rankas.
Balsas skambėjo beveik draugiškai. Vis dėlto žvilgsnis, nužvelgęs trejetą, buvo kupinas neapykantos. Daugiau nieko nesakęs profesorius Turner grįžo į savo vietą ir ryžtingai nusisuko nuo mokinių.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo baisiausiai nepatenkinta. Niekaip nesuprato, kodėl visos pasaulio bjaurios mergiūkštės ir vėl trukdo jai gyventi. Tik jos buvo kaltos, kad dabar skauda, o teleskopas kažkodėl mėtosi ant žemės.
Kai kažkas prakalbo, velsietė nutarė, kad tai viena iš keturių bjaurybių, tad neapykantos kupinomis akimis atsisuko į ją. Netrukus gavo baisiausiai nustebti: tai buvo kažkokia pirmą kartą matoma mergaitė, kuri lyg ir neturėjo griauti kitiems gyvenimo.
- Kas tu? - sutrikusi paklausė velsietė. Pajuto, kad kažkas lenda prie kojų, kas gerokai išgąsdino. Pažvelgė žemyn ir pamatė kažkokį medį, kuris kažkodėl itin susidomėjo jos kelnėmis. Tai stebino, tad reikėjo išsiaiškinti, kas vis dėlto čia vyksta.
- Kas... - pradėjo klausimą velsietė, tačiau pamiršo, ko ketino klausti, tad tiesiog nutilo. Ir vėl pastebėjo astronomijos prietaisą, tad skubiai suriko: - Mano teleskopas!
Bandė pasilenkti, kad jį paimtų, tačiau vos negavo į galvą iš kažkokio vazono. Tai ir išgąsdino, ir supykdė. Žinoma, dėl to kaltos buvo tik keturios bjaurios mergiūkštės, bet kadangi nė vienos iš jų nepastebėjo, kol kas nekaltino. Kol kas.
Netrukus prie jos priėjo dar vienas nepažįstamas žmogus. Elliw niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia tiek daug tokių, kurių ji anksčiau nėra mačiusi. Mergaitė daug labiau norėjo sutikti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah, tačiau nė vienos iš draugių čia nebuvo. Kitaip jos būtinai išgelbėtų Elliw iš šitos siaubingos situacijos.
- Kur aš? - garsiai paklausė Elliw ir nutarė iš čia išeiti. Net jeigu ji yra pamokoje, vis tiek nieko neišmoks. Taigi neliko prasmės likti. Deja, vos tik žengė žingsnį, atsitrenkė į kažkokią mažą mergaitę, kuri, deja, nebuvo teleskopas.
- Pasitrauk! - suriko klastuolė ir stumtelėjo mergaitę tolyn nuo savęs.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė ėmė panikuoti. Rankas skaudėjo atsakančiai, bet greitai ji tapo laisva. Veide šmėkštelėjo palengvėjimas ir lašelis nuoskaudos.
- Tai aš tiesiog... - Bet pabaigti nespėjo, nes Alanas nuėjo kviesti profesoriaus. Gal nereikia? Gruodei jis nepatiko. Ji jo prisibijojo, mat atrodė jis mergaitei labai piktas. Ar tai jo tikslas, pribaigti savo mokinius šiais augalais? Kam ir kodėl man gyvenime gali prireikti šito spyglių kalno? Jie grįžo kartu ir herbologas aptvarstė jai rankas. Išties palengvėjo ir Varniukė dėkingai jam šyptelėjo.
- Ačiū. - Pasakė. Buvo gera, kai skausmas apmalšo. Profesoriui vėl pasitraukus ji norėjo pasiūlyti Alanui mauti iš čia. Eiti kur nors labai toli nuo šiltnamio. Bet tada sukruto Elliw. Pirmą jos klausimą mergaitė praleido pro ausis. Ar yra kokia prasmė atsakyti?
- Sutaisyk jos teleskopą. - Paprašė Alano, nes pati nė nenorėjo mėginti šitų kerų. Dabar jau tikrai žinojo tikslų jų pavadinimą, bet bandyti nenorėjo. O tada Elliw susiruošė kažkur eiti ir smarkokai ją stumtelėjo. Gruodė to tiesiog nesitikėjo ir atsitrenkė į stalą. Dar vienas vazonas su augalu grėsmingai susiūbavo ir ji atšoko šalin.
- Ką tu darai? - Piktokai pasakė, nes gerokai suskaudo į stalo kampą sutrenktą nugarą.

[Alanas Senkleris]

Traukti be magijos? Tai kiek būčiau laiko užtrukęs. Tas medis jos neketino paleisti. Bet šitų savo minčių jis dabar neaiškino, nes norėjo, kad profesorius tiesiog greičiau eitų paskui jį.
Taigi kai pagaliau Gruodės rankos buvo sutvarstytos jau kaip ir atėjo metas dirbti.
- Netaisysiu. Tu pati turi burtų lazdelę. Gruode, Kai esi viena tau puikiai sekasi kerėti. Pabandyk pati tai padaryti. - Na nesunku gi jam buvo tai padaryti, bet jai jau seniai pats metas pažindintis su magija ir liautis taip jos bijoti. Šie kerai nebuvo sudėtingi ir jis neabejojo, kad jai pavyktų.
Viskas tą sekundę įvyko labai greitai. Elliw pastūmė Gruodę ir ji žinoma ėmė piktintis. O tada, kažkas įlėkė pro truputį praviras šiltnamio duris. Tas padaras linksmai sulojo suradęs savo šeimininką. Iš pradžių džiugiai nurisnojo prie Matthew ir pasisveikino su juo, užkeldamas priekines letenas ant kelių ir išterliodamas drabužius pavasariniu purvu. O tada liuoktelėjo prie Alano. Dingas dažnai lakstydavo lauke. Alanui atrodė, kad būtų kankynė haskį dienų dienomis laikyti kambaryje. Pirmais metais mokykloje taip nepaleisdavo jo, bet dabar jau buvo kas kita. Dingas niekur nepradingdavo. Ir išsidūkęs kur nors paežerėje Ramiai tupėdavo prie pilies durų laukdamas, kol Alanas jį įleis. Bet į šiltnamį įlindęs dar niekada nebuvo.
- Dingai, kodėl dabar? - Sumurmėjo vaikinas. O šuo kurį supo įvairūs kvapai susidomėjęs ėmė uostinėti augalą.
- Ne! - Tik to betrūktų, kad vyšnia pasičiuptų jo šunį. Alanas puolė jo traukti. Ištiesė ranką, norėdamas sučiupti jį už antkaklio ir kažkokių būdu sugebėjo gerokai įsidurti į spyglį. Medis ir vėl pašėlo. Šuo persigandęs suurzgė ir pasišiaušė. Šakos jau vijo Alano rankas, kitos šakos irgi kibo jam į drabužius. Dingas pasiruošė šokti ant to baisaus padaro ir ginti Alaną.
- Sėdėt. - Griežtai paliepė vaikinas. Šuo trumpam sustingo, bet niekaip negalėjo suprasti kodėl negalima ginti savo draugo.
- Ne. - Šitokio griežto ne Dingas buvo pratęs klausyti. Ir tik stovėjo ir urzgė ant tos spygliuotos pabaisos.
Greitai vaikinukui pasidarė visai prastai. Medis kaip reikiant spaudė jį.
O šuo nebegalėjo šito pakęsti ir narčiai šoko ant vyšnios. Ir gailiai sukaukė, kai spygliuotos šakos pagavo ir jį.

[Matthew Turner]

Kad mokiniai yra kažkokie nesuvokiami pabaisos, ko gero, žinojo kiekvienas profesorius. Bet kad jie dar ir mokėtų loti?.. Ne, šito jau buvo per daug, tad nori nenori teko atsisukti. Tą pačią akimirką įsiuto.
- SENKLERI! Tuoj pat išveji iš čia savo prakeiktą šunėką arba labai pasigailėsi! - užstaugė jis nė neketindamas artintis prie grifo ir jo kvailo augintinio. Deja, augintinis neatrodė norintis išeiti. Matthew šiaip ne taip susilaikė nespyręs jam į šoną, o tada, savo nelaimei, pažvelgė į Senklerį. Jis atrodė nukentėjęs. Tai profesoriui visiškai nerūpėjo, ir jis ketino palikti berniuką vieną kovoti su vyšnia. Argi neperspėjo šitų kvailių?! Jiems tiesiog būtina viską daryti priešingai!
Deja, Matthew suprato: jeigu per jo pamoką kas nors mirs, profesorė Evenstar tikrai neapsidžiaugs. Jos pykdyti nesinorėjo, tad teko eiti ir gelbėti tą nelemtą nelaimių maišą. Turner žingsniavo Alano link, o iš jo lūpų sklido pernelyg garsūs ne itin gražūs epitetai, skirti grifo augintiniui.
Atsargiai sugriebęs Alanui už apsiausto pradėjo stipriai traukti į save. Atrodė, kad jau pavėlavo ir šią kovą praloš, tačiau galiausiai pavyko raudonplaukį ištraukti. Tempė su tokia jėga, kad vos neužvertė vaiko ant savęs. Tai, sakykime taip, nuotaikos nepataisė. O jau to prakeikto šunpalaikio herbologas nė neketino gelbėti.
- Esi toks gudrus, kad atsivedi čia augintinį, būk pakankamai gudrus, kad jį ištrauktum, - suburbėjo Turner. Nužvelgęs šiltnamį apdovanojo kiekvieną mokinį neapykantą spinduliuojančiu žvilgsniu. Ir vėl grįžo į savo vietą. Šį kartą sau prisiekė: niekur iš čia neis kad ir kas benutiktų. Jeigu nori, prašom - tegul sau dvesia.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Nepažįstama mergaitė paminėjo teleskopą. Taip, Elliw šitą kuo puikiausiai girdėjo. Deja, tiksliai neprisiminė, ką ji sakė, tad negalėjo būti tikra, kad nesukėlė prietaisui grėsmės. Vadinasi, jį reikėjo rasti ir apsaugoti nuo šitos pavojingos mergiūkštės. Blogiausia buvo tai, kad velsietė nė neįsivaizdavo, kur reikėtų ieškoti savo brangenybės, tad situacija atrodė visiškai beviltiška. Ko gero, tai buvo viena iš priežasčių (nors jos ir neprisiminė), kodėl ji tą mergaitę pastūmė. Šį faktą, žinoma, irgi pamiršo, todėl nesuprato, kodėl ta mergaitė ją aprėkė. Nepatenkinta pažiūrėjo į ją, tačiau netrukus pamiršo, ko žiūri, tad nusisuko.
Ir gavo be galo išsigąsti: netoliese iš kažkur atsirado kažkoks keturkojis padaras, kuris, Elliw nuomone, buvo nusiteikęs itin nedraugiškai. Buvo visiškai nepanašus į teleskopą, be to, kėlė prietaisui grėsmę. Reikėjo kažkaip jo nusikratyti. Elliw neprisiminė, kodėl priėjo šią išvadą, o netrukus pamiršo ir pačią išvadą. Gyvenimas buvo pernelyg sudėtingas, taigi mergaitė nutarė prisėsti ant žemės.
Gražiai to padaryti nepavyko - Elliw nusivertė ir užkliudė stalą, nuo kurio nukrito kažkoks apspuręs vazonas. Suprantama, klastuolė neprisiminė, kad tai yra tas pats, kuris ne taip seniai jau buvojo ant žemės, taigi dabar labai išsigando.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? Vėtratrūne? Sarah? - liūdnai ieškojo draugių mergaitė, bet nė viena iš jų nepasirodė. Tai buvo labai liūdna. Aplinkui buvo kažkoks sujudimas, tačiau tai Elliw nerūpėjo. Jai tiesiog reikėjo susirasti drauges, kurios buvo tiesiog beviltiškai išnykusios. Kažkas priėjo arčiau, tačiau tai tikrai nebuvo nė viena iš penkių gerų mergaičių. Vadinasi, nėra prasmės kreipti dėmesį. Visai netrukus klastuolė šį nutarimą pamiršo ir dar kartą viltingai apsižvalgė po šiltnamį. Deja, nieko, kas nudžiugintų, nepastebėjo.

[Bonė Aneta Iden]

 Ankstyvą kovo rytą Alisa atpėdino į Herbologijos pamoką. Nors rytuose tamsusis dangus jau palengva šviesėjo, pranašaudamas šiltą ir malonią dieną, tačiau dabar priešaušrio tylos gaubiamas  tamsus Hogvartso kiemas dvelkė šalčiu ir paslaptingumu.
 Vos tik mergaitė įsmuko pro duris į šiltnamius, ją pasitiko drėgmė, tvankumas, ir besirenkančių mokinių šurmulys. Profesorius Turner, stovintis priešais magiškųjų augalų vazonus, atrodė taip, lyg valingai tramdytų norą trinktelti kuriam nors mokiniui vienu iš jų. Tai pastebėjusi, švilpynukė išsirinko vietą kuo toliau nuo nekaip atrodančio herbologo ir, pakėlusi akis įdėmiai išklausė, švelniai tariant, griežtoku tonu išpasakotą pamokos temą.
 Pagaliau nutilus tam blogą lemiančiam balsui, pirmakursė nuskubėjo prie vazonų, atsargiai paėmė du iš jų ir grįžo į savo vietą. Augalai moliniuose induose buvo gan skirtingi ir ne itin gražūs, tačiau atrodė gan gerai "apsiginklavę". Kiek pastoviniavusi, švilpynukė prisiminė gan detalų praktikos išdėstymą ir ėmėsi darbo.
 Svogūnas nė už ką nenorėjo lįsti lauk iš žemės ir Alisa gerokai nusiplūkė, kol jis išsimugino. Vos tik augalas išlindo, mergaitė, nieko nelaukdama, pirštais prakasė dobutę žemėse ir, išvydusi vyšnios spyglį, užmovė svogūną tiesiai ant jo.
 Užraususi augalą žemėmis, švilpynukė, iš visos širdies tikėdamasi, kad viską atliko teisingai, nuskubėjo prie laistytuvų. Jai labai nesinorėjo dar labiau siutinti ir taip jau nekokios nuotaikos mokytojo.

[Dori Mendel]

Dori jau kurį laiką atsakingai lankė pamokas, ypač herbologijos, tačiau tai nereiškė, kad mergina jose ką nors mokinosi. Pastarosios pamokos praėjo pakankamai ramiai, nes buvo teorinės, tačiau šita nusimatė nesąmoninga, mat laukė kažkoks augalų kryžminimas, tačiau daugiau ketvirtakursė negirdėjo. Ji kažką tauškė Levandai apie vaikinus. Taip taip, sugebėjo bendrakoledžę atsitempti į herbologiją šeštą ryto, tai kaip Marchetti jau buvo didelis pasiekimas, ar ne?
- O paskui galėsime eiti pusryčiauti praktiškai pirmos, - tauškėjo toliau, tik dabar jau apie maistą. - Ak, elfai bus prikepę šiltų kruasanų, pastaruoju metu vos atsikeliu ir jų niekada nelieka.
Turner kažką kalbėjo, bet Dori visiškai nesiklausė. Šį kartą ji nebesivargino jau net atimti kažkieno kito augalų. Ir atėjo ta akimirka, kai vis dėlto suprastėjo ir merginos mokymosi rezultatai. Juk negali bimbinėdamas pasiekti geriausių rezultatų, ar ne?
Apsidairiusi po šiltnamį klastuolė nustebo. Ji pamatė Meg. Nemanė, kad ši ateis į herbologijos pamoką tokią ankstumą.
- Einam! - sušuko Levandai ir griebė ją už parankės.
Netrukus šalia Meg stovėjo ir Dori, kartu atsitempusi Levandą. Raudonplaukė dirstelėjo į Matthew, kaži, ką jis pagalvos pamatęs Dori su Meg? Tegul. Vis dėlto aš ir Meg - draugės.
- Kas atsikėlė šį gražų ir ankstyvą rytą bei pasirodė herbologijoje, - sukrizeno Mendel kreipdamasi į Meg. - Po šitos pamokos kviečiu jus abi pusryčių. Levandai jau sakiau, kad siaubingai noriu ką tik iškepto kruasano. Arba kelių. Arba blynelių su šokoladu.

[Gruodė Rimeikaitė]

Kažkoks prakeikimas o ne pamoka. Viskas jau nuo pradžių ėjosi blogai. Išgirdusi, kad Alanas teleskopo netaisys ir kiek padvejojusi ji visgi nutarė pati tą padaryti. Elliw šaukė savo amžinųjų vardų tiradą, bet tų asmenų čia nebuvo. Jei jie išvis egzistuoja. Pamanė mergaitė.
- Reparo. - Tarė ji nukreipusi lazdelę į teleskopo lūženas. Jos sukibo, bet nelabai tvirtai. O ji taip ir nespėjo geriau padaryti, nes Elliw vėl nuvertė vazoną, tik šį kartą bent ne ant savęs. Bet ir šiaip nieko negalėjo padaryti, nes  Alano šuo atbėgo į herbologiją, o tada prasidėjo baisybės.
Jai skaudėjo žiūrėti, kaip vyšnia savo aštriomis šakomis žaloja Alaną. O paskui ir Dingą. Dabar Gruodė nebedelsė ir pabandė vaduoti šunį, nes jis buvo mažesnis ir tos šakos galėjo užmušti jį kur kas lengviau ir greičiau. O ir tas piktas profesorius ėmė traukti Alaną iš medžio nelaisvės. Pagaliau draugui nebegrėsė pavojus. Šunį ji ištraukė ir pradėjo švelniai glostyti ir raminamai guosti. O jis tyliai inkštė.
- Reikėtų kažką daryti. - Pasakė mergaitė garsiau, kad ir Turner išgirstų. Ir šuo ir Alanas atrodė nekaip. O dar ir vyšnios vazonas vėl gulėjo ant žemės. Elliw buvo labai arti jo. Norėjosi ją nuvesti toliau, bet Gruodė jau numanė kaip viskas pasibaigtų. O liesti to augalo ji visai nebenorėjo. Taigi nuėjo prie profesoriaus ir paprašė.
- Profesoriau Turner, būkit geras, užkelkit tą vazoną atgal ant stalo.