[Henrieta Poter]

  Henrieta atėjo į apsigynimo nuo juodosios magijos klasę ir atsisėdo į vietą netoli lango. Šiais mokslo metais grifės lankomumas buvo tiesiog tragiškas ir ketvirtakursė niekaip negalėjo prisiversti dalyvauti pamokose kaip ir praeitais metais. Tačiau mokslo metams artėjant prie pabaigos, reikėjo susimąstyti apie savo lankomumą ir pažymius ir pradėti nors kiek stengtis.
  Ant stalo stovėjo keletas tikrai neįprastai apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje atrodančių daiktų. Ant stalo esantys daiktai (neskaitant pelės) atrodė tinkamesni žiobarų gamybos pamokėlėms nei atkeikimams. Vis dėlto kartais net nekaltai atrodanti eilėraščių knygelė ar paveikslas gali sukelti nemenkų problemų.
  Henrieta įdėmiai klausėsi profesoriaus Senklerio, jam aiškinant pamokos darbą. Apsigynimas nuo juodosios magijos buvo tikrai naudinga ir įdomi pamoka. Todėl reikėjo stengtis nors kiek išmokti per Grifų Gūžtos vadovo pamokas. Išklausiusi profesoriaus, Poter pasiimė arbatžoles ir ėmė pilti jas į dubenėlį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Gyvenimas buvo bjauriai sudėtingas. Velsietei tiesiog siaubingai nesisekė. Ir visai nesvarbu, kad tiksliai neprisiminė, kas jau tokio ten atsitiko. Žvelgė į teleskopą, tačiau jis buvo kaip niekada tylus. Dėl to buvo be galo liūdna. Ką jai dabar daryti? Teleskopas nešneka, draugės dingusios... Ech, gyvenimas buvo kažkoks nesusipratimas. Juk Elliw - gera mergaitė, kodėl jai tenka taip kentėti?
Kažkokia nepažįstama mergiūkštė mėtė maistą, kas velsietei visiškai nepatiko. Ji norėjo pamokyti tą keistuolę, tačiau anksčiau nebuvo jos mačiusi, tad žinojo ją nesant bjauriąją mergiūkštę. Mokyti tik tokias ir reikia, ar ne? Taigi šita mergaitė tam nebuvo tinkama. O gal ji niekam nėra tinkama? Būtent taip Elliw ir nusprendė. Tai buvo keista mergiūkštė, kuri nebuvo gera, bet kartu ji nebuvo verta gauti iš teleskopo per galvą.
O štai tas berniūkštis! Tą raudonplaukį velsietė kažkur buvo mačiusi. Visiškai neprisiminė, kur, tačiau kažkodėl buvo daugiau nei tikra: jį tiesiog būtina pamokyti! Žinoma, jis nebuvo nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, nei ne ne ne neLiucija, tačiau nuo to faktas nepasikeitė: jį buvo tiesiog būtina pamokyti. O tam reikėjo prieiti ir... Na, pamokyti. Taigi Elliw pasileido raudonplaukio link. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, tačiau jau visai netrukus buvo šalia. Kurį laiką spoksojo, kol neprisiminė, dėl kokios priežasties tą daro. Atsargiai patikrinusi teleskopą kilstelėjo jį ir vėl pakėlė akis į berniūkštį. Jau buvo pamiršusi planą jį pamokyti, bet trinktelėti teleskopu buvo tikrai smagu. Taigi velsietė užsimojo ir šniojo prietaisu profesoriui į galvą.

[Auris Senkleris]

Pyragėliai nuskrido į savo taikinį. Kuris kažkodėl vis dar nieko nedarė. Ir gerai. Matyt nustebo bjaurybė ir sėdės dabar ramiai. Priėjęs tokios išvados Auris Nutarė, kad jau viskas. Na kas gi dar galėtų nutikti? Jau Elliw viršijo viską staiga virsdama į gyvūną. Beliko tik kažkaip pabaigti su tuo prakeikimu ir... Jo apmąstymus nutraukė ta pati mergaitė, apie kurią dabar ir galvojo. Ji staiga atsirado šalia.
- Ko tau? - Pasiteiravo ne labai draugiškai. Nes norėjo, kad ji likusią pamokos dalį sėdėtų ramiai. O toji mergiotė pakėlė savo teleskopą ir žiebė jam per galvą.
Pirmas porą sekundžių Aurio veide atsispindėjo nuostabos ir skausmo mišinys. Paskui jis dingo, o veide atsirado įniršio grimasa. Jis atsikėlė nuo kėdės ir išplėšė tą kvailą daiktą jai iš rankų.
- Ką tu čia išdarinėji Elliw Gwawr Dwynwen Goff! - Piktai šūktelėjo. Nors kažin ar vertėjo tai daryti. Tada užsimojo teleskopu, norėjo šveisti jį į žemę ir sudaužyti. Bet paskutinę akimirką susilaikė. Būtų baisiai apgailėtina tai padaryti. Pamanė. Nors vis dar siuto ant jos.
Todėl taip branginamą teleskopą įgrūdo kažkur giliai į spintą. Ir užtrenkė jos duris ir dar užrakino.
- Padarysiu, kad mane įsidėmėtų net tavo niekam tikusi smegeninė mergaite. Man gana tavo nesąmonių. - Kalbėjo. Nors gal labiau tai buvo pykčio ir skausmo padiktuoti žodžiai. Pakaušyje kilo bjaurus gumbas.
- Nebematysi to kvailo teleskopo iki mokslų metų pabaigos. Ir tik pabandyk atsinešti naują, bus tas pats! O dabar eik, sėskis ir nesirodyk man daugiau akyse. O tu Forrm, jeigu tuojau pat nepradedi dirbti, išgrūdu tave iš klasės. Galėsi bėgti skųstis kam nori. Man tas pats. - Visi išmėtyti pyragėliai pradingo nuo žemės. Senkleris klestelėjo atgal ant savo kėdės ir nusisuko nuo Elliw. Mat žinojo, kad po kokių poros minučių jam arba pasidarys jos gaila, ar dar kas šaus į galvą ir jis gražins jos teleskopą. Taip ir buvo. Po kokių penkių minučių, kai galvos skausmas kiek apmalšo į ją atėjo jau ne tokia pikta mintis. Tiesą pasakius eilinį kartą sugebėjo rasti kaip iš visko pasijuokti. Mane, Senklerį, kilmingos šeimos atstovą, žmogų su nusikalstama praeitimi ką tik teleskopu aptrankė šiek tiek pakvaišusi mergaitė. Puikūs gyvenimo vingiai Auri. Nusivaipė mintyse.

[Bonė Aneta Iden]

 Paskutinė laimingosios Alisos dienos pamoka - Apsyginimas Nuo Juodosios magijos. Vien nuo pavadinimo, mergaitei per nugarą perėjo šiurpuliukai. Kažkodėl jai atrodė, kad ši pamoka labiau susijusi su pačia Juodąja magija, ne su apsyginimu nuo jos.
 Iš visų jėgų stengdamasi nesusigadinti smagios dienos ir įtikinėdama save, kad jos mintys tėra tik fantazijos ir niekuo neparemti spėjimai, švilpynukė atpėdino į kabinetą. Tiek jis pats, tiek šio dalyko mokytojas profesorius Senkleris atrodė daug šviesiau ir švelniau, nei pirmakursė tikėjosi. Ji susirado laisvą suolą, patogiai įsitaisė ir ėmė klausyti šios pamokos praktinės užduoties. Iš pirmo žvilgsnio, ji atrodė gana lengva ir, pagalvojus apie laukiantį ritualo efektą, gan smagi. Taigi, vos tik Auris baigė kalbėti, Alisa ėmėsi darbo.
 Iš visų jėgų stengdamasi nepamiršti ritualo eigos, mergaitė subėrė arbatžoles į dubenėlį, įdėjo kelis šakštus kvapaus cinamono ir kokosų aliejaus. Staiga pamoka jai ėmė priminti Nuodus ir Vaistus. Nuotaika iš karto pasitaisė, nes, nepaisant ne itin malonios, eliksyrų dėstytojos profesorės Clarke, švilpynukė mėgo virti įvairius gėralus. Maišant savo tyrę, kabinetas staiga ėmė priminti požemį. Nors ir nejaukus, jis buvo savotiški pirmakursės namai. Visas slogutis tuoj išgaravo ir Alisa ėmė pliekti masę savo dubenėlyje su tokiu džiaugsmingu užsidegimu, kad vos nesukūlė jo į miltus.
 

[Erka Forrm]

  Auris visą pyragėlių dėžę metė į Erką. Ir pataikė Erkai į galvą. Ši kaip reikiant nustebo. To ji tikrai nesitikėjo. Bet toliau ramiai sėdėti ji neketino. Nuo dar kelių stalų pasigriebė dagiau tų šlykščių dalykų. Jų pyragais nepavadinsi. Nusprendė trečiakursė. Ir juos sulipino į vieną. Gavosi nebloga gniūžtė. Beveik kaip sniego. Galvojo trečiakursė ir nusišypsojo savo nieko gero nežadančia šypsena. Tada užsimojo ir kaip kokią žiobariškąją bombą nusviedė Aurio pusėn. Ji lėkė savo tikslo link. Bet klastuolei to neužteko. Ji išsiėmė iš kišenės pergamento gabaliuką. Tada kerais jį padidino bei suvyniojo dar vieną iš kažko kito nugvelbtą pyrago gabalėlį. O tada jį taip pat paleido į Aurį.
- Skanaus! - sušuko trečiakursė nors net nepažiūrėjo ar pataikė.

[Henrieta Poter]

  Neužilgo dubenėlyje jau buvo pakankamai arbatžolių ir Henrieta paėmė šaukštą. Kelis kartus pasėmusi šaukštu iš maišelio cinamono, subėrė prieskonį į tą patį dubenį su arbatžolėmis. O tuomet įpylė nemažai kokosų aliejaus. Sumaišius viską į vientisą tyrę gavosi kažkas panašaus į rusvą aliejų, kuriame plaukiojo arbatžolių lapeliai. Pažiūrėjus į tą marmalą neatrodė, kad jis būtų tinkamas magiškam ritualui. Tačiau gal taip turėjo būti, kad jeigu koks žiobaras rastų panašią tyrę nesuprastų, kad ji susijusi su magija ir tiesiog paliktų ją ramybėje?
  Ilgiau nebesukdama galvos apie cinamono, aliejaus ir arbatžolių tyrę, Poter ėmėsi kito ritualo punkto. Paėmusi iš lėkštelės pyragaitį, grifė atgnybo nedidelį gabalėlį ir įdėjo į narvelį kuriame buvo pelė. Pyragėlis buvo su vos matomais kokoso gabaliukai ir purus. Atrodo, pelė tokius mėgo, nes iškart pripuolė prie skanėsto ir ėmė valgyti. 

[Bonė Aneta Iden]

 Baigusi maišyti tą bizalą, Alisa prisimerkė, pakėlė galvą ir įsispoksojo į lubas. Taip ji darydavo, kai reikėdavo ką nors labai susikaupus galvoti. Iš šalies turbūt atrodė keistokai, tačiau dabar mergaitei tai nerūpėjo. Jai rūpėjo, kaip neapsikvailinti prieš kitus. Tiesa, pavyzdingų mokinių klasėje nebuvo. Štai,pats Auris, Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos mokytojas, iš visų jėgų pliekėsi pyragaičiais su kažkokia trečiakurse klastinga veido išraiška. Karčiai šyptelėjusi, švilpynukė paėmė savąjį pyragaitį iš lėkštės, palinko prie narvelio su pelyte ir padavė jai atlaužtą skanumyno kąsnelį. Pelė džiaugsmingai jį sukramsnojo ir nekantriu žvilgsniu įsistebeilijo į tą keistą didelę dvikoję prieš save.
 -Atleisk, daugiau duoti negaliu, - tarė pirmakursė ir vėl šyptelėjo, pamačiusi pyktį ir nusivylimą graužiko veide. Nesuprato, ar iš tiesų regi ir supranta pelės emocijas, ar jas tik sukuria vienišos sielos paskatinta fantazija. Tačiau buvo smagu stebėti, kaip gyvūnėlis ieško ant narvelio dugno trupinių.
 Pelei sukramsnojus pyragėlio gabaliuką ir išrankiojus visus trupinėlius, Alisa ėmėsi kitos ritualo dalies. Šiek tiek drebančia iš jaudulio ranka paėmė savo burtų lazdelę ir patepė bugienio medį tyre. Šiek tiek marmalo išliejo ant stalo nevalingai suvirpėjus rankai, bet, iš trečio karto, lazdelę patepti pavyko. Mergaitė nukreipė jos galiuką į save, kone jausdama, kaip lazdelės viduje tvinksi "nekantraujanti" fenikso plunksnos šerdis.
 -Ganešiačio! - drebančiu balsu ištarė ji ir užsimerkusi, iš jaudulio besidaužančia širdimi ėmė laukti, kas atsitiks.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw nesuprato, kodėl tas keistas berniūkštis prie jos artinosi. Visai nenorėjo su juo turėti kokių nors reikalų. Vis dėlto gyvenimas pasidarė daug bjauresnis tada, kai nepažįstamasis išplėšė iš rankų astronomijos prietaisą.
- Mano teleskopas! - persigandusi sukliko velsietė ir norėjo pačiupti brangenybę, tačiau ji išnyko į nebūtį. Ta bjauri mergiūkštė!.. Elliw jau buvo pamiršusi, kad ta mergiūkštė iš tiesų yra berniūkštis, tad dabar kuo nuoširdžiausiai jo(s) nekentė. Ak, ta bjauri ne ne ne ne neLiucija! Nieko daugiau neveikė, tik griovė Elliw gyvenimą! Klastuolė nė neįsivaizdavo, kuri iš penkių bjaurių mergiūkščių yra pati bjauriausia. Tuo labiau neprisiminė ir to, kad dar visai neseniai mergiūkščių buvo tik keturios, ką jau kalbėti apie tai, kad penktoji mergiūkštė yra berniūkštis.
Kad ir kaip ten viskas būtų, dabar reikėjo atgauti teleskopą. Velsietė pamiršo, kaip ten atsitiko, kad jis dingo, tačiau žinojo, kad dėl to kaltos yra tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija, ne ne ne neLiucija ir ne ne ne ne neLiucija. Tik kur, po galais, astronomijos prietaisas išnyko?! Ši nežinia gerokai trikdė, ir Elliw jautėsi tiesiog siaubingai nepatenkinta. Jai pernelyg nesisekė.
- Kur mano teleskopas?! - garsiai suriko mergaitė ir apsižvalgiusi pamatė vieną iš bjaurybių. - Tu esi bjauri ne ne ne ne neLiucija!
Ak, kaip velsietė nekentė tų penkių bjaurybių! Tik per jas nutinka visokios siaubingos nelaimės! Visai nesvarbu, kad Elliw nė vienos iš jų neprisimena. Daug svarbiau buvo tai, kad teleskopas tiesiog beviltiškai išnyko!
- Atiduok mano teleskopą! - suriko bjauriajai mergiūkštei velsietė ir neapykantos kupinomis akimis pažvelgė į ją. Baisiausiai nepatenkinta apsižvalgė, tačiau nė vieno astronomijos prietaiso nepamatė. Tai privertė dar labiau supykti, ir Elliw pridūrė: - Tai tu kalta!

[Auris Senkleris]

Galva tvinksėjo bjauriai apie save primindama. Elliw zvimbė aplinkui neduodama jam ramybės.
- Tavo, tavo... Negi mano. - Atrėžė į jos nuolatinius žodžius. Bet atiduoti jai to kvailo teleskopo neketino.
- Sakiau tau Goff, nyk į savo vietą. Kad nematyčiau iki pamokos galo. - Veltui. Ji vis labiau niršo.
- Kas aš? - Pasiteiravo nustebęs.
- Bet gerai jei taip nori. Galiu būti penkis kart neLiucija. Man tas pats. O teleskopo negausi. Pati kalta. - Senkleriui viskas pradėjo gerokai nusibosti. Bet turėjo sėdėti savo vietoje nors tu ką.
Dar ir kita bjaurybė ėmėsi darbo ir į jį pradėjo lėkti pyragų gniūžtės.
- Viskas Forrm... Dabar jau užnervinai. - Jis atsikėlė, praėjo pro nirštančią Elliw ir nudrožė prie Erkos.
- Sakiau, tavo nesąmonių nepakęsiu. Eini lauk. - Jis mostelėjo lazdele ir plačiai atvėrė duris. Tada paėmė mergaitę už rankos ir nuvedė prie išėjimo.
- Viso Gero Erka. - Pasakė ir stumtelėjęs ją iš klasės užtrenkė duris.
Tada sugrįžo į savo vietą, kur vis dar erzeliavo Elliw.
- Ilgai dar? Negausi teleskopo iki mokslo metų galo. Gali nevargti.

[Henrieta Poter]

  Pelei pradėjus valdyti Henrieta padėjo likusį pyragaitį į lėkštę ir išsitraukė lazdelę. Pasiėmusi rankomis šiek tiek tyrės iš dubenėlio ėmė ja tepti savo burtų lazdelę. Tyrė buvo ganėtinai skysta dėl daugybės aliejaus, kurio Poter negailėjo. Terlioti lazdelę aliejaus mase tikrai nebuvo labai smagu. Visų pirma nebuvo aišku ar ilgai ant lazdelės jausis aliejus ir ši bus slidi. Be to, masė kepėjo cinamono, kokosų ir arbatžolių kvapais ir ketvirtakursė nenumanė kiek ilgai šis kvapas turėtų laikytis.
  Galiausiai baigusi terlioti lazdelę tyre, Henrieta nukreipė ją į save. Tą padaryti nebuvo labai lengva užduotis, nes dabar rankos ir lazdelė buvo ištepti kokosų aliejaus, cinamono ir arbatžolių mišiniu ir nuo aliejaus rankos su lazdele buvo labai slidžios. Kelis kartus grifė vos neišmetė lazdelės ant grindų, tačiau galiausiai pavyko nukreipti ginklą į save.
- Ganešiačio, - tarė keturiolikmetė.
  Staiga aplankė jausmas, kad ji nebegali suklysti kerėdama. Grifė atitraukė lazdelę nuo savęs, stengdamasi neišmesti jos ant žemės ir padėjo ją ant stalo. Pabaigusi praktiką grifė atsisėdo atgal į savo vietą ir ėmė laukti kol baigsis pamoka ir bus galima eiti ieškoti būdo kaip nuvalyti aliejų nuo lazdelės. 

[Bonė Aneta Iden]

 Kurį laiką nieko neįvyko ir Alisa nusivylusi pagalvojo, kad kerai nesuveikė. Tačiau tuomet ją užliejo keistas, nuostabus, palaimos jausmas. Rodos, iki pat šios akimirkos visi pasaulio išminties, viliojančių paslapčių ir mįslių plotai buvo užtverti, o štai dabar – atsivėrė vartai į visus nuostabius spėlionių ir nuotykių tyrus. Mergaitei neteko patirti nieko panašaus. Tai buvo pasakiškas aiškumo ir abipusio supratimo jausmas. Su juo maišėsi ir nepaprastas džiaugsmas dėl sėkmingų kerų.
 Plūduriuodama nesusprogdinamame laimės burbule, švilpynukė svajingai žvilgtelėjo į savo burtų lazdelę. Kiek nuostabių galimybių jai atsivėrė! Kiek kerų, burtų, užkalbėjimų ir nepaprastų užkeikimų ji gali išbandyti. Ko imtis pirmiausia?
 Atsakymas trenkė mintyse tarsi griaustinis.
-Na žinoma, gynėjų kerų – pamanė pirmakursė, - Jie nepaprastai sunkus. Net ir suaugę burtininkai jų neįstengia įveikti, o ką jau kalbėti apie Hogvartso nebaigusią pirmakursę. Tačiau dabar, kai man viskas seksis tobulai, turėčiau pajėgti išaukti gynėją, o gal net ir išmėginti kokius nors dar sunkensius kerus.
 Apsvaigusi iš jaudulio ir keisto džiaugsmo, lyg žvakės liepsna švytinčio širdyje, Alisa iškėlė burtų lazdelę ir sušuko:
-Expecto Patronum!
 Iš jos lazdelės išsiveržė sidabrinis gyvūnas. Kurį laiką mergaitė nesuprato, kas tai per padaras. Tačiau, išvydusi snapą ir grakščius, plunksnuotus sparnus, švilpynukė suvokė, jog tai karvelis. Sidabrinis gynėjas nuskriejo kabinetu, stryktelėjo tiesiai pirmakursės širdin ir paliko joje dar daugiau malonaus svaigulio.
 Vos tik gynėjas išblėso, suskambo varpas. Alisa susirinko visus daiktus ir išskubėjo iš kabineto, kojomis nesiekdama žemės. Atrodė, tarsi ją neštų aukštyn jos pačios gynėjo, balto karvelio, sparnai.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kai bjaurioji mergiūkštė, kuri iš tiesų buvo berniūkštis, apkaltino Elliw, pastaroji dar labiau supyko.
- Tai tu kalta! - dar kartą suriko ji, nors neprisiminė, dėl ko kaltina bjaurybę. Gyvenimas ir taip buvo sudėtingas, tad atsiminti bereikšmes smulkmenas paprasčiausiai nebuvo prasmės. Norėjo trenkti ne ne ne ne neLiucijai į galvą teleskopu (kad tą neseniai padarė, jau seniausiai pamiršo), tačiau susidūrė su problema: astronomijos prietaisas buvo dingęs. Tai siaubingai išgąsdino.
- Kur mano teleskopas?! - sukliko Elliw, bet tada dingo ir bjaurioji mergiūkštė. Tik ji buvo kalta dėl apnikusių sunkumų, tad velsietė nutarė taip paprastai nepalikti jos ramybėje. Kol nepamiršo, kad neseniai matė bjaurybę, apsižvalgė ir dar kartą pastebėjo tą bjaurų padarą. Nuėjo į tą pusę. Žinoma, užkliuvo už kelių stalų, kažkas nukrito ant žemės (juk ne teleskopas, ar ne?!), bet klastuolė vis tiek ryžtingai žygiavo tikslo link. Ir visai nesvarbu, kad tą tikslą jau buvo pamiršusi.
Nuotaika jau buvo bepasitaisanti (nors Elliw neprisiminė, kas ją sugadino), bet tuo metu akys užkliudė neeilinę bjaurybę ne ne ne ne neLiuciją ir vėl supyko.
- Tai tu kalta! - skubiai pranešė svarbų faktą velsietė ir prisiartino prie bjaurybės. Užsimojo trenkti teleskopu, bet tik tada suprato jo neturinti. Ir viskas tik per tą bjaurastį! Ak, kodėl ji negali išnykti ir palikti geros mergaitės - Elliw - ramybėje?! Ją reikėjo gerai pamokyti, bet faktas, kad astronomijos prietaisas dingo, situaciją apsunkino.
- Kur mano teleskopas?! - užriko velsietė, nors kuo puikiausiai žinojo, kad ne ne ne ne neLiucija nieko nepasakys. Bjaurios mergiūkštės ir berniūkščiai teleskopus tik naikina. Ak, kaip reikėjo juos visus pamokyti!.. Elliw buvo pikta, nors ir neprisiminė to priežasties. Norėjo surasti teleskopą ir aptarti su juo reikalus. Deja, neatrodė, kad tai įmanoma. O dėl to kalta, žinoma, buvo ne ne ne ne neLiucija.

[Auris Senkleris]

Kur tu išganingas varpe. Greičiau po galais suskambėk ir baigiam šį reikalą. Auris būtų bet ką padaręs, kad tik laikas suskubtų į priekį.  Žinoma, minčių raginimui jis nepasidavė.
Kalta. Aš mat kalta dar... Nuostabu. Kaip visą tai reikėjo suprasti Auris nežinojo. Ar verta gilintis? Tikriausiai nelabai. Kas virė Elliw minčių užkabariuose buvo jam tiesiog nepasiekiama.
Tuomet susimąstė ar verta laikyti tą teleskopą spintoje. Ji net nesuvokia kodėl jį paėmiau. tai kam? Bet ne... Kaip pasakiau, taip ir bus. Piktai pagalvojo. Mano pamokose šitų kvailų prietaisų daugiau nebus.
Kiek subjurusią nuotaiką pataisė kažkokia mergaitė iš Švilpynės. Jai pavyko iššaukti gynėją ir Auris jai nusišypsojo. Nes ritualas mokinei pavyko kuo puikiausiai.
Ir pagaliau jis išgirdo varpą. Stryktelėjo iš savo vietos ir paėmė Elliw už rankos. Toji vis dar nerimo.
- Baik nieko nebus. - Pasakė ir nusivedė ją prie durų. Greičiau pabaigti, ją atkeikti ir pamiršti viską. Galvojo skubėdamas koridoriumi.