[Alrisa Fuentes]

Alrisai iš pradžių visiškai nepatiko tai, kad suolai kabinete buvo sustumti prie sienų. Vis dėlto kiek pagalvojusi suprato, jog taip gal net geriau - daugiau vietos atsigulti. Šįsyk atsinešė pagalvę ir porą itin efektyvių ausų kištukų. Vos tik profesorius pradėjo postringauti, įsikišo juos į ausis bei palaimingai užsnūdo. Žinoma, šonams buvo šiek tiek kietoka, bet miego trūkumas kietą paviršių vertė į karališkos lovos pojūtį. Todėl nenuostabu, kad klastuolė, negirdėdama jokių įkyrių garsų, galėjo pilnai pasinerti į sapnų pasaulį. Greičiausiai ji būtų išmiegojusi visą pamoką, bet vienas kištukas ūmai iškrito - galbūt Hogvartso direktorė panoro priversti susiimti moksluose, o gal dar ką nors pradėjo erzinti begalinis jos įžūlumas. Kad ir kaip ten buvo, penktakursė po kelių akimirkų atsimerkė, pabudinta iš už nugaros sklindančio garsaus balso. Jis rodėsi kažkur labai girdėtas, bet kartu ir nelabai tinkantis magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokai. Apsnūdusios smegenys trukdė susjungti galą su galu, tad apimta smalsumo Alrisa apsivertė ant kito šono.
Vaizdas, trumpai tariant, šokiravo. Dabar vyko tai, ko ji slapta laukė bei tikėjosi, kad bus. Bet... Piktdžiuga nepasirodė. Vietoje jos išlindo susierzinusi tingi meška, trokštanti tik dar poros valandėlių poilsio. O šitas bjaurus girtuoklis tai sugadino! Ji neišleido iš akių vyro, besikuičiančio savo kišenėse. Buvo aišku, kad šis šiek tiek padaugino to nuostabaus raudono vyno, o padauginęs išėjo ieškoti draugijos. Penktakursė tikėjosi dviejų dalykų: arba jo bičiulis prisijungs prie išgertuvių, arba girtumas galutinai paveiks kūną. Atsitiko antrasis variantas, tačiau vyro balsas taip smarkiai rėžė ausis, kad irzli mergaitė tik susiraukė. Čiupusi pagalvę prilėkė prie koledžo vadovo ir ėmė jį talžyti, protarpiais pagardindama keliais spyriais.
-Bent kartą... elkis normaliai... tu... peraugęs moliuske... prasmirdęs... apgailėtinas girtuokli... Neužtrauk Klastūnynui... negarbės! - ties paskutiniu mostu Alrisa sutelkė visas jėgas, kad išreikštų pasipiktinimą, jog dėl jo kaltės negalėjo išsimiegoti. Tik dabar susivokė, kad su profesoriumi elgėsi taip, kaip su Elliw - tokioje būsenoje jis iš tiesų buvo panašus į tą beprotę. Bet ar vyras prisimins, kas čia vyko? Gal apie tai papasakos prancūzas profesorius? Staiga apnikusi abejonėmis, juodaplaukė nuleido pagalvę ir apsižvalgė, tarsi tikrindama, ar nė vienas iš klasėje esančių žmonių nesiryš jos apskųsti. Ji ūmai pasijuto esanti visiškai nuvargusi. Rodės, tuoj grius šalia pasigėrusio pusamžio vyriškio ir užknarks.

[Alanas Senkleris]

Ar toji mergaitė ašarojo? Alanui pasirodė, kad taip. Bet jis nutarė dėl to nieko nesakyti. Bent jau kol kas.
- Vaja, neprisistačiau. - Nusišypsojo vaikinas. Tokie dalykai amžinai išgaruodavo iš galvos.
- Malonu susipažinti, aš esu Alanas. - Prisistatė ir taip pat atsisėdo ant palangės. Ant kelių jaukiai įsitaisęs murkavo tas padarėlis. Ne, sprogdinti jo Alanas visai nenorėjo. Jam buvo ir taip gerai.
- Išties panašūs į knisius. - Pritarė jis Alisai. O kalbėdamas stebėjo jos betimuką, kuris sūpavosi užkerėtame burbule. Regis jam taip patiko. Na o Alano betimukas nutarė numigti. Ar bent jau taip atrodė. Taigi Grifas jo ir nejudino.
- Būtų nuostabu ką nors atrasti ar ne? Kokią nors naują rūšį? Kaip įdomu, kad profesorius gali pats mokyti apie tai ką pats atrado. Manau tai didelis pasiekimas. - Pokalbis klostėsi ramiai ir jaukiai ir Alanui tai patiko. Regis neprašoviau pro šalį, jai tikrai patinka gyvūnai. Bet visą tą smagumo įspūdį darkė Matthew. Alanas negalėjo jo nematyti. Profesoriui nukritus ant žemės raudonplaukiui pasidarė kažkaip liūdna. Nors nesutarė su herbologu, bet vis tiek... Turner buvo ganėtinai susijęs su Dori. Ir šiaip amžinos šio profesoriaus bėdos liūdino jį.
- Ar augini ką nors pati? Gal turi kokį augintinį, kurį atsivežei į mokyklą? - Paklausė Alisos.

[Matthew Turner]

Nepaisant to, kad nukritus ant žemės gerokai suskaudo galvą (klausimas, ar tas jausmas kankino dėl galvos susitikimo su grindimis, ar dėl išgerto vyno kiekio, taip ir liko neatsakytas), Turner beveik iš karto užmigo. Lova nebuvo labai patogi, tačiau tikrai geriau nei skaudanti galva. Taigi Matthew mielai būtų išmiegojęs pakankamai, kad atsibudęs pasijustų bent kiek geriau. Deja, tokiam nekaltam norui nebuvo lemta išsipildyti. Vos pradėjo sapnuoti (tai buvo kažkokia daili šviesiaplaukė mergina, nors herbologas nebūtų galėjęs patvirtinti, kad sapnuoja Daviną), kažkas atsitiko. Tiksliau sakant, suskaudo šoną. Iš pradžių pamanė, kad tai susipynė du sapnai, tačiau skausmas buvo nemaloniai realus.
- Kas per... - pramerkęs akis sumurmėjo Matthew ir garsiai nusikeikė. Neprisiminė, kur yra, tačiau suvokė esąs kažkokioje klasėje. Laimei, tai nebuvo šiltnamis, bet ką jis čia veikia? Prisivertė atsisėti ir pamatė Rafael. Draugas tikriausiai jo nespardė, bet gal paaiškins, kas čia atsitiko?
- Rafael! - šūktelėjo Turner ir tik tada pastebėjo pernelyg arti jo esančią mokinę. Apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgė mergaitę ir atpažinęs visai neapsidžiaugė - tai buvo ne kas kitas, o Fuentes. Ar gali būti, kad jis girtas atsivilko į pamoką, o čia jį užtiko ne kas kitas, o viena nemaloniausių auklėtinių?
- Fuentes, kaip malonu tave matyti! - pratarė herbologas svarstydamas, ar bandyti atsistoti. Tokia mintis nelabai žavėjo, tačiau sėdėti buvo nei šis nei tas. Nagi keliauk iš čia mintyse maldavo klastuolės Turner, tačiau įtarė, kad ji nė nesiruošia to daryti. Tikriausiai kaip visada smaginasi jo sąskaita. Gyvenimas buvo šlykštus, poreikis išgerti - dar šlykštesnis. Matthew sunkiai atsiduso, o visai netrukus ir garsiai nusiraugėjo.

[Dori Mendel]

Kadangi pamokų praleisti daugiau nebenorėjo, Dori sėdėjo klasės gale ir snaudė. Nesiklausė, ką kalbėjo profesorius, neketino mokytis. Reikėjo tik atkentėti kiurksojimą šioje pamokoje, kad ji nebūtų praleista. Galbūt pavyks čia išsėdėti nepastebėtai. Tačiau buvo siaubingai nuobodu, laikas tiesiog laukiant pamokos galo ėmė gerokai prailgti ir keturiolikmetės galvoje ėmė suktis planas, kad galbūt vertėtų išslinkti iš klasės. Tačiau ties tomis mintimis prasivėrė klasės durys ir į patalpą įžengė ne kas kitas, o Matthew, kuris buvo visiškai nusitašęs.
Dori ėmė vartyti akis. Buvo pastebėjusi, kad herbologas jau kaip ir nebelabai gerdavo. O gal klydo? Galbūt girtuokliaudavo pasislėpęs? Klastuolės nuotaika ir taip nebuvo gera, o dabar dar labiau subjuro. Matyti girtą Turner - menkas malonumass ir dar pamokoje. Juk jį visi išjuoks! Ir tai buvo tikra tiesa, mat prie Matthew priėjo Alrisa, pradėjo jį žodžiuoti ir mušti, o jis, kaip visiškas nevykėlis, sėdėjo ir riaugėjo.
Raudonplaukė griebė savo daiktus, burtų lazdelę ir prilėkė prie Alrisos ir Matthew.
- Kaip tu gali šitaip elgtis su koledžo vadovu, kvaiša! Viską jam pasakysiu kai išsiblaivys, viską! Per tokias kaip tu jisai ir geria! Profesoriau! - kreipėsi į Rafaelį. - Ar jūs matote, ką šita bjaurybė daro?! - rodė į Alrisą. - Tave reikia mesti ne tik iš Klastūnyno, bet ir iš viso Hogvartso, menkysta tu! - ketvirtakursės žandai šiek tiek paraudo.
Dori pritūpė prie Matthew, tačiau tuo pačiu metu jo buvo ne tik gaila, bet ir labai pikta.
- O jūs? - nepatenkintu balsu bumbėjo. - Ir vėl geriat? Ir vėl neprisiminsit, kaip tada šiltnamiuose?
Mendel pajuto, kad akyse ėmė tvenktis ašaros.

[Bonė Aneta Iden]

 Alisa susikaupusi stebėjo savo betimuką. Gyvūnėlis atrodė visai patenkintas ir nė kiek nemėgino sprogti, todėl mergaitė nutarė jį dar labiau pralinksminti. Iš lėto ji pajudino lazdelės galiuką ir burbulas, paslaptinga magiška jėga susietas su skaidriu jo paviršiumi, kiek paskraidino savotišką narvelį ir jame cypaujantį betimuką į dešinę. Pamačiusi, kad padarėliui toks sumanymas patinka, švilpynukė ėmė lazdele braižyti ore ratus, žvaigždes ir kitokias figūras, o burbulas skriejo oru, kone sprogdamas nuo laimingo betimuko cypimų.
 Staiga jos žaidimus nutraukė grifiuko balsas. Pirmakursė net nepastebėjo, kaip jis priėjo ir klestelėjo greta, ant palangės. Alanui prisitačius, nuostabą jos veide pakeitė drovi šypsena. Žydraakė į tą išraišką sudėjo nebylią padėką už draugiškus grifo gestus ir supratingumą. Vienuolikmetė net neabejojo, kad trečiakursis pastebėjo jos ašaras ir iš visos širdies dėkojo, kad jis nieko nepasakė ir nepuolė aplink ją šokinėti. Ji buvo jautri siela, bet nė už ką nenorėjo, kad kas nors ją pamatytų verkiančią. O ypač dėl savo praeities.
 Varge, išskydai kaip koks kūdikis. Nustok bliaut ir apsimesk, kad nieko nenutiko. Šitas niekuo dėtas grifas neturi žinoti, iš kokios pragariškos šeimos tu kilusi, - mintyse subarė save baltaplaukė.
 Vos tik ji taip pamanė, išdavikiška nosis, niekieno neprašyta, šniurkštelėjo ir iš po blakstienų išriedėjo kažkokia užsilikusi ašarėlė. Alisa nulenkė galvą, slėpdama ją po savo ilgais, baltais kaip sniegas plaukais. Laimei, tai akimirką prabilo Alanas ir ji turėjo laiko susivaldyti.
  -Nieko baisaus, viskas gerai. Man ir pačiai nevisada ateina į galvą prisistatyti, kai šalia atsiranda žmogus, nenorintis manęs paspirti, - nusijuokė mergaitė, tikėdamasi, kad padės nukrepti dėmesį nuo to kvailo jos šniurkščiojimo.
 Netikėtai jos draugišką prakalbą nutraukė tylus bumbtelėjimas. Švilpynukė pašoko kokį pusmetrį ir pati vos nebumbtelėjo galva į žemas lubas. Ji jau pamanė, kad sprogo kurio nors iš judviejų betimukas. Tačiau tai tebuvo Matthew, herbologijos profesorius. Tas turbūt prieš pamoką sumanė išplempti ko nors gerokai stipresnio, nei moliūgų sultys ir dabar užvertė kojas vidury kabineto. O dabar dar aplink jį ėmė šokinėti kažkokios varnos iš klastūnyno, atrodančios taip, lyg norėtų susprogdinti pusę kabineto.
 Nuoširdžiai gailėdama profesoriaus Beaumont, su kažkokia dalykiška išraiška palinkusio prie savo kolegos, Alisa pasistengė ignoruoti triukšmą. Labai padėjo Alano užduotas klausimas. Mergaitė su džiaugsmu ėmėsi savo mėgstamos temos:
 - O taip, būtų šaunu, ką nors atrasti. Aš pati auginu Nebelungo veislės katiną Nimfą ir varlytę Džordžį. Vasarą juos tenka slėpti, nes augu žiobarų našlaičių namuose. Matai, mano tėvai žuvo. Kai jie dar buvo gyvi, mes daug keliaudavome. Tėtis man rodė daugybę įvairių gyvūnų nuotraukų. Jei norėsi, galėsiu kelias jų atsiųsti. Tebeturiu visas jo knygas bei užrašus, nors jis mirė, kai man buvo penkeri... Ouoj, - švilpynukė užspaudė delnu burną. Ji nė nepastebėjo, kaip ėmė atvirauti. Išgąsčio kupinos mėlynos akys susitiko su žaliomis. Laimei, tą akimirką suskambo varpas. Alisa pakilo, susirinko savo daiktus ir, vengdama Alano akių, veriančių tarsi žalias durklas, pasuko durų linkui, palikusi visai įsismaginusį betimuką plūkauti ore.
 Išsmukus iš klasės, švilpynukę pagavo galingas mokinių srautas. Ji dar spėjo šūktelėti Alanui:
 -Iki, pasimatysime vėliau! Buvo smagu su tavimi pasikalbėti! Parašyk, lauksiu pelėdos!
 Po šių žodžių Alisą prarijo statūs laiptai. Tik jos ranka liko kyšoti virš mokinių minios. Ji mojo tarsi vėliava, tarsi švyturio šviesa vaikų galvų jūroje.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw neprisiminė, kodėl verkia, tad neilgai trukus nustojo tai daryti. Geriau susirasti teleskopą ir penkias drauges. Tada gyvenimas įgytų visiškai kitokią prasmę, ir mergaitė pasijustų be galo laiminga. Tam tereikėjo... Na, Elliw pamiršo, ko ir kam jai reikėjo, tačiau vis tiek apsižvalgė. Tai nuotaikos visiškai nepataisė - bjauriai arti savęs pamatė ne ką kitą, o neLiuciją. Ta bjauri mergiūkštė buvo kalta dėl visų velsietę užgriuvusių nelaimių. Ir visai nesvarbu, kad ji neprisiminė, kokios tos nelaimės - tai bjaurybės kaltės nė kiek nesumažino.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko Elliw, nors jau buvo pamiršusi, kurią iš bjauriųjų mergiūkščių neseniai matė. O ir koks skirtumas? Vis tiek viskas yra visų keturių kaltė. Vadinasi, jas visas keturias reikėjo ir pamokyti. Kadangi neLiucija buvo arčiausiai (Elliw tą buvo pamiršusi, bet pastebėjo ją esant netoliese ir vėl supyko), nutarė pradėti būtent nuo jos. Bandė pačiupti teleskopą, kad galėtų trenkti juo bjauriajai mergiūkštei į galvą, bet susidūrė su problema - nė neįsivaizdavo, kur prietaisą galėtų rasti. Tai siaubingai suerzino, tad dabar rudaplaukė buvo itin nepatenkinta. Būtų mielai paklaususi, iš kur atsiranda tokios bjaurios mergiūkštės, tačiau netruko to klausimo pamiršti. Taigi liko tik nueiti iki bjaurybės ir ją pamokyti. Kažkaip, nors be teleskopo ta užduotis pasidaro gerokai sudėtingesnė.
Kelis kartus pamiršusi, kur bjaurybę galima rasti, Elliw galiausiai vis dėlto priartėjo pakankamai arti, kad galėtų priminti visam pasauliui puikiai žinomą tiesą. Velsietė skubiai tą ir padarė:
- Tai tu kalta!
Norėjo prieiti dar arčiau, kad galėtų galiausiai išties pamokyti neLiuciją, tačiau nepastebėjo ant žemės esančio kažko, kas tikrai nebuvo teleskopas. Užkliuvusi už to kažko mergaitė drėbėsi ant žemės ir išsitiesė tiesiai neLiucijai po kojomis.

[Matthew Turner]

Viską skaudėjo, ir tai gerokai erzino. Matthew nenorėjo matyti mokinių. Jis viso labo teieškojo draugo, kuris sutiktų su juo išgerti. Rafael, žinoma, mielai tą ir padarytų, bet tie prakeikti vaikigaliai... Ak, kaip jie gadino profesorių gyvenimą! Kad taip būtų galima ramiai gerti ir mėgautis laisvalaikiu. Jeigu ne pamokos ir namų darbai, profesoriaus darbas nebūtų toks jau blogas.
Sulig ta mintimi Matthew nutarė, kad vis dėlto reikėtų atsistoti, tačiau tada, jo nelaimei, prie jo priėjo kažkokia mergaitė ryškiai raudonais plaukais. Prireikė pernelyg daug, kad ją atpažintų. Tai buvo ne kas kitas, o Dori. Turner susiraukė. Nuoširdžiai tikėjosi, kad jos šioje pamokoje nebus. Tiksliau, būtų tikėjęsis, jeigu smegenys būtų pasiūliusios apie Mendel susimąstyti. Dabar jautėsi... Sakykime taip, blogai. Ko gero, geriausia apsimesti, kad negirdi, o vėliau apsimesti, kad išties nieko neprisimena. Matthew nelabai suprato, ką auklėtinė turėjo omenyje kalbėdama apie šiltnamį, bet nė neketino klausti. Ne, geriau jau apsimesti, kad jos čia nėra.
Nespėjus nuspręsti, ką daryti dabar, kažkas spyrė į šoną. Pirmiausia Turner nusprendė, kad tai vėl Fuentes, tačiau tada pasigirdo bilsmas. Net ir apgirtusios herbologo smegenys suvokė: tai tikriausiai Elliw. Su tuo padaru niekada nesinori turėti reikalų. Kai esi girtas, dar labiau nenori jų turėti. Nenuostabu, kad Matthew lūpas paliko garsus atodūsis.
- Fuentes, susirink Goff ir dinkit man iš akių! - garsiau nei ketino pratarė juodaplaukis nė nesivargindamas pakelti akių. Įsitaisė patogiau ir pradėjo galvoti priešingai nei anksčiau: jis tikrai nesikels, bet galbūt verta išsitiesti ir skaniai pamiegoti?

[Alrisa Fuentes]

Pasirodo, visai nereikėjo nustoti tvatyti vyro, mat tas netrukus atsikėlė ir pradėjo šnekėti niekus. Malonu matyti mane? Nuo kada? Alrisa susiraukė, bet niekur nesitraukė.  Tiesa, netrukus teko tai padaryti, nes profesorius šlykščiai atsiraugėjo. Negana to, iš kažkur išlindo karvė Dori ir apšaukė ją.
-Kaip noriu, taip ir elgiuosi! Pats kaltas, kad atėjo. O ko tu gini tą girtuoklį? M? - žodžių srautas, plūstantis iš burnos, sekino, bet klastuolė nė neketino nusileisti tai mergiščiai. - Nesivargink padlaižiaudama, vis tiek nieko neprisimins.
Šykščiai šyptelėjusi ji nusisuko, ketindama vėl susirangyti ant suolo, bet tą akimirką akiratyje pasirodė Elliw. Šios riksmai jau kurį laiką aidėjo galvoje, bet puikiai pažįstamas kaltinimas buvo tiek įsiėdęs į kaulus, kad pradėjo nebekreipti į jį dėmesio. Iš vienos pusės, tai buvo gerai, bet iš kitos pusės niekada negalėjai žinoti, ką toji kvaiša sugalvos. Kaip ir dabar. Penktakursė vos spėjo susigaudyti, kas vyksta. Jei ne kūtvėlos kelyje pasipainiojęs profesorius, greičiausiai ji būtų gavusi neblogą smūgį teleskopu per galvą. Alrisa pasijuto šiek tiek dėkinga tam, bet jį lyg vėjas nupūtė vyro replika.
-Nė už ką! Jei nemokat su ja susitvarkyti, esat tikrai niekam tikęs... - sekundei nutilo, karštligiškai galvodama kuo geresnį apibūdinimą, tačiau jo neradusi užbaigė: - ...šliužas!
Juodaplaukė ūmai pajuto jėgų antplūdį, paskatinusį pakelti pagalvę dar kartą. Tik šįkart - ne tik prieš alkoholiu piktnaudžiaujantį žmogų, bet ir mokinę, kuriai trūko kelių visų varžtelių. Pagalvė kibo į darbą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopą tiesiog nepakenčiamai skaudėjo. Elliw neprisiminė, kas čia atsitiko, tačiau viena buvo visiškai aišku - jai skauda, o tai yra labai negerai. Suprantama, dėl to kaltos buvo tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija. Deja, ši mintis visiškai nepradžiugino, tad reikėjo pasistengti surasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah, kad jos padėtų išspręsti sudėtingą gyvenimišką dilemą. Ją, tiesa, Elliw jau buvo pamiršusi.
Jeigu kas nors gyvenimą ir gali padaryti dar sudėtingesnį nei jis yra, tai nebent bjaurių mergiūkščių egzistavimas kažkur netoliese. Deja, dabar kaip tik taip ir buvo: visai netrukus Elliw išgirdo neįtikėtinai bjaurų neLiucijos balsą, ir viduje iš karto sukilo didžiausia neapykanta. Nesuprato (o gal netgi neprisiminė) gulinti jai po kojomis, tad dabar kuo skubiau atsistojo. Netyčia įspyrė kažkam, kas voliojosi ant žemės, tačiau tai nebuvo teleskopas, tad dabar rūpėjo mažiausiai. Ne, dabar reikėjo gerai pamokyti bjauriąją neLiuciją, tik, deja, velsietė neįsivaizdavo, kur galėtų rasti savo teleskopą.
- Tai tu kalta! - priminė (tiksliau, pranešė, mat buvo pamiršusi, kad šią tiesą jau buvo šiandien paskelbusi) klastuolė ir neapykantos kupinomis akimis pažvelgė į bjaurybę. Pamiršo, ko spokso, tačiau tai pykčio visiškai nesumažino. O ji dar pradėjo ir muštis! Žinoma, daiktas, kuriuo ji trankėsi, nebuvo teleskopas (dar to betrūko, kad tokia bjaurybė turėtų astronomijos prietaisą!), tačiau nuo to nebuvo nė kiek maloniau. Elliw stengėsi bjauriąją mergiūkštę nustumti, tačiau tai nebuvo itin lengvas uždavinys - kažkuriuo momentu ji susipainiojo savyje ir galiausiai uždribo ant netoliese buvusio neteleskopo.

[Matthew Turner]

Matthew labai nuoširdžiai norėjo išsitiesti lovoje ir gerai išsimiegoti. Na, lovos netoliese nebuvo, tad turėjo tikti ir grindys. Bet kaip galima atsigulti ir pamiegoti, kai kvaili vaikigaliai aplinkui rėkauja ir taip sukelia galvos skausmą? Ypač kai tai yra Fuentes, kuri tikrai pasistengs, kad profesoriaus gyvenimas būtų kaip įmanoma sudėtingesnis.
- Užsikišk, karve tu neraliuota, - suburbėjo Turner. Žodį "karvė", matyt, pakuždėjo apgirtusi sąmonė. Žinoma, taip su mokiniais šnekėti nereikėtų, tačiau Matthew jau seniai suprato, kad būtent jie daug labiau gadina gyvenimą profesoriams.
Toliau įvykiai klostėsi pernelyg greitai. Kažkas įspyrė, kažkas daužėsi, o po to kažkas ir užgriuvo. Tikėtina, kad kažkur ten buvo Elliw, bet su ta bjaurybe visiškai nesinorėjo turėti reikalų. O ir kokia prasmė, kai ji vis tiek nieko neprisimena?! Geriau tegul ja pasirūpina ta... Kaip ji ten... Fuentes, ar ne? Taip, būtent ta įžūli panelytė galėtų padėti savo koledžo draugei.
Deja, kalbėti buvo sunku. Smūgiai nebuvo stiprūs, tačiau jie buvo, o tai kėlė itin didelį profesoriaus nepasitenkinimą. Pakėlęs švinines rankas Turner užsidengė veidą, bet netrukus suprato, kad geriausia bus atsigulti ir užmigti. Tai padaryti gali būti sunku, bet pabandyti verta. Atrodė, kad jeigu ir toliau čia sėdės, galiausiai viskas baigsis tuo, kad aprėks visus čia esančius, taip pat ir Rafael. And draugo rėkauti nesinorėjo, tad galiausiai herbologas išsitiesė ant grindų.
Jos nebuvo patogios, o ir užvirtusi mokinė neišėjo į naudą. Sunkiai atsidusęs profesorius riebiai nusikeikė, tačiau nepajudėjo. Tai jau ne - gulės dabar čia tol, kol baigsis šita prakeikta situacija, kuri, ko gero, buvo magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka.

[Dori Mendel]

Matthew Dori visiškai nieko neatsakė. Merginos emocijos pasikeitė tiesiog akimirksniu. Prieš tai jautusi kažkokį liūdesį dėl herbologo dabar ji pajautė jam pyktį. Tai žinoma, į mokines, kurios jį žemina, dėmesį kreipia, o į tuos, kurie jį gerbia, ne. Ta karvė gerai sako. Kurių galų tu jį gini, Dori?
- Žinai, Alrisa, tu teisi, - netikėtai prabilo ketvirtakursė. - Nei jis ką prisimins, nei jam kas nors išvis rūpi, - turėjo omeny save.
Mendel antakiai stipriai susiraukė. Jeigu guli, tai gulėk ilgai!
- Locomotor mortis, - burbtelėjo nutaikiusi lazdelę į Turner.
O šiam jau buvo ne pyragai, jis pradėjo vadinti Alrisą karvę ir net ėmė keiktis. Keturiolikmetė suprunkštė. Jau šį kartą tai pats kaltas. Kas liepė čia atsivilkti?
- Beje, ne aš viena manau, kad tu karvė, - mirktelėjo Alrisai ir išėjo iš pamokos.

[Rafael Beaumont]

Rafael'is pradėjo nebesigaudyti kas darėsi jo pamokoje. Visur buvo tokia didelė painiava ir tas atėjęs Matthew sumaišė visas kortas, tačiau nieko tokio. Beaumont pavardės savininkas, juk buvo profesionalas. Galiausiai suskambėjo varpas. Burtais Rafael'is sutvarkė klasę nuo betimukų žalos ir visus betimukus sudėjo atgal į jų narvą, kadangi profesorius žinojo, jog toliau puikiausiai pats vienas tyrinės juos. Tai bus geriau nei duoti juos beširdžiams mokiniams, kurie visiškai nemyli gyvūnų. Prancūzas buvo labai pasibaisėjęs ir nepatenkintas tuo, tačiau ką padarysi, kad šiuolaikinė visuomenė taip sugadinta. Jo laikais tokių nesąmonių nebuvo.
Visiems pilnai išsiskirsčius, Rafael'is ėmėsi kolegos.
- Et, Matthew, - ištarė sunkiai atsidusdamas ir nuo visų pirma nukeldamas Elliw, greitai mokinę išvedė. Tada pakėlė draugą ir vieną jo ranką persimetė per petį, o tada paliko kabinetą.