[Brett OConnor]

Jeigu Bretas būtų bent kiek jautresnis, nuo tos šypsenos turbūt būtų visai išsilydęs. Vis dėlto jis buvo itin atsparus merginų kerams - priešingai negu gražuolės jo. Taigi jautėsi patenkintas, tačiau sveiko proto toli gražu neprarado. Iš anksto mėgavosi tuo, kas bus visai netrukus.
- Nešoki tai nešoki, - kreivai šyptelėjo geidžiamiausias Britanijos bomžas, nors nelabai suprato, ko ji tada atėjo į klubą. Ypač viena. Na, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad panelės priežastys buvo labai jau panašios į jo paties, tad viskas klojosi tiesiog puikiai. Vienintelis klausimas liko lokacija, kurioje jie užsiims įdomesne veikla nei šokiai.
Laimei, gražuolė, regis, jau žinojo atsakymą į tą klausimą, mat labai jau ryžtingai kažkur žygiavo. Vis dar “žaviai” šypsodamasis Bretas ėjo jai iš paskos. Juto kylantį nekantrumą, bet suprato, kad verta dar šiek tiek palaukti. Vyrukui visai nereikėjo didelės auditorijos. Problema ta, kad lauke velniškai šalta, tad ten lįsti visai nesinorėjo.
Nespėjo nė susigaudyti, kai atsisėdo ant laiptų, o šio vakaro (ir galbūt nakties) išrinktoji jau sėdėjo jam ant kelių. Laiptai nebuvo labai patogi vieta, tačiau visai netoli buvo itin tinkamos grindys, taigi nebuvo ko skųstis. Vos po akimirkos įsitraukęs į bučinį Bretas visai pamiršo, kad neseniai svarstė, kad čia gali būti nepatogu. Ne, dabar nenorėjo nieko keisti. Apgraibomis atsagstė marškinių sagas ir, savo džiaugsmui, suprato, kad po jais nieko nėra. Apglėbęs panelę rankomis nesitraukė nė per milimetrą. Buvo tiesiog nuostabu.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Iš aptemusio dangaus lėtai leidosi linksmai aptingusios snaigės, tarsi šios būtų ką tik pakilusios nuo Kalėdų stalo. Deja, Sigurdas atrodė visiškai kitaip: kadangi jis neturėjo nei artimųjų, nei gerų draugų, šventinis laikotarpis buvo tarsi kankynė. Kolegos iš Hogvartso taip pat nepakvietė pasisvečiuoti, nors nenuostabu - pasitaikius galimybei mielai sprukdavo iš profesorių kambario. Todėl šį žiemos vakarą islandas nusprendė išeiti pasižmonėti - akys raibo nuo šviesų vitrinose. Tačiau vaizdai greitai pakyrėjo, neturint šalia žmogaus, su kuriuo būtų galima ten nueiti. Net šurmuliuojančioje minioje šviesiaplaukis jautėsi vienišas, o džiugiai įraudę veidai kėlė nedorą norą pasinaudoti įvairiomis užsimiršimo priemonėmis. Bėgdamas nuo tų tamsių geismų jis ūmai susivokė atsidūręs kažkokiame klube.
Patalpa alsavo paslaptingumo aura, sumišusia su kvietimu atsiverti, palikti visus rūpesčius už durų. Sigurdas juto tą šauksmą, sulig kiekviena sekunde vis reiklesnį bei intensyvesnį. Lyg trokšdamas nuo šio išsivaduoti, jis nusivilko striukę ir patraukė į švelniu rūku banguojančią klubo gilumą. Nauja patirtis trumpam užgožė liūdnas mintis, kai akys aprėpė dar nematytas erdves. Tiesa, vaikinas nebuvo pratęs lankytis tokiose vietose, tad jautėsi ne itin puikiai.
 Todėl nenuostabu, kad norėdamas išvaikyti nejaukumą netrukus prisėdo prie baro ir užsisakė pirmo į galvą šovusio gėrimo. Šio belaukiant, aplankė dar niūresnis debesis, it koks nelaimės pranašas, tad priešais pastatytą stiklą beregint užsivertė. Savaime suprantama, smarkiai užsikosėjo ir jaunasis profesorius turėjo gėdingai pasišalinti nuo baro - tarsi išganymas tą akimirką žvilgsnį patraukė laiptai. Ten bus galima bent trumpam pasislėpti nuo įdėmių lankytojų akių. Nieko nelaukdamas, jis nužingsniavo laiptų link ir ėmė šiais kopti.
Netruko pastebėti, kad alkoholis vertė jaustis kažkaip keistai, bet negalėjo apibūdinti, kaip. Paskendęs tame naujame pojūtyje islandas vos per plauką neužgriuvo ant savais reikalais užsiimančios porelės. Sutrikęs tiek nuo vaizdų, tiek nuo įžūlumo, pamėgino juos tiesiog aplenkti ir traukti toliau, kai staiga suvokė, jog vyro veidas buvo kažkur matytas. Vis dar pusėtinai veikiančios smegenys netrukus atgamino situaciją, kuri anuomet stipriai paveikė santykius su Deoiridh. Ir kaip jis mikčiodamas bandė aiškinti, ko tas apskretėlis norėjo iš merginos. Širdžiai skaudžiai virptelėjus su palengvėjimu nusisuko. Dabar, regis, vyrukas buvo susimedžiojęs kitą panelę bei abu tuo akivaizdžiai mėgavosi. Sigurdas puikiai prisiminė, koks aršaus charakterio gali būti tas žmogėnas, tad nusprendė kuo greičiau užlipti laiptais. Nelaimei, lenkiant porelę iš šono kojos ūmai susipynė (greičiausiai dėl neseniai suvartoto gėrimo) ir kūnas ėmė pavojingai svirti jų link. Deja, vaikinas jau nieko nebegalėjo padaryti, kad sustabdytų šią šviesos greičiu atlekiančią katastrofą.

[Brett OConnor]

Breto rankos virpėjo iš nekantrumo. Laimei, šiandien neturėjo diržo, tad viskas buvo paprasčiau nei dažniausiai tokiais atvejais. Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad panelė akivaizdžiai buvo neką mažiau alkana. Nė akimirkai nepaleisdamas jos iš glėbio vos nutraukęs bučinį iš karto įsitraukdavo į naują. Viskas atrodė tiesiog tobula.
Deja, viskas, kas gera, baigiasi pernelyg greitai. Vos spėjo pasimuistyti, kad gražuolė pati atsisėstų ant laiptų, ir jam būtų patogiau, netoliese kažkas sujudėjo. Tą dar būtų galima ignoruoti, bet kai žiūrovas sugalvoja dar ir užvirsti, viskas pasidaro žymiai sunkiau. Geidžiamiausias Britanijos bomžas spėjo pastebėti pavojų ir pašokti ant kojų, bet pradėjusios smukti kelnės nepadėjo atlikti greitų judesių ir taip apsisaugoti nuo nemalonaus susidūrimo.
Aš jį pažįstu nustebęs susivokė Bretas. Jautėsi gerokai pritrenktas, tad kaip sekasi panelei? Toks klausimas sukėlė visiškai natūralią reakciją - rudaplaukis supyko. Išsivadavęs iš prakeikto kvailio kalėjimo atsistojo ir spyrė jam į šoną. Jis ne tik sugadino laiką su gražuole, bet ir…
Ir tada Bretas prisiminė, kur jis anksčiau sutiko šitą panelę. Ta diena ilgam įstrigo atminty. O tada ne kas kitas, o šitas vaikėzas ir puolė ginti savo panelės. Ką gi, kažkas neišdegė, ar ne? Nežinia, ar gražuolė neištariamu vardu žinojo, kad jos buvęs čia trinsis, bet buvo labai jau draugiška jam, Bretui. Daugiau nei akivaizdžiai įgijusi drąsos ir patirties. Praėjęs kartas tebuvo… Na, išsigando jauna mergaitė, ir kas čia tokio? Vadinasi, reikėjo viską pratęsti taip pat smagiai, kaip ir prasidėjo. Ką ten gali žinoti, gal panelė nori atkeršyti šitam nevykėliui?
- Viskas gerai? - neutraliu tonu paklausė gražuolės ir vėl “žaviai” nusišypsojo. Paėmęs už rankos labai jau (ne)galantiškai pabučiavo ir pridūrė:
- Einam kur nors, kur nesitrina visokie žiopliai?
Nežinia, ar panelė suprato, kad Bretas nevykėlį atpažino, bet stengėsi apie jį negalvoti. Spoksojo į ją ir godžiai skenavo akimis kiekvieną nuogos odos centimetrą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tai nebuvo pirmas Deoiridh kartas, tačiau dabar viskas buvo kitaip bet kada anksčiau. Kodėl? Šito ji nežinojo, bet būtų spėjusi, kad tai paskatino faktas, jog jie jau buvo susitikę anksčiau. Ir tada ji buvo keistai persigandusi ir, visų blogiausia, visiškai kvaila. Gerokai vėliau suvokė, kodėl nesuprato, ką jai bandė aiškinti Sigurdas. Tai, ką norėjo padaryti šitas žmogus, nebuvo kažkas tokio blogo, kaip kad islandas bandė tai pavaizduoti.
Čia, ant laiptų, buvo keistai karšta. Jie buvo netoli lauko durų, bet mergina buvo įraudusi ir, regis, degte degė. Ji labai jau mėgavosi tuo, kas čia vyksta ir su malonumu perbraukė Bretui per nugarą. Norėjo jam nusišypsoti, tačiau nesibaigiantys bučiniai neleido to padaryti. Vis dėlto nebuvo ko skųstis, taigi atsidūrusi ant laiptų ji pasijuto dar drąsiau. Žinojo, kad jau netrukus jie pasieks susitikimo kulminaciją, tad gėrė į save visas teigiamas emocijas.
Nesusivokusi, kad kažkas prisiartino, Deoiridh gerokai sutriko - Bretas staiga pašoko ir vos nepametė kelnių. Škotė sukikeno, bet netrukus juokai baigėsi - ant jų kažkas užvirto. Gerokai stipresnis smūgis kliuvo Bretui, bet ir ji pati gavo į galvą. Suirzusi pažvelgė į girtuoklį ir pamačiusi šviesius plaukus sunerimo. Ne, tai tiesiog negalėjo būti Sigurdas. Deoiridh spėjo tuo patikėti, bet vos po akimirkos suprato klydusi. Kai Bretas jam spyrė, vos susilaikė nesuklykusi, tačiau laiku save sustabdė. Spoksojo į islandą ir tiesiog tylėjo. Tik po geros akimirkos suprato esanti pusnuogė. Nejučia vėl prisiminė ankstesnį susitikimą su Bretu. Kaip Sigurdas nesugebėjo nieko paaiškinti. Galbūt dėl tos priežasties tokiai būti prieš jį buvo daug sunkiau. Su vyruku, kuris norėjo būti jos šio vakaro draugas, škotė elgėsi daug drąsiau ir tuo mėgavosi. O štai apkabinti ir pabučiuoti Sigurdą būtų be galo sudėtinga. Net ir dabar, kai patirties buvo daugiau nei pakankamai.
- Aha, - tepratarė Deoiridh, ko gero, atsakydama į abu klausimus. Jai patiko Breto žvilgsnis, ir ji atsilygino tokiu pačiu. Dabar aiškiai suprato: reikia išstumti Sigurdą iš savo gyvenimo, jis buvo jos praeitis. Ir kažkokiu būdu reikėjo tą paaiškinti. Nežinia, kodėl vaikinas sugalvojo ant jų nugriūti, kaip ir nežinia, ar jis ją atpažino. Vis dėlto reikėjo atkreipti dėmesį. Taigi Deoiridh ištraukė ranką iš gerokai vyresnio pusnuogio vyruko saujos ir suriko taip, tarsi būtų seniai jo nemačiusi:
- Bretai!
Vildamasi, kad Sigurdas išgirs šūktelėjimą, puolė Bretui į glėbį ir įtraukė jį į dar vieną ilgą ir aistros kupiną bučinį.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Paskutinę akimirką prieš susidūrimą žvilgsnis kryptelėjo merginos pusėn. Šios veidas staiga pasirodė kažkur matytas, bet vaizdas tuoj aptemo, kūnui susidūrus su kliūtimi. Skausmas aštriai nutvilkė pojūčius, priversdamas pamiršti viską pasaulyje. Netrukus sulaukė neblogo smūgio, kurį sukėlė toli gražu ne laiptai - pro labirintą primenančią tamsą pajuto batą, besikėsinantį į jo vidinius organus. Sigurdas staigiai susirietė, bet vėl buvo nuplukdytas naujos triuškinančios skausmo bangos. Kurį laiką saugiai plūduriavo niekur nevedančiose pilkose mintyse, kol tarsi pro rūką išgirdo to vyruko balsą. Šis anksčiau kėlė nebent pyktį, o dabar skaudžiai raižė jo gyvenimo stiklą. Bet islandas nieko negalėjo padaryti. Dar ne dabar.
Vis dėlto niekas negalėjo prilygti poveikiui, kurį sukėlė tos merginos ištartas vienas vienintelis žodis - kūną supurtė suvokimas. Deoiridh?! Smegenys vis dar nenorėjo pripažinti šios informacijos, nors širdis jau spėjo pasrūti krauju. Aiškiau negu aišku, ką škotė čia veikė ir dar su tuo purvinu bomžu. Bet….bet tai buvo neteisinga. Kodėl? Iškilo sudaužytoje sąmonėje, tačiau atsakymo vaikinas nesulaukė. Jis pasijuto vienišesnis nei bet kada, išnykus tai mažai nedrąsiai vilčiai susigrąžinti senąją Deoiridh. Vietoje tikėjimo atsirado masyvi juodoji skylė, siurbianti viską savo kelyje: jausmus, prisiminimus, praeitį - rodės, liks tik tuščias kiautas, vadinamas Sigurdu. Staiga ausis pasiekė dar vienas garsas. Nesigilindamas į jo prasmę, tik į intonaciją ir balsą, islandas pakėlė sunkią galvą vien tik tam, kad…
…Išvystų, kaip mergina n-tąjį kartą sudaužo jo širdį į šipulius. Nors neaišku, kiek dar gabaliukų buvo išlikę sveikų, kurių pats nesunaikino. Šviesiaplaukis juto skruostais tekant kažką šilto, o mintis neįprastai skaidrias. Troškimas ketvirčiuoti, sudeginti, paskandinti ir dar kitaip sužaloti tą bjaurų bomžą, kuris vedė iš kelio škotę, pasidarė aiškesnis nei bet kada. Nežinia, ar jis buvo teisus, kas ką vertė klaidžioti klystkeliais, bet Deoiridh veiksmus nesąmoningai vertė svaigalų ir narkotikų kaltei. Kažkur giliai giliai kirbėjo įsitikinimas, kad pašalinus šias pavojingas medžiagas iš gyvenimo mergina vėl sugrįžtų pas jį. Bet dabar Sigurdas tegalėjo stebėti bučinį - būdvardžiai, tinkantys pastarąjį apibūdinti, ėmė siutinti. Negana to, jis staiga pastebėjo, kad vyriokas buvo pusnuogis. Delnas, kuris dar ką tik lietė žemę, dabar stipriai susigniaužęs pakilo ir po kelių sekundžių rėžėsi į šoną.
Krumplius suskaudo, bet islandas vylėsi, kad šie atliko savo darbą, atitraukdami žmogėną nuo rudaplaukės. Deja, viskas ties tuo ir pasibaigė:
-K…Kodėl? - sumikčiojo, spoksodamas į ją, tikėdamasis gauti atsakymus. Vaikinas tarsi gelbėdamasis nuo viršvalandžius dirbančių smegenų sprogimo, panardino pirštus į plaukus, taip puikiai atsidengdamas smūgiui pilvan. Tačiau tai nebelabai rūpėjo, ypač tada, kai nebeturi ko prarasti (išskyrus darbą, žinoma). - Negi aš tau tuščia vieta?

[Brett OConnor]

Turbūt pirmą kartą gyvenime į galvą atėjo mintis, kad mergina gali būti išties šauni. Paprastai Bretas galvodavo tik apie tai, kad su panele smagu praleisti laiką, susipažinti artimiau, o kitą dieną neprisimindavo net jos vardo. Tiesą sakant, dažnu atveju jo net ir nesužinodavo. Bet štai ši gražuolė neištariamu vardu buvo kažkuo kitokia. Šiaip ar taip, ji, pamačiusi savo buvusįjį, nutarė parodyti jam, kad Bretas yra daug žavesnis ir dėmesio vertesnis vyras. Tai pasitikėjimo savimi kupiną sielą pripildė dar neregėto pasipūtimo, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas buvo pasiruošęs suknežinti jauną mažvaikį į mažiausius gabalėlius. Jeigu prireiks, su mielu noru pasinaudos kumščiais, bet, jeigu ką, pasitelks ir iškalbos sugebėjimus, kurių, sakykime taip, neturėjo itin daug.
Gražuolei puolus į glėbį Bretas skubiai apsivijo ją rankomis ir nė kiek neprieštaraudamas atsiliepė į alkaną bučinį. Norėjo eiti kur nors kitur, bet galvoje sušmėžavo mintis, kad panelė nori parodyti nevykėliui buvusiajam, ko jis tėra vertas (t.y. nieko), tad neprieštaraudamas liko čia. Jeigu ką, galės nusitempti ją ant laiptų dar kartą ir šį kartą viską užbaigti taip, kaip abiems labiausiai norisi. O jeigu baltapūkis kvailelis norės pažiūrėti, ką gi - prašom.
- Klausyk, - pradėjo vyrukas, bet tuo metu šoną nutvilkė skausmas, privertęs paleisti gražuolę iš glėbio. Akivaizdu, kad bernelis nesusivokė praradęs šaunią merginą. Kaip jis nesupranta, kad ji tebuvo jaunutė kvailutė, kai iš viso į jį žiūrėjo?!
- Atsikabink, - tyliai suurzgė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir spyrė baltapūkiui į koją. Reikėjo patraukti jį nuo šitų laiptų. Ir, staiga suprato Bretas, lygiai taip pat patraukti ir iš Neištariamo Vardo gyvenimo. Ji šitam nevykėliui buvo pernelyg gera. Tik ką daryti, kad jis susivoktų? Itin “žaviai” nusišypsojęs Bretas apsimetė, kad jam visai neskauda, ir žengė arčiau kvailio. Matė, kad jis apgirtęs, tad suprato, kad viskas bus daugiau nei paprasta. Tereikėjo stipriau jį stumtelėti ir nuridenti nuo laiptų. Tik kaip žinoti, ar panelė į kraują nereaguos pernelyg jautriai?
- Geriau pasišalink gražiuoju, - lygiai tokiu pačiu tonu suurzgė rudaplaukis ir čiupęs baltaplaukiui už rankos stipriai trūktelėjo jį tolyn nuo panelės. - Einam iš čia, - pridūrė žvelgdamas tik į ją. Nevykėlis tarsi nebeegzistavo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kodėl Deoiridh taip nesisekė gyvenime? Kodėl tada, kai ji nutarė pasilinksminti su keistu, bet kažkuo žaviu vyruku, būtinai turėjo pasipainioti Sigurdas? Ir nuo kada jis geria? Tai buvo taip absurdiška, kad tiesiog nebuvo prasmės bandyti atsakyti į tuos klausimus. Ne, geriau dingti islandui iš akių ir pasilikti dviese su Bretu.
Deja, praeities šmėkla nebuvo pasiruošusi taip paprastai pasitraukti. Vos tik vyresnis vaikinas kažką pradėjo sakyti, Sigurdas priminė apie save. Teko paleisti Bretą ir kažkokiu būdu neparodyti išgąsčio. Deoiridh nebežinojo, dėl kurio iš jų bijo labiau. Tiesą sakant, geriausia būtų, jeigu jie tiesiog nustotų muštis, o Sigurdas suprastų, kad tarp jų viskas baigta. Bet ar tu tikrai to nori? labai jau nelaiku į galvą atėjo mintis. Iš tiesų - ar ji galėjo taip paprastai paleisti žmogų, kurį prisileido labai arti? Kuris buvo toks svarbus?
Nelaimei, jis paklausė, galima sakyti, to paties. Deoiridh neturėjo, ką į tai atsakyti. Nuleidusi galvą spoksojo į savo batus ir ilgą laiką tylėjo. Galiausiai į galvą atėjo atsakymas, tik kaip jį pasakyti Sigurdui? Tas žmogus jai vis dar buvo brangus - to mergina neneigė net ir sau. Nenorėjo jo įžeisti ir įskaudinti. Tam, tiesa, jau aiškiai buvo per vėlu, bet kam dar labiau gilinti žaizdą? Bet kaip paaiškinti jaunam vyrui, kad jis nesugebėjo suteikti visko, ko jai reikėjo? Kad ji tai rado su Bretu? Draugystė su Sigurdu buvo… pernelyg lėta - štai tas žodis. Deoiridh reikėjo daugiau greičio ir azarto.
- Nesi man tuščia vieta, - galiausiai pratarė ir neužtikrintai pakėlė akis. Kaip pasakyti, kad jis privalėjo viską paaiškinti dar Londono metro stotyje? Kaip pasakyti, kad… Tau trūko ryžto, Sigurdai! Tik nežinau, kaip tau tą pasakyti… - Manau, kad mes pernelyg skirtingi, - pridūrė po ilgokos tylos. Šiuo metu nepaisė Breto, regis, besitaikančio nuskriausti Sigurdą. Reikėjo viską išsiaiškinti. Tiesą sakant, labai norėjosi pasišnekėti dviese, o vėliau grįžti prie smagaus laiko su vyresniu ir drąsesniu vyruku. Deja, tokios galimybės tikrai nebuvo. Reikėjo išsirinkti, kas jai svarbiau: tai, ką anksčiau turėjo su Sigurdu, ar tai, ką tik galbūt turės su Bretu.
- Taip. Geriau pasišalink gražiuoju, - pasinaudojo proga priimti sprendimą Deoiridh ir susirado vyresnio vyruko ranką. Nežinojo, ar tai geras sprendimas, bet dabar negalėjo kalbėti su Sigurdu. Tiesiog negalėjo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Visas pasaulis rodėsi susimokęs prieš jį. Iš to kilo juodąją skylę viduje pamažu formuojanti vienatvė. Kumštis, kurį Sigurdas buvo suvaręs vyrukui į šoną, regis, nepadarė didelės žalos. Reikės kada pasikviesti Tobias. Šmėkštelėjo viena paklydėlė mintis siaučiančiame chaose tarsi žuvis, akimirkai iššokusi iš vandens. Deja, ji suteikė labai mažai jėgų pakelti visą šią situaciją. Islandas giliai įkvėpė, tartum siekdamas pasisemti šiek tiek energijos. Tačiau tai nuėjo šuniui ant uodegos - vyrioko gniaužtai išsiurbė visą ryžtą.
-Nė už ką, kol ji nepasiaiškins. - iš paskutiniųjų suurzgė šviesiaplaukis, nenuleisdamas akių nuo Deoiridh. Nors buvo šiurkščiai stumtelėtas tolyn, kažkokiu būdu sugebėjo sugriebti turėklą. Virpantys pirštai laikėsi įsikibilę į šaltą metalą tarsi į gelbėjimosi ratą, kai škotė pagaliau prabilo. Širdis klausantis mušė afrikietiškus ritmus, kol staiga akimirksniui sustojo, išgirdusi paskutinį sakinį. Šis tarsi aštriausia katana perskrodė jo sielą. Ne, greičiau tai buvo surūdijęs pjūklas, palikęs neišgydomas, pūliuojančias žaizdas. Melas, palikęs jos lūpas, degino it rūgštis, kol prieš akis prabėgo metai. Laikas kartu, kai atrodė, jog jų laukia šviesi ateitis. Buvo sunku išskirti susitikimą, veiksmą ar žodį, kuris leido suprasti, kokie jaunuoliai yra skirtingi.
-Netiesa… - išspaudė Sigurdas, prisitraukdamas ir pagaliau normaliai atsistodamas, tačiau sulaukė kito žodinio smūgio. Gražiuoju pasišalinti? Buvusio gyvenimo pamatams byrant iš po kojų, reikėjo greitai priimti sprendimus, dėl kurių netektų gailėtis. Deja, vaikinas nebuvo toliaregiškas, ypač paragavęs svaigiojo gėrimo. Išsitaršę plaukai ir paklaikusios akys, regis, vienintelės suprato padėties rimtumą, bet niekuo negalėjo padėti skausmą išgyvenančiam kūnui, kaip tik dabar besiartinančiam link škotės. Nebebuvo svarbu, ar gaus dar vieną nokautą, ar ne - islandas bakstelėjo pirštu merginą. O kraujyje cirkuliuojantis alkoholinis gėrimas ragino sakyti tai, kas dėjosi jo galvoje:
-Jei jau taip nori, gerai. Aš išeisiu. Bet atmink, jei kada ieškosi manęs, tu man būsi mirusi. - paskutinis žodis nuskambėjo tarsi neatšaukiamas nusprendis, kuris pašaliniam žmogui, pavyzdžiui, tam vyriokui, galėjo pasirodyti kaip girto žmogaus kliedesiai. Tačiau Deoiridh… ji greičiausiai įsimins tai ir nepalaikys visiškomis sapalionėmis.
Nutilęs jis nusisuko, nužirgliojo kelis laiptelius žemyn… ir klestelėjo, tarsi būtų pamiršęs apie už nugaros stovinčią porelę. O gal taip iš tiesų ir buvo, mat akimirkai nuskaidrėjusios mintys vėl pasidarė neįžvelgiamos it gilus tvenkinys, palikdamos vargšą Sigurdą likimo valiai. Ausyse kažin kas ūžė, pirštai nesustodami mušė pašėlusį ritmą, o išdžiūvusi gerklė reikalavo kažko gaivaus. Bet vaikinas buvo pernelyg išmėtytas į išbarstytas šukes, kad bandytų patenkinti pagrindinius poreikius.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tiesą sakant, Deoiridh nuoširdžiai bijojo. Toks pasikeitęs Sigurdo elgesys kažkodėl siaubingai gąsdino. Į ką jie abu pavirto? Ar gali būti, kad ji pati nuslydo į gyvenimo duobę dėl to, kad nutraukė bendravimą su artimu žmogumi? Net ir nuolatinio apkvaitimo būsenoje paskendusios smegenys atsisakė paneigti šią tiesą: Sigurdas tikrai buvo artimas ir reikalingas.
- Netiesa, - tyliai pakartojo, išgirdusi islando reakciją. Jis buvo teisus, tačiau kaip vaikinui pasakyti tai, ką labiausiai norėjosi pasakyti? Nepaisant to, kaip viskas klostėsi dabar, Deoiridh nenorėjo jo dar labiau įskaudinti. Nė vienas vaikinas nenorėtų išgirsti to, ką čia reikėtų pasakyti.
Vis dėlto kiti žodžiai pritrenkė. Vylėsi, kad taip jo neįskaudino, bet dabar žlugo visos viltys. Kažkur giliai širdyje škotė vylėsi, kad kada nors, kai ji išlips iš šitos duobės (juk pavyks tai padaryti, ar ne?), Sigurdas ją supras ir priims į savo gyvenimą. Nei Bretas, nei bet kuris kitas vaikinas, kuris parodė suaugusiųjų džiaugsmus (ko būtent ir nepadarė islandas), nebuvo toks svarbus. Ir niekada nebus. O dabar kažkas nutrūko. Kažkokia gija, laikiusi Deoiridh čia, šiame pasaulyje. Besiviliančią kada nors susitvarkyti gyvenimą. Sigurdas keliais žodžiais visa tai sėkmingai sugriovė. Labiausiai norėjosi pulti jam ant kaklo, apsikabinti ir verkti, verkti, verkti… Bet prie Breto negalėjo to padaryti. Tiesiog negalėjo. Nusimatė pernelyg smagus laikas. Taigi Deoiridh pasirinko lengviausią būdą paslėpti liūdesį ir kančią - pyktį.
- Ne! Tai tu man esi miręs! Laikei mane kažkokia maža kvaila mergaite, o taip nieko ir nepaaiškinai! Žinojai, kad neturiu mamos, kuri man atsakytų į tuos klausimus, ir atsisakei padėti! Būtum laiku parodęs, ko jam reikėjo, o ne mekenęs kaip ožka, viskas būtų kitaip!
Šaukti ant Sigurdo nebuvo smagu, akyse susikaupė ašaros. Tai viską dar labiau supainiojo, bet Deoiridh neketino pasiduoti. Apsimesdama, kad ašaros atsirado ne iš skausmo, o iš pykčio, atsisuko į Bretą ir griebė jam už rankos.
- Einam iš čia. Nenoriu jo daugiau matyti, - sumurmėjo ir nusitempė vyresnį vyrą laiptais žemyn ir galiausiai į lauką. Kad kompanijos jaunėliui sueina aštuoniolika, ji jau buvo pamiršusi.

[Brett OConnor]

Ak, televisa presenta. Jaunimėlis, tiesiog apsiseilėjęs iš meilės. Būtent dėl to geidžiamiausias Britanijos bomžas visiškai nenorėjo susirasti rimtos merginos. Kokie dar pasiaiškinimai ir kapstymasis po praeitį? Kam to reikia? Geriau smagiai praleisti laiką ir išsivaikščioti savais keliais. O štai dabar reikėjo ramiai palaukti, kol jie išsiaiškins. Kažkodėl Bretas neabejojo, kad panelė pasirinks jį, o ne šitą nelabai vykusį blondinuką.
Jausmai jausmeliai, jausmyčiais patepti. Žavusis vyrukas, stypsantis ant laiptų, pradėjo nekantrauti. Išgirdęs apgirtusio vaikigalio žodžius nesusilaikęs prunkštelėjo. Pasirodo, daili panelė jam būsianti mirusi! O tai nuostolis gražiai ir potencialo daug turinčiai panelei! Breto veide skubiai sušvito “žavioji” šypsena, o netrukus ji dar labiau paplatėjo - Deoiridh pradėjo šaukti.
Netrukus gavo nustebti. Ar gali būti, kad panelė šneka apie jį? Negi ji nesuprato, ko man reikėjo? Ar ji buvo tokia nepatyrusi, kad… O tas žioplys nė nesugebėjo jai to paaiškinti? Tai nevykėlis! Žinoma, negalėjai būti tikras, kad Deoiridh turėjo omenyje būtent susitikimą metro stotyje, tačiau pavyko save įtikinti, kad būtent taip ir yra. Blondinukas Breto akyse krito dar žemiau (tai, pasirodo, buvo įmanoma).
Netrukus gražuolė išsisėmė ir, regis, prisiminė čia esant daug dailesnį ir dėmesio vertesnį jaunikaitį. Tai, kad ji iki šiol nepasivargino prisidengti, be galo džiugino, tad akys skubiai nuskenavo pusnuogį kūną. Vyrukas vis labiau jaudinosi, tad išgirdęs tokį malonų pasiūlymą nė kiek neprieštaravo. Pačiupęs panelės ranką priglaudė ją prie lūpų ir nuskubėjo laiptais žemyn. Ką gi, dabar suteiks gražuolei visas pamokas, kurių jai gali reikėti.
Praeidamas pro nevykėlį nepraleido progos laisvąja ranka trenkti jam į pakaušį, o netrukus jau laikė glėbyje šio vakaro ir nakties išrinktąją.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Keista, bet žiaurus nuosprendis nesutrikdė merginos - ši beveik iš karto  užvertė jį dar skaudesniais žodžiais. Sigurdas tikėjosi atvesti ją į protą, tačiau visame pasaulyje greičiausiai niekas negalėjo įvykdyti šio žygdarbio. Visa griaunanti cunamio banga sunaikino ne tik tą nedrąsią viltį, bet ir šviesius atsiminimus, kurie nuo šiol bus persmelkti savigraužos. Siekdamas juos bent šiek tiek apsaugoti, vaikinas prabilo, nors veide pernelyg puikiai atsispindėjo Deoiridh replikos poveikis:
-Vadinasi... - lūpas iškreipė liūdna, besielė šypsena. - ...tada aš irgi buvau per jaunas. - padarė išvadą jis, tik aiškiai per vėlai. Islandas tarsi kempinė sugėrė škotės išrėktą pyktį ir pasiliko sau. Neigiamos emocijos ilgą laiką grauš iš vidaus it kirminai, pamažu keisdami jo pasaulio suvokimą, tačiau to kol kas nenumanė. Dabar tejautė visišką pasimetimą, kuris paskatino tiesiog dribtelėti ant laiptų ir pasiduoti instinktams. Pastarieji vedė kūną į sąstingį bei begalinius apmąstymus. Nieko nematančios akys smigo gilyn į turėklą, bergždžiai bandydamos surasti gyvenimo prasmę. Galvą svarino sunkios mintys, tad šviesiaplaukis net nepajautė plekštelėjimo per pakaušį, primenančio atsisveikinimą ir keistą padėką, kad jis daugiau nebebandė sulaikyti porelės. Tik kumštis nevalingai susigniaužė, tarsi atskleisdamas pralaimėtą kovą bei amžiams prarastą ugningą kibirkštį ledinėse Sigurdo akyse. Taip jis ir sėdėjo, kol po kurio laiko buvo išspirtas pro duris į žnaibantį šaltuką.

[Dori Mendel]

Buvo žiemos atostogos. Tamsiaplaukė ir jos draugai ėjo gatve, kalbėjosi bei juokėsi. Su Dori dabar liko patys stipriausi ir ištikimiausi. Alanas, Meg, Erka ir Patricija. Kompanija keliavo į klubą. Ten neva renkasi jaunimas, tačiau klubo pavadinimas, kaip čia pasakius... Mendel nuomone, jis labiau tiko Juzefo amžiaus pirdžiams, kurie įsivaizduoja esą dar jaunikliai.
- „Jaunystės pavasaris“, - besimaivydama tarė septyniolikmetė. - Kai jau iš kažkur pelenai byra, o tu galvoji, jog žiedlapiai, - ir ji ėmė kvatotis. - Ir kuris sudaužė tą brangią statulėlę? Ką dabar darysim? - prisiminė mergina.
Aišku, kad jie buvo įkaušę. Mintis šokinėjo nuo minties, o entuziazmo ir drąsos jautėsi pilnos kelnės. Šiandien jaunimas šventė įkurtuves bute, kuriame baigusi Hogvartsą gyvens Dori. Tai vienas iš Alano tėvų butų ir jie leido merginai ten apsistoti. O raktus ji gavo jau dabar!
Bute šventė buvo didelė ir tranki. Atvyko ir kitų Mendel draugų iš Hogvartso, keli Klastūnyno septintakursiai. Tačiau jie į pratęsimą nėjo. Tik patys ištvermingiausi keliavo kluban. Bet bute jie visi gerokai pasiautė. Tačiau jame pilna prabangių Senklerių daiktų. Tokių kaip paveikslai, statulėlės. O šiandien lūžo ir dužo ne vienas daiktas.
Kompanija į klubą įėjo be problemų, mat Dori panaudojo užvaldymo kerus. Prašau, Alanai, tik ne šiandien, būk geras ir nepamokslauk, mintyse pagalvojo Mendel, nes įtarė, jog vaikinas gali užsiraukti dėl to, kad vos sulaukusi pilnametystės Dori naudoja nedovanotinus kerus ir dar paprasčiausiai mieste. O kad jis nepyktų, mergina pakštelėjo jam į skruostą ir pažiūrėjo savo mieluoju žvilgsniu į jį, bet iš tikrųjų tas žvilgsnis nelabai pavyko, mat akys buvo apsiblaususios, o netrukus veide dar ir pasirodė kvaila šypsena.
- Tai kam gėrimų? - entuziastingai sušuko Dori ir nusitempė Alaną į antrą aukštą, kuriame buvo baras, o draugus paliko laukti apačioje. - Čia girtas gali ir sprandą nusisukti taip lakstydamas, - juokdamasi pasakė. - Nupirksi visiems kokteilių?.. - paprašė.
Juk ji neturėjo pinigų. O Alanui problemų su pinigais nebuvo. Jis visada ir visur už merginą mokėdavo, o dabar dar Dori apsigyvens jo tėvų bute. Nieko, kai baigsiu mokyklą, užsidirbsiu pinigų pati. Daug pinigų, pamanė mintyse.

[Erka Forrm]

  Buvo žiemos atsotogas. Erka kartu su Dori ir keliais kitais jos draugais keliavo į klubą. Tame klube Erka nebuvo lankiusis. Išvis klubai nebuvo labai jau jos mėgstama vieta, tačiau ji norėjo praleisti laiką su draugais. Juk net su Alanu dabar neblogai sutarė.
- Tas klubas greičiau turėtų vadintis senyvas pavasaris, - pasakė ir nusijuokė. Paskui kalba pasisuko prie tos sudaužytos statulėlės. Tiesą sakant, violetinplaukė nežinojo kas ją sudaužė. Na, žinojo, kad ne ji.
- Tą brangią? Ne aš, - pasakė. Buvo mačiusi, kad dužo net keli daiktai, tačiau bent pati nematė savęs nieko užkliudant. Ji tikėjosi, kad ir netyčia nieko nekliudė. - Jei netyčia neužkliudžiau.
  Atėjus į klubą Erka iškart išgirdo siūlymą gėrimų. Žinoma, ji neprieštaravo.
- Man, - nusišypsojo.
  Erka pamatė, kad Dori į barą nuėjo su Alanu, todėl nusprendė pasiklausyti apie ką jie kalba. Ji išgirdo, kad Dori prašė Alano sumokėti.
- Aš galiu sumokėti, - pasakė klastuolė užlipusi į antrą aukštą. Dori ir jos draugams jai nebuvo gaila nieko. Tuo labiau dabar turėjo tikrai pakankamai pinigų.

[Alanas Senkleris]

- Tėvas mus užmuš Dori. Nudės. - Juokėsi Alanas. Vaikinas ėjo, galva kiek svaiguliavo. Kojos kol kas veikė neblogai. Nuotaika buvo nuostabi.
- Jis mus pakas Dori pamatysi. Bet pats kaltas, nereikėjo palikti to šlamšto namie. - Klubą pasiekė stebėtinai greitai. Alanui akyse vis dar stovėjo krūva šukių ir nuolaužų likusių namie. Jos kėlė juoką. Kol kas.
- Nieko nedarysim, mesim tą šlamštą lauk. Ką nors sugalvosim. - O taip, vaikinas šį vakarą buvo sklidinas optimizmo.
- Žinai ką? Tikrai reti ir kolekciniai daiktai nepataisomi net magišku būdu. - Dar pasakė.
- Nepeikit taip vargšo klubo, dar nematėm kaip jis atrodo. - Pagaliau visi suvirto vidun. O čia ir prasidėjo. Vargšelis apsauginis neturėjo kitos išeities ir juos praleido. Alanas nužvelgė jį. Kaip būsimas auroras turėčiau kažką sakyti ar ne? Bet taip nesinorėjo dabar kelti dramos. Skruostą kaitino bučinys. Aidėjo muzika. Jis norėjo pasilinksminti. Labai labai norėjo. Todėl taip nieko ir nepasakė.
Abu kartu užbildėjo į barą.
- Tikrai. Labai keistas sprendimas ar ne? - Vaikinas ir mergina stovėjo eilėje. Jis buvo apkabinę ją viena ranka.
- Aišku sumokėsiu. - Sušnabždėjo. Pinigų gaudavo ne visai iš tėvų. Piešė ir pardavinėjo paveikslus. Buvo keistuolių, kurie pirko. Be to aišku duodavo ir tėvai. Kai susitaikė su jais pradėjo imti tai, ką tėvai norėdavo duoti.
- O, labas sesute. - Pasakė čia pat išdygusiai Erkai. Jie beveik visas atostogas leido kartu. Vasaros ir žiemos. Alanas dažnai nakvodavo pas Aurį. Dabar abu turėjo spaustis viename kambaryje, juk reikėjo Erkai palikti antrą. Ten jau buvo jos karalystė.
- Sumokėsiu šį kartą. Kitą ratą galėsi mokyti tu. Manau mes dar čia šiąnakt paūšim. Gerai? - Tarė Erkai.
- O ko jūs norėtumėt? Ir daugiau nekerėk. Turiu netikrą pažymėjimą. - Čia jau buvo skirta Dori. Alanas pasiruošė šitam vakarėliui iš anksto. Kerais susikurti netikrą tapatybės kortelę, rodančią, kad jam daugiau nei yra išties buvo lengva. O šiaip buvo gana aukštas, todėl manė, kad bus įtikinama.

[Patricijaa]

Patricija laiminga ėjo kartu su draugais. Na tikriausiai draugais. Dabar negalvojo apie laukiančius mokslo metus. Net apie tai, kad pokalbis su tėvais patyrė žlugimą. Ji bandė juos perkalbėti dėl tos aktorystės mokyklos. Dabar venecietė norėjo pašokti.
Pasirodė, kad tas raudonplaukis šventuolis buvo turtingų tėvų vaikelis. Keista. Tokie merginos manymu būna kitokie. Neblogai Dori nuskilo. Gavo butą. Še tau kad nori... Bet pavydo nejautė.
- Na, tiesą pasakius aš sukūliau kažkokią statulėlę. Truputį šokom su tuo vaikiu iš Klastunyno ir ji neatlaikė. Nusviedžiau ją ant žemės. - Pasakė.
- Tikrai? Kodėl negalima sutaisyti kolekcinių daiktų? Mano tėvas atkeikėjas. Gal galėtų ką nors sugalvoti? - Ji nenorėjo niekam iš šios kompanijos pridaryti problemų.
- Tebunie nuo dabar šitas klubas ir vadinasi senatviškasis pavasaris. - Juokėsi.
Įžengė į klubą nelabai įprastai. Bet merginai tas nerūpėjo.
- Nuostabu! Einu pašokti. Paimkit ir man kažko. Paskui gražinsiu pinigus gerai? - Pasakė ir nėrė į triukšmą. Pradėjo sau suktis po aikštelę.