[Brett OConnor]

Panašu, kad muštis nemokantis nevykėlis vos nepadvėsė. Buvo kiek apmaudu, kad to nepadarė, bet vis dėlto pernelyg daug dėmesio patraukti nereikėjo. Žinoma, jeigu aplinkui būtų tik žavios panelės, būtų visai kitaip. Deja, dabar aplinkui malėsi pernelyg daug apsaugos darbuotojų, kurie su pasimėgavimų būtų ištempę agresyvų jaunuolį į lauką. Toks pavojus grėsė bet kuriuo atveju, ir Bretas tuo dar labiau įsitikino, kai išgirdo Brendaną su kažkuo kalbant. Muzika neleido girdėti žodžių, tačiau galvoje sumušė pavojaus varpas, tad rudaplaukis pradėjo trauktis nuo to kvailio šiek tiek toliau. Pernelyg neskubėjo - nenorėjo, kad būtų labai akivaizdu, ką jis daro. Ne, reikėjo, kad niekas neįtartų. Taigi žavusis jaunuolis godžiai nužiūrinėjo merginas ir bandė apsispręsti, kuri būtų pati tinkamiausia dabar išvesti pašokti.
Akies krašteliu pamatė, kad grėsmingi apsauginiai juda jo link. Mintyse praskriejo visi įmanomi keiksmažodžiai ir grasinimai Brendanui. Dar jis čia trukdys?! Tegul dingsta, jeigu nesugeba net nusikabinti panelės! Ar būtinai turėjo trukdyti nepalyginamai pranašesniam vyrukui, kuris norėdamas galėtų susimedžioti viskas merginas iš karto?! Aiškus pavydas, nieko daugiau.
Galiausiai Bretas išsirinko šviesiaplaukę gražuolę. Anksčiau nebuvo jos pastebėjęs, o dabar ji buvo pakankamai toli. Vadinasi, buvo vilties, kad panelė nepastebėjo, kas čia dėjosi. Reikėjo tiesiog nepamesti to pasitikėjimo savimi, kurį paprastai šis žavus vyrukas tiesiog spinduliavo.
Priėjęs prie panelės ištiesė ranką ir "žaviai" nusišypsojo. Nieko nesakė, kas turbūt sukėlė gražuolės įtarimą, bet ji vis tik sutiko kartu pašokti. Vesdamasis porininkę į didesnę tirštumą Bretas akies krašteliu pastebėjo, kad apsauginiai sustojo. Tikriausiai nenorėjo sutrukdyti panelės pramogos. "Žavioji" šypsena dar labiau paplatėjo, ir porelė leidosi į greitą šokį.

[Auris Senkleris]

Auris taip ir nesulaukė, kol apsauginiai atitems Fredį. Bet bestypsant bent jau galvoj šiek tiek prašviesėjo. Džiaukis tu mulki, kad nesutikai manęs prieš porą metų. Pamanė Senkleris. Gerai, kad apsauginiai neatvedė to žmogėno. Na kas iš to, jei jį užkerėčiau? Tai... Na tai kvaila ir negarbinga. Jei jis turėtų lazdelę būtų kas kita. O dabar...
Bet taip visko palikti Auris vis tiek nesiruošė.
Vaikinas patraukė atgal ir ėmė brautis link laiptų vedančių į barą. Reikėjo pasėdėti ten ir pamąstyti ką čia geresnio nuveikus.
Kaip tarė, taip ir padarė. Įsitaisė su kažkokio gėralo stiklu ir užsigalvojo. Negalėjai pasakyti, kad mąstė apie Fredį. Tiesą pasakius mintys labai greit nušuoliavo kitur. Ir tik įpusėjęs stiklą jis pagalvojo, kad tasai driskius jau gal išėjo su kokia mergina. Ir šiaip net jei jis ir klube bus sunku jį surasti tarp tiek žmonių.
Taigi Vaikinas atsikėlė ir vėl nusileido žemyn. Ėmėsi naršyti po minią ieškodamas to tipo. Ir po kurio laiko išties jį vėl pastebėjo. Na, matyt likimo ženklas. Nusivaipė mintyse. Tereikėjo tik prisigretinti. Nors vis dar nenumanė ką čia geriau padarius, kad sumautų Fredžiui nuotaiką.
Kai pagaliau jį pasiekė nieko geriau nesumąstęs liejo likusį kokteilį tiesiai jam ant galvos. Dievaži niekam nebūtų malonu permirkti Viskiu ar ne? Aišku gaila kokteiliuko bet... Dabar užtai neturėsi kitos išeities ir dingsi iš čia. Nenorės merginos dabar su tavimi šokti. Kai stiklas liko tuštutėlis Auris vėl nusibrovė į žmonių minią. Tas tipas juk tikrai galėjo imtis bet ko. Auris jau tai žinojo. Bet taip norėjosi iškrapštyti Fredį iš šio klubo...

[Brett OConnor]

Šokis buvo neblogas, o panelė ir visai graži. Tai leido pamiršti kažkokį nevykėlį, kuris atkakliai bandė sugadinti vakarą. Tuo labiau, kad jis kažkur dingo. Suprato, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas yra nepalyginamai pranašesnis? Ko gero, taip. Arba tiesiog nebenorėjo rodyti čia savo riebaus snukelio.
Baigęs šokti Bretas gražuolės nepaleido. Nusivedė ją į tolimesnį kampą, kad taip nekristų kvailiems apsauginiams į akis. Akivaizdžiai jau buvo sužavėjęs panelę, tad neabejojo, kad ji nekantrauja nuveikti ką nors įdomesnio nei šokis. Nieko nelaukęs apkabino ją ir pradėjo švelniai glostyti nugarą. Lūpose vis dar švietė "žavioji" šypsena, o netrukus rudaplaukis įtraukė gražuolę į aistros kupiną bučinį. Ji nesipriešino, kas žadėjo tiesiog nuostabią naktį, reikėjo tik greitai sugalvoti, kur galėtų panelę nusivesti.
Deja, visi planai labai jau greitai nuėjo šuniui ant uodegos. Bretas nepastebėjo, kaip kažkas priėjo, tačiau nepastebėti ant galvos atsidūrusio alkoholio buvo pernelyg sudėtinga. Tuo metu rankos rakinėjo merginos apatinio drabužio atsegimą, kuo ji buvo visiškai patenkinta, tačiau nelabai kvapnus skystis išgąsdino. Spygtelėjusi ji nėrė šalin, tad Bretas liko it musę kandęs. Atsisuko ir pamatė, kad nuo jo tolsta ne kas kitas, o prakeiktas idiotas raudonais plaukais. Tai iššaukė visiškai natūralią reakciją - įsiūtį. Nekreipdamas dėmesio į varvančius plaukus pasileido Brendanui iš paskos ir gana nesunkiai jį pavijo. Nepaisė to, kad aplinkui yra pilna žmonių, kurie gali priminti apsauginiams, kad reikėtų pasirūpinti tvarka. Ne, reikėjo atkeršyti tam idiotui, sugadinusiam nuostabią naktį. Tiesa, Bretas vylėsi, kad jam nusiprausus ir susiradus tą pačią panelę reikalus bus galima pratęsti, bet ką ten gali žinoti?
Kol kas reikėjo parodyti Brendanui jo vietą, tad Bretas priėjęs iš nugaros žiebė jam į pakaušį. Iš karto po to spyrė į nugarą ir nieko nepasakęs nuskubėjo į tualetą - reikėjo bent kiek apsiprausti. Drabužių išgelbėti gal ir nepavyks, o jau tada raudonplaukis nevykėlis tikrai pasigailės gimęs.

[Auris Senkleris]

Žmonių minioje jam taip ir nepavyko pranykti. Auris labai greitai sulaukė įniršusio Fredžio atsako. Skaudėjo galvą ir kur kas labiau diegė nugarą. Pasijuto kaip lėtai bepaslenkantis seniokas.
Mulkis rudaplaukis pradingo. Auris jo ir nesivijo. Galvojo, kad reikia užsikarti į viršų ir ten pratūnoti kurį laiką. Galva bjauriai tvinksėjo. Bet ji dar ne to buvo mačiusi. Teleskopu gauti vis tiek buvo blogiau.
Vaikinas pradėjo brautis iš to kampo. Į galvą toptelėjo mintis, kad jei tie apsauginiai viską dabar pamatytų, tai ir jam pačiam prastai pasibaigtų. Bet regis jie nepastebėjo to incidento. Gal jau iškvietė policiją, gal išsigando pavojingo psicho terminatoriaus? Bet jei ir taip tai ir man pačiam tas prastai pasibaigs.
Su visomis tomis mintimis pasiekė tualetą. Į galvą atėjo idėja, kad gal nieko būtų dabar atvėsinti skaudančią makaulę šaltu vandeniu. Tai ir įžengė vidun. Ir kaip buvo galima nepagalvoti, kad ten stovės ir Fredis? Aišku, kad po alkoholinio dušo jam reikės apsiprausti. Auris jau norėjo mauti iš čia, bet tada piktai pagalvojo, kad tai bus panašu į sprukimą. Ir kam tau to reikia? Kam tu bandai jam kažką įrodinėti? Tau dar ne per mažai peštynių gyvenime? Galėtum nusileisti ir viskas. Ragino protingasis vidinis balsas. Išeik, uždaryk duris ir eik iš čia. Arba į viršų nagi. Gana.
- Na gerai jau, vienas vienas. Gal jau užteks? Aš baigsiu, tu baigsi... - Prašneko nenuleisdamas nuo jo akių. Žinojo jau kaip mikliai gali susilaukti puolimo. Ir dar kažkuri jo sielos dalis niršo dėl to, ką dabar pasakė. Reikėjo jam tiesiog vožtelėti gerai ir dingti iš čia. Va taip ir reikėjo atsisveikinti. Piktai pagalvojo.

[Brett OConnor]

Ilgokai laikęs galvą po tekančiu vandeniu nutarė, kad pagaliau pavyko iš plaukų išplauti gėrimą. Dabar reikėjo nusivilkti nutriušusį megztinį ir kažkokiu būdu jį išgelbėti. Kad ir koks buvo prastas, jis buvo vienas geriausių Breto turimų drabužių, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas neketino jo čia ir dabar išmesti. Ilgokai trynė megztinį, bet galiausiai teko pripažinti: jis ne išplauks prakeiktą kvapą, o tik pritrins daugybę skylių. Teko rinktis: vilktis dėmėtą ir smirdantį megztinį ar jį paprasčiausiai išmesti. Nė vienas iš variantų nežavėjo, o tai siaubingai siutino. Įsiutęs rudaplaukis trenkė į veidrodį ir, žinoma, jį sudaužė. Tai įsiūčio nė kiek nesumažino. Kaip, žinoma, ir prakeiktas kvailys, įėjęs į tualetą.
Jam pradėjus pliurpti Bretas nesusilaikė ir garsiai nusikvatojo. Ar buvo galima akivaizdžiau pripažinti, kad tesi muštis nemokantis kvailys? Paliaubų mat užsimanė! Ne, tą snukelį reikėjo taip išmalti, kad maža nepasirodytų. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino nusileisti. Tik jau ne tada, kai žioplys akivaizdžiai pripažįsta pralaimėjęs! Ne, reikėjo jį palikti tysantį paties kraujo baloje. Taigi rudaplaukis priėjo prie Brendano ir įdėmiai jį nužvelgė. Niekuo neypatingas kvailys. Netgi Breto jausmai nebuvo ypatingi - tiesą sakant, jis nekentė visų iš eilės.
- Bijai, ar ne? - suurzgė Bretas, kas jam buvo visai neįprasta. Paprastai burnos neaušindavo, iš karto į darbą paleisdavo kumščius. Vis dėlto labai norėjosi pažeminti šitą nevykusį kvailį. - Nesugebi nieko. Nei sužavėti panelės, nei susimušti.
Daugiau nieko nereikėjo. Tas kvailys daugiau ir nebuvo vertas. Taigi Bretas trenkė jam į nosį ir grįžo prie kriauklės. Reikėjo pabaigti praustis, kad galėtų ir vėl eiti žavėti gražiausių šio vakaro panelių.

[Auris Senkleris]

Iš pradžių Aurį užliejo pyktis. Norėjo tiesiog sugurinti tą veidą į šukes, kurių čia buvo pilna. Tai buvo tas pirminis jausmas, tos mintys, kad jis čia mat derasi su kažkokiu žiobaru driskiumi. Smūgis to tikrai nesušvelnino. Jau ir taip skaudėjo galvą. Tik tada pagalvojo, kad dabar yra mokytojas. Kad moko savo mokinius kažkokių vertybių. Kad ir Erką pavyzdžiui. Tai kam jis kalą jai į galvą kažką apie gerą elgesį? Tai veidmainiška. Jai kažką aiškinti, o pačiam elgtis visai priešingai. Senkleris nusikvatojo. Ne, rimtai viskas pasidarė juokinga.
- Aš tavęs bijau? Jei norėčiau, po minutės klyktum maldaudamas pasigailėti. - Kad ir skambėjo siaubingai pagyrūniškai vis tiek buvo tiesa. Jis galėtų jį užkerėti ir žiūrėti kaip raitosi iš skausmo. Net gaila nebūtų. Bet ir neketino to daryti.
- Nepuolu prie pirmos pasitaikiusios. Kažkaip ir nuo tavęs visos pabėgo ar ne? - Atsakė. Tada įsikišo ranką į kišenę. Išsitraukė saują monetų. Net nežinojo kiek ten. Tikrai ne daug ir sviedė jam po kojomis.
- Nusišvilpt man ant tokių kaip tu driskiau. Nusipirk naują megztinį, arba pastatyk gėrimą savo panai. - Ir nelaukdamas nieko išdrožė iš tualeto. Nutarė nusibelsti kur nors kitur. Jau ir taip šį vakarą elgėsi kvailai persekiodamas Fredį.

[Brett OConnor]

Ak, tai šitas kvailys dar ir pernelyg gerai apie save galvoja! Priverstų jis mat Bretą raitytis iš skausmo! Toks savęs iškėlimas gal būtų pralinksminęs, tačiau Brendanas jau buvo gerokai įsiutinęs, tad dabar norėjosi tiesiog sutriuškinti jį ir palikti gulėti kraujo klane. Geriausia - negyvą.
- Žinai, kad nė vienai nepatiksi, tad ir nebandai, ar ne? - suurzgė Bretas prieidamas prie raudonplaukio kvailio. - Na, žinoma, kam gi save taip žeminti bandant prieiti prie panelės, kurios visiškai nesužavėsi?
Nustūmęs kvailį toliau nuo savęs pradėjo svarstyti, ką galėtų padaryti. Norėjosi spirti tiesiai į tą visai nedailų snukelį, tačiau Brendanas nebuvo to vertas.
Nesuprato, ką kvailys norėjo pasakyti patėkšdamas monetas geidžiamiausiam Britanijos bomžui po kojomis. To nevykėlio akivaizdoje Bretas nė neketino jų liesti, tad apsimetė, kad iš viso nemato. Jis kažką dar nusišnekėjo, bet vyrukas nesiklausė. Norėjo, kad nelemtas kvailys greičiau nešdintųsi iš tualeto, kad būtų galima pasiimti pinigus ir galiausiai keliauti sau. Nusibodo jam čia trintis, kur visą malonumą pabendrauti su panelėmis gadina tokie nevykę individai.
Ir pagaliau Brendanas išsinešdino. Bretas skubiai susirinko išbarstytas monetas ir susigrūdo jas į vienintelę nesuplyšusią kišenę. Žinoma, dabar galėtų nusivesti kokią gražuolę į barą ir pavaišinti. Vis dėlto negalėjo rizikuoti būti pastebėtas žioplio, kuris suprastų, iš kur šis žavus vyrukas gavo pinigų. Teks nešdintis ir ieškoti draugės vakarui ir nakčiai kur nors kitur.
Akimirką ar dvi spoksojęs į veidrodį Bretas liko patenkintas savo atvaizdu ir galiausiai išėjo iš tualeto. Niekam nieko nesakęs ir net nenužiūrėjęs nė vienos panelės patraukė tiesiai išėjimo link. Jau netrukus buvo lauke ir patraukė gatve tolyn. Nė kiek neabejojo kokią nors gražuolę dar sužavėsiantis.

[Amira Martin]

  Prakaitas tekėjo kiekvieno žiobaro, esančio lauke, veidu. Ši vasariška diena pasirodė esą viena iš karščiausių per pastaruosius tris, o gal ir penkis metus. Amiros prakaitas nevargino, moteris nuo pat ryto laiką leido populiariame klube. Čia buvo daug žmonių, o reiškia ir lengva rasti kokią auką maistui pertraukos tarp rašymo metu. Vampyrė, išbandžiusi nemažai žiobariškų amatų (prekyba, sportas, komunikacija) bei keletą magijos pasaulio amatų galiausiai sustojo ties rašymu laikraščiams. Tokia veikla ją užknisdavo mažiausiai ir suteikdavo daugiausia pertraukų.
  Raudonos akys, kartkartėmis pakildamos nuo žiobariško sutvėrimo vadinamo nešiojamu kompiuteriu, stebėjo klube vykstantį veiksmą. Nors buvo tik popietė, vos vos po 15 valandos, kažkas iš lankytojų jau spėjo išgerti pakankamai ir susimušti. Atsilošusi kėdėje, žurnalistė pradėjo stebėti šį kvailą susirėmimą ir prisiminė Hogvartsą. Teko keletą kartų pamakaluot kumščiais parodant vietą bjaurastims. Nors ir pati buvo nemažesnė bjaurastis, Greywindas patvirtintų.
  Ilgi pirštai, lakuoti juoda spalva, apgaubė taurės su tokio pat juodumo skystalu rankenėlę ir netrukus stiklinėje taroje beliko tik pusė buvusio martini gėrimo. Klubas pasipildė dar keliais lankytojais ir Eliadė negalėjo neatkreipti dėmesio į vieną žavų jaunuolį jis kvepia skaniai. Taip lengvai ji visad išsirinkdavo savo aukas ir, žinoma, pagrinde tai buvo jauni vaikinai. Nemažą dalį jų žavėjo Amiros akys, plaukai ir apskritai išvaizda - sunku buvo pasakyti, kad jai jau virš dvidešimt penkių ir ji turinti vaiką. Atrodo išrinktasis pastebėjo žvilgsnį į save. Ateik, ateik nebyliai pakvietė juodaplaukį.

[Vegard Saeterhaug]

     Vegard buvo žmogus, kuris sugebėjo pernešti nesveiką karštį, kol žmonės ėjo gatve, visi suprakaitavę ir nuvargę, savo ruoštu Vegard buvo išsišiepęs iki ausų. Bedarbis vaikinukas keliavo nelaimingom Londono gatvėm ir tikėjosi bent kažkokio nuotykio. Ar šiandien laikas prisigert iki žemės graibymo? Tikrai taip! Saeterhaug taip džiaugėsi būdamas pilnamečiu, galėjo nevaržomas rūkyt ir gert, trainiotis po visokius kvailus klubus ir barus, o ryte atsikelt jau kitam pasaulio gale be jokių prisiminimų.
     Akį partraukęs baras, o galbūt klubas, patraukė vaikino dėmesį. Galbūt šiandien pavyks nusikabinti kokį turtingą dėdę, prikabint jam makaronų ir pasinaudojus apvogt. Kas dėjosi Vegard galvoje? Velniai žino. Patraukęs duris apsižvalgė ir greitai nuskubėjo prie baro, nes ten buvo geriausia vieta. Griūnant didesnė galimybė užsimušt. Nors, vistiek atsiras kažkoks nevykėlis ir bandys išgelbėti. Juodaplaukis giliai įkvėpė ir prisėdo šalia kažkokios moters. Ar jam rūpėjo kas ji? Žinoma ne! Nebent, ji būtų vyras ar koks kvailas studenčiokas. Trenkęs kumščiu į stalą, patraukė jauno padavėjo dėmesį ir šis priėjo, klausdamas ko gi Vegard norėtų. O ko gi Vegard nori? Padavėjo ar išgert labiau?
- Žiūrėk, meile, pirmas dalykas kurio norėčiau, tai tavo telefono numeris, o antra, atnešk man kokio vynelio ar viskelio. Mano biuždetas nedidelis, todėl pasistenk paieškot pigesnio marmalo, - klapsėdamas blakstėnomis pateikė savo užsakymą. Įdomu, duos numerį?

[Amira Martin]

  Tas jaunuolis tikrai atrodė žavingai Amiros akims. Suvyriškėję veido bruožai ir garbanoti plaukai buvo tikrai viliojančiais dalykais, tačiau netradicinės orientacijos moters vaikinas nedomino lovos santykių prasme. Jai tereikia gauti maisto ir viskas. Stiprėjantis kvapas privertė Eliadės skrandį nepatenkintai suurgzti it šuo, iš kurio atimamas maistas.
  Amira gal neturėjo neišpasakojamo grožio išvaizdos ar patrauklios šypsenos, tačiau gebėjo sudominti savo aukas ir pasinaudoti šių silpnybėmis. Gyvenimas daug ko išmoko, kai pasitiki tik savo jėgomis. Šiandienos plano vykdymas prasidėjo sėkmingai, kai tik Saeterhaug'as padėjo savo subinę ant kėdės esančios šalia. Pirmas punktas - susipažinti su auka.
  Vampyrė jau ruošėsi prisistatyti, kai tik tas nenuorama nutraukė ją. Neužknisinėk manęs, mielasai kiek pyktelėjo, kad nepradėjo kalbėti pirma. Žmones lengva supančioti pradėjus monologą pirmai, jie atitrūksta nuo savos realybės susidomėję kito žmogaus žodžiais. Tačiau čia jau pats tamsiaplaukis sau pasistatė spąstus.
  - Man pakartot, - pasakė tam pačiam padavėjui pastumdama arčiau jo tuščią martini taurę, - o šitam žaviam džentelmenui geriausią viskį, kokį turi šita vieta, - ištiesė padavėjui banko kortelę leisdama abiems vaikinukams suprasti, kad šiandien ji yra klientas nr. 1. Padavėjui pasišalinus, raudonplaukė mirktelėjo šalia sėdinčiam jaunuoliui. Dėka gerų genų, Amira atrodė beveik kaip to vargšelio bendraamžė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ryškiai raudona spalva padažytos lūpos ir skaisčiai žali akių šešėliai. Pažvelgusi į save veidrodyje Deoiridh negalėjo patikėti, kad tai ji. Vis dėlto šiandien buvo ypatinga diena: kompanijos jaunėlis pagaliau sulaukė aštuoniolikos. Be to, buvo šventinis laikotarpis, tad kodėl neatšventus mieste? Būtent taip nusprendė gerokai apsvaigusių jaunuolių grupelė. Kažkuris užsiminė apie visai smagų klubą “Jaunystės pavasaris”, kuris, kaip tikėjosi Deoiridh, nebus labai persikimšęs.
Į reikiamą vietą mergina atėjo kiek per anksti. Norėjo apsižvalgyti, kurgi jie švęs draugo gimtadienį, be to, norėjo šiek tiek pabūti atskirai nuo kompanijos. Nuo pat netikėto ir keistai nemalonaus susitikimo rugsėjį ji negalėjo nurimti. Pradėjo klausinėti savęs, ar verta kažką keisti, ar jai toks gyvenimas tinkamas. Ir vis dėlto užtekdavo geresnio gėralo ar smagesnio vakarėlio, ir Deoiridh pamiršusi visus apmąstymus vėl pasinerdavo į linksmybių liūną.
Vis tik dabar norėjo pabūti viena. Šią stygą Sigurdas sugebėjo kliudyti. Net ir Rouzė pastebėjo, kad Deoiridh staiga tapo uždaresnė ir tylesnė. Ką gi, turbūt bent iš dalies ji buvo panaši į tą mergaitę, kurią visi pažinojo Hogvartse. Na, ne visi. Profesorė Hopes ar Daniela Kravitz tikrai nebūtų pasakiusios, kad Deoiridh yra rami uždara mergaitė.
Vos atėjusi į klubą Deoiridh pasijuto patenkinta. Čia galėjo būti išties linksma, tačiau neatrodė, kad lankosi tik laukiniai paaugliai. Tokie, kokius priminė jos pačios kompanija. Vis tik tie jaunuoliai buvo kiek vyresni, tad mergina jautėsi be galo išdidi.
Atėjusi klubą rado beveik tuščią, tad atsirėmė į sieną netoli įėjimo ir apsižvalgė. Stengėsi apie nieką negalvoti, bet tai buvo labai sudėtinga.

[Brett OConnor]

Buvo prakeiktai šalta. Ir kas sugalvojo tą velnio žiemą?! Bretas paprasčiausiai neturėjo pakankamai šiltų drabužių, kad galėtų ramiai trintis mieste ir vilioti gražiausias praeinančias paneles. Sėdėti viduje (kitaip sakant, bare ar klube) jis taip pat neturėjo pinigų, o švaistyti laiką namuose buvo pernelyg absurdiška. Kad bent ta prakeikta Athena vėl parsivežtų kokį šunpalaikį, kurį būtų galima išsikepti…
Ko gero, jau kaip ir akivaizdu, kad geidžiamiausio Britanijos bomžo nuotaika nebuvo pati geriausia. Labai jau seniai jis praleido vakarą ir naktį su kokia gražuole, kuri tikrai sugebėtų pralinksminti. Itin žavus jaunikaitis paprasčiausiai pasijuto vienišas. Būtent dėl to iš motinos nudžiovęs porą dešimtinių išmovė į Londoną. Žiemą čia lengviau susirasti kompanjonę, kuri su mielu noru išgers alaus ar vyno, o vėliau kartu praleis naktį. Jeigu Bretui pasiseks, pakvies jį į namus, tad nereikės švaistyti paskutinių pensų viešbučiui.
Vis dėlto šaltis darė savo: reikėjo susirasti vietą, kurioje yra bent per nago juodymą šilčiau. Prisiminęs kažkokį klubiūkštį, kuris tekainavo svarą (jeigu tik neapgavo atmintis), geidžiamiausias Britanijos bomžas patraukė jo link. Prastas oras tikrai nepataisė šio itin žavaus jaunikaičio nuotaikos, tad už įėjimą sumokėjo tik labai pasistengęs netrenkti apsauginiui į nosį. Laimei, jis ankstesnio Breto apsilankymo ir muštynių neatsiminė, o gal tada net nedirbo. Klubas visai pusėtinas, tokiose vietose panelių niekada netrūksta. Nuotaika šiek tiek pasitaisė, o prie durų pamačius dailutę jauną mergelę lūpose iš karto atsirado “žavioji” šypsena. Kažkur toji gražuolė buvo matyta. Ką gi, negalima atmesti tikimybės, kad Bretas jau kada praleido su ja naktį. Jeigu taip, teliko tikėtis, kad tai padarė ne prieš panelės valią. Negalėjo pasakyti, ar buvo smagu, tačiau su mielu nori viską pakartos.
Tylomis priėjęs prie išsirinktos gražuolės geidžiamiausias Britanijos bomžas priglaudė rankas prie sienos taip, kad panelė liktų įkalinta. “Žavioji” šypsena dar paplatėjo, o vyrukas negarsiu balsu pratarė:
- Labas, gražuole.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Gerokai vyresnės merginos nudundėjo žemyn iš antro aukšto. Deoiridh susidomėjusi pakėlė akis - nepastebėjo, kad čia kažkur galima užlipti. Vis dėlto pati to daryti nesiryžo - ką ten gali žinoti, gal kaip tik tuo metu ateis draugai ir jos nė neras. Visą vakarą būti viena ji visai nenorėjo.
Trumpam užsimerkusi ir pasinėrusi į prisiminimus staiga pajuto, kad kažkas yra netoli jos. Pajutusi pavojų atsimerkė ir buvo pasiruošusi gintis. Iš karto suprato esanti savotiškame rankų kalėjime, bet tai kažkodėl visai neišgąsdino. Pažvelgė į pasisveikinusį žmogų. Jį tikrai buvo mačiusi ir netgi nuodijamos smegenys netruko suvokti, kas jis toks. Nejučia prisiminė, kaip Sigurdas puolė jos ginti, tačiau dabar į situaciją žvelgė visai kitaip. Nebuvo nuo ko ją ginti, o dabar mielai susipažins su šituo žmogumi artimiau. Na ir kas, kad jis gerokai aptriušęs? Jeigu antrą kartą prieina prie jos, galima tikėtis, kad atrodo tikrai patraukliai. Deoiridh suprato, kaip jai trūko ryžtingesnio vaikinų dėmesio. Sigurdas… Negali sakyti, kad jis buvo blogas ar nevykęs. Tikrai ne. Vis dėlto gyvenimiškos patirties turinčiai, tačiau vaikinų visai neišmanančiai jaunai panelei reikėjo ryžtingesnio ir veiklesnio draugo. Panašu, kad šis vyrukas yra kaip tik toks. Gal kiek ir per senas, bet Deoiridh to nepaisė. Tik kiek neužtikrintai, bet labai draugiškai nusišypsojo ir pažvelgė jam į akis. Ar jis galėjo padaryti kažką blogo? Ko gero, taip, bet škotė, tiesą sakant, kaip tik to ir norėjo.
- Labas, - pagaliau pratarė ji. - Praėjusį kartą taip ir nesusipažinome. Aš Deoiridh.
Mergina ir pati nustebo, koks užtikrintas jos balsas. Žinoma, per šiuos metus patirties su vaikinais ji įgijo pakankamai, bet nesitikėjo jaustis taip drąsiai. Ypač kad paprastai artimiau bendraudavo su pažįstamais ar netgi draugais.
- Ką norėtum nuveikti? - be galo maloniu balsu pridūrė škotė.

[Brett OConnor]

“Žavioji” šypsena tiesiog žibėjo. Panelė nei išsigando, nei susiraukė. Žinoma, ko jai raukytis, kai sulaukė dėmesio iš tokio dailaus jaunikaičio? Po klubus šventeivos davatkos nesitrainiojo, tad Bretas neabejojo žinąs, ką visai netrukus veiks. Reikėjo tik išsiaiškinti, kur tai veiks.
Gražuolės šypsena geidžiamiausiam Britanijos bomžui be galo patiko. Norėjosi kuo skubiau panelę apkabinti ir nusitempti į privatesnę vietą, tačiau kartu buvo kiek baisu išgąsdinti. Gal ji visai nesupranta, ko šitam šauniam vyrukui reikia? Vis dėlto jis, manydamas, kad anksčiau jau buvo susitikę, neklydo. Kvailas noras susipažinti kiek erzino, tačiau rudaplaukis neketino aikštytis. Panelė elgiasi draugiškai, o jis ne toks kvailas, kad viską gadintų.
- Bretas, - tarstelėjo žengdamas dar arčiau ir dabar korpusu glaudėsi prie šio vakaro išrinktosios. Švelniai perbraukė pirštu jai per skruostą ir vėl nusišypsojo. Lygiai taip pat “žaviai”, žinoma.
Klausimas, kurį uždavė De… kažkokia ten sudėtingu vardu, vyrukui be galo patiko. Akivaizdu, kad praėjęs jų susitikimas buvo itin sėkmingas, tad ji mielai viską pakartos. Tereikėjo išsiaiškinti, kaip greitai bus galima užsiimti rimtesne veikla. Kai kurios gražuolės buvo itin kuklios, tad Bretas nenorėjo šiandieninės draugės išgąsdinti.
- Ar nori pašokti, ar einame paieškoti vietos, kur yra mažiau žmonių? - negarsiai pasitikslino geidžiamiausias Britanijos bomžas akimis skenuodamas panelę nuo galvos iki kojų. Jauna ir graži - ko daugiau gali reikėti?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nenustojo šypsotis. Suprato, kad tikslas pasiektas. Tai, tiesą sakant, buvo visai paprasta, mat labai jau akivaizdžiai jie abu siekė vieno ir to paties. Bretas. Pakankamai nesudėtinga, kad įsidėmėčiau nutarė rudaplaukė, o šypsena, puošusi veidą, dar labiau paplatėjo. Vyruko prisilietimas buvo keistai malonus - ko gi ji taip išsigando praėjusį kartą? Žinoma, tada tebuvo ką tik Hogvartsą baigusi jauniklė. Dabar buvo tik metais vyresnė, bet, atrodo, per juos pamatė gyvenimo daugiau nei kada nors anksčiau. Bent jau su vaikinais susijusio gyvenimo.
- Aš nešoku, - tarstelėjo ir tik tada suprato, kad Bretui gali kilti klausimas, ką ji čia veikianti. Nejučia prisiminė prieš kokius penkis šimtus metų vykusią pamoką, kurioje šoko su Sigurdu. Ak, įsimintina pamoka tai buvo… Škotė vos nenusipurtė, bet pavyko susivaldyti. Nenorėjo pasirodyti esanti kokia bailė, taigi reikėjo imtis veiksmų. Tik kur vis dėlto jiems eiti? Prie pat klubo durų nebuvo tinkamiausia vieta - vakarui įsibėgėjant čia bus vis daugiau žmonių. Tualete vis tik nebūtų jauku, tad Deoiridh čiupo Bretą už rankos ir nusitempė prie laiptų į barą. Čia, žinoma, taip pat nebus tuščia, tačiau galima tikėtis, kad atėję jos draugai nieko nepastebės. Laiko nebuvo daug - jie čia pradės rinktis gal po penkiolikos minučių.
Spirtelėjusi Bretui į koją taip, kad jis atsisėstų ant laiptų, rudaplaukė netruko įsitaisyti jam ant kelių. Kurį laiką žvelgė į dailias žalias akis, bet galiausiai ryžosi - pasilenkė arčiau ir godžiai pabučiavo.