[Matthew Turner]

[Pamokos tema - magiškosios vyšnios]


Ar gali būti, kad Kalėdų atostogos jau baigėsi? O gal jų nė nebuvo? Kad ir kaip ten būtų, kelių savaičių poilsis nuo tų nesuvaldomų padarų, vadinamų Hogvarsto mokiniais, tikrai nebuvo pakankamas. Gal reikėjo tiesiog negrįžti į tą kvailą mokyklą?..
Ko gero, grįžo tik iš pagarbos direktorei. Ji buvo protingas žmogus, kuris dėl niekam nežinomų priežasčių ir toliau profesoriaus vietoje laikė Matthew Turner. Na, o tai reiškė, kad šiam žmogui ir toliau reikėjo apsimesti, kad moko vaikiščius visokių herbologijos subtilybių.
- Labas vakaras, - burbtelėjo herbologas nuskambėjus varpui. Šį kartą bent jau nesusimovė su paros laiku. Šiai pamokai buvo būtinas vakaras, tad teko derintis su kolegomis, kad susikeistų pamokos laiku. Ir koks kvailys sugalvojo, kad herbologija būtinai turi vykti ryte?.. - Manau, akivaizdu, kad ir toliau tęsime darbą su vyšnių medeliais. Kaip matote, per atostogas jie užaugo pakankamai dideli. Su teorija nesiterliosime, - jūs vis tiek nieko neišmanote. - Taigi pereisime prie praktikos. Tam, kad šių metrų projektas pasisektų, jums reikia nugenėti medelius. Pasisaugokite spyglių. - Tingiu aiškinti, ką jie daro. Tad tiesiog būkite atsargūs. Deja, ir ši instrukcija liko tik profesoriaus galvoje. - Genėjimas yra reikalingas tam, kad medeliai neužaugintų pernelyg daug šakų, nes po to neišlaikys vaisių. Genėsite specialiomis užkerėtomis žirklėmis - jos pasižymi tuo, kad nukerpant šaką augalas visiškai nejaučia skausmo. Kirpkite mažiausias ir prasčiausiai atrodančias šakas. Nukirptų šakų spygliai taip pat pavojingi, tad atsargiai išneškite šakas į lauką ir įmeskite į dėžę. Jeigu kam nors nepatinka, kad pamoka vyksta vakare, primenu: magiškosios vyšnios savybes įgyja tik tuo atveju, jeigu yra nugenimos būtent šiuo paros metu. Taigi nepasitenkinimo neketinu klausytis. Galite dirbti.
Linkiu neturėti klausimų ir tiesiog dingti man iš akių mintyse pridūrė profesorius ir atsisėdo į kėdę.

[Ši pamoka yra pirma po Kalėdų atostogų. Po antros RPG pamokos svogūnai buvo tarsi pamiršti: mokiniai sėjo vyšnias, buvo pora teorinių pamokų, prižiūrėjo nedidelius medelius. Dabar medeliai yra ~120 cm aukščio, jie yra vazonuose, kurie yra sustatyti ant stalo (mokiniai stovi ratu aplink tą stalą). Spygliai yra labai aštrūs - vos palietus praduria iki kraujo. Medelis užuodžia kraujo kvapą ir pašėlsta: šakomis tvirtai apsiveja žmogų ir pradeda traiškyti, gali ir užmušti. Tokiu atveju, reikia, kad kas nors paprasta fizine jėga ištrauktų. Įsidūrus su spygliu nuo nukirptos šakos, ta šaka “atgyja” ir pradeda mušti žmogų. Bent trys praktikos postai, pamoka iki balandžio 10 d.]

[Gruodė Rimeikaitė]

Sunku ir keista buvo patikėti, kad ji jau čia mokėsi taip ilgai. Tiesą pasakius be Hogvartso dabar gyvenimas būtų kažkoks neįprastas. Labai tuščias. Gruodė pamilo pilį, bet labiausiai nuostabų, erdvų kiemą, kuriame ji galėjo vaikščioti kiek patiko. Pamiškę, paežerę. Vietos jai čia buvo apstu. Svajoti, skaityti ir vis ką naujo atrasti.
Mergaitė stovėjo šiltnamyje, kuris priminė ne pačius geriausius įvykius. O gal ir atvirkščiai. Juk čia sutiko vieną iš savo naujųjų draugų. Dabartinė Gruodė jau buvo truputį drąsesnė. Gyvenimas atrodė kur kas žavesnis. Ir visgi, ši užduotis jai pasirodė per daug pavojinga. Tai šakoms skauda? O... O ką visgi daro tie spygliai? Kodėl šakoms skauda? Gerai, kad yra tokios užkerėtos žirklės ir joms viskas bus gerai. Bet koks įdomus augalas. Lakstė mintys Varniukės galvoje.
Gruodė labai norėjo kuo geriau išmokti naudotis savo burtų lazdele. Žinoma, galėjo tiesiog ištiesti ranką ir paimti žirkles nuo stalo, bet labai magėjo pabandyti šaukiamuosius kerus. Taigi ji susikaupė ir tarė.
- Engorgio. - Ir kaip ji nustėro, kai vienas medelis ėmė augti pasiutusiu greičiu. Ir tik tada ji susivokė, kad supainiojo burtažodžius. Pastaruoju metu daug skaitė ir daugybė kerų pavadinimų sukosi galvoje. Kaip sustabdyti tą viršun besistiebiantį augalą ji neturėjo žalio supratimo. O juk tereikėjo ištiesti ranką, paimti žirkles ir imtis darbo. Dabar to nebuvo įmanoma padaryti. Alanai, Dori, kas nors... Šaukėsi jų mintyse. Gruodė bailiai žvilgtelėjo į profesorių. O vyšnia ir toliau sau augo kaip augusi.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Aplinkui prietaisą stovėjo daugybė kažkokių neaiškių medžių, kurie Elliw visiškai nepatiko. Jie kėlė pavojų jos didžiausiai brangenybei, vadinasi, buvo bjaurūs. Žinoma, ne tokie bjaurūs kaip neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija, tačiau nuotaika nuo to nebuvo nė kiek geresnė. Velsietė norėjo susirasti vieną iš penkių draugių ir paprašyti, kad ji apgintų teleskopą nuo gresiančių pavojų. Kad būtent ji prietaisą pastatė tarp medelių, mergaitė seniai neprisiminė. Ne, dėl šito kaltos buvo tik tos keturios bjaurios mergiūkštės, kurių Elliw nuoširdžiai negalėjo pakęsti.
Kiek pastovėjusi ji pamiršo, kodėl pyksta, tad nustojo tai daryti. Apsižvalgiusi bandė suprasti, kur esanti, bet priėjo išvadą, kad yra ne pamokoje. Galbūt ją čia pakvietė Liucija? Ką čia gali žinoti, toks variantas buvo visai tikėtinas. Jeigu taip ir yra, gyvenimas yra tiesiog nuostabus! Tiesiog reikia geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje surasti.
- Liucija? - viltingai kreipėsi rudaplaukė, tačiau tuo metu netoliese jos buvęs medelis pradėjo staigiai augti. Velsietė sutrikusi pažvelgė į jį ir nutarė, kad galbūt vis dėlto yra pamokoje, o būtent tokia yra užduotis. Tai be galo sudomino, tad velsietė prisiartino prie pirmą kartą matomos mergaitės. Pamiršusi laiku sustoti atsitrenkė į ją, tačiau netrukus neprisiminė ir šio fakto.
- Kas tu? - su nuoširdžiu susidomėjimu paklausė Elliw. Priežastis, kodėl ji artinosi prie šitos mergaitės, seniai buvo išnykusi iš atminties, tad klastuolė tiesiog spoksojo į mergaitę ir ją apžiūrinėjo. Ne, ji nebuvo Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė arba Sarah, tačiau ką gali žinoti - galbūt Hogvartse yra šešios geros mergaitės (tiksliau, septynios, juk Elliw - taip pat gera mergaitė). Nors jau neprisiminė, kodėl, tačiau velsietė vis tiek atkakliai spoksojo į nepažįstamąją tarsi laukdama, kol ji praneš esanti Liucija.

[Matthew Turner]

Matthew nuoširdžiai tikėjosi, kad po atostogų viskas bus kitaip. Kad mokiniai grįš pailsėję ir nusiteikę bent kiek pasimokyti.
Na, kitaip viskas ir buvo - šį kartą šiltnamyje kažkodėl pasirodė ir Elliw. Tik jos ir betrūko mintyse pasakė sau Turner ir nužvelgė teleskopą. Kadangi šitos mergaitės pamiršti neįmanoma, neabejojo, kad anksčiau savo pasirodymu ji šiltnamio nepagerbdavo. Tiesą sakant, būtų gerai, jeigu ir toliau negerbtų… Profesoriui reikėjo ramybės, o ne teleskopinės beprotystės.
Ir vis dėlto beprotystės link pirmiausia pabandė nuvesti ne Elliw, o varniukė, kurią herbologas buvo įsidėmėjęs kaip gerą mokinę. Kažkurioje pamokoje netgi papildomų taškų jai davė. Vis dėlto panašu, kad bet koks geras mokinys einant laikui vis tiek virsta visa griaunančiu pabaisa. Problema buvo ta, kad šitos mergaitės net ir neaprėksi - ištarti tą pavardę buvo pernelyg sudėtinga.
- Manai, esi labai gudri?! - priėjęs prie Gruodės neslėpė nepasitenkinimo Matthew. Kažkodėl prisiminė “waaah” bulvę ir jos savininkę Marleną. Tai, sakykime taip, nuotaikos nepataisė, ir Turner vos susilaikė garsiai nenusikeikęs. Gyvenimas būtų daug paprastesnis, jeigu herbologas mokėtų kerėti, bet jis, kaip žinia, tokio sugebėjimo neturėjo, tad teko griebtis kitų metodų.
- Nežinau, ką čia norėjai pridirbti, bet sugadinti pamoką pavyko, sveikinu, - ironiškai burbtelėjo Matthew ir griebė vazoną. Vyšnios ir taip buvo pakankamai sunkios, o dabar, kai medelis nesustodamas augo, pasidarė beveik nepakeliamas. Vis dėlto profesorius tvirtai laikėsi ir išnešė medelį į lauką. Nelabai švelniai nudrėbęs ant žolės paliko jį ten. Vėliau paprašys Rafael’io, kad viską sutvarytų. Galbūt netgi pasodins tą vyšnią ir leis jai užaugti.
Piktas grįžo į šiltnamį ir vėl priėjo prie Gruodės.
- Pasiimi kitą medelį, bet jeigu pasikartos, galėsi daugiau čia nesirodyti niekada gyvenime, - suburbėjo stengdamasis ignoruoti Elliw egzistavimą toje pačioje erdvėje.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė stovėjo ir žiopsojo į augantį medį. Galvoje rausėsi bandydama atkasti kokį tinkamą burtažodį, kad jį sulaikytų. Bet jau buvo baugu ką nors daryti, taigi kerėti nebesiėmė. Staiga, viena iš mokinių pajudėjo jos link ir dar rėžėsi į mergaitę. Gruodė vos nesuklupo. Vėl kokia bjauri klastuolė. Pagalvojo. Ji piktai nužvelgė tą mergaitę, bet greit nutarė, kad ji nepavojinga. Mat jau buvo nekartą pastebėjusi šią mokinę. Čia ta pati, kuri į visas pamokas tempiasi teleskopą. Prisiminė Varniukė.
- Aš esu Gruodė iš Varno Nago. O tu elliw taip? - Apie ją plepėjo daugelis mokinių. Taigi šį vardą Gruodė žinojo. Bet pažindintis juk tikrai dabar buvo visai ne laikas.
Prie jų prisiartino profesorius. Atrodė gerokai įpykęs.
- Aš nemanau. - Tyliai atsakė ji ir pasigailėjo, kad išvis pravėrė burną. Veidą išmušė raudonis.
Jam išnešus tą augalą ir vėl grįžus ji stebėjosi, kad mokytojas tiesiog nesulaiko jo augimo. Vadinasi, viskas ką pliurpia mokiniai yra tiesa. Jis tikrai negali kerėti. Svarstė ji. Iš pradžių tuo dar nelabai tikėjo. Manė, kad šiaip vaikai šneka ir tiek. Profesoriui grįžus ji tik linktelėjo ir paėmė žirkles į rankas, norėdama greičiau pabaigti darbą ir mauti iš čia į kokią ramią vietelę.
- Daugiau nepasikartos. - Tepasakė ji.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Nepažįstama mergaitė kažką pasakė, bet Elliw netruko pamiršti, ką ji ten galėjo nusišnekėti. Šiaip ar taip, ji nebuvo nei Liucija, nei Sabrina, nei Joana trečioji, nei Vėtratrūnė, nei Sarah. Tad ar verta jos klausytis? Žinoma, ne! Būtent todėl Elliw... Na, ji jau buvo pamiršusi, ką darė ar nedarė, tačiau jautėsi beveik patenkinta. Tiesa, būtų buvę labai neblogai susirasti bent vieną draugę, tačiau visos jos buvo kažkur paslaptingai išnykusios. Bet bent jau teleskopas buvo sveikas - arba velsietė neprisiminė, kaip jis išnyko ar sudužo. Taigi galbūt gyvenimas buvo visai pusėtinas.
Prie mergaitės, kuri vis dėlto galėjo būti pavojus astronomijos prietaisams, priėjo kažkoks pirmą kartą matomas žmogus. Jis šiek tiek išgąsdino: buvo labai jau nepatenkintas, beveik kaip neLiucija. Tai privertė Elliw žengti prie teleskopo ir bent pabandyti jį apsaugoti. Vis dėlto kol kas viskas buvo visai neblogai, mat nepažįstamasis dingo, o Elliw netrukus jo egzistavimo jau neprisiminė. Kaip ir šalia buvusios mergaitės. Turbūt reikėjo tęsti tai, ką ji darė anksčiau, tik čia velsietė susidūrė su problema: ji nežinojo nei kur esanti, nei ką daranti. Jeigu ji pamokoje, turbūt reikėtų dirbti, juk Elliw - gera mergaitė.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė klastuolė ir nukurnėjo atgal prie savo brangenybės. Atrodė, kad prietaisas tebėra sveikas, tad Elliw pasijuto laiminga. Žinoma, norėtųsi susitikti drauges, tačiau kol kas viskas buvo ne taip jau ir blogai. Šiaip ar taip, bent jau teleskopas sveikas ir gyvas (?). Velsietė norėjo paimti prietaisą į ranką, tačiau užkliudė kažkokį medį.
- Tai tu kalta! - visoms keturioms bjaurioms mergiūkštėms suriko ji piktai žvilgtelėdama į savo skriaudiką. Norėjo nustumti jį į šoną, tačiau ranka užkliudė kažką. Stipriai suskaudo ir iš riešo pasileido kraujas.
- AUČ! - garsiai suriko velsietė, tačiau netrukus tai buvo mažiausia problema - medis pradėjo ją traiškyti ir smaugti. - Liucija?.. - viltingai sumurmėjo klastuolė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Šitaip prastai prasidėjusi pamoka tikriausiai nebegalėjo įprastai ir ramiai pasibaigti. Toji keistoji mergaitė nebekreipė jokio dėmesio į Gruodę. Ji paprasčiausiai nurūko prie savo teleskopo. Tai atrodė keista. Bet gal ir visai neblogai, nes dabar ji galės greitai viską pabaigti ir išeiti. Ir staiga mergaitė pamatė vaizdą, dėl kurio kojos regis įaugo į žemę.
Profesorius lig ir minėjo, kad spyglių reikia saugotis. Bet kodėl to reikia jis nesakė. Dabar jau viskas pasidarė aišku. Šakos vyniojosi apie Elliw ją spaudė ir dusino. Gruodė išblyško. Prarado žadą ir tik išplėtusi iš siaubo akis stebėjo tą pakvaišusį medį. Juk kas nors turi jai padėti. Profesorius tuojau viską sutvarkys. O jeigu ne? Jis gi net nesiteikė pasakyti, ką daro šis siaubingas augalas. Aš turiu ką nors daryti. Ir pagaliau atgavusi kojų kontrolę kuo greičiausiai priėjo prie medžio skriauudžiamos merginos. Burtai ir kerai Varniukei buvo svetimi, Gruodė išsigandusi net juos pamiršo. O jeigu ir būtų prisiminusi, tai kažin ar naudotųsi. Nepasitikėjo ji savo burtų lazdele ir magija. Juolab, kad ir šiandien su burtažodžiais nenusisekė. Gruodė čiupo ją už drabužių, kur nebuvo spygliuotų šakų ir gerokai truktelėjo į save. Nagi, nagi. Truktelėjo dar kartą ir dar. Akyse pasirodė nevilties ašaros, mat niekaip negalėjo jos iš ten ištraukti. Galop truktelėjo iš visų jėgų ir jos abi palėkė gerokai atgal, tolyn nuo stalų. Supratus, kad išlaisvinti Elliw pavyko iš akių plūstelėjo dar daugiau ašarų, dėl palengvėjimo.
- El... Elliw, kaip tu? - Išmikčiojo Gruodė vis dar nepaleisdama jos drabužių. Tada gal jaudulio padiktuota į galvą atėjo mintis, kad reikia nuo stalo paimti tą nelemtą teleskopą, dėl kurio čia viskas ir prasidėjo. Todėl ji paleido Elliw ir nukurnėjusi prie stalo stvėrė tą daiktą ir sugrįžusi atgal padavė jai į rankas. Ją tikriausiai reikia palydėti į ligoninę.
- Profesoriau, ką daryti? - Jau garsiau pasakė Pirmakursė. Po šito įvykio nepasitikėjo herbologijos profesoriumi. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl gi jis nepasakė, ką daro ši vyšnia.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo nuoširdžiai persigandusi. Neprisiminė, kas čia atsitiko, tačiau tai jai visiškai nepatiko. Norėjosi susirasti kurią nors draugę - tik jos galėjo išgelbėti iš šitos prakeiktos situacijos, kurios priežastys buvo visiškai neaiškios. Velsietė buvo pamiršusi, ką darė, kai jai pradėjo tiesiog nepakeliamai skaudėti. Buvo sunku kvėpuoti, o tai buvo visiškai nepažįstamas jausmas. Jis buvo toks nemalonus, kad Elliw neabejojo: jeigu būtų kada nors anksčiau jį patyrusi, tikrai prisimintų.
Kažkas pradėjo traukti, tačiau tai buvo dar blogiau. Klastuolė bandė muistytis, bet tai buvo pernelyg sudėtinga. Atrodė, kad visas pasaulis tapo viena didele neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija arba ne ne ne neLiucija ir susimokė prieš Elliw. O juk ji - gera mergaitė…
- Tai… Tu… Kalta! - šiaip ne taip sugebėjo išspausti rudaplaukė ir staiga pajuto kažkur lekianti. Tai dar labiau išgąsdino, bet bent jau kvėpuoti pasidarė lengviau. Ji nustebusi pažvelgė į kažkokią pirmą kartą matomą mergaitę. Ji verkė, nors to priežastis nebuvo aiški. Velsietė jau seniai pamiršo, kad ką tik vos neužduso, ką jau kalbėti apie tos nepažįstamosios užduotą klausimą.
Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai ji ir dingo. Velsietė skubiai pamiršo, kad susitiko kažkokią mergaitę, tad dabar susimąstė apie tai, kad jos teleskopas kažkur dingo. Jau norėjo supykti, bet tuo metu prietaisas atsirado jos rankose.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw atidžiai apžiūrėdama brangenybę. Buvo be galo patenkinta. Pasirodo, gyvenimas yra visai neblogas.
Kažkokia mergaitė netoliese pradėjo šnekėti, kas šiek tiek nustebino: velsietė neabejojo esanti čia viena. Pažvelgė į nepažįstamą žmogų ir svarstė, ar nereikėtų prisistatyti. Netruko šio svarstymo pamiršti, tad vėl sutelkė dėmesį į savo brangenybę. Teleskopas atrodė esąs sveikas, tad viskas bus gerai.

[Matthew Turner]

Norėjosi tikėtis, kad mergaitė neištariamu vardu nenorėjo pikto. Kad tai buvo netyčinė klaida, kuri daugiau nepasikartos. Juk būtent taip ji ir pasakė, ar ne? Bet pasitikėjimas Hogvartso mokiniais seniai buvo išnykęs kaip dūmas. Kur jau ten - jiems tik ir terūpėjo sugriauti šiltnamį ir kartu herbologijos profesoriaus gyvenimą. Dabar tas herbologijos profesorius norėjo padaryti ką nors pakankamai baisaus, kad daugiau nė vienas vaikas čia nekeltų kojos.
Vis dėlto jis tiesiog įsitaisė savo kėdėje ir prisiekė daugiau iš čia nesikelti. Bent jau ne šitos pamokos metu.
Deja, prisiekdamas, ko gero, pamiršo, kad šį kartą šiltnamyje iš kažkur atsirado panelė Goff. Argi jis išties tikėjosi, kad atėjus tai mokinei šiltnamyje bus ramu? Nenustebo, kai vos po akimirkos po to, kai susitvarkė su Gruode, vėl kilo šurmulys. Tai buvo vyšnia, susiradusi pirmąją auką, kuria, suprantama, tapo ne kas kitas, o Elliw. Kad ir kaip norėjosi likti savo vietoje ir apsimesti, kad nieko nevyksta, Matthew privalėjo stotis ir nueiti prie mergaičių. Laimei, iki jis atėjo į reikiamą vietą varniukė problemą išsprendė. Ką gi, tuo stebėtis nereikėjo, mat herbologas visiškai neskubėjo naiviai tikėdamasis, kad jam neteks traukti Goff iš medelio gniaužtų. Pirmą kartą gyvenime naivumas pasiteisino.
- Kaip jautiesi? - paklausė globotinės Turner, nors puikiai žinojo, kad ji šio klausimo neprisimins. Su tokiais mokiniais buvo per daug vargo, tačiau apsimesti, kad kažką daro, tiesiog privalėjo. - Jeigu kvėpuoja normaliai, tegul tęsia darbą, medis daugiau jokios žalos nepadaro. Bijau, kad kol nuvesi ją į ligoninę, spėsi pati sprandą nusisukti, geriau jau palik ją čia, - abejingu tonu pratarė Gruodei Matthew.
Nes aš jos tikrai nevesiu nei į ligoninę, nei dar kur nors. Kaip nugyveno tuos keliolika metų, taip tegul ir nugyvena iki pamokos pabaigos mintyse pridūrė profesorius. Ne, jo alga tikrai nėra pakankama, kad jis savo laiką leistų kažkur vedžiodamas Elliw Gwawr Dwynwen Goff.

[Gruodė Rimeikaitė]

Tas Turner jai visai nebepatiko. Kažkoks nepatikimas. Ir kaip galėjo būti toks abejingas, juk Elliw galėjo uždusti. Ji net nesumojo ką jam reikėtų atsakyti, tai nutarė išvis su juo nesikalbėti. Verčiau nusisuko į Elliw. Toji regis atrodė neblogai ir džiaugėsi dėl savo teleskopo.
- Ar gali pradėti dirbti? - Užklausė. Visgi ta mergaitė tikrai atrodė, lyg ne iš šio pasaulio. Gal ji autistė? Staiga pagalvojo Gruodė. Tikriausiai taip ir bus. Sunkiai bendrauja, neatsako į klausimus, turi manija kažkokiam daiktui. Gal tikrai... O gal magijos pasaulyje tokių dalykų tiesiog nebūna?
- Elliw, tu ir tavo teleskopas dabar turėtumėte nukirpti medžiui šakeles. Aš galiu kirpti, o tu nešti. - Bet kažin ar tai gera mintis.
- Na, gal tu geriau ramiai pastovėk. - Dar pasakė ji.  Gruodė norėjo, kad toji mergaitė nuo tų siaubingų vyšnių laikytųsi kiek įmanoma toliau. Ir nuo tokio aštraus dalyko, kaip žirklės taipogi. Viena akimi žvelgdama į Elliw Gruodė užsimovė pirštines ir nukirpo keles šakeles. Bet dabar reikia eiti į lauką ir jas išnešti. O kaip palikti tą mergaitę vieną su tuo viskam abejingu mokytoju? Svarstė mergaitė.

[Alanas Senkleris]

Alanas stovėjo šiltnamyje ir gaudė kvapą. Niekaip negalėjo atsipeikėti. Atidūmė čia, lyg kulkos genamas. Visų pirma, tai žiauriai pavėlavo į pamoką. Aplamai čia būtų šiandien neėjęs. Juk ir taip jau seniausiai pasivėlino. Bet neturėjo kur geriau pasidėti. Visą popietę jis klajojo miške. Paskui jau kaip ir planavo sugrįžti, bet netyčia prisidirbo, kaip visada.
Eidamas paklydo. Keikėsi ir suko ir suko ratus po kažkokią tankynę. Ir o siaube  pateko į Piktmusių teritoriją. Tie padarai nemiegojo žiemos miegu. Vos pajutę žmogų, šiltą būtybę vabzdžiai puolė visu spiečiumi. O tada tai Alanas senkleris dūmė taip, kaip niekad gyvenime. O jį vijosi aršus zyzimas. Vienas įgėlimas ir kažin ar kada bebūtų sugrįžęs į pilį. Piktmusės buvo didžiulės musės, bet dar turėjo kažką panašaus į kiautą ir didelį bjaurų geluonį. Maitindavosi krauju. Įgėlimas būtų jį sustingdęs, o tada jos visos nutūptų ant jo ir Alano giesmelė būtų sugiedota kaip sakant.
Tikriausiai buvo gimęs po laiminga žvaigžde, nes dabar visas apsidraskęs dėl šakų stovėjo šiltnamyje. O galvoje lėkė aklo ir panikos kupino bėgimo prisiminimas. Įlėkė čia todėl, kad buvo arčiausia. Dabar tie padarai aptūpė šiltnamio stiklus. Jos buvo aršios ir aukos taip greitai nepaleisdavo. Nors vaikinas tikėjosi, kad patupėjusios čia kurį laiką dings velniop. Truputį atgavęs žadą nuėjo prie Turner. Tas jau regis buvo prastai nusiteikęs.
- Profesoriau, lauke pilna piktmusių. - Ištarė jis.

[Sakura Levins]

Mergina basomis kojomis genėjo medelį. Į ją ir vėl keistai žiūrėjo, bet Sakurai buvo nei motais. Jos nuolat visi klausdavo, ar jai nešalta. Ne, man nešalta, galvojo ji. Danga šiltnamyje buvo vėsi ir kieta. Pakankamai maloni pėdoms. Aišku, stimuliacijos trūko. Ne miškas. Bet geriau nei pilyje.
Kadangi buvo vakaras, šviesiaplaukė nesivargino dėvėti tos nepatogios mantijos. Ji apsirengusi patogia linine suknele, o ant viršaus užsimaukšlinusi natūralios vilnos megztinį. Koledžo draugai jos klausdavo, ar ji nenorinti nusimegzti bent jau kojinių. Na, ne. Keturiolikmetei buvo sudėtinga suprasti, kodėl kiti būna su apavais.
Nuo Sakuros sklido stiprus apelsinų aromatas. Apelsinų eterinis aliejus jai padėdavo susikaupti ir išlikti žvaliai, o juk buvo jau vakaras. Todėl ji užsilašino aliejaus ant drabužių. Tačiau šis kvapas buvo ir nostalgiškas - šį aliejų jos su mama gamino dar užpraeitą vasarą.
Varnanagės vyšnia atrodė puikiai. Genėti per daug nebuvo ko, mat visos šakelės užaugo itin gražios. Tačiau praretinti - būtina. Dirbti su specialiomis žirklėmis buvo vieni juokai. Vaikystėje jai teko vyšnaites genėti rankomis. Sakura nesuprato, kaip kiti, dirbdami su tokiomis žirklėmis, geba įsidurti.
Mergina darbą atliko greitai ir efektyviai. Atsargiai paėmusi nugenėtas šakeles ji išlindo į lauką, kad jas išmestų.
- O. Piktmusės.
Kol padarėliai nepradėjo pulti, Sakura numetė šakas į dėžę, išsitraukė burtų lazdelę ir tarė:
- Immobulus.
Piktmusės iškart nurimo. Varniukė grįžo į šiltnamį ir ėjo profesoriaus link. Norėjo pranešti, kad lauke nelabai saugu. Kaip mokiniai grįš į pilį? Tačiau prie profesoriaus jau stovėjo vaikinas raudonais plaukais, kuris, Sakura išgirdo, profesoriui ir pasakė, kad lauke pilna piktmusių. Tas mokinys irgi buvo strazdanotas, todėl Sakura nusišypsojo. Tačiau visumoje jis atrodė ne kaip. Visas apsidraskęs.
- Ar tu bėgai nuo piktmusių? - paklausė jo Sakura. - Kodėl jų neužšaldei? Profesoriau, aš jas užšaldžiau. Bet toliau nežinau, ką reikia daryti. Beje, savo medelį jau nugenėjau, - žvilgtelėjo jo pusėn. - Sakykite, jeigu reikia kokios nors pagalbos su kitais augalais, - pažiūrėjo į įvairius vazonus lentynose.
Profesorius Turner Sakurai atrodė geras, tačiau šiek tiek piktokas. Kiek jau jo pamokų varnanagei buvo tekę sudalyvauti, tiek jis nuolat dėl ko nors burbėdavo. Tačiau mokiniai taip pat nebuvo geri. Nesusikaupę, nekruopštūs ir, regis, nelabai kam sekėsi herbologija. Tai merginą stebino. Kaip šie žmonės išgyventų gamtoje, jeigu nei uogų nesugėbėtų užsiauginti?
- Beje, muses atbaido eukaliptas. Na, tiksliau iš jų gamintas eterinis aliejus. Tačiau norint auginti eukaliptą tam reikia ypatingų sąlygų. Vienas gėlininkas atnešdavo eukalipto į pievą, o mes su mama pasiimdavome ir pagamindavome aliejų, - lyg sau, lyg strazdaniui, lyg profesoriui pasakė Sakura.

[Dori Mendel]

Suknista herbologija. Mendel jau turėjo joje pasirodyti. Privalėjo. Mat po to pokalbio su Matthew ji taip ir neatėjo į pamokas, nors žadėjo. Na ir ką? Sakysiu, kad sirgau. Žiema gi. Pagaliau baigėsi atostogos, kurios buvo nykios ir šaltos. Pagaliau nebereikia kiurksoti vienai tamsiame ir griūvančiame dvare. Net Juzefas šį kartą buvo pasiplovęs. Mendel atsiduso.
Ji nusikniso kažkieno augalą, bet tas augalas taip pat atrodė ne kaip. Pamačiusi, kaip kita klastuolė netyčia įsidūrė spygliu ir medis ėmė ją talžyti, ketvirtakursė nusprendė nieko neliesti ir tik imituoti darbą. Kam stengtis, jeigu vis tiek nieko nesigaus? Trečiame kurse herbologija Klastūnyno mokinei jau sekėsi kur kas geriau, tačiau dabar, regis, viskas grįžo į pradinį tašką.
Patyliukais raudonplaukė stebėjo Matthew, kurį paskutinį kartą ir matė per tą pokalbį jo kabinete. Dabar Mendel stengėsi apie herbologiją išvis negalvoti. Ir vengti Matthew. Keturiolikmetė ėmė krapštyti savo naują auskarą, kuris šį kartą buvo nosyje. Ar gali būti, kad dabar Matthew jos nepažins? Dėl naujos šukuosenos ir plaukų spalvos? Dėl auskaro? Būtų gerai. Atostogų pabaigoje Dori nusidažė plaukus raudona spalva ir vėl nusikirpo kirpčiukus. Atrodė ypatingai keistai ir kažkokia jaunesnė, o tas jai nepatiko. Gailėjosi.
Tačiau vengti profesoriaus nebuvo taip paprasta, mat prie jo priėjo ne kas kitas, o Alanas, kurio Dori jau nematė savaitę ir Mendel pajuto begalinį ilgesnį. Ji nusišypsojo. Su Alanu viskas buvo ir vėl kaip anksčiau, mat šiais metais puolę pavydo priepuoliai ir isterijos jau paliko Dori. Tačiau dabar Dori vis dažniau ir dažniau pagalvodavo, kad nenori, jog viskas būtų kaip anksčiau. Ji norėjo kažko daugiau ir kuo toliau, tuo labiau Alanas jai patiko. Kaži, kaip jis reaguos į raudonus plaukus? Jis jos tokios dar nematė.
Bet Alanas gerai neatrodė. Buvo pasimetęs ir susibraižęs. Ar jam kažkas atsitiko? Susiraukusi Mendel jau ketino prieiti, tačiau kažkokia mergina tai padarė pirmiau jos. Kilstelėjusi antakį raudonplaukė stebėjo, kaip keistai apsirengusi, basomis stovinti šviesiaplaukė pradėjo kalbėti su Alanu ir profesoriumi. Per širdį perėjo keistas jausmas, tačiau Dori privalėjo valdytis. Dabar ji imsis kitokios taktikos.
Atsistojusi ji lėtai priėjo prie jų trijų ir išgirdo, kaip toji keistuolė kalba kažką apie eukaliptą. Priėjus prie jos taip saldžiai pakvipo apelsinais. Mergina atrodė tokia gera ir miela ir tada klastuolė pajuto dar didesnę grėsmę.
- Alanai, - lyg nematydama tos baltapūkės ir profesoriaus pažiūrėjo į grifą Dori. - Kas atsitiko? - keturiolikmetė pradėjo valyti nuo Alano šapalus. - Nuo kažko bėgai? - veide pasimatė rūpestis.
Tačiau Dori jautė ne tik rūpestį, bet ir grėsmę dėl tos anos merginos. Bevalinėdama nuo Alano drabužių šapalus ji galiausiai ėmė ir stipriai apsikabino draugą aplink liemenį abiem rankomis, o galvą priglaudė prie jo krūtinės. Tuo metu žiūrėjo į tą basakoję tarsi norėdama jai parodyti, kad nieko nesitikėtų. Tuo pačiu per kūną perėjo labai daug šiurpuliukų ir Dori užsinorėjo, kad dabar jiedu su Alanu būtų ne pamokoje ir kad niekas jų nematytų. Deja, šalia pat buvo ir Matthew, į kurį galiausiai nukrypo Mendel žvilgsnis, tačiau ji vis dar buvo įsikibusi raudonplaukio.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Mergaitė, kurios Elliw gyvenime nebuvo mačiusi, ir vėl pradėjo kažką šnekėti. Velsietė šiek tiek sutrikusi pažvelgė į ją, tačiau netrukus pamiršo, kad ji kažką sakė, kad ir spoksoti nebuvo prasmės. Reikėjo susitelkti ties teleskopo sveikata. Klastuolė neprisiminė, kas nutiko jos brangenybei, tačiau žinojo, kad prietaiso be priežiūros palikti negalima. Bet viskas bus gerai, ar ne?
- Kas tu? - pamačiusi kažkokią neaiškią mergaitę paklausė Elliw, tačiau tuo metu ji paminėjo kažką, kas privertė suklusti. - Mano teleskopas?!
Išsigandusi, kad ta įtartina mergiūkštė gali grasinti astronomijos prietaisui, velsietė įdėmiai brangenybę apžiūrėjo. Kol kas lyg ir viskas buvo gerai. Tad kodėl šita mergaitė turėjo nusišnekėti? Tai buvo sudėtingas klausimas, kurio velsietė nesistengė prisiminti, tad nenuostabu, kad praktiškai iš karto jį ir pamiršo.
- Tai mano teleskopas! - nepatenkinta rėžė mergaitė, neišgirdusi, ką pasakė ta nepažįstamoji (o gal žodžius paprasčiausiai pamiršusi, su Elliw niekada negali žinoti). Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl visi turi kabinėtis prie teleskopo. Argi negalima leisti šiems prietaisams ramiai gyventi? Ne, būtinai reikia kažką nusišnekėti! Elliw jautėsi itin nepatenkinta.
Visai netrukus ji pamiršo apie kažkokią mergiūkštę ir atsisėdo ant žemės. Nutarė, kad taip teleskopas bus žymiai saugesnis. Atidžiai nužvelgė prietaisą nuo galvos iki kojų, mat neprisiminė nei kad neseniai jį apžiūrėjo, nei kad šis daiktas neturi nei galvos, nei kojų. Ak, viskas buvo tiesiog sudėtinga. Elliw tenorėjo susirasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah ir ramiai pasišnekėti. Argi tai yra pernelyg daug?
- Ko gero, taip, - liūdnai pratarė ji teleskopui vis dar sėdėdama ant šaltos žemės.

[Matthew Turner]

Atrodė, kad tos dvi pagaliau nurimo. Na, kiek Goff gali nurimti, žinoma. Norom nenorom Matthew patikėjo, kad Gruodė prieš tai suklydo. Ji turbūt tiesiog ištarė ne tą burtažodį, argi pirmakursiams nepasitaiko?.. Be to, ji atrodė nuoširdžiai susirūpinusi Goff sveikata ir gerove. Nutaręs, kad reikės duoti Varno Nagui kokį papildomą tašką, Turner lengviau atsikvėpė ir grįžo į savo vietą. Dabar viskas bus gerai.
Deja.
Herbologijos pamokose viskas gerai būti tiesiog negali. Senklerio pareiškimas apie kažkokias ten muses šiek tiek suerzino. Jeigu nori pašnekėti apie muses ar kitus gyvūnus, keliauk pas Beaumont suirzęs pagalvojo profesorius, bet prisivertė to neištarti garsiai. Vis dėlto Alanas nebuvo iš tų, kurie laisvalaikiu griauna šiltnamį. Geriau su juo nesipykti.
Vis dėlto nieko nespėjus pasakyti pasirodė mergaitė, kurią Matthew jau buvo pastebėjęs ankstesnėse pamokose. Buvo šiek tiek keista, kad neįsiminė jos iš ankstesnių kursų, bet nusprendė nesigilinti. Tiek jau to. Atrodė, kad ji yra susidomėjusi herbologija, o tai jau buvo didelė pažanga. Galbūt pagaliau viskas bus gerai, ir bus galima ištverti bent vieną pamoką?..
- Jau atlikai praktiką? - nelabai norėjo tuo patikėti Turner ir pažvelgė į Varno Nago auklėtinės medelį. Priežasčių papriekaištauti, deja, nerado, tad tarstelėjo: - Jeigu baigei, gali keliauti atgal į pilį. Ir net negalvok artintis prie kitų augalų.
Deja, tada visa ramybė baigėsi: prie jų prisiartino Dori Mendel. Kad ir kaip nesinorėjo su ja turėti reikalų, priemonių imtis reikėjo: po ano pokalbio, jo nuomone, niekas nepasikeitė. Tai nebuvo gerai, bet ką jam, po galais, daryti?!
- Mendel, meilėms seilėms demonstruoti čia nėra vieta, - pagaliau rado priežastį kreiptis į klastuolę herbologas. Pasiglaustysite po pamokos, keliauk prie pamokos darbo, nes tikrai neblogai atsilieki. Tas pats galioja ir tau, Senkleri, - pridūrė žvilgtelėjęs į grifą. Nebeturėjo kantrybės su jais terliotis. Jau žengė žingsnį į šalį, mat norėjo grįžti į savo vietą, bet staiga sustojo ir vėl atsisukęs į mokinius pratarė:
- Mendel, po pamokos lieki šiltnamyje. Reikia pasišnekėti.
Su ta mokine pliurpti visai nesinorėjo, bet kitos išeities nebuvo. Kur dingo pažadas lankyti herbologiją? Išnyko lyg nebuvęs. Kažką su ta mergaite daryti reikėjo, norėjo to Matthew ar ne.