0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1961
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #45 Prieš 10 mėnesių »
- Gerai. Bet jei ką tai rašyk. - Jis suprato, kad viskas taip greitai negali pasikeisti. Pats jei būtų Dafydd vietoje irgi dvejotų.
- Bet jei vien liūdėsi ir galvosi kokia ilga ta savaitė ji tik labiau ilgės. O jei pabandytum ką nors per tą laikotarpį nuveikti laikas eitų greičiau. - Auris neturėjo nei brolių nei seserų. O jau brolio dvynio tuo labiau. Įdomu kaip mes sutartume. Pagalvojo ir šyptelėjo.
- Neturiu dvynio. Neturiu brolio ar sesers. Nebent Alaną. Jis man beveik kaip brolis. - kad jis būtų žinojęs kaip klydo. - Tu ilgiesi Elioto. Tu pirmą kartą išsiskyrei su broliu. Suprantama, kad nerimauji. Bet Oliveri, tai tik išvyka, kuri pasibaigs ir jūs susitiksit. - Kaip jis gyvens Hogvartse? Kai šalia nebus Dafydd ir Mayros. Auriui šovė mintis, kad reiktų Dafydd pasiūlyti, jog kai vaikai bus mokykloje jie kartais atvyktų į miestelį. Iš pradžių kas savaitę, o paskui vis ilgintų laiką. Kol Oliveris įprastų. Nors gal kas pasikeis per tą laiką, kol Oliveriui reikės išvykti.
- Ji grįš namo. - Pakartojo jis Dafydd. Ir nuėjo paskui į labirintą.
Jis buvo didelis. Auris norėjo kažkaip prablaškyti abu. Todėl pasakė.
- Gal norit pažaisti slėpynių? Taip ir kelią gal greičiau rastume. Skaičiuokit iki dvidešimt. - Ir paprasčiausiai greitu tempu patraukė tolyn. Neėjo kažin kur. Pasuko už vieno vingio. Ten kaip tik buvo siauras takelis. Raudonplaukis pritūpė ir Aurį pridengė augalų lapai.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #46 Prieš 10 mėnesių »
Dafydd tik linktelėjo. Žinojo neprašysiantis Aurio pagalbos. Ir ne dėl to, kad vis dar jautėsi šiek tiek nejaukiai. Ar bent jau ne tik dėl to. Bet prašyti pagalbos kito žmogaus, nes nesusitvarkai su savo vaikais, būtų mažų mažiausiai kvaila.
- Ačiū tau, - dar pridėjo, bet netrukus abiejų suaugusiųjų dėmesys tiesiog privalėjo nukrypti prie nusiminusio berniuko.
- Auris gerai sako, - dar kartą paantrino draugui. - Sugalvosime ką veikti ir smagiai praleisime laiką. O kai mama ir Eliotas grįš, viską jiems papasakosime. Ar gerai?
Tiesą sakant, toks berniuko elgesys pradėjo gerokai gąsdinti. Pernelyg greitai šis mažylis turės vykti į Hogvartsą, o dabar net namie sunkiai ištveria, nes šalia nėra brolio. Kas bus, kai jis bus toje mokykloje? Ir kaip reikės neišprotėti pačiam? Susimąstė, ar pažįsta ką nors, kas turi vaikų. Deja, niekas neatėjo į galvą. Dalis kolegų, ko gero, jau leido savo atžalas į Hogvartsą, bet su jais bendravimo nebuvo. Elijah vaikų gal ir turėjo, bet bendravimas jau seniai nutrūkęs. O štai Auris vaikų ne tik neturi, bet dar ir dirba mokykloje. Kaip reikės viską išgyventi?
- Žinau, būtinai grįš, - nusišypsojo Dafydd. Draugas galėjo pagalvoti, kad šypsena skirta jam, tačiau iš tiesų velsietis šypsojosi tai, kuri šiuo metu buvo labai toli. Vis dėlto dabar reikėjo skirti laiką draugui ir sūnui.
- Gerai, pažaiskime, - neprieštaravo pasiūlymui. Vylėsi, kad ir Oliveris nesispyrios. Dabar atsisukęs į jį skaičiavo. Neabejojo, kad Auris sugalvos geriausią būdą pasislėpti, tad jo ieškoti turėtų būti visai smagu. Gal Oliveris pagaliau nustos galvoti, kad jo brolis niekada negrįš namo?..
- Eime ieškoti? - suskaičiavęs iki dvidešimt paklausė sūnaus ir apkabinęs jį per pečius lėtai nužingsniavo į priekį. Netyčia buvo pastebėjęs, kur draugas pasuko, tačiau norėjo, kad jį surastų Oliveris.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #47 Prieš 10 mėnesių »
- Bet man liūdna. Aš negaliu negalvoti, - nykiai sumurmėjo Oliveris. Visai nenustebo, kad Auris neturi brolio dvynio. Tada jis tikrai nesupranta, kaip viskas sudėtinga. - Aš labai jo ilgiuosi. Man be jo blogai, - sulinksėjo berniukas. Atsisukęs į tėtį paklausė: - O ką galėsime veikti?
Netrukus visi trys jau buvo labirinte. Čia turėjo būti labai įdomu, tačiau vis tiek beprotiškai trūko Elioto. Norėjosi pažiūrėti, kaip jam čia sektųsi, galėtų palenktyniauti, kuris greičiau ras išėjimą... Deja, brolis buvo nepakeliamai toli, todėl tėčio draugo pasiūlymas ne itin viliojo. Deja, tėtis su juo sutiko, tad Oliveris nedrįso prieštarauti.
- Gerai, - abejingai sumurmėjo jis, tačiau Auris jau buvo dingęs. Berniukas neskaičiavo iki dvidešimties. Žinojo, kad tai padarys tėtis. - Gerai, - lygiai taip pat abejingai pritarė ir tėčiui ir patraukė tolyn. Visai neturėjo entuziazmo kažką veikti - noras ištyrinėti labirintą išnyko lyg dūmas. Vis dėlto apsidairęs krūmuose pamatė Aurį. Ar bent jau taip pasirodė.
- Man atrodo, kad jis čia, - šiek tiek gyvybingiau pratarė tėčiui rodydamas į jo draugą. - Auri?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1961
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #48 Prieš 9 mėnesius »
- Bet pabandyk įsivaizduoti, kad ta išvyka atneš kažką gero. Galbūt Eliotas grįš linksmesnis nei buvo. - Išties norėjo pasakyti draugiškesnis. - O judu po šiokio tokio išsiskyrimo turėsit apie ką pasikalbėti. - Vaikinas tupėjo krūme. Nelabai ilgai. Nes jį atrado. Auris išlindo. Jis šypsojosi. Pamojo jiems.
- Na gerai jau. Radot mane. Bet čia tik pradžia. Pažiūrėsim kas bus dabar. - Tada stryktelėjo ant kojų ir pasileido bėgte. Tikėjosi, kad jie vysis ir bus galima pasivaikyti po šį labirintą. Arba kad paspruks nuo jų ir šį kartą jau taip pasislėps, kad abudu turėtų ką veikti jo beieškodami. Labai jau norėjosi Dafydd ir Oliverį išvesti iš tos liūdnos būsenos. Bent trumpam. Juk Oliveris vaikas. O atrodo, kad jam koks šimtas metų. Dėl to pasidarė išties liūdna.
Senkleris kūrė sukinėdamasis tame labirinte. Virš galvos šlamėjo lapai. Galop raudonplaukis nėrė į kažkokią siaurą landą ir vėl užsislėpė krūmuose.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #49 Prieš 9 mėnesius »
Tai, kad Auris nuoširdžiai bandė padėti Oliveriui, glostė širdį. Turbūt ši diena bus labai svarbi jų draugystei. Galbūt pavyks pamiršti tuos baisius mėnesius, kai visai nebuvo aišku, kas čia dedasi. O štai dabar jis kalbėjo su nusiminusiu berniuku ir dėl jo stengėsi. Dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras.
- Ačiū tau, Auri, - ir vėl pakartojo velsietis. Svarstė, kaip draugas jaučiasi, ar jam nėra nejauku. Bet viso to neklausinės. Geriau vėliau parašys ir tikėsis sulaukti atsakymo.
Oliveris pastebėjo savo tėvo draugą, tad tas tėvas nusišypsojo. Tiesa, ta šypsena buvo liūdna, mat berniukas visai nerodė entuziazmo užsiimti šita veikla. O juk dar ką tik norėjo ateiti tiek čia, tiek ir pajodinėti. Kaip išgyventi, kai Oliveris, regis, nenori nieko? Baisiausia buvo tai, kad šis laikas gali pridaryti negrįžtamų pokyčių.
- Ar esi čia buvęs? - kiek nustebęs paklausė draugo. Atrodė, kad jis labirintą pažįsta pernelyg jau gerai. Bet tai nedidelė problema - jeigu nutiktų taip, kad jie rimtai paklysta, viskas būtų dar labiau komplikuota.
Tiesa, netrukus teko vytis Aurį. Dafydd nebuvo tikras, ar reikia leistis bėgte, ar vis dėlto leisti jam šiek tiek pasprukti. Oliveris bėgioti tikrai kažin ar norės, taigi ir jo tėvas tiesiog ėjo sparčiu žingsniu. Bandė stebėti, kur draugas eina, tačiau netruko pamesti jo iš akių.
- Nagi, Oliveri. Eime ieškoti Aurio, - ragino sūnų, nors atrodė, kad viskas bus ne taip jau ir smagu. - Man atrodo, jis be mūsų visai pasiklys ir tada bijos. Mes turime būti jo išvaduotojai. Ką manai?
Įdėmiai žvelgė į berniuką ir stengėsi suprasti, ar jis bent kiek pralinksmėjo ir užsimiršo. Deja, atrodė, kad iki geresnės nuotaikos yra toliau nei iki Mėnulio. Ar netgi Amerikos.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #50 Prieš 9 mėnesius »
Tiesą sakant, šiek tiek griuvo pasaulio suvokimas. Oliveris buvo įsitikinęs, kad tėčio draugas yra labai protingas, bet, pasirodo, yra visai ne taip. Jis kaip tik kvailas ir visai nesupranta, ką reiškia taip ilgai būti be brolio dvynio. Taigi Oliveris dabar norėjo keliauti namo, o ne būti su taip jo nesuprantančiu žmogumi.
Bėda ta, kad jie buvo labirinte. Net jeigu berniukas būtų išdrįsęs pasakyti tėčiui, kad nebenori čia būti, jis nežinojo, kur dabar reikėtų eiti. Taigi teko ieškoti Aurio ir dar turbūt apsimesti, kad jam smagu. To daryti devynmetis nemėgo. Tik jau ne prie tėčio. Dėl to kai tėčio draugas pranešė esąs surastas stovėjo liūdnai nuleidęs galvą ir visai nesidžiaugė. Jie rado Aurį, o ne išėjimą ir kelią namo. Be to, tėčio draugas netrukus vėl pabėgo, tad kam reikėjo jo ieškoti? Ar viskas taip ir bus? Kiek laiko tai tęsis? Ar Eliotas kada nors padės surasti tėčio draugą? Gal jis tada nebedingtų?
- Bet ir mes nežinome, kur yra išėjimas, - liūdnai atsakė tėčiui Oliveris. Tik nepaaiškino, kad tai ir yra didžiausia problema. Tiesiog ėjo paskui tėtį ir bandė įsivaizduoti, kur galėjo pasidėti tas kitas suaugęs žmogus. Jis labai didelis, tad kaip jis išnyko?
- Auri?! - kuo garsiau šūktelėjo Oliveris. Ne dėl to, kad jam buvo labai smagu. Tiesiog tėčio draugas buvo kelias namo. Ar bent jau taip atrodė itin nusiminusiam berniukui. - Jis dingo, ir mes jo niekada nerasime, - nebeslėpdamas nusiminimo pridūrė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1961
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #51 Prieš 9 mėnesius »
Dafydd vėl padėkojus liūdnokai šyptelėjo. Galvojo apie tai, kad gal reiktų pasikalbėti su draugu apie artėjantį Hogvartsą. Juk jei nebūtų dingęs ir nutraukęs jų ryšio dabar būtent tą ir padarytų.
- Niekada čia nebuvau. Tiesiog improvizuoju. - Atsakė ir nutolo nuo jų. Dabar tūnojo toje užuoglaudoje. Oliveris, kai matė jį neatrodė labai laimingas. Gal jiems tada reiktų tiesiog pasivaikščioti. Bandė prisiminti ar kada buvo sutikęs žmogų, kurį taip paveiktų ilgesys. Turbūt ne. Tuo labiau, kad Eliotas juk išvykęs ne taip ir ilgai. Ar taip yra todėl, kad jie dvyniai? Bet juk Oliveris turėtų žinoti, kad brolis grįš. Juk užaugę jie turbūt negyvens kartu. Galbūt turės savo šeimas. Išsiskirti kuriam laikui yra normalu. Ar čia viskas dėl mažojo broliuko mirties? Toks padidintas nerimas, apatija. užsigalvojusį Senklerį pasiekė berniuko balsas. Pagal slėpynių taisykles žinoma turėjo neatsišaukti. Bet nebuvo tikras ar jie dar žaidžia. Taigi atsišaukė.
- Aš čia! Radau kažkokį siaurą keliuką. Ateikit, pažiūrėsim kur jis veda! - Tik Dabar Senkleris pastebėjo, kad jo landa eina tolyn. Neįsivaizdavo kaip jis pats prasispraus pro tokį siaurą tarpą. Abipus keliuko augo aukšti augalai. Ir norint praeiti reikėjo praskleisti jų šakas. Bet pašaukė juos ateiti. Ir kad būtų matomas atsistojo ir išlindo iš ten.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #52 Prieš 9 mėnesius »
Aurio gebėjimas atsipalaiduoti tiesiog žavėjo. Ko gero, nesuklydo pakvietęs Aurio susitikti. Galbūt jis bent šiek tiek išblaškys nusiminusius Llewellyn šeimos vyrus. Tiesa, tai atrodė tiesiog neįmanoma užduotis, ir vėl nuotaiką susigadinęs Oliveris tai tik patvirtino.
- Mudu abu ir Auris tikrai sugebėsime surasti išėjimą, - drąsino sūnų Dafydd. Žinojo, kad nėra ko bijoti, tačiau bloga berniuko nuotaika persismelkė ir jo tėvui. Ir pats dabar norėjo kuo greičiau pamatyti draugą. Tik kad namo nelabai norėjosi eiti - ten Oliveris dar labiau užsisklęs. Čia, šiame pramogų parke, bent retkarčiais pasimatydavo mažylio noras kažką veikti.
- Žinoma, rasime, Oliveri, - teko dar kartą pabandyti įtikinti berniuką. Jo būsena tikrai gąsdino. Laimei, kaip tik tuo metu draugas pasirodė, tad Dafydd kiek pagyvėjo ir nusivedė sūnų prie jo. - Eime, - dar paragino.
Pasiekęs Aurį pamatė, kad jis rado itin įdomią vietą. Dafydd nustebęs žiūrėjo į priekį ir tyliai paklausė draugo:
- Ar tikrai esi įsitikinęs, kad šis labirintas ir parkas nėra magiški? Kažkaip labai jau čia viskas keista - ar tau taip neatrodo?
Priėjo arčiau siauros landos. Turbūt aišku, kad Oliveriui teks lįsti pirmam - arba jiems teks grįžti. Kita vertus, ar nebus taip, kad mažylis pralenda, o jiems nepasiseka? Tada berniukas dar labiau persigąs.
- Auri, padėk man palaikyti šitas šakas. Manau, Oliveriui reikėtų eiti pirmam ir patikrinti, kokie nuotykiai mūsų laukia ateityje. Ar bandysi, sūnau? Tik nebijok - nieko tikrai pavojingo ten nebus.
Deja, užtikrinti, kad kalba visišką tiesą, jis negalėjo. Bet gal bent tokiu būdu pavyks šiek tiek išjudinti sūnų? Žinoma, labai gali būti, kad jis tik dar labiau išsigąs, bet ką daryti tokiu atveju, velsietis nė neįsivaizdavo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #53 Prieš 9 mėnesius »
Tėtis, žinoma, sakė, kad jie būtinai ras Aurį, tačiau Oliveris buvo praradęs viltį. Viskas atrodė labai blogai. Eliotas išvyko ir niekada negrįš, mama taip pat. O dabar dingo ir tėčio draugas, kuris berniukui patiko. Net jeigu dabar visai nieko nesuprato, vis tiek buvo malonus ir draugiškas. Ir netgi nelabai baisus.
- Mes nerasime nei Aurio, nei išėjimo, - nykiai ištarė devynmetis. Kažkur ėjo paskui tėtį, bet viskas atrodė siaubingai beviltiška. Kodėl niekas nesupranta, kad jam reikia Elioto?
Netrukus tėčio draugas pasirodė, bet Oliveris nusprendė, kad tėtis panaudojo magiją, ir iš tiesų tai visai ne tas žmogus. Tėtis tik bando jį paguosti. Kita vertus, vieta, kur jį tas tėtis nusivedė, veikė priešingai. Atrodė labai jau siaura ir baisi. Oliveris išsigandęs žvilgtelėjo į tą, kuris turėtų būti jo saugumo uostas. Kodėl dabar taip gąsdino? Jeigu tai iš tiesų būtų jo draugas, irgi taip nesielgtų.
- Ar rasiu ten Eliotą? - neryžtingai paklausė tėčio ir priėjo prie to siauro plyšio. Tėtis ir jo draugas tikrai nepralįs. Negi nori jį palikti šitame labirinte. Akyse sužibo ašaros - toks vienišas devynmetis nesijautė niekada gyvenime.
- Aš noriu. Bet man baisu, - tyliai ištarė ir žvilgtelėjo į tą žmogų, kuris atrodė kaip Auris. Labai norėjo, kad jis eitų pirmas, bet to paprašyti taip ir neišdrįso. Apkabino tėtį ir liko stovėti su ašaromis akyse.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1961
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #54 Prieš 9 mėnesius »
Jie abu pasirodė. Oliverio nuotaika atrodo tik blogėjo.
- Esu įsitikinęs, kad parkas ne magiškas. Žiobarai irgi moka padaryti įvairių triukų. Moka padaryti tokią paslaptingą aplinką. Viskas čia gerai. - Tuo ką sakė buvo tikras.
- Galim žaisti, kad tai lyg džiunglės. Eiti per tankias džiungles irgi taip nelengva kaip čia. Oliveri, tai tik atrakcionų parkas ir paprastas labirintas. Jame nieko blogo nenutiks. Jei mes nepralįstume, tai panaudotume magiją. Žmonių čia vis tiek nėra. - Bandė jį padrąsinti.
- Aš galvoju, kad gal lįsiu pirmas. Jūs palaikykit šakas. Jei jau aš ten pralįsiu, tai judu tikrai ar gerai? - Įsivaizdavo kaip turėtų tai padaryti. Matyt reiktų šliaužti. Kad pasidarytų mažesnis. Jei susiriestų, tai tikrai pralįstų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #55 Prieš 9 mėnesius »
Ar Oliveris iš tiesų taip nerimauja, ar tai besivystantis polinkis į aukos vaidmenį? Žinoma, berniukui trūko brolio ir mamos. Pačiam Dafydd beprotiškai trūko Mayros ir kiekviena naktis tapdavo tikru košmaru. Vis dėlto net ir jam pradėjo atrodyti, kad sūnus į viską reaguoja pernelyg jautriai. Akivaizdu, kad laukia dar vienas sudėtingas pokalbis su Graham. To visai nesinorėjo, bet sūnui ir jam pačiam reikia pagalbos.
- Žinoma, rasime. Pirmiausia Aurį, o vėliau visi kartu - ir išėjimą. Tik nesijaudink, - ramino sūnų Dafydd, tačiau berniuko klausimas apie brolį sutrikdė. Atrodytų, devynerių berniukas jau turėtų suprasti, kad brolis yra toli. Ką jam vis dėlto daryti?
- Juk žinai, kad Eliotas Amerikoje. Dabar jo nepamatysime, - apkabinęs Oliverį sumurmėjo jo tėvas. Nepaisė to, kad draugui gali būti nuobodu. Ar kas jis pagalvos esą Oliveris jau per didelis būti taip guodžiamas. Draugystė vis dar nebuvo atsistojusi ant kojų, bet svarbiau už viską buvo mažylio gerovė.
- Matai, Auris sako, kad eis pirmas, - dar pridūrė. Džiaugėsi šia draugo savanoryste. Kaip ir jo bandymu nuraminti Oliverį. O dabar suėmė šakas ir šiek tiek paplatino skylę. Pats gal ir būtų pralindęs, bet Auris buvo ir aukštesnis, ir platesnių pečių. Nuolat galvodamas apie žmoną įsivaizdavo, kaip ji lenda pro tas šakas. Vaizdas privertė nusišypsoti, bet netrukus Dafydd atsitokėjo. Mayra, kaip ir Eliotas, yra labai toli.
- Manau, gali bandyti lįsti, - pratarė draugui. - Kaip tą padarysi, jau ne mano rūpestis. Gali atsitūpti ar šliaužti. O tu, Oliveri, eik po Aurio. Ar gerai? Aš įlįsiu paskutinis.
Ar mažylis bent kiek nurimo? Ar jam kada nors dar bus geriau? O kas bus, jeigu Eliotas grįžęs iš Amerikos elgsis dar blogiau? Tai buvo sudėtingi klausimai, į kuriuos atsakymo Dafydd, deja, neturėjo. Stengėsi apie tai negalvoti, tad tik stipriai laikė šakas, kad Auris galėtų pralįsti ir tęsti nuotykį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #56 Prieš 9 mėnesius »
Keistas tai jausmas. Keistas ir nemalonus. Bet iš tiesų jo niekas nesuprato. Net ir tėtis, kuriuo Oliveris pasitikėjo labiausiai visame pasaulyje. Bet dabar nieko nebesakė. Jis vis tiek tik dar kartą pasakys, kad viskas bus gerai, jie ras Aurį, grįš namo, o kažkada ten atsiras ir Eliotas bei mama. Bet jam brolio ir mamos reikėjo dabar, o ne kada nors. Tik, deja, tą poreikį teks nustumti į šoną, nes jis staiga pasidarė niekam neįdomus.
- Norėčiau į džiungles, - stengdamasis atrodyti bent šiek tiek entuziastingas sumurmėjo berniukas. Žinoma, jam ten būtų baisu, bet jeigu būtų su Eliotų, nė kiek nebijotų ir elgtųsi labai drąsiai. Tik kad brolis labai jau toli...
Paėmė šakas ir išgirdęs apie magiją pažvelgė į tėčio draugą. Jeigu jis iš tiesų parodytų kokį triuką, tai tikrai pataisytų nuotaiką. Žinoma, būtų kiek apmaudu, kad to nemato brolis, bet vis tiek smagu. Dabar laikė šaką, nors neįsivaizdavo, ar tai bent kiek padeda.
- Parodysi magiją? - paklausė šiek tiek pralinksmėjęs. Jau laukė, kada galės lįsti paskui Aurį ir pasižiūrėti, kaip jis padaro kažką labai įdomaus.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1961
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #57 Prieš 8 mėnesius »
- Tai įsivaizduok, kad jose ir esame. - Pasakė. Abu jau laikė Auriui šakas. Taigi Senkleris atsiklaupė ir įropojo į plyšį. Kaip keistai dabar turbūt atrodau. Nusivaipė. Bet koks skirtumas.
- Koks gyvūnas norėtum būti, jei gyventum džiunglėse? - Paklausė Oliverio ropodamas pro siaurą takelį.
Šakelės lindo į plaukus. Jis užuodė žemes. Šakelės kibo ir į rūbus.
- Tikrai kaip džiunglės. Net įsivaizduot nereikia. - Kalbėjo skverbdamasis tolyn. Galvojo ar gali dabar rodyti magiją berniukui. Juk kada nors čia gali atklysti koks žmogus. Bet numojo į savo mintis ir nutarė surizikuoti.
- Manau jau gali lįsti ir tu Oliveri. Ateik ir aš parodysiu tau ką nors įdomaus. - Čia buvo siaura ir prietema. Taigi kažką greitai galėjo sumąstyti. Niekas nepamatys ką jis daro.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2006
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #58 Prieš 8 mėnesius »
Turėti tokį draugą kaip Auris buvo tiesiog nuostabu. Tiesą sakant, turėti bet kokį draugą yra nuostabu, tačiau Auris šiuo metu puikiai tiko į šį vaidmenį. Tiek Dafydd, tiek Oliveriui reikėjo kažko, kas juos išblaškytų ir bent šiek tiek pralinksmintų. Aurio, regis, visai netrukdė tai, kad abu Llewellyn'ai yra pernelyg įsitempę ir liūdni. Jis tiesiog bendravo ir bandė nuraminti. Ir, svarbiausia, bandė ir pralinksminti. Dafydd pats nesugebėjo taip nerūpestingai bendrauti su nusiminusiu sūnumi, kas vertė jaustis nejaukiai. Ar tai reiškia, kad jis prastas tėvas? Gal Auris būtų geresnis tėvas jo vaikams?
Tokia siaubinga mintis aplankė pirmą kartą gyvenime, ir krūptelėjęs velsietis netyčia paleido šaką. Pasirodė, kad ji pliaukštelėjo Auriui per nugarą, bet pavyko atsitokėti, ir Dafydd greitai vėl ją paėmė. Kaip jis gali taip galvoti? Be galo myli visus savo mažylius, tokių minčių jokiu būdu negalima leisti.
Netrukus draugas sugebėjo dar labiau sudominti Oliverį. Žinoma, namuose magijos vaikai mato nemažai, bet turbūt visada įdomiau, kai ją parodo ne mama ir ne tėvas. Nesvarbu dabar tie žiobarai. Nenuvilk jo mintyse prašė Aurio Dafydd, ir netrukus draugas įrodė to nedarysiantis. Atlėgo širdis, ir velsietis pasistengė nusišypsoti.
- Lįsk, Oliveri, - paragino sūnų. - Aš tau palaikysiu šakas ir atseksiu iš paskos. Girdėjai - Auris tau parodys kai ką įdomaus.
Labai stengėsi negalvoti apie Mayrą ir Eliotą, kurie buvo nepakeliamai toli. Deja, niekaip nesisekė, ir Dafydd vėl paskendo mintyse. Nė nepastebėjo, ar sūnus įlindo į tą siaurą tarpelį, ar ne. Turbūt reikėjo galvoti apie tai, kad grįžus teks jį prausti. Bet ne, Dafydd mintys sukosi tik apie mylimąją, kurios kitą naktį ir vėl negalės apkabinti.
- Ak, Mayra... - tyliai sumurmėjo jis ir nejučia vėl išleido šaką iš rankos.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 710
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #59 Prieš 8 mėnesius »
Žaidimas pasidarė kiek smagesnis. Žinoma, čia nebuvo nei smauglių, nei kitokių džiunglių gyvūnų ar augalų, tačiau vis tiek įdomu. Oliveris džiaugėsi, kad jie su tėčiu čia atėjo. Žinoma, su Eliotu būtų smagiau, bet ir dabar visai neblogai. Ypač kai pavyksta bent trumpam užsimiršti ir negalvoti apie tai, kaip labai trūksta brolio.
- Mes džiunglėse, - pranešė tėčiui devynmetis ir norėjo paimti jį už rankos. Taip tokioje vietoje būtų drąsiau. Vis tik teko laikyti krūmus, kad Auris galėtų pralįsti. Paklaustas apie gyvūną susimąstė. Nežinojo daug rūšių, bet galiausiai sugalvojo:
- Būčiau beždžionė ir karstyčiausi po medžius.
Tada pagalvojo, kad Eliotas būtinai taip ir padarytų, ir vėl nusiminė. Tiesa, žiūrėti, kaip tėčio draugas lenda į krūmus, patiko, tad liūdesiui nepasidavė. Netrukus išgirdo kvietimą lįsti iš paskos. Klausiamai žvilgtelėjo į tėtį, bet jis irgi leido. Taigi narsiai pradėjo brautis. Žinoma, buvo mažesnis už Aurį ir dabar dėl to džiaugėsi. Šiek tiek išsitepė drabužius, bet gana nesunkiai įlindo į tą tarpą ir atsidūrė šalia to didelio žmogaus. Dabar reikėjo sulaukti tėčio ir žiūrėti, ką gi Auris parodys. Bet šakos vėl užtvėrė kelią, o tėtis nesirodė. Oliveris niekaip negalėjo apsispręsti, ko nori labiau: ar kad mylimas žmogus greičiau ateitų ir būtų šalia, ar kad Auris ką nors parodytų.
- O ką parodysi? - galiausiai paklausė smalsiai žiūrėdamas į tėčio draugą. Čia vietos nebuvo daug, bet jis būtinai panaudos magiją ir nustebins. Mintis apie tai netgi išstūmė iš galvos Eliotą.