[Auris Senkleris]

- Gerai. Bet jei ką tai rašyk. - Jis suprato, kad viskas taip greitai negali pasikeisti. Pats jei būtų Dafydd vietoje irgi dvejotų.
- Bet jei vien liūdėsi ir galvosi kokia ilga ta savaitė ji tik labiau ilgės. O jei pabandytum ką nors per tą laikotarpį nuveikti laikas eitų greičiau. - Auris neturėjo nei brolių nei seserų. O jau brolio dvynio tuo labiau. Įdomu kaip mes sutartume. Pagalvojo ir šyptelėjo.
- Neturiu dvynio. Neturiu brolio ar sesers. Nebent Alaną. Jis man beveik kaip brolis. - kad jis būtų žinojęs kaip klydo. - Tu ilgiesi Elioto. Tu pirmą kartą išsiskyrei su broliu. Suprantama, kad nerimauji. Bet Oliveri, tai tik išvyka, kuri pasibaigs ir jūs susitiksit. - Kaip jis gyvens Hogvartse? Kai šalia nebus Dafydd ir Mayros. Auriui šovė mintis, kad reiktų Dafydd pasiūlyti, jog kai vaikai bus mokykloje jie kartais atvyktų į miestelį. Iš pradžių kas savaitę, o paskui vis ilgintų laiką. Kol Oliveris įprastų. Nors gal kas pasikeis per tą laiką, kol Oliveriui reikės išvykti.
- Ji grįš namo. - Pakartojo jis Dafydd. Ir nuėjo paskui į labirintą.
Jis buvo didelis. Auris norėjo kažkaip prablaškyti abu. Todėl pasakė.
- Gal norit pažaisti slėpynių? Taip ir kelią gal greičiau rastume. Skaičiuokit iki dvidešimt. - Ir paprasčiausiai greitu tempu patraukė tolyn. Neėjo kažin kur. Pasuko už vieno vingio. Ten kaip tik buvo siauras takelis. Raudonplaukis pritūpė ir Aurį pridengė augalų lapai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd tik linktelėjo. Žinojo neprašysiantis Aurio pagalbos. Ir ne dėl to, kad vis dar jautėsi šiek tiek nejaukiai. Ar bent jau ne tik dėl to. Bet prašyti pagalbos kito žmogaus, nes nesusitvarkai su savo vaikais, būtų mažų mažiausiai kvaila.
- Ačiū tau, - dar pridėjo, bet netrukus abiejų suaugusiųjų dėmesys tiesiog privalėjo nukrypti prie nusiminusio berniuko.
- Auris gerai sako, - dar kartą paantrino draugui. - Sugalvosime ką veikti ir smagiai praleisime laiką. O kai mama ir Eliotas grįš, viską jiems papasakosime. Ar gerai?
Tiesą sakant, toks berniuko elgesys pradėjo gerokai gąsdinti. Pernelyg greitai šis mažylis turės vykti į Hogvartsą, o dabar net namie sunkiai ištveria, nes šalia nėra brolio. Kas bus, kai jis bus toje mokykloje? Ir kaip reikės neišprotėti pačiam? Susimąstė, ar pažįsta ką nors, kas turi vaikų. Deja, niekas neatėjo į galvą. Dalis kolegų, ko gero, jau leido savo atžalas į Hogvartsą, bet su jais bendravimo nebuvo. Elijah vaikų gal ir turėjo, bet bendravimas jau seniai nutrūkęs. O štai Auris vaikų ne tik neturi, bet dar ir dirba mokykloje. Kaip reikės viską išgyventi?
- Žinau, būtinai grįš, - nusišypsojo Dafydd. Draugas galėjo pagalvoti, kad šypsena skirta jam, tačiau iš tiesų velsietis šypsojosi tai, kuri šiuo metu buvo labai toli. Vis dėlto dabar reikėjo skirti laiką draugui ir sūnui.
- Gerai, pažaiskime, - neprieštaravo pasiūlymui. Vylėsi, kad ir Oliveris nesispyrios. Dabar atsisukęs į jį skaičiavo. Neabejojo, kad Auris sugalvos geriausią būdą pasislėpti, tad jo ieškoti turėtų būti visai smagu. Gal Oliveris pagaliau nustos galvoti, kad jo brolis niekada negrįš namo?..
- Eime ieškoti? - suskaičiavęs iki dvidešimt paklausė sūnaus ir apkabinęs jį per pečius lėtai nužingsniavo į priekį. Netyčia buvo pastebėjęs, kur draugas pasuko, tačiau norėjo, kad jį surastų Oliveris.

[Oliveris Llewellyn]

- Bet man liūdna. Aš negaliu negalvoti, - nykiai sumurmėjo Oliveris. Visai nenustebo, kad Auris neturi brolio dvynio. Tada jis tikrai nesupranta, kaip viskas sudėtinga. - Aš labai jo ilgiuosi. Man be jo blogai, - sulinksėjo berniukas. Atsisukęs į tėtį paklausė: - O ką galėsime veikti?
Netrukus visi trys jau buvo labirinte. Čia turėjo būti labai įdomu, tačiau vis tiek beprotiškai trūko Elioto. Norėjosi pažiūrėti, kaip jam čia sektųsi, galėtų palenktyniauti, kuris greičiau ras išėjimą... Deja, brolis buvo nepakeliamai toli, todėl tėčio draugo pasiūlymas ne itin viliojo. Deja, tėtis su juo sutiko, tad Oliveris nedrįso prieštarauti.
- Gerai, - abejingai sumurmėjo jis, tačiau Auris jau buvo dingęs. Berniukas neskaičiavo iki dvidešimties. Žinojo, kad tai padarys tėtis. - Gerai, - lygiai taip pat abejingai pritarė ir tėčiui ir patraukė tolyn. Visai neturėjo entuziazmo kažką veikti - noras ištyrinėti labirintą išnyko lyg dūmas. Vis dėlto apsidairęs krūmuose pamatė Aurį. Ar bent jau taip pasirodė.
- Man atrodo, kad jis čia, - šiek tiek gyvybingiau pratarė tėčiui rodydamas į jo draugą. - Auri?

[Auris Senkleris]

- Bet pabandyk įsivaizduoti, kad ta išvyka atneš kažką gero. Galbūt Eliotas grįš linksmesnis nei buvo. - Išties norėjo pasakyti draugiškesnis. - O judu po šiokio tokio išsiskyrimo turėsit apie ką pasikalbėti. - Vaikinas tupėjo krūme. Nelabai ilgai. Nes jį atrado. Auris išlindo. Jis šypsojosi. Pamojo jiems.
- Na gerai jau. Radot mane. Bet čia tik pradžia. Pažiūrėsim kas bus dabar. - Tada stryktelėjo ant kojų ir pasileido bėgte. Tikėjosi, kad jie vysis ir bus galima pasivaikyti po šį labirintą. Arba kad paspruks nuo jų ir šį kartą jau taip pasislėps, kad abudu turėtų ką veikti jo beieškodami. Labai jau norėjosi Dafydd ir Oliverį išvesti iš tos liūdnos būsenos. Bent trumpam. Juk Oliveris vaikas. O atrodo, kad jam koks šimtas metų. Dėl to pasidarė išties liūdna.
Senkleris kūrė sukinėdamasis tame labirinte. Virš galvos šlamėjo lapai. Galop raudonplaukis nėrė į kažkokią siaurą landą ir vėl užsislėpė krūmuose.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai, kad Auris nuoširdžiai bandė padėti Oliveriui, glostė širdį. Turbūt ši diena bus labai svarbi jų draugystei. Galbūt pavyks pamiršti tuos baisius mėnesius, kai visai nebuvo aišku, kas čia dedasi. O štai dabar jis kalbėjo su nusiminusiu berniuku ir dėl jo stengėsi. Dėl šito Dafydd buvo visiškai tikras.
- Ačiū tau, Auri, - ir vėl pakartojo velsietis. Svarstė, kaip draugas jaučiasi, ar jam nėra nejauku. Bet viso to neklausinės. Geriau vėliau parašys ir tikėsis sulaukti atsakymo.
Oliveris pastebėjo savo tėvo draugą, tad tas tėvas nusišypsojo. Tiesa, ta šypsena buvo liūdna, mat berniukas visai nerodė entuziazmo užsiimti šita veikla. O juk dar ką tik norėjo ateiti tiek čia, tiek ir pajodinėti. Kaip išgyventi, kai Oliveris, regis, nenori nieko? Baisiausia buvo tai, kad šis laikas gali pridaryti negrįžtamų pokyčių.
- Ar esi čia buvęs? - kiek nustebęs paklausė draugo. Atrodė, kad jis labirintą pažįsta pernelyg jau gerai. Bet tai nedidelė problema - jeigu nutiktų taip, kad jie rimtai paklysta, viskas būtų dar labiau komplikuota.
Tiesa, netrukus teko vytis Aurį. Dafydd nebuvo tikras, ar reikia leistis bėgte, ar vis dėlto leisti jam šiek tiek pasprukti. Oliveris bėgioti tikrai kažin ar norės, taigi ir jo tėvas tiesiog ėjo sparčiu žingsniu. Bandė stebėti, kur draugas eina, tačiau netruko pamesti jo iš akių.
- Nagi, Oliveri. Eime ieškoti Aurio, - ragino sūnų, nors atrodė, kad viskas bus ne taip jau ir smagu. - Man atrodo, jis be mūsų visai pasiklys ir tada bijos. Mes turime būti jo išvaduotojai. Ką manai?
Įdėmiai žvelgė į berniuką ir stengėsi suprasti, ar jis bent kiek pralinksmėjo ir užsimiršo. Deja, atrodė, kad iki geresnės nuotaikos yra toliau nei iki Mėnulio. Ar netgi Amerikos.

[Oliveris Llewellyn]

Tiesą sakant, šiek tiek griuvo pasaulio suvokimas. Oliveris buvo įsitikinęs, kad tėčio draugas yra labai protingas, bet, pasirodo, yra visai ne taip. Jis kaip tik kvailas ir visai nesupranta, ką reiškia taip ilgai būti be brolio dvynio. Taigi Oliveris dabar norėjo keliauti namo, o ne būti su taip jo nesuprantančiu žmogumi.
Bėda ta, kad jie buvo labirinte. Net jeigu berniukas būtų išdrįsęs pasakyti tėčiui, kad nebenori čia būti, jis nežinojo, kur dabar reikėtų eiti. Taigi teko ieškoti Aurio ir dar turbūt apsimesti, kad jam smagu. To daryti devynmetis nemėgo. Tik jau ne prie tėčio. Dėl to kai tėčio draugas pranešė esąs surastas stovėjo liūdnai nuleidęs galvą ir visai nesidžiaugė. Jie rado Aurį, o ne išėjimą ir kelią namo. Be to, tėčio draugas netrukus vėl pabėgo, tad kam reikėjo jo ieškoti? Ar viskas taip ir bus? Kiek laiko tai tęsis? Ar Eliotas kada nors padės surasti tėčio draugą? Gal jis tada nebedingtų?
- Bet ir mes nežinome, kur yra išėjimas, - liūdnai atsakė tėčiui Oliveris. Tik nepaaiškino, kad tai ir yra didžiausia problema. Tiesiog ėjo paskui tėtį ir bandė įsivaizduoti, kur galėjo pasidėti tas kitas suaugęs žmogus. Jis labai didelis, tad kaip jis išnyko?
- Auri?! - kuo garsiau šūktelėjo Oliveris. Ne dėl to, kad jam buvo labai smagu. Tiesiog tėčio draugas buvo kelias namo. Ar bent jau taip atrodė itin nusiminusiam berniukui. - Jis dingo, ir mes jo niekada nerasime, - nebeslėpdamas nusiminimo pridūrė.

[Auris Senkleris]

Dafydd vėl padėkojus liūdnokai šyptelėjo. Galvojo apie tai, kad gal reiktų pasikalbėti su draugu apie artėjantį Hogvartsą. Juk jei nebūtų dingęs ir nutraukęs jų ryšio dabar būtent tą ir padarytų.
- Niekada čia nebuvau. Tiesiog improvizuoju. - Atsakė ir nutolo nuo jų. Dabar tūnojo toje užuoglaudoje. Oliveris, kai matė jį neatrodė labai laimingas. Gal jiems tada reiktų tiesiog pasivaikščioti. Bandė prisiminti ar kada buvo sutikęs žmogų, kurį taip paveiktų ilgesys. Turbūt ne. Tuo labiau, kad Eliotas juk išvykęs ne taip ir ilgai. Ar taip yra todėl, kad jie dvyniai? Bet juk Oliveris turėtų žinoti, kad brolis grįš. Juk užaugę jie turbūt negyvens kartu. Galbūt turės savo šeimas. Išsiskirti kuriam laikui yra normalu. Ar čia viskas dėl mažojo broliuko mirties? Toks padidintas nerimas, apatija. užsigalvojusį Senklerį pasiekė berniuko balsas. Pagal slėpynių taisykles žinoma turėjo neatsišaukti. Bet nebuvo tikras ar jie dar žaidžia. Taigi atsišaukė.
- Aš čia! Radau kažkokį siaurą keliuką. Ateikit, pažiūrėsim kur jis veda! - Tik Dabar Senkleris pastebėjo, kad jo landa eina tolyn. Neįsivaizdavo kaip jis pats prasispraus pro tokį siaurą tarpą. Abipus keliuko augo aukšti augalai. Ir norint praeiti reikėjo praskleisti jų šakas. Bet pašaukė juos ateiti. Ir kad būtų matomas atsistojo ir išlindo iš ten.