[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kai jau atrodė, kad draugės niekaip nepavyks nuraminti, staigūs krūpčiojimai pamažu ėmė slopti. Spengiančioje šaltoje tyloje glėbys atrodė vienintelis realus dalykas, kai visa kita - tik vaizduotės vaisiai. Tai sustiprėjo pasigirdus jo vardo šnabždesiui ir atsakius į apkabinimą.
-Aš. - tarstelėjo, nenumanydamas, ką galėtų pridurti. Jautė, kaip širdies ritmas rimo, darėsi panašesnis į jo, o ne į išgąsdinto žvėrelio. Greičiausiai ir pats būtų tokiu pavirtęs, jei nebūtų girdėjęs apie žiobarų laisvalaikio pramogas. Turbūt tokiu atveju Sigurdas manytų, kad jiedu buvo pagrobti ir laikomi užrakintame kambaryje vien tam, kad kas nors sumokėtų išpirką ar paverstų vergais. Laimei, tai vyko tik alternatyvioje visatoje, o čia viso labo tereikėjo nusiraminti ir išdrįsti pakelti akis. Jis tai ir padarė, mat škotė ūmai atsiprašė, taip sudaužydama trapią tylą.
-Viskas g... - islandas bandė sakyti nuvalkiotą frazę, bet beveik iškarto sučiaupė lūpas, suvokęs, kaip kvailai tai skambės. Be to, draugė ėmė teisintis, aiškiai parodydama, kad viskas nėra taip tobula. Gal anksčiau tie paprasti žodžiai padėjo, bet dabar jai reikėjo kažko kito. O tai ir buvo problema, kurią jis karštligiškai mėgino išspręsti. Deja, garsai, skiemenys, o galiausiai sakiniai mintyse visiškai nesidėliojo, versdami jaustis jaunuolį  absoliučiu kopūstgalviu. Todėl beliko viena išeitis: daryti tai, ką mokėjo geriausiai - tylėti.  Ir, be abejo, laikyti glėbyje Deoiridh taip, lyg paleidus ją nebegalėtų funkcionuoti kaip žmogus. Tokioje būsenoje vaikinas pasitiko gana aktualų klausimą:
-Na... Šiaip mes patys turėtume surasti išėjimą... - abejodamas pratarė. Bijojo ją įbauginti, todėl iš karto įterpė dar vieną repliką. - Bet jei visai nesiseks, turėtų mus paleisti. Gal visai verta pabandyti?
Sigurdas pamėgino paraginti merginą bei netrukus išgirdo dar vieną atsiprašymą. O čia ir vėl nesuveikė jo smegenys, vietoje normalaus pokalbio pratęsimo tarp jų įspraudusios tylos sluoksnį. Absirobojo sumykęs kažką neaiškaus, sukdamas žvilgsnį šonan. Via dėlto viduje pulsavo švelni šviesa - šiaurietis džiaugėsi, kad buvo įvertintas. Ir ne tik dėl to. Regis, draugė jautėsi kur kas geriau.
-Būk šalia manęs ir tau nieko nenutiks. - tarstelėjo, nelauktai prisimindamas susitikimo pradžią. Tuomet būtent jam reikėjo peties, į kurį galėjo atsiremti, tačiau dabar buvo priešingai. Nors sielos gilumoje, žinoma, islandas nespėjo išgyti nuo žeidžiančios žinios, nebeketino rodyti to taip akivaizdžiai. Bene svarbiausia užduotis šią akimirką buvo užtikrinti Deoiridh gerovę. Juk viskas dar tik prasidėjo.
Neaiškioms švieselėms perskrodžiant tamsą Sigurdas pagaliau atsistojo bei kilstelėjo škotę. Tiesa, nė sekundei nepaleido jos rankos. Ne tik bijodamas dar vieno tokio priepuolio, bet ir taip įkvėpdamas sau drąsos. Minutėlę klaidžiojęs akimis jis pastebėjo vieną dalyką: labai trumpam visi margi taškeliai susitelkdavo viename taške. Kadangi daugiau nieko įtartino nepamatė, vaikinas nužingsniavo ten.
Toje vietoje buvo įtaisytas dar vienas mygtukas, bet taip gerai susiliejantis su siena, kad kelias sekundes jis abejojo, ar tiesiog nepasivaideno. Vis dėlto vietoje to, kad jį nuspaustų, atsisuko į draugę:
-Čia yra mygtukas. Gal galėtum jį paspausti?
Šviesiaplaukis nuoširdžiai tikėjosi sudominti ją ir įtraukti į žaidimą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nejučia prisiminė, kaip anksčiau ją erzino ir trikdė tie vienažodžiai Sigurdo atsakymai. Vis dėlto dabar tai buvo kaip tik tai ir reikėjo, nors ji ir pati nesuprato, kodėl. Galbūt dėl to, kad tai tarsi įrodė: su ja išties yra tas žmogus, kurio reikia labiausiai. Norėjosi išsakyti, kaip yra gera žinoti, kad čia yra būtent jis, kokia yra dėkinga už viską, kaip džiaugiasi, kad Sigurdas, regis, žino, ką daryti toliau… Deja, visa tai sudėti į žodžius buvo nepakeliamai sunku. Deoiridh juto jau iššvaisčiusi savo susimovimų rezervą, tad tylėjo. Nenorėjo apsikvailinti dar labiau. Susitikimo pradžioje draugas ryžosi netiesiogiai paprašyti pagalbos. Argi ji gali dabar daryti tą patį? Labai norėjosi palaikyti Sigurdą, parodyti, kad visada bus šalia. Deja, dabar viskas buvo atvirkščiai.
- Esi buvęs tokioje vietoje? - pasmalsavo Deoiridh, nors balsas visai neparodė nė kruopelės entuziazmo. Eilinį kartą suprato, kiek daug prarado neturėdama normalios vaikystės. Galbūt visi šio parko lankytojai žinotų, ką daryti? Visai gali būti, kad tik ji yra kažkokia kvėša, nesuprantanti, ką čia reikia daryti. Tai privertė pasijusti dar blogiau, tačiau škotė tylėjo. Tai buvo labiausiai pasiteisinusi praktika šiandien, tad nebuvo prasmės kažką keisti.
- Žinau, kad nenutiks, - galiausiai ryžosi pratarti - neabejojo, kad Sigurdas jos nenuskriaus.
Islandui atsistojus skausmingą akimirkos dalelę atrodė, kad jis išeina ir paliks ją. Vis dėlto ne - vaikinas padėjo atsistoti ir, kas buvo dar svarbiau, nepaleido rankos. Kad ir kaip nesinorėjo parodyti, kokia ji maža mergaitė, dabar jautėsi būtent taip. Tai situaciją darė dar labiau nepakeliamą. O dar visai neseniai ji atrodė visiškai kitaip…
Mintys sklandė kažkur, ir tik Sigurdo klausimas padėjo prisiminti, kur ji yra ir ką veikia. Visai nesinorėjo žaisti kvailų žaidimų, tačiau nuvilti draugą taip pat nebuvo gera mintis. Reikėjo parodyti bent šiek tiek entuziazmo.
- Žinoma, - sumurmėjo, nors juto, kad balsas neskamba taip, kaip turėtų. Meluoti nesinorėjo, bet ir parodyti, kad nori tik iš čia dingti, taip pat nebuvo viliojanti perspektyva. Taigi Deoiridh priėjo prie mygtuko ir nelabai ryžtingai jį paspaudė.
Tą pačią akimirką viskas nušvito akinamai balta šviesa. Įspūdį padidino tai, kad ką tik buvo beveik visai tamsu. Dabar škotė nieko nematė, bet, reikia pastebėti, nebuvo taip baisu. Žinoma, nesijautė labai jaukiai, tačiau bent jau neliko kankinančios panikos.
- Čia taip ir turėjo būti? - balsu paklausė mergina ir nutarusi, kad draugas pernelyg ilgai neatsako, gąstelėjusi kreipėsi: - Sigurdai?..

[Sakura Levins]

Sakura per šias vasaros atostogas buvo jau visai neblogai išnaršiusi Londoną. Stengėsi prisipratinti jį visą. Nuo plastmasinio buteliuko, į kurį jai įpylė šviežiai spaustas apelsinų sultis (taip, Sakura geria sultis), iki asfalto, kuriuo mergina dabar ir tipeno.
Tačiau į šią vietą prisiversti nueiti buvo sudėtinga. Ji tiesiog iš tolo švietė, o jau garsų begalybė... Tačiau vis dėlto šviesiaplaukė žengė šį žingsnį. Nusipirko bilietą, gavo žemėlapį ir lėtai vaikštinėdama jį studijavo svarstydama, kur pirmiausia galėtų apsilankyti. Galiausiai suprato, kad jai be žemėlapio turbūt bus paprasčiau, todėl įsidėjo jį į kuprinytę. Tačiau nepastebėjo, kad tuo pačiu metu iš kuprinytės iškrito citrinų eterinio aliejaus buteliukas. Jis nesudužo, tačiau Sakura jo nematė, tad ėjo toliau.
Tiesa, jos kuprinytė šį kartą nebuvo iš natūralaus audinio, ne. Ji buvo sintetinė. Be to, septyniolikmetė vilkėjo visiškai įprastais drabužiais - plėšytais džinsiniais šortais ir balta maikute. Ir nebuvo basa. Avėjo basutes. Pastebėjo, kad kai yra panašiai apsirengusi, žmonės su ja daug maloniau bendrauja. Tad, nors ir buvo baisiai nepatogu, strazdanė pasiryžo atrodyti taip, kaip kitiems įprasta.

[Rafael Beaumont]

Rafeal'io sielą kankino neramios mintys. Jo siela buvo vieniša, profesoriavimas Hogvartse atrodė kaip senas prisiminimas, o Ryan buvo užsiėmęs kitais reikalais. Beaumont nebegalėjo būti vienas su savomis mintimis, tad nusprendė išeiti iš savo mažo nuomojamo butuko į pramogų parką esantį Londono širdyje. Ten bus daug žmonių ir jis nesijaus vienas, bet greičiausiai toliau jausis vienišu. Na, bent jau galės išgerti.
Melsvai pilkšvų akių savininkas greitai pasiekė pramogų parką. Sulaukė keletos merginų žvilgsnių mat vilkėjo plėšytus juodus džinsus ir iki pusės prasegtus baltus marškinius, kurių rankovės buvo atraitotos. Tiesa, jis būtų visai norėjęs sutikti kokią gražią merginą, bet ne vienam kartui.
Rudaplaukis vos įėjęs į parką ėmė žvalgytis. Judėjo maisto kioskeliu link, bet būtent tada jam prieš kojas nukrito kažkoks buteliukas. Prancūzas atsiklaupė ir pakėlė buteliuką. Perskaitė jo etiketę ir nužvelgė tai, kas buvo priešais jį. Ten buvo mergina.
- Atleiskite, ar ne jūs pametėte? - paklausė vyra priliesdamas jos petį, jog į jį būtų atkreiptas dėmesys.

[Sakura Levins]

Nespėjus Sakurai per daug nutolti, kažkas palietė jos petį. Mergina krūptelėjo. Nors po įvykio su Bretu ji ir sugebėjo su savimi susitvarkyti, tačiau visiškai netikėtas prisilietimas šiek tiek išmušė iš vėžių.
Žinoma, po akimirkos ji suprato, kad tarp tokios gausybės žmonių neturėtų nutikti kas nors bloga. Be to, po prisilietimo, kai šviesiaplaukė atsisuko, ji išvydo žavų vyruką, kuris mandagiai pasiteiravo, ar ne ji pametė citrinų eterinio aliejaus buteliuką.
- O! - maloniai nustebo Sakura. - Taip, aš. Ačiū, - nusišypsojo paimdama jį.
Vyrukas buvo aukštas ir jaunas. Visiškai toks, kokie Sakurai ir patinka. Ji nieko negalėjo padaryti. Nors pievoje ir buvo išauklėta visiškai kitaip. Dairytis į vaikinus ir vyrus pievoje buvo tikra gėda! Turėjai ieškoti nebent to vienintelio. Tačiau Sakura nenorėjo vienintelio, nes Londone buvo apstu aukštų ir gražių jaunuolių. O jeigu dar šiek tiek vyresnis, koks ir atrodė šis vyrukas... Ir dar tie iki pusės prasegti marškiniai - baltapūkė turėjo drausti save, kad nežiopsotų. Čia ne pieva. Čia nėra taisyklių, kiek, kaip ir su kuo galiu bendrauti.
- Tikrai labai ačiū, - dar kartelį padėkojo, nes nenorėjo, jog šitas vaikinas tiesiog imtų ir nueitų.

[Rafael Beaumont]

Merginai krūptelėjus, Rafael'is kiek nustebo. Ar per stipriai spustelėjo jos petį uždėdamas ranką? Nejaugi po laiko profesoriaujant jis visai nebemokėjo būti švelnus? Nejaugi elgėsi grubiau nei turėtų? Ir nejaugi prarado visą savo žavesį? Ne, taip būti negalėjo. Juk vyro gyslomis tekėjo prancūziškas kraujas, o prancūzai savo žavesio nepraranda. Niekada.
- Nėra už ką, - pasakė prancūzas draugiškai šypteldamas. - O kodėl nešiojiesi tokius dalykus? - pasidomėjo Rafael'is. Ar tai buvo koks nors populiarus dalykas? Kažkas panašaus į alkoholį ir narkotikus? Tiesmukiškai buvęs profesorius, juk negalėjo paklausti. Tai buvo kiek neetiška ir netgi jam pačiam nelabai malonu. Apie tokius dalykus kalbėti su mergina? Tikrai ne.
- Nereikia dėkoti tiek daug. Man nebuvo sunku pakelti ir grąžinti pamestą daiktą, - ištarė buvęs Švilpynės vadovas vėl draugiškai šypteldamas. Jis kiek džiaugėsi, jog mergina pametė savo buteliuką, kadangi taip jis susirado kompaniją, kuri kiek nukreipė jo vienišumo kupinas mintis kitur.

[Sakura Levins]

- Paprasčiausiai mėgstu įvairius kvapus, - šyptelėjo Sakura. - Turiu ir dar daugiau. Eterinių aliejų yra įvairių rūšių.
Įprastai Sakura siūlydavo žmonėms pauostyti eterinius aliejus. Imdavo apie juos pasakoti. Tačiau pastebėjo, kad ne visiems tai patinka. Ir kad žmonės kartais žiūri keistai į visa tai. Todėl tik įsidėjo buteliuką į kuprinę.
Ir dabar reikėjo apsispręsti. Ar Sakurai tiesiog nusišypsoti dar kartelį ir nueiti, ar bandyti palaikyti pokalbį ir gal net turėti kompanioną šiandienai. Žinoma, merginai prie širdies buvo pastarasis variantas, todėl ji nutarė kalbėti be užuolankų.
- Esu čia pirmą kartą. Tas žemėlapis, jis toks klaidus. Ar ketini su kuo nors susitikti? Nes jei ne, galėtum man aprodyti šitą parką. Galbūt... - dabar jau balsas nuskambėjo ne itin drąsiai, - galėtume kartu pasirinkti, kur nueiti.

[Rafael Beaumont]

Supratęs, jog čia eterinių aliejų buteliukai, Rafael susigėdo. Juk jau buvo ėmęs galvoti, kad mergina vartoja narkotikus. Nors gal eterinius aliejus irgi buvo galima vartoti kaip narkotikus? Beaumont tikėjosi, jog ne, kadangi narkotikai buvo blogai. Jis nemėgo žmonių vartojančių narkotikus, kadangi jie dažniausiai būdavo apduję ir nebegebėdavo normaliai bendrauti.
Išgirdęs prašymą, Rafael'is rauktelėjo antakius, kadangi nesumąstė ar turėtų sutikti, ar eiti gerti. Jis labai nenorėjo būti vienišas, tad nusprendė keliauti su mergina.
- Na, su niekuo neplanavau susitikti. Iš tiesų netoli nuo šio tako yra smagūs amerikietiški kalneliai, tad galime nueiti ir nusileisti jais, jei norėtum? - pasi9lė melsvai pilkšvų akių savininkas.

[Sakura Levins]

Vaikinas šiek tiek susiraukė ir Sakura pasigailėjo, kad pasiūlė pasibūti kartu. Tačiau vis dėlto jis sutiko ir tuomet baltapūkė nusišypsojo.
- Puiku. Eime.
Ir mergina patraukė į priekį. Ji niekada nebuvo leidusis amerikietiškais kalneliais kaip ir nebandžiusi nieko kito pramogų parke. Tačiau jau spėjo paskaityti, kas tai yra.
- Ar kada nors leidaisi šiais ar panašiais kalneliais? - paklausė mėlynakė, kuomet jau jie buvo visai netoli jų. - Beje, kuo tu vardu? Aš Sakura.
Norėjosi paklausti ne tik vardo, bet ir amžiaus. Tačiau pati Sakura nenorėjo sakyti, jog jai - vos septyniolika. Todėl šį klausimą paliko mintyse.
Netrukus naujieji kompanionai atsidūrė ilgoje eilėje. Patekti į šį atrakcioną buvo labai daug norinčių. O kai kurie šiuo metu juo besileidžiantys klykė. Baltapūkė prikando lūpą imdama svarstyti, ar išbandyti šį dalyką tikrai geras sprendimas.

[Rafael Beaumont]

Rafael'is tiesiog sekė paskui merginą. Jis nežinojo ar turėtų ką nors, kadangi vis dar buvo išplaukęs. Jo mintys vis nukrypdavo priet to nemalonaus įvykio, sujaukusio jo gyvenimą. Tiesa, jis tikėjosi, kad mergina nukreips jo mintis ir jie gerai pabendraus.
- Taip, kažkada esu buvęs pramogų parke, - sumurmėjo nuleisdamas akis žemyn. Tik tada susiprato, jog reikėtų merginos paklausti to paties. - O tu? - galiausiai pasidomėjo pakeldamas akis į panelę.
- Aš Rafael, - pasakė linkteldamas ir nužvelgdamas eilę, kuri buvo prie amerikietiškų kalnelių. - Nemažai žmonių, - pasakė nežinodamas ką daugiau sakyti, kadangi visai nepažinojo merginos ir nežinojo ko galėtų paklausti, apie ką galėtų su ja kalbėtis ir panašiai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Galvodamas, kad Mayrai ir Eliotui išvykus į JAV bus sunku, neįvertino, kaip blogai jausis. Visą laiką buvo kaip nesavas, negalėjo užmigti, o šį rytą bandydamas iškepti vaikams kiaušinienės vos nepadegė namų. Žinodamas, kad Oliveris jaučiasi neką geriau, prisivertė parašyti Auriui. Vis dar negalėjo juo iki galo pasitikėti (tiksliau, bijojo tai daryti), bet vis tiek paprašė atvykti į Londono pramogų parką. Oliveriui reikėjo prasiblaškyti, o pats buvo toks įsitempęs, kad nuoširdžiai bijojo ką nors pridirbti. Slankiojo po namus beveik nieko nematydamas, tad tikėjosi, kad Oliveriui patikęs draugas sugebės padėti. Ir, žinoma, kad neatsisakys to padaryti. Taigi parašė Auriui ir praėjus vos kelioms dienoms nuo mylimosios ir sūnaus išvykimo, savaitgalį, atvyko į Londoną. Būdamas tokios būsenos net nesvarstė galimybės vairuoti, taigi atvyko traukiniu. Sostinėje teko labai susikaupti, kad nepalįstų po ratais. Pamažu jautė, kaip kraustosi iš proto, ir vylėsi, kad sugrįžę šeimos nariai šią problemą išspręs. O taip nutiks tik tuo atveju, jeigu Eliotui nebus blogiau.
- Smagiai praleisime dieną, - pakeliui iš stoties į parką kalbėjo Dafydd sūnui. - Viskas bus gerai. Nė nepastebėsime, kaip pralėks tas laikas, kai mama ir Eliotas ne namie.
Žinojo, kad tai nėra tiesa, bet negalėjo dar labiau gąsdinti savo mažylio. Viduje suprato, kad turėtų padėti jam pats, be draugo pagalbos. Bet juto, kad tos pagalbos reikia ir jam pačiam. O jeigu Auris buvo bent kiek nuoširdus, atvyks ir pagelbės praskaidrinti dieną.
Keista buvo jau vien tai, kad jam teko susisiekti su Mayros sektantais ir pasikviesti vieną jų padirbėti aukle. Paprastai tą padarydavo pati Mayra. Bet dabar ji buvo labai toli.
- Atėjome, - iškvėpė Dafydd sustojęs prie įėjimo į pramogų parką. Jeigu tik Auris pasirodys, viskas gali būti gerai. Ar bent jau pakenčiama. Bet jeigu draugas neateis, Oliveriui gali dar labiau pablogėti. Bet draugas nenorėtų tokios atsakomybės, ar ne?..

[Oliveris Llewellyn]

Ar mama ir Eliotas dar kada nors grįš? Atrodė, kad jie išvykę jau ištisą amžinybę ir nė neketina grįžti. Oliveriui taip trūko brolio, kad kartais naktimis verkdavo. Buvo tėčiui pažadėjęs, kad į jo kambarį eis tik tada, jei bus baisu. To, ką jautė, nebūtų galėjęs pavadinti baimė. Tai buvo jausmas, tarsi kažko trūktų. Tarsi pusė jo paties būtų tiesiog išnykusi. Ar taip ir turi būti, kai turi brolį dvynį? Net jeigu jis nemyli?
Mokykloje visai nebesisekė - per tas kelias dienas, kai mama ir brolis išvykę, Oliveris nustojo daryti namų darbus ir vakar turėjo parnešti tėčiui gautą papeikimą. Dėl to jautėsi labai blogai, bet argi jo kaltė, kad visai nesiseka susikaupti? Nuoširdžiai sėdėdavo prie matematikos užduočių ar anglų kalbos rašinėlio, bet net ir piešti negalėjo. Taigi nuotaika buvo itin prasta, o tai, kad tėtis pasiūlė nuveikti kažką kartu su jo draugu, viską pataisė tik labai nežymiai. Oliveriui Auris patiko, bet norėjosi užsidaryti kambaryje ir verkti. Vis tik berniukas suprato, kad viskas daroma jo labui, tad neprieštaravo keliauti į Londoną. Visos kelionės metu sėdėjo apkabinęs tėtį ir iš paskutiniųjų stengėsi neklausti, kada gi mama ir Eliotas grįš.
- Tas laikas truks visą amžinybę, - liūdnai sumurmėjo Oliveris, kai tėtis bandė jį paguosti. Buvo taip pasiilgęs mamos ir brolio, kad nė negalvojo apie triukšmą, su kuriuo gali tekti susidurti. - Tėti, ar Auris žino, kad mama ir Eliotas yra labai toli? - dar paklausė, kai jie sustojo prie kažkokių vartų. Ir vėl apkabino patį reikalingiausią žmogų pasaulyje ir stengėsi bent šiek tiek pralinksmėti.

[Auris Senkleris]

Auris iš anksto pasiskaitė apie tą parką ir dabar atėjo čia žinodamas, kad parke yra net amerikietiškieji kalneliai. Tiesiog degė noru jais pralėkti. Bet abejojo, kad šį kartą išeis. Geriau atrodė galvoti apie visokius niekus. tokius, kaip kalneliai, kitos supynės ir panašiai. Nei mąstyti kaip gi jie su Dafydd leis laiką, kaip bendraus. Susitikimo tame kiškių rojuje nenorėjo prisiminti. Buvo nejauku, siaubinga ir pakartoti tokio pokalbio nenorėjo. Bet kaip jie bendraus dabar? Ar viskas bus po senovei? Auris abejojo. Bet žinoma atvyko. Prisidirbo, tai dabar teks viską atstatyti. Norėjo viską atstatyti.
- Sveiki. - Pasakė priėjęs prie jų.
- Čia kartu su bilietais duoda žemėlapius. Tiesiog net nežinau kur reiktų nueiti pirma. - Gal turėjo atrodyti kažkaip kitaip. Gal turėjo atrodyti kaltesnis, rimtesnis, atgailaujantis. Juk šitas susitikimas galimai buvo kaip koks išbandymas. Bet negalėjo nuslėpti linksmumo ir entuziazmo, kad dieną leis pramogų parke ir akyse žybtelėjo džiaugsmas. Kažkodėl tokie dalykai visada jį linksmino. Nors trisdešimtmetis buvo jau ne už kalnų.
- Ar buvot čia kada nors? - Auriui norėjosi, kad eilė slinktų greičiau, kad galėtų nusipirkti bilietus ir kad galėtų mauti pasilinksminti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nežinia, ar Auris pasirodys, slėgė dar labiau. Pradėjo atrodyti, kad Londonas yra didelė klaida. Gal reikėjo likti namuose ir pabandyti praskaidrinti sūnaus nuotaiką ten? Ko gero, taip. Jis padarė eilinę klaidą, ir dabar kentės abu.
- Sugalvosime smagių veiklų, kad neturėtum kada galvoti apie tai, kad brolio ir mamos nėra, gerai? - kalbėjo nusiminusiam berniukui. - Kad jie išvyks, Auriui pasakiau anksčiau, bet neužsiminiau, koks tu nusiminęs. Tai juk patinka su juo bendrauti, ar ne? Viskas bus gerai.
Glaudė prie savęs sūnų, kai išgirdo pasisveikinimą. Kažkuria prasme palengvėjo, bet pažvelgė į Aurį ir pajuto kažkokį keistą sunkumą. Draugas atrodė labai jau linksmas. Žinoma, jis pats nepasakė, kaip sunkiai abu išgyvena šį laikotarpį, bet apie tai, kad Mayra ir Eliotas išvyko į JAV, tikrai buvo pranešęs. Norėjosi daugiau supratimo, tačiau Dafydd nepriekaištavo. Galbūt kada nors viskas susitvarkys. Galbūt.
- Sveikas, - tarstelėjo nežinodamas, ką sakyti toliau. Tas barjeras, atsiradęs Aurio pageidavimu, nesiruošė taip greitai išnykti. - Nežinau, galim turbūt pradėti nuo apžvalgos rato. Įsivažiuoti.
Kalbėdamas jautėsi keistai ir vis dar nepaleido Oliverio. Norėjo Auriui pasakyti, kas jį ir sūnų slegia, kaip blogai jaučiasi. Deja, neatrodė, kad jam tai itin rūpėtų, o tai, su apmaudu suprato Dafydd, skaudino.
Pagaliau priėjo eilės galą ir įsigijo bilietus. Velsietis jautė norintis pasišnekėti, bet suvokė negalintis to padaryti. Bent jau ne su Auriu.
- Eime? - paklausė konkrečiai negalvodamas apie pasiūlytą pramogą. Reikėjo kažkaip išsijudinti - gal tada visas šis susitikimas pasidarys geresnis? - Oliveri, susitark su Auriu, kur norite eiti pirmiausiai. Aš prisitaikysiu, - dar pridūrė ir vos neįsirėžė į priešais stovėjusią moterį. Gūžtelėjęs pečiais žvilgtelėjo į sūnų ir draugą ir iš paskutiniųjų stengėsi apsimesti esąs bent kiek laimingas.

[Oliveris Llewellyn]

Tėtis bandė raminti, bet Oliveriui vis tiek norėjosi verkti. Labai pasiilgo mamos ir brolio, ir netgi susitikimas su įdomiu tėčio draugu to neišspręs. Jie vis tiek grįš tik po daugybės metų. Jeigu kada nors iš viso grįš. Dar nepasitaikė nakties, kada sektųsi išsimiegoti, taigi viltis buvo visiškai žlugusi.
- Patinka, bet man liūdna, - tyliai ištarė berniukas. Netrukus pasirodė Auris, bet dabar su juo bendrauti buvo sunku. Taigi devynmetis tik sumurmėjo: - Labas.
Daugiau nieko nesakė, bet neprieštaraudamas paėmė žemėlapį. Šį kartą net ir eilė neatrodė tokia ilga - jam tiesiog buvo liūdna.
- Buvome panašiame parke, - atsakė į Aurio klausimą, nes panašu, kad tėtis taip pat nebuvo nusiteikęs kalbėti. Pradėjo tyrinėti, ką čia galima nuveikti. Neįsivaizdavo, kas tie amerikietiški kalneliai, tačiau mama ir Eliotas buvo būtent Amerikoje, tad jie pasirodė itin įdomūs.
- Aš noriu čia, - bakstelėjo minėtą pramogą žemėlapyje. Turbūt turėjo paklausti Aurio, ką jis norėtų nuveikti, bet kadangi tai buvo kažkas, kas galėjo priartinti jie prie mylimų žmonių, nuskubėjo į tą pusę, kur švietė į kalnelius kviečiantis užrašas. Taip elgtis Oliveriui buvo labai nebūdinga, bet jau visai netrukus jis pasileido bėgte.