[Auris Senkleris]

- Smagu būtų pasikarstyti po medžius. - Keista, bet Oliverį įsivaizdavo ne kaip beždžionę. Oliveriui tiktų koks ramesnis, toks išmintingas padaras. Tik jis dabar nesumąstė kas tai galėtų būti.
Berniukas atsirado šalia. Auris laikė rankoje burtų lazdelę.
- Pirma, gal praskleisim šakas, kad tėtis galėtų pralįsti gerai? - Krūmai abipus tako prasiskleidė palikdami Dafydd tokį pat kelią, kokį turėjo jie, kai čia įlindo. Tokį, koks buvo kitam žmogui laikant šakas.
- Tai sakai norėtum būti kaip beždžionė? Ar tokia? - Iš lazdelės pradėjo lįsti nedideli spalvoti kamuoliukai ir sruogelės. Jie liejosi vienas su kitu, liejosi ir pamažu formavosi į visumą. Pasidarė kojos, kūnas, galva, rankos. Iš tų sruogelių pasidarė nedidelė bezdžionėlė.
- Tik jos neliesk, nes išnyks. - Perspėjo. Tada ėmė judinti lazdelę ir jo keistas kūrinėlis pradėjo lyg šokinėti aukštyn, žemyn. Aišku kabojo ore. Auris stengėsi, kad beždžionė nepaliestų šakų, bet kad būtų tiek arti, kad atrodytų, jog tikrai straksi ant jų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Joks normalus žmogus taip nesielgtų. Tikrai nepaskęstų mintyse tiek, kad visai pamiršta apie draugą ir, tuo labiau, sūnų, esančius šalia. Bet argi Dafydd galima pavadinti normaliu žmogumi? Jam iki tokio apibūdinimo trūko labai daug. Netgi pernelyg daug. Tai supratęs pastebėjo, kad šakos ir vėl prasiskleidė. Aiškiai Aurio iniciatyva, o kaip laikosi Oliveris, buvo visai neaišku. Slegiamas kaltės, kuri užgulė visu svoriu, Dafydd prasibrovė pro šakas ir netrukus jau buvo kitoje pusėje. Visas apkibo lapeliais ir šakelėmis, tačiau kol kas to nepaisė. Reikėjo kažkaip išstumti bjaurų kaltės jausmą, nors kaip tą padaryti, Dafydd nė neįsivaizdavo.
- Atsiprašau, - sumurmėjo, nors labai gali būti, kad nei Auris, nei Oliveris nesupras, kaip jis jaučiasi. Laimei, draugas ėmėsi magijos, tad galima tiesiog mėgautis tuo, kad sūnui patiks. Būtinai patiks. Apkabinęs berniuką per pečius Dafydd stebėjo beždžionėlę ir stengėsi negalvoti. Žinoma, į galvą lindo klausimai, ar tai patiktų Eliotui, bet velsietis atkakliai stūmė juos į šoną. Žinoma, patiktų, bet jis dabar toli. O išvyko tam, kad viskas būtų geriau.
Kiek pasvarstė, ar nereikėtų ir jam parodyti kokio triuko, bet nutarė palikti šitą džiaugsmą Auriui. Tėvų magijos vaikai prisižiūri ir namie, o štai dabar proga pamatyti kažką visai naujo. Tik kažkodėl pačiam niekaip nesisekė atsipalaiduoti. Žinoma, jam beždžionėlė nebuvo tokia stebuklinga, kokia ji turėjo būti Oliveriui. Ir toliau save peikdamas ir kaltindamas Dafydd užsimerkė ir pasistengė bent šiek tiek nusiraminti.
- Turbūt jau eisime? - po kurio laiko paklausė. Šiaip ar taip, jie buvo žiobarų pilnoje vietoje, tad bet kuriuo metu galėjo ateiti kiti labirinto lankytojai. Tiesą sakant, iš viso norėjosi keliauti namo, bet šito Dafydd neprisipažino - atrodė, kad sūnus pagaliau šiek tiek pralinksmėjo, tad jis tikrai neketino visko griauti.

[Oliveris Llewellyn]

Taip norėjosi pamatyti ką nors stebuklingo, kad Oliveris beveik pamiršo čia esant ir tėtį. Jeigu tik būtų išdrįsęs, kartotų Auriui, kad jis turi greičiau ką nors parodyti. Bet tylus berniukas neturėjo tiek drąsos, tad paragintas padėti tėčiui pralįsti tą ir padarė. Laimei, jis greitai atėjo, tad galima laukti tikrų stebuklų. Šakos iš karto nulinko atgal ir taip paslėpė tris burtininkus nuo tų, kuriems matyti negalima.
Netrukus Oliveris išpūtęs akis stebėjo beždžionėlę. Norėjo ją paliesti, bet tėčio draugas laiku perspėjo to nedaryti. Taigi berniukas tik stovėjo ir atidžiai stebėjo, kaip ji lipa šakomis. Tai šiek tiek priminė judančius gyvūnus iš dailės galerijos, bet buvo daug kartų įdomiau. Dabar Auris atrodė kaip tikras stebukladarys.
- Aš irgi taip mokėsiu? - droviai paklausė Oliveris. Prisiglaudė prie tėčio ir nė akimirkai nenuleido akių nuo beždžionės. Labai apmaudu, kad pats dar neturi lazdelės. Su mielu noru pabandytų ir pats. O gal Auris leis?
- Galiu ir aš pabandyti? - paklausė tėčio draugo. Tėtis savo burtų lazdelės niekada neskolindavo, tad Auris buvo vienintelė viltis. Tuo labiau, kad tėtis pasiūlė kažkur eiti. Ši vieta tarp šakų buvo pati geriausia parke, tad berniukas mielai liktų čia visą dieną. Žinoma, brautis pro šakas kitoje šio kambarėlio ar tunelio pusėje taip pat gali būti smagu, bet tai nė iš tolo neprilygsta kerams.
- Aš noriu panaudoti magiją, - staiga vėl nusiminęs sumurmėjo Oliveris.

[Auris Senkleris]

Dafydd irgi atsirado šioje užuoglaudoje. Auris klausiamai žvilgtelėjo į jį. Už ką tas atsiprašymas ir kam skirtas nežinojo.
Greitai Auris pakliuvo į naują painiavą. Kaip dabar išsisukti? Nenorėjo duoti Oliveriui savo lazdelės, nes jis dar susižeistų.
- Aišku, kad tu irgi taip mokėsi. Hogvartse visko išmoksi. - Atsakė į lengvesnį klausimą. Beždžionė pranyko. Negalėjo juk ilgai jos laikyti. Čia bet kada galėjo užklysti žiobarai.
- Matai Oliveri, lazdelė pati renkasi burtininką. O tu dar nežinai nei vienų kerų. Turbūt nežinai. Su svetima lazdele galėtum susižeisti. Jau visai mažai laiko liko iki tol, kol ir tu turėsi savo lazdelę. Tada tikrai išmoksi kerėti. - Geriausia atrodė bandyti skintis kelią toliau.
- Gal einam ieškoti išėjimo? Toliau irgi galima pralįsti.

[Oliveris Llewellyn]

Labai norėjosi pabandyti sukurti tokią beždžionę. Vėliau galėtų pasigirti mamai, kad išmoko kerėti. Galbūt net ir Eliotui, jeigu tik jis nepavydės. Bet ar jis gali nepavydėti, jeigu taip supyko dėl šluotos? Kodėl brolis toks piktas? Ir vėl apniko liūdesys, ir vienintelis būdas jam išsklaidyti buvo gauti burtų lazdelę. Deja, Auris, nudžiuginęs, kad jis, Oliveris, taip mokės, netruko ir skaudžiai nuvilti. Devynmetis visa širdimi troško pabandyti ką nors užkerėti, bet ir vėl teks laukti. O jam be brolio dvynio ir taip sunku. Tik niekas to nesupranta.
- Bet... - liūdnai sumurmėjo berniukas ir suprato, kad elgiasi beveik kaip Eliotas. Tai jam buvo būdingas toks zyzimas, tad daugiau nieko ir nepasakė. Tik nepajėgė nuslėpti liūdesio ir nusivylimo. Auris labai smagus žmogus, bet vis tiek neduoda lazdelės. Kaip jam tada išmokti kerėti?
- Tai bus dar labai negreit, - dar pridūrė, nors suprato, kad tikėtis kažko kito neverta. Nebent tėtis pasakytų draugui, kad reikia ko nors išmokyti. O kol nesimokė, niekas neberūpėjo. Jeigu suaugusieji nori skintis kelią toliau, gerai. Bet pats berniukas visai nedegė entuziazmu kažką daryti. Taigi tik stovėjo beveik atsirėmęs į gyvatvorės sieną ir į nieką nereagavo. Pasijuto be galo vienišas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aurio parodyta magija pradžiugino Oliverį, ir tai buvo labai gerai. Liūdesys, kamuojantis abu Llewellyn, tiesiog vedė iš proto. Sunkiausia buvo netgi ne tai, kad naktimis negalėjo apkabinti savo mergaitės, o tai, kad reikėjo matyti kenčiantį sūnų. Dafydd būtų padaręs bet ką, kad tik padėtų savo mažyliui. Deja, neįsivaizdavo, kaip gali tai padaryti, tad situacija atrodė esanti visiškai be išeities. O štai Auriui, regis, užteko tik išsitraukti lazdelę, ir Oliveris pralinksmėjo. Kodėl taip paprastai to nepavyksta padaryti jam, mažylio tėvui?
Viskas labai greitai pasikeitė. Oliveris aiškiai nusivylė, nes Auris nesutiko paskolinti lazdelės. Draugo sprendimas buvo visiškai suprantamas. Priešingai nei sūnaus reakcija. Paprastai jis į neišpildytus prašymus reaguodavo žymiai ramiau nei Eliotas, o dabar... Ar jis bando kopijuoti brolį?
- Oliveri, nenusimink, - tyliai ištarė sūnui Dafydd ir žengęs prie jo tvirtai apkabino. - Esame žiobarų pilnoje vietoje, o tu visai neturi patirties. Negalima žaisti tokiais dalykais. Privalome būti atsargūs. Auris iš viso neturėjo tau rodyti magijos, bet abu norime tave paguosti. Juk supranti mane, ar ne?
Kurį laiką tiesiog stovėjo su sūnumi glėbyje ir stengėsi apie nieką negalvoti. Deja, mintys apie tai, kad jis nesugeba paguosti ir palaikyti berniuko, niekaip nedavė ramybės. Kaip tokiam nevykusiam tėvui ištverti ištisas dvi savaites?
- Aha, gerai sakai, - galiausiai atsitokėjo ir atsakė į Aurio pasiūlymą. Priėjo prie kitoje pusėje esančių šakų. Čia jos buvo kiek retesnės, tad ir prasibrauti lengviau. - Galiu šį kartą pabandyti pirmas, - pridūrė Dafydd ir sulindo į krūmą. Visai nesunkiai atsidūrė kitoje pusėje ir pranešė:
- Viskas labai paprasta, galite eiti.

[Auris Senkleris]

Nelabai ilgam bepadėjo ta beždžionė. Bet Auris tikrai negalėjo duoti lazdelės berniukui. Ką gali žinoti ką iškrės lazdelė net Hogvartsui tinkamo amžiaus nesulaukusio berniuko rankose. Be to labai liūdno, emocijų užvaldyto berniuko.
- Atsiprašau, bet tikrai negaliu tau jos duoti. Geriau eikim. - Ši išvyka buvo labai kupina įtampos. Ne vien dėl Oliverio. Bet ir todėl, kad tai buvo pirmas Aurio ir Dafydd susitikimas po to pokalbio Kiškutyje. Auris nedrįso išsakyti savo minčių apie Oliverį ir gal net patį Dafydd. Jam atrodė, kad jeigu draugas pasistengtų atrodyti geresnės nuotaikos, tai gal ir sūnus taip ja nepersisemtų. Bet tylėjo ir mintys liko tik jam.
Dafydd šį kartą praėjo pirmas ir trumpam jie vėl liko dviese su Oliveriu.
- Nori, padovanosiu tau kai ką magiško? Tą daiktą galima padalinti į dvi dalis. Galėsi vieną dalį atiduoti broliui, kai sugrįš. Nes jis tikrai sugrįš namo. - Mintis į galvą atėjo kaip visada spontaniškai. Tik jis ėmė svarstyti ar tikrai turi tą daikčiuką kuprinėje Ar teks Oliveriui atsiųsti per pelėdą.
- Einam. Galbūt lįsk tu. O aš eisiu paskui?

[Oliveris Llewellyn]

Ir tėtis, ir jo draugas ramino ir guodė. Bet nė vienas iš jų nesuprato, kaip liūdna. Auris sakė iš viso neturintis brolių ir seserų. Apie tėtį, tiesą sakant, Oliveris nežinojo, bet neabejojo, kad dvynio jis irgi neturi. Vadinasi, jie nežino, koks ryšys sieja jį ir Eliotą. Nežino, kaip jis dabar kenčia. Nuotykis su burtų lazdele padėtų, bet akivaizdu, kad niekam tai nerūpi.
- Gerai jau, - nykiai sutiko eiti toliau. Žiūrėjo, kaip tėtis dingsta, bet nepajuto įprastos baimės, kuri ištikdavo pametus mylimą žmogų iš akių. Dabar buvo pernelyg skaudu ir vieniša. Atsargiai pažvelgė į Aurį. Buvo smalsu, ar jis eis pirmas, ar vis dėlto pirmiau teks lįsti pačiam Oliveriui. Norėjo to paklausti, bet tėčio draugas jį pralenkė.
- O kada Eliotas grįš? - liūdnai paklausė. Žinoma, susidomėjo tuo magišku daiktu, tačiau dar magiškesni buvo žodžiai, sakantys, kad brolis kažkada ir vėl bus su juo. Tik tai turbūt įvyks labai negreit. Jis gal ir pražilti spės. Tai liūdino, bet berniukas stengėsi neberodyti. - Jeigu tai magiška, noriu, - droviai pridūrė.
Atsargiai žengė prie šakų, pro kurias ką tik pralindo tėtis. Išgirdo tiek jo žodžius, tiek Aurio pasiūlymą lįsti pirmam.
- Bet jeigu tu lįstum prieš mane, padidintum skylę, - neužtikrintai ištarė devynmetis. Dar pagalvojo, kad jam pralindus labai didelis ir aukštas Auris vis tiek gali užstrigti, bet nedrįso prieštarauti. Priėjo visai prie pat krūmo ir įkišo ranką. Atrodė, kad viskas išties nesudėtinga. Taigi pralindo pro skylę ir netrukus apsikabino tėtį. Nors jis ir nesuprato, kodėl taip trūksta Elioto, vis tiek buvo pats geriausias.
- Aš jau, - pranešė, tačiau turbūt tą padarė pernelyg tyliai, kad kitoje krūmo pusėje esantis tėčio draugas jį išgirstų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliverio nusivylimas tiesiog draskė širdį. Šiuo sunkiu laikotarpiu jie turėtų palaikyti vienas kitą. Būti šalia ir padėti. Bet kažkodėl viskas klostėsi taip, kad tėvas tik dar labiau kankino savo berniuką, o jo liūdesys ir skausmas draskė širdį pačiam. Situacija atrodė beviltiška, ir Dafydd jau gailėjosi, kad įtraukė Aurį į šitą reikalą. Jo visai nekaltino, kad nuvylė Oliverį. Pats turėjo pagalvoti, kad jis būtinai norės kerėti. Reikėjo tai apgalvoti iš anksto. Draugas parodė magiją, kuri bent jau trumpam mažylį pradžiugino. O štai tėvas buvo toks niekam tikęs, kad nesugebėjo numatyti, kas bus po to.
Pralindęs į kitą pusę pradėjo svarstyti, kaip sūnus jaučiasi dabar. Kartais jis atrodė esąs pernelyg jautrus ir prisirišęs prie tėvo. Ar dabar neišsigando likęs vienas? Ir iš viso - ar per tuos pusantrų metų, kurie jam liko iki Hogvartso, jis užaugs pakankamai, kad būtų pasiruošęs tokiam ilgam laikui palikti namus? Tai, ko gero, gąsdino labiausiai. Gal net labiau nei neaiški Elioto situacija ir nežinia, koks jis grįš iš Amerikos. Oliveris tikrai dar negalėtų vykti į mokyklą.
Su nerimu stebėdamas krūmą pagaliau pamatė lendantį sūnų. Švelniai nusišypsojo jam ir netrukus gavo apkabinti. Iš karto pasidarė geriau. Kurį laiką nieko nesakė, bet galiausiai tyliai paklausė:
- Kaip nuotaika? Ar ne per daug nusiminei?
Gal klausimai ir buvo pernelyg atviri, bet Dafydd nežinojo, kaip jam reikėtų bendrauti. Ką daryti, kad sūnus pasijustų geriau. Jis tokiai situacijai tragiškai nebuvo pasiruošęs.
- Auri, mes tavęs laukiame, - garsiau pašaukė, kai berniukas tyliai informavo draugą, kad jis jau gali lįsti į tvorą. Auris buvo aukštesnis ir platesnių pečių, bet Dafydd tikėjosi, kad jis tam krūme neužstrigs. Jį traukti iš tvoros dabar visai nebuvo energijos.

[Auris Senkleris]

- Po savaitės. Septynios dienos, ir brolis bus namie Oliveri. - Nejau berniukui tikrai atrodo, kad brolio gyvenime nesulauks. O jei sulauks, tai po nežinia kiek laiko. Bet juk jis žino, kad po savaitės Eliotas grįš. Auriui atrodė, kad apibrėžtas laiko tarpas padės laukti ramiau. Kai žinai kiek laukti, galima ramiai tai ir daryti.
- Magiškas. Yra tokie veidrodėliai. Vieną turi vienas žmogus, kitą kitas. Ir tada jie gali kalbėtis ar matyti vienas kitą net būdami toli. Ir jeigu dar kada nors kitą kartą tektų išsiskirti ilgesniam laikui, galėtum bet kada susisiekti su broliu. - Jis turėjo kiek kitokį veidrodėlį. Dažniausiai jie iškart būna du. O Auris turėjo vieną, kurį reikėjo tam tikrais kerais padalinti. Pirko seniai dar tada, kai nedirbo mokykloje ir kai keliaudavo. Tai buvo nedidelis veidrodėlis senoviškai atrodančiame rėmelyje ir Auriui buvo reikalingas kaip gražus daikčiukas kolekcijai. Bet dabar atsirado kur jį panaudoti.
- Nemanau,kad čia turiu jį. Bet atsiųsiu per pelėdą gerai? - Dabar gailėjosi, kad anksčiau nesugalvojo Oliveriui duoti to veidrodėli. Aišku ir negalėjo, juk buvo nusprendęs dingti iš Dafydd gyvenimo. O ir Eliotas kažin ar būtų ėmęs antrą veidrodėlio ppusę. Juk pyko. O dabar gal bus jam viskas gerai ir norės imti iš Oliverio antrą veidrodėlio dalį.
Auris palaukė, kol Dafydd pasakė, kad gali eiti. Šį kartą paprastai pralindo. Net lengvai.
- Tikrai čia daug plačiau. Einam?

[Oliveris Llewellyn]

Septynios dienos buvo ištisa amžinybė. Suaugusieji gal ir galvoja, kad toks laikas yra trumpas, bet devynerių berniukui savaitė buvo niekada nesibaigsiantis terminas. Brolis jį paliko. Bet apie tai Oliveris nieko nebesakė. Brolių ir seserų neturinčiam tėčio draugui nėra šansų jį suprasti.
- Oho, - sumurmėjo berniukas, kai Auris pradėjo pasakoti apie tą daiktą. Negi tikrai tėčio draugas atiduos jam tokį brangų daiktą? Jis labai domino, bet labai jau drovu sutikti. - Jeigu tėtis leis, - priėmė sprendimą Oliveris, o netrukus jau buvo pas tą tėtį ir galėjo jo atsiklausti. Bet kažkodėl pasidarė nejauku, tad jis tylėjo, tik glaudėsi prie mylimiausio žmogaus.
- Pasiilgau Elioto, - tyliai atsakė į klausimus ir kiek padvejojęs pridūrė: - Ir aš noriu namo...
Žinojo, kad brolio ten neras, tačiau galbūt mažieji broliukai ir sesutė sugebės šiek tiek paguosti. Nors Auris labai patiko, jis buvo suaugęs ir rimtas. Hannah ir David tikrai linksmesni už jį. Bet prašyti tėčio draugo, kad leistų eiti namo, devynmetis pasidrovėjo, tad taip daugiau nieko ir nepasakęs liko stovėti apsikabinęs tėtį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Glausdamas prie savęs sūnų Dafydd stengėsi nuvyti bet kokias blogas mintis į šoną, bet sekėsi labai jau sunkiai. Tiksliau, visai nesisekė. Teko savęs klausti, koks iš jo tėvas, jeigu guosti sūnų tenka pašaliniam žmogui. Net jeigu tai yra vienintelis draugas, Auris vis tiek nėra šeimos narys. Šis darbas priklauso pačiam Dafydd, ir jis neturi teisės galvoti apie tai, kad pernelyg pasiilgo mylimosios.
- Suprantu tave, sūnau. Bet mes čia tam ir atėjome, kad šiek tiek prasiblaškytume, - kalbėjo su berniuku, bet tada išgirdo labiausiai gąsdinantį prašymą. Na, grįš jie namo, bet ar bus geriau? Atrodė, kad tada Oliveris užsidarys kambaryje ir paprasčiausiai verks. Ir ką pasakys Auris? Nebūtų keista, jeigu pareikštų esą jie pernelyg jautrūs? Jis niekada taip nemylėjo mintyse pats save teisino Dafydd, bet Oliveriui kol kas nieko nesakė apie keliavimą namo. Norėjo pirmiau sužinoti draugo nuomonę. Laimei, jis nesunkiai pralindo pro tvorą, tad buvo galima eiti toliau. Vis dar laikydamas apkabinęs Oliverį Dafydd ėjo pirmyn ir gana nesunkiai rado išėjimą iš labirinto. Dabar reikėjo spręsti ką daryti.
- Ar tikrai nori namo? - tyliai paklausė sūnaus, bet neabejojo, kad jis neapsigalvos. Taigi pradėjo ieškoti žodžių, kuriais galėtų tai pranešti Auriui. Ką gali žinoti, gal draugas suplanavo praleisti čia visą dieną. Kita vertus, kažin ar jam labai smagu čia būti, kai abu Llewellyn labai jau aiškiai yra visai be nuotaikos. Et, jeigu Mayra būtų šalia, gyvenimas būtų žymiai paprastesnis...
- Auri... - kiek neryžtingai kreipėsi Dafydd. - Oliveris norėtų grįžti namo. Ar per daug neįsižeisi, jeigu mes keliausime? Abu jaučiamės kaip nesavi...
Kiek nepatogu apie tai kalbėti su draugu, bet nebuvo kitos išeities. Jeigu Auris iš tiesų yra jo draugas, supras.

[Auris Senkleris]

- Gerai. Tai paklausim tėčio. - Auris lengvai atėjo pas juos per tą plyšį. Nuotaika tvyrojo tokia, lyg kas būtų miręs. Ir vėl norėjosi pasakyti Dafydd, kad jis bent galėtų apsimesti linksmu. Nejau nemoka? Kaip Oliveris gali pasidaryti linksmesnis, jeigu ir pats Dafydd atrodo visai depresuotas. Na aišku nerimauja. Normalu. Pasiilgo žmonos, sūnaus. O kas būtų, jei tektų išsiskirti ilgesniam laikui? Kai vaikai žiobarų vaikai suserga kokia rimta liga kartais reikia ilgam išvykti į kitą šalį. Vienas išvyksta, kitas lieka su kitais vaikais ar šiaip dirba. O čia pora savaičių. Jau beveik žiojosi kažką tokio pasakyti, norėjosi Dafydd pažadinti iš tos niūrumos. Bet vėlgi neišdrįso nieko pasakyti. Atrodė, kad taip jie tik susirietų ir viskas tuo pasibaigtų. Tai ar verta?
- Dafydd, ar galiu atsiųsti Oliveriui susisiekiantį veidrodėlį? Paskui galėsi padalinti jį kerais. Surašysiu tuos kerus. Kai Eliotas grįš vienas galės turėti vieną veidrodėlio pusę, o kitas antrą. Ir taip galės bet kada susisiekti. - Jie rado išėjimą iš labirinto. O tada pasidarė aišku, kad tuojau reikės traukti namo.
- Viskas gerai. Tik pasistenkit prisiminti, kad liko savaitė ir vėl visi būsit kartu. - Ar grįžimas namo gera idėja? Bet ir būvimas čia nepadeda.
- Tai iki kito susitikimo. Susirašysim gerai? - Atsisveikino ir visi patraukė link išėjimo.
Auris ėmė įsivaizduoti ką galėtų padaryti, kad ta laukimo savaitė taptų bent kiek linksmesnė. Tą savaitę jis žinoma nusiųs veidrodėlį. O kartu ir visokių kitokių dalykų. Tai ką nors skanaus vaikams. Tai dėlionę su prierašu.

Smagiam vakaro ar dienos praleidimui.

Juk Dafydd ir jo vaikai galėtų dėlioti kartu ir galbūt bent kiek užsimiršti. Žodžiu tą savaitę siuntė jiems visokių smulkmenų ir vis ką nors prirašinėdavo.

[Juzefas Levinsas]

Ne taip ir seniai, prieš geras porą savaičių, prasidėjo atostogos. O Juzefas nemažai galvojo apie tą mergaitę, Leticiją. Na ir kas, kad Auris išsiuntė jos įtėviams grasinantį laišką? O jeigu jie išmetė ją iš namų?
Juzefą slėgė daug nemalonių minčių. Galvojo jis ir apie Walguną. Laukė rugpjūčio galo, kol sūnus, kaip visada, atvažiuos pas jį. Bet kaip bus kitais metais? Ar buvusioji leis Walgunui vasarą praleisti su beplaukiu? Taip juk būtų sąžiningiausia. Tada juk ji galės gyventi su sūnumi visus mokslo metus.
Iš kitos pusės, buvusi neturės teisės Walgunui nieko uždrausti. Juzefas tiesiog negalėjo suvokti, kad jo vaikas žengia į pilnametystę. Buvo baisu. O jeigu jis tiesiog nenorės atvykti ilgesniam laikui pabūti pas tėtį? Dar visi metai. Iki tos akimirkos dar visi metai, stengėsi raminti save mintyse vyras.
Leticijai laišką parašė kur kas anksčiau nei ketino. Plikis žinojo, kad Mendel nėra namuose. Pirmadienis, jie darbe. Profesorius atvyko iki jų namų. Oru perkėlė save ir Leticiją į pramogų parką. Pasirinko šią vietą, nes joje yra veiklos. Iš pradžių galvojo keliauti į tą atrakcionų parką, kuriame buvo su mokiniais rugsėjį. Tačiau nusprendė pasirinkti kitą, nes anas kėlė ne kokius priesiminimus. Vis tik tą kartą Leticija bandė pabėgti. Tad galbūt ir jai nesinorėtų atsidurti toje pačioje vietoje. Be to, šis parkas siūlė įvairesnių pramogų. Galima buvo ir filmą pažiūrėti, ir žirgais pajodinėti. Jie galės pasikalbėti, bet jei pritrūks žodžių, galės sutelkti dėmesį į kažkokią veiklą, ar ne?
- Taigi, - pasakė Juzefas. - Ką pirmiausia norėtum nuveikti? - paklausė žiūrėdamas į gautą žemėlapį, jie abu su Leticija gavo po tokį, kai Levinsas nupirko bilietus.
Nors ir tiesų norėjo paklausti, kaip sekasi namuose. Tačiau nusprendė to taip iškart nedaryti.

[Leticija Mendel]

Letė kosėjo ir trypčiojo po tos keistos kelionės oru. Baisiai nemalonus jausmas. Kai praėjo pasijuto dar nejaukiau. Išvis jautėsi labai keistai. Sutiko vykti kur nors, gautas laiškas pradžiugino. Bet kai atėjo susitikimo diena gėdijosi ir nežinojo nei kur akis dėti.
- Tai, kad nežinau. Jūs rinkitės. - Ar man užteks pinigų? Turėjo tuos, kuriuos taupė. Kuriuos gaudavo per gimtadienius ir Kalėdas ir panašiai. Dabar neliko kam taupyti. Todėl pasiėmė juos į parką. Juk neleis už save mokėti nepažįstamam žmogui. Tai yra jis jau sumokėjo, pirko bilietus. Gal už juos ir pakaks, o jeigu jie eis valgyti ar pirks dar ką papildomo ką ji tada darys?
- Aš jums gražinsiu pinigus. - Pridūrė dar. Dėl šito ketino jei reikės ir pasiginčyti.
Parkas atrodė labai įdomus. Grifiukė ir akimis negalėjo jo aprėpti toks didelis buvo. Norėjo išbandyti milijoną dalykų. Bet negalėjo dabar imti diktuoti kažkokių norų. O dar reikėjo įtilpti į turimą biudžetą.
Ir kodėl sutikau kažkur eiti? Gal reikėjo nesutikti. Dabar visai nežinojo kaip elgtis. Bilietas leis eiti į atrakcionus, bet ar į visus ji nežinojo.