[Auris Senkleris]

Jau iš pradžių viskas ėjosi kitaip. Auris nebuvo tikras ar dėl to, kad Dafydd galvoja apie Eliotą ir savo žmoną, kurie turėjo išvykti. Ar dėl to, kad dabar tarp jų tvyrojo jo paties prišaukta įtampa.
- Gerai, galim eiti ten. Pakilę galėsime viską apžiūrėti. - Sutiko raudonplaukis. Norėjosi plačiau pakalbėti su Dafydd apie Elioto išvykimą. Bet kita vertus klausinėti atrodė kažkaip nejauku. O kažkada būtų ramiausiai paklausęs ir Dafydd turbūt būtų jam papasakojęs apie visą tai plačiau.
- Dafydd, - Šūktelėjo jį, kad neatsitrenktų į kažkokią moteriškę.
Auris ėmė vytis Oliverį. Jam pasirodė baisiausiai keista, kad berniukas pasirinko šią pramogą. Gal nebūtų stebėjęsis, jei tai būtų Elioto pasirinkimas.
- Gal pirma pažiūrėk kaip viskas vyksta ką? Jie labai greiti ir statūs. - Pasakė prisivijęs berniuką. Norėjo jais pasivažinėti, labai. Bet jam atrodė, kad Oliveriui gal nelabai tai patiktų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko, gero, iš viso šito skaudžiausia buvo tai, kad jie aiškiai prarado bendravimo laisvumą. Dafydd nežinojo, kaip kalbėti. Ar iš viso reikia kalbėti. Ir, deja, atrodė, kad ir Auris jaučiasi panašiai. O gal tik šiaip nerado ką pasakyti? Bet paprastai būtent jis būdavo tas, kuris plepa ir inicijuoja pokalbius. Velsietis būdavo tas, kuris mielai išklauso, o pats atsiveria tik gerokai stumtelėtas. Ar verta kovoti dėl šitos draugystės? Vylėsi šituos atsakymus gauti kiškutyje, tačiau ir toliau nieko nežinojo. Tai labai slėgė.
- Ačiū, kad sutikai ateiti, - tyliai pratarė, kai Auris neprieštaravo pakilti į apžvalgos aikštelę. Viduje vylėsi, kad tai padės draugui pradėti šnekėti. Norėjosi kažko. Galbūt kad jis paklaustų, kaip sekasi. Ar pasakytų kažką, kas parodytų, kad jų draugystei viskas dar gali būti gerai.
Moters, į kurią vos neatsitrenkė, nebuvo pastebėjęs, tad Aurio kreipinys kiek nustebino. Galiausiai supratęs, kas čia įvyko, pažvelgė į draugą ir pabandė dar kartą:
- Šiomis dienomis aš labai išsiblaškęs.
Gal bent tai padės pasikalbėti? Gal pavyks padaryti kažką, kad ir Oliveris pasijustų geriau? Jis, tiesa, gerokai nustebino, nes jau skuodė amerikietiškų kalnelių link. Pasidarė smalsu, ar berniuką taip paveikė žodis "amerikietiški", ar kodėl jis tap norėjo būtent šios pramogos, bet kol kas teko tiesiog lėkti iš paskos. Laimei, Auris irgi nesnaudė, o tai Dafydd patiko. Kažkas, kas tarp jų buvo, turbūt tebėra gyva.
- Nueisime čia paskui, gerai? - pratarė sūnui. - Gal tikrai geriau užkilkime į viršų, ten viską apžiūrėsime ir išsirinksime geriausią pramogą. Kaip sakai, Oliveri?
Žinodamas, koks jis pasidarė jautrus, atsitūpė šalia ir atidžiai stebėjo tokį brangų veidą. Anksčiau šis berniukas tikrai nebūtų prieštaravęs, bet kas žino, kas bus dabar? Per tas dienas viskas pernelyg pasikeitė, taip pat ir jis pats.

[Oliveris Llewellyn]

Būtinai aplankys šitą pramogą ir praleis čia visą dieną. Tik taip atsidurs arčiau mamos ir brolio. O tada gal pagaliau nustos taip skaudėti viduje. Tik kažin ar Eliotas jo bent kiek pasiilgo? Ar bent prisimena? Šito būtinai paklaus tėčio, bet padarys tą kitą kartą. Galbūt kai jie bus namie. Arba bent jau negirdės Auris. Prie jo kalbėti apie brolį buvo šiek tiek nejauku.
Bet kažkodėl ir tėtis, ir jo draugas nepritarė pasirinkimui. Tai Oliveriui nepatiko. Negi jie nesupranta, kaip jis pasiilgo savo brolio?
- Bet aš noriu į Ameriką, - pasiskundė, kai Auris pasiūlė paveikti kažką kitką. Priėjęs tėtis kalbėjo tą patį, ir netrukus iš akių pasipylė ašaros. Devynmetis negalvojo, kad neturėtų taip elgtis, kad jau yra per didelis. Tiesiog verkė ir galiausiai puolė tėčiui į glėbį.
- Bet man... Reikia... Elioto, - tarp kūkčiojimų išspaudė berniukas. Apsivijo mylimą žmogų rankomis, tačiau atrodė, kad net ir jis nieko nesupranta. Taip, jam be mamos sunku, bet visai nenori atsidurti pas ją. Kažkas čia buvo ne taip, taigi Oliveris tik sriūbavo ir daugiau nieko nebesakė. Buvo nusivylęs viskuo, taip pat ir tėčiu.

[Auris Senkleris]

- Ačiū, kad pakvietei. - Atsakė jis. Gal visgi reikėjo pagalvoti kaip jie bendraus susitikę. Regis ėmė ir sugrįžo į laikus, kai tik ką susipažino.
- Galvoji apie Eliotą ir Mayra? Sunku dabar. Gaila, kad negalėjot išvykti visi. Bet jie juk sugrįš. Ir gal viskas bus tik geriau. - Pabandė imti kažką kalbėti po to, kai Dafydd vos neatsitrenkė į tą ne vietoje pasipainiojusią moteriškę.
Oliveris labai jautriai sureagavo į savo brolio išvyką. Net atrakcionai jam jį priminė. Auris trumpai pastoviniavo galvodamas ar jam reikia ar gali kištis. Ar dar gali. Juk kažkada turbūt galėtų pabandyti kažką pasakyti. O dabar kaip? Bet jeigu visgi Dafydd nutarė jį pakviesti, tai galima bandyti. Galima vėl bandyti grįžti į tai, ką jie turėjo prieš beveik metus. Taigi jis pritūpė kur stovėjo. Kad visi būtų viename lygyje.
- Oliveri, tie kalneliai labai greiti ir baisūs. Ir nuo jų gali supykinti. Jei pasiilgai brolio, Amerikos galime paieškoti ir kitur. Gal rasime kokių suvenyrų, ir kitokių atrakcionų, kurie kažkaip siejasi su ta šalimi. O paskui galėsime pavalgyti kokių nors tradicinių amerikietiškų patiekalų. Čia tikrai kažką rasime.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris uždavė klausimą, tačiau nebuvo visai aišku, ar jam tikrai labai rūpi. Gal tai tebuvo iš mandagumo užduotas klausimas? Bet jis čia atvyko, kai galėjo pasakyti neturintis laiko. Norėjosi tikėti, kad draugystė grįš į senas vėžes.
- Galvoju nuolat, - atsiliepė. Sakyti, kad neapkabinęs savo mergaitės negali užmigti, nenorėjo. Tai atrodė pernelyg intymu ir asmeniška. Ko gero, to nebūtų sakęs net ir pasiplaukiojimo toje upėje metu, ką jau kalbėti apie dabar, kai viskas vis dar buvo visai neaišku. - Be to, nesitikėjau tokios Oliverio reakcijos, tad prie visko prisideda ir nuolatinis nerimas dėl jo.
Čia Dafydd staiga sustojo. Norėjo kalbėti toliau, pasisakyti, kad ir pats eina iš proto. Bet nebežinojo, ar gali pasitikėti draugu. Taigi nebesakė nieko. Tuo labiau, kad netrukus teko gelbėti Oliverį. Dėl jo darėsi vis neramiau - argi beveik dešimties metų berniukas tikrai galvoja, kad amerikietiški kalneliai padės jam atsidurti arčiau brolio? Ar tai nėra kažkokia beprotybė?
- Oliveri, tavo brolio ten nėra. Tai tik atrakciono pavadinimas, - bandė nuraminti sūnų Dafydd, neįsivaizduojantis, kodėl kalneliai pavadinti būtent amerikietiškais. Vylėsi, kad Auris tą žinos, tad jo paklausė: - Gal tu žinai, kodėl jie taip vadinami?
Atsistojo pakeldamas sūnui nuo žemės ir tiesiog glaudė jį prie savęs. Tikrai nesijautė esąs pasiruošęs tokiems išbandymams. Ir turėjo tai padaryti vienas, be Mayros. Jautėsi esąs per silpnas. Tiesą sakant, toks ir buvo ir už tai savęs nekentė.
- Ar tikrai nori ten? Gerai Auris sako - nuo to atrakciono gali pasidaryti negera. Ar tikrai nenori pradėti nuo ko nors ramesnio? Jeigu nori, galime iš tiesų paieškoti Amerikos. Ak, Oliveri...
Paskutiniai žodžiai atskleidė didelį skausmą. Dafydd tiesiog plyšo širdis. Matyti tokį sūnų buvo be proto sunku. Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad nežinojo, ar gali tuo pasidalinti su šalia esančiu žmogumi.
- Viskas labai sudėtinga... - tiesiog sumurmėjo velsietis ir vylėsi, kad sūnus leis pakilti į apžvalgos aikštelę. Žvilgtelėjo į Aurį bandydamas pasakyti, kad jeigu Oliveris sutiks, nedvejotų ir eitų ten, kur bus galima apsižvalgyti.

[Oliveris Llewellyn]

Pasirodo, jo niekas nesupranta. Tai, kad Eliotas niekada negrįš namo, buvo labai skaudu ir sudėtinga. Visai nesvarbu, kad kartais bijodavo brolio. Dabar Oliveris padarytų bet ką, kad tik Eliotas sugrįžtų. Bet nei tėtis, nei Auris to nesupranta.
- Man nereikia Amerikos. Man reikia brolio, - kūkčiojo tėčio glėbyje. Kodėl visada toks protingas ir smagus jo draugas dabar kalba kažkokius keistus dalykus? Bet pagaliau pavyko šiek tiek atsitokėti, tad pakeltas nuo žemės berniukas atsuko nuo ašarų šlapią veidą į Aurį.
- O ten bus daug triukšmo? - nejaukiai paklausė. Kad ir kaip pasiilgo Elioto ir nuolat galvojo tik apie tai, triukšmo baimė niekur nedingo, tad dabar devynmetis nuoširdžiai bijojo. Pasimuistė prašydamas tėčio nuleisti jį ant žemės.
- Gerai, galime užkilti į tą aikštelę, - dar sumurmėjo berniukas. Garsiai to nepasakė, bet vylėsi, kad pakilus aukštai pavyks pamatyti Eliotą ir mamą. Gal bent tada jis pasijus bent kiek geriau, ir tėčio nesupratimas nustos taip labai skaudinti.

[Auris Senkleris]

- Tai turbūt ilgiausias jūsų išsiskyrimas per daug metų ar ne? Ir dar ta išvykimo priežastis kelia nerimą. Bet reikia pasistengti nusiteikti, kad tai į gerą. Kad kai jie grįš viskas bus geriau. Dabar verta truputį pakentėti dėl to, kad paskui būtų geriau. - Auris nežinojo kaip bus. Niekas nežinojo ar ta išvyka duos kažkokių vaisių. Bet geriau atrodė galvoti, kad Elioto pykčio problema susitvarkys. Ar bent jau jis išmoks tai kontroliuoti.
- Bet juk Oliveris žino kodėl jie išvykę ar ne? Gal praeis truputis laiko ir jam bus geriau. Turbūt taip toli nuo brolio ir mamos jis dar niekada nebuvo? - Oliveris buvo išties jautraus būdo. Ir dar tos baimės. Auriui atrodė, kad jam reikia laiko, daugiau nei bet kuriam kitam žmogui, kad nuslūgtų ilgesys ir nerimas.
- Ten žmonės klykia. Nes kaip sakiau atrakcionas greitas, staigus. Taigi triukšmo tikrai gali būti nemažai. Einam verčiau pasižvalgyti. - Jam tikrai atrodė, kad toks atrakcionas kaip amerikietiškieji kalneliai išgąsdins Oliverį. O tada jis išvis nenorės kažkur eiti.
- Nežinau kodėl taip yra. - Atsakė jis Dafydd. Auris atsistojo. Pasirengė eiti prie apžvalgos rato.
- Pakilsime aukštai ir galėsime apžvelgti visą šitą puikų parką.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gėdos nejuto. Prie bet kurio kito žmogaus raminti taip verkiantį beveik dešimties metų sūnų būtų gėda, tačiau ne dabar. Tai leido patikėti, kad jo ir Aurio draugystė grįžta į senas vėžes. Kad ir kaip skaudėjo širdį, nes trūko mylimosios ir Elioto, dabar Dafydd pasijuto šiek tiek geriau. Tuo labiau, kad draugas kalbėjo kaip tik tai, ko ir reikėjo.
- Po to, kai... Pradėjome bendrą gyvenimą, tik vieną kartą teko išsiskirti ilgesniam laikui, - paaiškino Dafydd, nors priežasties, kodėl taip buvo nutikę, neaiškino. Ne Aurio tai reikalas, nors ir laiko jį draugu. Be to, Mayros laikas ligoninėje buvo labai seniai. Dabar viskas buvo kitaip. - Kaip žinai, man trūksta pasitikėjimo savimi. Pasirodo, vis dar bijau, kad ji mane tiesiog paliks.
Dabar kalbėjo visai tyliai. Tai, kad galėjo kalbėti, džiugino, bet vis dar buvo nejauku. Bandė save įtikinti, kad viskas gerai - Auris atėjo čia, kad susitiktų su jais. Ir vis tiek kol kas negalėjo kalbėti kaip anksčiau.
- Žino, bet emocijos ima viršų. Kai pasakiau, kad mama ir brolis išvyks, jis reagavo visiškai ramiai, - atsakė į klausimą ir nuleido berniuką ant žemės. Bet vis tiek laikė jį už rankos. Atrodė, kad jeigu jis vėl pasileis lėkti, jo nebesugaus.
Galiausiai visi draugiškai priėmė sprendimą pradėti nuo apžvalgos aikštelės. Gal tai ir gerai - visokiems judriems atrakcionams ar pramogoms Dafydd tiesiog neturėjo energijos. Žinojo, kad čia yra ir arklių, bet bijojo juos ir minėti. Prisiminė tą kartą, kai plaukiojo valtele. Kol draugystė kaba ant plauko, geriau nerizikuoti.
- Ką gi, eime, - ištarė velsietis ir nusivedė sūnų laiptų link. Abu buvo pervargę, bet Oliveriui teks užlipti pačiam. Nešti jau didelio sūnaus nebuvo jėgų. Pradėjo lėtai lipti į viršų, bet spėjo, kad Auriui tai gali būti nuobodu. Jautėsi tarsi koks senelis.
- Jeigu nori, gali mus pralenkti, - kiek susigėdęs sumurmėjo draugui. Kažin ar jis supranta tą siaubingą nuovargį, kurį jaučia abu Llewellyn.

[Oliveris Llewellyn]

Devynmetis berniukas glaudėsi prie tėčio ir, atrodė, niekada jo nepaleis. Tik taip galima ištverti tą baisų laikotarpį, kol mama ir Eliotas yra labai toli. Bet ar jie tikrai grįš? Atrodė, kad Oliveris yra paliktas likimo valiai ir daugiau niekada negalės apkabinti mamos ar pasakyti broliui, koks jis yra reikalingas ir svarbus.
Tėtis ir jo draugas kažką kalbėjosi, bet Oliveris nekreipė dėmesio. Buvo taip liūdna, kad nesinaudojo proga pasidžiaugti tuo, kad leidžia laiką su šiuo šauniu žmogumi. Norėjo tiesiog pasikalbėti su Eliotu. Bet jis buvo siaubingai toli.
- Aš nenoriu klykiančių žmonių, - skubiai pareiškė berniukas ir įsitvėrė tėčio rankos. Mielai liks su juo - gal tada ir brolis atsiras? Taigi šiek tiek aprimęs nuėjo prie reikiamų laiptų ir pradėjo lipti į viršų. Norėjosi užbėgti greičiau, bet kažkodėl visai nebuvo energijos. Taigi kojas kilnojo visai lėta ir galiausiai gailiai ištarė:
- Aš pavargau.
Vis dėlto pavyko užlipti ir prieiti prie krašto. Pavojus nukristi negrėsė, tad galima ramiai žvalgytis.
- Kurioje pusėje yra Amerika? - paklausė tėčio ir jo draugo. Ir vėl vylėsi pamatyti mamą ir brolį.

[Auris Senkleris]

- Tai va. Jei per tiek laiko išsiskyrėt tik vieną kartą. Tai turbūt nekeista, kad dabar jautiesi išsibalansavęs ir kaip nesavas. - Abu jie šiandien atrodė visai ne kaip. Ir tik dabar Auris suvokė, kad šitą išvyka tikrai nebus paprastas pasibuvimas atrakcionų parke. Bet ką gi. Jis jau tikrai pasistengs bent kiek prasklaidyti šitą įtampą.
- Baik jau Dafydd. Ji išvyko su vaiku, dėl jo problemų. Jai tikrai ne tokie dalykai manau galvoje. Neužsileisk šitai minčiai. Prabėgs truputis laiko ir abu sugrįš. - Jie pagaliau pradėjo lipti laiptais. Oliveris ir Dafydd atrodė visai prastai. Žiūrėdamas į juos Auris galvojo apie tai kaip Oliveris keliaus į Hogvartsą. Tai jam išties kėlė klausimą. Pasidarė kažkaip neramu. Oliveris atrodė visiškai priklausomas nuo savo tėvo. Nei nežinojo kaip visu tuo pasidalinti su Dafydd. O norėjo. Ar išvis turi teisę aiškinti jam tokius dalykus. Bet Auriui tikrai buvo neramu.
- Kodėl aš turėčiau jus lenkti? Atėjome čia kartu. - Ne, to daryti neketino.
Jie visgi užsilipo viršun ir sustojo prie krašto.
- Amerikos vis tiek iš čia nepamatysi. Klausykit Oliveri, Dafydd. Eliotas ir Mayra sugrįš. Žmonės kartais išvyksta ir sugrįžta. Dafydd, kiek laiko dar jie turėtų būti išvykę? - Senkleris galvojo ką dar pasakyti. Ką galėtų pasiūlyti.
- Ar susiskambinat su jais? Juk tu Dafydd ir Mayra turit telefonus ar ne? Tai juk galėtumėt susisiekti per kokią žiobarišką programėlę. Juk susiskambinę galėtumėt net matyti vieni kitus per kamerą. Galėtumėt pasikalbėti. Pavyzdžiui, vakarais. Taip ir laikas greičiau praeitų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris bandė raminti ir netgi kalbėjo logiškai. Bet buvo dalykų, kurių jis nei žinojo, nei būtų galėjęs suprasti. Kad ir to, kad Mayra jau dešimt metų yra Dafydd atrama gyvenime. Be jos jis išties jaučiasi kaip nesavas, tik nelabai norėjo draugui tą pripažinti. Paprastai žino, kad grįžęs namo galės ją apkabinti ir pabučiuoti. Dabar grįžęs namo turės pasirūpinti dar keturiais vaikais, kurie taip pat nori, kad mama grįžtų namo. Tiesą sakant, Mayrai išvykus vaikų staiga pasidarė labai jau daug.
- Bandau nepasiduoti, - tyliai ištarė Dafydd. - Bet mes su Oliveriu panašūs. Mus valdo ne protas ir racionalumas, o emocijos.
Pagaliau atsidūrė viršuje, ir Oliveris aiškiai vėl tikėjosi pamatyti mamą ir brolį. Nebūdamas itin geras geografas Dafydd negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą, bet mostelėjo ten, kur, jo nuomone turėtų būti Amerika.
- Manau, kad ji ten. Bet Auris gerai sako - mama ir Eliotas per toli, kad juos iš čia pamatytum. Bet tai nereiškia, kad jie negrįš, sūnau...
Buvo kiek gėda prieš draugą. Pradėjo atrodyti, kad visa šita užmačia yra klaida. Čia, viršuje, buvo tikrai gražu, tad galima bent pabandyti atsipalaiduoti. Apačioje matėsi gardas, kur jojančiųjų laukė keletas arklių.
- Pažiūrėk, Oliveri, ten arkliai, - parodė sūnui ir prisiminė tą kartą upėje, kai apie tai kalbėjo su Auriu. Dėl to pabijojo paminėti, kad jei berniukas norės, galės pajodinėti. - O štai ten kažkokių augalų labirintas. Kaip manai, ar būtų įdomu įeiti ir surasti išėjimą?
Pasirodė, kad Auris pradėjo šiek tiek nekantrauti. Galbūt jam išties nuobodu su įsitempusiais Llewellyn?
- Dar daugiau nei savaitė. Jeigu viskas gerai, ir jiems neteks užgaišti ten ilgiau, - atsakė į klausimą. - Bet jie negali užgaišti. Jau vien dėl to, kad man daugiau atostogų niekas neduos.
Taip pabandė pajuokauti, bet turbūt tiek jis pats, tiek Auris suprato, kad Mayrai ir Eliotui užtrukti ilgiau nei planuota negalima ne dėl Dafydd atostogų.
- Taip, susiskambiname, ir tai yra tikra palaima, - tęsė. - Bet... Man jos trūksta šalia, jei supranti, ką turiu omenyje.
Dabar dar labiau panoro priglausti savo mergaitę. Bet ji buvo toli, o pačiam reikėjo pagaliau imtis pramogų.

[Oliveris Llewellyn]

Nieko nesinorėjo daugiau nei pamatyti brolį ir pasakyti jam, kad pasiilgo. Tada dar apkabinti mamą ir pasakyti jai, kad ji pati geriausia. Bet dabar jie buvo taip toli, kad nesimatys net nuo šio aukšto bokšto. Tai nuliūdino.
- Bet... - sumurmėjo Oliveris, bet daugiau nieko nepasakė. Buvo tikrai liūdna, tad net ir susitikimas su tėčio draugu nelabai tedžiugino. Tiesa, bent jau arkliai sudomino, tad devynmetis priėjęs įsispoksojo į juos.
- O galėsime pajodinėti? - viltingai paklausė. Žinojo, kad kai kurie žmonės tą mėgsta, bet dar neteko išbandyti pačiam. O jeigu šiandien pajodinės, galės vėliau pasigirti Eliotui. Jeigu tik jis kada nors sugrįš.
- Noriu į labirintą! - staiga entuziastingai sušuko, bet labai greitai nutilo. Kažko išsigando. Vis dėlto suprato norintis kaip tik tos pramogos. Iš viršaus ji atrodė puikiai, tad neabejojo, kad ieškoti išėjimo bus tikrai įdomu. Žinoma, su Eliotu būtų dar geriau, bet kol norėjosi kažką veikti, Oliveris neketino gaišti.
- Eime, - nepaisydamas to, kad tėtis kalbasi su draugu, pasakė ir paėmęs už rankos pradėjo tempti laiptų link. - Eime! - paragino ir Aurį, tačiau staiga sustingo, lyg kas būtų panaudojęs kerus.
- Jie niekada negrįš... - tyliai ir liūdnai sumurmėjo. Vis dar norėjo eiti į labirintą, bet nuotaika ir vėl subjuro.

[Auris Senkleris]

- Jei kartais prireiks ko nors tai parašyk. Juk esi dabar vienas su vaikais. Nei nežinau kaip viską suspėji. - Pasiūlė. Būtų tikrai galėjęs nulėkti į parduotuvę ar nuvežti kurį nors į būrelį ar dar ką padaryti.
- Matai Oliveri, liko savaitė. Turi laiko ribą ir žinai kada jie turėtų grįžti. Ar turi kalendorių namie? Jame gali ženklinti kiekvieną praėjusią dieną. Tada matysi kiek jų liko. Jos greit ištirps. Ir dar gali susigalvoti ką nors, kad greičiau bėgtų laikas. Gali piešti po kokį piešinėlį per dieną. O gal net rašyti dienoraštį. Lyg laišką mamai ir Eliotui. Jei ką nors veiksi tos dienos greitai praeis. - Kas bus, jeigu Oliveris panorės pajodinėti? Jis ir paklausė apie žirgus. Na, jei jau stumiu praeitį šalin. Aš galiu. Aš galiu šitai padaryti. Ryžtingai pagalvojo Senkleris.
- Taip. Čia galima pajodinėti, o tu norėtum? - Aš tikrai galiu šitai padaryti. Dar kartą pagalvojo.
- Bet ji sugrįš Dafydd. O tada turėsi dar daugiau džiaugsmo. Kai Mayra vėl bus šalia. - Abu jie buvo tiesiog perėmę vienas kito nuotaiką.
Galbūt Auris ir išsigelbėjo nuo jodinėjimo. Oliverį sudomino augalų labirintas.
- Einam Paklaidžiosim. - Buvo pasiryžęs pajodinėti pirmą kartą po daugybės metų. Bet jei turėjo progą išsisukti ką gi. Bet berniukas staiga sustojo. Nors atrodė, jog tikrai norėjo greičiau nusileisti ir paklajoti.
- Aišku, kad jie grįš. Ir viskas bus kaip buvo. O gal ir dar geriau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris ir vėl pasiūlė pagalbą, o tai vertė jaustis dviprasmiškai. Velniškai norėjosi vėl juo pasitikėti. Vien tai, kad jis čia atėjo, reiškė daug. Ir vis tiek kažkas stabdė. Kažkodėl Dafydd tiesiog negalėjo grįžti į tai, kaip viskas buvo anksčiau tau.
- Ačiū tau. Turime auklę, kuri tikrai padeda, - pratarė, bet suprato, kad tai gali pasirodyti kiek nemandagu. - Bet jeigu ko prireiktų, turėsiu omenyje.
Auris drąsino Oliverį, ir netrukus jis tarsi pagyvėjo. Nebuvo visai aišku, ar tai susiję su žodžiais, bet pasidarė šiek tiek ramiau. Kartais atrodė, kad sūnaus apatija netrukus numarins juos abu.
- Manau, kad galima pajodinėti, - neužtikrintai ištarė. Šiek tiek bijojo išgąsdinti ar suerzinti draugą. Kad ir ką Auris tada sakė, jodinėjimas nebuvo lengva tema, ir Dafydd puikiai tą suprato. Laimei, netrukus viskas tarsi išsisprendė. Velsietis pasijuto tempiamas ir nuėjo paskui sūnų. Girdėjo Aurio žodžius, tad berniukui staiga sustojus atsisuko į jį.
- Taip, dėl šito esi teisus. Bet nieko negaliu padaryti - tiesiog beprotiškai laukiu, kada ji bus namie.
Deja, netrukus teko sutelkti dėmesį į Oliverį. Juo nuotaika ir vėl sugedo, o tai pradėjo vis rimčiau gąsdinti.
- Auris teisus, - pridėjo Dafydd. - Jie būtinai pas mus grįš ir bus pasiilgę. Bus labai smagu. Pamatysi. O dabar eime į labirintą, gerai?
Apkabinęs berniuką leido jam pabūti šalia, tačiau prie Aurio pernelyg ilgai gaišti nenorėjo. Draugui turbūt ir taip čia nelengva. Ko gero, nereikėjo jo kviesti, o pabandyti prablaškyti sūnų vienam.
- Na, eime, - pridūrė ir paėmęs sūnaus ranką nusivedė jį laiptais žemyn. Stengdamasis atrodyti užtikrintas žygiavo labirinto link ir jau netrukus darbuotojas parodė įėjimą.
- Sėkmės mums, - pabandė pajuokauti Dafydd ir žengė vidun.

[Oliveris Llewellyn]

- Bet savaitė yra labai daug! - liūdnai pranešė Oliveris nieko nesuprantančiam Auriui. Jis turbūt niekada nebuvo pasiilgęs jokio žmogaus. Jam niekada netrūko ko nors taip, kaip pačiam Oliveriui trūksta brolio dvynio.
- Ar tu turi brolį dvynį? - staiga paklausė.
Norėjosi ir prie arklių, ir į labirintą. Vis dėlto nutarė, kad jeigu nukris nuo arklio ir susižeis, į labirintą jau nepateks. Dėl to geriau pradėti nuo šios pramogos.
- Labirintas, - nykiai sumurmėjo berniukas, o jau netrukus tiek tėčio draugas, tiek pats tėtis bandė jį paguosti. Akivaizdu, kad jie abu nieko nesupranta. Jeigu pasidarys toks kvailas, jis visai nenori užaugti.
- Pažadi, kad jie grįš? - paklausė su ašaromis akyse žiūrėdamas į tėtį. Prisiglaudė ir tiesiog buvo kartu. Tiesa, jau netrukus reikėjo eiti žemyn, bet berniukas visai neprieštaravo tai padaryti. Kad ir kaip buvo liūdna, viduje tūnojo noras ką nors nuveikti. Taigi jis šiek tiek pralinksmėjęs žingsniavo paskui tėtį. Netrukus atsidūrė prie labirinto, kuris esant visai arti pasirodė esąs gerokai didesnis.
- Oho, - šiek tiek baugiai sumurmėjo berniukas, tačiau nesustojo - žengė žingsnį į priekį ir netrukus jau buvo tarp augalų.