0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius
  • *
  • 336
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #15 Prieš 2 mėnesius »
Kai jau atrodė, kad draugės niekaip nepavyks nuraminti, staigūs krūpčiojimai pamažu ėmė slopti. Spengiančioje šaltoje tyloje glėbys atrodė vienintelis realus dalykas, kai visa kita - tik vaizduotės vaisiai. Tai sustiprėjo pasigirdus jo vardo šnabždesiui ir atsakius į apkabinimą.
-Aš. - tarstelėjo, nenumanydamas, ką galėtų pridurti. Jautė, kaip širdies ritmas rimo, darėsi panašesnis į jo, o ne į išgąsdinto žvėrelio. Greičiausiai ir pats būtų tokiu pavirtęs, jei nebūtų girdėjęs apie žiobarų laisvalaikio pramogas. Turbūt tokiu atveju Sigurdas manytų, kad jiedu buvo pagrobti ir laikomi užrakintame kambaryje vien tam, kad kas nors sumokėtų išpirką ar paverstų vergais. Laimei, tai vyko tik alternatyvioje visatoje, o čia viso labo tereikėjo nusiraminti ir išdrįsti pakelti akis. Jis tai ir padarė, mat škotė ūmai atsiprašė, taip sudaužydama trapią tylą.
-Viskas g... - islandas bandė sakyti nuvalkiotą frazę, bet beveik iškarto sučiaupė lūpas, suvokęs, kaip kvailai tai skambės. Be to, draugė ėmė teisintis, aiškiai parodydama, kad viskas nėra taip tobula. Gal anksčiau tie paprasti žodžiai padėjo, bet dabar jai reikėjo kažko kito. O tai ir buvo problema, kurią jis karštligiškai mėgino išspręsti. Deja, garsai, skiemenys, o galiausiai sakiniai mintyse visiškai nesidėliojo, versdami jaustis jaunuolį  absoliučiu kopūstgalviu. Todėl beliko viena išeitis: daryti tai, ką mokėjo geriausiai - tylėti.  Ir, be abejo, laikyti glėbyje Deoiridh taip, lyg paleidus ją nebegalėtų funkcionuoti kaip žmogus. Tokioje būsenoje vaikinas pasitiko gana aktualų klausimą:
-Na... Šiaip mes patys turėtume surasti išėjimą... - abejodamas pratarė. Bijojo ją įbauginti, todėl iš karto įterpė dar vieną repliką. - Bet jei visai nesiseks, turėtų mus paleisti. Gal visai verta pabandyti?
Sigurdas pamėgino paraginti merginą bei netrukus išgirdo dar vieną atsiprašymą. O čia ir vėl nesuveikė jo smegenys, vietoje normalaus pokalbio pratęsimo tarp jų įspraudusios tylos sluoksnį. Absirobojo sumykęs kažką neaiškaus, sukdamas žvilgsnį šonan. Via dėlto viduje pulsavo švelni šviesa - šiaurietis džiaugėsi, kad buvo įvertintas. Ir ne tik dėl to. Regis, draugė jautėsi kur kas geriau.
-Būk šalia manęs ir tau nieko nenutiks. - tarstelėjo, nelauktai prisimindamas susitikimo pradžią. Tuomet būtent jam reikėjo peties, į kurį galėjo atsiremti, tačiau dabar buvo priešingai. Nors sielos gilumoje, žinoma, islandas nespėjo išgyti nuo žeidžiančios žinios, nebeketino rodyti to taip akivaizdžiai. Bene svarbiausia užduotis šią akimirką buvo užtikrinti Deoiridh gerovę. Juk viskas dar tik prasidėjo.
Neaiškioms švieselėms perskrodžiant tamsą Sigurdas pagaliau atsistojo bei kilstelėjo škotę. Tiesa, nė sekundei nepaleido jos rankos. Ne tik bijodamas dar vieno tokio priepuolio, bet ir taip įkvėpdamas sau drąsos. Minutėlę klaidžiojęs akimis jis pastebėjo vieną dalyką: labai trumpam visi margi taškeliai susitelkdavo viename taške. Kadangi daugiau nieko įtartino nepamatė, vaikinas nužingsniavo ten.
Toje vietoje buvo įtaisytas dar vienas mygtukas, bet taip gerai susiliejantis su siena, kad kelias sekundes jis abejojo, ar tiesiog nepasivaideno. Vis dėlto vietoje to, kad jį nuspaustų, atsisuko į draugę:
-Čia yra mygtukas. Gal galėtum jį paspausti?
Šviesiaplaukis nuoširdžiai tikėjosi sudominti ją ir įtraukti į žaidimą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 828
  • Varliokas
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #16 Prieš 2 mėnesius »
Deoiridh nejučia prisiminė, kaip anksčiau ją erzino ir trikdė tie vienažodžiai Sigurdo atsakymai. Vis dėlto dabar tai buvo kaip tik tai ir reikėjo, nors ji ir pati nesuprato, kodėl. Galbūt dėl to, kad tai tarsi įrodė: su ja išties yra tas žmogus, kurio reikia labiausiai. Norėjosi išsakyti, kaip yra gera žinoti, kad čia yra būtent jis, kokia yra dėkinga už viską, kaip džiaugiasi, kad Sigurdas, regis, žino, ką daryti toliau… Deja, visa tai sudėti į žodžius buvo nepakeliamai sunku. Deoiridh juto jau iššvaisčiusi savo susimovimų rezervą, tad tylėjo. Nenorėjo apsikvailinti dar labiau. Susitikimo pradžioje draugas ryžosi netiesiogiai paprašyti pagalbos. Argi ji gali dabar daryti tą patį? Labai norėjosi palaikyti Sigurdą, parodyti, kad visada bus šalia. Deja, dabar viskas buvo atvirkščiai.
- Esi buvęs tokioje vietoje? - pasmalsavo Deoiridh, nors balsas visai neparodė nė kruopelės entuziazmo. Eilinį kartą suprato, kiek daug prarado neturėdama normalios vaikystės. Galbūt visi šio parko lankytojai žinotų, ką daryti? Visai gali būti, kad tik ji yra kažkokia kvėša, nesuprantanti, ką čia reikia daryti. Tai privertė pasijusti dar blogiau, tačiau škotė tylėjo. Tai buvo labiausiai pasiteisinusi praktika šiandien, tad nebuvo prasmės kažką keisti.
- Žinau, kad nenutiks, - galiausiai ryžosi pratarti - neabejojo, kad Sigurdas jos nenuskriaus.
Islandui atsistojus skausmingą akimirkos dalelę atrodė, kad jis išeina ir paliks ją. Vis dėlto ne - vaikinas padėjo atsistoti ir, kas buvo dar svarbiau, nepaleido rankos. Kad ir kaip nesinorėjo parodyti, kokia ji maža mergaitė, dabar jautėsi būtent taip. Tai situaciją darė dar labiau nepakeliamą. O dar visai neseniai ji atrodė visiškai kitaip…
Mintys sklandė kažkur, ir tik Sigurdo klausimas padėjo prisiminti, kur ji yra ir ką veikia. Visai nesinorėjo žaisti kvailų žaidimų, tačiau nuvilti draugą taip pat nebuvo gera mintis. Reikėjo parodyti bent šiek tiek entuziazmo.
- Žinoma, - sumurmėjo, nors juto, kad balsas neskamba taip, kaip turėtų. Meluoti nesinorėjo, bet ir parodyti, kad nori tik iš čia dingti, taip pat nebuvo viliojanti perspektyva. Taigi Deoiridh priėjo prie mygtuko ir nelabai ryžtingai jį paspaudė.
Tą pačią akimirką viskas nušvito akinamai balta šviesa. Įspūdį padidino tai, kad ką tik buvo beveik visai tamsu. Dabar škotė nieko nematė, bet, reikia pastebėti, nebuvo taip baisu. Žinoma, nesijautė labai jaukiai, tačiau bent jau neliko kankinančios panikos.
- Čia taip ir turėjo būti? - balsu paklausė mergina ir nutarusi, kad draugas pernelyg ilgai neatsako, gąstelėjusi kreipėsi: - Sigurdai?..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight