0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Londono pramogų parkas
« Prieš 2 metus »
Londono pramogų parkas - vieta, kurioje pramogų ras kiekvienas. Visus metus veikiantis kino teatras, pramoginis jodinėjimas arkliais, virtualios realybės kambariai, labirintas, apžvalgos ratas, karuselės, veidrodžių kambarys, amerikietiški kalneliai, daugybė įvairaus maisto kioskelių.
Parkas yra įsikūręs miesto centre, tad jį lengva pasiekti tiek pėsčiomis, tiek viešuoju ar nuosavu transportu. Užima didelę teritoriją, yra itin ryškiaspalvis, sutemus - šviečia įvairiausiomis spalvomis, dėl to jo nepastebėti yra tiesiog neįmanoma.
Kiekvienas lankytojas kartu su bilietu gauna ir žemėlapį, kad nepasiklystų tarp daugybės pramogų. Parkas dažnai lankomas tiek šeimų su vaikais, tiek paauglių, tiek jaunų suaugusiųjų. Bilietai nėra pigūs, tačiau čia galima praleisti kad ir visą dieną. Kalėdiniu laikotarpiu būna tiesiog užkištas, tad bilietus tenka rezervuoti gerokai iš anksto.
Nedirba pirmą Kalėdų, Naujų metų ir Velykų dieną.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #1 Prieš 1 metus »
Aukštaūgis stypčiojo prie pramogų parko įėjimo, pro jį plaukiant kalėdiškai nusiteikusiai žmonių miniai. Joms nė kiek nerūpėjo prie jų nepritapusi nepažįstama žmogysta, kurios veidą dengė gobtuvo šešėlis. Laimei, kad niekas nematė to, ką jis slėpė, nes tas vaizdas neabejotinai būtų nupūtęs džiaugsmingą nuotaiką lyg uraganas karvę.
Sigurdo veide keistai pynėsi laimė bei skausmas. Tas pats gaivališkai siautė ir sieloje. Jis negalėjo atsigauti po šįryt sukrėtusios žinios apie tėvo mirtį. Ji trenkė tarsi perkūnas iš giedro dangaus; kiekvieną kartą pagalvojus apie tai, kūną iš naujo supurtydavo širdgėla. Kiekvieną sykį tuštuma sieloje padidėdavo - rodos, niekad negalės susitaikyti su tuo. Juk neseniai santykiai pradėjo žymiai gerėti, o vasarą praleido net kelias malonias savaites namuose. Per trumpą laiką tėvas ir sūnus ėmė bendrauti taip, tartum motinos žūtis nebūtų turėjusi jokios įtakos. Buvo galima tikėti, kad viskas taip toliau vystysis. Bet... Islandas sunkiai atsiduso ir užmerkė akis.
Jis nesuprato, iš kur savyje atrado jėgų neatšaukti susitikimo su Deoiridh. Tokiais momentais gyvenime norisi būti vienam, o ne trintis mieste. Bet kažkas sulaikė ir štai - vaikinas jau laukė draugės. Netroško sugadinti antrosios Kalėdų dienos savo problemomis, tačiau nežinojo, kaip išties elgtųsi pamatęs ją. Gal... škotė bus vienintelė priežastis, leidžianti jaustis geriau nei pritrėkštas vabalas? Todėl veide švietė viltis. Pamažu ši laukimo kaukė uždengė liūdnas emocijas, bet jų nepanaikino. Jos liko, kad vieną lemtingą akimirką būtų išlaisvintos. Akys nejučia sudrėko, bet Sigurdas pyktelėjęs rankove perbraukė veidą ir nukreipė žvilgsnį tolyn.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #2 Prieš 1 metus »
Deoiridh nebijojo sau pripažinti: šito susitikimo be galo laukė, tad pirma Kalėdų diena, kurią praleido Londono hostelyje, žvėriškai prailgo. Širdis norėjo šokti iš krūtinės ir leistis tiesiai į Londono pramogų parką. Ech, tarsi tai būtų galėję paspartinti laiką, likusį iki susitikimo su Sigurdu...
Nors dabar bendravo daug laisviau ir dažniau, ką jau kalbėti apie palyginus dažnus susitikimus, šis, kalėdinis, turėjo būti kažkoks ypatingas. Kodėl? Šito mergina nebūtų galėjusi pasakyti, bet žinojo: šiandien bus ypatingai smagu, jie pasišnekės ir turės vertingo laiko kartu. Dėl šito Deoiridh buvo daugiau nei tikra.
Keliaujant pramogų parko link, žinoma, jaudulio netrūko, tačiau tai nesutrukdė žingsniams spartėti, tad reikiamą vietą škotė pasiekė vos ne bėgte. Iš karto pamatė Sigurdą ir pripuolusi prie jo norėjo apkabinti, bet tuoj pat pajuto, kad kažkas yra negerai. Akimirkai sustingusi įdėmiai pažvelgė į vaikiną. Atrodė, kad jis stengiasi būti linksmas, bet jam nelabai sekasi. Visą atsipalaidavimą ir linksmumą it vėjas nupūtė. Deoiridh pasijuto sutrikusi. Ar ji suklydo? Gal nereikėjo pirkti to kvailo bilieto? Ką gali žinoti, galbūt Sigurdas sutiko tik iš mandagumo, o dieną mielai praleistų kur nors kitur? Teliko viltis, kad jis neprieštaraus šį laiką būti čia su ja.
- Labas, - galiausiai pratarė ir nelabai užtikrintai apkabino draugą. Mielai būtų taip pastovėjusi ilgiau, bet kažkas nedavė ramybės ir tik paleidusi Sigurdą iš glėbio pagaliau suprato, kas. Reikėjo paklausti, kas jam negerai. Deoiridh tiesiog juto vidumi, kad kažkas atsitiko, tik kaip tą išsiaiškinti? Ar ne itin plepus vaikinas norės pasakoti? O jeigu tai susiję su ja? Atrodė, kad visa diena jau nuėjo šuniui ant uodegos, tad buvo kiek skaudu, tačiau mergina neketino to parodyti.
- Ar kažkas atsitiko? - galiausiai pratarė škotė. Juto, kad nėra prasmės apsimesti ar vaidinti, kad nepastebėjo. Ne, geriau jau eiti tiesiai prie reikalo. Įdėmiai pažvelgė į Sigurdą, tada - ne itin drąsiai į vartus, prie kurių buvo tikrinami bilietai. Labai norėjo keliauti ten, bet juto: reikia kažkokiu būdu išsiaiškinti, kas atsitiko. Jeigu tai išties susiję būtent su ja, reikės tai ištaisyti...
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #3 Prieš 1 metus »
Šviesios akys beveik iškart pastebėjo besiartinančią Deoiridh, bet tas džiaugsmas negalėjo nustelbti viską persmelkiančio liūdesio. Lūpos bandė šypsotis, tačiau mergina bematant pajuto, kad kažkas ne taip. Rodos, iš visų jėgų stengėsi paslėpti jausmus. Veltui. Dabar visas susitikimas buvo sugadintas ir tai - tik jo kaltė. Šūdas, šūdas, šūdas... Mintyse islandas keikė save - draugė nenusipelnė tokios dienos. Rankos jau buvo pakilusios apkabinimui, tad kai jis neįvyko, jos liko keistai pakibusios ore, kol bejėgiškai nukaro prie šonų. Vengė susidurti su įdėmiu žvilgsniu, tačiau apsimetinėti jau buvo per vėlu. Vis dėlto ilgai lauktas apsikabinimas įvyko. Trumpas, neteikiantis jokios tvirtybės, kurios taip troško šią akimirką.
-Labas... - sumurmėjo atsitraukęs. Stojusi tyla priminė tuos laikus, kai ji būdavo beprotiškai nejauki. Ir dabar buvo panaši, nemaloni situacija. Be to, jis nedrįso pakelti akių. Kodėl? Kodėl? Aidėjo Sigurdo galvoje. Kodėl negalėjau labiau pasistengti? Negi tapau toks atviras ? Jis nesuvokė, kad valandos, praleistos kartu, išugdė kažkokį ypatingą pojūtį, leidžiantį pajusti artimo žmogaus nuotaikas. Greičiausiai to pojūčio vedama Deoiridh uždavė klausimą, kurio šiaurietis bijojo, tačiau kartu ir troško išgirsti.
-Taip. - be užuolankų atsakė. Kiti žodžiai skausmingai strigo gerklėje, aštrūs bei žeidžiantys tarsi stiklo šukės. Jų kol kas neištarė, lyg nenorėdamas užgauti draugės, lyg nebūdamas tikras savo veiksmų teisingumu. Nors beveik neabejojo, kad ji buvo girdėjusi baisesnių dalykų. Pasekęs škotės žvilgsnį vaikinas prabilo:
-Čia nėra tinkama vieta tam. Gal eime į parką? Ten bus ramesnių vietų. - balsas skambėjo keistai, tartum mažai naudotas surūdijęs prietaisas. Bet gerai įsiklausius galėjai pajusti švelnių gaidelių, raginančių neteisti nežinant visos situacijos. Sigurdas neryžtingai pasuko link įėjimo - pusiaukelėje atsigrįžo. Viduje stebėjosi geležine ramybe, kuri vis dėlto pamažu paslapčiomis pradėjo byrėti į šipulius. Todėl paskutinis sakinys buvo užbaigtas nelauktu virptelėjimu:
-Tai... nesusiję su tavimi.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #4 Prieš 1 metus »
Argi tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo Deoiridh jautė tą neįtikėtiną artumą? Tas pats vaikinas, prie kurio ji galėjo būti savimi, su kuriuo galėjo šnekėti taip atvirai kaip su niekuo kitu? Tiesą sakant, škotė buvo beveik tikra, kad kažkas sugalvojo iš jos pasityčioti ir išgėręs multisulčių eliksyro apsimeta esąs Sigurdas. Mergina atkakliai vijo tokias absurdiškas mintis į šoną. Kažkas išties buvo nutikę, ir ji suprato - islandas yra beprotiškai jai svarbus.
Jam išdrįsus pripažinti, kad mergina buvo teisi, pastaroji pasijuto keistai. Širdyje bandė kelti galvą džiaugsmas, kad sugebėjo pajusti prastą Sigurdo nuotaiką, tačiau sąmonė atkakliai stūmė tą kvailą jausmą šalin. Kaip ji gali džiaugtis, jeigu draugui kažkas nutiko? Ar visai neturi sąžinės? Viduje pradėjo plisti pasibjaurėjimas savimi, bet Deoiridh nuoširdžiai vylėsi, kad Sigurdas jausmų audros nepastebės. Ne, dabar svarbiau buvo išsiaiškinti, ar jis nori kalbėti. Jeigu nori, bent bandyti kažkuo padėti.
- Ar tikrai nori pramogauti? - kiek liūdnai paklausė škotė, tačiau leidimas ar prašymas keliauti į parką paskatino padaryti būtent taip. Šiaip ar taip, bilietai nebuvo labai pigūs, tad tikrai norėjosi juos išnaudoti tinkamai. Be to, Deoiridh vylėsi, kad pramogos pradės prasiblaškyti.
Sutrikusi rudaplaukė žvelgė į atsisukusį Sigurdą tarsi laukdama... Kažko. Ištarti žodžiai šiek tiek praskaidrino nuotaiką, tačiau viduje tarpo liūdesys: Deoiridh nuoširdžiai vylėsi, kad šitas susitikimas bus vienas iš tų, kurie yra pilni džiaugsmo ir nedrąsių, bet mielai dovanojamų šypsenų. Deja, buvo aišku, kad tokios viltys buvo vaikiškai naivios. Ką gi, būtent tokia Deoiridh ir buvo - vaikiškai naivi. Ji tikrai nebuvo pasiruošusi žengti į suaugusiųjų pasaulį...
Nežinodama, ar ką nors reikėtų atsakyti į tuos žodžius, rudaplaukė tiesiog priėjo prie vaikino ir nelabai drąsiai paėmė jį už rankos. Norėjo, kad jis žinotų: ji liks šalia. Dabar jau buvo galima tai parodyti. Kažkodėl Deoiridh prisiminė, kaip paspruko nuo Sigurdo, kai jie susitiko kažkur prie ežero. Širdį persmelkė kaltė. Mergina jau norėjo atsiprašyti, bet laiku susiprato, kad dabar tai daryti būtų tiesiog kvaila.
Ištraukusi iš striukės kišenės bilietus ištiesė juos maloniai besišypsančiai merginai ir galiausiai įėjo pro vartus. Akį iš karto patraukė pasijodinėjimą arkliais reklamuojantis ženklas. Deoiridh entuziastingai žengė jo link, bet staiga sustojo: Sigurdas ką tik pasakė, kad kažkas atsitiko, o ji skuba prie pramogų? Ne, tai nebuvo gerai, tad škotė neryžtingai atsisuko į draugą.
- Aš tave išklausysiu, - ryžtingai pratarė ji, tačiau ir pati juto, kad balse buvo nebylus prašymas bent šiek tiek laiko praleisti ir pramogaujant. Tai privertė vėl pasijusti prastai, bet Deoiridh atkakliai stūmė tokius jausmus kuo toliau nuo savęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #5 Prieš 1 metus »
Sigurdas sąmoningai neatsakė į paskutinįjį klausimą. Rodės, kad niekas pasaulyje negalės priversti užmiršti fakto, kas kelias sekundes vis traiškančio smegenis savo sunkumu.  O kažkokios pramogos tuo labiau nepadės. Vis dėlto jis patraukė įėjimo link, nenorėdamas galutinai nuvilti Deoiridh. Jau užteko to, kad pakitusi islando nuotaika buvo kaipmat pastebėta. Pajutęs, jog ji neina iš paskos, atsisuko. Kur dingo tos ašaros, kurios neseniai grasino išsiveržti? Negi jų neliko? Užliūliuotas atklydusios ramybės vylėsi, kad taip ir yra, nors išties bet kada galėjo išlieti susikaupusius jausmus it užtvenkta upė. Todėl balsas kiek virptelėjo, bandydamas įspėti, o gal paruošti škotę laukiančiai žiniai.
Sutrikimas jos veide buvo aiškiai matomas, priešingai nei jo paslapčiomis byranti akmeninė kaukė. Tačiau nei tada, nei dabar nežvelgė tiesiai į akis - nedrįso išvysti nenuoširdumo, pasibjaurėjimo, ar, visų baisiausia, atstūmimo. Juk pastaruoju metu jų santykiai nepatyrė jokių išbandymų. Žinoma, išskyrus atsitikimą metro, kur vaikinas suvokė, kokia svarbi yra Deoiridh ir ką dėl jos galėtų padaryti. Tik... ar pati mergina taip elgsis? Toks klausimas nedavė ramybės ūmai drąsos stokojančiose mintyse. Todėl Sigurdas kiek nustebo pajutęs šiltą delną, švelniai suspaudžiantį jo sušalusius pirštus. Tai reiškia, kad... Į tikrą audrą viduje sukėlusį gestą jis atsakė tvirtu spustelėjimu ir drauge įžengė į pramogų parką.
Čia akys iš karto pradėjo raibti nuo veiklų, spalvų bei garsų gausos. Tačiau jie buvo it lengvas vėjas, keliantis ežero bangeles - dugnas liko tamsus, liūdnas ir susimąstęs. Islandas nė nepajuto, kaip draugė atsitraukė,  susidomėjusi kažkokia iškaba. Padvelkęs šaltis privertė kilstelėjus galvą susidurti su  ryžtingai ištartu teiginiu. Ar tai reiškia, kad... Ji liks. Užplūdo palengvėjimas, o kartu su juo - tie patys aštrūs žodžiai, virpinantys sielos gelmes. Jie išsiverš, lydimi kai ko daugiau.
Šiaurietis greitai apsidairė ir pamatė apžvalgos ratą, išdidžiai kylantį aukštyn virš kitų statinių:
-Einam ten. - parodęs pirštu jis nužingsniavo prie norimo objekto, kažkodėl nedrįsdamas paimti Deoiridh rankos. Tusčion kabinon įšoko pirmas, o po to padėjo jai, mat būdelė nuolat judėjo.
Tik jiems atsisėdus ir nusistovėjus trapiai tylai Sigurdas giliai trūkčiojamai įkvėpė. Galiausiai dusliai pratarė:
-Aš... netekau tėvo.
Pečiai nusviro, o keistai blizgančios akys pamažu nukrypo į greta esantį žmogų.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #6 Prieš 1 metus »
Deoiridh buvo visiškai susipainiojusi savo jausmuose. Viena vertus, jautėsi įsitempusi, kas kiek gadino nuotaiką, kuri turėjo būti tiesiog puiki. Kita vertus, juste juto, kad Sigurdui reikia žmogaus šalia, o ji galės būti tuo žmogumi. Tai pakėlė pasitikėjimą savimi ir, atrodo, privertė draugystę suliepsnoti dar aiškiau. Mergina pirmą kartą pajuto, kad gali būti svarbi. Ir kad tai yra beprotiškai smagu.
Vis dėlto dabar reikėjo susitelkti ties tuo, ką pasakys Sigurdas. Kojos jau beveik nešė arklių link, tačiau teko staigiai sustoti: islandas pasirinko gerokai nuobodesnę, tačiau tikriausiai tylesnę vietą. Būtent pastaroji priežasties privertė Deoiridh neprieštarauti, o tiesiog nusekti iš paskos.
Drebanti būdelė nenuteikė labai raminančiai, tačiau tvirta Sigurdo ranka paskatino nebijoti. Škotė pakankamai drąsiai įlipo vidun. Norėjo pasakyti kažką prasmingo, galbūt pasidžiaugti laiku kartu, tačiau iš galvos niekaip nedingo suvokimas, kad pirmasis turi pasisakyti vaikinas. Jis turėjo kažkuo pasidalinti, ir Deoiridh su nerimu laukė, kas gi tai bus.
Pagaliau išgirdusi tyliai ištartus žodžius sustingo. Neįsivaizdavo, kaip reaguoti, nes nežinojo, koks jausmas yra prarasti artimą žmogų. Pažvelgti į akis kažkodėl buvo baisu, tačiau Deoiridh pasislinko arčiau islando ir jį apkabino. Galvoje sukosi įvairios mintys, ką dabar reikėtų pasakyti, bet niekas neatrodė tinkama. Bandė įsivaizduoti, ką norėtųsi išgirsti, jeigu kas nors nutiktų Matthew, tačiau ir tai nepadėjo. Galbūt Sigurdui užteks tiesiog buvimo šalia?
- Užjaučiu... - galiausiai vos girdimai sumurmėjo Deoiridh, nors atrodė, kad to daryti nereikėjo. Vis dėlto dabar jau buvo per vėlu. Norėjo, kad islandas žinotų: jeigu ji būtų labiau patyrusi, galbūt suteiktų kur kas tinkamesnę pagalba. Dabar viskas klojosi būtent taip tik dėl to, kad ji neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti ar daryti.
- Ar vyksi į Islandiją? - galiausiai įsidrąsino paklausti. Išties, galbūt Sigurdui teks grįžti namo? Ar nenutiks taip, kad jis Islandijoje liks ilgam? Tai labai gąsdino: tikėtina, kad būtent dabar jam reikia kažko, kas būtų šalia, tačiau vykti kartu Deoiridh tikrai negalėjo. Širdį užplūdo liūdesys, mergina netgi pamiršo, kad šiandien yra antra Kalėdų diena, kad jiedu yra pramogų parke. Ne, dabar mintys sukosi tik apie šalia sėdintį vaikiną.
- Noriu tau padėti... - lygiai taip pat tyliai pridūrė rudaplaukė ir galiausiai paleidusi Sigurdą tvirtai suėmė jo delną. Jis privalėjo patikėti, kad ji liks šalia ir palaikys tiek, kiek reikės.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #7 Prieš 1 metus »
Kai taip ilgai mintis kankinę žodžiai buvo ištarti, gerklę lyg kažkas sugniaužė. Bet Sigurdas stengėsi to nejusti, kaip ir akis grasinančių suvilgyti ašarų. Tos žinios atskleidimas atnešė nežymų palengvėjimą, kuris leido dirstelėti į Deoiridh. Jis tikėjosi bent sugauti žvilgsnį, užtikrinsiantį ramybę, tad nepavykus to padaryti plykstelėjo nuoskauda. Tiesa, ji net nespėjo kaip reikiant išsikeroti, kai islandas pajuto apkabinimą. Tokį, kokio troško nuo pat nelinksmo susitikimo pradžios - teikiančio tvirtybę bei supratimą. Jis giliai atsiduso ir užsimerkė, pasiduodamas atplūstančių emocijų bangai. Vos girdimai išreikšta užuojauta ją tik įaudrino, nes priminė būsimus kaimynų žvilgsnius, kai grįš į Akureyri. Nebuvo pasiruošęs smalsiam, bet tuo pačiu metu ir nuolat jaunuolį teisiančiam spoksojimui. Bent truputėlį gera buvo tik dabar, šalia sėdint škotei, kuri jau suprato keisto elgesio priežastį bei, regis, nė kiek nekaltino jo sugadinus šventinę dieną. Tai patvirtino ir girgždančios būdelės monotonijoje nuskambėjęs klausimas.
-Mhm. - patvirtino vaikinas, visai nepasitikėdamas savo balsu. Akys įsidrąsino skrosti miesto panoramą, bet iš tikro jos nematė - tik gimtojo miestelio vaizdus. Nostalgija... Tačiau iš paskos slinko ir tuštuma, kurią paliko išėjęs tėvas. Jūra... Niekada negalės pažvelgti į ją be skaudžių prisiminimų. Namai... Kurgi jie dabar, jei senųjų nesusigrąžinsi be tvirtos tėvo rankos? O dabartinio ankšto būsto taip nepavadinsi. Iš niekur nevedančių, bet jautrių apmąstymų pažadino Deoiridh, šiomis akimirkomis buvusi greta bei nejučia teikusi jėgų išgyventi patį baisiausią momentą dar kartą. O po jo - supratimą, kad reikia kažkokiu būdu judėti toliau. Todėl ištartas sakinys privertė ištrūkti iš minčių pasaulio ir žvilgtelėti į atsitraukusią merginą.
Suimtas delnas vėl paliudijo jos pasiryžimą palaikyti draugą sunkioje situacijoje. Savo ruožtu islandas spustelėjimu atsakė į nelauktą gestą. Sukrėtė suvokimas, kad ji nepaliks, kitaip nei kadaise. Bet jaunuoliai jau pasikeitė, kaip ir sulig kiekviena kartu praleista minute gilėjantys santykiai. Būtent dėl jų gumulas gerklėje pasidarė nepakenčiamas - Sigurdas ūmai paleido ranką bei stipriai apglėbė Deoiridh, galvą paslėpdamas už jos nugaros. Netroško, kad pamatytų vyrams retą elgesį, nors bergždžiai tikino save, jog visi turi teisę verkti.
-Tu man jau padėjai... - dusliai pratarė jis, kniaubdamasis į merginos striukę. Juto kažką tekant skruostais, kartu su tuo išeinant didžiajai daliai slėgusios tamsos. Likusi susitraukė, pavirto į juodąją skylę ir pradingo sielos užkaboriuose, kad kartais primintų apie savo egzistenciją. Kai viskas viduje nurimo, vaikinas pamažu atsitraukė.
-Ką aš be tavęs daryčiau... - be galo tyliai sumurmėjo, greičiausiai nejučia įgarsindamas savo mintis. - Atleisk, kad taip... išskydau. - kur kas garsiau šniurkštelėjo jis, drįsdamas pakelti kiek paraudusias akis. Jautėsi žymiai geriau nei prieš keliolika minučių ir visa tai - tik Deoiridh dėka.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #8 Prieš 1 metus »
Deoiridh nepažinojo to skausmo, kuris dabar turėjo varstyti Sigurdą. Ji niekada neprarado artimo žmogaus. Negali prarasti to, ko niekada neturėjai, ar ne? Taigi mergina nelabai žinojo, ką reikėtų daryti, kad bent kiek padėtų draugui. Ką sakyti? Ar kaip tik geriau tylėti? Vargana užuojauta, kurią žodžiais šiaip ne taip sugebėjo išreikšti, tikriausiai nebuvo pakankama. Bėda ta, kad škotė neįsivaizdavo, ką daryti toliau. Norėjosi padėti, o ši nežinia tiesiog pjovė iš vidaus.
Trumpas atsakymas kažkodėl padėjo pasijusti geriau. Tai priminė tą "seną gerą Sigurdą", kuris taip atsakinėjo nuolat. Kažkodėl buvo smagu prisiminti tuos laikus, tad mergina nedrąsiai šyptelėjo, nors vylėsi, kad islandas to nepastebės. Nebuvo galima leisti, kad jis ką nors suprastų ne taip. Ji nuoširdžiai užjautė draugą ir norėjo jam padėti.
Apkabinimas buvo netikėtas, tačiau labai reikalingas. Tai padėjo suprasti, kokia ji svarbi. Šiuo metu to labai reikėjo. Atvėsę santykiai su Matthew pradėjo piršti mintis, kad ji liko viena. Ir vėl. O vis dėlto ne. Visai netoliese egzistavo dar vienas žmogus, kuriam jos reikėjo. Taigi škotė tiesiog sėdėjo ir leido Sigurdui įsikniaubti ir išlieti jausmus. Buvo gera. Ne dėl to, kad draugas prarado tėvą - dėl to, kad nebijojo parodyti savo skausmo. Tokių akimirkų jie tikrai nepatirdavo dažnai, tad be galo vertino tai, kas čia vyko. Žinoma, dabar nebuvo laikas apie tai kalbėti. Galbūt kada nors galės pasakyti, kaip jai svarbu tai, kas čia vyksta. Bet ne šiandien. Dabar reikėjo palaikyti Sigurdą ir įrodyti, kad ji yra verta to pasitikėjimo.
- Nieko nepadariau, - šiek tiek liūdnai pratarė rudaplaukė. Nesinorėjo, kad Sigurdas ją laikytų kažkokia didvyre, kai pati jautėsi nenuveikusi nieko, kas bent kiek padėtų.
Sigurdui atsitraukus Deoiridh nežinojo, ką reikėtų daryti toliau. Ar vėl apkabinti? O galbūt bent pabandyti sugrįžti prie to, ko jie čia atėjo? Visas mintis nutraukė vaikino žodžiai. Jie be galo sutrikdė, tad Deoiridh sustingo. Negali būti, kad ji išties padarė tiek daug. Ne, ji tiesiog... Buvo šalia. Tai padarytų kiekvienas, ar ne? Į galvą neatėjo, kad kas nors tokioje situacijoje galėtų palikti artimą ir brangų žmogų. Tik ką į tai atsakyti?
- Tu man esi labai svarbus, - tyliai sumurmėjo škotė tarsi bandydama paaiškinti, kodėl kažką darė ar nedarė. Atsargiai pažvelgė į vaikiną ir pasijuto sunerimusi. Mažiausiai norėjo susimauti, bet atrodė, kad kažką daryti reikia. Tik ar ji gali būti tikra, kad neįžeis Sigurdo?
- Ar norėtum... - vis dėlto pabandė, nors kalbėti kažkodėl buvo labai sunku. Dar kartą įkvėpusi atsistojo, tačiau neatsitraukė nė per milimetrą. - Pažvelgti į panoramą?
Pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei kvailai, tad Deoiridh skubiai nuleido akis. Atrodė, kad visiškai susimovė, o tai buvo tragiškai skaudu. Liūdnai spoksojo į savo batus ir mintyse meldėsi, kad islandas bent ką nors pasakytų.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #9 Prieš 1 metus »
Jis nenorėjo tikėti, kad tokie žodžiai galėjo palikti Deoiridh lūpas. Bet ausys neapgavo. Troško įtikinti, kad taip nėra, jog jos buvimas šalia buvo itin svarbus. Vis dėlto pakankamai jėgų ir ryžtingumo Sigurdas neturėjo. Gal todėl tik šnibždesiu išreiškė besiblaškančias mintis bei taip kuriam laikui jas nuslopino.
Atėjo laikas pačiam atsiprašyti už nelauktus veiksmus, tad išdrįso pakelti žvilgsnį. Gal ir prabilo kiek nedrąsiai, bet išties nuoširdžiai - greičiausiai draugę sutrikdė ankstesnis jausmų reiškimas. Tą emociją matė jos veide, tad islandas priėmė savas išvadas. Laimei, nespėjo nė pagalvoti, kaip turėtų elgtis tokiomis sąlygomis. Akyse taip pat nespėjo įsispausti nei daugiau skausmo, nei liūdesio pėdsakų. Merginos replika sutrikdė labiau, net jei miestą staiga būtų užplūdusios skraidančios kiaulės. Ką ji nori tuo pasakyti? Silpnas balselis teigė, kad čia nėra jokios paslėptos prasmės, o ji kalba nuoširdžiai. Lyg norėdamas tuo įsitikinti vaikinas pagaliau pažvelgė tiesiai škotei į akis. Tai, ką jose išvydo, privertė prisiminti, kad jiems niekada nesisekė išreikšti balsu svarbiausių dalykų. Gal todėl Sigurdas kiek patylėjęs sukuždėjo, tarsi atsiliepdamas į netikėtą pareiškimą ir netrokšdamas, kad Deoiridh jaustųsi kvailai:
-Tu man irgi svarbi. - vis dėlto žodžiai buvo neapsimestiniai, jie įžiebė kažkokią nedrąsią liepsną, kylančią iš liūdesio pelenų. Minčių įgarsinimas tarsi davė apčiuopiamą pavidalą tam, kas vyko ir tai įtvirtino. Pečiai šiek tiek išsitiesė kantrai laukiant, kol Deoiridh pabaigs klausimą. Jautėsi beveik gerai - viduje laukiantis sielvartas pasirodys jau tik tada, kai liks vienumoje. O dabar buvo galima jį užmiršti, ką pasiūlė ir mergina. Tiesa, neatrodė, jog ji labai žavėtųsi savo sumanymu, tad reikėjo parodyti pritarimą.
-Gera mintis. - pratarė atsistodamas islandas bei paimdamas tą vienišą ranką, liūdnai nuleistą prie šono. Tyloje spustelėjo delną. Buvo įsitikinęs, kad taip yra bandoma ištraukti jį iš pilkos niūrumos, kuri nuolat grasino įsiurbti šviesiaplaukį. Neprieštaravo kiek prasiblaškyti, todėl žvelgdamas į miesto panoramą pasiteiravo:
-Ką nori dar nuveikti parke? - pagaliau juk ir Deoiridh turi būti smagu.
Būdelė pamažu leidosi, artindama akimirką, kai pasieks savo žemiausią tašką. Ir vėl pakils. Pamąstė jis, jausdamasis kaip toji kylanti kabina - budo šviesesnės emocijos, teikiančios ramybę jaunuolio veidui.
-Man dabar jau geriau. - pridūrė kiek patylėjęs. Neįsivaizdavo, ar tai skambėjo įtikinamai, bet vylėsi, jog taip ir buvo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sigurd Eddi Hallgrimsson »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #10 Prieš 1 metus »
Deoiridh turėjo neeilinį talentą susimauti - dabar tuo įsitikino dar kartą. Tenorėjo parodyti Sigurdui, kaip jai svarbu yra būti šalia, tačiau leptelėjo kažkokią nesąmonę, kuri tikriausiai sutrikdė ne tik ją pačią, bet ir tą, kuriam žodžiai buvo skirti. Akys skubiai nukrypo žemyn ir, regis, nebuvo nusiteikusios dar kada nors susitikti su Sigurdo žvilgsniu. Škotė laukė kokio nors atsakymo ar ko nors, kas įrodys, kad vaikinas neketina iš jos juoktis. Žinoma, šiandien nebuvo ta diena, kai jie galės nerūpestingai šnekučiuotis ar, tuo labiau, kvatotis. Vis dėlto reikėjo bent kažkokio atsakymo. Tikrai nesinorėjo grįžti į tą keblų bendravimą, per kurį jiedu brido bent keletą metų.
Pagaliau pasigirdęs atsakymas pralaužė kažkokius ledus. Atrodė, kad vakaras dar gali būti nesugadintas. Nepaisant to, kad vaikinas patyrė didelę netektį, po išgirstų žodžių Deoiridh patikėjo, kad gali bent šiek tiek pagerinti artimo žmogaus savijautą. Kartais reikėjo tiek nedaug, kad pati pasijustų geriau. Dėl to dabar atrodė, kad kvailas pasiūlymas galbūt nebuvo toks jau nevykęs. Reikėjo, kad Sigurdas suprastų: jai rūpi, ji tikrai nepamiršo, kas atsitiko. Vis dėlto sėdėti ir liūdėti tiesiog nebuvo prasmės. Sigurdui gali pasidaryti smagiau, jeigu jiedu kažką nuveiks, ar ne?
Laimei draugas sutiko ir, maža to, netrukus paėmė jos ranką. Nedrąsi šypsena sužibo Deoiridh veide. Žvilgtelėjo į Sigurdą, o netrukus ir į panoramą. Buvo gražu, bet jiems reikėjo kažko kito. Reikėjo bent šiek tiek prasiblaškyti. Net jeigu nepavyks prisijuokti ir pasišnekėti, visą likusį laiką sėdėti ir liūdėti būtų pernelyg apmaudu.
Tarsi išgirdęs šitas mintis Sigurdas uždavė klausimą. Deoiridh net krūptelėjo. Ji neparodė, kaip jaučiasi, ar ne? Akivaizdžiai nepademonstravo poreikio nuveikti kažką įdomesnio? Atsargiai pažvelgė į draugą, bet nepastebėjo, kad jis būtų supykęs ar įsižeidęs. Vikriai iššokusi ant žemės nedrąsiai šyptelėjo.
- Tikiuosi, kad tau geriau. Bet, jeigu ką, visada išklausysiu. Noriu… Kad tai žinotum. Ir… Visai norėčiau pajodinėti žirgais. Jeigu tu nieko prieš, - skubiai pridūrė ir pagaliau įsidrąsino pakelti akis ir susidurti su draugo žvilgsniu. Tereikėjo, kad jis pažvelgtų į ją ir išskaitytų visą sudėtą susirūpinimą ir nuoširdumą. Taip Deoiridh dar nesijautė niekada gyvenime. Ko gero, jai niekada taip stipriai nerūpėjo kitas žmogus. Ar tai reiškė, kad Sigurdas yra ypatingas? Tikriausiai taip. Mergina seniai tą žinojo, tačiau, atrodo, tik dabar iki galo suprato: neįsivaizdavo, ką darytų, jeigu vaikinas staiga dingtų iš jos gyvenimo.
- Eime? - negarsiai ir nelabai ryžtingai paklausė ji nejučiomis žvilgtelėdama į tą pusę, kurioje buvo arkliai. Kažkodėl buvo gėda ir nejauku dėl šito noro, tačiau nieko negalėjo pakeisti: mielai išbandytų būtent tą pramogą.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #11 Prieš 1 metus »
Sigurdas džiaugėsi, kad susitikimo iki galo nesugadino. Tereikėjo įtikinti save ir ją, jog sėdėti bei liūdėti kiaurą dieną yra prastas užsiėmimas. Regis, Deoiridh buvo linkusi tuo tikėti, o jos žodžiai netikėtai privertė lengvai šyptelėti. Gal entuziazmas ir išblės atėjus panašiai situacijai, bet jis puikiai suvokė, kad draugė tikrai liks šalia sunkią akimirką. Tai šiek tiek pataisė pažeme besivoliojusią nuotaiką ir suteikė jėgų pakelti akis. Jos kaip tik susidūrė su nepaprastai susirūpinusiu žvilgsniu, dar labiau įtvirtinančiu išsakytas mintis. Islandas nedrįso nė kryptelėti galvos, kad tas keistas, nors vos juntamas saugumo jausmas neišnyktų.
-Žinoma, galim pajodinėti. - nejuto jokio noro prieštarauti - tegu tik tai padės užmiršti liūdnus dalykus. Tegu ši diena merginai būna įsimintina ne vien tik dėl tos iš kojų verčiančios žinios. Šiaurietis troško suteikti laimės, nors galbūt pavyks pajusti tik jos šykščius trupinius. - Eime. - sutiko, patraukdamas kartu link kažkokio pastato, greičiausiai maniežo.
Pamažu ėmė ir pats tikėti, kad viskas gali būti gerai. Iš lėto vėrėsi, gijo žaizda. Tačiau reikės nemažai laiko, kol iš jos liks tik randas, kartais vienišumu perversiantis širdį. Dabar Sigurdas nemąstė apie tai - suvokimas, jog ši diena turi galimybę tapti ne tokia jau ir bloga, buvo garsiausia visoje minčių kakofonijoje.
Net įtarinėti linkęs žmogus nebūtų pagalvojęs, kad už paprastos iškabos gali slypėti šis tas daugiau. O tuo labiau du žmonės, besitikintys bent trumpam padėti į šalį skausmingą susitikimo pradžią ir tiesiog prasiblaškyti. Įžengęs vidun islandas pasijuto taip, lyg būtų patekęs ne ten, kur norėjo. Nors nė karto jam neteko lankytis arklidėse ar panašiuose pastatuose, sukirbėjo nerimo kibirkštėlė. Ir ne veltui.
Vaikinas nespėjo net grįžtelėti į Deoiridh, kai tartum iš po žemių išdygo keistos personos su guminėmis arklių galvomis. Jos neatrodė labai realistiškai, bet iš netikėtumo teko krūptelėti. Gal iš lūpų būtų ištrūkęs koks klausimas ar šūksnis, tačiau nieko netarę arkliagalviai ūmai čiupo jaunuolius ir įgrūdo į  kažkokį kambarį. Nekilo net mintis priešintis, nes viskas įvyko akimirksniu - vienas širdies dūžis ir jie įkalinti aklinoje tamsoje. Dar nenutilus šiurpiam durų trenksmo aidui, iš viršaus atsklido pranešimas:
-Sveiki atvykę į ,,YHAHA" pabėgimo kambarį! Jums tenka garbė išmėginti naujo tipo kambarį, kurio nerasite niekur kitur šalyje! Spręsdami užduotis iš tikrųjų išsiaiškinsite, kas yra komandinė dvasia ir kuriais jūsų komandos nariais verta pasitikėti! Ištrūkite iš čia greičiau nei per valandą ir gaukite nuostabių prizų!
Balsas dingo, palikdamas sumaištį Sigurdo galvoje. Gal ir tai buvo geras laiko praleidimo būdas, tačiau visų pirma jis troško susirasti draugę. Žengė žingsnį, kitą, kol trūksmingai alsuodamas staiga aptiko ranką. Nejučia apkabino Deoiridh visą, lyg bijotų prarasti ją toje keistoje, kone nežemiškoje tamsoje.
-Viskas gerai, nesijaudink. - sukuždėjo jai, o gal sau. Bendrais bruožais buvo girdėjęs apie tokią pramogą, bet vis tiek reikėjo minutės nusiraminti. - Čia toks žiobarų išmislas. - paaiškino ir atsitraukė, nė akimirkai nepaleisdamas jos delno. Jausdamasis kiek tvirčiau islandas pabandė apsidairyti, kai kažkur apačioje pradėjo žybsėti maža žalia švieselė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #12 Prieš 1 metus »
Deoiridh nebuvo labai patyrusi bendravime su žmonėmis, tad neabejojo nesugebėsianti perteikti to, ką norėjo. Žinoma, Sigurdas nuolat ją puikiai suprasdavo, bet nežinia, ar smūgis to nepakeis. Vis tik vylėsi, kad ne - ko gero, šitas supratimas ir buvo pagrindinis dalykas, kuris traukė prie islando, kuris parodė, kad jis yra pasitikėjimo vertas žmogus. Būtent tai ir norėjosi pasakyti, tik ar Sigurdas supras ją teisingai?
Laimei, jis sutiko pajodinėti. Ar nuotaika bent kiek pasitaisė, ar tiesiog bandė nesugadinti dienos ir jai, Deoiridh nežinojo, tačiau labai ir nesirūpino. Kad ir kaip ten būtų, jiedu galės bent kiek smagiai praleisti laiką. Net jeigu nesijuoks ir nesišaipys vienas iš kito sugebėjimų (mergina neįsivaizdavo, ar draugas kada yra jodinėjęs), diena dar galėjo pasitaisyti.
Deja, viskas pasidarė dar blogiau. Jokie arkliai jų nelaukė. Na, bent jau ne tokie, kokių škotė tikėjosi. Nespėjo susigaudyti, kas atsitiko. Kažkas aplinkui rėkavo, o netrukus jie atsidūrė visiškoje tamsoje. Tai priminė ankstyvą vaikystę, tad Deoiridh puolė Sigurdui į glėbį ir nė nebandė paslėpti baimės. Jautė, kaip visa dreba, bet nieko negalėjo padaryti. Atrodė, kad netrukus labai nukentės, kad liko visiškai viena.
Sigurdo balsas galbūt būtų padėjęs nurimti, tačiau tai, kad jis atsitraukė, paveikė priešingai. Vos tik pajuto esanti viena škotė pradėjo panikuoti ir tarsi pamiršo, kad artimas žmogus yra visiškai šalia. Staigiai ištraukė delną iš kaip jai atrodė geležinių gniaužtų ir bandė atsitraukti. Panika neleido nieko matyti, tad atsitrenkė į sieną. Baimė baigė visiškai užvaldyti smegenis. Mergina atsisėdo ant žemės ir apsikabinusi kelius susigūžė į kuo mažesnį kamuoliuką. Užmerkusi akis stengėsi likti nepastebėta, atrodė, kad tai yra vienintelis būdas išlikti saugiai. Nenorėjo, kad prie jos kažkas artintųsi, o kažkokia tyli muzika, suskambusi aplinkui, situaciją dar pablogino. Deoiridh gūžėsi vis labiau, tačiau buvo pasiruošusi bet kurią akimirką gintis. Neįsivaizdavo, kas jos laukia, bet taip nebijojo turbūt nuo tada, kai pradėjo mokytis Hogvartse.
Atrodė, kad kažkas prisilietė, tad Deoiridh staiga smūgiavo į tą pusę. Neįsivaizdavo, ar jai nepasirodė, tačiau panika visiškai užvaldė smegeninę. Atrodė, kad iš visų pusių artinasi grėsmė.
- Mama!.. - isteriškas šūksnis paliko merginos lūpas.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #13 Prieš 1 metus »
Baimė sruveno jo venomis. Tik apsikabinęs lygiai taip pat virpančią Deoiridh, šiek tiek nusiramino. Paaiškinęs apie žiobarų mėgiamą pramogą žengė žingsnį atgal, mat neabejojo, kad pakaks rankos, tvirtai gniaužiančios jos delną. Juk jo paties mintys prablaivėjo, nebevaldomos stiprių emocijų. Todėl beveik nenustebo, kai mergina irgi panoro atsitraukti. Tačiau tamsa neleido įžvelgti tikrųjų ketinimų.
Kad ir kaip ten buvo, Sigurdas smalsiai priartėjo prie tos žalios švieselės bei spustelėjo ją. Staiga neįžvelgiama juoduma tapo vos vos šviesesnė, kažkur pradėjo groti tyli muzika, primenanti fleitos garsus. Džiugiai grįžtelėjęs tepamatė neaiškų siluetą apačioje - šypsenos užuomina bematant pranyko. Keistas šaltukas perėjo kūną, bet ignoruodamas jį islandas prabilo:
-Kas...kas atsitiko? - nedrąsiai priėjęs ir tūptelėjęs šalia pabandė išsiaiškinti tai, nors tamsa atkakliai slėpė škotės veidą. Ištiesęs ranką ketino vėl nuraminti, kai staiga gavo skaudų smūgį į petį. - Ei! Ką... - piktokas tonas kaipmat nuslopo, nes netikėtas šūksnis įrodė, kad ji yra be proto išsigandusi. Vaikinas prikando lūpą. Ėmė piktintis tais nesupratingais, žiauriais žiobarais, kurie manė, jog tokia pramoga tiesiog nuostabi. Greičiausiai jie dar stebi mus savo šlykščiomis kameromis. Pats stebėdamasis savimi pagalvojo jis ir giliai įkvėpė, lyg kaupdamas ryžtą.
-Čia aš. Sigurdas. - šiek tiek drebančiu nuo įtampos delnu siekė uždėti jį ant nugaros, bet nelauktai pajuto liečiantis jos skruostą. Bijojo, kad ir šįkart iš panikos Deoiridh neatstumtų gerų ketinimų, tad sušnibždėjo, nedrįsdamas atitraukti pirštų:
-Viskas gerai. Tu saugi. - Nors širdies kamputyje abejojo tuo, Sigurdas vylėsi, kad viskas pasibaigs laimingai. Mintyse kone pranyko liūdnų emocijų pilna susitikimo pradžia, pašalyje kažkur kirbėjo tėvo mirtis. Viskas buvo nustumta šonan, mat vienas vienintelis žodis palietė ne tik vasaros pabaigoje užkabintą temą, bet ir jo paties gyvenimo stygą, kuria beveik neteko groti. Puikiai žinojo, kokia ji jautri. Vos prisilietus suskambėdavo melodija, geidžianti to, ko jau nebėra, ko nebegalima susigrąžinti. Todėl islandas prislinko artyn ir švelniai, bet tvirtai apkabino draugę.
-Čia aš, tu saugi. - tyliai kartojo tai, kol dingo prasmė. Kol užmiršo, kiek laiko jiedu taip sėdi. Bet šįsyk jis neatsitraukė - noras įsitraukti į žaidimą nejučia išnyko, liko tik troškimas užtikrinti, jog merginai viskas gerai.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Londono pramogų parkas
« Atsakymas #14 Prieš 1 metus »
Baimė niekur nesitraukė. Deoiridh nesuprato, kodėl buvo taip baisu, tačiau negalėjo nieko pakeisti - tiesiog sustingo ir nebegalėjo nė pajudėti. Sveikas protas bandė paaiškinti, kaip visa tai kvaila, bet mergina nieko negalėjo padaryti. Tiesiog drebėjo iš baimės ir laukė kažkokios nelaimės.
Netoliese esantis žmogus kėlė dar didesnį siaubą, tad nenuostabu, kad škotė puolė gintis. Norėjo pašokti ir daužydama viską aplinkui nešdintis iš šitos prakeiktos vietos. Tai, kad kažkas prisilietė, visiškai nepadėjo, tačiau balsas sugebėjo pasiekti smegenis. Pažįstamas ir brangus balsas. Atrodė, kad kažkas tik apsimetinėja, kad ją apgautų, kad užliūliuotų, o tuomet galėtų pasinaudoti. Vis dėlto beprotiškai norėjosi tikėti, kad ji girdi ne ką kitą, o Sigurdą. Leido jam apkabinti, stengėsi nekrūpčioti ir nesišvaistyti rankomis. Raminantis balsas veikė teigiamai, tad pamažu baimė šiek tiek nuslūgo.
- Sigurdai? - tarsi nesitikėdama atsako tyliai kreipėsi ir neryžtingai pati apsivijo draugą rankomis. Buvo be galo dėkinga, kad jis nepuolė šaipytis ir neįsižeidė. Tai, ko gero, dar kartą įrodė, kad islandas yra neeilinis žmogus, juo galima pasitikėti. Labai reikėjo suprasti, kad neliko viena.
Po kiek laiko aprimus emocijoms Deoiridh pasijuto be galo kvailai. Akims apsipratus su tamsa, kurią kartais perskrosdavo švieselės, viskas nebeatrodė taip baisu, tad pasidarė gėda. Mergina nesitraukė nuo Sigurdo, tačiau juto, kad kažkaip pasiteisinti reikia. Tik ką pasakyti?
- Atsiprašau, - galiausiai sumurmėjo vis dar nepaleisdama vaikino. Nepaisant to, kad dabar jautėsi ramiau, atrodė, kad vos paleidus atramą pasaulis ir vėl nugarmės žemyn. - Nežinau, kas čia įvyko, aš…
Pasiteisinti, kai ir pats nesupranti, kas sukėlė isteriją, nebuvo paprasta, tad neryžtingai dėliotas sakinys nutrūko be vilties kada nors būti pratęstas. Reikėjo pradėti kitą - tą, kuris padės išsiaiškinti, kaip jiems iš čia išeiti.
- Kaip manai, ar mus kas nors iš čia išleis? - tyliai paklausė ir tik dabar pagalvojo, kad klyksmus kažkas galėjo girdėti. Pasijuto tik maža mergaitė, kurios vieta Hogvartse, kur gali gyventi be rūpesčių ir tris kartus per dieną sočiai pavalgyti. - Ačiū tau. Ir atsiprašau, - pridūrė leisdama sau šiek tiek atsipalaiduoti. Nežinojo, kiek laiko taip sėdi, bet neketino kažkur trauktis. Bent jau ne iki to laiko, kai sužinos, kad pagaliau galima iš čia nešdintis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight