[Dori Mendel]

Dori nepatiko, kur link krypo kalba. Geros nuotaikos - kaip nebūta. Dabar jau mergaitė tikrai norėjo išsitraukti burtų lazdelę ir kerais gerokai pakankanti Alano draugus žiobarus. Negi jie nemato, kad jis nenori pasakotis, pagalvojo mintyse trylikmetė.
- Kaip gali būti viskas gerai?! - Mendel akirto Džordžiui. - Niekada nebus viskas gerai! Jie turi toliau gyventi, bet Frederikos nebėra! - Dori išties pajuto kažkokį skausmą, o gerklėje ėmė strigti gumulas.
Nepaisant to, kad šį kartą viskas vyko tikrai ne dėl Frederikos, Dori pasidarė skaudu būtent dėl jos.
- Klausykit, - sutvardžiusi ašaras ir kiek nurimusi kreipėsi į raudonplaukio draugus mergaitė. - Gaila, kad šįkart taip gavosi. Tiesiog... suknistas laikas. Supraskit. Šiandien mes jau eisim. Džiaugiuosi su jumis susipažinusi, - pabandė šyptelėti.
Ir tada Dori tiesiog nusitempė Alaną namų link.

[Juzefas Levinsas]

- Juk aš sakiau, kad daugiau nebegersiu, - kalbėjosi su savimi Juzefas. - Bet ką, nejau negaliu atsipalaiduoti? Be to, nedaug čia tebuvo. Pora alaus ir kelios stopkės ugninės. Dėl Merlino, ar aš senstu? Kaip sugebėjau nuo tiek susinešioti?
Beplaukis buvo įkaušęs, bet ne girtas. Šį gruodžio šeštadienį jis sugalvojo apsilankyti bare, o jame nebuvo jau išties ilgą laiką. Po to karto, kai jis susitiko su Walgunu Skersiniame Skersgatvyje ir kai pradėjo su juo bendrauti, Levinsui praktiškai niekas daugiau nerūpėjo. Tačiau Walgunas dabar mokosi Hogvartse, o ką plikšiui veikti? Nesėdės ir nelauks jo ant sofos, juolab, kad vis dėlto sūnus gyvena su mama. Apart vaiko ir darbo irgi reikia turėti savo gyvenimą.
Todėl šiandien Juzefas nusprendė prisiminti senus gerus laikus, tačiau namo pėdino nieko nepešęs ir pakankamai anksti. Buvo apie pirmą valandą nakties. Nepavyko pakabinti nei vienos moters, be to, bare šį kartą moterų nelabai net buvo.
Norėjosi praskaidrinti pliką savo galvą, dėl to mėlynakis ėjo pėsčiomis, o ne keliavo oru. Tiesa, pradėjo šiek tiek gailėtis, nes buvo visai šalta. O jis be kepurės. Ar nuo šalčio nepasižeis smegenys? Gal vis tik keltis oru? Vyrukas svarstė, kaip čia geriau pasielgus ir nelabai ką matydamas aplink dabar ėjo pro autobusų stotelę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Visiškai plikas. Ir… Na, atrodo kaip Juzefas. Tikrai pažinsi. Tik klausimas, kur jį rasti, vis kur trinasi Londone.
Būtent taip neaiškus pažįstamas apibūdino kažkokį žmogėną, kuris būtinai turės kokių nors įdomių prekių. Deja, Londonas buvo pernelyg didelis miestas, tad Deoiridh jau kelis mėnesius ieškojo to paslaptingojo plikio. Trynėsi pačios prasčiausiose Londono vietose, bet taip jo ir nerado. Barus aplenkdavo plačiu lanku - prisigerti žiobariškoje vietelėje visai nebebuvo įdomumo. Geriau susirasti kokį burtininką (pavyzdžiui, Juzefą) ir nusipirkti ką nors rimtesnio. Aišku, anksčiau ar vėliau pasidarys striuka su pinigais, tačiau kol kas dar buvo galima pasimėgauti gyvenimo malonumais.
Ilgainiui Deoiridh pamiršo apie tą plikį, kuris atrodo kaip Juzefas. Nemažai žmonių taip pat pardavinėjo neblogas prekes ir buvo žymiai lengviau surandami. Tad kam vargintis dėl kažkokio “ypatingo” plikio, kuris patyrusios merginos tikriausiai nė nebenustebins? Ne, geriau pamiršti tą situaciją ir tiesiog mėgautis gyvenimu.
Tiesa, negali pasakyti, kad Deoiridh labai mėgavosi. Ji sėdėjo autobusų stotelėje ir tiesiog šalo. Draugai laiku neatvažiavo jos pasiimti, o su savimi mergina neturėjo nė lašo kokio gėralo ar gramo narkotiko. Taigi pamažu ji darėsi pikta ir įsitempusi. Kaip spręsti šitą problemą?..
Kažkas artinosi, bet tai Deoiridh nelabai terūpėjo. Vis dėlto nejučia pakėlė akis ir apstulbo: tiesiai prieš akis buvo plikis. Jis atrodė, kiek įkaušęs, bet susidomėjimo nemažino. Ar gali būti… pradėjo savęs klausti škotė, bet puikiai suprato: tai iš tiesų yra tas paslaptingasis Juzefas. Nė neįsivaizdavo, kaip jį atpažino, bet buvo daugiau nei tikra - tai jis. Pašoko ant kojų ir susverdėjusi šiaip ne taip liko stovėti. Žengė vyro link ir nutaisiusi kuo drąsesnį balsą kreipėsi:
- Jūs Juzefas?

[Juzefas Levinsas]

Ne. Juzefai, ką tu darai? Ar tu nori, kad kas nors atsitiktų tavo smegenims? Juk esi plikas. Dabar dėl to, kad sugalvojai pravėdinti galvą, reikia šitaip rizikuoti?
Mėlynakis jau buvo nusprendęs, kad vis dėlto kelsis oru. Susirgti jis tikrai nenorėjo, be to, čia ne kokia gerklė, o galva! Taigi, vyras jau ketino imti ir apsidairyti, ar nėra aplink kokio žiobaro, ir pokštelėti. O bet tačiau. Kažkas ištarė jo vardą.
Akimirką jis pagalvojo, kad jau sušalo tą savo galvą. Kad pradėjo girdėti nebūtus dalykus. Kokios haliucinacijos. Bet susivokė, jog ne, nes iš autobusų stotelės prie Juzefo priėjo mergina.
- Ką? - suglumęs paklausė jis. - Iš kur tu, po velnių, žinai mano vardą? Kas tu tokia?
Plikšius sugniaužė kišenėje burtų lazdelę. Gal kažkas nori jį nužudyti? Ar normalu, kad vidury nakties prie tavęs prieina jauna panelė ir klausia, ar tu Juzefas? Žinoma, kad nenormalu. Gal manęs čia tyko? Beplaukis ėmė paniškai dairytis. Nieko nesimatė. O kur matysis, kai šitokia tamsa. Kažkas viduje siūlė vyrukui dabar ir čia persikelti oru namo, bet kaip tada jis gyvens neišsiaiškinęs, kas ir kodėl jo ieško? Tad Levinsas taip ir liko stovėti vietoje.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deja, informatoriai nepateikė svarbių detalių. Pavyzdžiui, to, kad Juzefas, išgirdęs savo vardą, tiesiog apsitries iš baimės. Argi įvairiomis prekėmis prekiaujantys žmonės nėra nuolat pasiruošę parduoti? Ir argi šitas plikis kišenėje nelaikė bent keleto įdomių tirpaliukų? Deoiridh sutriko. Ne, ji neketino sakyti, kas esanti. Geriau jau įsigyti tai, ko reikia, ir dingti amžiams. Na, gal ir ne amžiams - jeigu prekė pasirodys esanti gera, ji susiras šitą keistą plikį dar kartą.
- Aš noriu to, ką jūs galite pasiūlyti, - ramiai pratarė mergina. Apsižvalgiusi bandė suprasti, kodėl Juzefas (juk ji nesuklydo, ar ne?) toks persigandęs. Jie čia buvo vieni, negi vyras bijo, kad jauna mergina gali jam ką padaryti? Dėl visa ko iškėlė rankas į viršų taip parodydama, kad pavojaus nekelia. Tiesą pasakius, Juzefas buvo gana keistas. Kiek anksčiau teko susidurti su nelegalių medžiagų pardavėjais, jie būdavo žymiai užtikrintesni. Kaip jis gali prekiauti eliksyrais, jeigu yra toks… bailys? O gal ją apgavo? Gal informatoriai norėjo pasityčioti iš jaunos narkomanės ir leido jai Londone ieškoti kažkokio išsigimėlio, kuris niekuo net neprekiauja?
- Ar jūs turite ką pasiūlyti? - galiausiai paklausė mergina įdėmiai nužvelgusi keistąjį plikį. Dabar labai jau reikėjo kokios prekės, kurią, jos žiniomis, Juzefas turėjo turėti. Tik ar pavyks ką nors gauti?..

[Juzefas Levinsas]

Juzefas išties jautėsi ir sutrikęs, ir išsigandęs. Mergina pasakė, kad ji nori to, ką jis gali pasiūlyti. Iškėlė rankas į viršų tarsi sakydama, jog ji nieko blogo nepadarys. Ir tuomet paklausė, ar jis turi ką pasiūlyti.
Vyrukas šiek tiek nusiramino, kilstelėjo antakius. Ką ji turi omenyje? Dėl Merlino, aš juk tikrai nesu pagarsėjęs kaip koks geidžiamas moterų objektas. O gal esu? Bet iš kur, po velnių? Juk nesu turėjęs tiek moterų. Levinso veide pasirodė šiokia tokia šypsenėlė, bet vis dėlto tuo pačiu jis vis dar bijojo, nes mergina, regis, nenorėjo atskleisti informacijos apie tai, iš kur ji žino apie Juzefą. Ir... O jeigu čia kur nors tyko blogi žmonės?
- Na, aš... - kiek pasimetęs prabilo Juzefas, paskui atsikrenkštė. - Priklauso nuo to, iš kur apie mane žinai ir kaip mane dabar suradai, - dabar jau pakankamai tvirtai pasakė jis. - Ar tave kažkas siuntė? Tu žinai mano vardą, būtų malonu ir man žinoti taviškį. Tada galbūt galėsiu pasakyti, ar galiu tau ką nors pasiūlyti, - bandė gudrauti jis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Keistuolis buvo sutrikęs, o tai sutrikdė ir pačią Deoiridh. Jis buvo pernelyg nepanašus į eilinį smagių medžiagų pardavėją. O gal visa tai buvo tik vaidyba? Bet kokia viso to prasmė? Nebent… Jis jau buvo kažko pavartojęs ir dabar nesuprato ką darantis. Taip. Garantuotai taip ir bus nusprendė mergina ir gerokai atidžiau nužvelgė plikį. Neatrodė labai apsinešęs, bet argi ji gali tai suprasti? Tiesą sakant, Deoiridh baigė pamiršti, kaip atrodo neapsinešę žmonės.
- Buvau informuota, kad turite parduoti eliksyrų, - pabrėždama paskutinį žodį kuo drąsiau pratarė Deoiridh. - Žinojau, kad reikia ieškoti Londone, bet pamačiau visiškai atsitiktinai, - pridūrė ir atsargiai žengė artyn. Norėjo pažvelgti į akis ir galbūt iš jų įskaityti daugiau informacijos. Nelabai norėjo jam prisistatyti, tačiau kaip ir suprato: jeigu iš tiesų keistuolį išgąsdino, dabar nereikėtų slapstytis. O gal pasisakyti kokį kitą vardą?
- Deoiridh, - vis dėlto prisistatė tikruoju ir draugiškai nusišypsojo. Neturėjo tikslo gąsdinti plikio, tad bandė atrodyti maloni ir nusiteikusi bendrauti. O jau vėliau, ko gero, ir kažką nusipirkti, jeigu tik, žinoma, jis kažką pasiūlys. Kiek padvejojusi ištiesė ranką tikėdamasi taip užtvirtinti pažintį.
- Taigi ar turite ką man pasiūlyti? - paragino naująjį pažįstamą. Darėsi šalta, tad norėjosi eiti kur nors kitur. Mergina nejučia sudrebėjo, bet vylėsi, kad plikis to nepastebės: nenorėjo pasirodyti esanti silpna pažeidžiama, nors kaip tik tokia, tiesą sakant, ir buvo.

[Juzefas Levinsas]

- Eliksyrų? - tuo pačiu ir nustebęs, ir kiek nusivylęs perklausė Juzefas.
Dėl Merlino, tai gal čia kažkas iš mokslų? Bet aš niekada nepardavinėjau jokių eliksyrų. O gal ji kalba apie vogtus, nelegalius arba juodąja magija prisotintus daiktus, kuriuos pardavinėdavau anksčiau? Tik bijo tai pasakyti?
Merginai ištarus savo vardą ir šyptelėjus Levinsas irgi šyptelėjo. Švelniai spustelėjo jos ranką. Tada prabilo:
- Pardavinėjimais aš jau seniai neužsiimu. Tačiau, jeigu atlygis geras, galbūt nepraleisiu progos pasidarbuoti, - pamanė galvodamas apie tai, jog papildomi pinigai tikrai nepakenktų, galbūt tuomet beplaukis galėtų ką nors įspūdingesnio nupirkti Walgunui. - Daug kas priklauso nuo to, ko tau konkrečiai reikia.
Baimė po truputėlį atslūgo, mėlynakio galvoje jau nebelabai šmėžavo mintys, kad šita mergina yra siųsta kokio nors baisaus nusikaltėlio ar žudiko, kad kažkur čia už kampo tyko blogi burtininkai, tuoj į Juzefą paleisiantys žalią blyksnį.
Netrukus Deoiridh vardu prisistačiusi panelė sudrebėjo. Žinoma, buvo išties šalta, o toji mergina juk tokia mažutė... Levinsas ją nužvelgė, paskui žvilgsnis sutojo ties veidu. Šis neatrodė itin sveikas, tačiau buvo per daug tamsu, kad Juzefas suprastų, ar panelė pavargusi, ar kažkiek apsvaigusi kaip ir pats plikis.
- Tau šalta? - paklausė ir instinktyviai priėjo arčiau.
Sustojo visiškai arti Deoiridh, o paskui ėmė galvoti, kaip čia elgiasi. Ir ką tu darysi, ją apkabinsi? Pasiūlysi į viešbutį? Po velnių, idiote, nesvaik. Ji tiesiog nori iš tavęs kažką nusipirkti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Akivaizdu, kad kažkas čia buvo ne taip. Deoiridh susiraukė. Ar nebus be reikalo ilgai galvojusi, ką įdomaus gali pasiūlyti tasai plikis Juzefas?
- Jeigu neužsiimate pardavimais, manau, kad mane bus suklaidinę, - atsargiai pratarė ji. Jeigu jau ne ten pataikė, neketino pasakoti, ko reikia.
Viskas buvo sudėtingiau nei jauna, bet jau nemažai patirties turinti narkomanė tikėjosi. Ką jai daryti dabar? Jeigu šitas Juzefas neturi nieko įdomaus, jai reikės ieškoti kažkur kitur. Draugai jau laukė, kada ji parneš ko nors neišbandyto. Nepasakyti, kad gauna magiškų dalykėlių, darėsi vis sunkiau, o dabar, panašu, nieko net ir negaus…
Tai velnias… mintyse pasakė išgirdusi plikio klausimą. Tai reiškė, kad jis pastebėjo virpulį, o tai privertė pasijusti nesaugiai. Nepaisant to, kad toks gyvenimas buvo savanoriškas pasirinkimas, iš vaikystės likęs nepasitikėjimas žmonėmis niekur nedingo.
- Na, ne vasara, - sumurmėjo Deoiridh atsargiai pažvelgdama į Juzefą. Pasidarė smalsu, kodėl jis to klausia ir, maža to, žengė artyn. Ką tai turėtų reikšti? - O ką? Jautiesi pernelyg karštas? - netyčia išsprūdo. Rudaplaukė suvokė, kad jeigu ne narkotinių medžiagų poveikis smegeninei, tokie žodžiai tikrai būtų pasilikę tik jos galvoje. Ką dabar šitas Juzefas pagalvos?..
- Na… Kadangi neturi, ką man pasiūlyti, - pratarė ji, pabrėždama paskutinį žodį, - manau, jau eisiu.
Neryžtingai žengtelėjo tolyn nuo plikio, tačiau vis tiek akylai jį stebėjo. Kažkodėl atrodė, kad čia dar ne viskas baigta.

[Juzefas Levinsas]

Atrodė, kad mergina nebuvo suinteresuota kažko užsisakyti, ar, juolab, mokėti nemenką atlygį. Čia tikriausiai judviejų susitikimas galėjo ir baigtis, bet kažkas beplaukį tarsi sudomino ir jis nebenorėjo nueiti savais keliais (na, ar pokštelėti, nes vis dėlto galvai buvo šalta).
Juzefas nusijuokė merginai paklausus, ar jis jaučiasi pernelyg karštas. Tačiau jos klausimas nesutapo su kūno kalba - Deoiridh žengė žingsnį atgal pasakiusi, kad eis, nes jis neturi jai ko pasiūlyti.
Žinoma, Levinsas nenorėjo gąsdinti merginos, tačiau vis dėlto nieko nelaukęs vėl prisiartino prie jos ir dabar dar švelniai uždėjo ranką jai ant liemens.
- Palauk, - kiek žemesniu tonu tarė. - Kodėl manai, kad neturiu tau ko pasiūlyti? Gal vis tik galėčiau ko nors parūpinti ir nemokamai, - pasakė turėdamas omenyje tuos jos kažkokius eliksyrus. - Ir... sušildyti ar panašiai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Norėjosi pabėgti. Kažkas viduje kuždėjo, kad šitas plikis nepasiūlys nieko, ko jai reikia, o jeigu ji čia liks ilgiau, gali atsitikti kažkas. Ar tai bus gera, ar bloga, Deoiridh nesuprato, bet nelabai tenorėjo išbandyti.
Vos Juzefas prisiartino ir, maža to, nutarė pasiglaustyti, škotė pajuto pasišlykštėjimą. Jis, šiaip ar taip, buvo kažkoks senis, kuris nieko neturi. Vis dėlto išgirdusi žodžius sutriko. Pasiūlymas nuskambėjo labai jau... nepadoriai? O tai kažkodėl sudomino. Atsargiai pažvelgusi Juzefui į veidą nutarė, kad jis ne toks jau ir atgrasus, tad lūpas iškreipė neryžtinga šypsenėlė. Nelabai užtikrintai prisiglaudusi prie plikio Deoiridh mąstė, ką reikėtų sakyti ar daryti dabar.
- Ar turi plotą? - galiausiai atvirai paklausė. Nė kiek neabejojo supratusi, ką siūlo plikis, bet dabar tai visiškai nebegąsdino. Visų pirma, pasidarys žymiai šilčiau. Be to, kodėl smagiai nepraleisti laiko, kai visai netrukus reikės aiškintis draugams, kad nepavyko nieko gauti?
Toks įvykių posūkis merginai visiškai tiko, tad ji neatsitraukė ir galiausiai abiem rankomis apsikabino plikį.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas galvojo, kad mergina jį atstums ir tiesiog nueis. Ir kad tada jisai tiesiog grįš namo bei eis miegoti.
Ir iš tiesų, kai beplaukis prisiglaudė prie Deoiridh, ši neatrodė labai patenkinta. Tačiau netrukus kažkas pasikeitė, ji taip pat atsakė prisiglaudimu bei paklausė, ar Levinsas turi plotą.
Kai panelė abiem rankomis apsikabino vyruką, jo kūnas maloniai suvirpėjo. Mėlynakis stengėsi tramdyti šypseną, bijojo, kad per didelės emocijos gali priversti apsigalvoti merginą. Pats mąstė apie tai, kad bare nepavyko nieko susitikti ir štai, visai netikėtai, einant namo, kažkas užkibo.
Vyras ketino, jeigu šią naktį nukabins moterį, vestis ją į viešbutį. Tačiau susidūrimas su Deoiridh, turėjo pripažinti jis, tokių išlaidų nebuvo vertas. Jie susitiko tiesiog gatvėje, jai reikėjo eliksyrų. Juk ji nebuvo nusiteikusi vilioti, tad kodėl Levinsas turėtų medžioti? Todėl jis nusprendė ją parsivesti tiesiog namo, kas nieko nekainuos. O už neišleistus pinigus ką nors nupirks Walgunui.
- Turiu, - atsakė jau stipriau prisispausdamas merginą šalia savęs. - O tu tikrai sušalusi, pažadu, kad su manimi šalta nebus, - šelmiškai nusišypsojo. - Tikiuosi, kad nebijai keliauti oru.
Dabar beplaukis atsitraukė ir ištiesė ranką ruošdamasis kelionei.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad toks paprastas klausimas išgąsdino vyriškį. O gal jis tiesiog sutriko, nes nesitikėjo atviro pasiūlymo? Vis dėlto negalima buvo atmesti ir tokios tikimybės, kad laikas tarp klausimo ir atsakymo atrodė netinkamai ilgas dėl to, kad vis dar buvo siaubingai šalta. Nepadėjo netgi tai, kad stovėjo tą vyruką apsikabinusi.
Laimei, jis pagaliau atsakė į klausimą ir netgi išsamiau nei buvo būtina. Papildomas komentaras sutapo su Deoiridh norais, tad šypsena paplatėjo, o ji pati pažvelgė į Juzefą labai jau draugiškai.
- Džiugu girdėti, - pridūrė nenorėdama, kad plikis pagalvotų ją dvejojant. Tiesa, norėjosi atšauti, kad oru gali persikelti ir pati, tačiau jeigu vyras nori pagelbėti, kodėl ji turi prieštarauti? Jam atsitraukus pasidarė dar šalčiau, tad aišku buvo viena: reikia nebegaišti, o tiesiog keliauti į jo plotą ir pagaliau susišildyti. Tada bus galima galvoti, iš kur gauti to, ką tikėjosi gauti iš Juzefo.
- Žinoma, nebijau, - draugiškai pratarė ir nebedvejodama paėmė plikį už rankos. Pamažu pradėjo nekantrauti.

[Juzefas Levinsas]

Kas galėjo pagalvoti, kad šita naktis taip prasitęs? Visą vakarą ieškojęs nieko neradau, o dabar štai, netyčia, šypsojosi Juzefas, kai mergina paėmė jį už rankos pasiruošusi keliauti oru. Atrodė, kad jai išties šalta, tad vos atsidūręs namuose mėlynakis paskleis židinio šilumą.
Prieš keliaudamas Juzefas dar pagalvojo, kad buvo tikras idiotas, jog moters ieškojo bare. Reikėjo eiti į kokį nors žiobarišką naktinį klubą ar panašiai. Kas ieško gardžių kąsnelių baruose? Ir tada beplaukis pamanė: o kas vedasi namo panelę iš autobusų stotelės? Bet jau buvo per vėlu. Juzefas ką tik pokštelėjo oru kartu su Deoiridh persikeldamas į savo namus, be to, noras pabendrauti buvo per daug didelis, kad vyrukas dabar imtų ir atsisakytų štai tokios visiškai netikėtai pasitaikiusios progos. Nedidelis užmiesčio kvartalas šią akimirką jau skendo tyloje.

[Alanas Senkleris]

Buvo nuostabus gražus šeštadienis. Vasara. Jam nereikėjo į darbą ir Dori buvo laisva. Taigi jų šeimynėlė išsiruošė pasivaikščioti.
Mažylės kol kas sėdėjo dvigubame vežimėlyje. Bet Alanas manė, kad neilgai. Tik iki tol, kol jie nueis į aikštelę. Tai jie ir padarė.
Aikštelėje buvo kitų žmonių. Daugiausia mamų su vaikais. Vaikinas nejučia apsidairė ieškodamas Džiordžio, Nikolo ir Eriko. Vaikinų nebuvo. Ačiū Merlinui. Nenorėjo sutikti senųjų savo draugų. Nes nežinotų kaip jiems pasiaiškinti. Jei aišku jie išvis kalbėtųsi su Alanu.
- Atsimeni, kai pirmą kartą atvykai į dvarą, kai buvom vaikai. Atėjome čia. Atrodo, kad tai buvo labai seniai. - Pajuto kažkokią keistą nuotaiką. Truputis liūdesio. Kaip pasikeitė viskas nuo anų laikų.
- Na, tai kas nori pasivaikščioti? - Dabar jau kreipėsi į mažyles. Ketino jas iškelti iš vežimuko.