0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
[Pamokos tema: priešnuodžiai]

     Tai, kad baltaplaukė ir vėl kalėjo tame Hogvartse, nieko gero nereiškė. Žinoma, šį kartą direktorė ją sumanė uždaryti į tikresnę kamerą - požeminį, šaltą kabinetą. Tik grotų dar betrūko. Stovėdama priešais susirinkusius mokinius Gloria mintyse kartojo tą vienintelį klausimą, kuris kasmet ją kankindavo pirmąsias pamokas, nerandant atsakymo - kokio velnio aš ir vėl čia? Hogvartsas - tikrų tikriausia kankynė, ypač tada, kai jame pilna moksleivių - tokią išvadą Gloria padarė dar tada, kai pati čia mokėsi, tai kodėl ji vis čia sugrįžta? Atsakymo, deja, kaip ir visada, nebuvo.
     Jeigu aš čia ir toliau stovėsiu kankindamasi su tuo klausimu, pamoka pati neprasives.
     Taip tarusi sau mintyse profesorė Clarke, kuri tame tamsiame, kone juodame, kabinete su savo balta it popierius oda baisiai išsišoko, peržvelgė visus kritišku lediniu žvilgsniu ir ėmė porinti tai, kas ant liežuvio galo pirmiausiai užkrito. Žinoma, apie pamokos temą, ne apie tai, kaip jau geriau sėdėtu tikram kalėjime, negu šitam Hogvartsiniame.
     - Nuodai, - savo šaltu it ledas balsu pratarė. - Tai ginklas. Ginklas, galintis jus sunaikinti. Sukelti skausmą. Ar netgi priversti jus daryti tai, ko nenorėsite. Jeigu tik šis ginklas bus protingai panaudotas, - aidinčiame požeminiame kabinete išrėžė Gloria. - Šioje klasėje jūs neabejotinai su tuo ir susidursite. Per mano pamokas lazdelių neprireiks. Čia reikės tik proto. Jei jo neturėsite, jūsų laukia ankščiau įvardintos nemalonės. Jūsų valia kęsite jas, ar ne.
     Padariusi pauzę, kad žodžiai geriau įsisavintų mokiniams į smegenines ir, kad proto jie tikrai įgytų, albinosė tęsė:
     - Be abejo, yra ir žodis vaistai. Šiandien turėsite progą suprasti antrąjį mano dėstomo dalyko vardą. Turėsite progą pasiruošti nuodams, - smerkiančiu žvilgsniu perbėgusi kiekvieną mokinį, sėdintį tamsiame jos kabinete, kuris vedė iš proto - Kodėl niekad negalima paskirti normalių kabinetų? Pernai gavau kažkokį kledarą atokiausiame pilies bokšte, o dabar... Dabar kažkokį požeminį kalėjimą! -, nuodų ir vaistų profesorė suriko:
     - Šimtas ketvirtas, šimtas vienuoliktas ir šimtas dvyliktas puslapiai! Mikliai! Teoriją išmokstate mintinai iki ketvirtadienio, lauks atsiskaitymas!
     Nelaukusi kol mokiniai baigs skaityti, Gloria pati nužingsniavo link lentos ir pasiėmusi baltą kreidą, kaip jos oda, nedailiu šriftu sukeverzavo ant lentos receptą.
     - Priešnuodžiai, - mokiniams baigus skaityti išspjovė albinosė. - Sunki, bet palyginus su laukiančiomis temomis - lengva šiandieninė tema. Jei neišmoksit šios, man nusispjaut, tačiau aš jus perspėju - kitos temos nebus malonios. Pamokos užduotis - išvirti gerai paruoštą priešnuodį. Receptas lentoje. Visus ingredientus turėjote įsigyti mokslo metų pradžioje, tad jei kas nors ko nors neturite, ne mano bėdos. Jei neparuošite priešnuodžio, kitose pamokose esate nelaukiami.

[Jūsų personažas receptą ras ant lentos, tačiau Jūs savo receptą turite paminėti savo post'e. Būkite originalūs kuriant receptą - jis prisidės prie vertinimo.
Norėčiau iš kiekvieno sulaukti bent po tris post'us.
Jeigu kyla klausimų ar norite Glorios reakcijos į Jūsų personažų eibes - rašykite.
Pamoka iki kovo 20.]
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1031
Pirmas atodūsis. Antras atodūsis. Buvo ir trečias ir ketvirtas. Visa virtinė. Jeigu aš nemokėjau nieko doro pagaminti pernai, tai dabar... Šią pamoką dėstė profesorė Clarke, su kuria jis jau turėjo garbės susirieti pačią pirmą jos pamoką praeitais mokslo metais. O dieve, jeigu susprogdinsiu kabinetą, tada... O jeigu dar kas baisesnio? Įdomu, ar jai tiktų, jeigu eliksyrus aš nupaišyčiau? Gražu ir nepavojinga. Pieščiau katilus, o juose burbuliuotų eliksyras. Visai gal nieko?Staiga visus tuos nykius apmąstymus pertraukė priėjusi mergaitė.
- Labas Alanai. - Pasakė Roberta ir klestelėjo šalia jo ant kėdės.
- Labas Roberta. - Atsakė jis. Robertai puikiai sekėsi gaminti viralus, jis tą žinojo. Ji atrodė atsipalaidavusi ir ramutėlė.
- Einam šiandien į mišką? Radau ten kai ką įdomaus. - Pradėjo čiauškėti ji. Miškas buvo įdomus dalykas ir Senkleris sukluso. Roberta ėmė pasakoti apie kažkokį įdomų padarą. Sakė, kad aptiko jį visai netoli, ne tankioje vietoje. Ji aiškino, kad tasai gyvūnas gyvena seno medžio drevėje. Roberta buvo neaukšta, šviesiaplaukė, mikli mergaitė. Jai patiko bastytis miške ir jie turėjo apie ką pasikalbėti, mat ji mėgo gyvūnus, kaip ir pats Alanas. Taigi tas padaras gyveno drevėje. Atrodė panašus į keistą kamuolį su sparnais ir aštriais nagais. Roberta aiškino, kad matė jį ant šakos, o paskui, jai panorėjus pažiūrėti atidžiau tasai pasislėpė drevėje.
Alanas taip susidomėjo, kad pamiršo nuodus ir priešnuodžius. Jis išplėšė lapą iš sąsiuvinio ir jie ėmė rašinėtis apie savo būsimą išvyką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw stovėjo ant stalo šalia teleskopo ir laikė rankose antrą tokį prietaisą. Įdėmiai jį apžiūrinėjo, bet galiausiai nusprendė, kad brangenybė yra sveika. Tai šiek tiek pataisė nuotaiką, mat ji paskutiniu metu buvo kiek subjurusi: visos penkios draugės kažkur išnyko, tad reikėjo gyvenime kapstytis be jų. Laimei, bent jau kol kas velsietė nepastebėjo ir trijų bjaurių mergiūkščių, tik ir besitaikančių sugriauti ir taip sudėtingą klastuolės gyvenimą. Vadinasi, viskas buvo ne visiškai blogai. Kol kas buvo galima pasidžiaugti rankoje laikomu teleskopu.
Kažkokia nepažįstama mergiūkštė šnekėjo ir klykavo. Tai šiek tiek erzino, nes pernelyg priminė neLiuciją. Elliw susiraukusi žiūrėjo į tą nepažįstamą bjaurybę ir bandė sugalvoti, ar ji yra dėl ko nors kalta. Netrukus pamiršo, apie ką galvojo, tad nustojo užsiiminėti tokia sudėtinga veikla. Geriau jau ramiai tyrinėti teleskopą ir saugoti jį nuo visokių pasaulio negandų.
Po kiek laiko kilo kažkokia sumaištis. Atrodė, kad aplinkui esančios mergiūkštės ir berniūkščiai sugalvojo kažkur išeiti arba tiesiog pagąsdinti Elliw. Pastaroji sutrikusi apsižvalgė ir suprato nežinanti, kur yra. Labai reikėjo Liucijos - kaip kitaip išsiaiškins, ką daryti dabar? Vis dėlto velsietė buvo gera mergaitė. Jeigu kiti aplinkui vaikšto ir kažką daro, turbūt tą patį daryti reikia ir jai. Problema buvo ta, kad ji nežinojo, nuo ko pradėti.
Netrukus paaiškėjo, kad klastuolė susidūrė su dar viena problema: ji buvo pamiršusi, kad stovi ant stalo, tad bandydama kažkur nueiti vos nuo jo nenusivertė. Šiaip ne taip išsilaikiusi stačia lengviau atsiduso. Norėjo apkaltinti bjaurybes, tačiau nespėjo: netyčia koja užkliudė šalia stovintį teleskopą, ir jis nukrito ant žemės. Pasigirdo nemaloniai pažįstamas trakštelėjimas.
- MANO TELESKOPAS! - panikos kupinu tonu suriko Elliw, kuri vis dar stovėjo ant stalo.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1786
  • Lytis: Moteris
Dori sėdėjo šaltuose požemiuose. Kartais būdavo gaila, kad jai nesisekė nuodai ir vaistai, mat tūnoti šitame patamsyje merginai visai patiko. O dar prisistatė Clarke, na ir nepastovi moteris, jau su ja tai bus ne pyragai. Mendel atsiduso. Bijojo, kad gali atsitikti net taip, jog profesorė neprileis ketvirtakursės prie egzamino.
Tačiau motyvacijos tai nedavė. Gloriai pradėjus kažką kalbėti apie atsiskaitymą ir išvardinus puslapius klastuolė nei neketino atsiversti vadovėlio. Ji žinojo, kad teorija galėtų būti išsigelbėjimas, kai visus viralus paauglė išvirdavo panašius į klozeto turinį, tačiau iš tikrųjų labai tingėjosi. Paklausiu Alano katrie ten puslapiai ir pasimokysiu vėliau, nusprendė spalvotų plaukų savininkė.
Ties tais žodžiais ji akimis ėmė ieškoti draugo ir netrukus jį rado. Jau atsistojo nutarusi šalia jo atsisėsti, bet... o šventieji goblinai... Roberta?! Šalia Alano atsisėdo Roberta. Dori nepuolė isterikuoti, ne. Ji pasielgė labai protingai, tyliai prisliūkino už grifų nugarų ir ėmė klausytis, ką šie kalbėjosi.
Tačiau išgirdus merginai ėmė kilti pyktis. Ji tikėjosi išgirsianti pokalbį apie eliksyrus, tačiau nugirdo visai ką kita. Roberta siūlė Alanui į mišką.
- Tu! - suspigo Dori. - Tu kvaila, blusuota karve!
Gerokai įraudusi Mendel ištempė Robertą už jos šviesių plaukų ir pradėjo peštis. Pamiršo, kad yra ragana ir kad gali naudoti kerus. Darbavosi rankomis. Iš klastuolės lūpų ėmė lietis riebūs keiksmai, o rankos stengėsi užgauti tą baidyklę. Galiausiai Dori griebė Alano katilą ir užmovė jį Robertai ant galvos.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1031
Lyg perkūnas iš giedro dangaus pasigirdo Dori riksmas. Tada suspigo Roberta, kurią ji ištempė iš suolo už plaukų. O varge... Kodėl čia? Kodėl man? O varge... Kodėl aš tada pasakiau jos vardą?
- Dori baik! - Alanas stryktelėjo iš savo vietos ir įsiterpė tarp dviejų merginų. Robertai ant galvos buvo jo paties katilas, kurį ji nusiplėšė ir šveitė į Mendel pusę.
- Tu... - Roberta regis pritrūko žodžių. Ji nustūmė Alaną ir puolė peštis.
- Aš blusuota karvė? Tu spalvota papūga iš Klastūnyno. - Ji stvėrė Dori už plaukų. Šį kartą jis rimtai puolė jų skirti. Alanas neįsivaizdavo kuri iš šių dviejų gali būti pavojingesnė viena kitai, bet nutarė, kad Dori. Vaikinas puikiai žinojo ką kartais gali padaryti jos burtų lazdelė, kai Dori pasiunta. Taigi Grifas Suėmė ją glėbin ir neleido vėl pulti Robertos.
- Stop, baikit.
- Pasitrauk Senkleri. - Roberta bandė jį nustumti, bet nieko iš to jai neišėjo.
- Dori baik. Viskas, aš tave paleisiu, jeigu tu nustosi. - Bandė apraminti įsiutusią draugę. Kas čia pavydas? Tai truputį glostė savimeilę. Aš trenktas. Blogiausia buvo tai, kad Roberta išties buvo niekuo dėta. Kad tada šiltnamyje jis ją paminėjo vien tam, kad sukeltų Dori pavydą ir viskas. Aš mulkis. Siuto jis ant savęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1786
  • Lytis: Moteris
Roberta nusprendė gintis, o tai klastuolę dar labiau suerzino. Tačiau įsikišo geradarys Alanas ir bandė peštukes išskirti. Mendel keiksnojosi ant tos blondinės, o Alanas laikė Dori neleisdamas jos pulti.
- Paleisk, Alanai! - sušuko Dori. - Paleisk!
Keturiolikmetė muistėsi, tačiau viduje turėjo pripažinti, kad jai patiko. Patiko, kad negalėjo išsivaduoti aš Alano gniaužtų, kad jis buvo už ją stipresnis. Patiko, kad laikė ją, o ne Robertą. Veide sužmėžavo kažkokia itin klastuoliška pasitenkinimo šypsena, Dori sekundėlei aprimo ir nusikvatojo.
Tuomet vėl įjungė pajėgas ir bandė išsilaisvinti arba bent jau pasiekti savo burtų lazdelę. Pavyko šiaip ne taip ištraukti vieną ranką iš Alano glėbio. Kadangi paaugliai buvo prie pat stalo, Mendel spėjo nugriebti pirmą pasitaikiusį daiktą nuo jo. Tai buvo peiliukas ingredientams smulkinti.
Klastūnyno ketvirtakursė visai pasiuto. Ji būtinai turėjo ištraukti ir kitą ranką, todėl nestipriai įkando Alanui ir bent jau jos rankos tapo laisvesnės. Mendel ištiesė savo kairę ranką Robertos link, o ši buvo visiškai šalia, ir sugriebė jos plaukus. Dešine ranka peiliu nurėžė didžiulę sruogą šviesių plaukų.
- Blusos! Naikinu blusas, kvaiša! - rėkė Dori.
Peiliuką ji metė bet kur. Net nežiūrėdama. Šis įsmigo tiesiai į profesorės stalą, tačiau iš to siuto Dori to net nematė ir nežinojo, sėdėjo prie stalo šiuo metu Clarke ar ne. Toliau Dori šakojosi ir rėkė negražius žodžius į grifės pusę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Gyvenimas buvo sudėtingas dalykas, ir geriausiai tą atvaizdavo ne kas kitas, o nuo stalo krentantys teleskopai. Elliw niekaip nesuprato, kodėl jai taip nuolat nesiseka. Ji tenorėjo susirasti Liuciją ir su ja pasišnekėti. Kodėl tuomet teleskopai krenta nuo stalo, bjaurios mergiūkštės gadina gyvenimą, o ji pati nė neprisimena, kur esanti? Deja, šitie klausimai buvo pernelyg sudėtingi, tad velsietė pasiskubino juos pamiršti.
Apsižvalgiusi pamatė kažkokį tekstą ir visai susidomėjo. Netgi pamiršo, kad jos teleskopas nukrito ant žemės.
- Trys žili plaukai, penkios violetinės pupelės, aštuoni silkių kurkulai, dešimt mililitrų knisiaus snarglių ir du supuvę pomidorai, - garsiai perskaitė velsietė. Netrukus pamiršo, kodėl ir ką čia skaitė, tad pažvelgė žemyn ir išsigando: jos teleskopas buvo ant žemės! Kaip tai galėjo nutikti?! Ši situacija labai liūdino, ir Elliw susiraukė.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ji. Nežinojo, kurią bjaurybę kaltina, bet viena buvo aišku: kaltos visos! O jai, Elliw, dabar tenka galvoti, kaip išspręsti šią sudėtingą problemą… Tai buvo be galo liūdna.
Mergaitė norėjo pasiimti teleskopą, tad žengė jo link, bet buvo pamiršusi, kad stovi ant stalo, tad skaudžiai nudribo ant grindų.
- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo klasėje. Pasirodo, ji nukrito tiesiai ant astronomijos prietaiso! Dabar jau Elliw visai supyko. Pašokusi nuo žemės išsitraukė kažkokį katilą, nors neįsivaizdavo, kaip jis čia atsidūrė. Norėjo trenkti juo kokiai nors bjauriai mergiūkštei į galvą, bet nė viena iš jų akiratyje nepasirodė. Tai visiškai nepataisė subjurusios velsietės nuotaikos. Ak, kaip ji nekentė tų trijų bjaurių mergiūkščių!..
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1031
Alanas toliau tebelaikė įsiaudrinusią Dori. Tai jau ne, tikrai nepaleisiu.
- Dar ko. Kai nurimsi tada paleisiu aišku? - Staiga jos veide pasirodė tokia šypsenėlė, kad Senkleris iškart suprato, jog gero nelauk. Dori trumpam nustojo muistytis, bet labai greitai prasidėjo Antras etapas.
- Ką dirbi Mendel? Tuojau pat padėk peilį į vietą! - Šį kartą jau piktai pasakė Senkleris. Žinoma, Dori to peilio nepadėjo atgal ant stalo. Ji padarė tai, ko Alanas galėjo tikėtis nebent iš savo mažosios sesutės Frederikos, kai toji užsiaikštydavo. Dori įkando jam į ranką ir jis taip nustebo, kad atlaisvino gniaužtus.
- Ar pakvaišai? - Pasiutimas, visai išėjo iš proto. Bet laiko stebėtis nebuvo, nes Dori nurėžė gerą sruogą šviesių Robertos plaukų, o peilis nuskridęs kaži kur įsmigo į profesorės stalą. Tai Alaną visiškai pašiurpino. Clarke mus visus nudobs. Pagalvojo vaikinas. O kol Alaną lankė šios nesmagios mintys Robertą vėl puolė dori. Ir nieko čia stebėtino, juk neteko šitokio kuokšto savų plaukų. Merginos akyse spindėjo neapykantos ašaros.
- Aš tau niekada šito neatleisiu. - Ji stvėrė vieną iš buteliukų, buvusių ant Alano stalo ir jo turinį supylė Dori ant galvos. Alanas neįsivaizdavo ką tiksliai ji paėmė, bet kvapas pasklido siaubingas. Bet tuo Roberta regis neketino apsiriboti. Ji čiupo svarstyklėles ir sviedė jas į Mendel. Bet šį ginklą Alanas mikliai spėjo sučiupti dar nepasiekusį taikinio. Aišku tada jam teko trumpam visiškai paleisti Dori.
- Tu dar pasigailėsi, žiauriai pasigailėsi. - Pilnu pasipiktinimo balsu pasakė Roberta ir išdūmė pro duris.
Alanas bijodamas, kad Dori puls ją vytis paėmė merginą už rankos ir pabandė pasodinti ant kėdės.
- Viskas Mendel, jau užtenka. Sėskis, arba aš už savo veiksmus neatsakau. - Alaną apėmė palengvėjimas, kad Roberta išrūko iš klasės. Bet kartu jis suprato, kad visas tas karas tik prasidėjo. Reikia kažkaip viską sustabdyti. Bet irgi... Kas tai Dori užplaukė? Na ne, aišku kas, bet vis tiek šitaip... Jau per daug. Alanas stvėrė nuo stalo jo ir Robertos lapelį, ant kurio susirašinėjo dėl išvykos į mišką ir jį sugrūdo sau į kišenę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1786
  • Lytis: Moteris
Dori veidas atrodė taip klastuoliškai kaip niekad, kai jai pavyko nupjauti gerą kuokštą tos kvaišos plaukų. Robertos akyse pasimatė ašaros ir tą akimirką keturiolikmetė pajuto triumfą.
Tačiau ir toji grifė buvo nepėsčia - kažkokio skysčio užpylė Dori ant galvos. Mergina spėjo šiek tiek pasitraukti, tačiau vis tiek kliuvo. Plaukai tapo lipnūs ir kažkuo dvokė. Dar toji blondinė metė į klastuolę svarstykles, bet Alanas jas pagavo. Galiausiai įvyko tai, kas ir turėjo - Roberta išėjo iš požemių.
Alanas laikė Dori už rankos ir bandė ją pasodinti, tačiau paauglė ranką ištraukė.
- Niekur aš nesėsiu! - suriko. - Mendel?! Nuo kada, po velnių, tu mane vadini Mendel?! - Dori pajuto dar vieną artėjančią pykčio bangą.
Pamatė, kad Alanas stvėrė pergamentą, ant kurio susirašinėjo su Roberta, ir įsidėjo jį į kišenę.
- Parodyk! - suspigo keturiolikmetė. - Parodyk!!! Nors ne! Kodėl aš turiu žemintis?! Nerodyk! Gal tau reikia dar ir rašiūno?! Pasiimk, susirašinėti bus lengviau! - spalvotaplaukė išsitraukė iš kišenės rašiūną ir su didele jėga sviedė jį Alanui po kojom. Rašiūnas sulūžo.
Dori išsitraukė ir burtų lazdelę.
- Aguamenti, - tarė ji.
Iš burtų lazdelės ėmė tekėti vandens srovė. Keturiolikmetė palenkė galvą ir bandė išsiplauti tą marmalą, kurio ant plaukų jai pripylė Roberta. Dėkui Merlinui, šis plovėsi, tačiau po pamokos lauks ilgos plaukų atstatymo procedūros. Vanduo buvo šaltas, tačiau tuo metu Dori tai buvo nei motais.
Palikusi ant požemių grindų didžiulę vandens balą ir jau kiek aprimusi klastuolė pažiūrėjo į Alaną. Visai netikėtai merginos akyse suspindo kelios ašaros. Jai buvo taip skaudu. Ar Alanas su Roberta pora? Kurių galų Dori šitaip pasiuto? Juk Alanas net nėra jos vaikinas. Jis gali bendrauti su kuo tik nori, o ką dabar Mendel pridirbo? Tu jam įkandai, mintyse ėmė save kaltinti ketvirtakursė. Jau dabar tai tikrai Alanas su tavimi nebebendraus, galvojo.
Galiausiai akyse ašarų prisikaupė daugiau. Dori grįžo į savo darbo vietą ir atsisėdusi ėmė verkti. Kapsėjo ir ašaros, ir vanduo nuo šlapių plaukų.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
     Išdėsčiusi teoriją, profesorė Clarke krito į savo kėdę ir tikėjosi bent šiai pamokai atitrūkti nuo visos tos Hogvartsietiškos sumaišties. Tema tikrai buvo sunki, be to, ir labai reikalinga kitai pamokai. Išsitraukusi iš medinio stalo stalčiaus savo bloknotą, ėmė ieškoti puslapio, kuriame buvo susirašiusi receptą kitai pamokai. Galiausiai radusi, Gloria ėmė braižyti užrašus, kaip pamoką bus galima papildyti klastingomis idėjomis ir, žinoma, ką daryti, nutikus blogiausiam, kas, atvirai, moteriškei buvo mažiausiai svarbu. Tačiau, žinoma, ko galima tikėtis daugiau, jei ne mokinių išsišokimo per pamokas? Jugi čia Hog-var-tas! Kaip Gloria galėjo tikėtis, kad... Savo bergždžių vilčių net neverta vardyti! Vos tik nuleidi galvą žemyn į popierius, ir tą pačią minutę kabinete viskas apsiverčia aukštyn kojom - vieni svaidosi peiliais, kiti rėkia, treti ant stalo užsikabaroję! Vos per kelis milimetrus nuo Glorios baltos it kreida rankos, į jos stalą įsmigo aštrus geležinis peilis, kuris buvo privalomas kiekvienam mokiniui. Pykčio perkreiptu lediniu veidu ir žaibuojančiomis akimis, baltaplaukė staigiu judesiu ištraukė giliai į stalą įsmigusį peilį ir su tuo pačiu įrankiu rankoje pakėlusi galvą į klasę, iškart pamatė ryškiausią „žvaigždę“ kaltininkę su savo spalvotais plaukais išsišokančią tamsiuose požemiuose, kurią gerai pažino jau tada, kai kadaise vadovavo Klastūnynui, kas buvo tikra klaida.
     - MENDEL!!!
     Nebe monotonišku, o pačiu tikriausiu velnio balsu suriko Clarke. Tuomet atlėkusi prie klastuolės, rankos mostu atitraukė kažkokį bernioką nuo dviejų besiriečiančių merginų.
     - Dėl šėtono prakeiksmo, čia ne mokykla, o tikros vaikų skerdyklos! Mendel, kam, kad tave kur velniai paimtų, skirti eliksyrų peiliai?! Kad juos į profesorę mėtytum?! Minus 100 taškų iš Klastūnyno! Tavo koledžo vadovas būtinai apie tai sužinos!!! - vos ištarusi šiuos žodžius, Gloria prakeikė ne tik Dori, bet ir save - su kuo jau kuo, bet su Matthew nė žodeliu persimesti neketino. Tuomet atsigręžė į kažkokią grifę ir užriko ant jos: - 50 taškų iš Grifų Gūžtos! Ir tau tas pats, Mendel! Dar 50 už muštynes!
     Tuomet nutvėrusi Dori už plaukų gerai pakratė ir įsmeigusi tą patį peilį į mokinės stalą, nuplėvesavo su savo juodu apsiaustu tolyn. Tačiau, deja, incidentas niekada nebūna vienas - štai ir dar kažkokia mokinė sumanė pagadinti suolus. Nuostabu, viena smaigsto peilius į stalus, kita - juos trypia! Priėjusi prie merginos Gloria, pykčio kupino žvilgsniu, ją nužvelgė ir, jau ketino nustumti nuo suolo, tačiau ana ir pati nukrito. Labai sėkmingai, beje.
     - Ar iš proto išsikraustei?! Mokyklos stalai nėra skirti tam, kad ant jų būtų galima šokti polką! Marš prie pamokos darbo!
     Tuomet kreivu žvilgsniu žvelgdama į klasę, grįžo atgal į savo vietą ir tikėjosi, kad mokyklos varpas bent kartą nuskambės pusvalandžiu ankščiau.
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Elliw būtinai susiras visas bjaurybes ir gerai jas pamokys! Tik jos kaltos, kad teleskopas sudužo! Ir, žinoma, jos kaltos, kad dabar viską skauda! Visai nesvarbu, kad klastuolė neprisiminė to priežasties, daug svarbiau buvo tai, kad ji žinojo, kas dėl visko kaltas.
Prie jos priėjo kažkokia mergiūkštė ir pradėjo rėkti. Tai dar labiau sutrikdė. Juk Elliw - gera mergaitė, kodėl tuomet ta neaiški mergaitė ant jos šaukia? Tegul eina kaltinti neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos! Rudaplaukė supyko, bet nieko nesakė. To priežastis buvo paprasta: ji neprisiminė nei kodėl pyksta, nei ką galbūt ketino sakyti. Gyvenimas tiesiog buvo pernelyg sudėtingas.
Iš kažkur atsiradusį katilą Elliw piktai nutėškė ant stalo. Atrodė, kad jis įskilo, bet velsietė to nepaisė. Ji buvo gera mergaitė, kuriai visokios bjaurybės trukdė gyventi. Vadinasi, ir ji gali kitiems patrukdyti! Netrukus šią šaunią mintį pamiršo. Apsižvalgė tikėdamasi susigaudyti, kur yra. Ant artimiausio stalo pamatė kažką violetinio ir be galo susidomėjo. Prisiartinusi čiupo tuos violetinius daiktus, kurie paaiškėjo esantys pupelės ir grįžo pas teleskopą. Jau seniai buvo pamiršusi, kokia nelaimė ištiko prietaisą, tad dabar vietoj brangenybės radusi tik duženas išsigando.
- MANO TELESKOPAS! - garsiai suriko ji ir nežinodama to priežasties sumetė pupeles į katilą. Viena nukrito ir nuriedėjo nežinia kur, bet Elliw to nė nepastebėjo. Jos teleskopas buvo sudužęs, ir tai, žinoma, daug svarbiau už visas kitas nesąmones. Atsargiai paėmė didžiausią dalį ir gerai ją apžiūrėjo. Situacija buvo visiškai beviltiška. Deja, viskas netrukus dar labiau pablogėjo - velsietė netyčia trinktelėjo aplūžusią dalį į stalo koją, ir ji dar labiau susitrynė. Viskas buvo pernelyg sudėtinga…
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1031
Alanas piktai žvelgė į nuodų bei vaistų profesorę. Pyko ne už atimtus taškus ir ne už rėkimą, tas buvo suprantama. Bet už tai, kad toji Šitaip pasielgė su Dori. Nors ant Dori jis siuto ne ką mažiau. Bet Senkleriui tiesiog siaubingai nepatiko, kad profesorė tampė Mendel už plaukų.
Kai toji pagaliau nuėjo daryti tvarkos kitur vyko kiti smagūs dalykai. Mendel sulaužė rašiūną. Alanui net kraujas užvirė. Kas per nesąmonė? Kas? Jis piktai nusisuko nuo Dori, kai toji bandė išplauti iš plaukų tą Robertos užpiltą marmalą. Mes ne pora. Aš niekam  neturiu atsiskaityti. O Gal čia ne dėl to viskas? Gal čia kokios senos sąskaitos su Roberta? Bet ne, kam tada ji sulaužė rašiūną ir šiaip... Alanas surinko tas lūženas, kurios jam buvo labai brangios ir sudėjo jas į kuprinę. Tada atsisėdo prie stalo. Negaminsiu jokio priešnuodžio. Vis tiek gausis nuodas, tai kuriam galui pradėti?
Dori irgi sėdėjo savo vietoje ir žvilgtelėjęs į ją jis pamatė, kad mergina ašaroja. Kaip visada. Pirma, viską suniokoja, tada verkia. Ir tegul. Alanas ištraukė tą Dori supykdžiusį lapelį iš kišenės ir sviedė jai ant stalo. Tegu skaito. Tegu. Vis tiek ten tik svarstymai kas ten tūno miške per nematytas padaras.
Tada demonstratyviai ėmė skaityti vadovėlį ieškodamas kažkokių ten puslapių, kuriuos minėjo profesorė Clarke. Nepratarsiu Mendel nei žodžio visą savaitę. Ne, dvi. O gal tris. Tegu sau pasiunta.
Pyko jis sklaidydamas  vadovėlio lapus. Taip praėjo minutė. Antra. Trečia. Jis nebeskaitė vadovėlio ir vėl pažvelgė į Dori. Ten situacija regis nesikeitė. O jis pajuto, kad tuojau atsikels ir prieis prie jos. O jo tylos įžadai pasibaigs. Alanas atsiduso. Kaip ji nesupranta, kokia man svarbi yra? Pagalvojo jis.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1786
  • Lytis: Moteris
Paverkusi Dori nusiramino, tačiau ir toliau vaidino, jog verkia, mat Alanas prie jos nepriėjo. Kas čia dabar? Nejau jis neateis manęs guosti, mintyse galvojo Dori ir suprato, kad ne juokais prisidirbo. Viskas, Alanas ant manęs supyko. Tikrai supyko, pamanė mergina ir jos akyse vėl pasirodė tikros ašaros.
Į galvą ėmė skverbtis ir Clarke žodžiai. Ar ji tikrai pasakys Matthew, ką padarė spalvotaplaukė? Juk šiuo metu herbologas ir taip Mendel nekenčia, nors mergina nei nesuprato, kodėl. Jei jis tikrai sužinos, ką aš padariau, nekęs manęs dar labiau, mintyse padarė išvadas paauglė. Žinoma, o ir kiti klastuoliai tikrai neapsidžiaugs, kad per mane Klastūnynas neteko šimto penkiasdešimt taškų. Man gi šakės. Aš kvaiša.
Ant Dori stalo atskriejo lapelis. Mergina nei neketino jo skaityti. Numetė nat žemės. Iš pradžių pamanė kerais sudeginti, bet laiku susivaldė. Jau ir taip prisidirbo tiek prieš Alaną, tiek prieš profesorę. Ar dabar jau Alano ir Dori draugystei galas? Mendel nebeįsivaizdavo savo gyvenimo be Alano. Kaip man tai ištaisyti, galvojo ji. Labai knietėjo sužinoti, kas lapelyje parašyta, tačiau Dori nedrįso jo paskaityti. O jeigu ten pripaišyta kokių nors bučinukų ir panašiai? Kodėl tada prieš tai raudonplaukis tą lapelį slėpė? Galbūt dabar jis tokiu būdu nori pranešti klastuolei, kad jis ir Roberta - pora?
Įkyrios mintys lindo į galvą. O tai galvai buvo ir beprotiškai šalta. Šlapi plaukai ir požemiai nebuvo puikus derinys. Be to, plaukai vis tiek smirdėjo ir vis tiek lipo. Buvo ir taip aišku, kad šiandien Dori nesugebės išvirti visiškai jokio viralo. Mergina atsistojo. Akies krašteliu žiūrėjo į Alaną, kuris skaitė vadovėlį. Norėjosi prie jo pribėgti, atimti tą knygą ir duoti su ja per galvą rėkiant, kad ko nesiveja savo mielos Robertos? Tačiau Mendel turėjo valdytis. Ji priėjo prie grifo.
- Turiu tepaliuko, jei stipriai įkandau, - burbtelėjo. - Jei norėsi, ateisi, - nors nei nepasakė kur.
Tačiau tai neturėjo būti problema. Alanas ir Dori visada vienas kitą susirasdavo. Tačiau jis manęs neieškos, mintyse galvojo. Juk neieškos. O ką aš turėsiu daryti? Ar man paskui eiti pas jį pasikalbėti? Ar jis išvis su manimi kada nors gyvenime kalbėsis?
- Žinau, kad dabar tu manęs nekenti, - leptelėjo ir išėjo iš požemių.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
  Niekuo neypatinga diena pavirto ypatinga dėl Nuodų ir Vaistų pamokos. Abigailė, būdama jau penktakursė mergina, būtų visai susidomėjusi šiuo dalyku, jeigu ne tokia tragiška profesorė.. Gloria Clarke lyg specialiai norėjo nuteikti mokinius prieš save. Jos šaltas, ledinis balso tembras ir kraupūs veido bruožai tikrai neviliojo nei vieno. O kokiu tonu ji šnekėjo.. Lyg požemių klasėje sėdintys mokiniai būtų Azkabano kaliniai! Kokia nepagarba!
 Ramiai rankose bevarstant grafitinį 2B minkštumo pieštuką, skirtą lengviems eskizams, varnanagė klausė, ką kalba toji ragana. Priešnuodžiai.. Pamokos tema būtų nuskambėjusi įdomiai, jeigu nebūtų išplaukusi iš Glorios lūpų. Kodėl visi profesoriai Hogvartse tokie pikti ir nusivylę gyvenimu? Abigailė suprato, kad niekada nebus profesore. Net ir Herbologijos, jos taip mylėto dalyko. Deja, ten penktakursė šiais metais dar nepasirodė..
 Nestrof mintyse perskaitė priešnuodžio receptą nuo lentos: palergonijos lapas, katės plaukas, trys undinės uodegos žvynai, pusė saujos smulkintų vorų kojelių ir penki šaukšteliai šaltinio vandens. Regis, varnė neturėjo visų reikiamų produktų su savimi ir tai jai pradėjo kelti nerimą. Profesorė nepaminėjo, kad galima jų pasiimti iš sandėliuko klasės gale, ką visada minėdavo Monica Lilly Moonlight, senoji Nuodų ir Vaistų profesorė.
 Prie viso šito nuostabaus nerimo ji pamatė tai, ko tikrai nenorėjo pamatyti. Tą prakeiktą Elliw su savo teleskopu!! Beprotė. Abigailė, visiškai netikintis žmogus, net pradėjo kalbėti maldas mintyse, kad tik klastuolė jos nepamatytų, tačiau Elliw sėdėjo, o gal tiksliau stovėjo ant visai gretimo suolo.. Kodėl man?
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1031
Kad ir kaip jis norėjo atsikelti ir prieiti prie Dori vis tiek sėdėjo kaip prikaltas prie kėdės. Ji pati atsikėlė ir priėjusi ėmė kalbėti apie kažkokį tepalą. Alanas nejučia pasitrynė tą vietą. Panoro atkirsti, kad tikrai neis jos ieškoti, bet nieko nepasakė. O paskutinei merginos žodžiai išvis vos neprivertė imti jos vytis. Nekenčiu? Aš tavęs nekenčiu? Jis tik atsiduso. Bet vis tiek liko sėdėti klasėje net tada, kai ji išėjo.
Dabar jau žinojo, kad jokio darbo normaliai nepadarys. Jis įkišo vadovėlį į kuprinę ir jau norėjo eiti, bet paskui visgi nusprendė pabandyti bent ką nors sumaklinti.
Vaikinas žvilgtelėjo į tekstą ant lentos. Perskaitęs užrašą ėmė dėliotis reikalingus ingredientus. Ant jo stalo atsirado pakelis džiovintų mėtos lapelių, kurių reikės tik trijų. Taip pat stiklainėlis užkonservuotų šliužų, kuriuos reikėjo smulkiai supjaustyti ir mesti į eliksyrą. Šliužų reikėjo net septynių. Indelis medaus, kurio reikės įdėti keturis kaupinus šaukštus. Pakelis šermukšnio uogų, jo reikės viso. Trys ąžuolo lapai ir šimtas gramų smulkintų gilių. Du vištos kiaušiniai. Ir  sruogelė Vienaragio uodegos plaukų.
Išsidėliojęs viską pamažu ėmėsi darbo. Norėjo nuginti mintis apie Dori.
Vaikinas užkaitė katilą vandens ir belaukdamas kol jis užvirs mažame indelyje išplakė tuos du kiaušinius. Vandeniui užvirus pamažu sumetė tuos tris mėtų lapelius, reikėjo mesti kas minutę. Tada grūstuvėje sutrynė uogas ir irgi subėrė ir sudėjo keturis šaukštus medaus. Pasklido visai gardus kvapas. Alanas ėmė maišyti tą košę. Paskui mažais žiupsneliais subėrė gilių miltelius ir vėl maišė. Galop sudėjo plėšytus ąžuolo lapus ir uždengęs katilą dangteliu ėmė pjaustyti šliužus. Buvo bjauru. Jis žinojo, kad nespės pagaminti priešnuodžio, bet jam ir nebuvo tas svarbu. Galop jis subėrė šliužus ir plaktus kiaušinius. Liko tik vienaragio plaukai. Reikėjo atsargiai atskirti po vieną plaukelį ir kas porą minučių mesti į katilą. Eliksyras turėjo imti žvilgėti. Teisingai paruoštas priešnuodis turėjo spindėti ir skleisti gardų mėtų aromatą. Bet laiko jau nebeliko daug ir šiaip, kažkodėl Alano eliksyras nė nemanė imti žvilgėti. Vaikinas pamažu leido tuos plaukus į katilą ir laukė varpo. Paskui pamanė, kad gal geriau palikti bent kokį pavyzdį patikrinimui, o dar ir susitvarkyti reikėjo. Taigi jis liovėsi taip ir nesumetęs visų uodegos plaukų. Alanas nukaitė katilą ir pripylė į buteliuką nebaigto priešnuodžio. Ant jo užrašė vardą ir paliko patikrinti.
Tada ėmė skubiai tvarkytis.