[Alrisa Fuentes]

Šypsnis iškreipė lūpas. Tikslas buvo pasiektas. Riksmo aidas vis dar ūžė ausyse, bet tai reiškė pagaliau pasiektą pergalę. Deja, neteko ja labai ilgai džiaugtis, mat auka netrukus išsprūdo iš gniaužtų ir buvo bergždžias reikalas surasti besivalkiojančią Elliw. Todėl Alrisa kvailokai stovėjo laukdama kokio nors ženklo. Garso. Judesio sukelto vėjo gūsio. Tuo tarpu smegenys karštligiškai bandė ieškoti kerų, galinčių atlipinti tą prakeiktą popierių nuo veido. Nelaimei, šioje srityje irgi nelabai sekėsi.
Tačiau kad ir kaip klastuolė įdėmiai klausėsi, ji nė nepajuto, kaip kvaiša prislinko. Ji taip davė teleskopu per galvą, jog sekundę pajuto stovinti ant pasaulių slenksčio. Vis dėlto asilišku užsispyrimu apsiginklavusi mokinė sugebėjo žengti kelis žingsnius atgal. Supanti tamsa vėl pasidarė žemiška, bet tai nesutrukdė nutraukti savo riksmo. Ji nekreipė jokio dėmesio į aplinkinį pasaulį - svarbiausia buvo išreikšti susikaupusį pyktį.
Tik tada, kai balsas pradėjo po truputį tilti, akis dengęs plakatas staiga pradingo. Iš nuostabos šauksmas užstrigo gerklėje ir Alrisa užsikosėjo. Kiek atsigavusi nukreipė žvilgsnį aukštyn. Vaizdas, be abejo, nenudžiugino. Kas džiaugtųsi pamatęs baisiai nedraugišką snukį, teleskopą ir siaubingai pavargusią profesorę vienu ypu? Tikrai ne ji būtent šiomis susiklosčiusiomis sąlygomis. Tuo labiau, kad klastuolei visko buvo per daug. It zombis nukerėplinusi prie artimiausios kėdės atsisėdo ant jos ir... garsiai užknarkė. Jau seniai buvo pamiršusi apie savo augintines, kurios greičiausiai tylomis naikino plakatus ar kokio mokinio kišenės turinį.

[Nikolė Parker]

     Nikolė, pajutusi netikėtą apkabinimą, kiek sutriko. Tačiau netrukus jos rankos tvirtai apsivijo mergaitės kaklą ir švelniai spustelėjo. Ji norėjo, kad švilpė pajustų palaikymą, tekėte tekantį jos kūnu ir daugiau neprisibijotų šeštakursės.
     Netrukus varnė atsitraukė ir nusigręžė į sieną priklijuoti trečiojo plakato. Ji jau ruošėsi tarti gerai žinomą burtažodį, tačiau mergaitė, su kuria neseniai susipažino, uždavė klausimą apie draugystę. Jis kiek sutrikdė Nikolę ir ši sumurmėjo ne tą burtažodį:
     - Ferliruto!
     Išsiblaškiusi rožinių plaukų savininkė atsisuko į Alisą. Vėl pamačiusi tą mielą veidelį bei gražius, saulės nušviestus plaukus, kuriais šiuo metu ir pati puošėsi, ji panoro vienuolikmetę lydėti per visus jos metus Hogvartse ir padėti jai kai tik prireiks pagalbos. Alisa atrodė tokia tyra ir draugiška...
     - Ak, žinoma, kad noriu! Tu jau ir taip esi mano draugė, nereikia prašyti, kad ja taptumei!
     Nikolė ir vėl apglėbė Alisą, o jos plaukai nusidažė rausvai oranžine spalva, simbolizuodami draugiškumo ir meilės ženklą baltaplaukei.

[Bonė Aneta Iden]

 Alisa nervingai laukė, ką pasakys Nikolė. Staiga ji apglėbė mergaitę ir - ak, ar jos ausys nemelavo?! - sutiko tapti jos drauge. Netikėtai pirmakursė pajuto, kaip jos akys prisipildo džiaugsmo ašarų. Skaidrūs perlų karoliukai ritosi juos skruostais ir gėrėsi Nikolei į drabužius.
 -Oj, ajai... At-atsiprašau...-nevalingai kūkčiodama ir mikčiodama ištarė švilpė, - Aš tik... N-Nesu p-p-pratusi, kad kas nors m-manimi rū-rūpintūsi. T-t-tėvai mirė, o nei d-draugų, nei b-b-b-brolių ar sesių neturiu.
 Šiaip netaip išmikčojusi kelis sakinukus, Alisa atsitraukė, nusišluostė paraudusius skruostus ir nusibraukė nuo kaktos šviesias garbanas. Jas ir vėl pasigavo saulės spinduliai, keistai primenantys perlo skaidrumo ašaras, neseniai žibėjusias ant mergaitės skruostų.
 Po kiek laiko, kai visiškai nusiramino, pirmakursė nužvelgė ant sienos kabančius plakatus ir šyptelėjo.
-Žinai, manau, aš palengva tobulėju. Tikrai nebesu tokia beviltiška, kokia buvau prieš kelerius metus. Ačiū, kad padėjai. Tu...
 Tačiau Alisa nespėjo pabaigti sakinio, nes suskambėjo varpas. Mokiniai ėmė virsti į koridorių. Mergaitė, pagauta didžiulės, nenugalimos minios, plaukė link klasės durų. Pakeliui ji dar spėjo šuktelėti:
-Ačiū už viską, Nikole! Buvo labai smagu susipažinti! Parašyk!
 Po šių žodžių ji buvo išstumta į koridorių. Ir, nors Nikolės nebematė, pakili nuotaika niekur nedingo.

[Britta Hailey Lawrenz]

 Eidama link savo stalo mergina siaubingai dūsavo. Bandė suprasti, kodėl trumpų rudų plaukų savininkė taip keistai elgėsi. Jai niekaip galvon neatėjo suvokimas, kodėl toji mergaitė atsinešė į kerėjimo pamoką teleskopą.. Na, galbūt buvo astronomija ir nespėjo pasidėti jo prie savo daiktų. Bet vis tiek keista.
 Profesorei dedant koją prie kojos, lėtai žengiant sunkius žingsnius, ji pajuto, kaip jos burna pildosi kažkokia neaiškia šlykščia mase. Man jau užtenka problemų.. Jai pasidarė bloga. Staiga iš burnos pradėjo bėgti muilo putos. Pyktis ir vėl užvirė jos veide. Vienintelis išsigelbėjimas toks, kad greitai suskambėjo skambutis ir Britta net nespėjo atsisukti pažiūrėti, kas paleido kerus. Jauną moterį labai nuvylė jos mokiniai. Greitai susitvarkiusi kerų pridarytą žalą, moteris atsisėdo pirmame pasitaikiusiame suole. Jos mėgstamas kostiumėlis buvo apdergtas, ji pati-siaubingai pervargusi ir nusiminusi, o klasė-nusiaubta.
 Visai nelauktai apėmęs liūdesys greitai neišsisklaidė, tačiau bandydama jį nuvyti, Lawrenz peržvelgė sieną, kuri prieš valandą buvo tuščia. Dabar ant jos kabėjo daugiau nei tuzinas įvairiausių plakatų. Aišku, keli mėtėsi ir ant žemės. Matyt, kažkam nervai neatlaikė.
 Supratusi, kad liūdesys nieko nepakeis, ji griebėsi valymo kerų ir taip labai greitai sutvarkė visai nemažą kabinetą.