0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Alanui patiko gauta vieta ir vaikinas susirengė tuojau pat ten ir keliauti.
Senkleris atsistojo ir išėjo pro duris. Iškart pajuto karštį. Bet tai dabar nebuvo svarbiausia. Jis ėmė dairytis.
Stovėjo netoli šventyklos. Bent jau jam taip atrodė. Vietą gaubė tyla. Alanas stovėjo tarp aukštų skulptūrų. Tikriausiai jos vaizdavo dievybes. Raudonplaukis pabandė prisiminti ką žinojo apie egiptietiškus dievus. Juk Auris turėjo visą kolekciją figūrėlių, ir gerais laikais, kai Alanas nieko nežinojo apie savo pusbrolio darbus tas išūždavo jam galvą visokiomis istorijomis. Aha. Taigi dievas Ra, aukščiausiasis. Tada Anubis šakalo galva. Neftidė ir... Ir kas ten dar. Basta. Vardijo jis tuos dievų vardus, kurių skulptūras pavyko pažinti. Kažin, ar tos žinios pravers? Susimąstė Alanas. Gal jau man reikėtų eiti kur nors? Tada berniukas pagalvojo, kad neįsivaizduoja kaip susikalbėti su žmonėmis, jeigu juos sutiks. Vienintelė jo mokama kalba buvo anglų.
Gal todėl, kad aušo rytas, visur aplinkui buvo tuščia. Alanas pagaliau ėmė eiti link tos šventyklos. Buvo nežmoniškai įdomu ir jį pagavo nuotykio troškimas.
Priėjęs prie įėjimo sustojo. Gal nereikėtų man čia užeiti? Susimąstė. Jis neįsivaizdavo kaip į jį reaguotų vietiniai žmonės. Bet stovėti irgi atrodė kvailystė ir jis įėjo vidun.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
  Ir vėl atėjo ruduo. Už lango medžių lapai ėmė dabintis įvairiomis spalvomis ir dauguma paukščių jau susiruošė išskristi į šiltuosius kraštus. Baigėsi atostogos ir vėl prasidėjo pamokos. Hogvartso koridoriais vėl  zujo mokiniai, vildamiesi šiais metais praplėsti savo žinias ir uždirbti taškų savo koledžams.
  Henrieta sėdėjo magijos istorijos pamokoje ir klausėsi naujojo profesoriaus. Grifė džiaugėsi grįžusi į Hogvartsą, nes vasaros atostogos praėjo klaikiai. Iš tikrųjų, dauguma atostogų būna nekokios, kai tenka gyventi vaikų namuose, tačiau tai atperka nuotykiai patirti šioje pilyje ir laikas praleistas su draugais.
  Henrieta susikaupė ir ėmė klausytis profesoriaus Armando. Magijos istorija nebuvo trečiakursę labiausiai dominantis dalykas, tačiau profesoriui pamosavus lazdele ir parodžius Hogvartsą 990 metais grifė susidomėjusi ėmė klausytis pamokos temos. Galimybė iškeliauti į praeitį tirti senovės žmonių tikėjimo į pomirtinį gyvenimą atrodė tikrai įdomiai. Tad nieko nelaukusi trečiakursė nuėjo prie profesoriaus stalo ir išsitraukė vieną lapelį.   

[Laikas: XIIIa. Vieta: Meksika (kai ten dar gyvavo actekų civilizacija).]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Armando van Stavenger »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • III kursas
  • *
  • 67
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Eglė sėdejo savo suole ir klausėsi profesoriaus. Jis ją sudomino. Bet nejučiomis ji pradėjo galvoti apie ką kitą. Galiausiai susigribo ir pradėjo susitelkti į temą. Ir kai išgirdo ką turės padaryti nuliūdo. Pamokos metu nebus jokios teorijos. Visa klasė atsistojo ir pasiėmė lapelius. O ji liko sėdėti kaip sėdėjusi. Mokytojas įdėmiai į ją pažiūrėjo. Eglė atsistojo pasiėmė lapelį ir išėjo pro stebuklingas duris.

[Post'as turi būti mažiausiai 600 simbolių ir rašyti galima tik už savo personažą. Pataisyk iki pamokos pabaigos. Žinutę ištrinsiu aš.

Laikas: III a. pr. Kr. Vieta: Indija (kai formavosi ir klestėjo budizmas).]

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Armando van Stavenger »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Dori įžengė pro duris ir aiktelėjo. Ji atsidūrė... Lauke? Po velnių, buvo velniškai karšta, o Mendel stovėjo čia, tarp kažkaip keistai apsirengusių žmonių, kažkokioje keistoje vietoje. Ji norėjo atsisukti į už jos stovėjusį švilpį paklausti, ką čia reikia daryti, tačiau to švilpio čia nebuvo. Keturiolikmetė liko viena.
Riebiai nusikeikusi Mendel ėmė dairytis. Čia vyko veiksmas ir visi traukė kažkokio pastato link. Pastatas buvo didingas, su kolonomis. Veikiausiai tai šventykla. Klastūnyno mokinė prisiminė, kad profesorius kažką kalbėjo apie pomirtinį gyvenimą. O jeigu šitos šventyklos viduje pilna lavonų, kuriuos reikia prikelti? Apie tai pagalvojus merginą nukrėtė šiurpas.
Spalvotų plaukų savininkė ieškojo durų, nuvesiančių atgal į kabinetą, tačiau nieko panašaus į jas čia nebuvo matyt.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Alanas įžengė į šventyklą. Kartu ir norėjosi ką nors čia sutikti ir visiškai nesinorėjo. Nepaisant jo troškimų patalpėlė buvo tuščia.
Sienos buvo išpieštos kažkokiais vaizdais. Alanas, kuriam menas atrodė vienas iš įdomesnių dalykų gyvenime ėmė apžiūrinėti ištapytas sienas. Galėjo čia paskęsti ilgam laikui.
Piešiniai buvo grubūs, tikrai ne patys dailiausi. Bet vis tiek žavingi. Jie alsuote alsavo kažkuo... Na kažkuo senu ir paslaptingu. Alanas regėjo lyg ir požeminius rūmus, kažkokį žmogų, kuris keliavo per juos, rankoje jis laikė ritinėlį. Gal papiruso? Svarstė jis. Čia buvo ištapyti ir siaubingi demonai, kurie kėsinosi į tą žmogų. Paskui jis priėjo nuostabią šviesią vietą. Sodą, demonai pradingo. Alanas susivokė ką daugmaž čia regi. Vėl nepamaišė senieji Aurio pasakojimai. Gal tas žmogus tai siela, kuri keliauja pomirtinę kelionę. Ji turi ritinėlį, mirusiųjų knygą. Demonai bando pastoti jam kelią, kad siela nepasiektų gerosios vietos. Dabartiniais žodžiais vadinamos rojumi.
Galop jis suprato ką gali parašyti pamokoje. Ir vos tik tai suprato atsirado Hogvartse, klasėje.
Vaikinas atsisėdo į savo vietą ir ėmė rašyti.

Citata
1. Egiptiečių religija turininga ir įdomi. Jie tiki į daug dievų.
2. Po mirties siela turi nukeliauti dar ilgą kelią. Šeima į kapą privalo įdėti mirusiųjų knygą. Joje surašyti visokiausi ritualai, padedantys nubaidyti demonus ir pasiekti gerą ir saugią pomirtinio pasaulio vietą.
3. Mirusiąjam į kapą įdedami ir įvairūs daiktai, kad nieko jam aname pasaulyje nepritrūktų.
Baigęs rašyti jis nunešė pergamentą ant mokytojo stalo. Pamoka jam tikrai patiko. Ir Alanas visai nesigailėjo, kad atėjo į magijos istoriją.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Dori pradėjo vaikščioti. Kuo toliau, tuo darėsi karščiau. Sudėtinga buvo dar ir dėl to, jog Mendel visiškai nenutuokė, ką čia reikėjo daryti. Atmintyje šmėžavo tik profesoriaus veidas ir žiedai. Tad keturiolikmetė galėjo suprasti nebent tai, jog reikėjo kuo greičiau susirasti pavėsį. Tad ji patraukė tos šventyklos link, nes ten buvo milžiniškos kolonos, už kurių, regis, laukė vėsa.
Eidama Dori stebėjosi žmonių apranga. Dauguma dėvėjo kažkokias keistas sukneles. Tikriausiai aš atsidūriau kažkokiame kitame laikmetyje. Senovėje. Bet nei kas čia, nei kur čia, na, man tikrai neįdomu. Noriu gert.
Mendel atsirėmė į tą koloną. Ji norėjo atgal į klasę. Pasnausti ar tiesiog šiaip prastumti laiką, o gal pasigrožėti dailiuoju profesoriumi. Ai, kažką sugalvosiu. Pasakysiu, kad man ką nors skauda, gal kad net reikia dirbtinio kvėpavimo. Suprunkštusi Mendel paleido raudonas kibirkštis.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 346
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Įžengusi pro duris, Nelanna atsidūrė nedidelėje patalpoje. Apsidairiusi suprato, kad yra palapinėje. Patalpa tikrai buvo maža, joje vos tilpo kailiais apklota lova ir dvi nedidukės dėžės daiktams susidėti. Ant grindų buvo patiestas kilimas, o šalia lovos pamestas kailis, kad būtų šilčiau vos išlipus iš lovos. Kur aš čia patekau?.., pagalvojo mergaitė. Praskleidusi palapinės duris, ji išlindo į lauką. Palapinė, iš kurios ką tik išėjo, stovėjo didelėje pievoje, kurioje buvo matyti ir daugiau tokių laikinųjų buveinių. Kur ne kur matėsi į palapines atremti ginklai - kardai, ietys, skydai, prie kai kurių buvo ir lankų. Praėjusi kažką panašaus į ginklų dirbtuvę, Nelanna tolumoje išgirdo balsus, tad nusprendė nueiti apžiūrėti. Juk jai dar reikia išsiaiškinti kažką apie šių žmonių tikėjimą, o ne tik apsižvalgyti, tarsi į ekskursiją atėjus.

*

Neprisijungęs Armando van Stavenger

  • III kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Okay, what's next?
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Kol kas viskas ėjosi neblogai. Tačiau Armando vis dar negalėjo atsikratyti jaudulio. Gal, kaip pirmajai pamokai, ši užduotis buvo per daug sudėtinga? Gal reikėjo sukurti konkretesnę stimuliaciją ir neliepti mokiniams klaidžioti nežinia kur, ieškant nežinia ko?
Vaikinas sėdėjo kaip ant adatų, vis žvilgčiojo į ekranus ir sukiojo savo žiedus. Nors bandė save įtikinti, kad tai tėra stimuliacija ir, net jei kažkas mirs tenai, į klasę sugrįš gyvas ir sveikas, rudaplaukis vis tiek jaudinosi.
Nuotaika kiek pagerėjo, kai į klasę sugrįžo vienas iš mokinių. Grifas. Armando linktelėjo jam ir šyptelėjo, kai jis padėjo pergamentą ant stalo. Norėjo pagirti Alaną, tačiau tuo metu jo dėmesį patraukė vienas iš monitorių. Ekranas, rodantis Senovės Graikiją, vieną iš mėgstamiausių vaikino laikotarpių, nusidažė raudonai. Tai galėjo reikšti tik vieną - mokiniui, esančiam ten, reikėjo pagalbos. Armando, nieko nelaukdamas, pašoko nuo kėdės ir pats išėjo pro duris.
Markstydamasis nuo ryškios saulės vaikinas dairėsi, ieškodamas to mokinio paklydėlio. Stengėsi per daug nekreipti dėmesio į šventyklą ir žmones, einančius vidun, nes žinojo, kad jei susitelks į juos, taip niekur ir nenueis.
Mokinio, tiksliau, mokinės ilgai ieškoti nereikėjo. Prie kolonos pamatė spalvotus plaukus, kurie, tiesą pasakius, visai neblogai įsiminė. Juk ne kasdien sutiksi mokinę Hogvartse su mažiausiai trijų spalvų plaukais. Tačiau ji, panašu, nesijautė labai gerai. Taip ir maniau. Nereikėjo pirmos pamokos daryti tokios sudėtingos. Atsidusęs Armando priėjo prie merginos.
- Tavo vardas Dori, tiesa? - pasitikslino. - Nurimk, čia tik stimuliacija. - kadangi vaikinas nežinojo, dėl ko iš tiesų mokinei pasidarė bloga - dėl karščio ar dėl kažkokių vaizdų, nusprendė tiesiog jai priminti, jog viskas nėra tikra. - Grąžinsiu tave į klasę.
Rudaplaukis nusibraukė užkritusius ant akių plaukus į šoną, taip kiek atidengdamas auskarą ir išsitraukė lazdelę. Mostelėjo ja ir priešais atsirado tos pačios durys, pro kurias čia ir pateko. Atidaręs jas Armando praleido mokinę ir tada įėjo pats.
Atsidūręs klasėje iš stalčiaus ištraukė buteliuką vandens (jį čia laikė panašiems į šį atvejams) ir ištiesė jį Dori.
- Gali parašyti, kas įsiminė, kol buvai Graikijoje ir padėti ant mano stalo, taip tavo praktika bus baigta. Tačiau jei blogai jautiesi, gali eiti į ligoninės sparną arba į miegamąjį.
Armo tikrai nemokėjo elgtis su vaikais. Iš tiesų buvo keista, kodėl jis pasirinko mokytojo profesiją, tačiau juk gyvenimas nenuspėjamas. Tikėdamasis, kad Dori viskas bus gerai ir daugiau nieko niekam nenutiks, profesorius grįžo prie savo stalo.

[Praktika pratęsta iki 03-13.]
You can't and will never run from yourself. Accept it.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 346
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Nelanna priėjo žmonių minią, susibūrusią aplink nedidelį laivą, apdėtą malkomis, lyg būtų laužas. Kas čia per?..., nusistebėjo antrakursė. Kai kurie žmonės dainavo, jų dainos buvo pilnos sielvarto, ilgesio, ir tarsi šlovino apdainuojamąjį. Kiti valgė ir gėrė prie netoliese esančių stalų. Nelanna bandė nepastebėta įsimaišyti tarp žmonių ir ką nors išsiaiškinti, kas čia vyksta. Jai atrodė, kad čia kažkas panašaus į laidotuves, bet ji nebuvo girdėjusi, kad laidotuvių metu žmonės tiek daug gertų, kiek gėrė šie nepažįstamieji. Iš pokalbių nuotrupų mergaitė nelabai ką suprato. Bet vis kas nors paminėdavo žodžius „Odinas“, „Valhala“, „Ragranokas“, „Valkirijos“. Ji stebėjosi, kad suprato tų žmonių kalbą, nors vietovė tikrai nebuvo panaši į Angliją, greičiau tai kažkuri Šiaurės šalis, nes visur matėsi kailiai - toje palapinėje, ant žolės netoli laužo, ant žmonių pečių.
Mergaitei bevaikštant, iš vienos netoliese esančios palapinės išlindo išskirtinai atrodantis vyras. Tarsi koks vadeiva. Jam priėjus, minia išsisklaidė, padarė jam taką link laivo. Vyras nešėsi deglą, kurį kažkas uždegė, ir degantis deglas nušvietė laivą. Nelanna jame pamatė gulintį vyrą, o šalia jo - įvairiausius daiktus: ginklą, šarvus, pagalvėles. Pats žmogus buvo ištaigingai aprengtas. Tikrai kad laidotuvės…, suprato mergaitė. Staiga vyras prabilo:
- Kovoje netekome dar vieno mūsų brolio. Valkirijos jau palydėjo mūsų brangų Torsteną į Valhalą, kur jo jau laukė Odinas. Tebūnie lengvas jam gyvenimas Odino salėse, tegu ramiai sulaukia didžiojo Ragnaroko ir drauge su Odinu pakyla į paskutinę kovą už Azgardą, - jo žodžius palydėlio džiaugsmingi, bet pagarbūs šūksniai.
Vyras uždegė laužą po laivu, ugnis neilgai trukusi įsismarkavo ir pasiekė aukštumas. Laivas paskendo liepsnose. Žmonės vėl užtraukė dainą. Jausmas buvo keistas, bet įspūdingas. Minia ūžė, iš jų lūpų sklindanti melodija nuvilnijo per visą stovyklą.
Nelanna norėjo dar ilgiau pabūti kartu su šitais žmonėmis ir pažiūrėti, kuo viskas pasibaigs. Bet to negalėjo padaryti, nes apsidairiusi pamatė, kad jau grįžo į klasę. Vis dar apimta keisto jausmo, ji nuėjo į savo suolą ir pergamente parašė, ką suprato iš savo keistos kelionės į praeitį:

Citata
  • IX a. Skandinavijoje gyveno vikingai. Jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu.
  • Vikingai tikėjo, kad mūšio lauke mirusį karį, kovos herojų, sutinka Valkirija ir palydi į Valhalą.
  • Valhala yra karo dievo Odino mitinė salė, dar vadinama karių rojumi.
  • Vikingai tikėjo, kad vieną dieną juos užklups Ragnarokas - mitologinė kova pasaulio pabaigoje.
  • Ragnaroko metu Odinas pasikvies visus Valhaloje esančius karius ir visi kartu jie gins Azgardą nuo chaoso.

Pabaigusi rašyti, Nelanna nunešė lapelį ant mokytojo stalo ir grįžo į savo vietą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Dori dairėsi profesoriaus ir pamatė jį einant kolonų link. Širdis tuo pačiu ir apsalo, ir į kulnus nusirito. Dori bandė vaidinti susirūpinusią ir išsigandusią, kad tas gražuoliukas negalvotų, jog ji čia jį išsikvietė šiaip sau (nors taip ir buvo).
- Taip, aš Dori, - bandė atsakyti išvargusiu balsu, tačiau jis tikrai nenuskambėjo išvargusiai, o galiausiai Mendel netyčia iki ausų išsišiepė. - Dabar jau kai jūs šalia, jaučiuosi tiesiog puikiai, - ėmė kažką svaigti.
Armando nusibraukus plaukus Dori įsispoksojo į jo auskarą.
- Kaip gražu, - pasakė mergina. - Jūsų papuošalai, profesoriau, tiesiog nuostabūs, - pagyrė. - Aš šiuo metu ausyse turiu tik po vieną auskarą, bet per Kalėdų atostogas įsiversiu dar, - galai žino dėl ko pradėjo pasakoti.
Klastuolė įėjo pro atsiradusias duris ir netrukus jiedu jau buvo klasėje.
- Ačiū, - paėmė buteliuką vandens ir atsigėrė, nors jau kažkaip ir nebetroškino. - Ne, ne, viskas gerai. Parašysiu.
Mendel nužingsniavo į savo darbo vietą. Vis dar apsvaigusi nuo profesoriaus grožio, spalvotų plaukų savininkė iš kuprinės išsitraukė pergamento ir nusprendė rašyti su automatine plunksna. Ji buvo brangi, tačiau vasarą keturiolikmetė mamelės paliktų pinigų neskaičiavo - mėtė juos į kairę ir į dešinę ir net nusipirko naują šluotą.
Prieš rašant reikėjo gerai pagalvoti. Ką Dori galėtų pasakyti apie šią pamoką? Gražus veidas. Gražūs plaukai. Gražūs papuošalai. Gražus balsas. Na, viskas labai jau gražu ir vanduo skanesnis nei iš elfų. Galiausiai pergamente susiraitė šioks toks pusiau melagingas tekstas:
Citata
Ten, kur aš papuoliau, buvo gili senovė. Prieš save pamačiau šventyklą su didingomis kolonomis. Nusprendžiau ją aplankyti, tačiau mane užpuolė kažkoks beprotis su suknele. Ir buvo labai karšta. Aš išsigandau ir išsikviečiau jus, o jūs mane išgelbėjote. Pamoka buvo puiki.

Dori Mendel, IV kursas, Klastūnynas

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Skaudėjo, tik Elliw neprisiminė to priežasties. Tiesą sakant, ji pamiršo netgi tai, ką jai skaudėjo. Tikėtina, kad tai buvo teleskopas, bet mergaitė tingėjo gilintis. Tiesiog bandė suprasti kur esanti ir ką čia daro. Deja, nepasisekė. Dėl to kaltos buvo tik neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija, bet velsietė nuoširdžiai tingėjo joms tą pranešti, tad nieko nesakė.
Aplinkui buvo kažkokių mergiūkščių, bet nė vienos iš jų gera mergaitė, vardu Elliw, nepažinojo. Tai reiškė, kad netoliese nebuvo tų trijų bjaurybių, kas labai džiugino. Tiesa, tai turėjo reikšti ir tai, kad nesimatė ir draugių, bet dabar ne tai buvo svarbiausia. Elliw buvo patenkinta tuo, kad niekas netrukdė jai gyventi. Buvo galima ramiai rūpintis teleskopu, kas buvo svarbiausias gyvenimo uždavinys.
Dėl niekam (ypač Elliw) nežinomų priežasčių rudaplaukė Klastūnyno penktakursė pradėjo klaidžioti po patalpą, kuri galbūt buvo klasė. Dėl šito ji nebuvo tikra, tačiau vis tiek vaikščiojo šen ir ten. Bandė prisiminti, kaip čia atsidūrė - tikėjosi, kad tai padės prisiminti ir priežastį, kodėl iš viso čia yra. Ją sudomino kažkokios durys, kurių anksčiau niekada nebuvo mačiusi. Prie jų nebuvo jokio teleskopo, bet ką gali žinoti - galbūt jis yra už jų? Reikėjo išsiaiškinti. Dėl visa ko apsižvalgiusi ir patikrinusi, ar nesimato jokių bjaurių mergiūkščių, Elliw sutelkė savo dėmesį į... jau neprisiminė, į ką, tačiau ryžtingai žygiavo kažkur. Visai nenorėjo pasimesti gyvenime, bet problema buvo ta, kad ji jau buvo pasimetusi.
- Liucija? - neryžtingai kreipėsi ji ir pažvelgė į kažkokias neaiškias duris. Neįsivaizdavo, ką ras už jų, tačiau užkliudžiusi kažkokį stalą, ant kurio nestovėjo stalas, nužygiavo jų link. Nė neketino pro jas eiti, tačiau pamiršo sustoti, tad viskas baigėsi tuo, kad įkrito į kažkokią nežinomybę.

[Laikas: IXa. pr. m. e. Vieta: Centrinė Amerika (kai ten dar gyvavo majų civilizacija.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Armando van Stavenger »
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Armando van Stavenger

  • III kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Okay, what's next?
Ats: I MI pamoka visiems kursams | '22 pavasaris
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Parvedęs Dori į klasę vaikinas grįžo prie savo stalo. Monitoriuose viskas atrodė neblogai. Mokiniai patys susitvarkė su užduotimi ir vis daugiau jų grįžo į klasę. Pritariamai linktelėdamas kiekvienam grįžusiam ir pergamentą ant jo stalo padėjusiam mokiniui, Armando jautėsi vis geriau. Gal ta mokytojo profesija ir nebuvo tokia bloga. Ir galbūt jam vis dėlto pasiseks sudominti savo mokinius istorija. Tikrai ne visi taps istorikais ar panašiai, tačiau jei nors vienas iš šios klasės išeis žinodamas daugiau, negu tada, kai atėjo, Armando jau laikys savo darbą pasisekusiu.
Pamoka ėjo į galą. Į klasę grįžo paskutiniai mokiniai. Tačiau kažkokia rudaplaukė mergina iš Klastūnyno sugebėjo antrą kartą išbėgti pro duris. Atsidusęs Armando pažvelgė į ekraną. Ji pateko į Ameriką, majų laikus. Vaikinas nebeturėjo laiko eiti jos ieškoti, tad sugrąžino ją į klasę ne pačiu maloniausiu būdu - sistemos pagalba. Jis ištrynė tą laikmetį tuo parodydamas sistemai, kad mergina atliko užduotį, ko pasekoje ji vėl atsirado klasėje.
Atėjo laikas užbaigti pamoką. Atsistojęs rudaplaukis kreipėsi į mokinius.
- Visi puikiai padirbėjote, šaunuoliai. Tikiuosi, užduotis jums patiko. Namų darbų šiandien nebus, esate laisvi.
Stebėdamas iš klasės einančius mokinius vaikinas šyptelėjo. Tuomet grįžo prie savo stalo ir išjungė visą sistemą. Ko jau ko, o kokio nors mokinio, per pertrauką įsliūkinusio į kabinetą ir pasiklydusio laiko labirintuose jam tikrai nereikėjo. Per savo gyvenimo metus Armando išmoko atsargumo.
Viską susitvarkęs magijos istorijos profesorius susirinko savo daiktus ir paliko klasę.
You can't and will never run from yourself. Accept it.