[Nelanna Light]

Laimei, Sakura visur nešiojasi eterinius aliejus ir kaip tyčia bent vienas jų buteliukas buvo tuščias. Ji paėmė iš draugės duotąjį buteliuką, o iš direktorės - jauno drakono kraujo pilną talpą ir atsargiai šiek tiek jo įsipylė.
- Labai ačiū, profesore, - padėkojo varniukė. - Mes labai nekantraujame išbandyti šitą eliksyrą ir sužinoti, koks yra baltastiebis margenis, jį palaisčius tuo eliksyru. Beje, Sakuros eteriniai aliejai tikrai labai šauniai kvepia ir padeda pakelti nuotaiką. Ar atbaidyti vabzdžius. Žiūrint, koks aliejus naudojamas, - nedrąsiai pridūrė.
Nelanna nežinojo, ar profesorė buvo kažkada susidūrusi su eteriniais aliejais, gal juos labiau naudoja žiobarai, o ne burtininkai, bet jautė turinti pritarti draugei ir padrąsinti jos norą dalintis šiais aliejais su profesoriais. Nesvarbu, kad kai kurie žmonės skeptiškai žiūrėjo į periodiškai pasirodančias Sakuros gerumo išraiškas, pasireiškiančias dovanojant draugams ir netgi profesoriams vis kitokius eterinius aliejus.
- Na, mes jau eisime, nenorime pavėluoti vakarienės, - pasakė Nelanna ir kartu su Sakura išėjo iš direktorės kabineto.

[Arwen Evenstar]

Vyresniajai Varno Nago mokinei ieškant tuščio buteliuko, Arwen stalas pavirto į nedidelį šiukšlyną. Verta paminėti, kad ir iki šioms mokinėms ateinant ant jos stalo jau nebuvo pakankamai daug laisvos vietos. Tad ji tikrai nenustebtų, jei jį tvarkydama rastų ne jai priklausančių daiktų.
Gavusi rožių eterinio aliejaus, direktorė nenustebo. Ji jau buvo girdėjusi iš kolegų, kad Sakura Levins periodiškai nudžiugina, arba priešingai - supykdo į nepatogią padėtį pastatytus profesorius. Buvo tik laiko klausimas, kada ir ji pati gaus tokią dovanėlę iš šios varniukės.
- Ačiū, Sakura, tu labai maloni, - išreiškė nesuvaidintą džiaugsmą profesorė. - Eteriniai aliejai man tikrai ne naujiena. Kaip esu ne kartą sakiusi - augalai išties yra naudingi, o jų naudingosios savybės - beribės.
Mergaitėms išėjus iš kabineto, ji dar kurį laiką pasidarbavo, užbaigė pradėtus darbus, darytus iki jų bei kolegės atėjimo, ir taip pat nuėjo vakarieniauti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Įkvėpti. Iškvėpti. Ir vėl įkvėpti. Ir nepamiršti iškvėpti. Po to turbūt ir vėl reikėjo įkvėpti, bet Dafydd apie tai negalvojo. Jis atvyko į Hogvartsą. Vietą, kuri slėpė pernelyg daug prisiminimų. Tarsi būtų maža to, kad iš čia buvo gėdingai išmestas, nors Markas Moore taip ir nepateikė nė vieno pakankamai rimto argumento, kartą teko čia grįžti darbo reikalais. Tada jis buvo Aurorų štabo viršininkas, o iš ten buvo lygiai taip pat gėdingai išspirtas. Kaip jis gali dabar tiesiog atkeliauti pas mokyklos direktorę ir kaip rimtas suaugęs žmogus aptarti svarbius reikalus? Vien jau parašyti laišką apie vizitą buvo labai sunku. Ką jau kalbėti apie vizitą ir gyvą pokalbį... Visa laimė, Mayra palaikė ir buvo šalia. Žinoma, į mokyklą jos niekas nebūtų įleidęs, bet galimybė prieš einant vidun apkabinti savo mergaitę reiškė labai daug.
Kažkokios profesorės lydimas mokyklos koridoriais iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti. Jis čia atvyko ne kaip prasikaltęs mokinys, o kaip Gringotso atkeikimų skyriaus atstovas. Suaugęs vyras, turintis žmoną ir šešis vaikus. Nesvarbu, ar Hogvartso direktorė prisidėjo prie jo išmetimo, ar ne, ji nebeturi priežasties jo niekinti. Praėjo jau daugiau nei dešimt metų nuo tada, kai jis tapo pažeminimo objektu. Ir jau dešimt metų jis yra mylimas ir reikalingas šeimos narys. Mintis apie mylimiausius žmones padėjo šiek tiek aprimti, bet netrukus profesorė sustojo prie chimeros ir ištarė slaptažodį. Parodžiusi Dafydd kilti į direktorės kabinetą vienam dingo. Vyrukas lėtai lipo laiptais ir svarstė, kaip reikėtų reaguoti, jeigu Hogvartso direktorė ką nors sakytų apie tamsią jo praeitį. Niekada neturėjęs su ja reikalų ir nesilankęs šiame kabinete neįsivaizdavo, ko galėtų tikėtis. Profesorė Evenstar atrodė kaip kažkokia paslaptinga asmenybė, apie kurią jis nieko nežino. Dabar teks susipažinti. Tik ką daryti, kad kojos nustotų drebėti?
Įkvėpti. Iškvėpti. Dar kartą įkvėpti. Taip ir neiškvėpęs Dafydd pabeldė į reikiamo kabineto duris.

[Arwen Evenstar]

Šiltnamyje praleistas rytas pralėkė tarsi trumpa akimirka. Burtininkė kapstėsi lysvėje, genėjo augalus, kelis jų patręšė, kitus palaistė. Apsupta augalų ji pamiršdavo, kad už šiltnamio ribų dar vyksta gyvenimas. Į realybę ją grąžino suzvimbęs mažytis laikrodėlis, priminęs apie šios popietės susitikimą. Ir štai ji jau sėdi kabinete ir laukia žmogaus, paskyrusio jai susitikimą. Apie ką bus kalbamasi ji nežinojo, bet pas ją tiek dažnai kas nors ateidavo pasikalbėti, kad nebematė poreikio iš anksto išsiaiškinti pokalbio temos. Gal tai dar vienas interviu Magijos žinioms, o gal kvietimas kokiame nors renginyje pasakyti kalbą. Kad ir kas tai būtų, ji susidoros. Kaip susidorodavo visus kitus kartus.
Laukdama svečio, ji vėl pasinėrė į prisiminimus. Šį kartą galvojo apie daugybę žmonių, norinčių su ja susitikti, bet po susitikimo iškeliaujančių savo keliais ir pas ją nesugrįžtančių. Tokia jau buvo svarbias pareigas užimančio asmens dalia. Būti reikalingu visiems, bet draugu - vos keletui.
Duslus barbenimas į jos kabineto duris privertė ją sugrįžti iš minčių pasaulio. Akimirką palaukusi, kad atitoktų ir sutelktų dėmesį į būsimą pokalbį, ji burtų lazdele atvėrė duris ir pamatė už jų stovintį jauną vyrą.
- Laba diena, - pasisveikino atsistojusi. - Prašau užeiti. Prisėskite, kur jums patogu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors darbas nusibodo jau seniai, Dafydd dar niekada nejautė jam tokios neapykantos, kokia tiesiog kunkuliavo dabar. Tiksliau, ne tiek pačiam darbui, kiek viršininkui. Kodėl negalėjo atsiųsti čia kurio nors kolegos? Pokalbis su Hogvartso direktore tikrai nebuvo šešerių metų patirties reikalaujanti užduotis. Ir vis tiek keliauti teko jam. Galima pagalvoti, kad viršininkai žino apie darbuotojo praeitį ir dabar specialiai žemina. Vis dėlto Dafydd vylėsi, kad yra ne taip. Iš kur Gringotso galvoms žinoti, kad jau kurį laiką ten dirbantis vyrukas nebaigė Hogvartso?
Durims atsivėrus Dafydd pajuto kylančią paniką. Atrodė, kad neištars nė žodžio ir taip tik patvirtins savo kaip didžiausio pasaulyje nevykėlio reputaciją. Kelis kartus nurijo seilę ir įėjo į kabinetą. Su tam tikru smalsumu apsižvalgė, nors, ko gero, labiau tą darė tam, kad nereikėtų spoksoti į Hogvartso direktorę. Nedrąsiai atsisėdo ant kėdės ir galiausiai išdrįso pažvelgti į moterį, kurios, tenka pripažinti, bijojo.
- Laba diena, - pagaliau susivokė pasisveikinti. - Dėkoju, kad sutikote pasikalbėti.
Neįsivaizdavo, kaip reikia bendrauti su tokio prestižo ar rango žmonėmis. Net ir su viršininku banke kalbėti būdavo sunku, o Magijos ministerijoje tikrai nesijautė esantis labai jau aukšto rango. Bet bandyti reikėjo - Hogvartso direktorė turbūt neturi laiko sėdėti ir tylėti.
- Magiškoji policija pranešė, kad į Hogvartsą galėjo būti atgabenta juodosios magijos artefaktų, - ilgokai dėliojęs sakinį galiausiai pratarė Dafydd. Žiūrėjo į sieną už Hogvartso direktorės ir meldėsi, kad tai nebūtų pernelyg nemandagu. Galvoje sukosi pernelyg daug minčių, verčiančių save klausti, kiek ji prisidėjo prie jo išmetimo. O gal vis dėlto tai buvo tik Moore idėja? Ne dabar! - Pastaruoju metu iš įvairių Gringotsui priklausančių... vietų dingsta nemažai tokių artefaktų. Banko darbuotojai su magiškąja policija spėja, kad nusikaltėliai bando atgabenti juos čia. Galbūt ką nors apie tai girdėjote? Ar aplink mokyklos teritoriją nesitrina įtartini asmenys?
Nusišnekėjo. Visiškai nusišnekėjo. Dafydd jautėsi taip, tarsi savo žodžiais būtų iškėlęs prielaidą, kad dėl šitos situacijos kalta pati Hogvartso direktorė. Tai buvo tiesiog siaubingai kvaila. Tiesiog degdamas iš gėdos jis nuleido akis ir įsispoksojo į kabineto grindis.