[Nelanna Light]

Laimei, Sakura visur nešiojasi eterinius aliejus ir kaip tyčia bent vienas jų buteliukas buvo tuščias. Ji paėmė iš draugės duotąjį buteliuką, o iš direktorės - jauno drakono kraujo pilną talpą ir atsargiai šiek tiek jo įsipylė.
- Labai ačiū, profesore, - padėkojo varniukė. - Mes labai nekantraujame išbandyti šitą eliksyrą ir sužinoti, koks yra baltastiebis margenis, jį palaisčius tuo eliksyru. Beje, Sakuros eteriniai aliejai tikrai labai šauniai kvepia ir padeda pakelti nuotaiką. Ar atbaidyti vabzdžius. Žiūrint, koks aliejus naudojamas, - nedrąsiai pridūrė.
Nelanna nežinojo, ar profesorė buvo kažkada susidūrusi su eteriniais aliejais, gal juos labiau naudoja žiobarai, o ne burtininkai, bet jautė turinti pritarti draugei ir padrąsinti jos norą dalintis šiais aliejais su profesoriais. Nesvarbu, kad kai kurie žmonės skeptiškai žiūrėjo į periodiškai pasirodančias Sakuros gerumo išraiškas, pasireiškiančias dovanojant draugams ir netgi profesoriams vis kitokius eterinius aliejus.
- Na, mes jau eisime, nenorime pavėluoti vakarienės, - pasakė Nelanna ir kartu su Sakura išėjo iš direktorės kabineto.

[Arwen Evenstar]

Vyresniajai Varno Nago mokinei ieškant tuščio buteliuko, Arwen stalas pavirto į nedidelį šiukšlyną. Verta paminėti, kad ir iki šioms mokinėms ateinant ant jos stalo jau nebuvo pakankamai daug laisvos vietos. Tad ji tikrai nenustebtų, jei jį tvarkydama rastų ne jai priklausančių daiktų.
Gavusi rožių eterinio aliejaus, direktorė nenustebo. Ji jau buvo girdėjusi iš kolegų, kad Sakura Levins periodiškai nudžiugina, arba priešingai - supykdo į nepatogią padėtį pastatytus profesorius. Buvo tik laiko klausimas, kada ir ji pati gaus tokią dovanėlę iš šios varniukės.
- Ačiū, Sakura, tu labai maloni, - išreiškė nesuvaidintą džiaugsmą profesorė. - Eteriniai aliejai man tikrai ne naujiena. Kaip esu ne kartą sakiusi - augalai išties yra naudingi, o jų naudingosios savybės - beribės.
Mergaitėms išėjus iš kabineto, ji dar kurį laiką pasidarbavo, užbaigė pradėtus darbus, darytus iki jų bei kolegės atėjimo, ir taip pat nuėjo vakarieniauti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Įkvėpti. Iškvėpti. Ir vėl įkvėpti. Ir nepamiršti iškvėpti. Po to turbūt ir vėl reikėjo įkvėpti, bet Dafydd apie tai negalvojo. Jis atvyko į Hogvartsą. Vietą, kuri slėpė pernelyg daug prisiminimų. Tarsi būtų maža to, kad iš čia buvo gėdingai išmestas, nors Markas Moore taip ir nepateikė nė vieno pakankamai rimto argumento, kartą teko čia grįžti darbo reikalais. Tada jis buvo Aurorų štabo viršininkas, o iš ten buvo lygiai taip pat gėdingai išspirtas. Kaip jis gali dabar tiesiog atkeliauti pas mokyklos direktorę ir kaip rimtas suaugęs žmogus aptarti svarbius reikalus? Vien jau parašyti laišką apie vizitą buvo labai sunku. Ką jau kalbėti apie vizitą ir gyvą pokalbį... Visa laimė, Mayra palaikė ir buvo šalia. Žinoma, į mokyklą jos niekas nebūtų įleidęs, bet galimybė prieš einant vidun apkabinti savo mergaitę reiškė labai daug.
Kažkokios profesorės lydimas mokyklos koridoriais iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti. Jis čia atvyko ne kaip prasikaltęs mokinys, o kaip Gringotso atkeikimų skyriaus atstovas. Suaugęs vyras, turintis žmoną ir šešis vaikus. Nesvarbu, ar Hogvartso direktorė prisidėjo prie jo išmetimo, ar ne, ji nebeturi priežasties jo niekinti. Praėjo jau daugiau nei dešimt metų nuo tada, kai jis tapo pažeminimo objektu. Ir jau dešimt metų jis yra mylimas ir reikalingas šeimos narys. Mintis apie mylimiausius žmones padėjo šiek tiek aprimti, bet netrukus profesorė sustojo prie chimeros ir ištarė slaptažodį. Parodžiusi Dafydd kilti į direktorės kabinetą vienam dingo. Vyrukas lėtai lipo laiptais ir svarstė, kaip reikėtų reaguoti, jeigu Hogvartso direktorė ką nors sakytų apie tamsią jo praeitį. Niekada neturėjęs su ja reikalų ir nesilankęs šiame kabinete neįsivaizdavo, ko galėtų tikėtis. Profesorė Evenstar atrodė kaip kažkokia paslaptinga asmenybė, apie kurią jis nieko nežino. Dabar teks susipažinti. Tik ką daryti, kad kojos nustotų drebėti?
Įkvėpti. Iškvėpti. Dar kartą įkvėpti. Taip ir neiškvėpęs Dafydd pabeldė į reikiamo kabineto duris.

[Arwen Evenstar]

Šiltnamyje praleistas rytas pralėkė tarsi trumpa akimirka. Burtininkė kapstėsi lysvėje, genėjo augalus, kelis jų patręšė, kitus palaistė. Apsupta augalų ji pamiršdavo, kad už šiltnamio ribų dar vyksta gyvenimas. Į realybę ją grąžino suzvimbęs mažytis laikrodėlis, priminęs apie šios popietės susitikimą. Ir štai ji jau sėdi kabinete ir laukia žmogaus, paskyrusio jai susitikimą. Apie ką bus kalbamasi ji nežinojo, bet pas ją tiek dažnai kas nors ateidavo pasikalbėti, kad nebematė poreikio iš anksto išsiaiškinti pokalbio temos. Gal tai dar vienas interviu Magijos žinioms, o gal kvietimas kokiame nors renginyje pasakyti kalbą. Kad ir kas tai būtų, ji susidoros. Kaip susidorodavo visus kitus kartus.
Laukdama svečio, ji vėl pasinėrė į prisiminimus. Šį kartą galvojo apie daugybę žmonių, norinčių su ja susitikti, bet po susitikimo iškeliaujančių savo keliais ir pas ją nesugrįžtančių. Tokia jau buvo svarbias pareigas užimančio asmens dalia. Būti reikalingu visiems, bet draugu - vos keletui.
Duslus barbenimas į jos kabineto duris privertė ją sugrįžti iš minčių pasaulio. Akimirką palaukusi, kad atitoktų ir sutelktų dėmesį į būsimą pokalbį, ji burtų lazdele atvėrė duris ir pamatė už jų stovintį jauną vyrą.
- Laba diena, - pasisveikino atsistojusi. - Prašau užeiti. Prisėskite, kur jums patogu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors darbas nusibodo jau seniai, Dafydd dar niekada nejautė jam tokios neapykantos, kokia tiesiog kunkuliavo dabar. Tiksliau, ne tiek pačiam darbui, kiek viršininkui. Kodėl negalėjo atsiųsti čia kurio nors kolegos? Pokalbis su Hogvartso direktore tikrai nebuvo šešerių metų patirties reikalaujanti užduotis. Ir vis tiek keliauti teko jam. Galima pagalvoti, kad viršininkai žino apie darbuotojo praeitį ir dabar specialiai žemina. Vis dėlto Dafydd vylėsi, kad yra ne taip. Iš kur Gringotso galvoms žinoti, kad jau kurį laiką ten dirbantis vyrukas nebaigė Hogvartso?
Durims atsivėrus Dafydd pajuto kylančią paniką. Atrodė, kad neištars nė žodžio ir taip tik patvirtins savo kaip didžiausio pasaulyje nevykėlio reputaciją. Kelis kartus nurijo seilę ir įėjo į kabinetą. Su tam tikru smalsumu apsižvalgė, nors, ko gero, labiau tą darė tam, kad nereikėtų spoksoti į Hogvartso direktorę. Nedrąsiai atsisėdo ant kėdės ir galiausiai išdrįso pažvelgti į moterį, kurios, tenka pripažinti, bijojo.
- Laba diena, - pagaliau susivokė pasisveikinti. - Dėkoju, kad sutikote pasikalbėti.
Neįsivaizdavo, kaip reikia bendrauti su tokio prestižo ar rango žmonėmis. Net ir su viršininku banke kalbėti būdavo sunku, o Magijos ministerijoje tikrai nesijautė esantis labai jau aukšto rango. Bet bandyti reikėjo - Hogvartso direktorė turbūt neturi laiko sėdėti ir tylėti.
- Magiškoji policija pranešė, kad į Hogvartsą galėjo būti atgabenta juodosios magijos artefaktų, - ilgokai dėliojęs sakinį galiausiai pratarė Dafydd. Žiūrėjo į sieną už Hogvartso direktorės ir meldėsi, kad tai nebūtų pernelyg nemandagu. Galvoje sukosi pernelyg daug minčių, verčiančių save klausti, kiek ji prisidėjo prie jo išmetimo. O gal vis dėlto tai buvo tik Moore idėja? Ne dabar! - Pastaruoju metu iš įvairių Gringotsui priklausančių... vietų dingsta nemažai tokių artefaktų. Banko darbuotojai su magiškąja policija spėja, kad nusikaltėliai bando atgabenti juos čia. Galbūt ką nors apie tai girdėjote? Ar aplink mokyklos teritoriją nesitrina įtartini asmenys?
Nusišnekėjo. Visiškai nusišnekėjo. Dafydd jautėsi taip, tarsi savo žodžiais būtų iškėlęs prielaidą, kad dėl šitos situacijos kalta pati Hogvartso direktorė. Tai buvo tiesiog siaubingai kvaila. Tiesiog degdamas iš gėdos jis nuleido akis ir įsispoksojo į kabineto grindis.

[Arwen Evenstar]

Į kabinetą įėjęs vaikinas atrodė matytas, bet tokie buvo maždaug 80% Jungtinėje Karalystėje sutiktų žmonių. Tik vienetai mokėsi kitose mokyklose, o ne Hogvartse, tad ji jau įprato nekreipti dėmesio į tai, kad sutiktas asmuo buvo į kažką panašus.
Vaikino papasakoti įtarimai iš pirmo žvilgsnio atrodė tarsi provokacija. Tarsi kaltinimas, kad ji nežino, kad kažkas vyksta jos vadovaujamoje mokykloje. Jai prireikė nemažų valios pastangų neatsikirsti, kad Hogvartse nieko panašaus negali vykti, kad čia kažkokia klaida. Bet galiausiai, nusiraminusi, ji pasiteiravo:
- Kokiu pagrindu magiškoji policija mano, jog pavogti artefaktai galėjo būti atgabenti į Hogvartsą? Įtariate kažkurį mokinį ar kažką iš personalo?
Pirmiausia jai reikia išsiaiškinti, ką šis jaunuolis žino, o tuomet galės daryti išvadas.
- Beje, kaip turėčiau į jus kreiptis?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Iš pirmo žvilgsnio Hogvartso direktorė pasirodė esanti maloni ir mandagi moteris. Galvoje sukosi per daug minčių, klausiančių, ar ji prisimena, kas toks čia atėjo. Ar prisidėjo prie to, kaip jis paliko Hogvartsą. Bet pokalbis dar tik prasidėjo, ir jis nesusimovė. Kol kas. Bet kol to nepadarė, turėjo stengtis atrodyti rimtas ir orus. Bėda ta, kad nei "rimtas", nei "orus" labai jau neapibūdino Dafydd.
Kiek sutrikdė tai, kad stojo ilgoka tyla. Kadangi vaikinas visai nenorėjo čia būti, toji tyla atrodė begalinė. Ar direktorė kažką žino, tik svarsto, ar verta sakyti tokiam padugnei kaip jis? O gal bando ką nors prisiminti? Kad ir kaip ten būtų, Dafydd tiesiog neturėjo kur dėti akių, tad sėdėjo ir jausdamasis vis kvailiau spoksojo į grindis. Ir kaip jis į tai įsivėlė?..
Galiausiai pasigirdo atsakymas, kuris gerokai nustebino ir dar labiau sutrikdė. Visų pirma, profesorė Evenstar ne atsakė į klausimus, o pateikė savus. Iš jų atrodė taip, tarsi ji kaltintų jį ar Gringotsą, o gal magiškąją policiją kažkuo. Dafydd savo įpratimu visą kaltę prisiėmė sau. Kaip dabar viską paaiškinti?
- Nemanome, kad tuo užsiima kažkas iš mokyklos, - galiausiai atsargiai pradėjo. - Įtariama, kad nusikaltėliai pasinaudoja tuo, kad mokiniai išeina į Kiauliasodį ir kartais negali apsiginti. Spėjama, kad tokie asmenys apsimeta mokiniais ir taip gali įsigauti į Hogvartso teritoriją. Kol vyksta tyrimas, daugiau detalių pateikti, deja, negaliu.
Mintyse perkratė ištartus sakinius. Gal ne visai susimovė? Nors turėdamas neeilinį talentą susimauti protingai tikrai nepašnekės. Tam ir yra skirti šio pasaulio nevykėliai, ar ne?
Dar vienas klausimas privertė pasijusti keistai. Netgi dar nejaukiau. Dafydd sutrikęs pažvelgė į Hogvartso direktorę ir sumurmėjo:
- Eee... Dafydd?
Kad ir kaip stengėsi to išvengti, klaustukas sakinio pabaigoje švietė labai jau ryškiai.

[Arwen Evenstar]

Vaikino pateikta versija atrodė logiška. Nors ir yra prie pilies vartų tikrinami visi įeinantys, egzistuoja begalė būdų, kaip galima apkvailinti ir apgauti žmones. Ji nenorėjo tikėti, kad kažkaip su tuo susiję aurorai, geriausiai išmanantys maskuotės meną, bet kaltininkais gali būti bet kas. Net ir aurorų egzamino neišlaikę burtininkai, dabar nerandantys sau vietos po saule.
- Suprantu, ką norite pasakyti, Dafydd. Jei įtarimai pasitvirtins, padėtis tikrai rimta. Sakykite, kaip šioje situacijoje galėčiau padėti?, - pasiteiravo Arwen.
Hogvartso direktorė svarstė, ką iš personalo reikėtų įspėti apie tai, ką sužinojo. Tačiau ji buvo tikra dėl vieno - žūtbūt reikia rasti mokyklos teritorijoje besitrinančius asmenis, susijusius su artifaktų vagystėmis. Negali žinoti, ką dar jie gali iškrėsti, kai aplink šimtai vaikų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu įtampa dar pakils, viskas tiesiog sprogs. Būtent taip Dafydd jautėsi sėdėdamas Hogvartso direktorės kabinete. Kaip visada, niekas nepaaiškino, ką tiksliai reikia sakyti, ko klausti ir koks šito susitikimo tikslas. Dėl to kiekvienas profesorės Evenstar klausimas ar atsakymas įtampą dar labiau didino. Dafydd tiesiog nežinojo, ką daryti toliau.
Štai ir dabar. Direktorė uždavė visiškai logišką klausimą, į kurį atsakymo nežinojo niekas. Ar bent jau jį turintis pateikti Dafydd.
- Svarbiausias tikslas yra apsaugoti Hogvartso mokinius, - galiausiai prabilo. Taip ir buvo, ar ne? Na, bent jau skambėjo visai logiškai. Tik kaip to pasiekti? Dar vienas atsakymo neturintis klausimas. - Dėl to Magijos... Magijos ministerija norėtų atsiųsti porą aurorų. Jų darbas būtų patikimomis priemonėmis patikrinti kiekvieną iš Kiauliasodžio grįžtantį mokinį. Tai naujai sukurtas būdas, apie kurį praktiškai nieko nežinau, tačiau ministerija užtikrina, kad jis saugus. Gringotsas savo ruožtu norėtų atsiųsti žmogų, kuris atskirai patikrintų bet kokį įtartiną daiktą. Manoma, kad tie artefaktai gali būti netikėčiausių formų ir pavidalo.
Tik banko siųstas darbuotojas tikrai nebūsiu aš pridūrė mintyse. Vos neištarė to garsiai, bet pavyko save sustabdyti. Tai būtų pernelyg atvira, ir profesorei Evenstar šito žinoti visai nėra būtina. Vien jau kalbėti apie Magijos ministerijos Aurorų štabą buvo pakankamai sudėtinga.
- Gringotsas kartu su Magijos ministerija norėtų, kad leistumėte atsiųsti čia tuos žmones. Šiuo metu daug dirbame Kiauliasodyje, bet aiškių rezultatų pasiekti dar nepavyko.
Ne, šnekėjimas tikrai ne jam. Ypač turint tik nuotrupas, kurias reikia aptarti. Dafydd dar kartą pajuto didelę nemeilę savo viršininkui, bet labai atkakliai stengėsi tai nuslėpti.

[Arwen Evenstar]

Hogvartso direktorė nebuvo tikra, ar jai tik taip atrodo, ar vaikinas iš tiesų jaudinasi bendraudamas su ja. Jei taip nejaukiai jis čia jaučiasi, tuomet kodėl Gringotsas neatsiuntė kito žmogaus, labiau tinkančio šiai misijai. Jai pačiai šis pokalbis per lėtai vystėsi. Arwen mėgo eiti prie reikalo ir nevynioti žodžio į vatą. Jai norėjosi iškart sužinoti, kas vyksta, koks jos vaidmuo šioje situacijoje ir kas viską išspręs.
- Tikrai taip, mokinių saugumas turi būti pirmoje vietoje. Čia net kalbos nėra, - susierzinusi pasakė. Jai tai atrodė savaime suprantamas dalykas, kurio net minėti nereikėjo.
Laimei, Dafydd turėjo kažkokį planą. Vis šis tas. Bus galima nuo kažko pradėti. Kadangi planuoja atvykti į pilį svetimų žmonių, tikrai reikės įspėti profesorius ir, žinoma, mokinius.
- Puiku, labai džiaugiuosi, kad esate suplanavę veiksmų eigą. Norėčiau, kad gyvenimas Hogvartse grįžtų į įprastą per kaip įmanoma trumpesnį laiką, todėl tikrai neprieštarausiu, kad atvyktų aurorai ir Gringotso atstovas, - profesorė susitvardė ir jau ramesniu balsu tęsė pokalbį. - Galbūt esate numatė, kada visi jie pasirodytų pilyje? Turiu iki to laiko informuoti mokyklos personalą ir mokinius. Tikrai nenoriu nereikalingų klausimų ar spėlionių.
Arwen vis priminė sau, kad čia ne pirmas toks atvejis, kai tenka pasitelkti aurorus. Kaip susitvarkė anksčiau, taip nepražus ir dabar.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gal jau galima grįžti namo? Pirmiausia, žinoma, pasiimti jo laukiančią Mayrą ir kartu grįžti į Sautendą. O tada sugalvoti tekstą, kurį parašys laiške, informuojančiame viršininką, kad daugiau niekada nešnekės. Geras vadovas turėtų žinoti savo darbuotojų stipriąsias ir silpnąsias vietas, ar ne? Vadinasi, Dafydd vadovas aiškiai nėra geras - kalbėjimas niekada nebuvo stiprioji vaikino pusė. Ką jau kalbėti apie pokalbį su Hogvartso direktore, nors praeities Gringotse niekas, žinoma, nežinojo.
Pasirodė, kad profesorė Evenstar suirzo ar prarado kantrybę. Ar tai kažkas, ką jis padarė ne taip? Turbūt. Būtent tą visada ir daro - susimauna. Ypač kalbėdamas.
- Taip, grąžinti Hogvartso gyvenimą į normalų ritmą yra ir mūsų tikslas, - sugebėjo ištarti Dafydd. Tiesą sakant, gal ir gerai, kad pirmiausia reikėjo gauti Hogvartso direktorės sutikimą atsiųsti čia žmonės. Kitu atveju vadovas tikriausiai informuotų jį čia ir pasilikti. - Tiek bankas, tiek ministerija yra pasiruošę, tad atstovus galime atsiųsti bet kada, - tęsė velsietis. Keista buvo kalbėti tarsi nuo Magijos ministerijos, iš kurios gėdingai išlėkė. Na, gal ne taip gėdingai kaip iš Hogvartso, bet vis tiek buvo nesmagu. - Žinoma, jums reikia pasiruošti, tad galbūt... Kitą savaitę?
Neįsivaizdavo, kiek laiko Hogvartso direktorei gali reikėti, o viršininkas, žinoma, nepasakė, kada tiksliai norėtų atsiųsti darbuotojus. Ir vėl viską spręsti - ir susimauti - tenka jam.
- Taip pat jeigu ką nors rasime, gali būti naudojama labai stipri apsauginė magija, kuri sumažina tokio artefakto poveikį, - pridūrė Dafydd. - Nei jums, nei profesoriams, nei, žinoma, mokiniams dėl to rūpintis nereikia, tačiau jos galia gali būti tokia didelė, kad pajusti įmanoma ir labai dideliu atstumu. Privalau jus perspėti.
Atrodė, kad viskas sekasi ne taip jau ir blogai. Tik, deja, vis išlįsdavo balso drebėjimas, kuris vertė jaustis dar penkis kartus blogiau. Dafydd spoksojo į grindis ir vylėsi jau visai netrukus galėsiantis iš čia išsinešdinti. Ir daugiau niekada negrįžti.

[Arwen Evenstar]

Arwen tikrai nesidžiaugė, kad nesugebėjo susivaldyti ir parodė susierzinimą. Juk ją buvo sunku išmušti iš vėžių, tad kodėl šį kartą nutiko kitaip? Ji visai nenorėjo atrodyti nemaloni ir nejautri. O tokia juk tikrai nebuvo.
- Labai gerai, iki kitos savaitės informuosiu mokyklos personalą bei mokinius, - garsiai dėliojosi veiksmų planą. - Ir kitą savaitę lauksiu aurorų ir kitų žmonių, prižiūrėsiančių situaciją pilyje. Tik būtų gerai gauti iš vakaro pelėdą, kad būtume pasiruošę juos priimti.
Arwen bandė sugalvoti, kokia stipri apsauginė magija gali būti pasitelkta, kurią būtų galima pajausti, bet niekas neatėjo į galvą. Bet nusprendė garsiai to neįvardinti. Hogvartse yra didžiausia magijos koncentracija visoje šalyje, o vienintelis to "šalutinis poveikis" - neveikianti žiobarų elektronika. Tad jai buvo įdomu pamatyti, ką tokio ruošiasi pasitelkti Ministerija, ir viso to laukė vien iš sportinio intereso.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad viską tarsi pasakė. Turbūt kaip ir galima keliauti lauk. Taip. Sulauks profesorės atsakymo, atsistos ir išeis. Jeigu pasiseks, nepamirš atsisveikinti ir taip įrodys nesąs kažkoks pabaisa. Bet argi jam kada nors sekasi?
Laimei, Hogvartso direktorė su viskuo sutiko. Tai gerokai palengvino šią sudėtingą užduotį. Nors ne. Ne gerokai. Tik šiek tiek, mat Dafydd ir toliau jautėsi tiesiog tragiškai nepatogiai. Dabar turbūt reikėjo kažką pasakyti. Ką, jis nė neįsivaizdavo, bet, laimei, Evenstar pateikė prašymą.
- Žinoma, būtinai atsiųsime pelėdą, - mintyse atsidusęs iš palengvėjimo ištarė Dafydd. Ar dar kažko reikėjo? Turbūt, tik toks bendravimo "ekspertas" nežinojo, ko. Galiausiai sugalvojo pridurti: - Viliamės, kad tai ilgai neužtruks, ir įvykių kaltininkai bus labai greitai išaiškinti ir nukenksminti.
Dabar jau tikrai turėjo užtekti, tad Dafydd atsistojo. Žvelgė kažkur profesorei Evenstar per petį ir neryžtingai pridūrė:
- Ačiū, kad sutikote pasikalbėti ir, žinoma, priimti svetimus žmones. Hogvartso mokinių saugumas - aukščiausias prioritetas.
Galiausiai nusisuko. Kojos nelabai norėjo klausyti - atrodė, kad čia ir dabar išsitėkš ant grindų. Vis dėlto dar labiau apsikvailinti prieš šitą gerbtiną moterį Dafydd neketino, tad atsargiai ir neskubėdamas patraukė durų link.

[Arwen Evenstar]

Arwen džiaugėsi, kad pokalbis nusisekė, nepaisant kelių akimirkų, kai nesusivaldė ir leido savo susierzinimui iškilti į viršų. Taip, tai dar vienas pokalbis su svarbiu žmogumi iš burtininkų institucijos. Tokių per jos ilgus vadovavimo mokyklai metus buvo ne vienas. Tad ji tikrai turėjo sugebėti būti profesionali ir atstovėti visą šį laiką bei tinkamai sureaguoti. Deja, kas įvyko, to jau nebepakeisi. Galima tik judėti toliau, o pastarąjį nutikimą nurašyti kaip dar vieną pamoką. Iš nesėkmių taip pat mokomasi.
- Puiku, tai tuomet aš savo ruožtu imsiuosi personalo informavimo, o iš jūsų, ar kito atsakingo asmens, lauksiu pelėdos. Iki aurorų pasirodymo mokykloje mes būsime pasiruošę.
Visą šį pokalbį kirbėjusi mintis, kad vaikinas tikrai kažkur matytas, jai nedavė ramybės. Ir tik jam einant durų link ji prisiminė.
- Man labai gaila, kad tėvai jus pasiėmė iš mokyklos, - tarė prisiminusi, kaip po atostogų vaikinas taip ir nesugrįžo į Hogvartsą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pokalbis baigtas. Dafydd negalėjo patikėti tokia laime. Jis išties gali išeiti, kulniuoti į Kiauliasodį ir iš ten pasiėmęs Mayrą grįžti namo. Žinoma, reikėtų užsukti į banką pranešti, kad viskas pasisekė gerai, ir profesorė Evenstar sutinka su atvyksiančiais žmonėmis. Bet tam užteks ir laiško. Dabar labai reikėjo atsipalaiduoti ir bent trumpam užmiršti įtampą, kuri kaustė viso laiko šiame kabinete metu. Ir, žinoma, dar nenustojo kaustyti. Kol Dafydd neuždarys durų pats būdamas priešingoje jų pusėje nei Hogvartso direktorė, bus pernelyg daug galimybių susimauti.
Į paskutinius profesorės Evenstar žodžius tik linktelėjo. Norėjo greičiau išsinešdinti. Kol visko nesugadino. Bet štai jau lietė durų rankeną, kai atskriejo dar vienas sakinys. Dafydd sustingo.
- Ką? - tesugebėjo žioptelėti. Nė nesusiprato, kad tai turbūt siaubingai nemandagu. Ar gali būti, kad direktorė jį su kažkuo painioja? Negali būti, kad Moore jį pažemino savavališkai. Jis neturėjo jokios teisės. Kažkas čia ne taip.
- Atsiprašau, ką sakėte? - mandagiau pakartojo Dafydd vis dar laikydamas prakeiktą rankeną. Bijojo pakelti akis į garbingą moterį. Buvo pernelyg gėda ir nejauku. Kodėl ji laukė paskutinės akimirkos? Negi norėjo pažeminti? Viso pokalbio metu atrodė esanti mandagi ir galbūt netgi draugiška, bet tie keli žodžiai viską tarsi sugriovė.
- Tai buvo labai seniai, - dar pridūrė ir galiausiai paspaudė laikomą rankeną. Atidaręs duris movė iš kabineto ir greitu žingsniu pasileido išėjimo link. Nerūpėjo tai, kad jį lydinti jauna profesorė nespėjo iš paskos. Nerūpėjo tai, kad galbūt pasirodė nemandagus ir nė neatsisveikino su Hogvartso direktore. Dabar svarbu buvo tik tai, kad mylimoji laukia, o jis galės ją apkabinti ir padėkoti už tai, kad visada yra šalia.