[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Žinoma. Auris pagalvojo, kad jis norėtų kartu bėgioti. Nežinia, kaip dabar išsisukti iš situacijos. Sakyti ne? Tai reikštų melą. Bet patvirtinti buvo pernelyg sunku. Taigi Eion ilgokai iš viso nieko nesakė. Galiausiai nutarė, kad tai tikriausiai atrodo nemandagu, tad neužtikrintai ištarė:
- Aš dar pagalvosiu, ar tikrai noriu. Galbūt tingėsiu keltis.
Taip laimės šiek tiek laiko ir galės pagalvoti. Pirmiau turbūt reikėtų bent kelis kartus pasimokyti groti ir žiūrėti, kaip jausis. Gal bus pernelyg nejauku, o jau tada tikrai nesiryš eiti kažkur, kur juos gali pastebėti kiti mokiniai.
- O ką padarėte? - susidomėjęs paklausė, kai Auris užsiminė ir pats nuveikęs kažką ne itin gražaus. Jis atrodė esąs geriausias pažįstamas žmogus, todėl pasidarė tikrai įdomu. Žinoma, profesorius taip pat kažkada buvo vaikas ir paauglys, bet jis tikrai geras. Šitos tiesos beveik nebereikėjo netgi kartoti. Ji pamažu įaugo į Eion galvą.
- Ji mane pamatė ir pasakė, kad ją persekioju, - atsakė apie Erką. Nenorėjo prisipažinti, kad mėtė į ją saldainius, bet ar tai būtų sąžininga? Nežinojo, todėl tarsi nenoriai pratęsė: - Aš nereagavau taip, kaip reikėjo. Bet ji pradėjo! Sakau, kad ji manęs nekenčia!
Ir vėl pasidarė skaudu. Jeigu tos merginos nebūtų, viskas būtų žymiai paprasčiau. Net netikėtai atsiradęs Timotis nebuvo taip blogai. To berniuko buvo gaila. Priešingai nei buvusios bendramokslės.
Auris leido jį apkabinti, tad Eion žengė artyn, tačiau sustojęs prie pat profesoriaus sustingo. Norėjo tai padaryti, bet buvo baisu. Galiausiai įsidrąsino jį apkabinti. Buvo labai nejauku, tačiau kartu ir keistai gera. Tai ramino.
- Ar galima jus vadinti tėčiu? - pagalvojo. Ir tik tada su siaubu suprato, kad ištarė tą klausimą garsiai. Norėjo išnykti, bet buvo per vėlu, tad taip ir liko stovėti apkabinęs profesorių.

[Auris Senkleris]

Įsivyravo tyla. Kurią Auris norėjo nutraukti pasakydamas, kad tai tik šiaip pasiūlymas. Bet Eion prabilo pirmas.
- Pagalvok. Aš tik šiaip pasiūliau. Tu gali bėgioti tada, kada tau patinka. - Nusišypsojo. Dabar kalba pasisuko apie nelabai malonius dalykus. Bet jis pats ir pradėjo. Atrodė, kad turėtų šį tą pasakyti. Taip. Kažkada manė, kad būtų negerai, jeigu Eion sužinotų apie Aurio praeitį. Bet visgi... Galbūt reikėtų kai ką papasakoti vien tam, kad Eion suprastų, jog iš viso to galima išeiti.
- Na. Mokykloje aš įsiveldavau į kerų dvikovas ir šiaip. Nebuvau labai klusnus. Aš mokiausi per pamokas. Bet po pamokų kartais įsiveldavau į visokias istorijas. O kai tapau vyresnis. Buvo toks laikas, kai susidėjau su nelabai tinkamais žmonėmis. Kai atėjau čia dirbti nesitikėjau, kad ilgai užsibūsiu. Bet man patiko šitas darbas ir savo gyvenime daug ką pakeičiau vien todėl, kad atėjau čia dirbti. - Na štai. Šį tą pasakė. Negalėjo ir nenorėjo plėstis iki begalybės. Bet bent jau Eion žinos teisybę, kad nebuvo auksinis.
- Būtų gerai, jei mes visi trys susėstumėm ir pasikalbėtumėm. Būtų gerai jeigu pavyktų išsiaiškinti viską supranti? Aš nesakau, kad tuojau pat tai reikia padaryti. Tokiam pokalbiui reiktų pasiruošti ir tau ir Erkai. Bet kartais išsikalbėti yra gerai.
Tolimesnės akimirkos Aurį ir išgąsdino ir pakylėjo. Priėjęs vaikinukas sustingo. Auris irgi. Ir visgi jie apsikabino kaip ir tada rudenį. Ir tada Eion pasakė tai, kas sukėlė baimę, bet ir tokį jausmą. Tokį, kurio negalėjo nusakyti. Tai buvo geras jausmas. Tai reiškė jam labai daug. Niekada neturėsiu vaikų. Toks buvo jo nusistatymas. Bet Erka, o paskui Eion. Ir Timotis. Auriui niekada nebuvo svarbu, kad jie nėra biologiniai Aurio vaikai. Na ne. Tai turbūt pasikeitė palaipsniui, kai Eion apsigyveno pas jį vasarą, o gal tada, kai atsirado Timotis. O gal dar seniau. Auris tiksliai nežinojo. Bet pamažu galvoje įsitvirtino mintis, kad tai jo vaikai.
- O tu tikrai norėtum taip mane vadinti? - ir balsas ir veido išraiška išdavė, kad tas klausimas sujaudino ir pradžiugino.
- Man tai labai daug reiškia. - Ištarė Senkleris.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl per Aurį jis įsivelia į tokias situacijas? Šiandien tenorėjo paguodos, kad jo balsas bus normalus. Neketino sakyti nei apie į akį kritusią merginą, nei, tuo labiau, pradėti kalbėtis apie Erką ar kitus sudėtingus dalykus. Šitas profesorius žinojo, ką padaryti, kad jį prakalbintų. Tai gerokai gąsdino - Eion labai nenorėjo lieti visko, kas guli ant širdies. Turbūt geriau daugiau iš viso nieko nesakyti.
Kai profesorius pradėjo pasakoti apie savo praeitį, pasidarė netgi labai įdomu. Žinoma, jis taip pat buvo vaikas ir paauglys, bet tą suprasti vis tiek buvo sunku. Kaip ir tai, kad Auris mokėsi Hogvartse. Miegojo tokiame pačiame kambaryje, sėdėjo prie tų pačių stalų ir mokėsi iš tų pačių vadovėlių. Tai savotiškai žavėjo.
- Džiaugiuosi, kad atėjote čia dirbti, - išdrįso paatvirauti Eion, tačiau jau netrukus teko susiraukti. Kalbėtis su Erka jis norėjo mažiausiai. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji turi nuolat griauti kitų gyvenimus. Ar bent jau jo. Nieko apie tai nesakė, o jau po akimirkos galvojo, kaip išsisukti iš nepatogios situacijos, į kurią pats save pastatė. Išties - kodėl jis nesugeba patylėti? Kodėl Auriui išsako net ir slapčiausias mintis?
- Aš norėčiau, kad Timotis būtų mano brolis, - tyliai sumurmėjo Eion. Tai kaip ir neatsakė į klausimą, tad galbūt reikėjo kažko daugiau. - Bet jis jūsų brolis. Aš... Nežinau.
Viskas atrodė labai sudėtinga. Ir, be to, baisu. Kažkuriuo metu profesorę Keit norėjo vadinti mama. Ar nedaro tos pačios klaidos? Norėjo tikėti, kad Auris geresnis, bet ar gali būti tuo tikras?
- Norėčiau, - po kiek laiko dar pridūrė. Tai ir buvo atsakymas į užduotą klausimą, tik visai nebuvo aišku, ar profesorius tai supras.

[Auris Senkleris]

- Gera žinoti. - Atsakė į Eion žodžius apie tai, kad vaikinukas džiaugiasi, jog jis yra mokykloje.
Gyvenimo bangos ėmė ir atnešė Senklerį į Hogvartsą. O dabar ir į šitą apleistą kambariuką. Kuriame kažkodėl dabar vyko vienas iš svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Galbūt šis vakaras ir Eion gyvenimui atneš svarbų posūkį. Jie išsiaiškins tokius svarbius dalykus.
- Timotis ir gali būti tavo broliu. - O Erka seserimi. Bet dabar apie ją neužsiminė. Kol kas atrodė, kad nei Eion, nei Erkos nežavėtu mintis apie giminystę.
- Jis toks mažas ir auginu jį kaip savo sūnų. Ir man atrodo jūs tikrai galite būti broliais. - Jų situacija net tokia panaši. Galvojo Auris. Jie abu tikrai gali tapti artimi, palaikyti vienas kitą.
Norėčiau. Pasakė vaikinukas. Auris pagalvojo, kad jam baisu, jog gali Eion nuvilti, kad gali nebūti jam tinkamas tėvas. Nes kartais pasineria į savo praeitį, kartais nežino ką daryti. Ne, labai dažnai nežino. O dar buvo baugu, kad kada nors pasidarys panašus į savo paties tėvą. Ta mintis visai nepatiko. Niekada. Pamanė. Aš niekada nevirsiu savo tėvo kopija.
- Eion, visa tai man labai daug reiškia. Tai, kas dabar vyksta. Ir tai, kad tu nori su manimi pasikalbėti. Ir aš pasistengsiu būti tau tėvu, kokį įsivaizduoju, kad turėtų būti. - Tai sakyti buvo beprotiškai keista. Visa tai kėlė ir laimės jausmą ir baimę. Bet turbūt ir negalėtų būti kitaip. Auris dar pagalvojo apie Erką. Kad kažkodėl kartais atrodo, kad jie niekaip negali normaliai sutarti. Na taip. Regis išsiaiškino viską. Bet ar tikrai? Tuomet dar pamanė, kad galbūt jei žmogus tikrai rūpi kitaip ir negali būti. Kartais su juo pykstiesi, paskui taikaisi. Kalbiesi. Juk visko būna. Ir negali visuomet viskas eitis tik gerai. Ir kad su Eion taip pat gali kilti visokių nesusipratimų. Bet svarbiausia jiems žinoti, kad rūpi viens kitam ir kad viską norint galima išspręsti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ar jam tik pasirodė, ar Auriui iš tiesų svarbu tai, kad jis džiaugiasi? Ar gali taip būti? Ne, turbūt Auris tiesiog nori būti kažkam reikalingas, o Eion pagaliau išdrįso pasakyti, kad nedrąsiai besiskleidžiantis ryšys jam kažką reiškia. Negali būti, kad suaugęs žmogus (ir dar profesorius!) jaučiasi panašiai. Nebuvo ką atsakyti, tuo labiau, kad pokalbis pasisuko visai netikėta linkme. Kaip nuo klaikiai skambančio balso ir spuogų jie perėjo prie šito? Ir, svarbiausia, kodėl? Nežinia labai gąsdino, ir Eion norėjo pasislėpti. Bet pirmiausia reikėjo kažkaip užbaigti šitą pokalbį.
- Bet Timotis turbūt nenori, kad aš būčiau jo brolis, - niūriai pareiškė Eion ir susiraukė. Jam to berniuko buvo gaila. Bet štai Timotis neturi priežasčių gerai galvoti apie jį. Tai keistai liūdino, todėl net ir vėlesni Aurio žodžiai menkai teguodė.
- Aš nežinau, kaip turi elgtis sūnus, - baugiai pasakė ir staiga suprato: anksčiau ar vėliau profesorius juo vis tiek nusivils. Gal dabar ir džiaugiasi, kad jie kalba. Galbūt netgi iš tiesų bandys būti tėvu. Bet Eion nemoka būti šeimos nariu, ir anksčiau ar vėliau Auris tai pastebės. O kas bus tada? Turbūt lauks gyvenimas gatvėje.
Norėjosi paklausti, kodėl visi negali būti tokie kaip šis žmogus. Kodėl profesorius Levinsas jį visada kaltina, o profesorė Keit yra bjauri melagė. Bet to padaryti Eion nedrįso. Iš viso jautėsi pernelyg įsitempęs, todėl tiesiog sumurmėjo:
- Ačiū.
Į šį trumpą žodelį norėjo sudėti viską, tačiau juto nebegalintis kalbėti. Reikėjo pabūti vienam. Taigi daugiau nieko nepasakęs ir nė neatsisveikinęs Eion atsitraukė nuo profesoriaus ir beveik bėgte paliko kambarį. Vos atsidūrė koridoriuje, nurūko Klastūnyno bendrojo kambario link.

[Auris Senkleris]

- O man atrodo, kad Timočiui tu labai patinki. - Neįsivaizdavo kodėl, bet buvo jau iš pat pradžių pastebėjęs tą berniuko prielankumą Eion. Ir gerai. Auriui tai labai tiko. O kaip Erka ir Timotis? Toptelėjo mintis. Bandė prisiminti ar ji kada nors parodė berniukui bent kokį švelnumą. O ar jis pats kada buvo šalia Erkos. Aišku, jie labai mažai matėsi. Tik truputį vasarą, bet tada Timočio gyvenimas juk taip persivertė.
- Aš nežinau ar mokėsiu būti tokiiu tėvu, kokkio norėtum. - Pratarė ir jis. Ar mokės būti kažkam tėvu? Norom nenorom galvojo apie savo ir Erkos nesutarimus. Kodėl jų staiga tiek pridygo. Kiek tame yra jo kaltės.
Kažkodėl nenustebino toks staigus Eion išėjimas. Pats Auris kurį laiką dar liko ten. Sėdėjo ant palangės ir skendėjo mintyse apie ateitį. Apie tris aplink jį taip netikėtai susibūrusius žmones. Erką, Eion ir Timotį.