[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kuo toliau, tuo Auris atrodė esąs įdomesnis žmogus. Buvo šiek tiek gaila, kad daugiau neteks pas jį pasimokyti. Tiesą sakant, pasidarė netgi smalsu, ar jis nesutiktų profesoriauti papildomai, bet viena buvo aišku: Deoiridh gyvenime neišdrįstų to paprašyti. Viskas buvo pernelyg sudėtinga ir susipainioję. Pasidarė smalsu, ar profesorius Senkleris žino, ką ji, Deoiridh, praėjusių mokslo metų gale pridirbo su jo paties pusbroliu. Norėjosi paklausti, kaip dabar atrodo ta paveikslų galerija, ar ją kas nors sutvarkė. Vis dėlto rudaplaukė nerizikavo: ką gali žinoti, gal niekas taip ir nesuprato, kad Alanas prie to prisidėjo, geriau jo į tai nebepainioti.
- Būtų įdomu daugiau išgirsti apie apsigynimo nuo juodosios magijos istoriją... - sumurmėjo mergina negarsiai. Nebuvo girdėjusi, kad kas apie tai vestų pamokas, bet jos išties turėtų būti įdomios. Vis dėlto Hogvartsas buvo jau baigtas etapas, reikėjo keliauti toliau.
Išgirdusi, kad Auris per herbologijos pamokas buvo "vidutiniškas", škotė vos neprunkštelėjo. Tai turėjo reikšti viena - jis nė karto nesusprogdino šiltnamio ir neišvedė Matthew iš kantrybės. Norėjosi kažko apie tai paklausti, bet metusi žvilgsnį į kolegę suprato, kad reikėtų judėti link interviu pabaigos. Tai kėlė ir džiaugsmą, ir liūdesį. Šis laikas kainavo per daug įtampos, tačiau bendrauti su Auriu buvo keistai smagu.
- Turbūt paskutinis klausimas, - pratarė Deoiridh, nors neįsivaizdavo, ar reikia įspėti pašnekovą, kad daugiau klausimų nebus. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kurių niekas nesiteikė jai paaiškinti. - Mano žiniomis, šiais metais tapote Grifų Gūžtos vadovu. Ar tai nors kiek pakeitė jūsų darbą? Galbūt daugiau bendraujate su šio koledžo mokiniais? Ar paprasčiausiai atsirado daugiau darbo?
Prisiminusi Sabriną, keistąją kerėjimo profesorę, Deoiridh sukikeno. Ji lyg ir buvo Grifų Gūžtos vadovė, bet pagalvojusi apie ją ji prisiminė ne savo koledžą o tą legendinę pamoką, kur kartu su Sigurdu paleido į profesorę keletą cepelinų.

[Auris Senkleris]

Kava puodelyje jau pasibaigė. Išties laikas lėkė gana greitai. Nesigailėjo, kad sutiko čia ateiti. Buvo įdomu sutikti ir pasikalbėti su buvusia mokine, su kuria sutarė ne per geriausiai.
- Na, išties apsigynimas nuo juodosios magijos turi savo istoriją. Ir ji vis kitokia, nes kai kas priklauso nuo tautos, kur ji vystosi. Gal priešai ir vienodi, bet kartais išsiskiria gynybos būdai. Yra įdomių knygų apie tai. - Pasakė ir nusišypsojo jai.
- Man patinka bendrauti su mokiniais. Taigi apsiimdamas tas pareigas norėčiau su grifais nuveikti ką įdomesnio. Kol kas planuoju surengti savaitgalinę išvyką į mišką. Žinai, aš pats amžinai įkliūdavau į bėdą, nes ten nuolatos bastydavausi būdamas mokiniu. Neabejoju, kad šio draudimo nesilaiko ir daugelis kitų. Taigi man atrodo, kad išsivesdamas juos ten su savimi pasidalinsiu žiniomis, kurios gal pravers kitą kartą. Aš žinoma žinau, eiti į mišką vieniems negalima ir laužyti mokyklos taisyklių tikrai nereikėtų.  Bet ar tu pati kada klausei šio draudimo? - šelmiškai paklausė Auris.
- O miškas išties pavojingas. Todėl Geriau apie jį šį bei tą sužinoti ir mokėti apsiginti jeigu kas. - Baigęs kalbėti sumokėjo už jų gėrimus.
- Na tai ką viso Deoiridh. Sėkmės tau darbe. Jei kartais berašant straipsnius užsireiktų konsultacijos mano srities klausimais kreipkis. - Šyptelėjo jis.
- Ir nesijaudink. Manau, tau šioje srityje turėtų sektis. Kiek pastebėjau turi užsispyrimo, o jis praverčia dirbant žiniasklaidos srityje. - Jis jau pasiruošė eiti.
- Tai ką iki. Eisiu jau, nebent dar turi klausimų.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kuo toliau, tuo labiau Auris domino Deoiridh. Atrodė, kad šito žmogaus galėtų klausytis labai ilgai. Dėl tos priežasties darėsi vis apmaudžiau, kad per pamokas svarbiau buvo šaudyti varnas, o ne bandyti kažko išmokti. Nutarusi, kad profesorius Senkleris turi mokymo gyslelę nusišypsojo. Norėjosi padėkoti už geras pamokas, nors jų praktiškai neprisiminė. Vis dėlto dabar tai daryti būtų buvę šiek tiek kvaila.
Profesoriui pradėjus pasakoti apie planus su grifais pasidarė šiek tiek liūdna. Pačiai koledžas nelabai rūpėjo, tik vienas žmogus jame. Vis dėlto būtų buvę smagu ką nors nuveikti visiems kartu. Šiaip ar taip, septynerius metus gyveno viename kambarye su tomis pačiomis merginomis, tačiau visai nesusipažino. O štai Auris, atrodo, buvo nusiteikęs kažką nuveikti Grifų Gūžtos labui.
- Skamba išties smagiai, - liūdnoku balsu pratarė Deoiridh nežinodama, kaip reikėtų atsakyti į šelmišku tonu užduotą klausimą. Galiausiai pridūrė: - Žinoma, paisiau draudimo.
Vis dėlto lūpose atsiradusi šypsenėlė pasakė daugiau negu žodžiai. Na, bet šis žmogus nebebuvo jos profesorius, tad galima šiek tiek ir atsipalaiduoti.
- Bet tas miškas kartu kažkuo traukia, ar ne? - ramiai pratarė, bet netrukus gavo gerokai sutrikti: tikrai negalvojo, kad profesorius mokės už jos gėrimą. Šiek tiek paraudusi nuleido akis ir pasijuto be galo kvailai. Et, ji tebuvo viso labo vaikas, bandantis apsimesti, kad turi ryžto žengti į suaugusiųjų pasaulį.
- Ačiū, - tarstelėjo ir atsistojo. Nežinojo, kaip reikėtų tinkamai atsisveikinti, bet prisiminusi skubiai pridūrė: - Tai, ką užsirašiau, atsiųsiu laišku, kad galėtumėte perskaityti, ar viskas teisinga.
Mergina neužtikrintai žvilgtelėjo į kolegę, kuri padrąsinamai nusišypsojo. Tai leido patikėti, kad viskas buvo ne taip jau ir blogai. Žvilgtelėjusi į arčiausiai gulinčią katę šyptelėjo ir žvilgtelėjo į Aurį.
- Ačiū jums už pokalbį. Galbūt dar kada susitiksime, - pratarė ir pagaliau neskubiu žingsniu paliko kavinę.

[Auris Senkleris]

- Tikrai. Tas miškas turi žavesio. Tikriausiai jo suteikia tas paslaptingumas ir žinoma tai, kad miškas draudžiama vieta. - Atėjo laikas stotis ir eiti. Jis vėl pagalvojo apie tai, ką norėjo jai pasiūlyti ir pasijuto kažkaip lengviau. Geriau atsisveikinti šitaip kaip dabar. Pamanė. Be jokių nykių paslapčių, kurias reiktų užkrauti kam nors ant pečių. Šis interviu atnešė jam šiokių tokių apmąstymų spiečių. Kažkaip vėl užsigalvojo apie tai, ką galėjo turėti ir ką prarado būtent per savo kvailumą. Kitaip negalėjo to pavadinti. Jei nebūtų susidėjęs su tais žmonėmis, dabar išties galėtų ramiai džiaugtis darbu, keliavimu ir panašiais dalykais. Bet štai dabar viskas atrodė netikra. Jis nežinojo kiek laiko galės ramiai gyventi. Ir todėl, kad ateis laikas galutinai susiimti su savo buvusiais bendražygiais. Ir gal net todėl, kad kada nors viskas galėjo paaiškėti, o tada jis žinoma prarastų darbą ir iškeliautų į kalėjimą.
- Gerai. - Atsakė jai pasakius, jog atsiųs paskaityti interviu juodraštį.
- Iki. - Atsisveikino ir patraukė link išėjimo.

[Auris Senkleris]

Taigi Auris ir Dafydd atbarškėjo čia tuo griozdu Auriui keiksnojant vis slysčiojančias kėdes. Kodėl vardan dievo meilės negalima jų pritvirtint kerais? Siuto. Kažkada klausė to konduktoriaus. Bet atsakymo negavo. Gerai, kad tuo besikratančiu ratuotu daiktu kelionė trukdavo trumpai. Todėl nespėjo labai įsiusti, kai jie atsirado vietoje.
Abiem įžengus į kavinę jau vietoje prisiminė, kad nepaklausė Dafydd ar jam išvis patinka ir netrukdo visur laigančios katės. Kaip ir aną kartą jie važiavo ir tiek.
- O tau patinka gyvūnai? Čia kačių kavinė. - Geriau vėliau negu niekad ar ne. Pamanė. Auriui patiko, kad stalai čia sustatyti geroku atstumu vienas nuo kito. Todėl bus daug erdvės. Buvo tik gaila, kad žiema ir lauke būtų per šalta.
- Kur sėdam? - Paklausė. Dabar norėjo didelio puodo šiltos kavos. Besikratant autobusu iš galvos išlėkė visos tos mintys ir nerimas dėl šiandienos. Dabar atrodė kaip visada atsipalaidavęs. Nors ši vieta ir kėlė atsiminimus. Prisiminimus apie vieną šiltą vasaros dieną stengėsi išmesti iš galvos. Prisiminimus apie interviu, o tiksliau apie žurnalistę, kuri jį ėmė. Kur dabar yra deoiridh? Atėjo mintis į galvą. Ar dar labiau pažengė, o gal metė tą šlamštą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tik išėjęs iš namų Dafydd nė už ką nebūtų patikėjęs, kad aplankęs sūnelio kapą trenksis kažkur į miestą. Atrodė, kad pabus kapinėse ir kuo skubiau keliaus namo. Bet štai - jiedu su Auriu atsidūrė Reaktyviniame autobuse ir visai netrukus išlipo prie kažkokios kavinės.
- Kačių kavinė? - kažkodėl nustebęs pasitikslino. Ar jam patinka gyvūnai? O katės? Tai buvo dar vienas dalykas, kurį jo gyvenime stipriai pakeitė Mayra. - Vaikystėje kačių nekenčiau, - nesileido į smulkmenas, bet kažką į klausimą atsakyti reikėjo. -  Bet Mayrai jos patinka, tad namuose turime. Esu pripratęs. O kiti gyvūnai... Nežinau, neturėjau galimybės domėtis.
Taip, tai buvo eilinis dalykas, kurio jis motinos namuose neturėjo. Kokie augintiniai, kai pats kartais negaudavo valgyti? Prisiminė susitikimus su magizoologais, tačiau temos neplėtojo. Tiesą sakant, nesinorėjo pradėti plepėtis nerūpestingomis temomis. Kad jau pradėjo aiškintis, ar jie draugai, norėjosi ir pabaigti. Bėda ta, kad grįžti prie tokios temos nebuvo paprasta.
- Gal prie lango? - pasiūlė ir patraukė ten. Tik tada pastebėjo, kad iš čia puikiai matosi Tauerio tiltas, vis dar primenantis neįprastą jo meilės istoriją. Veidas nukaito, bet dabar trauktis būtų kiek kvaila. Taigi tiesiog atsisėdo ir stengėsi nespoksoti į Londono simbolį. Reikės čia atsivesti Mayrą mintyse pasakė, o garsiai paklausė:
- Esi čia buvęs? Gal gali ką nors rekomenduoti?
Apsižvalgęs pamatė prie kitų lankytojų besitrinančias tris kates. Ko gero, ateis ir jo su Auriu eilė, bet kol kas galima pasistengti grįžti prie labiausiai rūpimos temos. Tik kaip vis dėlto tą padaryti?..

[Auris Senkleris]

- O kodėl? - Paklausė. Nes buvo įdomu žinoti ar čia šiaip kokia vaikystės antipatija katėms ar nutiko kas nors kas privertė jų nemėgti.
Kai jie susėdo Auris užsižiūrėjo pro langą. Gražus iš čia buvo vaizdas.
- Buvau čia porą kartų. Kažin ko neužsisakinėjau. Kava čia gera o šiaip nežinau. Kai varčiau meniu pastebėjau, kad maistas čia gruziniškas. Nežinau ar tau patinka tokia virtuvė.  - Prašnekęs apie maistą pasijuto dar ir alkanas. Prieš akis iškilo lėkštė garuojančios lazanijos, su nuostabiu tįstančiu sūriu ant viršaus. Aišku jos čia nebuvo. Bet būtent šio patiekalo dabar užsinorėjo. Aurio veidas atrodė svajingas.
Greitai priėjusios padavėjos paprašė puodelio kavos. Dabar norėjosi atsipalaiduoti ir paplepėti apie šį bei tą. Po šiandienos visai nebenorėjo nagrinėti kokių sudėtingų temų. Todėl smegeninėje rausėsi ieškodamas kažko paprasto. Bet mintys vėl ėmė ir sugrįžo prie Deoiridh. Kai čia lankėsi paskutinį kartą buvo su mergina. Viena iš tų laikinų merginų kartais pasirodančių jo gyvenime. Tada dar nežinojo kas vyksta Deoiridh gyvenime. O dabar kai atėjo kaip tik į vietą, kur ji kaip jam tada atrodė puikiai startuoja savo darbe negalėjo apie ją negalvoti. Ir kas iš to? Nieko. Tu gi žinai kaip yra. Tada kai susitikai ją nieko negalėjai pakeisti, nes ji pati to nenorėjo. Ji pati to turėjo norėti.
- Kartais būtų visai neblogai mokėti atsukti laiką atgal ar ne Dafydd? Be jokių laiko atsuktuvų. Tiesiog to panorėjus. - Labai lengvą tema pašnekesiui. Nusivaipė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šiandien labai norėjosi šnekėti rimtomis temomis. Bet tik jau ne apie vaikystę ar paauglystę. Tik ne apie tragišką gyvenimą, kurį gyveno pirmuosius dvidešimt metų. Ne, daug geriau bandyti aiškintis, ar jie vis dėlto draugai, ar ne. Deja, Aurio klausimas apie kates bent jau kol kas prie rūpimos temos neleido prieiti.
- Nelabai noriu tai prisiminti, bet susiję su sudėtinga vaikyste, - atsakė į klausimą ir pradėjo svarstyti, ar toks atsakymas yra tinkamas. Gal reikėjo kažko daugiau? O gal kaip tik pasakė per daug? Geriausia turbūt buvo negalvoti ir tiesiog bandyti išspręsti šitą situaciją. Sužinoti daugiau tomis temomis, kurios dabar rūpėjo labiausiai.
- Net neįsivaizduoju, koks yra gruziniškas maistas, - nuoširdžiai atsiliepė, bet pažvelgęs į meniu rado kažkokį įdomiai skambantį užkandį, tad paprašė žalios arbatos ir to daikto, kurio pavadinimą labai jau greitai pamiršo. Ne jam tokie sudėtingi žodžiai, bet galbūt bus skanu.
Stengėsi nežiūrėti pro langą, mat puikiai besimatantis Tauerio tiltas kėlė pernelyg daug įvairių jausmų. Ne, norėjo susikaupti ties pokalbiu, dėl kurio čia ir atvyko. Bent jau Dafydd tikrai buvo įsitikinęs, kad jie čia atvažiavo rimtai pasikalbėti. Vylėsi, kad Auris tam neprieštaraus.
Netrukus užduotas klausimas tarsi bylojo, kad Auriui rimti pokalbiai tinka. Klausimas buvo kiek filosofinis, ir Dafydd nežinojo, ką reikėtų atsakyti, taigi tiesiog gūžtelėjo.
- Manau, kad svarbu, kaip viskas baigiasi. Kiekviena detalė yra svarbi. Netgi... Net netekę vaikučio galėjome iš to kažką gauti. Tai labai stipriai paveikė, bet ilgainiui ryšys dar labiau sutvirtėjo.
Atrodė, kad pasisakė labai jau apie save, nors Auris galimai norėjo apie kažką papasakoti. Ir vėl išlindo nemokėjimas bendrauti. Nurijęs atodūsį ir atsiprašymą Dafydd paklausė:
- Kaip manai, kokį praeities poelgį ar sprendimą labiausiai norėtum pakeisti? Be to, ragauk, - pridūrė, kai padavėja atnešė užsakymą.

[Auris Senkleris]

Aurį labai sudomino ta kačių situacija. Kas tokio galėjo atsitikti? Bandė išmąstyti. Gal kas nuskriaudė Dafydd augintinį ar dar ką? Arba gal... Bet ką gi galėjo išgalvoti nieko nežinodamas. O teirautis plačiau nebandė. Nes neatrodė, kad jis degtų noru apie tai pasakoti.
- Aštrokas bųna. Ir pavadinimai tiesiog laužantys liežuvį. - Pakomentavo gruziniškus patiekalus.
Kai pasisakė apie laiko sukinėjimus netyčia tiesiog įgarsino savo mintis. Mintis, kad gal tada, kai susitiko Deoiridh turėjo elgtis kiek kitaip. Tikrai. Dabar viską darytų kitaip.
Dafydd žinoma prisiminė sūnelį. Kaip kitaip. O jis įsivaizdavo, kad jau šiandien tos temos jie nebelies. Čia tau viskas baigta. Bet tikrai ne jam. Pasakė sau.
- Tikrai. Pasekmės po kažkokio įvykio turi daug reikšmės. - Dafydd atveju viskas galėjo baigtis ir kitaip. Jų šeima galėjo iširti po sūnaus mirties. - Man atrodo, kad gerai, jog po netekties gali šitaip galvoti. Rasti kažką, kas padeda gyventi, eiti į priekį. Gerai jei gali gyventi ne vien ta juoda mintimi, bet pagalvoji ir apie tavo ir žmonos tvirtesnį ryšį. - Kodėl dažnai yra taip, jog tam, kad atrastum kažką gero turi patirti kokią nelaimę? Galvojo.
- Oi... - Nusijuokė. - Aš tiek visko pridirbau... Reikėtų pagalvoti. - Susimąstė. Ir po trumpam nusidriekusios tylos pasakė.
- Gal nepalikčiau, neįskaudinčiau Linėjos. Merginos apie kurią užsiminiau jau seniau. Gal dabar gyventume kartu. Ir tada aš nebūčiau tiek įsivėlęs į visokius dalykus. O taip ir nutiko, kai išsiskyrėme. Jau ir tada pradėjau eiti ne tuo keliu, bet manau, kad su ja nebūčiau tiek pažengęs. Žinoma, dabar nuo viso to atsiribojau. Bet jei būtume likę kartu, tai būtų nutikę daug seniau. - Šį kartą pasakė tikrai tai, ką ir manė. Šiandien pirmą kartą apie tai išvis pagalvojo.
- O ką pakeistum tu?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jų pokalbis buvo keistas. Tiesą sakant, dažnai pokalbiai su Auriu buvo būtent tokie. Sudėtingi, sunkiai suprantami, tačiau kartu kažkuo ir padedantys. Galbūt dėl to norėjosi šitą žmogų vadinti savo draugu. O gal jie tokie ir buvo? Vis dėlto tai buvo dar vienas sudėtingas klausimas, tad kol kas nutarė jo nenagrinėti. Gerai, kad bent jau apie kates daugiau nereikėjo kalbėti. Geriau pasiplepėti apie gruzinišką maistą, apie kurį, tiesa, neturėjo ką pasakyti. O vėliau pereiti prie tos rimtos temos, kuri niekaip nepaliko minčių.
Tik ta rimta tema nebuvo netektis. Apie ją kalbėti buvo pernelyg sunku ir skausminga. Net ir po trejų metų tai nebuvo maloni tema. Ir, žinoma, niekada nebus. Netektis paveikė visam gyvenimui. Būtent dėl to Dafydd į tuos žodžius tik linktelėjo ir vėl žvilgtelėjo pro langą.
O kad prakalbo kita rimta, bet nelabai malonia tema, buvo tik pats kaltas. Klausyti, ką pasakojo Auris, buvo įdomu. Atrodė, kad jie dar tik pažindinasi, tad kiekvienas kiek atviresnis pasisakymas galėjo sutvirtinti tai, ką labai norėjosi vadinti draugyste. Na va, matai mintyse pradėjo kalbėti su Auriu, nors garsiai apie tai prabilti bijojo. Ir pats pripažįsti, kad meilė yra svarbu. Džiaugiuosi tuo. Balsu taip nieko ir nepasakė, bet pajuto keistą supratimą. Kažkodėl tai, kad Auris apie tai užsiminė, atrodė labai svarbu. Turbūt todėl, kad jeigu ne atrasta meilė, jis pats turbūt būtų negyvas.
Deja, gerokai šnekesnis vyrukas paklausė nemalonaus klausimo "o tu?" Dafydd mielai klausėsi, kas kalbama jam, bet atvirauti pačiam buvo pernelyg sunku. Vis dėlto Auris pateikė atvirą ir drąsų atsakymą, tad bent kažkaip atsilyginti reikėjo.
- Turbūt... - bandė pradėti sakinį, nors tai buvo labai sunku. - Manau, kad elgesį mokykloje. Dabar suprantu, kad nebuvo prasmės būti tokiu šlykštyne, koks buvau.
Labai norėjosi pridurti "ir tebesu", bet pavyko sakinio pabaigą pasilikti sau. Iš lėkštės paėmė užkandžio ir paragavo. Aštroka, bet visai skanu.
- Ragauk, - dar kartą paragino Aurį.

[Auris Senkleris]

Štai tau, kad nori. Ėmė ir pasakė kažką tokio apie ką niekada negalvodavo. Akimirkai pabandė įsivaizduoti gyvenimą su Linėja. Kažin kur dabar jie būtų? Gal gastrolėse kaip svajodavo būdami mokiniai. Nereikia. Man to nereikia. Griežtai pasakė sau mintyse. Net ne pasakė, o įsakė. Man nereikia nei šeimos, nei meilės. Tas vidinis konfliktas neišsidavė veide. Tik praūžė mintyse ir tiek.
Užtai paklausyti ką norėtų keisti Dafydd buvo tikrai įdomu. Ir padėjo negalvoti apie tą nesąmonę, kurią visai neseniai ištarė pats.
- Bet Dafydd, man atrodo, kad nereikėtų savęs smerkti dėl kažko, ką padarei mokykloje. Pastebėjau, kad labai dažnai kažkaip iššaukenčiai elgesi tie mokiniai, kuriems sunku. Tu sakei, kad vaikystėje nepatyrei švelnumo. Ir na buvo nelengva augti. Kai kas nors slegia mokiniai dažnai daro kažką labai drastiško. Nesakau, kad visi. Bet iš mano kuklios patirties pasitaikė nemažai būtent tokių, kurie patiria kažkokių sunkumų ir bando parodyti kokie jie nepriklausomi, kieti. Žodžiu supranti. - Įsijautęs kalbėjo. Kur kas geriau būdavo įsijausti į kažkieno kito žodžius, nei galvoti apie savo nepabaigiamas prieštaringas mintis.
- Tau turbūt reikėjo pagalbos. Ir žinai, man atrodo, kad turėtum džiaugtis savimi dėl to, kad kažką pakeitei nuo mokyklos laikų. - Auris neprisiminė Dafydd mokykloje. O dabar čia sėdint buvo keista įsivaizduoti jį bjauriai besielgiantį.
Paragintas vaišintis paėmė užkandžio. Ir ėmęs valgyti prisiminė vėl koks yra alkanas.
- Dėkui. Ir kaip? Patinka? - Paklausė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aurio meilės tema lyg ir buvo baigta. Gal ir gerai - nors ir turėjo mylimą žmoną, Dafydd nesijautė turintis pakankamai patirties, kad galėtų pamokslauti kitiems. Tik jau ne Auriui, kuris jį kartais pernelyg gerai suprasdavo. Keista buvo taip galvoti, mat iki šiol tik vienas žmogus pasaulyje bandė jį suprasti, ir tai, žinoma, buvo Mayra. Ar tai reiškia, kad Auris jam svarbus?
Tokie klausimai gąsdino, bet, laimei, tas vyrukas prašneko, tad buvo galima atsitraukti nuo savo minčių ir susitelkti ties tuo, ką jis pasakojo. Buvo keista suprasti, kad Auris turi nemažai patirties su vaikais ir paaugliais. Dafydd žinojo, kad jis dirba Hogvartse, bet tai kažkodėl vis dar stebino. Auris atrodė tiesiog nesantis iš tų, kuriems tinka profesoriaus vieta. Tarsi ji tinka Matthew Turner mintyse pasakė vaikinas ir vos susilaikė nesukikenęs. Po paskutinio susitikimo tiesiog negalėjo pakęsti to žmogaus.
- Reikėjo, - neslėpė Dafydd ir pažvelgė į Aurį. Nejučia prisiminė Mioną, kuri tarsi bandė tą pagalbą suteikti, o po to dingo svarbiausią akimirką. Bet ne, apie ją geriau negalvoti.
- Kita vertus... - staiga pratarė velsietis. - Turbūt nekeisčiau nieko. Jeigu nebūčiau buvęs toks, koks buvau, taip nevertinčiau to, ką turiu dabar. Tikriausiai tai atrodytų visiškai natūralu. Ir nesugebėčiau tinkamai mylėti savo šeimos.
Vėl užsigalvojo apie Mayrą ir mažylius. Švelniai jiems nusišypsojęs beveik pamiršo sėdintis čia su Auriu. Pamiršo ir maistą, bet draugo žodžiai privertė atsitokėti ir paimti kąsnį į ranką.
- Visai nieko, tik iš tiesų aštroka, - įvertino paragavęs. Galvojo, kaip čia pratęsti pokalbį rūpima linkme, bet sekėsi labai sunkiai. Kapinių minėti nebesinorėjo, tad paklausė visai ko kito: - Kodėl pasirinkai šitą vietą? Gal pats esi kačių mylėtojas?

[Auris Senkleris]

- Tai va. Atkreipinėjai visais būdais kitų žmonių dėmesį turbūt. Aš nežinau ką tu ten tuo tarpu galvojai, bet taip kartais žmonės daro. Kai kviečiasi pagalbos. - Auris pamanė, kad galbūt jei Dafydd gyvenimas būtų buvęs kitoks, paprastas. Tai gal jis sukūręs šeimą gyventų kur kas lengviau. Negraužtų savęs visokiomis mintimis. Nors kita vertus, po sunkių gyvenimo patirčių dažnai išmoksti viską labai stipriai vertinti.
- Turbūt taip ir būtų. Nežinau ar mylėtum tuos žmones ne taip, kaip dabar. Bet tada tikriausiai kaip ir sakai į viską žiūrėtum kaip į įprastą dalyką. - Prakalbo šeimos konsultantas Senkleris bėgantis nuo visų šeimyniškų dalykų. Nusivaipė mintyse.
- Turiu katę. Kipšę Padaužą. Nesu kačių gerbėjas. Dar kol nedirbau mokykloje ir gyvenau šeimos dvare ji atklydo prie miško. Eidavom su Alanu jos šerti. Va jis tai yra gyvūnų gerbėjas. Žodžiu priskreto ji prie manęs ir pasiėmiau ją. Norėjau įpiršti Alanui, bet ji vis tiek ateidavo. Bjaurybė. Amžinai viską suverčia. Dabar kai daug laiko leidžiu mokykloje tai visai sulaukėjo. Dažnai laksto kieme.  - Papasakojo. - Pasirinkau šią kavinę tiesiog todėl, kad čia rami vieta pabūti. O tu turi kažkokią mėgstamą vietą, kur patiktų ateiti pasėdėti? Nebūtinai kavinė, tiesiog šiaip kokia nors vieta.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo keista atvirai pripažinti, kad paauglystėje reikėjo pagalbos. Dar keisčiau buvo tai, kad Auris į tai reagavo visiškai normaliai. Nejučia prieš akis vėl iškilo vaizdas iš turgaus, kur jie susitiko pirmą kartą. Kas tada būtų galėjęs pagalvoti, kad tada užsipuolęs vyrukas taps tuo, ką norisi vadinti draugu? Kad būtent jo prašys palydėti į kapines prie prarasto sūnelio kapo? Turbūt dabar buvo laikas pereiti prie rūpimos temos - ar jie draugai?
- Dabar turiu kuo džiaugtis. Ir ką vertinti. Dėl to esu dėkingas, - paprastai atsakė. Mielai būtų daug pasakojęs apie tai, kaip dievina šaimos narius, kaip norėtų jiems kartoti, kokie yra nuotsabūs ir reikalingi. Bet dabar pernelyg rūpėjo draugų tema. Dėl to apie Aurio katę išklausė kiek nekantraudamas. Atrodė, kad tie gyvūnai ir vėl griauna gyvenimą. Kartą po kojomis pasipainiojus katei jam vos neteko palikti Mayros. Dabar nepavyksta pasišnekėti su Auriu. Argi tie prakeikti gyvūnai neturi geresnės veiklos nei griauti Dafydd gyvenimą?
Deja, draugas (juk galima jį taip vadinti, ar ne?) pabaigęs kalbėti ir pats uždavė klausimą. Jis nebuvo sudėtingas, bet Dafydd ilgokai spoksojo į lėkštę ir neskubėdamas kramtė.
- Labai mėgstu paplūdimį prie namų. Ten yra tokia akmenų sankaupa, kur dažnai nueiname su šeima. Turbūt tai būtų geriausias atsakymas į tavo klausimą, - pagaliau atsakė. Pakėlė akis į Aurį ir jau žiojosi pagaliau pereiti prie rūpimos temos, bet staiga pritrūko drąsos. Kaip tokie pokalbiai vykdomi? Negi imsi ir klausi "ar tu mano draugas?" Net ir bendravimo įgūdžių stokojantis Dafydd suprato, kad tai būtų mažų mažiausiai keista. Bet kažką reikėjo daryti.
- Auri... - pabandė vaikinas prisivertęs pakelti akis į pašnekovą. Vis dar buvo sunku sugalvoti, ką sakyti. - Kodėl... Ar... Kas mes esame? Ar tu... Ar laikai mane savo draugu?
Pasidarė labai nejauku, tad vaikinas nuleido akis ir vėl įsispoksojo į užkandį.

[Auris Senkleris]

Gražu. Pagalvojo. Vieta kupina mielų prisiminimų. Pats kadaise irgi turėjo kažką panašaus. Dar vaikystėje, kai gyveno su abiem tėvais. Name pamiškėje. Vienkiemyje. Taigi buvo vieta, ten tekdavo kiek paėjėti miško takeliu. Prie upelio. Kur tėvas buvo sustatęs didelius akmenis patogius atsisėsti. Ten jie kartais eidavo vieni, kartais su tėvų draugais. Ten mama pasirinkdavo kažkokių augalų. Auris jau neprisiminė kokių. Ten jie kurdavo laužą ir kepdavo mėsą. Tėvai su draugais kalbėdavosi. Auris užsikardavo ant akmens ir klausydavosi. Arba lakstydavo. Arba kaulydavo ko nors skanaus iš mamos. Tie prisiminimai buvo tokie migloti. Kartais net atrodydavo, kad tai tik vaizduotė. Dabar į tą vietą Auris nei kojos nebūtų kėlęs.
- O ar mėgstat pasivaikščioti pakrante? - Paklausė.
- Ką Dafydd? - Jau kai kas kreipiasi vardu reiškia, kad bus kas nors rimto ar negero. Dafydd mėginimai kažko užklausti rodė, kad klausimas bus arba toks, kuris Auriui nepatiks. Arba toks į kurį nežinos ką atsakyti. Ir kai pagaliau išgirdo tuos žodžius negalėjo apsispręsti kuris čia variantas. Kodėl dabar išvis reikia apie tai kalbėti? Tai ir taip faktas, kad jei mes čia, tai nesam priešai... Gal numesti puodelį ant žemės, kad jis sudužtų? Tada nereikės nieko atsakinėti. Bent kažkurį laiką. Auris visiškai netroško nagrinėti šitos temos. Jau užteko kapinių. Per akis.
- Tikrai, kad nelaikau tavęs priešu. - Atsakė. Na ne. Aiškinti kodėl nori bendrauti su šiuo žmogumi neketino. Tai jau mano reikalas. Aš jo neklausiu kodėl po tos smagios istorijos turguje nepradėjo manęs vengti. Ir tuo labiau kodėl sugalvojo pakviesti kartu eiti aplankyti vaiko kapo. Tai jo reikalas. Kodėl negalima bendrauti ir tiek? Be jokių ten aiškinimųsi? Daugiau taip nieko ir nepasakė. Nutarė, kad tokio atsakymo, kokį davė puikiai užteko.