[Matthew Turner]

Kačių kavinė yra žiobariška kavinė, įsitaisiusi netoli Londono simbolio - Tauerio tilto. Pro langus galima matyti tiltą visu gražumu. Pavasarį ir vasarą vidiniame kavinės kieme vyksta gyvo garso koncertai.
Kainos kavinėje yra nemažos, tačiau tai atperka septyniolika įvairių veislių kačių, kurios noriai bendrauja su kavinės lankytojais. Jauniausiam kačiukui yra vos penki mėnesiai, ir jis yra tiek kavinės svečių, tiek darbuotojų numylėtinis.
Kavinėje yra penkiolika staliukų, kurie yra sustatyti nemažu atstumu vieni nuo kitų. Tai leidžia katėms laisvai lakstyti aplinkui ir bendrauti su visais lankytojais. Jaukumo suteikia švelniai gelsva spalva nudažytos sienos ir nemaži langai, prie kurių itin mėgsta būriuotis vyresnio amžiaus katės.
Vienas įėjimas veda tiesiai į gatvę, kitas - į nemažą vidinį kiemą, kuriame yra dar dešimt staliukų. Katės kartais išeina ir į lauką, bet čia dažniau susirenka tie, kurie mėgsta kavinę ne dėl jos keturkojų gyventojų.
Kavinėje galima įsigyti įvairiausių rūšių kavos ir arbatos bei užkandžių, kurių nemaža dalis yra gruziniški. Čia yra laukiamas tiek jaunas, tiek senas, svarbu mylėti kates.

((viskas, kas parašyta aprašyme, yra sugalvota, šaltiniais nesiremta))

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh gerokai jaudinosi. Šiandien bus pirmasis interviu, kuriam ji ruošėsi savarankiškai. Žinoma, labiau patyrusi kolegė sėdės prie gretimo staliuko ir prireikus gelbės merginą iš padėties, tačiau vis tiek tai buvo jos projektas. Būtent ji sugalvojo pakviesti Hogvartso profesorių, kuris, laimei, nesugalvojo įrašyti jai neigiamo egzamino pažymio. Kaip man į jį reikės kreiptis? Vardu? Profesoriau Senkleri? Ak, kokia nesąmonė! mintyse kalbėjo su savimi buvusi grifė. Suprato sau apsunkinusi padėtį. Reikėjo įgyti kiek daugiau patirties ir tik tuomet imti interviu iš žmogaus, su kuriuo teko susidurti Hogvartse.
Dabar žurnalistikos praktikantė sėdėjo kačių kavinės Londone vidiniame kieme. Pati šiems keturkojams buvo visiškai abejinga, tačiau pati kavinė buvo visai jauki, tad buvo ne tokia jau ir bloga vieta šitam reikalui. Nebent jis alergiškas katėms mintyse pagalvojo Deoiridh ir šiek tiek sunerimo. Bet buvo galima tikėtis, kad tokiu atveju profesorius praneštų esą vieta netinkama, ar ne? Nebent, žinoma, norėjo specialiai paerzinti įsibaiminusią jaunutę žurnalistę, tik pradedančią šią karjerą. Nors ne, Senkleris nebuvo blogas profesorius. Šiaip ar taip, jis ne Clarke. Ta tai tikrai nepraleistų progos išsityčioti.
Kiek padvejojusi škotė užsisakė paprastos žalios arbatos. Atrodė, kad bus ne taip nejauku sėdėti ir kalbėtis. O apie ką jie kalbėsis? Klausimų sąrašas gulėjo ant stalo, bet dabar tie klausimai atrodė siaubingai apgailėtini. Jie tikrai nesudomins tokio žmogaus kaip Auris Senkleris. Jau dabar aišku, kad interviu bus nenusisekęs ir niekada nepateks į Magijos žinias. Šis supratimas kiek nuliūdino, bet Deoiridh nė neketino pasiduoti. Ne tam vakar perskaitė gal penkiasdešimt interviu, kad dabar trauktųsi. Be to, kolegė buvo maloni ir, svarbiausia, pasiruošusi padėti. Šiek tiek pralinksmėjusi Deoiridh gurkštelėjo arbatos ir pajuto kylantį nekantrumą.

[Auris Senkleris]

Kurį laiką Auris svarstė apie gautą kvietimą atvykti duoti interviu. Visų pirma, jis neįsivaizdavo ko jo klausinės. Na Aurio gyvenimas nebuvo niekuo ypatingas. O tos detalės, kurios darė jį kažkiek išskirtinu niekam nebuvo žinomos. Apie jo kontrabandos reikalus žinojo jis, ir žmonės, su kuriais Auris dirbo. Apie kolekcines knygas jis nelabai ką galėjo pasakyti, mat didžioji jų dalis buvo draudžiami juodosios magijos veikalai. O mokykloje jis išdirbo tik metus ir tai... Na jo darbas nebuvo niekuo išskirtinis. Nebent tuo, kad leido Juzefui išsibandyti nešykles. Bet tai irgi neskirta žiniasklaidai.
Apmetęs visą tą reikalą savo galvoje visgi parašė, kad atvyks. Pirma, nes tai buvo jo buvusi mokinė. O kad ji sumanė jį pasikviesti irgi buvo keista, nes per Senklerio pamokas jie sutarė ne per geriausiai. O antra, jis įsivaizdavo kaip jaunai, pradedančiai žurnalistei sudėtinga pradėti dirbti. Imti interviu. Kaip nelengva surasti žmones, su kuriais kalbėsis. Taigi nuėjo į sutartą vietą.
Kavinė vaikinui patiko. Gal man čia atiduoti savo Kipšę padaužą? Pagalvojo jis ir nusišypsojo. Ne, toji pabaisa katė nusiaubtų čia viską. Nereikia jos užkrauti kavinės darbuotojams.
Deoiridh jis surado vidiniame kiemelyje ir priėjo prie merginos.
- Labas panele Galbraith. - Prabilo taip, kaip visada į ją kreipdavosi mokyklos laikais.
- Sveikinu pradėjus žurnalistinę karjerą. - Nusišypsojo jai ir atsisėdo priešais.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Rankos pastebimai virpėjo, tačiau Deoiridh to nepaisė. Kartais vis žvilgtelėdavo į kolegę, kuri padrąsinamai nusišypsodavo. Buvo smalsu, ar ji prisimena savo pirmąjį interviu. Vis tik kažko klausti nenorėjo, nes atrodė, kad profesorius pasirodys būtent tuo metu, ir ji galutinai apsikvailins. Pagaliau jis pasirodė.
- Laba diena, profesoriau… Auri, - nežinodama, kaip reikėtų kreiptis į savo buvusį mokytoją, škotė visiškai susimovė. Profesoriau Auri? Idiotė tu! mintyse peikė save mergina suprasdama, kad dabar viskas bus tik sunkiau. Profesorius nebuvo daug vyresnis, tad kolegė rekomendavo kreiptis į jį vardu, vis dėlto tai buvo kiek per sudėtinga. Nurijusi atodūsį žvilgtelėjo į Senklerį ir pajuto, kaip rausta žandai.
- Ačiū, - sumurmėjo jausdamasi vis labiau ir labiau pasimetusi. Būtent ji turėjo vadovauti šitam pokalbiui ir uždavinėti klausimus. Deja, tai atrodė visiškai nerealu. Nė neįsivaizdavo, ką daryti dabar. Neskubėdama išsitraukė iš kuprinės pergamento ritinį ir paprastą žiobarišką rašiklį. Neketino terliotis su plunksna ir rašalu.
- Man tai pirmas interviu, - nedrąsiai pratarė Deoiridh tarsi teisindamasi dėl galbūt kiek keistoko elgesio. Apsižvalgė po kiemą, bet nė viena katė, deja, iki jų neatėjo. Tai būtų padėję laimėti šiek tiek laiko. Ką gi, panašu, kad nebėra ko laukti, reikia pradėti klausinėti. Nužvelgusi lapelyje surašytus klausimus rudaplaukė susiraukė. Nė vienas jų dabar nebeatrodė tinkamas pradėti. Bandė raminti save, kad paklausus pirmo po to bus lengviau, bet vis tiek labai jaudinosi. Akies krašteliu pastebėjo skatinantį kolegės žvilgsnį tad galiausiai įkvėpė ir prabilo:
- Į Hogvartsą grįžote ne iš karto po jo baigimo, ar ne? Ką veikėte? Galbūt mokėtės papildomai?
Klausimai tikrai nebuvo įdomūs, bet Deoiridh nuoširdžiai vylėsi, kad įsivažiavus pasidarys paprasčiau. Nepaisant to, kad vos prieš kelis mėnesius atvirai tyčiojosi iš profesoriaus Senklerio pamokų, jis buvo visai įdomus mokytojas. Tik jam tą sužinoti tikrai nėra būtina.

[Auris Senkleris]

Auris matė, kad mergina ganėtinai jaudinasi. Regis tos padaužos, kurią įprato matyti per savo pamokas neliko nė ženklo.
- Auri. - Pasakė jis.
- Vadink mane vardu ir tiek. Nereikia tų formalumų. - Kol ji išsitraukė sau reikalingus daiktus vaikinas pamojo padavėjai ir jai priėjus užsisakė puodelį juodos kavos.
- Simboliška. Tai pirmasis darbas, kurį tu darai. O man irgi pirmas kartas. Niekada niekam nedaviau jokio interviu. - Pasakė jis. Išties pasidarė įdomu ko gi jo klausinės. Ir ką jis išvis galės papasakoti apie save.
Ir štai sulaukė pirmo klausimo. Turėjo pagalvoti ką čia pasakyti. Nenorėjo duoti jai kažkokio trumpo nereikšmingo atsakymo. Juk tai pirmas merginos darbas, norėjo, kad Deoiridh jis pavyktų gerai. Bet buvo sudėtinga atsakyti, mat beveik viskas, ką darė siejosi su Dolohovų veikla.
- Baigęs mokyklą dar kokius porą mėnesių grojau su mėgėjiška muzikos grupe. Mes ją sutelkėme dar mokyklos laikais. Bet paskui išsiskirstėme. - Pradėjo pasakoti Senkleris. - Nebesimokiau jokioje aukštesniojoje mokykloje. Nežinojau ko tiksliai noriu iš savo gyvenimo. - O dabar tai jau žinai? Nusišaipė iš savęs mintyse.
- Žodžiu, aš pradėjau dirbti ministerijoje. - Tiksliau mane ten prastūmė šeima. Mintyse pridūrė.
- Gavau darbo Magiškojo transporto departamente ir buvo siaubingai nuobodu. Sėdėjau prie popierių. Nyku. - Užtai labai tiko nelegaliems daiktams prastuminėti. Vėl pagalvojo jis.
- Dažnai eidavau atostogų ir keliaudavau. Va tada buvo kur kas įdomiau. Aš domiuosi senovinėmis knygomis, mane domina mitologija ir visokiausi senoviniai magijos ritualai. Taigi savo kelionėse aš jų ir prisižiūrėjau. - Tada jis nutilo ir gurkštelėjo atneštos kavos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Auri mintyse pakartojo Deoiridh, bet nė kiek neabejojo, kad garsiai taip kreiptis neišdrįs. Ką gi, teks apsieiti iš viso be kreipinio.
Tai, kad profesorius nebuvo dalinęs interviu, šiek tiek nuramino. Dabar galima tikėtis, kad jeigu susimaus, jis to nesupras, ar ne? Mergina pajuto, kad tai kiek numušė įtampą. Ne visai, žinoma, mat jaudulys vis tiek liko. Jis vėl sukilo tada, kai po pirmojo klausimo profesoriui, regis, prireikė nemažai laiko pagalvoti. Be galo norėjosi tikėtis, kad jis mintyse iš to klausimo nesityčioja, tačiau Deoiridh prisivertė tiesiog ramiai sėdėti ir laukti atsakymo. Rankoje laikomas rašiklis šiek tiek virpėjo, tačiau rudaplaukė apsimetė to nepastebėjusi. Ak, štai iš kur ta kvaila pamoka su muzikos instrumentais mintyse pasakė sau animagė profesoriui užsiminus, kad grojo grupėje. Garsiai, žinoma, to nepasakė, tačiau pati žinia, kad profesorius Senkleris yra (ar bent buvo) muzikantas, visai sudomino.
- O dabar jau žinote, ko norite iš gyvenimo? - pasidomėjo jaunoji žurnalistė skrebendama viską, ką kalbėjo profesorius. Atrodė, kad kai kurias dalis praleido, tad suprato besivilianti, kad Auris Magijos žinių numerio, kuriame bus šis interviu, neskaitys. Tiesą sakant, nuoširdžiai tikėjosi, kad šis interviu nebus išspausdintas. Tik ar tai nebus nemandagu jį davusio žmogaus atžvilgiu?
Vis dėlto tas žmogus kalbėjo toliau, tad tokias mintis reikėjo nustumti į šoną ir klausytis toliau. Atrodė, kad profesorius yra įdomesnis žmogus negu pasirodė jo pamokų metu. Dėl to buvo kiek gaila, tačiau kartu ir džiugu, kad jis sutiko atvykti pasikalbėti.
- Kur keliavote? Kaip išsirenkate, kur vyksite? - pasidomėjo Deoiridh ir atsargiai žvilgtelėjo į labiau patyrusią kolegę. Neįsivaizdavo, ar tai, kad ji klausia lapelyje nesančių klausimų, yra geras ženklas, ar ne. Kolegė padrąsinamai linktelėjo, tad škotė vėl pažvelgė į profesorių Senklerį. Tai yra Aurį.

[Auris Senkleris]

Vaja, reikėjo čia man mestelėti tą frazę apie gyvenimo tikslą. Pagalvojo Auris. Bet gi negalėjo ignoruoti užduoto klausimo. Bet kad atsakymas į jį labai netiko žiniasklaidai. Dabar jis troško užmušti porą asmenų, suniokoti Senklerišką prestižą ir paskui ramiai toliau dėstyti mokykloje. Nors ne, jeigu aš padarysiu viską, kaip norėčiau mokykloje nebedėstysiu. Arba gulėsiu karste, arba sėsiu į Askabaną, o gal pavyks išvykti iš Anglijos ir dingti. Pamiršti, kad esu Auris Senkleris, susikurti kitą asmenybę ir gyventi toliau be praeities.  Deja, šis atsakymas netiko, reikėjo atrasti ką nors civilizuotesnio.
- Aš nemanau, kad galiu tvirtinti, jog žinau. Aš niekada negalvojau, kad ateisiu dėstyti į mokyklą, o kad liksiu ten ir toliau išvis nemąsčiau. Bet pasilikau. Gal būtų gerai, jei dabar visiškai pilnai žinočiau ko noriu iš savo gyvenimo, galėčiau ramiai siekti kažkokių tikslų. Bet aš taip nemoku. Ir tikriausiai tai nėra labai gerai. Blaškytis nuo vieno, prie kito nėra gerai. Nors galbūt įgauni kažkokios patirties ir tada jau būdamas vyresnis išties randi ko  nori. - Vargeli, ką aš čia sumaliau?
Pokalbiui pakrypus apie keliones jau buvo kur kas geriau.
- Kaip sakiau mėgstu mitologiją. Dažnai pasirenku savo kelionės tikslą būtent pagal tai ar užkabino mane tos šalies legendos. Jų galima rasti net žiobariškose knygose, ir dalis tokių istorijų yra teisingos. Labai įdomu buvo klaidžioti Indijoje, kuri yra be krašto turtinga savo magijos paslaptimis. Jų mitologija tokia plati, kad net ne visi  Indijos burtininkai ar raganos išmano įvairių ritualų paslaptis. Arba Australijoje mane labai sudomino toks dalykas, vadinamas Sapnalaikiu. Kadaise, visu tuo tikėjo senieji Australijos gyventojai. Sudėtinga dabar trumpai paaiškinti... Na tai laikas, kada kūrėsi visas pasaulis, bet kartu tai gali būti ir dabartis. Galima pasakyti, kad Sapnalaikis buvo jų religijos pavadinimas. Dabar su tuo siejami tam tikri užkalbėjimai arba ritualai, tarkim norint išburti ateitį ar norint pamatyti kokias nors vizijas. Keliavau aš ir po Europą. - Jis nutilo ir pagalvojo, kad jei taip ir toliau kalbės, ji nespės jam užduoti savo klausimų.
- Žodžiu, savo kelionėse mėgstu palyginti kuo skiriasi žiobariška mitologija ir toji, kuri priklauso burtininkų pasauliui. Kaip bebūtų keista, labai dažnai randu panašumų. Sapnalaikis tarkim yra aprašytas žiobarų literatūroje. Burtininkų taip pat.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh suprato nesitikėjusi nei tokios ilgos tylos po klausimo, nei dar ilgesnio atsakymo į jį. Ką tai turėjo reikšti? Kad klausimas nevykęs? Ar jis kaip tik buvo toks, kuris privertė profesorių susimąstyti ir gerai apgalvoti atsakymą? Su kolege susitarė, kad ji pastabas pateiks vėliau, tad dabar nebuvo prasmės į ją žvilgtelėti.
- O man norisi išbandyti viską… - tyliai pratarė mergina, nors tikėjosi, kad pašnekovas šitų žodžių neišgirs. Laimei, profesoriui pradėjus šnekėti apie mitologiją ir keliones pasidarė šiek tiek lengviau. Mergina ir pati buvo šiek tiek keliavusi, tad klausytis buvo gerokai įdomiau. Nejučia į galvą lindo svarstymai, kad įdomu turėtų būti ne jai, o tiems, kad (ne)skaitys šitą interviu. Bet jeigu įdomu man, turbūt bus įdomu ir tiems, kurie skaitys, ar ne? mintyse pasakė sau Deoiridh ir vėl susikaupė ties tuo, ką šnekėjo profesorius. Stengėsi užsirašyti kiek įmanoma daugiau, bet jaudulys darė savo, tad ji neabejojo, kad bent keletą svarbių faktų jau praleido.
- Galbūt planuojate panaudoti savo mitologijos žinias ir pamokų metu? - pasiteiravo Auriui baigus šnekėti. Suprato, kad mitologijos pritaikymas apsigynime nuo juodosios magijos gali būti išties įdomu, ir pirmą kartą nusiminė baigusi Hogvartsą. Vis dėlto ne toks jau blogas buvo tas profesorius.
- Su kokiais mokiniais sunkiausia dirbti? - pateikė dar vieną klausimą jaunoji žurnalistė. - Ar su tais, kurie mokosi gerai, bet neklauso, ar tais, kuriems niekas neįdomu, ar yra dar kokia nors mokinių grupė, kuri jums mažiausiai patinka?
Tik užbaigusi klausimą suprato, kad profesorius labai gali paminėti tokius mokinius, kokia buvo ji pati - neslepiančius nenoro mokytis ir dar nebijančius pasišaipyti. Vis dėlto klausimas jau buvo užduotas, tad kažką keisti per vėlu.

[Auris Senkleris]

Merginai pasakius, jog norėtųsi išbandyti viską jis trumpai pridūrė.
- Čia ne interviu tikriausiai skirta. Aš nesakau, kad tai didžiulė blogybė. Tiesiog gyvenimas pasidaro sudėtingesnis, kai nenusėdi vienoje vietoje ir darai daug skirtingų dalykų. Bet gal taip ir įdomiau. - Šyptelėjo vaikinas.
Šalia jų stalo pasirodė juodutėlė katė. Ji tingiai atsėlino ir susirangė ten, kur švietė saulė. Tada regis nugrimzdo į snaudulį.
- Galbūt norėčiau pritaikyti mitologiją savo pamokose, Tai manau ir padarysiu. Bet turiu dar surasti tokių ritualų, kurie tiktų pamokai. Kurie neužtruktų labai ilgai, nebūtų per sudėtingi ir dėl kurių manęs paskui neišgrūstų lauk iš mokyklos. - Jau su tamsūnais galėjau prisižaisti, bet su jais viskas praėjo gerai. Prisiminė Senkleris.
- Manau, kad sudėtingiausia dirbti su tokiais mokiniais, kuriems visiškai niekas neįdomu. Nors kita vertus, gal tai paties mokytojo kaltė, kad negali sudominti savo mokinio. Su tokiais, kurie neklauso, bet gerai mokosi dirbti įdomu. Su jais galima daug ko pasiekti, jeigu pavyksta kaip nors prieiti prie tokio mokinio. Aš nesu labai kompetentingas kalbėti tokiais klausimais, nes toks iš manęs ir mokytojas. Vieneri metai nėra kalno viršūnė. Jei jau galiu save vadint mokytoju, tai tik pradedančiuoju. Galbūt dar sudėtinga dirbti su tokiais, kurie be galo aukštai vertina savo gebėjimus. Toks mokinys gali sustoti vietoje ir nebeklausyti ką jam sakai. Jam jau atrodo, kad jis viską žino, viską išmano ir jam nereikia jokių kvailų mokytojūkščių patarimų.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Buvo kiek liūdna, kad per Aurio pamokas rodė tiesiog nepasitenkinimą visu supančiu pasauliu. Kuo daugiau profesorius kalbėjo, tuo aiškiau darėsi, kad jis yra tikrai pakankamai įdomus žmogus. Ir dargi visai draugiškas: ko gero, dauguma Hogvartso mokytojų į susitikimą su Deoiridh paprasčiausiai neitų. Vis dėlto dabar reikėjo klausytis, ką toliau pasakoja profesorius Senkleris. Bandė rašytis svarbiausius faktus, bet vis tiek atrodė, kad nieko nespėja. Tai vertė dar labiau jaudintis, tad galiausiai tušinukas išlėkė iš rankos ir nuskrido keletą metrų.
- Atsiprašau, - susigėdusi sumurmėjo mergina ir nepatenkinta savimi nuslinko pasiimti rašiklio. Gerai bent tiek, kad neužlipo ant atėjusios katės.
- Kokia mitologija domina labiausiai? - pasiteiravo grįžusi į vietą. Tikėjosi, kad toks klausimas nėra pernelyg nelogiškas: apie šią sritį škotė išmanė visai mažai (tiksliau sakant, nieko). Bet ką gali žinoti, galbūt tai visai įdomu?
Profesoriui pradėjus kalbėti apie mokinius pasidarė dar nejaukiau. Prieš tris mėnesius ji pati buvo tokia. Ir, ko gero, nepateko į tą kategoriją, su kuria būtų įdomu ar lengva dirbti. Aurio pamokos nebuvo blogos, bet tuometinei grifei svarbiau buvo pamaištauti ir paburbėti, kaip viskas tragiška.
- Koks pats buvote mokinys? - pasmalsavo Deoiridh, nors kažkodėl kilo įtarimas, kad į interviu šitas klausimas nepateks. Tiesą sakant, ji vis dar tikėjosi, kad šito interviu iš viso nebus. Na, pašnekės su profesoriumi, ir tiek. Bet spausdinti šitą nesąmonę… Na jau ne, geriau nereikia.
Atsargiai pažvelgusi į Aurį pradėjo svarstyti, ar nereikėtų atsiprašyti už pamokų metu apsunkintą gyvenimą. Vis dėlto Senkleriui ant veido trylikos varlių nebuvo, tad, ko gero, nebuvo ir priežasties prisiminti tai, kas jau praėjo. O profesorės Hopes ar, tuo labiau, Moonlight, ji tikrai nekalbins. Taigi dabar laukė profesoriaus atsakymo ir meldėsi visiems pasaulio dievams, kad rašiklis daugiau neužsimanytų pasivaikščioti.

[Auris Senkleris]

Auris matė kaip mergina jaudinasi. Kai tušinukas išlėkė jai iš rankos jis nutarė nieko nesakyti. Na tarkim nesakyti tokių frazių kaip  nieko, gi viskas gerai. Nėra ko šitaip nervintis. Ar dar ko panašaus. Kai ji pasikėlė savo tušinuką jis tik šyptelėjo ir atsakė jai į klausimą.
- Neturiu mėgstamiausios mitologijos. Na man patinka skandinavų mitai, tiesiog patinka tos istorijos apie Asgarde gyvenančius dievus. O šiaip mitai mane dar domina todėl, kad daugelio tautosakoje yra panašių istorijų. Paimkime pavyzdžiui Nojaus laivą. Graikai turi savo variantą, net šumerų civilizacija turi savo. Jų Nojaus vardas buvo Utnapištimas. Žodžiu man patinka rinkti tokius pasakojimus ir juos lyginti. - Auris galėjo plėstis. Kalbėti apie mitologiją galėtų labai ilgai. Jai praverstų diktofonas. Pagalvojo. O tada perėjo prie kito klausimo.
- Blogas. Aš buvau blogas mokinys. Na gal ir nedraskydavau mokytojams akių, bet mokiniams buvau blogas. Taip, aš domėjausi beveik viskuo, ko mokoma mokykloje, bet amžinai įsiveldavau į peštynes. Mano šeimos adresu eidavo ir eidavo laiškai apie mano prastą elgesį. Taigi nemanau, kad mokytojų buvau mėgstamas.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Auris atrodė ramus ir draugiškas. Tai buvo maloni staigmena, tik sąžinė užgraužė dar labiau. Ko gero, išties be reikalo taip bjauriai elgėsi per jo pamokas. Dabar atsiprašyti būtų mažų mažiausiai kvaila, tad Deoiridh apie tai nieko nesakė. Mielai būtų pažadėjusi, kad daugiau tokia bjauri nebus, bet, deja, ji daugiau neturės nė vienos Aurio pamokos.
Profesoriui pradėjus šnekėti apie mitologiją Deoiridh tespėjo užsirašyti vardus, tad puikiai suprato, kad pusė to, ką jis pasakė, į laikraštį nepateks. Niekas nepateks viltingai pagalvojo mergina, tačiau problema buvo ta, kad vyriškis šnekėjo įdomiai, tad kolegė tikriausiai norės šitą reikalą spausdinti. Ar ji ką nors papildomai užsirašinėjo, škotė nepastebėjo.
Profesoriui užsiminus, kad jis buvo blogas mokinys, Deoiridh nesusilaikė ir sukikeno. Tiesa, atrodė, kad jis taip bando pasakyti, kad ir ji pati tokia buvo, tačiau stengėsi apie tai negalvoti. Ne, reikėjo tęsti šitą labai sudėtingą interviu. Žvilgtelėjusi į lapelį susiraukė: dar buvo likę keletas klausimų, o jau norėjosi iš čia sprukti.
- Kai mokėtės mokykloje, ar apsigynimas nuo juodosios magijos buvo tas dalykas, kuris sekėsi geriausiai? Galbūt kaip tik jis buvo itin sunkus, o save šioje srityje atradote tik vėliau? - paklausė Deoiridh tikėdamasi, kad klausimas buvo pakankamai aiškus. Nejučia ir vėl susimąstė: o kam tinkama ji? Jeigu tektų eiti profesoriauti, kokį dalyką galėtų dėstyti? Nė viena pamoka jai nebuvo ypatingai lengva ar įdomi. Tai, žinoma, buvo dar viena priežastis niekada negrįžti į Hogvartsą.
- Kokia pamoka sekėsi prasčiausiai? - pasidomėjo papildomai, nors šis klausimas labiau buvo užduotas iš smalsumo. Pažvelgusi į profesorių Deoiridh nuoširdžiai norėjo eiti sau, tačiau to padaryti vis dar negalėjo.

[Auris Senkleris]

Atsakęs į merginos klausimą jis susimąstė. Taigi... Buvau tikrai ne dovanėlė mokykloje. O dabar aš vėl ten, tik kitoje pusėje. Įdomu, jeigu tektų mokyti tokį kaip aš, kaip elgčiausi? Amžinos peštynės, keli ištikimi draugužiai visur sekantys paskui. Pažymiai geri, bet visa kita. Areštai, kivirčai. Oi, nenorėčiau savęs mokyti.
O tada ji uždavė dar vieną klausimą, kuris įvarė Senklerį į šiokį tokį akligatvį. Apsigynimas nuo juodosios magijos jam nieko nereiškė. Auris nepasirinko šio dalyko todėl, kad jam tai sekėsi. Būtų galėjęs mokyti ir ko kito. Labai seniai, dar praeitą vasarą jis buvo sakęs, jog tai kvailas pokštas. Kad jis, žmogus, kuris šiaip jau turėtų sėdėti Askabane mokys būtent šio dalyko. Bet jai Auris taip atsakyti negalėjo. O ir šiaip viskas atrodė kitaip. Dabar jis mokė, nes norėjo likti mokykloje ir toliau dėstyti, nes jį tai išties sudomino. Taigi kai prabilo sukurpė tokį atsakymą, kuris tiktų dabartinėms vaikino mintims.
- Man patiko tokios pamokos, kuriose daug veiksmo. Na kerėjimas, transfigūracija, apsigynimas nuo juodosios magijos. Jį pasirinkau todėl, kad šį dalyką galiu sieti su visokiausiais ritualais ir tiesiog man įdomu šito mokyti. - Kad ir ką kalbėjo mintys šiuo metu buvo visai kitur. Idėja atėjo netyčia ir Auris svarstė ar reikėtų apie tai kalbėti ar ne.
Deoiridh dar jauna ir pradedanti žurnalistė. O jeigu aš jai papasakočiau tokius dalykus, kurie atneštų ir didžiulę karjerą ir deja pavojų? Jeigu papasakočiau apie Senklerių reikalus, ji galėtų parašyti didžiulį straipsnį, kuris juos sunaikintų. Bet kartu sunaikintų ir mane, galbūt. O kaip Alano ateitis? Jis juk irgi priklauso tai šeimai, tai kaip jam vėliau klostytųsi gyvenimas? Ir žinoma pavojus pačiai žurnalistei. Jeigu duočiau jai tą interviu, reikėtų viską daryti slapta, nes kitaip toks dalykas niekada neišeitų į viešumą. Senkleriai neabejotinai turi ryšių Magijos Žiniose, o štai Deoiridh dar jauna, nauja redakcijoje, todėl su ja ir būtų galima apie viską kalbėtis. Paskui dar reikėtų kažkaip prastumti tą straipsnį. Bet ar galiu velti ją į tokius reikalus? Kažkada laisvai, o dabar? Metai mokykloje daug ką pakeitė Aurio asmenybėje. Dabar taip laisvai kišti kito žmogaus į pavojų jis ir nenorėjo ir nebegalėjo taip elgtis.
Pagaliau išniręs iš savo susiraizgiusių minčių suprato, kad yra tylu ir ji uždavė dar vieną klausimą. Į kurį jis truputį uždelsė atsakyti.
- Manau, kad magiškųjų gyvūnų priežiūra ir herbologija. Taip pat pirmuose kursuose siaubingai prastai užsiėminėdavau transfigūracija. Nors ji man patiko, bet labai nesisekė. Paskui jau buvo kur kas geriau.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nuomone, bet kurioje pamokoje galėjo būti daug veiksmo, tereikėjo žinoti, kaip tą veiksmą pažadinti. Vis dėlto buvusiam profesoriui tai sakyti buvo nejauku, tad mergina patylėjo. Tiesą sakant, vis labiau ir labiau gailėjosi, kad paskutiniais metais Hogvartse per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas rūpinosi visai kitais dalykais, o ne tuo, ką pasakojo profesorius Senkleris. Jis atrodė ne tik esąs įdomus profesorius, bet ir pakankamai malonus žmogus. Gal išties reikėjo elgtis šiek tiek mandagiau?..
- Galbūt tuomet domitės ir magijos istorija? - labiau iš smalsumo pasiteiravo škotė. Pradėjo justi klausinėjanti visokių nesąmonių. Vis dėlto užrašyti buvo tik pora klausimų, o atrodė, kad dabar užbaigus interviu jis bus apgailėtinai trumpas. Nurijusi atodūsį Deoiridh toliau klausėsi, ką šneka Auris.
- Galbūt dar spėjote pasimokyti pas profesorius Turner ir Beaumont? - pasmalsavo mergina. Matthew Hogvartse dirbo jau daugybę metų, o Senkleris nebuvo senas. Ką gali žinoti, galbūt dabartiniai kolegos anksčiau buvo mokinys ir jo mokytojas? - Įdomu, kaip jie reaguotų, jeigu sužinotų, kad nesisekė būtent jų pamokos, ar ne?
Žvilgtelėjusi į klausimus Deoiridh suprato, kad jie jai visiškai nepatinka. Buvo neįdomūs ir tarsi netinkantys dabartiniam pašnekesiui. Buvo apmaudu, kad tenka šitaip apsijuokti prieš mokytoją, kuris pasirodė esąs visai šaunus.
- Kaip pavyko prasilaužti transfigūracijoje? - staiga atėjus dar vienam klausimui į galvą pasiteiravo buvusi grifė. - Galbūt bandote tą metodą pritaikyti ir savo mokiniams? Tik tau, žinoma, tai nebuvo įdomu paskutinį sakinį sau mintyse ištarė škotė ir susiraukė. Ak, tikrai nebuvo su ja lengva. Bet argi dabar verta graužtis? To, kas buvo, jau nepakeisi, tad geriau susikaupti su tuo, ką dar papasakos profesorius Senkleris, ir kažkaip nenumirti iš gėdos.

[Auris Senkleris]

Visgi toji mintis apie didžiulį straipsnį buvo atidėta ilgam laikui. Tikriausiai visam. Nenorėjo jis sugadinti Alano gyvenimo. Tikrai manė, jog jam tas atsilieptų vėliau suaugus. Nenorėjo visko užkrauti jaunai karjerą pradedančiai merginai. Todėl toji mintis ir liko neišsakyta.
- Na taip. Istorija man įdomi. Bent jau kai kas iš jos. Kaip ir sakiau domiuosi mitologija, senoviniais ritualais, o tai neatsiejama nuo istorijos. - Nusišypsojo jis.
- Tiesa sukilimai, karai ir datos nėra man tokie įdomūs. Iš istorijos dažniausiai paimu tik tai, kas susiję su magija ir tradicijomis. Bet vis tiek istorija man yra įdomus dalykas. - Kitas klausimas išties pasirodė įdomus. Juk Matthew išties kurį laikė mokė jį.
- Išties Matthew kurį laiką mokė mane. Herbologijoje buvau nelabai pastebimas, manau buvau labai vidutiniškas. O pas  Beaumont nesimokiau.
Kitas klausimas nunešė Aurį į mokyklinius prisiminimus ir į laikus, kai transfigūracija buvo kažkoks kryžius.
- Ne. Neturėjau jokių metodų. Man tiesiog baisiai nepatiko vilktis gale. - Šyptelėjo vaikinas. - Todėl labai daug treniruodavausi po pamokų. Taip ir prasilaužiau.