[Dori Mendel]

Išgirdusi klausimą apie tai, ar nori matyti Vanesą, Dori šoko iš vietos. Aplaistė vandeniu stalą, grindis.
- Ar noriu? - tarsi negalėdama patikėti paklausė ji. - Aišku, kad noriu! - sušuko. - Juk ji... juk ji mano mama!
Vandens ji jau nebenorėjo. Pastūmė stiklinę.
- Bet tai ką jūs su ja kalbėsit? Ji nesveika. Kaip ir aš. O prieš tėvą... - mergina atsisėdo. - Taip, atsikalbinėjau. Ir dar kaip.
Po to Mendel pažiūrėjo į Rolandą kaip į visišką kvailį.
- Kaip tai koks Milanas? Juk Milanas Lestreindžas, Alano draugas! Ir, pasirodo, mano brolis! O aš dar užmaršinau jo tėvus, įsivaizduojat? Tada, kai su Alanu buvom svečiuose jų rūmuose. Pasirodo, užmaršinau savo tėvą.
Kas tas tėvas, ji vis tiek taip ir nepasakė. Tačiau dabar jau turėjo būti aišku.

[Rolandas Senkleris]

- Nusiramink Dori. Nori, tai nori. Viskas gerai. Aš supratau ji tavo mama ir tu nori ją matyti. - Bet ar tai apsimoka? Prakeikimas... Kas atnešė Vanesą į jų namus? Irgi mat... Norėjosi ją dabar pat čia išsikviesti. Tik ji kažin ar ateitų. Tektų su ja pakovoti, kol pavyktų susišnekėti.
- Rasčiau ką su ja aptarti. Ir kam dabar tie visi sau skirti epitetai? - Su tais neigiamais Dori pasisakimmais apie save jam jau teko susidurti.
Ir tada sugriaudėjo griaustinis, lyg jų gyvenimuose trųūktų problemų prisidėjo dar viena.
- Milanų pasauly ne vienas. - Tarstelėjo. - Kodėl tu jį užmaršinai? Na gerai gal apie tai vėliau. - Lestreindžas. O vargeli... Ir ji atsikalbinėjo. Tai negerai.
- Kai turėsim kokį ramesnį etapą norėčiau pamokyti tave diplomatijos. Bet žinok suprantu. SU juo bendrauti nelengva. Bet turėtum tai daryti atsargiau. - Vargšė mergaitė.
- Tai jis drįsso tau grasinti ir Alanui? Man reikia su juo šnektelėti. - Senkleris susimąstė. Jautėsi apstulbęs. Tai Dori dar ir Lestreindž?Nužvelgė merginą ieškodamas jiems būdingų bruožų.
Bet ką geriau daryti? Iš pradžių apėmė pyktis. Kad Rabastanas drįso grasinti Alanui. Akimirkai Rolandas pamiršo, kad įpainiotų Dori. Norėjo jį išsikviesti ir šnektelėti. Oi kaip apmėtytų tą mulkį prastais kompromatais. Tada grįžo į sveiką protą. Ne. Tai netiks. Jis privalėjo kažkaip pagelbėti Dori. Pokalbis turėtų kitaip atrodyti.
- Pirma, pasirūpinkim tavo įvaizdžiu. - Tarė ir pasiėmęs lazdelę mostelėjo. Norėjo pradanginti tą dėmę ir vandenį, kuriuo ji apsiliejo.
- Ar nori čia likti? Ketinu su juo pasišnekėti. Pirma, pasitelksim taikesnius metodus, jei neveiks teks imtis sunkiosios artilerijos. - Jeigu nepadės geruoju, turbūt teks imtis tų kompromatų. Ak, jis tikrai galėjo sumurkdyti Rabastaną į purvus. Pažinojo Magijos Žinių redaktorių. Neabejojo, kad Rabastanas irgi. bet kuo labiau tikės? Juo? Žmogumi niekuo nesusitepusiu. Na apie jo paklydimus niekas nežinojo. Ar Rabastanu. Kuris skęsta savo niūrios praeities gelmėse. Nesvarbu, kad tai ne jo nuopelnai, o giminės. Bet vis tiek ta pavardė nieko gero nenešė. O dar jo poelgiai. Rabastanas nebandė parodyti, kad jam nepatinka juodoji šlovė.
Senkleris vėl trumpam ją apkabino, drąsinamai ir pasakė.
- Nieko, pasistengsiu, kad tau kristų kuo geresnės kortos. Viskas bus gerai. - Tada nusisuko. Reikėjo rasti tuščią pergamentą ir parašyti Rabastanui raštelį.

[Dori Mendel]

- Nereikia su ja kalbėtis, - ramiai tarė Dori. - Aš tiek metų jos laukiau. Neatimkite jos iš manęs, - ėmė tempti lūpą kaip vaikas, bet nepravirko.
Apie užmaršinimą nieko neatsakė. Be reikalo išvis apie tai užsiminė. Rolandui to nereikia žinoti. Nejau dabar teks užmaršinti ir jį, pagalvojo. O tada sukikeno. Ne pirmas ir ne antras kartas, kai stresinėse situacijose Dori nesusitvarko su savo emocijomis. Jos keičiasi taip greitai. Būtent šią minutę ji atrodė linksma. Nes viduje jautė savo galią dėl to, kad geba užmaršinti kitus. Ir kuo toliau, tuo labiau šie įgūdžiai tobulėja.
- Nereikia man jokios diplomatijos, - burbtelėjo praėjus linksmumui. - Drįso, drįso, - atsiduso.
O paskui apstulbo. Dėmė ir vanduo dingo. Bet apstulbo, aišku, ji ne dėl to. O todėl, kad Rolandas žada kviestis Rabastaną.
- Dabar? - paklausė. - Žinoma, kad liksiu!
Veide šmėstelėjo išdidumas, Mendel ištiesė nugarą.

[Rolandas Senkleris]

- Gerai, gerai Dori. Tik būk atsargi gerai? Nereikia... - Nereikia per daug viltis, norėjo sakyti. Bet žodžiai liko užstrigę.
Apie užmaršinimą neklausinėjo, nors tikrai buvo labai įdomu. Bet šiuo metu atsirado svarbesnių dalykų.
Dori nuotaikos kaitaliojosi žaibo greičiu. Bet atvirai, jis prie to jau priprato.
- Dar ir kaip reikia. Tau jos tikrai reikėtų pasimokyti. Bet apie tai dabar nediskutuosime. Aišku dabar. O kada dar? Rabastanas toks staigus žmogus. Gali nežinia ką iškrėsti. Būtų geriau, jei išeitum. Aš nemanau, kad tau bus malonu klausytis šio pokalbio. - Rolandas pasiėmė gražų pergamento lapą. Ir pradėjo rašyti.

Sveikas Rabastanai
Manau, kad susiklosčius dabartinėms aplinkybėms mums reiktų pasišnekėti. Kviečiu tave atvykti į mano dvarą. Lauksiu tavęs savo darbo kabinete. Būtų gerai, jei atvyktum gavęs mano laišką.
Prašau nedaryti skubotų žingsnių, nepriimti kažkokių neapgalvotų sprendimų.
Viskas, ką čia sužinojai tau gali išeiti ir į naudą. Todėl siūlyčiau ramiai žvelgti į susiklosčiusią situaciją.
Laukiu atvykstant
Rolandas Senkleris

Aplamai norėjosi jį išplūsti ar prirašyti kokių nesąmonių. Vyrą siutino kažkokie grasinimai adresuoti jo sūnaus pusėn. O kartu ir Dori. Bet jis elgėsi ramiai. Susuko raštelį ir jį užkerėjo. Raštelis pradingo.
- Tikrai nutarei likti? - Dar sykį pasitikslino.

[Dori Mendel]

- Nereikia ko? - tvirtai sučiaupė lūpas.
O po to nerūpestingai tarė, bet tame nerūpestingume šmėstelėjo tarsi nuoskaudos gaidelė:
- Ne, nereikia, aš gi Mendel, Delegardi ir, pasirodo, Lestreindž, bet ne kokia Senkler.
Paskui pasigailėjo tai pasakiusi. Tikėjosi, kad Rolandas nesupras, ką ji turėjo omenyje. Bet kada Alanas jai pasipirš? Juk vasarą mergaitėms visi ketveri! Negi jis išvis nežada pirštis? Nežinia kodėl dabar aplankė tokios mintys.
- Tikrai neišeisiu, - tvirtai tarė. - Liksiu.
Dabar ji visai nebijojo. O gal tiesiog nesuvokė, nesuprato, koks pavojingas yra Rabastanas Lestreindžas. Bet jei jau nelabai bijojo Lestreindžų rūmuose, tai Senklerių dvare kartu su Rolandu jautėsi visiškai saugi. Nors laukiant tėvo vis sukirbėdavo mintis, jog reikia būti atsargiai.

[Rolandas Senkleris]

- Nereikia viltis. Nenorėčiau, kad paskui tektų skaudžiai nusiminti. - Visgi pasakė. - Ką turi omeny? - Buvo per daug užsigalvojęs, kad spręstų niūriai nusiteikusios Dori rebusus.
- Ir labai gaila. Man tik trukdysi, jei liksi. - Taip. Nes negalės šnekėti ko nors itin bjauraus. O galimai teks. O Dori čia sėdint bus nelengva įsijausti į tą vaidmenį.
Rabastanas nesiteikė atvykti iškart. Kur ten. Ponas didenybė atsibels. Teko kiek luktelėti. Bet pagaliau išniro per židinį. Net prisisukęs židiny atrodė gracingai, puikiai.
- Ką ji čia veikia? - Piktai nudelbė merginą.
- Prisėsi? - Rolandas pasirūpino gero viskio buteliu ir pora stiklų jam.
- Ką ji čia veikia? - Pakartojo tas ir toliau stirksodamas prie židinio. Rolandas sėdėjo sau ramutėlis ir nudavė, kad jam visai nerūpi pikta Rabastano poza.
- O kaip tau atrodo? Pažįstu ją nuo trylikos, tai kur jai daugiau eiti? Užsiauginom ją nuo tokio amžiaus, tai kartais tenka spręsti iškilusias problemas.
Rabastanas perėjo per kambarį ir atsisėdo ant kėdės kraštelio.
- Gersi? - Rolandas atidarė butelį, įpylė gėrimo į stiklus.
- Aš jai pasakiau savo sąlygas. - Prabilo Rabastanas.
- Manęs jos netenkina. Su ja daryk ką nori, o prie ko čia mano sūnus?
- Nemėginsi jos ginti? Sakei, kad užsiauginot ją nuo trylikos metų.
- Man svarbiausia Alano reikalai supranti? Nors tavo vietoj aš dar pagalvočiau ar verta su ja susidoroti.
- O kodėl turi būt neverta?
- Tu pats pagalvok. Dori vargšė našlaitė. Vanesa ją apleido ir paliko. Auginę žiobarai išmetė iš namų. Vaikų namai. Tu bent įsivaizduoji kaip pakistų požiūris į tave, jei priglobtum ją? Seniai prarastą savo vaiką?
- Man nerūpi joks...
- Baik jau. Nori patekti į ministeriją. Čia puiki proga. O be to. Alanas ves Dori.
- Jau daug metų nevedė.
- Ves nesijaudink. Ves Dori ir mūsų sąjunga dėl to tik sustiprės. Visuomet atkalbinėjau jį nuo vestuvių. Man jos nereikalingos. Dori atėjimas į mūsų šeimą nieko neatneš. Tikėjausi, kad vieną dieną pavyks tai baigti. Na taip liktų vaikai. Dėl jų čia ir buvo tiek terlionės su Dori. Bet dabar... Dabar viskas pasikeis, duosiu leidimą vestuvėms ir jos įvyks. - Tauškė šaltai, ramiai. Nors vis norėdavosi dirstelėti į merginą. Buvo klaikiai nepatogu apie tai kalbėtis šalia jos.
- Siūlyčiau pasidaryti testą ar tikrai ji tavo dukra. O tada pristatyk ją kaip savo, kol Vanesa neprikalbėjo kokių nesąmonių. Pamatysi kaip tavo paties padėtis dėl to pagerės. Na taip, ji pavainikė. Bet vis tiek vargšė visų skriausta mergaitė. Žmonės tikrai pajus jai gailestį, o tau prielankumą.
- Nežinau. - Abejojo Rabastanas.

[Dori Mendel]

- Nieko, - numojo ranka, kai Alano tėvas paklausė, ką Dori turi omeny. - Pasistengiu netrukdyti. Bet nepažadu, kad išeis, - vos vos šyptelėjo.
Rabastano teko palaukti ir Dori užsinorėjo miego. Kai jis atvyko, mergina dėbtelėjo į jį piktu žvilgsniu ir netyčia atsirūgo. Buvo negera nuo išgerto alkoholio.
Rolandas, regis, bandė Rabastaną įtikinėti. Apsiskelbė būsimu jos uošviu ir jai drugeliai suplazdėjo pilve. Ar Rolandas lieps jiems tuoktis? Iš tikrųjų? Dori norėjo, kad tai Alanas pasipirštų, o ne lieptų susituokti tėvai.
Toliau Rolandas kalbėjo apie Dori kaip apie daiktą. Jai buvo skaudu girdėti tokius žodžius, bet ji žinojo, jog tai tik kalbos. Tam, kad būtų lengviau įtikinti Lestreindžą. O jeigu ne? O jei vis tik viskas, ką kalba Rolandas, yra tiesa? Bet ne... Dori žinojo, kad ne. Nes jie parsivedė ją į namus nežinodami, jog ji laukiasi nuo Alano.
Jau trylikos atsikračiau purvakraujės etiketės, bet dabar prisikabinau pavainikės, burbtelėjo mintyse.
- Galėsiu skiesti, kokia dėkinga esu netikėtai atsiradusiam tėvui, - atsargiai pasakė Dori.

[Rolandas Senkleris]

Dori būklė netiko Rabastano pasirodymui. Jai rūgtelėjus nudelbė merginą akimis. Valdykis panele. Galvojo. JI nevertino visko rimtai Rolando nuomone. Paskui reikės atskaityti mergaitei moralą.
- Ji apgailėtina Rolandai.
- Nesąmonės. Na taip tikrai turi ydų. Bet aplamai, mes ją pakankamai paauklėjom. Tu ką galvoji... Kitaip būtų gėda ją rodyti per susiėjimus. O patikėk jai teko juose dalyvauti. Dori šiaip elgesi normaliai. Tiesiog visos šitos naujienos. Ir tu taip nelanksčiai su ja bendravai, va ir prisiminė maištavimą panelė.  Aš jau galvojau, kad pavyko išmušti tokią savybę jai iš galvos, bet pasirodo yra kur padirbėti. - Tiesiog siaubinga...
- Kas išvis leido tau kalbėti? Sėdėk ir tylėk, kol niekas nieko neklausia. - Rėžė merginai.
- Bet aplamai teisingai. Ji galės, net privalės aiškinti kokia laiminga yra ir dėkinga dėl to, kad ją priėmei. Prisuoks visko reikiamiems žmonėms. Tu pagalvok Rabastanai. Geriau tau ir bųti negalėtų. Aplamai ji turi ir iškalbos ir žavesio, kai nepradeda ožiuotis. - Net keista kaip lengvai ėjosi šitaip šnekėti ir elgtis taip, tarytum Dori jam rūpėtų mažiau, nei tas viskio butelis ant stalo. Viduje žinoma jautėsi labai kaltas, bet aplamai į vaidmenį lengvai įsijautė.
- Man reikia pagalvoti ir pasidaryti tyrimą.
- Aišku pasidaryk tyrimą.
- Paaiškink jai, kad jos nesąmonių nepakęsiu.
- Paaiškinsiu.
- Aš turiu apsvarstyti visą tai. Noriu, kad rytoj susitiktumėm ir atnešk man jos plaukų.
- Aš tau ne pasiuntinukas. Pats gali dabar tų plaukų pasiimti. - Jeigu visiškai nesiginčytų būtų įtartina. Rolandas niekada neleido Rabastanui visiškai užsilipti jam ant galvos.
- Man rūpi tai ar verta Alanui vesti šitą merginą ar ne. Man rūpi tai, ką galiu už šitai gauti supranti? Ši Alano draugystė jau ir taip suėdė man galybę nervų ląstelių. Žinia, kad ji galimai tavo duktė pataisytų šį reikalą.
- Niekas neliepė tau su ja terliotis tiek metų.
- Iš pradžių jie tiesiog buvo bendraujantys vaikai. Negalėjau nei pamanyti, kad ištiks tokia nelaimė ir gims tie vaikai. - Iš kur Rabastanui žinoti kokie visada artimi buvo Dori ir Alanas.
- Padariau klaidą, kad jiems leidau bendrauti. Bet išėjo jau kaip išėjo. O dabar gal pavyktų net iš to išlošti.
- Aš apsvarstysiu visą tai. Turi žirkles? - Rolandas ištraukė jas iš stalčiaus. Rabastanas atsistojo, kaip niekur nieko priėjo prie merginos, pasilenkė artyn ir nukirpo nedidelę plaukų sruogelę. Rolandas tuo tarpu iškasė iš stalčiaus dėžutę jai įsidėti.
- Susitiksim tada, kai bus aiškus tyrimo atsakymas.
- Gerai.
- Ir paaiškink jai kaip privalo su manim bendrauti.
- Jau sakiau, kad paaiškinsiu.
- Iki Rolandai.
- Iki. - Rabastanas priėjo prie židinio. Iš kišenės išsitraukė dėžutę, sužėrė saują kelionmilčių ir dingo.
- Absurdas. - Židiniui pagrūmojo Rolandas.
- Sakiau, kad jau geriau būtum išėjusi.

[Dori Mendel]

Dori norėjo daug ką pasakyti, o gal ir padaryti. Tačiau dabar jau tiesiog tylėjo, nes žinojo, kad gali viską sugadinti. Juk Rolandas pažįsta Rabastaną, greičiausiai žino, kaip su juo kalbėti, kaip elgtis.
Buvo skaudu sėdėti čia ir jaustis kaip šiukšlei. Aišku, Rolandas vaidina, bet Rabastanas... Jis tikrai laiko Dori šiukšle. O ar ji ne tokia ir yra? Niekam nereikalinga pavainikė... Galbūt Rolandas apie Dori šitaip kalba ir prie kitų grynakraujų? Greičiausiai...
Kai tėvas nukirpo plaukų sruogą, juodaplaukė vos susilaikė nepašokusi ir nepratrūkusi. Juk būtų išrovusi kelis plaukus ir padavusi juos.
- Ne, viskas gerai, - atsakė Rolandui, kai Rabastanas išvyko.
Pasiėmė tą butelį, kurio turinio Senkleris siūlė Lestreindžui, ir užsivertė jį. Nugėrusi du bjaurius gurkšnius padėjo atgal. Tiesiog susirangė fotelyje.
- Labanakt, - tarė.
Aišku, suvokė, kad negalės čia likti. Alanas net nežino, kad ji čia. Bet šią akimirką norėjosi tapti nematoma. Mergina pradėjo tyliai verkti. Jautėsi nereikalinga, jautėsi kaip trukdis.

[Rolandas Senkleris]

Klaikus tas pokalbis pasitaikė švelniai tariant.
- Nieko čia gero. - Jis atsiduso, kai mergina ėmėsi to viskio butelio. Paskui, kai susirietė tame fotelyje kažkodėl pasirodė tokia pat maža ir jauna, kokia buvo tada, kai ją pirmą kartą sutiko.
Rolandas atsikėlė iš vietos, įsitaisė ant grindų priešais ją.
- Aš atsiprašau. Bet... Tiesiog Rabastanas toks nenuspėjamas. Aš negalėjau kitaip su juo kalbėtis. - Kodėl leidau jai čia pasilikti?
- Gal tu pernakvok čia gerai? Savo ir Alano kambaryje? Aš jam pasakysiu kur tu esi ar gerai? - Elija kai sužinos, kad jis neišsiuntė Dori iš šito kabineto atskaitys jam tokį moralą... Bet ir be šito jautėsi kaltas.
O kas būtų, jeigu Rabastanas sumanytų dabar čia atšvilpti židiniu ir pamatytų kaip jis čia atsiprašinėja Dori? Būtų labai prastai. Ir kodėl po galais Vanesa turėjo užvirti šitą košę?

[Dori Mendel]

Rolandas atsisėdo ant grindų. Dori šiek tiek paverkė, paskui nurimo. Šluostydamasi ašaras tarė:
- Nėra už ką atsiprašyti. Merline, Rolandas Senkleris sėdi ant grindų ir atsiprašinėja Dori Mendel? - per skausmą šyptelėjo. - Ačiū jums, Rolandai. Tikrai labai ačiū, - jautė, kad vėl graudinasi, tik dabar iš dėkingumo. - Tiesiog jei ne jūs ir Elija, nežinau, kas iš manęs būtų. Jeigu būtų... Ir atleiskit, kad esu įžūli stačiokė. Net jei kartais neatrodo, labai jus vertinu.
Ji sutiko pernakvoti dvare. Kad ir kaip mylėjo Alaną, neturėjo jėgų dabar jam visko pasakoti. Žinojo, kad jam šiąnakt bus sunku, bet pasikalbės ryt. Norėjo pabūti viena. Buvęs Alano kambarys, o paskui jau ir jų šeimos kambarys, tam atrodė tinkama erdvė.
Nors ir išgėrusi, pavargusi, mergina ilgai neužmigo. Tiesiog gulėjo ir spoksojo į lubas. Mintyse plaukė įvairūs vaizdiniai iš gyvenimo. Įprasta, laiminga vaikystė su Mendel. Džiaugsmas išvykstant į Hogvartsą. Paskui - tėvų išdavystė. Sužinojimas, kad Mendel nėra jos tėvai. Apleistas Delegardžių dvaras, vaikų namai, nėštumas. Burtų lazdelė, rėžianti ranką. Ir noras nesustoti. Čia pat, šio kambario vonioje. Gal eiti dabar? Padaryti tą patį? Juk būtų lengviau. Bet ties šiais svarstymais ji ir užmigo. Atėjus rytui viskas atrodė paprasčiau.

[Auris Senkleris]

Kai jie trinktelėjo ant žemės Auris prilaikė berniuką, kad tas nesusmuktų. Juk buvo apsilpęs, mažai valgęs. Nešyklė juos atnešė prie trobelės. Auris stovėjo ir žiūrėjo į ją besidaužant širdžiai. Trobelę kaip visada supo miškas. Atgijo prisiminimai apie tai kaip seniai čia apskritai besilankė. Kaip Rolandas ir Elija liepė jam išeiti. Na taip dabar žinojo kodėl, bet visgi.
O kas, jei durys neatsivers ir jis net negalės patekti vidun? Gal Rolandas užmiršo paliepti dvarui jį įsileisti.
Būtų gal perspėjęs Deklaną, kad ta skurdi trobelė tik išorė. Bet taip jaudinosi, juk čia nesilankė gal kokius devynerius metus. O ir šiaip buvo tikras, beveik tikras, kad Rolandas išspirs jį lauk su visu Deklanu. Kodėl jis turėtų užsikrauti šitą vaiką sau ant galvos?
Auris nusivedė Deklaną prie trobelytės. Išsiėmė lazdelę, palietė duris. Jos neatsivers. Manė imdamas už senos rankenos. Bet pasirodė, kad į pirštus plūstelėjo kažkokia šiluma, tarytum durys būtų laukusios, kad pražuvėlis Senkleris jas atvertų ir aišku atsidarė.
Išoriškai atrodė, kad jis viską daro kaip niekur nieko, pasitikinčiai savimi. Bet išties tai buvo visai priešingai.
Auris su Deklanu perėjo koridoriuką. Jiems už nugaros užsidarė durys. Auris atidarė kitas ir abu išėjo į prašmatnų vestibiulį.
Raudonplaukis tarytum laukė, kad dabar laiptais turi atbėgti mažiukas Alanas ir pasitikti jį taip, kaip būdavo tada kai grįždavo iš mokyklos.
- Sveikas atvykęs į Senklerių giminės dvarą. - Pasakė. Laiptais nusileido liokajus Emilis.
- Auri, tai yra norėjau pasakyti... Pone Senkleri. - Žmogus šypsojosi jam. Auris jį gerai pažinojo.
- Kaip malonu tave tai yra jus matyti. - Auris atsakė Emiliui šypsena.
- Sveikas. Nereikia tų formalumų. - Ak, kaip keista, tarytum grįžtų praeitin. Jau galybę metų niekas į Aurį nesikreipė šitaip. Jis ir pamiršo, kad yra kilmingas. O be to Emilis buvo senas jo sąjungininkas.
- Ponia Senkler išvykusi. Tie pasirengimai vestuvėms. O Rolandas... Tai yra ponas Senkleris yra bibliotekoje savo kabinete.
- Gerai. Man kaip tik jo ir reikia. - Emilis smalsiai nužvelgė Deklaną ir linktelėjo jam.
- Na tai užeik, jau seniai buvo laikas tau sugrįžti. - Auris taip negalvojo, bet pagaliau paėjėjo nuo durų ir per vestibiulį patraukė bibliotekon.
Jau buvo pamiršęs kokia ji milžiniška. Tai buvo mėgstamiausia Aurio vieta dvare. Auris ėjo tarpueliais, kol pasiekė tikslą. Pabeldė, tada pravėrė darbo kambario duris.
- Labas dėde Rolandai. - Dėde Rolandai? Taip jį vadino kokių penkerių. Bet kad dabar taip ir jautėsi.
- Čia Deklanas. Jis yra. - Nieko nebus, teks pasakyti. - Aarono sūnus. Prisėsk Deklanai kažkur ant kėdės. - O kas, jeigu jis atsikalbinės, elgsis bjauriai? Tada Rolandas dar labiau norės juos išspirti lauk. O dieve ir tos vestuvės. Aišku, kad jis turi reikalų, nori pasiruošti sūnaus vestuvėms. Ne, padarė didelę klaidą čia ateidamas. Auris liko stovėti tarpduryje. Jautė kaip toli yra nuo visos prabangos, kuri jį supo. Panorėjo į savo mažą butuką, kur viskas taip pažįstama, kur ant sienos vaiposi Rodnė, kur visas zoologijos sodas ir aišku vaikai.
- Supranti, nutiko problemėlė. Deklanas susipyko su Aaronu, radau jį gatvėje visai netyčia, jis pabėgo iš namų ir man atrodo jau kelias dienas gyvena gatvėje. Tai aš pagalvojau. Supranti. Gal jis galėtų pabūti čia kol aprims? Aš turiu pasikalbėti su jo tėvais. - Išbėrė viską vienu atsikvėpimu. O ką. Rolandas konkretus žmogus, tai kam dar delsti. Geriausia atrodė pasakyti viską, o tada dėdė jį išmes lauk.

[Deklanas W. Senkleris]

Čia dvaras? pasišlykštėjimo kupina mintis perskrodė galvą, kai tik jie pasiekė kažkokią lūšną. Ką gi, gal tada nereikia stebėtis, kad didžiai gerbiamas Auris Senkleris tėra profesorėlis. Akivaizdu, kad daugiau nieko negalėjo pasiekti. Turbūt tėvas dėl to ir neigė turintis giminių, nors jam atleisti Deklanas tikrai nesiruošė.
Viduje nuomonę teko pakeisti. Ko gero, galima netgi gerbti Senklerius už tokią magiją, bet tokiems dalykams Deklanas neturėjo energijos. Vis dar buvo beveik nieko nevalgęs. Neįsivaizdavo, ar čia kas nors patieks stirnienos kepsnį, bet turėtų būti geriau nei Hogvartse.
Ką kalbėjo kažkoks žmogus, neklausė, nors pajutęs žvilgsnį atsakė itin piktu. Ne pasidemonstruoti čia atvyko. Bet, tiesą sakant, ko? Žinoma, čia geriau nei po vienu stogu su tėvu, bet ar tikrai buvo verta grūstis į kažkokį kvailą dvarą?
Nuslinkęs paskui Aurį suraukė nosį. Biblioteka priminė Hogvartsą ir tėvą. Garsiai atsidusęs padarė kaip sakė Auris. Atsisėdo ant vienos iš kėdžių ir užsimerkė. Regis, čia būtų visai patogu nusnausti, tad Deklanas nuleido galvą ir po kelių akimirkų ėmė knapsėti.

[Rolandas Senkleris]

Šiandien Elija išvyko vestuvių reikalais. O Rolandui prisikaupė šūsnis darbinių dalykų.
Sėdėjo ir vartė dokumentus su puodeliu žaliosios arbatos. Kai kažkas pabeldė į duris ir joms atsivėrus Rolandas išvydo Aurį ir kažkokį raudonplaukį berniuką. Nejau vėl Amyro? Toptelėjo.
Aurio kreipinys į jį privertė suklusti. Net neprisiminė kada išvis Auris jį vadino dėde Rolandu. O ir šiaip atrodė taip, tarytum norėtų sprukti. Sustingo tarpduryje. Kaip keista. Rolandas buvo įpratęs prie veržlumo ir destrukcijos. Jei Auris verždavosi į jo kabinetą tai arba jo kviestas tam, kad atsiimtų pylos, tada stovėdavo ir vaipydavosi, bet tai buvo labai seniai. Arba tada, kai jo nebūdavo kambaryje, o grįžęs Rolandas atrasdavo staigmenų tokių kaip kosliukas su lankučiais ar panašių. Bet tai dėjosi prieš daug metų.
- Labutis. - Prašneko ir ėmė klausytis ką Auris sako. Tasai bernukas atsisėdo ant kėdės ir atrodė taip, tarytum susiruošęs miegoti. Ir ne keista.
Rolandas pasiėmė popieriaus lapelį, užrašė ant jo prašymą namų tvarkytojai, kad paruoštų Deklanui kambarį pamiegoti ir išsiuntė. Raštelis virto lėktuvėliu ir išskrido. O Rolandas atsistojo ir priėjo prie Aurio.
 Tai gal užeisi vidun? Gerai, tegul būna. Dvaras juk didelis. Ir ką tu planuoji daryti? Ar Aaronas žino, kad Deklanas pabėgo iš namų?
Aaronas slapstėsi ir nuo Rolando, niekaip nepavyko išgauti kur Dolohovai. O jis išsisukinėjo aiškindamas, kad pats nežino. Gal ir taip. Ir kol kas Rolandas neskubėjo grūsti jo į Azkabaną.
Rolandas paprasčiausiai paėmė Aurį už rankos ir įsivedė vidun.
- Sėskis. Pasikalbam. Ar davei jam kažko pavalgyti? Turbūt taip. Kaip tau atrodo ar reikia kviesti gydytoją?

[Auris Senkleris]

Kaip čia taip paprastai? Auris stebėjo kaip lėktuvas jam virš galvos išlėkė lauk.
- Tai tu sutinki, kad jis čia pagyventų? O Elija neprieštaraus? - Pasitikslino, mat manė, kad reikės jį įtikinėti geriausiu atveju. Nuvestas prie kėdės klestelėjo ant jos. Negalėjo patikėti savo sėkme. O gal galėjo? Visgi aną sykį, kai prisidirbo galybę problemų gegužės gale Rolandas jam padėjo. O paskui juk sutvarkė dokumentus dėl Eion. Gal perlenkė lazdą abejodamas? Bet galbūt Rolandu pasitikėti mokytis reikėjo daugiau laiko ir tiek.
- Nuostabu. O tai dėkui. Matai pas mane mažoka vietos, ne čia gal ir ne problema, butui galima priauginti dar kambarį. Bet žinai nenoriu labai pakeisti Eion ar Timočiui įprastos aplinkos, žinai gi juos.
Pavyko atsipalaiduoti. Daugmaž. Deklanas nesiaikštyjo, aišku buvo pavargęs ir labai gerai. Rolandas gal tik vėliau pastebės jo nuostabų charakterį, kai jau bus per vėlu.
- Nežinau ar žino. Dar jam nepranešiau. Bet pranešiu šiandien. Bandysiu šnekėtis. Aš nelabai žinau kas ten konkrečiai įvyko. Ar gali padaryti, kad jeigu Aaronas sugalvos čia veržtis negalėtų įeiti? Aha valgyti daviau sultinuko. Suvalgė šaukštą sultinuko ir bandelės kažkiek. Nežinau. Galima nebent dėl visa ko kai pamiegos ir iškviesti.
Durys atsivėrė. Ir čia suėjo keli žmonės. Emilis, Džesika virėja ir senoji jo auklė.
- Auri. - Džesika ir auklė priėjo ir jį apkabino.
- Bet koks sublogęs. - Pradėjo aiškinti Džesika, tai buvo visiška netiesa Aurio nuomone.
- Visai ne.
- Einam pas mus į virtuvę kai galėsi. kaip seniai matytas. Pasikalbėsim. Ar tu čia ilgam?
- Nelabai. Bent jau šiandien.
- Labai smagu tave matyti. - Aiškino auklė.
- Norėjau pasakyti,kad kambarį paruošiau. - Pasakė ji Rolandui. Užjaučiamai dirstelėjo į Deklaną. O Auris užjautė ją, jei teks su juo vienai tvarkytis.
- Turbūt jam reikėtų kažko lengvo kol kas. Porai dienų. - Pasakė Auris.
- Aišku aš jam paruošiu. Bet pirma reikia pamiegoti. - pritarė  Džesika.
- Ar gali atsikelti? Palydėsiu tave į kambarį. - Pasakė Deklanui Emilis.