[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori jautė malonų jauduliuką. Jau tuoj tuoj ji persikraustys į savo... pirmuosius namus? Na, taip. Tie namai - ne visai bus jos, bet tai, jog jie su Alanu patys nuomosis tą butą už savo pinigus, padėjo jaustis bent kažką turėsiant. Juk šitiek laiko mėtyta ir vėtyta Dori normalių namų neturėjo. Aišku, tikrais namais ji laikė Mendel namus, kol dar nežinojo, jog yra ragana. Bet paskui paaiškėjo, kad ten tikrai nebuvo jos namai... O tas kambariukas pas pakvaišusią senę... Ne, jis nesiskaito.
Jau kurį laiką Dori žiūrinėjo laikraštyje skelbimus. Norėjo, kad vieta būtų išimtinai magiška, jog nereiktų slapstytis. Tačiau tokių būstų nuomos kainos buvo kosmiškai didelės, o ji nutuokė, kad Alanas, kai jie visi išsikraustys, kaži, ar norės, jog viskas būtų apmokama iš Senklerių banko saugyklos.
Tad tinkamo skelbimo mergina dairėsi gana ilgą laiką ir pagaliau rado. Tai buvo senas ilgas medinis namas. Galbūt galėtum pasakyti, kad kažkas panašaus į kotedžą, bet vis dėlto iki kotedžo ten - toli. Butų buvo aštuoni, jie visi - per du aukštus, su atskiru įėjimu. Ir palėpe. Iš priekio tai atrodo kaip paprastas žiobarų namas, bet vidinis kiemas yra bendras visiems butams. Ir jis apsaugotas nuo žiobarų akių. Tai labai svarbu auginant burtininkes mergaites ir visą galybę gyvūnų. Ne visai įprastų žiobarų supratimui.
Aišku, dvare gyventi nepaprastai patogu. Bet juk jie čia būdavo apsaugoti nuo daugelio iššūkių ir sunkumų. Dori galėjo dirbti, o galėjo ir nedirbti. Tai nelabai turėjo reikšmės. Viskas buvo tarsi ranka pasiekiama, o kai nelabai turi tikslų ir siekių, pasidaro liūdna. Ji norėjo įnešti bent kokį išties naudingą indėlį į savo šeimą. Ir norėjo apskritai pasižiūrėti, kaip jiems seksis gyventi tikrai dviese. Na, su dukromis. O dar tas perdėtas Alano tėvų rūpestis, jis ėmė išties varginti. Bet labiausiai norėjosi išsikraustyti iš čia dėl to, kad Dori vis dėlto dvare jautėsi tik svečias.
- Tuos, kuriuos išaugo, galime palikti, - pasakė Dori. - Bet dėl tų, kurių nenešioja... Nežinau, gal grūsk juos į tą kerais praplėstą lagaminą, - pamojo ranka į jį. - Aš norėčiau, kad mes svečiais būtume dvare, o ne savo naujuose namuose. Tikriausiai bus protingiausia, jeigu pasiimsime visus daiktus.
Šią akimirką Mendel rūšiavo higienos ir kosmetikos priemones į atskiras kosmetines. Pati šiaip daiktų nelabai ir turėjo. Nustebo, kiek jų turi dvynės. Dori per visą savo gyvenimą tiek mantos, atrodo, nebuvo prikaupusi, kiek mažylės prikaupusios jau dabar.
- Galvoju, kad tą palėpę galėsi įsirengti piešimui, - svarstė. - Kaip manai? Per apžiūrą nebuvome ten užlipę, bet... Na, jei būtų kiauras stogas, tai mes juk burtininkai, ar ne? - nusišypsojo. - Jei kas bus ne taip, susitvarkysime.
Mergina gurkštelėjo jau atšalusios kavos, tada nuėjo prie Alano ir apkabino jį, uždėjo rankas ant raudonplaukio pečių.
- Kaip manai, teisingai elgiamės? Išsikraustydami? - paklausė ji.
Kad ir kaip keista bebūtų, dabar jau nesijautė užtikrintai dėl to, ar Alanas nori išsikraustyti. Nors paauglystės metais atrodė, kad dvare gyventi jis niekada nenorės. Bet jie jau ne paaugliai. Jau daugiau nei dvejus metus augina dukras.

[Alanas Senkleris]

Raudonplaukis rūšiavo drabužėlius. - Gerai. - Nusišypsojo ir ėmė juos skirstyti į atskiras krūveles. Dirbo gana greit. Maži dar visai kūdikiški rūbeliai į vieną krūvą. Tinkami į kitą.
- Kiek jos daug visko turi. Rūbų tai tikrai daugiau nei aš. - Nusijuokė.
- Aišku. Jei ir bus kas ne taip kerais viską galima pataisyti. Sugalvosiu kaip man apšviesti tą palėpę ir panašiai. Ten man bus kaip tik. - Tas namas jiems tikrai tiko. Ir pagal kišenę ir šiaip. Vaikams ir gyvūnams kiemas. Gal bus draugiškų kaimynų irgi su mažais vaikais.
Trumpam Alanas paliko rūbus. Jie apsikabino. Kaip jis buvo pasiilgęs tokių akimirkų. Išties tikėjo, kad jie vėl atrado tą bendrumo jausmą. Tik kartais vis bijodavo, kad gali jį prarasti.
- Manau, kad turime pabandyti. Susikurti tik savo atskirą gyvenimą. Taip, čia patogu. Tikrai patogu gyventi. Apie dvarą galvoju kitaip, nei paauglystėje. Bet aš irgi noriu pagyventi tik mūsų namuose. O be to man ta vieta patinka. O kaip tu? Ar jaudiniesi?

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- O taip. Bet kai jos sugeba sutepti rūbus per dvi sekundes, tai kitaip ir negali būti, - nusijuokė. - Na, yra jauduliukas, pripažinsiu. Bet malonus.
Paskui Dori prikando lūpą. Galiausiai vėl nusijuokė. Pagalvojo apie tai, kad gyvens kažkokiame nusenusiame mediniame name. Kuriame augins du vaikus. O kieme lakstys kalnas gyvūnų. Kas galėjo pagalvoti, kad taip pasisuks Mendel gyvenimas?
- Na, žinai. Ta vieta... Negaliu sakyti, kad ji man patinka. Žinai, pameni, kai pirmą kartą atvykau į dvarą ir tu mane apgavai, jog ta lūšnelė yra tavo namai, - kalbėdama Dori šypsojosi. - Aš supykau ant tavęs, bet ne todėl, kad pamaniau, jog gyveni lūšnelėje, o todėl, kad melavai. Na, pagalvojau, kad melavai. Man nebuvo svarbu, turtingas tu ar ne. Bet negaliu slėpti ir to, jog paskui, vaikščiodama po dvarą, aš džiaugiausi. Džiaugiausi dėl to, kad turiu grynakraujį turtingą draugą, - Dori atsitraukė nuo Alano, toliau dėjo daiktus. - Taip, man patinka statusai. Man patinka prabanga. Bet žinai, kas man patinka dar labiau? Tu. Aš įsivaizduoju tave ten. Jaukiai įrengtoje palėpėje. Kaip tu pieši, o aš tave stebiu. Tokios akimirkos yra svarbesnės ir tikresnės už pasigyrimą savo pavarde ar maišą galeonų. Ir šiaip, žinai. Kokia aš Delegardi. Tai šen, tai ten gyvenusi. Jau tik ne man apie statusus ir prabangą kalbėt, - nusijuokė.
Kurį laiką Dori patylėjo. Sukrautų daiktų vis daugėjo ir daugėjo. O paskui jaunoji mama vėl prabilo:
- O kaip dabar galvoji apie dvarą? - paklausė. - Žinai... - šią akimirką visai surimtėjo. - Rolandas... Tavo tėtis... Jis prasitarė. Aš žinau, ką jis tau sakė... Tada, kai Frederika... - tamsiaplaukė neužbaigė sakinio, bet buvo tikra, jog Alanas ir taip supras, apie ką jį šneka. - Kodėl tu man to nesakei, Alanai? - uždavė jau kurį laiką kamuojantį klausimą. - Kaip tu dėl to jautiesi? Kaip viskas dabar? Ar... ar su tėčiu tave sieja geresnis ryšys?
Dori žinojo, kad jie ėjo pas psichologą. Bet ji niekada apie tai Alano neklausinėjo. Kažkaip anksčiau, kai viskas tarp jų tiesiog griuvo, temos sukdavosi tik apie buitį ir dukras. Bet dabar jie jau gali kalbėtis. Dabar jie ir vėl pora. Tikra pora. O Rolandas, Dori žinojo, kad jis yra pasikeitęs. Tačiau vis dėlto nežinojo, kaip dėl visko jaučiasi Alanas.

[Alanas Senkleris]

- Tikrai. - Nusijuokė. Jau čia dukterys visada pasižymėdavo.  Būtų siaubinga, jei nuolat reiktų skalbti rankomis. Pamanė.
- Ar tau tas namas nepatinka? Galėtume ko kito paieškoti. - Aišku jis tiko vaikams. Tiko gyvūnams. Buvo kiemelis. Bet jei Dori norėtų, jie galėtų rasti kažką modernesnio.
- Negalėjau tada susilaikyti. - Nusijuokė vaikinas. Trobelytė juk atrodė tokia sukrypusi. Kaip kažkada Gruodė apibudino trobelė ant vištos kojelės. Tada ir net dabar prisiminimas kaip apmovė Dori juokino.
Tollimesni žodžiai vėl privertė mesti daiktus ir ją apkabinti. Nors prisiminė ir tai kaip aną kartą Milo namuose Dori priplojo jam plaukus prie galvos. Kone įaugino juos į odą.
- Mes turėjome ir dvarą ir pinigus. Bet kol nebuvome kartu laimingi, tol tai juk nieko neteikė nei tau, nei man. - Turėjo omeny tą juodąjį jų laikotarpį.
- Aš tave myliu ir man visai nerūpi Delegardi tu ar Mendel. - Pagalvojo apie tą palėpę. - Galėsiu tave nupiešti. Bet tu turėsi ramiai sėdėti, kad tai galėčiau padaryti.
Vėliau vėl krovė daiktus. Krūva augte augo.
- Niekas nebenori, kad būčiaukažkuo kitu. Dvare patogu ir aš tai suprantu. Be to pradėjau klausytis ką dabar man kartais pasakoja tėtis. Tos senos tradicijos, istorijos. Tai mūsų paveldas. Dabar žinau, kad jis tiesiog nori tuo su manimi pasidalinti. Žinau, kad net jeigu tapčiau klajojančiu menininku jis nesigėdytų manęs. Mudu pasikalbam. Daug daugiau nei seniau. Ypač po ligoninės. Kartais. Kartais galvoju, kad ant jo pykstu. Dėl to, kad seniau negalėjo būti kaip yra dabar. Bet aš išties seniai ant jo nebepykstu. - Tada patylėjo prisiminęs tą dieną po laidotuvių.
- Ar jis tau pats tai papasakojo? - Nusistebėjo. - Nežinau. Negalėjau niekam to pasakoti. Nesakiau nei tau, nei Auriui. Tiesiog negalėjau ir viskas. Kai buvau septintame kurse kartą pabėgau iš pamokų į miestelį. Susitikau Dafydd tą Aurio draugą. Mes kalbėjomės. Tada aš apie tai ir papasakojau jam. Paskui apie tai kalbėjomės su psichologu. - Būtų greičiausiai ir Dori papasakojęs jau seniau. Bet negalėjo, nes tada jie gyveno lyg ir kartu, bet išties atskirai.
- Noriu tai tiesiog pamiršti. Dabar prasidėjo kitas etapas. Ir mums ir tėčiui ir mamai. Tiesiog noriu eiti tolyn nuo to.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Alanai, tai tikrai geras variantas. Galėtume keltis kad ir į vieną iš butų, kuriuos siūlė tavo tėvai. Bet ten nėra kiemo, o kaip gyvūnai? Mes kraustomės į Godriko Daubą. Tai nuspręsta. Be to, antrą kartą tokio kalno daiktų aš nesutinku krautis, - nusijuokė. - Gerai, kad sugebėjome viską pereiti, - pasakė Dori, kai Alanas ją apkabino. - Pasistengsiu sėdėti ramiai, - pabučiavo vaikiną. - Tavo tėtis tikrai tave myli. Galbūt praeities prisiminimai ir nėra patys maloniausi, tačiau svarbiausia, kad dabar yra kitaip. O Amelijai ir Arielei jis nuo pat pradžių puikus senelis, - nusišypsojo. - Negaliu teigti, kad jis pasakojo. Jis tiesiog tai pasakė. Tada, kai buvome ligoninėje... Pirmą naktį...
Tos nakties prisiminimai buvo migloti.
- Vaikai! - šūktelėjo Džesika, pabelsdama į duris. - Valgyt!
Daiktai jau buvo praktiškai sudėti. Ryt jaunoji šeimyna iškeliaus.
- Na, ką, brangusis. Einam valgyt. Šiandien ir rytoj ryte dar pasimėgausim, o paskui jau nieks nebepašauks, - nusijuokė.

[Alanas Senkleris]

- Taip. Tas namas tinka gyvūnams ir vaikams. Bet aš noriu, kad tau ten patiktų. - Gyvūnus galėjo palikti dvare. Jais čia pasirūpintų. O juk Dori seniau norėjo didelio gražaus namo. O tas... Na Alanui jis patiko. Bet kiek abejojo, kad Dori irgi patinka.
- Reikės tikrai ilgai ir ne vieną dieną ramiai pasėdėti. - Nupieš ją ten, jų naujuose namuose. Jau dabar pradėjo laukti tų akimirkų dviese, vienumoje jo dailės studijoje, tai yra palėpėje. Kur jau. Tuojau atbėgs dvynukės ir bus po visų portretų. Nusijuokė mintyse.
Alanas tikrai žinojo, kad tėvai jį myli. Dabar tuo visai neabejojo. Neabejojo tuo seniai, bet pabuvojus Milano namuose pamanė, kad jo gyvenimas rožėmis klotas. Bet... Vėl kirbėjo balsas mintyse. Jeigu nebūtų buvę sunkumų, jei ne Frederika. Ar tėvas būtų išsiuntęs į Durmštrangą? Ar galėtų ir man kas išrinkti ką vesti? Jis nesutiktų, pabėgtų iš namų, išnyktų iš šeimos. Bet... Bet kaip viskas būtų, jei ne patirti sunkumai?
Užtai su dvynukėmis jau tikrai tėvas visada gražiai elgėsi. Joms net buvo leista raustis jo kabineto spintose. Kur gulėjo dokumentai ar knygos ar dar kas. Jam vaikystėje beveik niekada išvis nebuvo leidžiama eiti į tėvo darbo kabinetą.
- Iš tos nakties visai nieko neprisimenu. - Ne, prisiminė tik tuštumą. Šilumą, karštį. Tik paskui tą troškulį, siaubingą norą gerti. Kaip buvo, kad jis tada galėjo apie tai kalbėti? Nejau visiems girdint? Tai kaip tada jautėsi jo tėvas, kad kalbėjo apie tokius dalykus?
- Einam. - Švelniai pasakė neggalėdamas patikėti, kad jau tuojau išsikraustys.
Kitą dieną taip ir nutiko. Jis, Dori, dvynukės, gyvūųnai ir krūva daiktų iškeliavo iš Senklerių šeimos dvaro.

[Rolandas Senkleris]

Buvo ankstyvas rytmetis. Rolandas atsikėlė. Susitvarkė. Į darbą eiti nereikėjo. Nes buvo savaitgalis. Senkleris patraukė į biblioteką. Ketino savo kabinete šį tą pavartyti. Gavo naują siuntą senų knygų. Norėjo kažką iš jų nusiųsti Auriui. Juk jis rinko senas knygas ir jei ras tinkamų nusiųs.
Eidamas koridoriumi liūdnokai nužvelgė mergaičių kambario, paskui Dori ir Alano kambario duris. Nelabai buvo smagu, kai jie išsikraustė. Tiesiog dabar čia buvo tuščia.
Rolandas užėjo į biblioteką. Tada į savo kabinetą. Ir tada sustojo. Mat fotelyje miegojo mažutis senutis namų elfas. Tikrų tikriausias elfas.
- Ei. Pabusk elfe. - Namų elfai. Žemiausia grandis kokia tik galėjo būti magijos pasaulyje. Jie atrodė tokie... Rolandas jais bjaurėjosi. Ta visa jų vergiška poza jį nervino. Nors ko kito iš jų net nesitikėtų. Dvare jų niekada nebuvo. Keista. Išties keista. Nuo amžių amžinų niekas jų čia nelaikė. O jis nepradėjo to daryti. Ir prašom. Namie atsirado kažkoks nukriošęs elfas.
Bet šitas buvo tikrai nepaprastas. Juk jie susiranda vietą kur nors sandėliuke, palėpėje. O šitas įsitaisė jo darbo kabinete. Tiesiog įžūlumo viršūnė.
Elfas pasiražė ir atsimerkė. Atsisėdo fotelyje. Nepašoko ant kojų, nepuolė lankstytis. Jis sėdėjo ir savo didžiulėmis akimis dėbsojo į Rolandą.
- Ką čia veiki? - Pradėjo pokalbį Senkleris. Kuris taip ir liko stovėti savo paties darbo kabinete.
- Ak, išties nieko ypatingo. Tedis truputį pavargo ir ieškodamas vietos pernakvoti atklydo čia.
- Kaip tu čia patekai?
- Ar Ponas Senkleris norėtų, kad Tedis papasakotų visą istoriją? Ar tik trumpai? Jei trumpai, tai Tedis įsmuko pro duris, kai vakar ponas senkleris grįžo iš darbo. - Absurdas. Rolandas prisistūmė kitą fotelį ir atsisėdo ant jo.
- Klok viską. - Rėžė atšiaurokai.
- Puiku. - Nusišypsojo elfas.
- Visą gyvenimą Tedis tarnavo vienai šeimai. Tedžiui ten nepatiko. Labai nepatiko. Einant metams nepatiko vis labiau. - Ak dieve mano, ar aš tikrai klausaus ašaringų elfų istorijų?
- Manau, kad ponas Senkleris žino kaip kartais negražiai elgesi burtininkai. Todėl Jis to nepasakos.
- Puiki idėja. Man ir neįdomu tiesą pasakius.
- Tetulė ir sakė man, kad ponas Senkleris irgi nelabai geras burtininkas.
- Ką?
- Ir dar ji sakė, kad Tedis niekada neras naujos darbo vietos. Nes kai pagaliau gavo drabužius išplūdo savo buvusius burtininkus.
- Nejaugi?
- o taip. Tedis pasakė jiems viską, ką apie juos manė.
- O kaip tu gavai drabužius?
- Tedis paprašė jauniausio savo šeimininko sūnelio. Jam gal treji. Tedis paprašė ir vaikas davė jam rūbus. Nelabai suprato, ką tai reiškia.
- Oho. Tai tas tavo burtininkas labai pyko ar ne? Kad taip jį apmovei. - Rolandas nejučiom ėmė šypsotis.
- Labai pyko Pone Senkleri. Jūs net neįsivaizduojat kaip niršo. Bet nieko negalėjo padaryti. Juk tam vaikui Tedis irgi turėjo paklusti. Tas vaikas irgi buvo šeimininkas. Kaip ir tas suaugęs burtininkas.
- Nieko sau. Gerai tu jį apmovei.
- Nejaugi Ponui senkleriui patinka, kad elfas apmovė burtininką?
- Tu baisiai įžūlus elfas. Gerai. Tai ko nori iš manęs? - Elfo veidelyje pasirodė linksma šypsenėlė.
- Visai nieko Pone Senkleri. Tedis užsuko čia numigti ir tiek. Matot, tedis susilažino su savo tetule dėl darbo vietos. JI sakė, kad Tedis jos negaus niekada. Kad joks burtininkas nepriims tokio elfo kaip Tedis. O Tedis sakė, kad kada nors klajodamas atras namus, kuriuose žmonės vertins Tedžio darbą. O dar visi elfai žino, kad šiuose namuose niekas elfų pagalbos nenori. O ir šiaip sako, kad su ponu Senkleriu geriau neprasidėti.
- Net nežinau kaip įgijau tokią šlovę tarp elfų. Su kuriais nebendrauju.
- Bet juk lankotės visokiuose turtinguose namuose. Elfai mato ir pastebi kaip burtininkai į juos žiūri.
- Ir kur dabar trauksi?
- Tedis dar nežino.
Jiems bekalbant atsidarė durys ir su pora arbatos puodelių užėjo elija.
- O čia dabar kas?
- Tedis Elija. Susipažink. - Ji pastatė padėklą su puodeliais ant stalo.
- Nejau sugalvojai čia įdarbinti elfą?
- Visai ne. Jis pats čia atėjo.
- Pats atėjo? - Rolandas papasakojo jai viską, ką išgirdo iš to įžūlaus elfo.
- Vargšelis. Matyt nelabai jam ten gerai buvo.
- Nepradėk gerai.
- Kodėl jis negalėtų pasilikti pas mus?
- Bet mums elfo nereikia.
- Bet jam mūsų gali prireikti.
- Dievulėliau Elija...
- Įsivaizduoji jo gyvenimą. Visada ujamo ir niekinamo. Žinau aš kaip būųna. Kodėl jis negalėtų sau ramiai gyventi čia? Na kartais galėtų ką nuveikti. Bet juk jam reikia ramybės.
- Sanatorija matai atsirado.
- Rolandai. - Žmona priėjo artyn ir atsisėdo šalia į platų fotelį. Apkabino jį.
- Kodėl mums nepadarius kažko gero tam elfui? - Rolandas bandė prisiminti kada ji panašiais būdais bandė ko pasiekti.
- Gerai, gerai. Bet tik dėl to, kad turiu krūvas reikalų ir neturiu noro čia aiškintis dėl kažkokio elfo.
- Baik jau. Jei jau tau būtų visai tas pats niekas neperkalbėtų tavęs kokiu klausimu.
Elfiūkštis tuo metu sėdėjo sau ir dėkui dievui tylėjo. Kol vyko šita scena.
- Ar nori čia likti Tedi? Manau, kad tikrai atrastum namus, kuriuose tavo pagalbą vertintų. - Čia jau šnekėjo Elija. Jam buvo tas pats liks elfas čia ar ne. Nors reikėjo pripažinti, kad tas elfpalaikis visai Rolandui patiko.
Elfas pagalvojo. Trumpai pagalvojo ir pasakė.
- Tedis norėtų pabandyti čia pagyventi. Bet ar galite pažadėti,kad jei Tedis norės galės išeiti?
- Aišku. Galėsi eiti kad ir į visas keturias pasaulio puses. - Aišku šitai pasakė jau pats Rolandas.
- Rolandai... - Įsikišo Elija.
Taip tas elfas liko pas juos. Neilgai liko, mat Rolandui kilo mintis, kad gal jo pagalba labiau praverstų Alanui su Dori. Pirma, pasikalbėjo su jo didžiąja užtarėja Elija. Toji sutiko. Tada buvo atsiklausta didžiai gerbiamo elfo nuomonės. Jis irgi sutiko. Tada jau buvo pasitarta su sūnumi ir jo mergina. Ir nors Rolandas manė, kad Alanas priešinsis kaip beimanydamas elfas nukeliavo į jų namus. Elija dar prašė Rolando perduoti vaikams, kad labai nevargintų to elfo.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Buvo vėlus balandžio vakaras. Dori pranešė Alanui, kad nori pabūti su broliu. Jis neprieštaravo. O kai ji ir Milanas patraukė savais keliais, mergina persikėlė oru ne namo, bet į Senklerių dvaro kiemą.
Vienas iš tarnų, nustebęs, ją įleido pro duris, kai ši pabeldė.
- Labas vakaras, panele, - pasisveikino. - Ar pakv...
- Traukis iš kelio, - nustūmė jį Mendel. - Ir nelįsk. Nereik nieko kviest.
Šią akimirką buvo pabudusi bjaurioji juodaplaukės pusė. Ir Dori buvo apsvaigusi. Jau pradėjo šiek tiek blaivytis, ėmė skaudėti galvą. Plaukai susitaršę, akys šiek tiek blizgėjo ir buvo paraudusios. Ant drabužių - dėmė, kurios pati net nematė.
Tiesiu taikymu nupėdino į Rolando kambarį, jame šį ir rado. Net nepasisveikinusi klestelėjo į fotelį.
- Man grasina, - tarė.

[Rolandas Senkleris]

Vyras sėdėjo prie savo popierių. Ant stalo buvo paskleisti segtuvai, stovėjo rašalinė, jis skaitė kartais pasižymėdamas kai kurias vietas. Dar ant stalo stovėjo juodos kavos puodelis.
Niekas nebūtų patikėjęs, jis ir pats gal nelabai. Bet taip tikrai buvo. Senkleris gilinosi į namų elfų gyvenimą. Norėjosi sukurti jiems kažkokią saugią erdvę. Norėjosi kažką pakeisti. Padaryti taip, kad jeigu šeimininkai muša ir kankina savo elfus ar verčia juos save bausti jie galėtų kur nors kreiptis. Kad tokie magai būtų nubausti. Taip jau išėjo, kad pasisvečiavo pas tą šeimą, kuriai priklausė įžūlėlis Tedis. Jie jau spėjo įsitaisyti kitą elfę. Jauną. Ir jis matė, kad ji šlubčiojo. Atrodė susikausčiusi, nelaiminga. Nutykojo progą ir su ja kalbėjosi. Elfė buvo jauna, baukšti Nelabai ką jam paaiškino, bet suprato, kad jai ten blogai.
Tėvas karste vartosi tai matydamas. Bet jam nerūpėjo. Gal parengs kokį projektą ir įvykdys jį. Niekam dar to neaiškino. Šnekėjo tik su Elija ir tiek.
Staiga atsilapojo durys ir įvirto Dori. Rolandas pakėlė akis į merginą. Nuskenavo ją piktai akimis. Susiraukė. Nepatiko nei keista išvaizda, susitaršę plaukai, nei ta dėmė ant drabužių.
-- Pirma, reikia belstis aš dirbu. Antra, kas čia dabar? Ko trankaisi taip vėlai? - Jį siutino toks įsiveržimas. Vyras suglobė savo popierius ir sukišo į stalčių.
- Kas grasina? - Paklausė nelabai noriai.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori pavartė akis. Teatrališkai atsistojo. Išėjo iš darbo kambario, uždarė duris. Pabeldė, pravėrė jas ir įkišo nosį į vidų.
- Labas vakaras, pone Senkleri, - saldžiu balseliu, aišku, besimaivydama, tarė mergina. - Ar galima užeiti?
Tačiau patvirtinimo nelaukė. Įėjo, garsiai užtrenkė duris ir vėl įsitaisė fotelyje. Prunkštavo, kikeno, bet iki juoko buvo toli. Tie krizenimai ėmė panašėti į liūdesio atodūsius, veide pradėjo atsispindėti nerimas.
Ji apsidairė, kas yra ant stalo. Labai norėjosi vandens arba brendžio, bet čia buvo tik kavos. Mendel paėmė Rolando kavą ir maktelėjo ją vienu gurkšniu. Šiaip jau ji gerbė Alano tėvus, tačiau šiandienos įvykiai, įtampa, o po to ir alkoholis padarė savo. Dori buvo sumišusi ir galėjai tai pastebėti.
- Tėvas, - atsakė.
Dabar jau kalbėjo rimtai.

[Rolandas Senkleris]

Jai išėjus ėmė dūsauti. Laiko gaišimas. Jis turėjo krūvą dokumentų, parašyti naujo įstatymo projektą juk užims laiko. Norėjo taip ir pasakyti, kad ji gaišta Rolando brangų laiką. Į tuos pasimaivymus nieko nesakė. O atidžiau pažvelgus mergina atrodė kažkokia pasimetusi. Išmaukė jo kavą.
- Gal galėtum papasakoti nuo pradžių? - Pasistengė paklausti švelnesniu tonu. Dabar jau norėjo pašaukti Eliją. Koks dar tėvas? Kur Alanas ir mergaitės?
- Ar kas nors jus nuskriaudė? Žodžiu tiesiog papasakok viską nuo pradžių. - Tiriamai dar sykį ją nužvelgė. Kokių mėlynių ar ko nepastebėjo. Bent veide. Tėvas. Juk nėra jokio tėvo. Kažkoks yra Askabane. Ar tai jis? Įdomu ar jis grasina tik Dori ar ir Alanui? O yra skirtumas? Tarkim, kad Alanas su ttuo nesusijęs ir ką? Dori čia atėjo prašyti pagalbos pas jį. Nes neturi daugiau pas ką. Juk taip yra. Argi jis pasakytų, kad mergina eitų lauk? Juk ne.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Rolandas pradėjo klausinėti. Ir tada Dori susigraudino. Ėmė tempti lūpą lyg mažas vaikas. Stengėsi laikytis, nepravirkti.
- Atsiprašau, kad išgėriau jūsų kavą, - tyliai tarė.
Atsiduso. Užsidengė rankomis veidą. Net nežinojo, nuo ko pradėti pasakoti. Tiesą pasakius, šmėstelėjo mintis, kad norėtų tiesiog užlipti laiptais į viršų, nupėdinti į Alano kambarį, į jų visų kambarį, kuriame gyveno iki kol išsikėlė iš dvaro, ir eiti miegoti. Tačiau negalėjo to padaryti. Godriko Daubos miestelyje jos laukia šeima. Ir Rabastanas... O jeigu jis sugalvos kažką padaryti jau dabar?
- Aš nežinau, - po kiek laiko pasakė. - Atsirado Vanesa, pasakė apie jį, o jis pakvietė, - ėmė kalbėti. - Aišku, nesitikėjau džiaugsmingo priėmimo, bet grasinimų taip pat nelaukiau. Pradėjo sakyt, kad pakiš kažką Alanui, kad jis patikėtų tuo, kas jam sakoma, ir tada mes išsiskirsim, taip? - labiau paklausė nei teigė. - O jei padarys kažką dar blogesnio? Jis nori, kad aš liepčiau Vanesai niekam nešnekėti, jog jis mano tėvas. Kaip aš galiu tai padaryti? Kaip, po velnių, jei Vanesa man lyg vėjas laukuos? Aš niekada nežinosiu, kada matau ją paskutinį kartą. O jis tikisi, kad ji manęs klausys...

[Rolandas Senkleris]

Dabar jau atrodė, kad Dori tikrai tuojau apsiverks. O jau to prisižiūrėjo merginai besilaukiant. Gelbėk Elija. Šaukėsi žmonos Senkleris. Kodėl ji negalėtų dabar ateiti ir su ja kalbėtis, kaip darydavo tais laikais.
Rolandas ištiesė ranką ir globėjiškai apglėbė ją per pečius.
- Koks skirtumas. - Pasakė dėl tos kavos. - Tai kas atsitiko? - Teko kurį laiką palaukti ir Rolandas nekantravo išgirsti. Buvo labai sunku išlaukti. Vanesa. Jos mama?
- Vanesa dabar pas jus taip? Bet kas tas jis? Tai tas žmogus, kurį ji įvardyjo kaip tavo tėvą tau ir Alanui grasina? koks jo vardas? - Tegul tik pabando. Jam visai nepatiko, kad tasai jis šitaip išmušė Dori iš vėžių, kad beveik virkdo ją. Ir kaip drįsta kišti čia Alaną? O ir ta Vanesa. Atsibeldžia kada nori...
- Galiu su Vanesa pasikalbėti. Bet pirma, pasakyk kas tas jis gerai?

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori krūptelėjo, kai Rolandas ją apglėbė per pečius. Nesitikėjo to. O tada ir apsiverkė. Kodėl ją nuolat glaudžia svetimi? Kažkada guodė Matthew. Taip pat dėl tėvų. Kadais pabandė guosti Dafydd, tik ji tada pamanė, kad jis kažkoks iškrypėlis. O dabar tėviško vaidmens imasi Rolandas.
Tas, kurį Alanas paauglystėje apibūdino kaip šaltą. Tas, su kuriuo vaikinas buvo gerokai susvetimėjęs. Jis dabar rūpinasi Dori. O ar ne Rabastanas turėtų ja rūpintis? Deja, to niekada nebus. Atvirkščiai. Pasirodo, savo tikro tėvo jai teks saugotis.
Ji nusiverkė įkniubusi į Rolando pažastį. Stengėsi neapsnarglioti jo rūbų, bet nebuvo tikra, ar pavyko. Paskui apsiramino ir prašneko.
- Kaip čia pasakius dėl tos Vanesos. Tai būna, tai nebūna. Nesuprantu aš jos... O jis... Taip, jis šiandien grasino. Milanas sako, kad negerai elgiausi, aš jam irgi visko šnekėjau... Žinot mane, - atsiduso. - Galit šnekėtis, bet nežinau, kiek bus naudos su ta Vanesa šnekantis...
Kažkaip Dori įsivaizdavo, jog Rolandas ir taip žino, kad ji kalba apie Rabastaną. Girtos ir streso apimtos smegenys neužfiksavo jo klausimų apie tai, kas yra tas jis, koks jo vardas, tad ji apie savo tėvo tapatybę nieko taip ir nepasakė.
Dabar tikrai labai norėjosi vandens. Ji neprašė stiklinės. Išsibūrė vandens iš savo lazdelės ir ėmė gerti apsilaistydama veidą bei drabužius.

[Rolandas Senkleris]

Ir vėl ašaros. Kad ir kas tas jis bebuvo atsiims ir už tai, kad virkdė Dori ir už tai, kad jis tai turėjo ir ištverti. Elija, ateik čia. Deja, telepatija nesiruošė veikti. Taigi teko sėdėti, jausti, kaip šlampa mantijos priekis ir jaustis labai keistai.
- Ar tu pati nori tą Vanesą matyti? - Atsargiai užklausė, kai mergina ėmė kalbėti.
- Ar atsikalbinėjai prieš tą savo tėvą? - Ir gerai. Taip jam ir reikia. Kodėl ji turėtų jam nusileisti? Kita vertus reikėjo gal ir patylėti. - Milanas? Koks Milanas? - Ar jau kalbama apie trečia šios istorijos dalyvį? Skaičiuojant su Alanu ketvirtą.
- Žinok tikrai galiu su ja pakalbėti. - Merginai ėmus taškytis tuo vandeniu iškerėjo stiklinę ir pripylė vandens iš lazdelės.
- Imk. Nedaryk taip geriau. Ir prašau pasakyti man savo tėvo vardą.