[Dori Mendel]

Ir jie atvyko į dvarą. Iš pradžių Dori pajuto viduje ramybę, tačiau pagalvojus apie tai, jog jie su Alanu - ne pora, net nebe draugai ir kad vaikinas nieko nežino, ramybė akimirksniu peraugo į baimingą jausmą.
Atrodė, kad dar vakar mergina čia lankėsi, viskas buvo taip pažįstama. Trūko tik jo, Alano. Tačiau jis buvo Hogvartse. Ten, kur ir Roberta. O jei jie vis dėlto kartu? Ką Alanas pasakys sužinojęs, jog Dori lankėsi jo namuose? Dar blogiau - ką pasakys sužinojęs, jog vasarą jam gims du vaikai?
Elija ėmė klausinėti, ko Dori norėtų, bet ji tik papurtė galvą. Pradėjo taip traukti prie žemės. Elija užsiminė apie aštuoniolikmetės kambarį, net šiurpuliukai perėjo per kūną pagalvojus, jog tą kambarį ji pavadino Dori kambariu. Bet ten eiti Dori nenorėjo, ne.
Ji nežinojo, ar galima, tačiau patraukė į Alano kambarį. Pravėrusi duris įkvėpė pažįstamo kvapo. Apsidairė. Kambarys atrodė per daug tvarkingas ir tuščias. Tačiau ant stalo vis tik buvo pieštukų, dažų. Puikavosi ir nebaigtas piešinys ir Dori norėjo nueiti pasižiūrėti, kas jame nupiešta, bet jos dėmesį atkreipė vaizdas lentynoje. Ten buvo rašiūnai. Abu.
Skausmas tiesiog pervėrė širdį ir akimirksniu akys prisikaupė ašarų. Nežinodama kur dėtis Dori atsigulė į Alano lovą ir susisuko į kamuoliuką. Verkė.

[Rolandas Senkleris]

Dori išėjo. Ir kad ir kaip Rolandas norėjo pasikalbėti tai teko atidėti.
- Ką tu manai apie visa tai? - Paklausė Elijos.
- Kad labai gerai, jog ją sutikome. Beje tavo žodžiai. Ar tu rimtai taip manai?
- Ką manau? - Pasitikslino.
- Ar tikrai manai, kad turėjome išties pasirūpinti Dori. Ar tu taip sakei, nes norėjai išeiti iš tos gatvės?
- Norėjau visko. Bet taip, aš tikrai manau, kad yra taip, kaip sakiau toje gatvėje.
- Rolandai, mes turime tiek padaryti. Aš kartais galvoju kodėl nutolome nuo savo svajonių jaunystėje?
- Nežinau Elija. Taip išėjo.
- Kartais galvoju kada nutiko taip, kad nutolome nuo vienas kito ir nuo savo vaikų. - Jis atsiduso. Jau per akis buvo visų šitų pokalbių.
- Bet gal dar galime viską susigražinti ar ne Rolandai?
- Taip. Galbūt. - Paskui jis išėjo į sodą. Nukeliavo į tolimiausią vietą. Sėdėjo ten ir galvojo kas bus, jei viskas yra taip kaip galvoja. Paskui galvojo apie tai kaip nutiko, kad jiedu su Elija paleido savo svajones į orą. Juk susituokė tai ne todėl, kad to kažkam reikėjo. Jie susituokė, nes taip norėjo. Ir džiaugėsi tuo, kad susilaukė pirmagimio sūnaus. Bet paskui... Ar juos paveikė greitai kylanti karjera? Kaip po galais nutiko, kad jis visiškai paniro į tą šeimos garbės reikąlą? Ir pradėjo sutarti su Augustinu. Ir paliko Amyrą, kuris visada jį labai mylėjo ir rūpinosi. Juk Rolandas buvo gerokai jaunesnis už savo brolius.
Ilgai prabuvo vienumoje savose mintyse. Kol pasidarė šalta. Jis sugrįžo vidun. Norėjo užlipti į Alano kambarį dabar pat. Tai ten ir patraukė. Atidaręs duris pastebėjo, kad kambarys nėra tuščias.
Jau seniai Alano čia nebuvo. Jis per atostogas išlėkdavo pas Aurį. O tas piešinys, kuris gulėjo nepabaigtas ant stalo. Jie jį čia paliko nes taip bent atrodė, kad jis kada grįš. Kad kambarys nėra negyvenamas ir tuščias.
- Atsiprašau. Ar tave pažadinau? - Paklausė Dori. Nužvelgė kambario sienas. Kodėl seniau taip niršo, kad jos išpaišytos? Tie piešiniai dabar atrodė kaip koks dienoraštis. Kuris rodė kaip Alanas tobulėjo laikui bėgant.

[Dori Mendel]

Dori nežinojo, kiek laiko miegojo. Tačiau matė, jog už lango jau vakaras. Ramiai gulėjo Alano lovoje ir tikriausiai pirmą kartą po išsiskyrimo su vaikinu jautė ramybę. Kiek tereikėjo - tik atsidurti jo kambaryje. Tai buvo tarsi deguonis, kurio Mendel pastaruoju metu taip trūko.
Aštuoniolikmetė žinojo, jog viskas yra prieš akis. Baisiausia buvo tai, kad nenutuokė, kaip viskas pasisuks. Nenutuokė, kaip į viską reaguos Alanas. Tačiau dabar taip nesinorėjo apie tai galvoti. Geriau būtų sustoti laike čia, grifo kambaryje. O jeigu jis dabar bučiuoja Robertą?
Merginai būdavo sunku išsimiegoti. Ypač pas tą pakvaišusią senę. O čia ji pagaliau gerai ir kietai išsimiegojo. Jautėsi žvalesnė. Tačiau ir toliau suknistai atrodė. Paakiai vis tiek buvo pajuodę. Oda išblyškusi kaip popierius.
Jai begulint į kambarį užėjo Alano tėtis.
- Ne, jau pabudau, - atsakė Dori ir atsisėdo.

[Rolandas Senkleris]

Kažkodėl dabar prisiminė kokią ją sutiko pirmą dieną. Mergaičiukę su dar nenublukusiais žaliai nudažytais plaukais. Dažai jau buvo gerokai apiblukę ir matėsi tikroji plaukų spalva. Dar tas auskaras antakyje. Makiažas. O dabar ji atrodė pavargusi. Ir jis vis dar negalėjo patikėti, kad greitai taps motina.
- Alano čia jau labai seniai nėra. Per atostogas jis negrįžtą namo. - Kažkodėl prašneko visai ne apie tai, apie ką norėjo paklausti. Balsas skambėjo liūdnai.
- Ar galim pasikalbėti? Nenoriu tavęs versti kalbėtis. Jei nenori kalbėtis, tai dabar ir nereikia. Bet aš norėčiau suprasti kas tarp jūsų atsitiko. Kodėl susipykote? Toje gatvėje kur susitikom mačiau kaip tau dėl to liūdna. Ir Alanui blogai ir tau. Tai kodėl tada tiesiog nesusirašote laiškais? Kai paklausiau Alano kas yra jis nieko man neatsakė. Pasakė tik, kad tai jo gyvenimas ir kad man netūrėtų rūpėti.

[Dori Mendel]

- Kur jis būna per atostogas? - paklausė.
Mintyse ir vėl iškilo Roberta. Mendel net neįsivaizdavo, kur ji gyvena, bet nutuokė, kad jos šeima graži ir darni. Ir tikriausiai ten Alanas jaučiasi puikiai.
- Kodėl manęs to klausiate? Koks skirtumas, dėl ko susipykom? - Dori susiraukė. - Iš kur žinote, jog Alanui blogai, jeigu jis čia negrįžta?
Mergina nesuprato priežasties, dėl kurios Rolandas domėjosi išsiskyrimu. Bet vyrui to paklausus tamsiaplaukės akys priplūdo ašarų, nes ji eilinį kartą pagalvojo, kokia yra bloga. Aišku, ašarų Dori sulaikyti nepavyko ir ji vėl ėmė verkti.
- Nes aš esu blogas žmogus, Rolandai, - sužaibavusi akimis į tolį, vis dar verkdama, ji prašneko su Alano tėčiu kaip su sau lygiu. - Aš esu blogas žmogus ir turėjau atsitraukti nuo Alano, nes jį myliu. Jis vertas geresnės nei aš. Tokios, kuri jį vertins, mėgs gyvūnus, kuriai, kaip ir jam, rūpės kiti žmonės. Man nerūpi, supranti? Jeigu man kas nors užstoja kelią, aš be gailesčio jį nustumsiu. Nors, tiesą pasakius, nereikia nei kelio užstoti. Užtenka eiti tuo pačiu keliu, net ir kitais reikalais. Kiek kartų aš skriaudžiau kitus, o Alanas juos gynė. Mane tai užknisa! Bet jeigu ne jis, aš būčiau beširdė. Aš ir esu beširdė, tik Alanas man padėdavo elgtis ramiau, tik dėl jo aš elgiausi ramiau. Dabar viskas šiek tiek kitaip, - Dori pakilo nuo lovos. Nustojo verkti. - Dabar aš jau mažiau noriu puikuotis savo galiomis, parodyti kitiems, jog esu stipresnė. Bet kas iš to? Aš vis tiek esu bloga. O gal dabar tiesiog neturiu laiko blogiems dalykams, nes reikia išlaikyti save. Ir tuoj reiks išlaikyti tuos du snarglius. Ir jeigu nebūčiau jam prišnekėjusi baisių dalykų, gal ir būtų kažkokios vilties. O dabar ne. Nes jeigu net jis man atleistų. O jis atleistų. Aš žinau tai, - prisiminė rudenį. Kiauliasodį. Širdis suvirpėjo. - Aš niekada neatleisiu sau.
Dori priėjo prie Alano stalo ir pažiūrėjo ir nebaigtą piešinį. Pamatė jame uždraustojo miško fragmentus. Tada visai netikėtai ji trenkė kumščiu į stalą ir atsisuko į Rolandą.
- Ar tu nenori, kad tavo sūnus turėtų normalią merginą?! Normalią žmoną? Normalią šeimą? - sušuko ji. - Kodėl jūs jam linkite tokios kaip aš? Jeigu tu žinotum, ką aš jam tada pasakiau... Po galais, išmestum mane dabar pat iš dvaro! Aš jam šaukiau, kad jis yra skystas! Pasakiau, kad yra pastumdėlis, šventuolis. Patenkintas? Dabar žinai! Buvau suknista kvailė! - ji ir vėl ėmė verkti. - Kaip mergina gali skųstis, jog jos vaikinas yra per geras?! Jūs net neįsivaizduojate, kokį gerą žmogų užauginote. Neįsivaizduotojate, o aš...
Ji nutilo, nes vienas iš dvynių stipriai spyrė į pilvą. Susiėmusi už jo aštuoniolikmetė grįžo ant lovos ir toliau verkė. Laukė, kol Rolandas jau lieps nešdintis.

[Rolandas Senkleris]

- Jis gyvena Aurio bute. Buvo toks etapas... - Sudaryti sandorį su Simonu ir Grėte nebuvo sunku. Nors tą kartą jie nusprendė pasmerkti Aurį pražūčiai. Bet tada jam nerūpėjo. Tik paskui. Puikus tai buvo planas išmesti jį iš dvaro, palikti be nieko. Grėtė ir Simonas manė, kad tada jau Auris tikrai sugrįš pas juos. Bet taip nebuvo. Mat sūnėnas pasirodė esantis labai užsispyręs. O ir Elija pakėlė tokį gaisrą, kad jų santuoka dar sykelį ėmė ir susvyravo. Ir tą dieną jis apsisprendė nebevykdyti to plano ir pagelbėti Amyro sūnui.
- Žodžiu buvo toks etapas, kai Auris išsikraustė kitur. Tebegyvena ten ir dabar per atostogas. Ir Alanas ten vyksta. Šiais metais. O iš kur žinau, kad jam blogai? Auris mums rašo laiškus žinoma. Iš kur daugiau galiu žinoti? Jis nesimoko, praleidinėja pamokas, pykstasi su Auriu, Ir pastoviai pliekiasi su kažkokiu Eriku Briusteriu. Nežinau kas jis per vienas. Bet jie nesutaria. Ir šiaip Auris sako, kad Alanas pasidarė uždaras. - Kai paskui Dori pasakė tai, ką pasakė Rolandas pagalvojo, kad gal viso to nereikėjo jai aiškinti.
- O kaip galiu neklausti? Kai susipykote viskas pasikeitė. Ir tavo gyvenime ir jo. - Jai pravirkus pasijuto labai nejaukiai. Nenorėjo privesti Dori prie ašarų.
- Oi, tu dar nežinai kas yra tikrai blogi žmonės... - Balsas buvo kupinas kartėlio, liūdesio ir dar kažkokio jausmo, kurio dabar nemokėjo apibudinti.
- Nors ne. Klystu. Žinai. - Prisiminė jos gyvenimą ir pagalvojo, kad Dori gyvenime per ne lyg daug blogų žmonių.
- Ir visgi... Tai kodėl tau rūpi visa tai? Kodėl dabar dėl visko, ką čia pasakei lieji ašaras? Jei esi jau tokia sugedusi tai spjauk į viską. Koks tau skirtumas? Būtum tokia, kaip čia save pateiki, tai darytum kitaip. Sakai, kad palieki Alaną nes nenori jam gadinti gyvenimo? O koks tau skirtumas, jei jau esi toks siaubingas žmogus? Palikti mylimą žmogų sudėtinga bent man taip atrodo. Bet tu susigalvojai, kad jam taip bus geriau ir nutarei, kad geriausia jums bus nesusitikti. Tai labai jau nesavanaudiška. Nekalbant apie visus šiuos dvasinius dalykus tai atsisakei ir materialių sau naudingų dalykų. Būtum sau ramiai galėjusi gyventi tame bute, kurio raktus turėjai. Būtum galėjusi sau smagiai gyventi ir nesukti galvos. Bet taip nėra ar ne? Štai tarkim aš labai daug metų gyvenau ir nesukau galvos dėl žmonių. Ir aš tikrai taip dariau. Žinok man tikrai nerūpėjo nei girtuoklis brolelis, kuris dar būdamas sveiko proto suteikė mano vaikystei labai daug džiaugsmo. Nei Auris, kuris per savo neilgą gyvenimėlį perėjo tikrą pragarą. O aš žinojau kas dedasi jo gyvenime ir labai laisvai numojau į visa tai ranka. Nerūpėjo nei mano paties vaikai. Aš norėjau, kad būtų taip, kaip noriu. Bet nebuvo. Tada galvojau taip. Alanas mane nuvylė. Nebeskyriau jam laiko. JO seseriai irgi ne. Mačiau tik darbą, savo galimybes turtėti ir suktis tarp įtakingų žmonių. Mudu su žmona taip ir gyvenom. Ji irgi sugebėjo užsimerkti ir nieko nematyti. Ir vieną dieną netekome dukters. - Čia jis trumpam nutilo. Bet paskui tęsė toliau. - O aš jos beveik ir nepažinojau. Tada pradėjo slysti ir Elija. Aš pasistengiau dar labiau nutolinti nuo savęs Alaną. Ir vieną dieną. Kai dukterį palaidojau. Elija gulėjo ligoninėje, o Alanas buvo mokykloje pasijutau visai vienas šitame dvare. Vienas brolis kažkur kraustosi iš proto. O su kitu mudu niekada nesutarėme. Nieko nebėra. Ką užgyvenau? Nieko. Na taip pinigai, pažintys. O daugiau kas? Va čia tau pavyzdys išties savanaudišką gyvenimą gyvenančio žmogaus. Bandau kažką pradėti iš naujo. Bet sakyčiau einasi sunkiai. - Rolandas norėjo, kad Dori suprastų jog labai perdeda šitaip save smerkdama.
Ji priėjo prie stalo. Ant kurio gulėjo piešinys paliktas tam, kad kambarys neatrodytų negyvenamas. Tada kalbėjo toliau. O Rolandas krūptelėjo dėl to, ką Dori pasakė. Nes prisiminė kokių dalykų pats yra prišnekėjęs Alanui dar tada, kai jis buvo jaunesnis.
- Aš jau tau pasakiau ką apie tave galvoju. Dori, tą sykį kalbėjo tavo emocijos. Taip judu skirtingų charakterių, temperamentų. Bet dėl to nesi blogas žmogus. Žinoma, kad norėčiau, kad Alanas turėtų normalią šeimą. Bet man atrodo, kad tu labai smarkiai pervertini šitą jūsų konfliktą. Aš nesakau, kad judu visą gyvenimą nugyvensite kartu. Aš nežinau ar sutarsite bent kaip draugai. Bet man atrodo, kad jums reikia ir turite apie ką pasikalbėti. - Pats pamanė dar, kad neįdėjo  jokio indėlio į tai koks Alanas yra. Vienintelis dalykas kurį daug sykių padarė nebent tas, kad privertė sūnų daug kartų nusiminti.
- Kas? Ar viskas gerai? - Sunerimo kai Dori susiėmusi už pilvo grįžo ant lovos.

[Dori Mendel]

Dori atsiduso. Atsidusimas pranešė apie nusiraminimą. Tarsi akmuo nuo širdies nusirito sužinojus, jog Alanas atostogas leidžia pas Aurį, o ne pas Robertą. Ji nustojo verkti. Stebėjosi Senklerio reakcija, kad jis neėmė smerkti Dori.
- Erikas yra tikras asilas, - pasakė. - Su mielu noru jam įkrėsčiau į kailį.
Dori mąstė klausydamasi Rolando žodžių. Tiesiog žinojo, jog juose yra tiesos. Juk jeigu Dori iš tikrųjų būtų tokia bloga, jai niekas nerūpėtų. Tačiau ji nesijaučia gera. Kai kurie jos poelgiai tiesiog siaubingi. Ir požiūris į viską... Aš juk savanaudė, pagalvojo mintyse.
- Man Alanas yra svarbus, - pasakė mergina. - Aš noriu, kad jis būtų laimingas. Kad ir kaip bebūtų, aš nesu jo verta, - laikėsi savo nuomonės. - O jums puikiai einasi. Niekada nemaniau, jog galėsime taip pasikalbėti, - vos vos šyptelėjo. - Visi daro klaidų. Bet... bet aš viską sugadinau, - pasakė manydama, jog jos klaidos neištaisomos. - O kas privertė jus pradėti keistis? - paklausė. - Tas jausmas, kai likote vienas šitame dvare? Ar dabar gailitės? Kai kurių savo poelgių? Ar sunku gyventi?
Kurį laiką Mendel tylėjo.
- Bet jeigu mes pasikalbėsime... - Dori balsas suvirpėjo. - Jeigu aš ir Alanas pasikalbėsime, jis tikriausiai labai supyks. Supyks, kad jam nepasakiau. Juk supyks, ar ne? Kas nesupyktų... Viskas gerai. Tie vaikai spardosi. Kažkokie nenormalūs. Turbūt žais ne kvidičą, o futbolą.

[Rolandas Senkleris]

Bent jau ašaros aprimo. Dėkui Merlinui. Rolandas galvojo ar gerai, kad jie čia dabar kapstosi šiose temose. Jam būtų labiau patikę, jei su Dori šnekėtųsi Elija.
- Ar jį pažįsti? Kas tarp jų yra? Iš kokio jis koledžo? Gal pažinojai tokį Milaną Lestreindžą? Auris rašė, kad Alanas su juo laksto iš pamokų ir panašiai. Mačiau kelis kartus aš tuos Lestreindžus. Tai yra jo tėvus. Ir patį berniuką mačiau. Bet tada jam buvo aštuoneri. O dabar juk septyniolika. Man regis septyniolika. Jei jį pažinojai. Jūs juk iš vieno koledžo. Gal tu žinai kas jis per vienas? Man nepatinka šita draugija. Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet man nepatinka... - Štai tau puikus informacijos šaltinis apie paslaptingą sūnaus gyvenimą. Jei viskas būtų buvę kitaip man nereikėtų dabar klausinėti. Niūriai mąstė. Nežinau nei kas ta Roberta, nei kas tas Briusteris. Nieko nežinau.
- Nėra auksinių žmonių. Nėra tobulų žmonių. Esi kas esi ir viskas. Kas čia per nesąmonės verta ar neverta... Jei bendravote tiek metų, tai gal ne bereikalo? - Čia jau buvo ne visai jo minčių arsenalas. Pats buvo pratęs žmones skirstyti į žiobarus ir burtininkus. Žiobarai jo nedomino. Iki šiol. Burtininkus irgi buvo pratęs persijoti pagal kilmę. Bet Dori aišku kalbėjo visai apie ką kitą. Jam verti bendravimo buvo žmonės atitinkantis standartus.
- O ne. Man nesiseka puikiai. - Aš būčiau jau šiandien praėjęs pro tave Dori. Praėjęs ir apsimetęs, kad nepažįstu. bet dabar jau jam atrodė, kad visgi gerai, jog Elija neleido jam šito padaryti.
- O taip. Būtų gerai, jeigu šitas pokalbis turėtų kažkokios vertės. Kas tau įkalė į galvą tokkį siaubingą savęs kaltinimą? - Jis visada manė, kad Mendel savimi pasitiki ir save vertina. O čia pasirodo buvo kupina kažkokio kaltės jausmo.
- Taip. Būdamas vienas supratau, kad neužgyvenau net draugų, kuriems norėčiau papasakoti kaip jaučiuosi. Aš turiu daug partnerių, pažįstamų. Bet ne draugų. Tai žinoma irgi mano pastangų vaisiai. Man niekada nerūpėjo draugystės. Man rūpėjo ar žmonės man naudingi ar ne. Taigi tą vakarą, kai likau vienas pagalvojau, kad net broliui nei už ką nepasakočiau apie tai, kaip tada jaučiausi. Supratau labai aiškiai, kad aš nieko neturiu ir kad viskas krenta iš rankų. Ar gailiuosi? Kartais. O kartais nesigailiu nieko. Kartais sakykim taip. Atkrentu į savo pirminį mąstymą. Ar man sunku gyventi? Kai užsigalvoju apie viską tada pasidaro labai sunku. - Ar tikrai reikėjo viską dėstyti? Galvojo. Gal. Gal taip bus geriau.
Jis atsipalaidavo kai paaiškėjo, kad nieko tokio nenutiko. Bet tuo pat metu susikaupė pagaliau paklausti.
- Supyks? Dori, ar jūs buvote susitikę? Turiu galvoj po to konflikto? Ko jam nepasakei? Ar dėl vaikų? Ar tie vaikai jo? - Geriausia atrodė klausti tiesiai šviesiai. Paklausęs ėmė melstis, kad tik atsakymas būtų neigiamas.

[Dori Mendel]

- Na, Erikas pradėjo prie Alano kabinėtis po to, kai...
Dori užtilo. Ji prisiminė tas kvidičo rungtynes, kuomet ji ir grifas bučiavosi ore ant šluotų. Net virpuliukai perėjo per kūną prisiminus tą akimirką. Tačiau vėliau Alanui buvo sunku. Jis nakvodavo kambaryje iki pareikalavimo. Tačiau jis nenorėtų, kad šituos dalykus žinotų jo tėvas, pasakė sau mintyse.
- Atsiprašau, - prabilo. - Tiesiog aš negaliu to pasakoti. Nes Alanas to nenorėtų. Nieko baisaus ten nebuvo. Paprasčiausiai paaugliškos nesąmonės. O Alanas turbūt tik dabar ėmė jam atsikirsti... - mintyse pasirodė vanagas, kalbantis Milano balsu apie Eriką. Tik kad tą kartą ji nepalvojo, jog tai Milanas. Jai nebuvo svarbu, kas tas Alano draugas. Bet dabar susiejo, jog tai bus tas pats asmuo. - Žinau Milaną. Keista, kad jie su Alanu susidraugavę. Bet neteko su juo daug bendrauti. Žinau labiau tik iš matymo. Ir šiaip, dėl jo pavardės. Kartais sklisdavo kalbos. Bet, žinot. Juk tai Klastūnynas. Nieko blogo būti Lestreindžu. Geriau nei purvakrauju.
O toliau kalbant grifo tėvui į galvą įstrigo vienas sakinys. Kad jeigu Dori ir Alanas bendravo tiek metų, tai gal ne be reikalo.
Mergina visuomet matė tam tikrų panašumų tarp savęs ir Rolando. Tačiau kalbėdamasi su juo ėmė manyti, jog vis dėlto jiedu yra labai skirtingi. Vyras šnekėjo apie tai, jog neturi draugų. O štai Dori draugų turėjo, bent jau anksčiau, visai nemažai. Ir draugai visada jai būdavo svarbūs. Dabar pati nuo visų atsiribojo.
- Turite draugų, - pasakė. - Žinau, kad bendraujate su Gruodės tėvais. Ir, nepykite, tačiau labai tuo stebiuosi, - vos vos šyptelėjo.
O tada nuotaika ir vėl subjuro. Mendel neregėtai susiraukė. Šiaip jau ji žinojo, kad Alano tėvai neturėtų pagalvoti, jog Dori laukiasi būtent nuo jų sūnaus, nes juk jie išsiskyrę. Alanas Hogvartse, Dori kažkur Londone. Tačiau Rolando klausimas, ar vaikai yra Alano, aštuoniolikmetę neregėtai įžeidė. Jos akys vėl priplūdo ašarų, tik šį kartą ašaros buvo pykčio. Ji sučiaupė lūpas ir ėmė mindžikuoti po kambarį.
- Aišku, kad jie Alano! - galiausiai suriko. - Kieno gi dar galėtų būti?! Kuo jūs mane laikote?!
Mergina net pagalvoti negalėjo apie santykius su kokiu nors kitu vaikinu. O juk tiek tą kartą kieme pasakė, kad susiras geresnį... Širdyje vėl pasijuto kaltė.

[Rolandas Senkleris]

Ne. Visgi informacijos šaltinis pasirodė gerokai nusekęs. O gal reiktų sakyti užšalęs. Jis atsiduso. Tai Rolandą siutino. Ta prakeikta nežinomybė. Ko Alanas nenorėtų, kad sužinočiau? Kas ten buvo? Ar jį skriaudžia? Tai pasirodė keista. Kad ir koks jo sūnus buvo naivuolis. Kažin ar tai tinkamiausias žodis, bet dabar geresnio apibudinimo nesumąstė. Neįsivaizdavo, kad kas nors galėtų iš jo dėl kažko šaipytis ar daryti ką nors, kas jam nepatiktų ir už tai negauti atkirčio iš Alano. Na, bent jau dabar kiek suprato Ten vyksta tikras karas. Bet kodėl?
- O seniau ką nieko nedarydavo? - Tos temos neketino taip palikti. Na gerai. Jei ką Rolandui teks kreiptis į kitą kiek gilesnį šaltinį, tai yra Aurį. Turės jį išklausinėti. Šitas bent atsakinėdavo į klausimus. Nors žinoma negailėdamas pastabų apie tai, kad tai jis Alano tėvas ir kad jis pats turėtų žinoti kaip kas yra. Tai jį siutino. Apie tą Lestreindžų vaikį irgi nieko nesužinojo.
- Tas pasibaigs vos išėjus iš mokyklos. Lestreindžai Londone nemėgstami. Man atrodo tau nereikia aiškinti kodėl. Jei mokeisi magijos istorijos turėtum žinoti. Ir tam Milanui bus nelengva prasimušti. - Taigi būti purvakrauju kur kas geriau. Bent jau paprasčiau tai tikrai. Pamanė.
- Mus tiesiog susiejo tam tikros aplinkybės. - Pasakė. Dabar nenorėjo pasakoti kas ištiko Gruodės tėvus. Kažin ar tai buvo tinkama proga. Dori ir pati atrodė ištikta didelės avarijos.
Taigi atėjo lemiama akimirka. Ji įsiuto. Tikrai supyko. O tai ką, nejau aš negaliu žinoti? Turiu gi žinoti. Ir kai Dori patvirtino tai, ką jis ir taip jau beveik suprato susiraukė neprasčiau už ją pačią. Kokia dar tėvystė? Galvojo. Norėjo tuojau pat išsikviesti sūnu ir su juo griežtai pasikalbėti. Bet kas iš to? Šaukštai jau po pietų. Bet ar tikrai? Prisiminė, kad yra eliksyrų, kurie skatina persileidimus. Reikia kelių lašų ir tie vaikai gims anksčiau. Bus žuvę. Argi Dori jų labai reikia? Neatrodo, kad reikėtų. Jai reikia baigti mokslus ir prasigyventi. O ne auginti vaikus. Apie tai žinotume tik mudu. Nesakytume nei Elijai, nei Alanui, nei kam kitam. Arba ne. Žinočiau tik aš. Jei įlašinčiau to eliksyro jai į maistą ar gėrimą. Dori nežinotų kas ištiko jos vaikus ir juk tada galėtų sau gyventi be sąžinės graužimo. Neliks vaikų, neliks problemos. Nebus ir kalbų iš giminių apie tokią gėdą. Nesantuokinius vaikus. Kažkodėl nepagalvojo apie tai, kad skatino Dori pasikalbėti su Alanu ir susitaikyti. Tai koks skirtumas tie vaikai jo ar ne? Jeigu jie tikrai susitaikytų ir gyventų kartu, tai jis vis tiek juos augintų kaip savus. Bet apie tai Senkleris dabar negalvojo. Mintyse regėjo tik eliksyrą ir galimybę tyliai atsikratyti nereikalingais vaikais.
- Nešūkauk, čia tik paprastas klausimas. - Kalbėjo užsigalvojęs apie tą juodą planą.
- O ar tu... - Norėjo paklausti ar ji nori. Ar tikrai nori juos auginti. Bet taip ir nepaklausė. Jeigu Alanas sužinotų apie tai, ką jis padarytų. Jei padarytų. Tai sūnaus tikrai, tikrai netektų. Tą žinojo šimtu procentų. Netektų ir žmonos ir sūnaus. Jei kada nors tikrai išaiškėtų, kad jis pasistengė pražudyti tuos vaikus. Net jeigu jie žinotų, kad jis apie tai galvojo... O ir Dori. Jis gi net neklaustų nori ji to ar ne. Bet taip juk būtų visiems geriau. Bandė save apginti.
- Tada jums tikrai reikia pasikalbėti. Jau ne vien dėl savęs, bet ir dėl dvynių. - Pasakė prieš savo valią. Taip atsisakydamas to sumanymo.

[Dori Mendel]

- Nesakysiu! - sušuko. - Jeigu esu čia tik todėl, kad iškamantinėtumėt apie Alaną, tai verčiau klauskit Robertos, nes paskutinį kartą jūsų sūnų mačiau lapkritį! Man nusispjaut, kas bus Milanui, - atsainiai tarė. Šią akimirką nuotaika buvo bjauri.
Ir dabar Dori sėdėjo ant lovos sukryžiavusi rankas. Rolandas buvo susimąstęs. Norėjo kažko paklausti, bet klausimo neužbaigė. Galiausiai pasakė, jog jai ir Alanui reikia pasikalbėti. Ir čia Mendel nuotaika pasikeitė. Pyktis kažkur dingo, visą vidų užliejo ilgesys ir jaudulys.
- Kas dabar bus? - šį kartą prabilo švelniai. - Kaip aš ir Alanas susitiksime? Kaip manote, jis supyks? Juk jis supyks, kad aš jam nieko nepasakiau, ar ne?
Dori ėmė galvoti apie tai, kad Alanas galbūt dabar pasikeitęs. Kad galbūt jis visiškai nenorės dvynių ir jam tai nerūpės. Ar galėtų taip būti? Mergina manė, jog ne. Bet jeigu? Juk jis bandė vaidinti kietą. Galbūt vaikinas tikrai pasikeitė. O kas, jei jis savo draugeliams papasakojo apie tą lapkričio dieną? Kaip apie nuotykį? Dori pasidarė negera. Ji ir taip buvo išblyškusi, bet dabar išblyško dar labiau.
- Ko norėjote paklausti? - ir vėl prašneko. - O ar aš ką? Ar aš nemeluoju? - akys piktai sužibo. - Ar nemeluoju, kad vaikai Alano? Juk jūs nenorite, ar ne? Jūs nenorite, kad gimtų šitie vaikai. Kam jų reikia? Kam, po velnių, reikia tų suknistų vaikų! - suspigo.
Dori nuotaikos keitėsi tiesiog sekundėmis. Dabar ji vaikštinėjo po kambarį. Įspyrė į stalo koją.
- Jų niekam nereikia! Aš jų nenoriu! - ji sukniubo prie to paties stalo ir ėmė raudoti.

[Rolandas Senkleris]

- Gerai, Gerai, tik jau nurimk. - Pati turės vaikų ir suprast tada kaip nervina nežinomybė. Tik kad tai nutiks taip greitai. Kad vaikai gims taip greitai nenorėjo galvoti.
- Pirma, tu pailsėsi kurį laiką. Prašau pasakyk man savo adresą, paimsiu tavo daiktus. O paskui pakalbėsit. Dori, nežinau kas bus, nes Alano nemačiau kiaurus metus. Beveik metus. Tu jį pažįsti geriau už mane. - Pasidarė baisiai liūdna tai ištarus. Ir kai ji vėl ėmė siautėti tiesiog neturėjo energijos su ja tvarkytis. Ne, kad meluoja nemanė. Visų pirma, tai juk baisiai paprasta išsiaiškinti.
- Nesvarbu ko norėjau paklausti. - Tepasakė ir tada ačiū Merlinui atsidarė durys ir įėjo Elija.
- Kas čia dedasi?
- Elija, sveikinu, būsi senelė. Kaip tau naujiena?
- Rolandai...
- Einu į miestą. Gal dar užsuksiu į darbą. Ir dar užeisiu pas Džesika, kad sudarytų valgiaraštį. Dori reikia vitaminų. Viskas, einu.
- Rolandai, - Bet jis nelaukė jos klausimų. Išėjo iš kambario ir paliko jas dviese. Verkiančią Dori ir apstulbusią žmoną.
Lipant laiptais žemyn ausyse skambėjo jos žodžiai. Ji nenori tų vaikų. Tai gal visgi... Ji paskui gailėtųsi. O jei ne? Jei gailėsis jiems gimus? Juk tai paprasta ar ne? Labai gaila, bet taip būtų geriau. Jie tavo anūkai, apie ką tu išvis mąstai? Lydimas prieštaringų minčių susirado virėją ir trumpam su ja pakalbėjęs išmovė iš namų.

[Dori Mendel]

Dori nesipriešino ir pasakė adresą, kuriuo šiuo metu gyvena.
- Tik neišsigąskit, ta senė klaikiai nenormali, - įspėjo.
Kai į kambarį įžengė Elija, mergina stengėsi apsiraminti. Galiausiai grįžo ant lovos. Rolandas prieš tai pranešė jai žinią, o tuomet Dori norėjo skradžiai žemę prasmegti. Ji taip ir nepamiršo, jog Alano mama nebuvo patenkinta tą kartą, kai Dori ir jos sūnus užmigo kartu. O ką ji turėtų galvoti dabar?
Vyrui išėjus Dori ir Alano mama kalbėjosi. Tamsiaplaukė net nenutuokė, ką moteris galvoja, tačiau ji palaikė aštuoniolikmetę ir stengėsi ją nuraminti. Sakė, kad viskas bus gerai. Nors Dori visai neatrodė, jog viskas bus gerai, tačiau ji tiesiog pritarė. Dabar nutarė su viskuo sutikti ir niekam nesipriešinti.
Taip dvare praėjo geros pora savaičių, kurių metu mergina gyveno Alano kambaryje. Ir išaušo ta diena, kuomet ji eis susitikti su vaikinu Kiauliasodžio parke. Tą dieną Dori išėjo iš dvaro besidaužančia širdimi.

[Graham Murphy]

Vizitai pacientų namuose buvo tai, ko Graham niekada nemėgo ir nepraktikavo. Darbo pradžioje, dar Airijoje, kelis kartus bandė, tačiau supratęs, kad taip dirbti nesiseka, tokią praktiką metė. Kartais pasitaikydavo pacientų, kurie to norėdavo, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Nežinia, ar tai buvo pacientės užsispyrimas, ar Graham nuotaika, bet jis sutiko atvykti į namus. Netgi dvarą.
Nežinodamas, kokio tipo pacientė jo laukia, psichologas gerokai jaudinosi. Atrodė, kad dvare gali būti išponėjusi mergaičiukė, kuriai tokių paslaugų prisireikė dėl kokio nors menkniekio. Žinoma, šiuolaikinis dvaras turbūt nereiškė to, ką tai reiškė prieš šimtą ar daugiau metų, bet ką čia gali žinoti.
Įleido jį kiek vyresnė moteris, tačiau ji nebuvo pacientė. Tai, su kuria Graham atvyko pasišnekėti, turėjo būti kiek? Devyniolika? Aštuoniolika? Kiek suprato, Hogvartsą ji jau baigė, be to, mokslo metai vis dar tęsėsi. Ką gi, labai jauna suaugusioji.
Padėkojęs iki kambario atlydėjusiai moteriai psichologas pasibeldė į duris ir kiek padvejojęs jas atidarė.

[Dori Mendel]

Dori gulėjo susisukusi į kamuoliuką ant Alano lovos. Laukė kažkokio suknisto psichologo. Su kuriuo tikrai nenorėjo kalbėtis. Iš tiesų net nenutuokė, jog egzistuoja burtininkų psichologai.
Elija ir Rolandas buvo atkaklūs ir vis tiek pasakė, kad šiandien tas diedas ateis į namus. O jeigu jis palaikys merginą psichine ir prirašys slopinančių vaistų? Tada tamsiaplaukė taps zombiu.
Mendel išgirdo beldimą į duris. Jos prasivėrė. Pro ant veido užkritusius plaukus akies krašteliu nėštukė pažiūrėjo į atėjūną. Labai nustebo. Tai nebuvo praplikęs ir pražilęs pilvotas dėdulė, kokį Dori įsivaizdavo. Aštuoniolikmetė matė pakankamai jauną, apie trisdešimties metų vyruką, aukštą ir išvaizdų. Aš tikrai jam nieko nepasakosiu! Man gėda!
Ji atsisėdo ant lovos ir piktu žvilgsniu perliejo specialistą.