0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #75 Prieš 1 metus »
Dori išsišiepė iki ausų. Jis vos nepasakė, kad aš jam patinku, pamanė mintyse ir bandė slėpti kikenimą.
Toliau vakaras praėjo ramiai ir gražiai. Gruodė, matė mergina, leido laiką su ta kita mergaite. Žinoma, Mendel džiaugėsi turėdama galimybę būti su Alanu dviese, tačiau akimirką pagalvojo, ar Gruodė nesijaus atstumta. Bet neturėtų, mąstė tamsiaplaukė. Juk jai smagu. Tiesa, vėliau, paauglė atkreipė dėmesį, Gruodė tiesiog skaitė knygą. Tačiau Dori taip ir nenuėjo paklausti, kaip jai sekasi.
Vėliau Alanas pasiūlė keliauti į kambarį pasiimti Gringo ir Riešutą. Penkiolikmetė dėl to neapsidžiaugė, mat nemanė, kad tokioje prabangioje vietoje gyvūnams vieta. Tačiau jai neliko nieko kito, kaip tik susitaikyti su vaikino meile gyvūnams, tad ji linktelėjo ir netrukus jiedu atsidūrė Alano tvirtovėje.
Tik čia Dori pajuto, kokia yra pavargusi. Ji tiesiog griuvo į raudonplaukio lovą, kol šis pasiims gyvūnus. Žinoma, neketino sakyti, jog pavargo. Tik ne šiandien. Tačiau tas nuovargis, jis buvo be galo malonus. Jeigu pamiršus tą įvykį su Alfredu, viskas būtų praėję šimtu procentų šauniai. Na, bent jau iki dabar.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #76 Prieš 1 metus »
Jie užėjo į Alano kambarį. Dori įsitaisė ant lovos. O Alanas atvėrė voverės narvo duris. Toji tuojau pat liuoktelėjo jam ant rankų, o paskui nušoko ant lovos, ant kurios gulėjo Dori. Žiurkius nenorėjo lįsti iš narvelio. Jau buvo senas. Jam patikdavo ramiai miegoti. Bet užuodęs Alano turimą skanėstą lėtai išlindo iš savo namelio ir užsiropštė jam ant rankos. Paėmė skanėstą ir su juo nubėgo jam per ranką žemyn ir įsitaisė kišenėje.
- Nori čia pabūti ar grįž... - Jis nepabaigė sakinio. Nes atsilapojo kambario durys. Jos trinktelėjo į sieną plačiai atsiverdamos. Ir vidun įėjo Amyras Senkleris.
Kažkada tas vyras buvo aukštas, tvirtai suręstas kaip ir jo sūnus. Kažkada jam nuo lūpų nepranykdavo pašaipi arba kartais linksma šypsenėlė. Kažkada jis jodinėjo žirgais. Eisena buvo pasitikinčio žmogaus, tvirta. Tokį žmogų Alanas matė senose šeimos nuotraukose. Dabar iš jo buvo likę mažai. Atrodė nesveikai. Išblyškęs, sulysęs. Plaukai susivėlusi raizgalynė. Atrodė purvini, riebaluoti. Joje buvo matyti žilų sruogų. Veidas apžėlęs barzda, tik akys atrodė gyvos. Mėlynos. Jos dabar įsmigo į apstulbusį vaikinuką. Vilkėjo Amyras žiobariškais drabužiais. Jau nenusakomos spalvos megztiniu, palaikiais džinsais.
- Pagaliau. Man jau nusibodo laukti. - Prabilo. Balsas buvo kimus, atrodė piktas.
- Laukti? Jūs manęs laukėt? - Ištarė Alanas. Akimirkai net pamiršo Dori.
- Kas ji tokia? - Paklausė Amyras mostelėdamas ranka į merginą ant lovos.
- Nesvarbu. Geriau sakykit kaip čia patekot.
- Paprastai. Visi šėlioja sode. Taigi lengvai užėjau pro pagrindinį įėjimą. Nieko nesutikau, nes namai tušti. Visi sode.
- Iš kur žinojot, kad taip bus?
- Manai nežinau šeimos tradicijų? - Vyptelėjo Amyras.
- Verčiau tu atsakyk į mano klausimus ir aš eisiu savais keliais.
- Aš neketinu nieko... - Alanas norėjo trauktis link durų. Pašaukti tėvą arba motiną.
- Dori, eik ir...
- Net nemėgink niekur eit panelyte. - Nutraukė jį Amyras ir užstojo duris.
- Jeigu jūs...
- Aš noriu žinoti Aurio namų adresą.
- Ką? O kam to reikia? - Alanas iškart pagalvojo apie tai, kad to adreso reikia Simonui ir Grėtei. Todėl užsispyrė nesakyti.
- Jis... - Pasipylė krūva keiksmų adresuotų Aurio pusėn. - Neatsako man į laiškus. Jis mane ignoruoja. Man nusibodo nakvoti gatvėje. O jis drįsta... - Vėl keiksmų srautas. - Aš jį auginau, jokio dėkingumo... Dabar man reikia prieglobsčio, arba pinigų. O tas... Vienu žodžiu aš žinau, kad Aurį išgrūdo iš dvaro. Ir gerai, prisižaidė vieną kartą. Bet gi kažkur jis gyvena. Žinau, kad kiaurus metus sėdi mokykloje. Todėl nematau jokių kliūčių man gyventi jo namuose. Taigi klok, koks jo adresas.
- Nei nemanau. - Alaną tiesiog pasiutino viskas, ką išgirdo.
- Arba eikit sau, arba aš pakviesiu tėtį, o tada nebus nieko gero. - Ir kur jis buvo? Kaip aš jo nepastebėjau? Laukė manęs. Aišku, kieno daugiau. Manė, kad išsigąsiu turbūt ir viską papasakosiu. Mąstė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
Mergaitė visai nenorėjo su kuo nors susitikti. Bet dabar jau niekaip negalėjo išvengti Alano mamos.
- Man viskas gerai. - Pasakė.
- Ar dėl to ašaroji? - Paklausė Elija. O gruodė piktai nusibraukė kelias iš akių išriedėjusias ašarėles. Tiesiog nesitikėjo tokio dalyko Alano namuose. Turėtum jaustis dėkinga. Prisiminė Alano pusbrolio žodžius. Už ką? Piktai paklausė.
O tie vakarai, kai su jo tėvu žaisdavom šachmatais ir ginčijomės dėl kokių nors ėjimų ar pergalės. Ar kai kalbėdavomės apie magijos istoriją. Ar tai buvo netikra? Ar visą tą laiką jo galvoje ūžė priešiškumas. Tikriausiai. Todėl Alanas ir Dori taip stebėjosi. O Elija? Staiga ji pagalvojo, kad Alanas tyčia ją pakvietė į svečius, žinodamas, kad vienu ar kitu metu taip nutiks. Gal jam pasirodė smagu. Bet mes jau ne savaitę pažįstami. Nesąmonė. Tai juk...
- Gruode, kas atsitiko? - Elijos balse išties suskambo nerimas. Bent jau mergaitei taip pasirodė. Ji norėjo sprukti į savo kambarį. Ne, į dvare esantį kambarį, jis ne mano. Staiga užsinorėjo tuojau pat sėsti į autobusą ir išvykti namo. Tada prisiminė, kad tėvų ten nėra.
- Ar susipykot su Alanu ir Dori? - Paklausė.
- Ne. - Tarė rudaplaukė. Jas bestoviniuojančias pastebėjo ir Alano tėvas. priėjo prie jų.
- Kas? - Paklausė susižvelgdamas su Elija.
- Nežinau. - Pasakė ji.
- Eisiu miegoti.- Tarė Rimeikaitė ir pasileido atgal į dvarą. Bet suklupo ir pargriuvusi nusibrozdino kelius.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #78 Prieš 1 metus »
Dori suprato, kad Alanas norėjo klausti, ar mergina norėtų pabūti jo kambaryje, ar grįžti į šventę. Tačiau penkiolikmečiui net nespėjus pabaigti sakinio su trenksmu atsidarė kambario durys. Dori aiktelėjo. Ji pagalvojo, kad, po velnių, iš kur čia benamis? Juk Senklerių šeimos dvaras yra apsaugotas nuo žiobarų... Kaip jis čia galėjo atsidurti? Ji tiesiog šoko nuo tos lovos.
Tačiau netrukus į Mendel smegenis atėjo suvokimas, kad priešais paauglius - joks benamis žiobaras. Tai yra Aurio tėvas, mintyse konstatavo faktą. Alanas tikriausiai norėjo pasakyti, kad Dori eitų pakviesti pagalbos. Tačiau Aurio tėviūkštis, jis ir vėl sutrukdė raudonplaukiui pabaigti sakinį ir dar pridūrė, jog mergina net nemėgintų niekur eiti.
Bet ji ir nebūtų mėginusi. Išgirdus, ko reikalauja vyras, ir prisiminus, kaip Auris pasakojo apie savo vaikystę, Dori suėmė baisus pyktis. Juk jie abu, tiek Dori, tiek Auris, buvo palikti. Niekam nereikalingi. Ką darytų Dori, jeigu jai susikūrus savo gyvenimą pasirodytų Vanesa ir imtų reikalauti prieglobsčio arba pinigų? Aš ją nudėčiau, mintyse pagalvojo. Tamsiaplaukė niekinamu žvilgsniu pervėrė atėjūną.
- Tu. Kvailas, senas girtuokli, - prabilo Mendel ir visai ne kaip panelytė. - Kaip tu drįsti... kaip tu drįsti kažko reikalauti iš Aurio? Po viso to, kiek jam teko patirti? Tu juo nesirūpinai. Tau jo nereikėjo. Ir dabar, kai jis turi normalų gyvenimą, nori iš jo jį atimti? Dink iš čia ir nesirodyk akyse nei jam, nei Alanui! - rėkė Dori. Baimės nejautė.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #79 Prieš 1 metus »
Alanas trumpam prarado amą. Ką ji žino apie Aurio praeitį? Ar jis kažką Dori pasakojo apie save? Tai atrodė keista ir visai neįtikima. Nes tomis temomis prašnekinti pusbrolį buvo nelengva.
O šį žmogų Amyrą Alanas reikėjo pasakyti matydavo retai. Auris stengdavosi, kad jie niekada nesusitiktų. Labiausiai vaikinas prisiminė vieną šaltą žiemos vakarą. Tada Alanui turėjo greit sukakti ketveri. Taigi Auriui buvo trylika metų. Tą vakarą jie namuose buvo dviese. Tėvai kažkur išvykę. Auris ruošė namų darbus O Alanas šalia jo paišė. Prisiminimai buvo truputį migloti. Ir jis dabar nežinojo kodėl trumpam išėjo iš kambario. Gal ko nors parsinešti. Raudonplaukis prisiminė, kaip nusileido žemyn prie lauko durų. Matyt norėdamas eiti į biblioteką. O ten susidūrė su iš kažkur grįžusiu Amyru. Kuris buvo baisiai piktas. Alanas neįsivaizdavo kodėl. Bet prisiminė, kaip stvėrė jį už pakarpos ir pradėjo plūstis. Tikriausiai su kuo nors supainiojo Alaną ar kas jam tada šovė į galvą. Išgirdęs tuos šauksmus iš savo kambario atbildėjo Auris. Alanas prisiminė kaip staigiai įsiveržė į jų tarpą ir jis atsidūrė už pusbrolio nugaros. Prisiminė, kaip jis ištiesė rankas į šonus, kad jį apgintų. Prisiminė kokios kupinos pykčio buvo jo akys.
- Tik pabandyk jį paliesti...
Tarė.
- Eik gulti neklykavęs. O tu eik į savo kambarį.
Vieni žodžiai buvo skirti Amyrui, kiti Alanui. Alanas pakluso ir nubėgo į viršų. Girdėjo paskui tik kažkokį triukšmą ir šūkaujantį Amyrą. Dabar jo pyktis krypo į Aurio pusę. Paskui pasiliko tylu. Matyt jis nusibrazdino į kurį nors kambarį ir užmigo. O tada iš Aurio kambario pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Ir tuo metu dar mažas Alanas nubėgo pažiūrėti kas ten yra.
Išvydo Aurį, lyg pamišusį. Jis svaidė į sieną senovines porceleno statulėles, kurias rinko jau labai seniai. Po akimi jam tamsavo mėlynė.
- Nekenčiu gyvenimo!
Šūktelėjo matyt nematydamas tarpduryje iš siaubo sustingusio Alano.
- Greičiau septyniolika ir dingstu iš šitų prakeiktų namų!
Jo žodžius lydėjo dūžtančios statulėlės. Kambarys atrodė lyg po uragano. Alanas prisiminė, kad stovėjo ir verkė. Negalėjo pasijudinti ir palikti vietos, kurioje sustingo. Galop Auris jį pamatė. Aprimo. Priėjo. Pakėlė Alaną nuo žemės ir tik tada jis pamatė, kad ir Pusbrolio akys sklidinos ašarų.
- Alanai... Ką čia darai?
- Al tu išvažiuosi il mane paliksi?

Šniurkščiojo jis.
- Ne. Aš niekada tavęs nepaliksiu. Mudu juk komanda ar ne? Tik... Man tiesiog labai liūdna.
Pridūrė tyliai.
Tas prisiminimas buvo ryškiausias, kurį paliko Amyras Senkleris. Nors juk susidūrimų buvo ir daugiau. Ir kol Raudonplaukis akimirkai paskendo savo mintyse Amyras priėjo visai prie pat Dori. Uždėjo rankas jai ant pečių ir pasakė.
- Tu, kvaila mergiūkšte. Užsičiaupk gerai? Šneki apie tai, ko neišmanai. Užsičiaupk, nes pasigailė... - Alanas neleido jam baigti ir Įsiterpė tarp jų.
- Dink. Ir nesirodyk čia daugiau. Nieko aš tau nesakysiu. Ir Aurį palik ramybėje. - Vaikinas paėmė Dori už rankos ir skubiai išėjo pro savo kambario duris. O Amyras veikė išties greitai. Nei nepasakytum, kad toks pažiūrėti išsekęs žmogus galėtų taip padaryti. Jis Irgi išėjo iš kambario ir paėmęs Alaną už laisvos rankos timptelėjo atgal į kambarį.
- Aš su tavim dar nebaigiau kalbėtis. - Iškošė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #80 Prieš 1 metus »
Bjaurus skausmas pervėrė odą. Prie skausmo ji buvo pratusi ir nei neaiktelėjo.
- O varge... Kur šitaip skubi? - Dabar Alano mama atrodė tikrai išmušta iš vėžių. Gruodė atsikėlė ir norėjo vėl sprukti, bet ranka ant peties ją sulaikė. Tai buvo Rolandas.
- Ar galėtum paaiškinti žmoniškai kas tau įgėlė? - JO žvilgsnis atrodė griežtas. Abu žvelgė vienas kitam į akis. Gruodė nusuko savąsias. Tuo tarpu Elija išsitraukė lazdelę, kažką pabūrė ir tvinksėjimas keliuose liovėsi.
- Na? Mes laukiam. - Paragino mergaitę Alano tėvas.
- Aš nieko iš nieko neprašiau. - Pradėjo.
- Taip. Tęsk. - Į juos susidomėję jau žiūrėjo keli žmonės. Įdomu kur yra Alano pusbrolis. Staiga pamanė mergaitė. Gal išėjo per kitą išėjimą.
- Gruode, - Dabar jau Elijos balsas ištraukė ją iš minčių.
- Ar tiesa, kad kažkada vyko kažkokie teismai, kuriuose teisė burtininkus kilusius iš žiobarų šeimų? - Išpoškino ji.
- Laikų buvo visokių. - Pasakė Rolandas.
- Tai vadinasi tiesa?
- Tuo metu, kai tai vyko į magijos pasaulį buvo įsiveržęs žmogus, kuris neturėjo gauti valdžios. - Tarė Elija.
- Taip, būtent. Bet ką tai turi bendra su tavimi? - Paklausė jos Rolandas.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #81 Prieš 1 metus »
Nedaug trūko, kad Dori ir Aurio tėvas pradėtų žodžių (tamsiaplaukė tikėjosi, kad tik žodžių) karą. Tačiau Alanas pertraukė šitą vyrą ir išėjo iš kambario kartu vesdamasis merginą. Bet Aurio tėvas, jis nebuvo toks silpnas, koks atrodė. Jis partempė vaikiną atgal į kambarį, o su Alanu, žinoma, grįžo ir Dori.
Ji žinojo, kad būtų buvę protingiau nueiti pakviesti pagalbą. Tačiau nenorėjo palikti raudonplaukio vieno su šituo. Nors ir nejuto kažkokios stiprios baimės, tačiau vis dėlto iš tikrųjų juk nežinojo, ko galėtų imtis Aurio tėvas. Kad ir kaip bebūtų, kai kurie Alano giminaičiai, tokie kaip Grėtė ir Simonas, tikriausiai galėtų padaryti bet ką.
- Ko tu nori? - dabar jau ramiai paklausė Dori. - Ko tu tikiesi? Kad Auris tau duos pinigų? Kad leis gyventi savo namuose? Kaip tau nėra gėda to prašyti savo sūnaus, kurį pametei? Tu manai, kad jeigu sužinosi Aurio adresą, kažkas nuo to pasikeis? Jis tave išgrūs ir net nesikalbės su tavimi. Jis yra jaunas, stiprus ir gabus vyras. Jei taip padarysi, imsi iš jo kažko reikalauti, tikriausiai niekada jo nebepamatysi. Manau, kad turėtum pirmiausia atsiprašyti savo sūnaus. Ir susitvarkyti savo gyvenimą, - su gailesčiu nužvelgė vyrą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #82 Prieš 1 metus »
Alaną visas šis reikalas ėmė rimtai siutinti. Todėl be ceremonijų išsitraukė burtų lazdelę. Manė, kad Amyras savo neturi. Jei turėtų, tai tikrai toks nesivalkiotų.
- Eik lauk. - Šaltai rėžė.
- Arba aš panaudoju magiją. Tai savigyna, todėl galiu šitai padaryti.
Tuo tarpu pradėjo kalbėti Dori ir abu jie pradėjo merginos klausytis. Atrodė, kad Amyras jos klausėsi. Mat išgirdęs paskutinį Dori sakinį išsitiesė ir pažvelgė į ją iš aukšto. Kokiai akimirkai regis tapo žmogumi, kokiu buvo kažkada seniai.
- Atsiprašyti? - Iškošė.
- Aš jį užgrūdinau tvirtam gyvenimui. Jis yra mano sūnus ir privalo leisti man gyventi savo bute. Taškas. - Tokia logiką Alaną šiurpino. Ką jis dabar čia kliedi?
- Man gana. Viso gero. - Staiga Alanas prisiminė savo dvaro galimybes ir kerus, kuriais jis užburtas nuo senovės. Kol Amyras piktai šnairavo į Dori vaikinas pasilenkė ir bakstelėjo lazdele jam po kojomis. Grindų plotelis, ant kurio Aurio tėvas stovėjo be triukšmo ėmė grimzti žemyn. Leidosi lėtai, bet užtikrintai, kaip koks liftas.
- Gal ir smagu gyventi tokiame name ar ne Dori? - Nusišypsojo. Perlipo plyšį ir priėjęs prie merginos ją apkabino.
- Tikiuosi labai neišgąsdino jis tavęs? - Paklausė. O Grindys nuleidusios Amyrą žemyn vėl sugrįžo į savo vietą. Jei jis protingas ir nenorės kažko sutikti dings iš dvaro. Pamanė. Tikėjosi, kad nelips vėl atgal į jo kambarį.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #83 Prieš 1 metus »
Jiems besikalbant priėjo Alano tėvo brolis. Gruodė stengėsi dėmėtis žmones, kai Alanas juos pristatinėjo.
- Ir kas čia vyksta? - Paklausė.
- Kažkodėl manau Augustinai, kad tavo sūnelis bus įkišęs liežuvį. - Rėžė Rolandas.
- Aš nekaltas, kad tavo sūnelis į dvarą tamposi visokias...- Gruodė pradėjo šiurpti. Pajuto, kaip Alano mama paimą ją už rankos.
- Einam. Rolandai, einam. - Pasakė ji.
- Mano sūnelis bent nėra beprotis tik ir žiūrintis kaip įžeidinėti visus aplink.
- O, tai jau šitaip. Regis kiek pamenu visada skundeisi dėl to, kad jis...
- Gana. - Piktai nutraukė šį pokalbį Alano mama.
- Pabūk su svečiais Augustai. Ir jei sužinosiu, kad Alfredas ką nors pripasakojo Gruodei...
- Kas bus Elija?
- prašau baikit. - Vos girdimai pasakė Gruodė. Norėjo pabėgti.
- Nesinervink, tai tik mažas šeimyninis kivirčas. - Vyptelėjo Augustinas.
- Palik ją ramybėj. - Tarė Rolandas.
- Atsiprašau, kad užkabinau jūsų augintinę.
- man jau gana. - Elija ėmė eiti o kartu vedėsi ir išsigandusią mergaitę. Ėjo greitai, ji vos spėjo paskui. Negirdėjo ar broliai kažką kalbėjosi tarpusavyje, nes jos užėjo į dvarą. O tada į biblioteką. Kai tik Gruodė spėjo atsisėsti viename iš ten esančių krėslų pro duris įžengė ir Rolandas.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #84 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad Dori pasakymas, jog vyras turėtų atsiprašyti Aurio, jį labai įžeidė. Tą akimirką Mendel suprato, kad tikrai nieko nebus. Kad šitai personai tikriausiai galima būtų bandyti įkrėsti proto valandų valandas, bet rezultato nesulauktum jokio.
O tada įvyko kai kas, kas labai nustebino merginą. Aurio tėvas paprasčiausiai prasmego ir čia jo nei kvapo neliko.
- Kaip? - paklausė tamsiaplaukė. - O kur jis dabar?
Alanas apkabino Dori ir tada jai per kūną perėjo malonūs šiurpuliukai.
- Ne, viskas gerai, - švelniu balsu atsakė.
Dabar norėjosi tiesiog būti kartu su Alanu, jau neiti į šventės šurmulį. Tačiau, žinoma, prieš tai reikėjo sužinoti, kur Alanas padėjo Aurio tėvą ir ar šis negalės grįžti.
- Aišku, reikės pasakyti tavo tėvams, - atsiduso. - Bet gal ne šiandien? Gadintume jiems šventę. O tu sakysi tai Auriui?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #85 Prieš 1 metus »
Vaikinas visai nebenorėjo paleisti jos iš glėbio. Aurio tėvas jau prasmego kiaurai žemę ir kažin ar keberiosis atgal. Alanas jam net pasijuto dėkingas už šią akimirką.
- Dvaras užkerėtas nuo senovės. Tiesą pasakius aš tai visai pamiršau. Bet laiku prisiminiau tėvo pasakojimus. Gal ir negerai, kad niekada neklausau ką jis man pasakoja apie namus ir šeimą. - Tikrai. Alanas niekada neklausė tų istorijų. Dabar, kai Rolandas pradėjo mėginti jį suprasti pasijuto dėl to blogai.
- Tėvas daugiau žino apie įvairią šio dvaro magiją. Supranti tai mano kambarys. Aš nenoriu, kad Amyras čia būtų. Užtenka nenoro ir lazdelės, kad įsijungtų apsauginiai kerai. Jis tiesiog nusileido į pirmą aukštą. Tikiuosi išėjo lauk iš dvaro. - Alanas prisivedė ją prie lovos. Norėjosi kartu jaukiai įsitaisyti, atsisėsti ir pasikalbėti. Ir ką aš čia darau? Nustėro, tada pasitraukė nuo merginos ir klestelėjo ant lovos.
- Gal nereikia sakyti tėvams? Jiems nepatiktų. O Auriui baik jau, tikrai nesakysiu. Jis pasiustų sužinojęs, kad tėvas klausinėja apie jo gyvenamą vietą. O iš kur tu tiek žinai apie Aurį? nejau jis tau pasakojo? Žinai, apie savo praeitį jis nekalba. Yra man sakęs, kad jos tiesiog nėra.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #86 Prieš 1 metus »
Gruodė norėjo sprukti. Dėl to kivirčo ir dėl Alano pusbrolio jautėsi labai nusiminusi.
- Gruode, Kas nutiko? Ar gali mums papasakoti? - Pasakė Elija.
- Jūs ir taip jau susipykote. - Ji šito visai netroško.
- Tai niekai. - Ramino ją Rolandas.
- Esi mūsų namuose. Turėjai čia smagiai praleisti atostogas. O kažkas regis prigrūdo tau keistų minčių į galvą.
- Ne kažkas Elija, o Alfredas. - Rėžė Rolandas.
- Kodėl manot, kad jis? - Paklausė Gruodė.
- Nes pažįstu jį. - Paaiškino vyras.
- Ar tai svarbu? Ar svarbu iš kur esu kilusi? Aš tikrai prasta ragana. Nemoku kerėti. Gal tai klaida? Manau, kad klaida. Neturėjau gauti to laiško. Iš pradžių mokykla mane baugino. Kodėl buvo teisiami žiobarų kilmės burtininkai ir raganos? Ar jie tikrai kažkokie kitokie? - Pasipylė ilgai laikyti žodžiai.
- Kerėti tu ne nemoki. Tu neleidi sau to ramiai daryti. - Pasakė Rolandas.
- Jūs manęs nepažįstat. Iš kur galit žinoti?
- Į Hogvartsą neįmanoma patekti per klaidą. Lazdelė pati pasirenka savo burtininką Gruode. Esi ragana ir tiek. Nesvarbu iš kokios šeimos kilusi. O teismai vyko dėl kažkokio fanatiko užgaidų. Viskas labai paprasta. Jei turi magijos gebėjimą reiškia, kad turi. Nesvarbu kas yra tavo šeima.
- Bet jis sakė, kad jums tai svarbu. - Staiga tarė. O kas dabar bus? Ji išsigando savo žodžių.
- O taip. Man buvo svarbu. Bet atradau svarbesnių dalykų.
- Kodėl svarbu? Ar...
- Nes taip mane auklėjo visą gyvenimą. Toks buvo mano tėvų požiūris. Mano šeimos, giminės požiūris. Toks tapo ir mano.
- O Alanas? Ar jam svarbu kas aš esu?
- Alanas turi savo nuomonę, kurios neįmanoma tikriausiai neįmanoma pakeisti. Jam niekada nerūpėjo žmogaus kilmė. Mudu šiuo klausimu visada buvome skirtingos nuomonės. Dėl to nutolome. Dėl to padariau ar pasakiau dalykus, kurių neturėjau daryti. Labai liūdnomis aplinkybėmis į mano gyvenimą atėjo pokyčių. Ir dabar aš žinau, kad yra daug svarbesnių dalykų nei tai iš kur esi kilęs. Aš negaliu savęs pakeisti per akimirką. Bet noriu pasikeisti. - Gruodei buvo be galo keista, kad jis tiek daug jai aiškina. Elija nenutraukė to pokalbio.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #87 Prieš 1 metus »
- Nuostabus dalykas tie burtai, - žavėjosi Dori. - Kiek daug visko dar nežinau, - nusijuokė. - Tau tikrai pasisekė, kad gimei burtininkų šeimoje. O juk tėvo dar turėsi galimybę paklausinėti apie dvaro burtus.
Netrukus Alanas prisivėdė Dori prie lovos, paskui šiek tiek atsitraukė. Aš jam patinku, juk aš jam patinku, mintyse galvojo tamsiaplaukė. Juk ir taip aišku. Aš tikrai jam patinku. Ar tai nebuvo akivaizdu? Juk jie jau yra bandę pasibučiuoti. Juk dažnai vienas prie kito prisiglaudžia. Mes ne tik draugai, ir toliau kalbėjosi su savimi mintyse paauglė.
Iš kažkur pas Dori atsirado daug daug drąsos. Ji tiesiog šoko į Alano lovą užsiversdama vaikiną virš savęs ir jį apsikabino.
- Buvo puiki šventė, ar ne? - paklausė. - Pamirškim dabar Aurį.
Ir ji žinojo, kas tą šventę paverstų dar puikesne. Ėmė ir pabučiavo Alaną pamiršdama, kad paskui gali pasidaryti labai gėda, o dėtis nebus kur.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #88 Prieš 1 metus »
Žinoma, Dori buvo teisi. Jis turės progų pasikalbėti su tėvu apie viską Jeigu tik suteiks Rolandui tų progų apie viską papasakoti. Jei pamirš tai, kas buvo pasakyta po sesers laidotuvių. O jeigu tėvui greitai nusibos viskas? Jei jam ir vėl bus nesvarbus mano požiūris ir jis vėl pradės aiškinti kaip aš turiu galvoti apie žmones?
- Viską dar sužinosi. Aš irgi daug nežinau apie magijos pasaulį. - Nusišypsojo. O paskui nebegalvojo apie šį pokalbį ar tai, kad neseniai kambaryje stovėjo Amyras.
Dabar abu buvo taip arti. Arčiau nei bet kada gyvenime. Jis pasivertė kažkiek į šoną, kad jos neprispaustų per daug. Ir taip pat ją pabučiavo. Kažkur staiga ėmė ir prasmego kažkuri dalis laiko. Patinku jai, žinau tai. Tikrai žinau. Vartėsi džiugios mintys galvoje, kai pagaliau kažkiek atsitraukė, bet vis dar buvo Dori apkabinęs. Dabar norėjo pasakyti labai daug nuostabių žodžių, bet jie kažkur ėmė ir pradingo.
- La... Labai puiki šventė. - Išmikčiojo kažką, ką prisiminė ją sakius prieš tai, kai pradėjo bučiuotis. Ant stalo kažkas subildėjo. Greičiausiai Gringo ten siautėjo. Juk atėjus Amyrui neuždarė jos į narvą, nespėjo. Bet jis nesikėlė žiūrėti ką ji ten pridirbo. Nenorėjo pajudėti, nenorėjo visko dabar sugadinti.
- Tu paverti mano gyvenimą tokiu įdomiu, nenuspėjamu ir ugningu. - Šyptelėjo. AKyse sužibo švelnumas. Norėjo jai dar daugiau visko pasakyti tik tų žodžių dabar pritrūko.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Senklerių šeimos dvaras
« Atsakymas #89 Prieš 1 metus »
Taigi buvo taip neįprasta, kad tas žmogus kalbasi taip atvirai. Taip pat buvo labai neįprasta įsivaizduoti, kad galėtų smerkti ją ar kitus burtininkus dėl to, kad jie yra iš žiobariškų šeimų. Tiesiog įprato su juo bendrauti, žaisti šachmatais. Gruodė niekada nemanė, kad Alano šeimoje galėtų būti tokių dalykų.
- Gruode, visi burtininkai kai nori gali gerai sugyventi su visais žmonėmis. Tai tiesiog priklauso nuo žmogaus nusistatymo. Juk ir ne burtininkų tarpe yra pačių įvairiausių žmonių ar ne? Kurie dėl kažkokių nuostatų atstume kitus. - Prašneko Elija.
Rolandas nuėjo kažkur. O kai sugrįžo tiesiog padavė Gruodei dvi knygas. Mergaitė pastebėjo, kad jos parašytos runomis.
- Aš nemoku jų skaityti.
- Išmoksi. Viena knyga yra paprasčiausia burtininkų pasakų knyga vaikams. Bardo Bidlio poringės. Jose beje yra vieno iš Hogvartso direktorių prierašų. Dabar ta knyga yra išleista ir ne runomis. Bet tai senas leidimas, kurį kažkada man pavyko gauti. Kita knyga žodynas, kuris padės tau išmokti runų rašmenis. Paimk jas. Paskaityk. Tose pasakose žiobarai ir burtininkai dažnai dalyvauja kartu. Paskaityk. Pavyzdžiui laimės fontaną. Paskaityk ir to Hogvartso direktoriaus, tokio Dumbldoro prierašus ir suprasi, kad tai iš kur esi kilęs neturi reikšmės. Svarbiausia koks esi žmogus ir tiek. O tai, ką tau aiškino Alfredas tėra auklėjimo ir noro būti didesniu nei esi pasekmės. Pamiršk tai. Mokykis, daryk kas tau patinka. Ir pamiršk tas mintis, kad neturėjai patekti į Hogvartsą. - Mergaitė laikė knygas rankose. Labai norėjo išmokti skaityti runas ir sužinoti kas ten yra parašyta.
- Ačiū... Bet knyga juk sena ir brangi ir aš negaliu...
- Gali paimti. Tu tik pažiūrėk kiek šitoje bibliotekoje knygų, kurių niekam nereikia. - Nusišypsojo jis.
- Ačiū. - Užpuolė kažkoks drovumas.
- Ir atsimink, kad esi ten, kur ir turi būti. Ir jei kada nors kas nors tau imtų aiškinti dėl šeimos prisimink, kad tave geresne verčia ne kilmė, o poelgiai. - Pasakė Elija.
Dar kiek pasikalbėjus Gruodė pagaliau sugrįžo į savo kambarį. Knygas palikusi ant lovos nusiprausė, persirengė. O tada atsigulusi į lovą ėmė sklaidyti runų žodyną. Pasišviesdama sau lazdele. Galvojo ir apie tą pokalbį su Alano tėvais. Be to buvo labai įdomu aiškintis runų ženklus. Taip ilgai pranaktinėjusi užmigo labai vėlai.