[Dori Mendel]

- Dekoruoti sodą? - Dori žiūrėjo tai į Alaną, tai į jo mamą. - Aš irgi noriu! - balsas skambėjo entuziastingai.
Gal Dori ir nebuvo meniškos sielos, tačiau labai norėjo pamatyti Alaną puošiant erdvę šventei. Na, o kažką padaryti, ko draugas paprašys, jau šitą dalyką tai ji tikrai sugebės, ar ne?
- Oi, kaip smagu! - išsišiepė paauglė išgirdusi, kad šventėje bus daug žmonių. - O, turiu daug suknelių, - pradėjo kalbą su Elija ir Gruode apie drabužius. - Aš taip pat pasiėmiau suknelių, kurios turėtų tikti Gruodei, - mirktelėjo mergaitei. - Tikrai kažką išsirinksi. Be to, turiu nemažai papuošalų. Ir galėsiu tave padažyti, pameni, kaip tada rudenį? O kaip jūs apsirengsite per šventę? - pasiteiravo Alano mamos. - Aš nežinau, kokią suknelę geriau vilkėti. Ar kokią šviesesnę, pavasariškesnę, ar vakarinę? Beje, ką darote, kad netrintų bateliai?
Užsimezgė labai moteriškas pokalbis, Dori jautėsi jaukiai ir smagiai. Jie visi valgė ir kalbėjosi. Dori, Elija ir Gruodė apie drabužius ir panašius dalykus, o ką kalbėjo Alanas su tėvu, mergina nelabai girdėjo. Tik spėjo pasidžiaugti, kad juodu bendrauja.

[Alanas Senkleris]

Alanas pamiršęs savo maistą ant stalo klausėsi ką pasakojo tėvas apie kažkokius senovinius kerėjimus. Klausėsi ir todėl, kad buvo įdomu. Bet dar dėl to, kad tikėjosi nugirsti kažką, kas padėtų Adrijo prikėlimo reikale. Vaikiną kartais pasiekdavo Dori, Gruodės ir mamos pokalbio nuotrupos.
- Oi kaip gerai. Tai reikės kurį vakarą paskirti drabužių prisimatavimui. - Tai sakė Elija.
- Dar pati neapsisprendžiau kuo geriau vilkėti. Aš tau paskui parodysiu ką išsirinkau. Ir taip, yra tokie kerai. Jais reikia užkerėti batelius. Manau renkis kažką pavasariškesnio. Tu dar labai jauna ir mano nuomone tokie drabužiai tau labiau tiktų.- Žodžiu jam tai nebuvo labai įdomu. Nors aišku visgi norėjosi pamatyti kaip pasipuošusi atrodys Dori.
Ta vakarienė užsitęsė labai jau ilgai. Kaip niekada. Alanas negalėjo prisiminti kada buvo taip gera sugrįžti namo. Bet po kurio laiko, kai pokalbio temos kiek nuseko jis pasakė.
- Dori, nori eiti truputį į sodą? Einam pasitarsim kaip gražiau jį papuošti. - Kažin ar jie apie tai kalbėsis labai daug. Alanas tiesiog norėjo kartu su ja palydėti šį gražų jaukų vakarą.

[Gruodė Rimeikaitė]

Į pokalbį apie drabužius ji labai nesikišo. Vis dar svarstė apie tą variantą pratūnoti šventę savo kambaryje. Bet kita jos dalis visai to nenorėjo.
- Kaip smagu. Ačiū. - Pasakė Dori, kai ji paminėjo, jog turi Gruodei galbūt tiksiančių suknelių.
Jai patiko čia sėdėti ir apie kažką svajoti. Mergaitė gurkšnojo kakavą ir skendo savo mintyse. Paskui išgirdo, kad Alanas kviečia Dori pasivaikščioti. Pati norėjo eiti su jais, bet bet kam buvo aišku, kad jis nori eiti tik su ja. Todėl pati nutarė sugrįžti į savo kambarį ir pagaliau išsikrauti daiktus.
- Ei Klausimėli,- Išgirdo kreipinį ir atsisuko į Alano tėtį.
- Aš ne Klausimėlis. - Paprieštaravo vėl.
- Regis tau buvo įdomi vieno paveikslo istorija ar ne?
- Aha. - Patvirtino ji.
- Einam aš tau papasakosiu. O gal tu nori pailsėti?
- Ne. Tikrai ne. - Pasakė mergaitė ir atsikėlė nuo kėdės. Norėjosi padėti sutvarkyti stalą, suplauti indus. Bet jau matyta virėja pasirodė valgomajame ir indai gražiai susidėję ant padėklų nuplaukė paskui ją į virtuvę.
- O kur einam?
- Gražus oras. Vakaras atrodo visai šiltas. Einam į lauką. Ar tu moki žaisti šachmatais?
- Aha. Man patinka tas žaidimas.
- Ar jau spėjai pamatyti magiškuosius šachmatus?
- Ne.
- Tai gerai. Einam pažaisti? Ir kaip tik aš tau spėsiu papasakoti tas istorijas. - Gruodė kuo geriausiai nusiteikusi išėjo kartu su Rolandu. Jie išėjo į sodą ir susėdo pavėsinėje. Paskui Rolandą iš kažkur atlėkė ir dėžutė su šachmatais.
Jie pradėjo žaisti. Ir jis jai pasakojo istoriją. Bet paskui žaidimas pasidarė įtemptas. Ir jie visai nutilo. Abu tik įsakinėjo figūrėlėms.
Žaidimas užsitęsė labai ilgai. Bet Gruodė nenorėjo baigti, kol nepaaiškės rezultatas. Galiausiai iš namo išėjo Elija.
- Rolandai, vėlu jau. Gruode, tau reiktų eiti miegoti.
- Palauk Elija, čia rimtas reikalas. - Pradėjo prieštarauti Alano tėvas.
- Bet juk...
- Tuoj.
- Jūs jau žaidžiat kelias valandas. O ji visą dieną važiavo traukiniu ir.
- Man tikrai viskas gerai. - Bandė prieštarauti Gruodė. Šachmatai jai labai patiko. O dabar buvo pats kovos įkarštis.
- Kelintą partiją žaidžiat?
- Pirmą. - Pasakė Gruodė.
- Tik pirmą? Tiek laiko? Tai iki ryto nebaigsit. Po valandos kad man eitum į savo kambarį. - Tai buvo skirta Gruodei.
- Gerai. - Neprieštaravo mergaitė.
Gerai, kad viskas išsisprendė po pusvalandžio.
- Lygiosios. Patas! - Džiugiai šūktelėjo Gruodė.
- Puikiai žaidi. Galėtum kada nors bandyti dalyvauti rimtose varžybose.
- Ačiū. Ar dar galėsime kada nors pažaisti?
- Aišku. Dabar jau gal eik į savo kambarį. Kol Elija nepasiuto. - Nusišypsojo jis.
- Labanakt.
- Labanaktis.

[Dori Mendel]

Po vakarienės Dori ir Alanas nuėjo sodą. Raudonplaukis minėjo, kad norės apsitarti, kaip geriausia būtų puošti sodą. Tačiau apie tai jie persimetė vos keliais žodžiais, o paskui tiesiog kartu leido laiką. Jiedu matė, kad į sodą žaisti šachmatų atėjo Gruodė ir Alano tėvas. Sodas buvo didžiulis, tad draugai nusliūkino daug tolėliau, kad niekas jiems netrukdytų.
- Nesuprantu, kas atsitiko tavo tėvui, - tarsi su nuostaba tarė Dori. - Juk Gruodė, na, žinai... Jos kraujas. Keista, kad tavo tėvas žaidžia su ja šachmatais. Tai gerai, - pridūrė. - Bet keista, - gūžtelėjo pečiais.
Vėliau juodu plepėjosi paaugliškai ir nerūpestingai. Dori pamiršo visus tuos blogus įvykius, kurie buvo aplankę tiek ją, tiek Alaną. Temstant merginai pasidarė šalta, todėl ji prisiglaudė prie grifo ir juodu sėdėjo apsikabinę. Buvo taip arti vienas kito ir vienu metu Dori nosis ir vėl praktiškai lietė Alano nosį. Kaip tada rudenį, kai jiedu pasibučiavo. Mergina svarstė, ar tai kada nors pasikartos, bet galiausiai kažkaip susigėdo ir padėjo galvą raudonplaukiui ant peties.
Kurį laiką jie tylėjo, bet ta tyla nebuvo nemaloni. Buvo ramu ir gera. Ir tada pasigirdo draugo mamos balsas:
- Alanai! Dori! Kur jūs? Ar matėte laikrodį? Jau turėtumėte gulėti lovose!
Dori nusijuokė ir galiausiai jau gulėjo savo lovoje. Nežinojo, ar miega Gruodė, tačiau buvo beveik tikra, kad Alanas nemiegojo.
Kitą dieną jie visi trys - Gruodė, Dori ir Alanas - šmirinėjo po dvarą.
- Taigi, susidraugavai su Rolandu? - paklausė Mendel mergaitės, kai jie ėjo pro biblioteką.
Tačiau tarp knygų mergina užsibūti neketino - ji nupėdino į ginklų kambarį, į kurį galima patekti būtent per biblioteką. Anksčiau jis jai atrodydavo arba baugus, arba neįdomus. O dabar tamsiaplaukė peržvelgė visus ginklus ir sukrizeno.

[Alanas Senkleris]

Ar reikėjo aiškinti, kad tėvo elgesys atrodė be galo neįprastas? Tikrai ne. Ar taip jis bando su manimi susitaikyti? Mąstė vaikinas. Į Dori klausimą tai net nesugalvojo ką protingo atsakyti. Tai tik gūžtelėjo pečiais ir tiek. Kurį laiką užmesdavo akį į tai kaip jie žaidžia. Tėvas tikrai jau neatrodė besiaukojantis vardan jų taikos. O ne. Jis dabar atrodė kuo geriausiai nusiteikęs ir visiškai iki ausų paniręs į tą žaidimą. Paskui Alanas ir Dori nuėjo nuo jų toliau ir Alanas tą reikalą išvis išmetė iš galvos.
Žinoma, jie nieko nenutarė apie tas dekoracijas. Bet dar buvo laiko ir Žinoma rytoj ar poryt jie apie jas būtinai pasikalbės. O dabar abu sėdėjo ir kalbėjosi apie šį bei tą.
Atvėsus orui jie apsikabino ir tai privertė jo širdį tankiau plakti. O mintys iškeliavo į tą rudens popietę ant suoliuko prie ežero. Bet tada visiškai ne laiku pasirodė mama ir teko kraustytis į savo kambarį.
Kambaryje triukšmavo Žiurkius ir voverė. Bevardė išsiprašė, kad jis ją išleistų sodan, tai tą ir padarė. Dingas jau miegojo prie lovos ir kurį laiką Alanas sėdėjo ir svajojo glostydamas šuns kailį.
- Matau smagiai praleidai laiką ar ne? - Pasigirdo pašaipus Volkerio balsas nuo staliuko.
- Atstok. Ne tu man galvoje.
- O taip, kur jau ten man. - Nusivaipė siela. Vėliau Alanas įsitaisė ant savo lovos ir skaitė knygą, kol užsimanė miegoti ir tą naktį praleido be jokių košmarų.
Ryte kurį laiką jie pasibastė trise. Bet paskui atsiskyrė nuo Gruodės ir atėjo į tą ginklų kambarį. Jo manymu Dori dėl to atrodė labai patenkinta.
- Na, ir ką mes čia darysim? - Žvaliai paklausė Alanas.
- Ar toliau lavinsi ranką svaidydama durklą ar nori pabandyti ką kito? Pavyzdžiui... - Jis nusikabino savo mylimiausią lanką. Kuris tikrai buvo tik jo, kurį labai seniai gavo iš tėvo. - Pavyzdžiui, šitą?

[Gruodė Rimeikaitė]

Rytas pasitiko mergaitę labai puikiai nusiteikusią. Ji atsibudo gana anksti. Nusipraususi įsitaisė balkone ir skaitė Vieną iš savo senųjų knygų. Kaip ir visos jos turimos knygos, ši buvo daug kartų vartyta ir labai mylima. Tai buvo Astridos knyga mes Varnų saloje. Na taip, vaikiška. O jai jau trylika. Bet Gruodė Nenorėjo dar su tomis knygomis skirtis.
Vėliau jau po pusryčių kartu su Dori ir Alanu atsidūrė dvaro bibliotekoje. Dori užduotas klausimas Gruodei pasirodė keistas. Regis ji stebėjosi tuo, kad ji gerai sutarė su Alano tėvu.
- Na. Atrodo sutariu su abiem Alano tėvais. - Šyptelėjo mergaitė.
- Labai džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. - Pasakė.
- Apie biblioteką tai Alanai pasakodamas tikrai neperdėjai. - Balse skambėjo džiaugsmas. Norėjosi pasivaikščioti ir paskaityti. Tik ar ji gali tas knygas imti? Kai kurios atrodė labai senos.
Trumpam mergaitė kyštelėjo nosį į tą ginklų pilną kambarį. Rudaplaukei šis visai nepatiko. Ir ji sugrįžo atgal į biblioteką. Į kurią kaip tik įėjo Alano mama.
- Tai jau dairaisi? - Šyptelėjo ji.
- Atėjau čia kartu su Dori ir Alanu. Bet jie jau turi užsiėmimą. Man ten visai nepatinka.
- O kur jie yra?
- Tame keistame kambaryje su ginklais. Kam jis reikalingas?
- Jis čia labai seniai. Viskas rinkta tikriausiai nuo dvaro įsikūrimo.
- O knygos? Irgi?
- Manau taip. Senklerių giminė seniai jau saugo ir puoselėja visus senus savo daiktus. Knygas irgi. Labai ypatingai nesidomėjau šio dvaro istorija. Nors čia ir persikėliau po vestuvių. - Gruodė norėjo užklausti kaip Alano mama susipažino su Rolandu. Bet šito klausimo neuždavė.
- Smagu turėti tiek knygų. Ir paveikslų ir taip toliau.
- Nežinau. Kartais tokie daiktai labai apkrauna. - Kažin ar tie žodžiai buvo skirti jai. Elija atrodė susimąsčiusi.
- O kas tave domina? Kas tau patinka? - Paklausė kur kas žvalesniu tonu.
- Eliksyrai ir skraidymas. Bet šiaip mane domina viskas. Magijos pasaulis man dar toks svetimas.
- Tikriausiai pasiilgsti namų ar ne? Kai būni mokykloje.
- Buvo labai keista pirmais metais. Dabar įprantu.
- Na einam pasivaikščiosim. Parodysiu tau ką nors įdomaus. - Jos nuėjo ten, kur buvo sudėti senoviniai rankraščiai ir kurį laiką ten užtruko besikalbėdamos.

[Dori Mendel]

Gruodė atsakė, kad sutaria su abiem Alano tėvais. Žinoma, tamsiaplaukė dėl to džiaugėsi. Be to, ji negalėtų pasakyti, kad pati nesutarė su Alano tėvu. Tiesiog... tiesiog Dori žinojo, koks iš tiesų yra draugo tėvo požiūris į negrynakraujus burtininkus. Jo elgesys stebino.
Mergaitė liko bibliotekoje, o Dori su Alanu stovėjo ginklų kambaryje. Mendel išgirdo, kad Gruodė kalbasi su Alano mama. Visi čia maišosi ne vietoj, mintyse pagalvojo Mendel ir prunkštelėjo. Galėtų dvare nieko nebūti, tik aš ir Alanas. Na, ir dar keli tarnai, galvoje užbaigė mintį.
Klastuolė buvo smalsi, tad ji klausėsi Gruodės ir Elijos pokalbio. Išgirdusi apie vestuves penkiolikmetė susimąstė.
- Kaip susipažino tavo tėvai? - tyliai tyliai paklausė Alano. - Niekada neteko šaudyti iš lanko, - nusišypsojo. - Žinoma, kad noriu pabandyti. - O kur mes šaudysime? - ėmė dairytis.

[Alanas Senkleris]

Gruodė plepėjo su mama bibliotekoj. Todėl Alanas uždarė biblioteką ir ginklinę skiriančias duris ir jos visai nutilo.
- Mokykloj žinoma. Mama iškvietė tėvą į dvikovą. Nežinau kodėl. Ji labai nemėgo mano tėvo ir prieš jį laimėjo toje dvikovoje. Tada viskas ir prasidėjo. - Pasakė. Tada nusivedė Dori į kambario toluma ir pravėrė kitas duris. Jie pateko į terasą, tik ji buvo uždara. Ten kabojo taikiniai.
- Čia mes šaudom. Čia daug patogiau, nei visokių daiktų pilname kambaryje. - Pasakė. Rankose turėjo savo mylimą lanką ir strėlinę. Vaikinas paėmė strėlę, o strėlinę padavė Dori, kad palaikytų. Jis įstatė strėlę į lanką, įtempė templę ir strėlė nuzvimbusi pataikė į taikinį.
- Tai labai keista. Man patinka šaudyti, man patinka tai mokėti. Bet aš tikrai nenorėčiau eiti į medžioklę. Kartais galvoju kam man reikia šitų daiktų, bet vis tiek mėgstu čia ateiti. - Kalbėjo.
- Ateik pabandyk. Durklą svaidai tikrai gerai, įdomu kaip seksis su lanku.

[Dori Mendel]

Dori antakiai akimirksniu pakilo aukštyn, kai ji išgirdo, kaip susipažino Alano tėvai.
- Rimtai? - apstulbusiu balsu paklausė ji. - Tavo mama iškvietė tėvą į dvikovą ir dar laimėjo? - negalėjo patikėti. - Oho! Ji kieta! Negaliu patikėti! - vis dar nesiliovė stebėtis. - Ji atrodo... nežinau. Ji atrodo tokia švelni. Aš maniau, kad tavo tėtis jos užsigeidė ir ją mergino. O čia! Ji pakvietė jį į dvikovą! Nieko sau!
Lygiai taip pat, kaip Dori nustebino pasakojimas apie Alano tėvus, taip pat ją nustebino ir uždara terasa su taikiniais.
- Man atrodo, kas kartą vaikščiodama šiame dvare atrasiu ką nors naujo, - nusišypsojo. - Nebūtinai turi norėti ką nors sumedžioti, jeigu šaudai, - gūžtelėjo pečiais žiūrėdama, kaip raudonplaukis pataiko į taikinį. - Žinai, aš galėčiau medžioti. Bet nematau tikslo. Tikrai nedėvėčiau kokių nors kailinių ar panašiai. Fui, - nusipurtė.
Tada lanką į rankas paėmė Dori. Ji susikaupė, nusitaikė ir strėlė taip pat pataikė į taikinį. Visiškai šalia Alano šautos strėlės.
- Oho. Žinai, man tai paprasčiau ir įdomiau, nei su durklu, - pasakė.

[Alanas Senkleris]

Mažai Alanas žinojo apie tą istoriją. Jam ir vėl pasidarė įdomu kas galėjo išprovokuoti jo mamą iškviesti tėvą dvikovon.
- Na taip. Žinau tik tiek, kad jie kovėsi uždraustajame miške. Ir jis pralaimėjo tą kovą. Net neįsivaizduoju kodėl mama iškvietė tėvą kautis. Vaikystėje klausiau mamos, tik ji nesakė. O paskui niekada nebeklausinėjau. Nes nelabai buvo kada. Atėjo laikas vykti mokyklon, paskui Frederika. Ir aš niekada nieko neklausiau. Paskui Dolohovai. Matai, mano tėvai vaikystėje buvo labai jau reti svečiai namuose. Mus prižiūrėjo auklė. Kol Aurio nebūdavo namuose, kol jis mokėsi. Vasaras ar kitas atostogas leidau su juo. O paskui gimus Frederikai Auris jau buvo vyresnis ir turėjo dar mažiau laiko. - Nes dirbo Dolohovams. Pagalvojo jis. - Mano mama buvo kitokia nei dabar. Ji visada būdavo įvykių sūkuryje. Pasinėrusi į visokius reikalus. Ji visada mane užtardavo prieš tėvą. Na žinai mano didžiausias ydas. Visokius netinkamus draugus. - Vaikinas šyptelėjo. - Tėvui nepatiko žmonės, su kuriais bendrauju. Bet šiaip. Mama pasikeitė po sesutės mirties. - Viskas pasikeitė po jos mirties. Pagalvojo vaikinas. Frederika mirė taip netikėtai ir greitai. Ir niekas. Nei pinigai, nei aukšta kilmė, nei rangas negalėjo sustabdyti jai skirto likimo.
Pabudęs iš minčių Senkleris stebėjo kaip Dori įtempė lanką ir šovė. Šūvis buvo pasigėrėtinai taiklus.
- Man atrodo, kad aš pats šio dvaro dar gerai neišnaršiau. - Nusišypsojo raudonplaukis.
- O čia tai bent šūvis. Geras. Man lankai irgi labiau patinka nei peiliai ar durklai. Nežinau. Jie mediniai, kažkokie savesni. - Gal todėl jam taip atrodė, kad lankas priminė tėvą. Su kuriuo visko ir išmoko.
Ir gerai. Tegul sau laksto miške tie gyvūnai.

[Dori Mendel]

Dori ėmė svarstyti, dėl ko Alano mama būtų galėjusi iškviesti į dvikovą jo tėtį. Kažkodėl piršosi mintis, kad tai dėl purvakraujų. Na, kad Rolandas iš jų, pavyzdžiui, tyčiojosi, o Elija gynė. Gal kada nors Alanas ir sužinos, dėl ko vyko ta dvikova.
Jiedu dar kurį laiką pašaudė iš lanko, o paskui pabuvo ginklų kambaryje. Vėliau kelias dienas jie laiką leido trise kartu su Gruode. Atostogos jau buvo įpusėjusios ir artėjo Velykų šventė. Tamsiaplaukė labai jos laukė.
Kadangi Dori ir Alanas pageidavo pabūti ir dviese, bet nenorėjo atstumti Gruodės, nes ir taip kelis kartus laiką leido be jos, dabar juodu tik vieni susitikdavo vėlais vakarais, kai žinojo, kad nelabai kas ir eis į vienas kito kambarius. Tad vieną iš tokių vakarų Dori dabar sėdėjo ant Alano lovos.

[Alanas Senkleris]

Slinko jaukus ir mielas atostogų vakaras. Pačios atostogos irgi buvo vienos tų, kurias smagu prisiminti. Dabar jie su Dori sėdėjo Alano kambaryje. Už lango jau tvyrojo tamsa. Bet kambaryje švietė magiškai sukurtos švieselės. Lyg nedideli debesėliai kabojo ore ir skleidė šviesą. O jei jų nereikėdavo, tai galėjai tokias švieseles prisišaukti ir uždaryti į indą.
- Pameni tą susidūrimą sode. Kai pirmą kartą sutikai Dolohovus? - Staiga pradėjo vaikinas.
- Pameni po to tėtis atėjo pas mus į biblioteką. Jau beveik prieš išvykstant į mokyklą. Tada jis aiškino, kad nieko nedarytume. Ir davė kažkokią dėžutę. Taip tada į ją ir nežvilgtelėjau. - Dabar jis ištraukė ją iš stalčiaus. Norėjo pamatyti kas ten yra kartu su Dori ir manė, kad jai tas bus įdomu.
- Manau reikėtų kada nors ją atidaryti. - Pasakė ir atidarė.
Iš pradžių nustebo. Nes nelabai suprato ką turi. O tada, kai pagaliau suprato pradėjo šypsotis. Atvožta dėžutė buvo užklota lyg ir antru dangčiu. Tai buvo perregimas stiklas. Už kurio matėsi simbolis. Kuris atrodė kaip dvi susikibusios rankos. Įrėmintos žvaigždės pavidalo rėmelyje.
- Imk. Pažiūrėk. - Pasakė ir padavė jai tą dėžutę.
- Senklerių giminė turi simbolį. Kuris reiškia pažadą. Nebylų pažadą. Tarkim, jei kas įkliuna bėdon ir gauna šį simbolį gali žinoti, kad neliks vienas. Tai išskirtinai mūsų šeimos ženklas. Mažai kas apie jį žino. Dolohovai pavyzdžiui manau neturi supratimo apie tai. Manau, kad tai reiškia, jog mano tėvai nėra išvien su tais bepročiais. Ir tai, kad tėvas man davė šitą simbolį reiškia, kad ir Aurio jie nepaliks likimo valei. - Balse suskambo begalinis palengvėjimas. Nors Alanas labai gerai žinojo, kad pusbrolis pats gali savimi pasirūpinti, Bet jam vis tiek buvo labai svarbu, kad jo tėvai nenusisuktų nuo Aurio.
- Tik negaliu suprasti kodėl tėvas negalėjo šito simbolio atiduoti Auriui. - Gal aš išsigalvoju. Gal tai reiškia, kad tėvai padės man ir Dori. Net tada, jei mes ir įlysim kur nereikia. Svarstė jis.
- Ir kodėl jie negali man paaiškinti kaip yra iš tikrųjų. Žinai, kai atvažiavom čia šią savaitę. Kai jūs su Gruode buvot pas save. Mano tėvai užsuko į mano kambarį. - Jis jai papasakojo apie tą pokalbį su jais pirmą atostogų dieną. Praleido tik tą sceną, kai tėvas mėgino jo atsiprašyti. Nes tada būtų reikėję aiškinti kodėl taip nutiko. O dabar Alanas nenorėjo apie tai kalbėti.

[Gruodė Rimeikaitė]

Tos atostogos skriejo kaip ant sparnų. Ir ta šventė vis artėjo. Štai jos mergaitė visai nelaukė. Bet dabar apie tai negalvojo. Ji turėjo visą krūvą veiklos.
Kartais laiką leisdavo su ta porele. Nors buvo matyti, kad jiems patiktų likti tik dviese. Kartais lošdavo su Alano tėvu šachmatais ir sugebėjo jį aplošti. Kartais apie ką nors kalbėdavosi su Alano mama. Bet dažnai lėkdavo į lauką ir ten įsitaisydavo kur nors su knyga. Be to dar buvo virtuvė su ta draugiška virėja. Retkarčiais ji nueidavo ten ir ką nors padėdavo padaryti. Aišku, Džesika galėjo viską pasidaryti burtais. Bet leisdavo jai kažką nuveikti. Gruodė nesiartindavo prie viryklės, bet darbų vis tiek atsirasdavo.
Šį vakarą ji paskyrė labai užleistiems namų darbams. Mergaitė sėdėjo bibliotekoje ir ruošė pamokas. Jai patiko tai daryti. Šiuo metu braižė žvaigždėlapį astronomijai ir žymėjo reikiamas planetas. O tas darbas jai tikrai teikė malonumo.

[Dori Mendel]

Žinoma, kad Dori prisiminė susidūrimą sode, tačiau dėžutę mergina buvo visiškai pamiršusi.
- O tu kantrus, jeigu dvejus metus jos neatidarei, - šyptelėjo.
Arba jis taip pyko ant tėvo, kad iš principo jos neatidarė, mintyse pagalvojo. Netikiu, kad buvo pamiršęs. Dori paėmė dėžutę ir ėmė ją apžiūrinėti.
- Čia koks suvenyras, ar ką? - paklausė.
Ir netrukus Alanas papasakojo, ką gi visa tai reiškia. Tamsiaplaukė įdėmiai klausėsi ir žavėjosi tuo Senklerių simboliu. Vis dėlto Senkleriai - labai sena giminė. Nieko keisto, kad turi simbolį, apie kurį niekas kitas nenutuokia.
Tačiau vienas dalykas Alano žodžiuose penkiolikmetę privertė suraukti antakius.
- Kodėl tu manai, jog tai susiję su Auriu? - prabilo. - Aš manau, kad tavo tėvas neatidavė šios dėžutės Auriui, nes ji skirta tau. Tačiau nesuprantu, dėl ko tau reikėtų duoti šią dėžutę. Nejau jis galvoja, kad tau gali grėsti koks nors pavojus ar panašiai, - prikando lūpą ir šiek tiek susirūpino.
Ėmė svarstyti, kad tikriausiai Alanas ir Dori labai daug ko nežino. Na, to, kas vyksta tarp suaugusiųjų. Klausimas, kada sužinos. Nejau tik tuomet, kai grifas baigs Hogvartsą, kai bus pilnametis? O gal niekas nesiteiks jam pasakoti išvis?
Alanui papasakojus apie jo ir tėvų pokalbį Dori suvokė, kodėl jis galvoja, kad dėžutė yra susijusi su Auriu. Nes jie kalbėjosi būtent apie Aurį ir Dolohovus ir, kaip suprato paauglė, Rolandas pasakė, jog visi atsakymai bus dėžutėje. Iš pasakojimo apie pokalbį Mendel taip pat sužinojo, kad jo tėvai užsiminė visada palaikysiantys Alaną. Mergina dėl to džiaugėsi, nes tai tikriausiai reiškė šiltesnių santykių tarp Alano ir jo tėvų, o ypač tėvo, pradžią, tačiau dabar buvo per daug susimąsčiusi dėl tos dėžutės paskirties, kad imtų džiūgauti.
- Tai galbūt reikėtų paklausti Aurio? - ir vėl prabilo Dori. - Parodyti jam šitą dėžutę ir paklausti, ar jis žino, ką tai tiksliai reiškia, - svarstė.

[Alanas Senkleris]

- Kantrus? Kažin. Tiesiog nenorėjau atidaryti tos dėžutės, nes ją gavau iš tėvo. Bet dabar... Na, kvaila buvo jos neatidarinėti. - Dori turbūt keista, kad taip reaguoju į savo tėvą. Gal turėčiau jai paaiškinti. Bet gal kada kitą kartą. Et, geriausia visą tą istoriją pamiršti ir gana.
- Paklausti Aurio? - Alanas nusijuokė.
- Jis pamatys šitą simbolį ir pradės darkytis kaip visada. - Alanas susiraukė ir nutaisė pasipiktinusią veido išraišką mėgdžiodamas savo pusbrolį.
- Alanai, nekišk manęs į šituos reikalus. Aš ir Senkleriai neturim nieko bendra. Gavai tą simbolį tam, kad nekištum nosies kur nereikia. Ir aišku, kad tėvai tavimi pasirūpins. O manęs nekišk į šitai. Va ką jis man pasakytų. Ar ką nors panašaus. Matai, jis negyvena dvare. Gal žinai? Kai stovyklavom su Juzefu Auris buvo priverstas išsikraustyti. Žodžiu... Aš nežinau kaip ten buvo, manęs tada nebuvo namuose. - Alanas padėjo dėžutę ant stalo. Reikės rytoj nunešti ją ir padėti į vietą. Pagalvojo.
- Maniau, kad mano tėvai dėl ramybės palaikys Dolohovus. Bet gal ne. Tiesiog manau, kad simbolį tėvas davė tam, kad žinočiau, jog taip nėra. - Pasakė vėl atsisėsdamas ant lovos.
Kurį laiką vaikinas dar atrodė užsimąstęs. JO kambarys kaip visad vakaro ar nakties metu atrodė labai neramus. Pabudo žiurkius ir pradėjo duotis po narvą. O Gringo irgi suaktyvėjusi kažką jaukė savo narvelyje. Gal darėsi gūžtą.
- Nežinau. Norėjau patikrinti tą dėžutę ir tiek. Pamiršk. Kol kas. Verčiau pagalvokim kaip reiktų papuošti aplinką šventei. Kaip tau atrodo, gal sode reiktų sukurti uždraustojo miško imitaciją? Reiktų tik truputėlio magiškųjų meno priemonių. Medžiuose galėtume uždegti žibintėlių, kad vakare ir naktį būtų šviesu.