[Dori Mendel]

Ir štai, šį kartą jiems nesutrukdė niekas. Nebuvo Dingo, kuris įsiterptų tarp jų. Tiesa, kažkas krebždėjo. Tikriausiai Gringo. Bet jis bent nenutraukė paauglių bučinio. Taip pat nepasirodė jokios Gruodės ir Sakuros. Ši akimirka priklausė tik Dori ir Alanui.
Po bučinio Alanas išmikčiojo, kad šventė labai puiki. Tamsiaplaukė žinojo, kad Alanui bučinys patiko, nors nutuokė, jog ryte bus gėda pažvelgti vaikinui į akis. Tačiau stengėsi tokiomis mintimis dabar neapsikrauti ir tiesiog mėgautis grifo buvimu šalia.
Alano žvilgsnis buvo švelnus. Pasidarė ramu ir jauku kaip niekad. Ir štai, jie ir vėl šoko, juokėsi, vaikščiojo po sodą. Kalbėjosi. Kažkur šmėstelėjo Gruodė. Taip, Dori jau sapnavo. Ji užmigo Alano glėbyje.

[Alanas Senkleris]

Buvo be galo gera. Nors iškalbos nepadaugėjo, jautėsi kiek nedrąsiai, bet nuostabiai. Tyla kuri dabar tarp jų nusidriekė buvo jauki ir raminanti. Buvo šilta ir taip gera jausti merginą šalia savęs.
Prabėgo kažkiek minučių. Alanas žinojo, kad ji užmigo. Reikėjo pažadinti, bet jis nenorėjo to daryti. Norėjo toliau į ją žiūrėti ir gėrėtis. Apie kažką užsisvajojo. Apie dienas, kurių jie dar turės daug ir nuostabių. Svajojo kaip baigę mokyklą išliks kartu. Užsinorėjo pakeliauti su Dori po pasaulį. Mintyse lėkė kraštai apie kuriuos pasakojo Auris. Mintis pamažu pakeitė sapnai. Sapnavo Dori ir save patį prie kažkokios sraunios upės. Sapnavo kaip jie įbrido į labai skaidrų vandenį ir taškėsi po jį, dūko. Paskui dar kažką sapnavo, bet jau neprisiminė ką. Įmigo kaip reikiant ir taip atlėkė rytmetis. Ir iš sapnų karalystės ištraukė mamos balsas.
- Dori, Alanai, kas čia dabar? Kodėl tu ne savo kambaryje? - Alanas pramerkė akis. Čia pat, jų rankų tarpe įsitaisiusi miegojo Gringo.
- Kas čia prasiautė tavo kambaryje? - Piktokai paklausė. Iš kur man žinoti? Miegojau. Pamanė. Jau rytas? Pakėlė galvą ir apsidairęs pamatė ant žemės išdraikytus savo piešinių lapus, knygas. Po galais... Gringo. Suprato.
- Kelkitės tuojau pat. - Vėl iš apsnūdimo traukė mama.
- Užmigom. - Ramiausiai pasakė Alanas. Juk taip ir buvo. Ką jie tokio padarė? Visiškai nieko.

[Dori Mendel]

Vienu metu Dori naktį prabudo. Buvo taip ramu, taip saugu. Ji jautė, jog Alanas miega šalia. Jo oda buvo šilta šilta. Mergina prisiglaudė stipriau prie vaikino ir vėl užmigo, bet, regis, kad vos po akimirkos, nors buvo praėjusios kelios valandos, Mendel išgirdo Alano mamos balsą. Ir neatrodė, kad Elija būtų labai puikiai nusiteikusi.
- Atsiprašau! - Dori tiesiog šoko iš lovos ir užsidengė delnais burną.
Jos akys buvo išplėstos taip, tarsi tamsiaplaukė būtų prigauta darant kokį nors baisų nusikaltimą. Ką Alano mama dabar apie mane galvos? Ji tikriausiai net neleis man čia daugiau atvykti, pagalvojo mintyse paauglė.
Apsidairiusi po kambarį Dori nusigando, net pamanė, kad Aurio tėvui naktį buvo pavykę grįžti kokiu nors būdu. Ji nesuprato, kodėl raudonplaukio kambarys sujauktas.
Alanas reagavo labai ramiai į mamos žodžius, tad ir Dori pabandė nusiraminti. Ji atsisėdo ant lovos, bet veidą visiškai užsidengė delnais. Buvo gėda.

[Alanas Senkleris]

Alanas nelengvai budinosi. Visai nenorėjo keltis. Bet Reikėjo. Ir vaikinukas atsisėdo. Atrodė susitaršęs. Tik dabar pajuto, kad vieną ranką nugulėjo ir ji užtirpo truputį.
- Mama, mes kalbėjomės ir tiesiog užmigom. - Bandė kažką aiškintis. Nors jo nuomone neiškrėtė nieko tragiško. Labiau jaudinosi dėl to kaip bendraus dabar su Dori jiems pasilikus dviese. Gal ji užsius, kad jos nepažadino, kai ėmė ir užmigo.
- Vienu metu ėmėt ir užmigot?
- Beveik.
- Dori, prašau nakvoti savo kambaryje, kur tau ir vieta. O tu apsitvarkyk savo kambarį. Nebandyk prašyti, kad sutvarkytų DŽesika ar kas kitas aišku? Be to jiems prasidėjo atostogos, o tau nepakenktų pačiam pradėti rūpintis savo kambario tvarka. Jau ir taip reikėjo seniai susitvarkyti. Kodėl pas tave amžina betvarkė? Ir uždaryk voverę į narvą. - Mama atrodė visai neveikiama jokių Alano argumentų.
- Nu mama... - Tarė raudonplaukis, bet jos žvilgsnis jį užtildė.
Alanas atsikėlė. Rūbai su kuriais užmigo atrodė gerokai apsilamdę. Reikėjo persirengti. O kai nužvelgė visą jovalą, kurį sukėlė Gringo apėmė neviltis. Bet jis pradėjo rinkti suplėšytus nepavykusių piešinių lapus.
- Po pusvalandžio pusryčiai. - Pasakė ir išėjo. Vos motinai dingus už durų Alanas vėl klestelėjo ant lovos.
- Atsiprašau, kad nepažadinau tavęs. - Pasakė.
Kai pagaliau atėjo į valgomąjį ten jau rado tėvus. Alanas įsitaisė ant kėdės.
- Rolandai, prašau rimtai pasikalbėti su sūnumi apie taktišką elgesį. - Tarė mama. Greičiausiai ji jau buvo papasakojusi tėvui apie šį rytą.
- Gerai, tik nesiusk. - Pasakė tas. Rolandas atrodė kur kas ramiau nusiteikęs nei Elija.
- Alanai, Taip nemandagu. Taip negalima. - Pradėjo.
- Mes tiesiog užmigom. - Aiškinosi Alanas.

[Gruodė Rimeikaitė]

Kai pabudo dar vis norėjo miego. Juk naktį mažai pamiegojo. Bet išsirito iš lovos. Nuėjo į vonią. Paskui apsirengė. Pasiėmė runų žodyną, kurį gavo iš Alano tėvų ir patraukė į valgomąjį. Įžengusi į jį suprato, kad kažkas dedasi. Nes pasirodė, kad čia vyksta ginčas.
- Labas. - Pasisveikino ir įsitaisė šalia Alano mamos. Elija įdėjo jai košės.
- Ačiū. - Pasakė. Šiandien stalas neatrodė taip gausiai kaip visada. Ant jo buvo košės, dribsnių ir blynelių. Mergaitei maistas nelabai rūpėjo. Ji maišė košę ir tiek. Paskui atsivertė savo knygą ir pasislėpė už jos.
- Gruode, valgyk. - Pasigirdo Elijos raginimas.
- Ar šiąnakt miegojai? - Paklausė.
- Taip. - Patvirtino nepakeldama akių nuo puslapio.
- Abejoju. - Tarė. - Padėk knygą ir pavalgyk.
- Tuojau. - Ginčijosi ji. Dabar bandė įsiminti kelis pagrindinius simbolius. Bet staiga knyga dingo iš rankų, nes ją šaukiamaisiais kerais prisišaukė Alano mama.
- Pavalgysi tada atgausi. - Pasakė ir padėjo knygą taip, kad Gruodė nebegalėtų pasiekti. Ji atsiduso. Dabar košės visai nenorėjo. Namie tėvai irgi versdavo valgyti košę aiškindami apie vitaminus ir taip toliau.
- Aš suprantu, bet tu turi savo kambarį, Dori savo. Ir taip visą dieną leidžiat kartu. - Rolandas regis tęsė kažkokį pokalbį, apie kurį mergaitė nieko nežinojo.
Norėjosi paklausti kas atsitiko. Bet dabar jos laukė visas dubenėlis košės. Ir Gruodė suprato, kad šiandien ginčytis su Alano mama nėra prasmės. Todėl pagaliau pradėjo valgyti, o ne vien maišyti košę šaukštu.
- Tiesa Rolandai, po poros valandų jie turėtų būti toje gatvėje kur ir tarėmės. Reikėtų nuvykti jų pasitikti, nes jie tikrai neras dvaro patys. Juk žinai. - Dabar jau Gruodė tikrai nesuprato kas kalbama.
- Tai pasakyk mūsų vairuotojui. Nuvažiuos ir juos pasiims.
- Jis kaip ir kiti išėjo atostogų.
- Nori pasakyti tikrai pati stovėsi prie puodų ir tvarkysi visą šitą pastatą? - Nusišypsojo Rolandas.
- Tu prisimeni kada tie žmonės atostogavo?
- Jiems mokama už darbą.
- Rolandai.
- Važiuok viena. Aš turiu ką veikti. - Šiandien dėjosi kažkas keisto. Gruodė visai nieko nesuprato.
- Man reikia paruošti vakarienę ir pietus aštuoniems žmonėms. Todėl tu nuvažiuok jų paimti. Arba pats gamink valgyti.
- Nereikėjo išleisti virėjos atostogų. Mes turim vairuotoją, kuris tam ir dirba čia.
- Jis daro ir galybę kitų dalykų. Perka viską, prižiūri aplinką. Savaitę gali ir pagyventi sau.
- Ak Vardan Merlino Gerai jau. Nuvažiuosiu ir juos paimsiu. - Apie ką vyko šitas pokalbis jai liko neaišku. Kodėl būsime aštuoniese? Košė besiklausant to pokalbio spėjo atšalti.
- Gruode, tavo lėkštė vis dar pilna. - Pasakė Elija. Na ir keista šiandien diena. Pagalvojo Rimeikaitė.

[Dori Mendel]

Alano mama išties atrodė supykusi, jog jiedu miegojo kartu. Galiausiai, dėl to, atrodė, nesidžiaugė ir Alanas, mat jis atsiprašė tamsiaplaukės, kad jos nepažadino. Tačiau už ką čia reikėjo atsiprašyti? Tai buvo pati jaukiausia naktis Dori gyvenime.
Deja, bet atėjus pusryčių nuotaikos taip pat nebuvo kuo puikiausios. O dar tai, kad Alano mama viską papasakojo ir jo tėčiui. Ir jie pradėjo apie tai kalbėtis, o Dori tik užraudo kaip uoga. Buvo suknistai gėda, galvoje sukosi tik viena mintis: ir ką Alano tėvai apie mane dabar galvos?
Tačiau netrukus galva prisipildė ir kitokių minčių, tiksliau - klausimų. Elija ir Gruodė kalbėjosi apie kažką, ko Dori nežino. Paskui Elija kalbėjosi su Rolandu apie tai, ko Dori nežino. Mergina tik metė smalsų žvilgsnį į Alaną tarsi nebyliai klausdama, kas čia vyksta. Vis dėlto, jeigu tai padės atitraukti vaikino tėvų mintis apie paauglių miegojimą kartu, Dori tik už.
Penkiolikmetė įsidėjo į savo lėkštę kelis blynelius, tačiau juos tik gnaibė šakute. Apetito nebuvo jokio. Gėda ir smalsumas - štai kas dabar varstė Mendel.

[Alanas Senkleris]

- Tėti gi tu suprask. Buvo šventė. Mes kalbėjom. Ir užmigom. - Kodėl iš viso to reikėjo daryti šitokią dramą? Alanas negalėjo suprasti.
Vaikinas užsipylė dribsnių.
- Ar jau užteks? Ar dar turiu jam kažką aiškint Elija? - Vėjavaikiškai pasiteiravo Rolandas.
- Tu nepataisomas. - Ji atsiduso. Alanas pakabino šaukštą dribsnių.
- Be apetito Dori? Gal uogienės? Labai tiks prie blynukų. - Kreipėsi į visą raudoną Dori Rolandas.
- Tai kada man išvažiuoti Elija?
- Tai jie ten bus po poros valandų. Tai už valandos ir važiuok. Kol prasigrūsi pro kamščius.
- Tu manai, kad aš nepasinaudosiu burtų lazdele? Na ne. Tikrai nestovėsiu mašinų spūstyje. Išvažiuosiu, kai iki susitikimo liks dvidešimt minučių.
- Tu prisimink jie magijos nematę. Prašau jų neišgąsdinti.
- Ramiai. Taigi jau prisižiūrėjo magijos iki soties. - Alanas nutarė, kad į tą pokalbį geriau nesigilinti.
- Ką čia skaitei Gruode? - Paklausė. O kai pagaliau pavalgė pasakė.
- Dori, Gruode, gal einam į lauką?
- Tik nepamirškit pradėti krautis daiktų. Juk jau rytoj į mokyklą.
- Gerai mama.

[Gruodė Rimeikaitė]

Turbūt taip keistai prasidėjusi diena ir bus tokia iki galo. Dori sėdėjo tokia raudona, kokios Gruodė dar nebuvo mačiusi. Ir mergaitei labai knietėjo sužinoti kas ten tokio nutiko. Kartu degė noru suprasti kas ketina atvykti į dvarą.
- Runų žodyną. - Pasakė Alanui.
- O ką jūs pridirbot? - Paklausė. Ir tada pagalvojo, kad dabar prie jo tėvų nereikėjo klausti, kai regis ta tema kiek nuėjo į šoną. Tikėdamasi, kad ginčas neužsives iš naujo susikaupė ir pradėjo rimtai galinėtis su koše. Šiaip jau košė buvo skani. Bet Gruodė norėjo tikrai ne jos. Ir kai pagaliau pabaigė paklausė.
- Ar jau galiu pasiimti knygą?
- Taip. - Gavo atsakymą ir atgavo knygą. O tada paskui Alaną ir Dori išlėkė į lauką.
Kiemas jos nuostabai jau atrodė įprastai. Mergaitė padavė Alanui žodyną ir įsitaisė ant sūpynių. Tada ėmė suptis aukščiau ir aukščiau.
Bėgo laikas. Alano tėtis kažkur išvyko. Gruodė prisisupo iki soties. Paskui atsiėmė savo knygą ir mokėsi. Buvo netoli Alano ir Dori, bet kartu jos ten ir nebuvok. Nes visa susitelkė į simbolius.
Po kažkiek laiko į sodą išėjo būrelis žmonių.
- Gruode, - Šūktelėjo ją Alano mama. Mergaitė pakėlė akis nuo knygos ir išvydo savo tėvus ir Rimantę.
Knyga liko gulėti ant žolės o ji nubėgo pas savo šeimą. Ir buvo apkabinta tėvų.
- Kaip čia atsidūrėt? - Laiminga klausinėjo.
- Atvykom automobiliu. - Pasakė mama spausdama ją glėby.
- Vakar sugrįžome iš Klaipėdos. Ir susitarėm su Alano tėvais, kad galėsim čia atvykti ir susitikti su tavimi. - Ji buvo tokia laiminga. Dabar tas vakarykštis nuotykis su Alano pusbroliu nublanko. Čia pat stovėjo jos tėvai ir sesutė, kurių mergaitė labai ilgėjosi. Ir nors jai patiko viešėti dvare labai norėjo su jais susitikti.

[Dori Mendel]

Alano tėčiui Dori tik murmetelėjo kažką panašaus į tai, kad uogienės ji nenori. Paskui gėrė arbatą, bet ja apsiliejo, nes Gruodė paklausė, ką ji ir Alanas prisidirbo. Vėliau visą laiką prie pusryčių stalo paauglė tylėjo.
- Kažkas vakar buvo, - tarė mergina, kai jiedu su Alanu jau sėdėjo ant suoliuko, o Gruodė suposi ant sūpynių. - Ką tavo mama turėjo omeny sakydama, jog Gruodė šiąnakt turbūt nemiegojo? Ir kur išvažiavo tavo tėtis?
Galiausiai išaiškėjo, kur Rolanas buvo išvykęs. Ogi atsitempti Gruodės tėvų. Visi tie žiobariūkščiai bei Gruodė džiaugėsi ir glėbesčiavosi, bet Mendel juos tik perliejo šaltu žvilgsniu. Tai spektaklėlis, pagalvojo tamsiaplaukė. Visi turi šeimas, visi, išskyrus mane, kalbėjosi su savimi mintyse. Kokio velnio jai tada reikėjo čia važiuoti, kad jau šitaip pasiilgo savo žiobarėlių tėvelių ir sesutės. Galėjo atostogauti namuose. Nedaug trūko, kad Dori akyse susikauptų pavydo ašaros. Bet ji susilaikė. Ir paprasčiausiai tiesiog pasisveikino su tais žiobarais.

[Alanas Senkleris]

- Nieko. - Atsakė Gruodei. Ir kai pagaliau nuėjo nuo stalo pasidarė kur kas lengviau. Vaikinas dabar laikė rankose žodyną. Jis tikrai buvo iš jų bibliotekos.
- Nieko nežinau. Bet žinau tik tai, kad tai mūsų bibliotekos žodynas. Va, yra šeimos simbolis. - Parodė knygos viršelyje įspaustą tokį pat ženklą, kokį jau rodė Dori kai jie čia tik atvyko. Tą, kurį jam davė tėvas. Tą ženklą, kuris reiškė pažadą.
- Mamai tai kas. Bet kodėl tėvas leidžia Gruodei tampytis knygą kur ji nori tai nežinau. - Bent jau į vieną klausimą buvo atsakyta. Pasirodo, kad atvyko Gruodės tėvai. Alanas tuojau pat pajuto tą pasikeitusią Dori nuotaiką. Ir kol Gruodė buvo paskendusi dažiaugsme dėl tėvų visai tyliai paklausė.
- Kas? - Paskui visi suėjo vidun. Rimantė laikėsi šalia tėvo ir žvalgėsi. Mergaitė atrodė kitaip nei sesuo. Turėjo tokios pat spalvos plaukus, tik ilgus, besibanguojančius ir siekiančius nugaros apačią. Veido žinoma nevagojo randai.
Visiems suėjus į valgomąjį stalas paaugo tiek, kad galėtų sutilpti prie jo visi.
- Labai ačiū, kad Gruodė galėjo pas jus pabūti per atostogas. Likti ištuštėjusioje mokykloje nelabai smagu. - Pasakė jos mama.
- Ji gali čia atvykti kada nori. - Nusišypsojo Elija. Gruodės tėvas ir Rolandas dabar sėdėjo ant gretimų kėdžių ir įsileido į kažkokį greičiausiai kelyje pradėtą ginčą.
- Ar tu supranti, kad tai nesaugu?
- Ša. Juk grįžom namo.
- Galėjau išrašyti tau baudą. Pažeidei visas kelių eismo taisykles.
- Sėdu prie vairo labai retai. Kelių taisyklės manęs nedomina.
- Bet gi kiti žmonės.
- Niekai. Kiek pamenu visi žmonės, pro kuriuos pravažiavom liko sveikutėliai.
- Tau reikėtų išmokti vairuoti.
- Tau reikėtų išmokti suprasti, kad tai magiška mašina ir su ja padaryti avariją yra pakankamai sudėtinga.
- Aš netikėjau, kad paveikslai tikrai gali judėti. Nors Gruodė sakė, kad taip yra. - Kreipėsi į Alaną Rimantė.
- Na, jie tikrai juda kaip matai. - Alanas žinojo, kad Gruodės sesuo greičiausiai keliaus į Hogvartsą.

[Gruodė Rimeikaitė]

Dabar ji jautėsi tokia laiminga.
- Mama, tėti, čia Dori ir Alanas. - Supažindino juos pagaliau, kai visi ėjo į dvarą.
- Sveiki. Gruodė daug apie jus pasakojo. - Tarė mama.
- Aš labai džiaugiuosi, kad sutariate. - Pridūrė.
- Ar žinojai, kad tavo dukrelė pavadino šitą dvarą trobele ant vištos kojelės? - Išgirdusi kad Alano tėvas šitai papasakojo jos tėčiui mergaitė išraudo.
- Labai apgaulinga vieta. - Pasakė jis.
- Kaip viskas čia sutelpa? Ar teoriškai mes esame toje trobelėje?
- Aha.
- Tai kaip viskas čia sutelpa?
- Yra begalybė kerų, kurie išplečia namą, nors šiaip to nematyti iš lauko. Ir dar daug visokių kitokių.
- Aš tau sakiau Rimante, kad paveikslai juda ir kalba. Taip daro ir statulos ir net šarvai.
- Oho. - Paskui Gruodė nusivedė sesutę norėdama jai aprodyti viską, kuo pati žavėjosi. Tą dieną leido su tėvais. Atėjus vakarui visi sėdėjo prie stalo. Kalbėjosi. Tėtis uždavinėjo klausimus Alano tėvui, o tas atsakinėjo. Mama kalbėjosi su Elija apie šį bei tą. Paskui jos išėjo į lauką. Turėjo butelį vyno. Ir ką kalbėjo tada Gruodė jau nežinojo. Pati ji nusivedė Rimantę į savo kambarį, kur susikrovė daiktus. Nes juk laukė kelionė į mokyklą.

[Dori Mendel]

Dori neatrodė nieko keista, kad Gruodė tampėsi tą knygą. Na, taip. Čia buvo Rolandas. Tai iš kitos pusės galbūt ir keistoka, bet knygos merginai nelabai rūpėjo, todėl ji tik gūžtelėjo pečiais.
- Nieko, viskas gerai, - tarstelėjo Alanui.
Stengėsi atrodyti neutraliai, tačiau nutuokė, kad fizionomija - tikrai ne iš laimingųjų. Mintyse sakė sau, kad Gruodė Dori patinka. Bet visi tie šeimyniški seilėjimaisi... Jie vertė galvoti tamsiaplaukę, kodėl Mendel giminės atstovai negalėjo šitaip reaguoti, kad Dori yra ragana.
Per dieną paauglė apsiramino. Tik kad ta Gruodės sesė, ji vis tiek suknistai erzino merginą. Nekenčiu vaikų, pamanė mintyse.
- Buvo puikios atostogos, ar ne? - paklausė Alano.
Dabar ji sėdėjo ant vaikino lovos. Buvo rytas. Šalia stūksojo sudėti daiktai. Jie ruošėsi į traukinių stotį.
- Ypač finalas prieš miegą, - pridūrė ir ėmė kikenti.
Ji nežinojo, ką Alanas apie tai galvoja, tačiau jų santykiai po to įvykio tikrai nepablogėjo. Dori laukė, kol grįš į mokyklą ir galės pasigirti apie tai draugėms. Kaip ji gali tik nepadaryti! Išklos joms. Na, tą dalį su Alano mama gal praleis.

[Alanas Senkleris]

Rytas prasidėjo nelabai kaip. Ryte mama atnešė išskalbtą uniformą. Visų jų rūbus buvo surinkusi, kad išplautų. Taigi kai dėjo viską ant jo šį kartą paklotos lovos pasakė.
- Alanai, kitą kartą prašau nepamiršti, kad į svečius pasikvieti ne vien Dori. Labai miela, kad sutariat, bet šį karta buvote trise. Tu puikiai žinai kokie kai kurie giminaičiai. Man gaila, kad taip yra. Bet taip yra. Kodėl per šventę palikot Gruodę vieną?
- Ar kas nors atsitiko? - Sunerimo jis.
- Man atrodo, kad Alfredas kažką pasakė Gruodei. Taip visko ir neišsiaiškinom bet kažkas nutiko. Aš su juo dar pasikalbėsiu. O tu kitą kartą neužmiršk ir kitų aplinkui. - Taigi tai privertė jį kiek nusiminti. Bet po pusryčių jie su Dori sėdėjo kartu jo kambaryje. Gruodė laiką leido greičiausiai su tėvais. Jis buvo kiek užsigalvojęs apie tą pokalbį su mama. Juk manė, kad Gruodė sau ramiai leido laika kartu su Vile. Paskui tas Amyras. Reikės gal jos paklausti kas ten buvo. Nusprendė.
- Tikrai buvo puikios atostogos. - Net neprisimė kada jos tokios paskutinį kartą buvo.
- O, tikrai. - Pasakė jai užsiminus apie tą vakarą. Tai prisiminęs ėmė šypsotis. Norėjo daugiau ką pasakyti apie tai, pasakyti, kad buvo pats gražiausias vakaras. Bet atsivėrė durys ir mama juos privertė paskubėti. Ir visi išvyko į stotį.

[Gruodė Rimeikaitė]

Ryte visur zujo Rimantė ir trukdė jai susikaupti. Varnė norėjo viską peržiūrėti ar tikrai pasiėmė.
- O kas čia? - Jos rankose atsidūrė žodynas.
- Kokie čia simboliai?
- Runos. Atiduok.
- Palauk, noriu pavartyti.
- Duok greitai. - Rimantė susiraukusi gražino jai knygą.
- Aš irgi noriu tokios.
- Per kitas atostogas aš tau duosiu pavartyti.
- Aš dabar noriu. - Tada prasivėrė durys ir pro jas įėjo Rolandas.
- Ir kas čia vyksta?
- Ai... - Numykė Gruodė atsargiai dėdama knygą į lagaminą.
- Aš noriu knygos su tokiais simboliais. Norėjau pažiūrėti. O Gruodė man neleidžia.
- O tau dar reikia užaugti. Juos sunku išmokti. Be to jau greit teks išvykti. - Gruodei buvo gėda dėl sesers inkštimo.
- Baik. - Sudraudė mergaitę.
- Bet aš tau vis tiek kažką įdomaus duosiu, kai ką įdomesnio nei kažkokie simboliai. - Pasakė Rolandas ir kažką prisišaukė šaukiamaisiais kerais. Rimantė pamiršo runas pamačiusi burtų lazdelę.
- Imk. - Padavė jai kažkokią dėžutę.
- Bet atidaryk namie ar pažadi?
- Taip. Ačiū. O kas čia yra?
- Tai namie ir sužinosi. - Nusišypsojo jai. - Tiesa, atėjau čia, nes Elė pamiršo tau atiduoti šituos. Prašė užnešti. - Padėjo ant lovos kelis jos megztinius.
- O, ačiū. - Padėkojo ir įsidėjo drabužius į lagaminą.
Vėliau visas jų būrys susirinko vestibiulyje. Buvo gaila išvykti. Gruodei čia patiko, nepaisant Alfredo. Rimantė rankose vartė tą dėžutę, bet regis dar nebuvo jos atidariusi. Gruodė pagalvojo, kad paskui paklaus sesers kas joje buvo. Visi jie išėjo laukan ir išvažiavo.

[Rolandas Senkleris]

Na štai po to audringo pokalbio jie sugrįžo namo. Elija ėmėsi šokinėti aplink Dori. Jis pats atrodė per daug paskendęs mintyse, kad ką nors darytų. Grįžtant namo vis negalėjo paleisti tos idėjos apie dvynukus. O kas bus, jei tai tiesa? Vienas dar mokyklos suole. O ji irgi... O kai sužinos Augustinas ir kiti... Kokia gėda... Gana. Nereikia įsivažiuoti. Neleisk sau įsivažiuoti į šitas mintis. O jei dar kiti sužinos kad laužau galvą kaip iš komos ištraukti tuos du žiobarus... Jie nėra du žiobarai. Jie tavo draugai. Bet visgi...
- Ar norėtum pavalgyti? Ar ko nors šilto atsigerti? Jei numigti ar šiaip ramybės, tai tavo kambarys kaip visuomet paruoštas. - Šnekėjo Elija. Kuri matyt nenorėjo Dori užversti taip rūpimais klausimais. Jis irgi stengėsi nepradėti. Nors dabar, kai jau jie buvo už dvaro sienų labai norėjosi imtis tos temos.