[Dori Mendel]

Dori atsiduso. Alanas buvo teisus. Auris iš tikrųjų pradėtų aikštingai elgtis, jeigu jo pusbrolis imtų kišti jį į visus šituos reikalus.
- Nežinau, - pasakė mergina. - Man būtų sunku įsivaizduoti tavo tėvus palaikant Dolohovus. Man jie atrodo stebėtinai geri. Tavo tėvai, turiu omenyje. Ne tie bjaurybės. Ir pasikeitimai iš tavo tėvo pusės. Žinai, iš tiesų nemanau, kad jie taip imtų ir paliktų Aurį bėdoje, - pabandė šyptelėti.
Pamiršti tą dėžutę atrodė visai nebloga mintis. Norėjosi atostogas leisti smagiai ir nuotaikingai. Netrukus raudonplaukio gyvūnėliai pradėjo naktinėti, o pats jis ėmė kalbėti apie papuošimus šventei.
- Medžiai su daug žibintėlių skamba labai jaukiai, - pritarė penkiolikmetė. - Aš dar norėčiau kokių nors gėlių motyvų. Vis tik pavasaris.

[Alanas Senkleris]

- Gal tu ir teisi. Mama tikrai nedirbtų su Dolohovais. Bet tėvas... Bet tikrai, jam kažkas pasidarė. Gal ir viskas bus gerai. - Tą vakarą jie kalbėjosi apie papuošimus. Metė visas tas sudėtingas temas.
- O taip, gėlių būtinai reikės. - Pritarė vaikinas.
Štai ir atėjo vakaras, kai prasidėjo pavasario šventė. Dienas iki jos visi leido smagiai. Alanas jautėsi laimingas ir žvalus. Ir nelaukė atostogų pabaigos.
Sodą jie puošė visi. Net jo tėvai, kurie labai smarkiai prisidėjo transfigūracijos kerais. Ir apskritai atrodė, kad rado marias laiko būti su Alanu, Gruode ir Dori. Kažkur dingo nuolatinė apkrova ir darbai. Matyt kas nors užkerėjo mano tėvus. Nutarė vaikinas vieną dieną. Bet ir gerai.
Sodas virto miško laukyme. Fontanas buvo visai pakeistas. Čia jau paplušėjo Rolandas su Elija. Dabar jis virto nedideliu tvenkinėliu, Virš vandens buvo įtaisyta vietų atsisėsti. Iki ten reikėjo pasilypėti mediniais laipteliais. O įsitaisius galėjai stebėti kitus žmones, gurkšnoti ką nors ir panašiai. Medžiuose atsirado žibintų, kurie gražiai nušvietė sodą. Kai kur atsirado dailiai susipynusių vijoklių, besidriekiančiu per šakas. Stalą padengė lauke. Jį papuošė spalvingomis gėlių puokštėmis. Be to atsirado vietos muzikantams. Pakyla, ant kurios jie turėjo groti irgi žaliavo kaip ir visa toji laukymė. Ir dar tėvai apibūrė sodą kerais, dėl kurių oras buvo šiltas ir gaivus. Lyg vasaros pradžioje. Norintiems pabūti kur nors atskirai buvo irgi galima įsitaisyti ant didelių apsamanojusių akmenų pievoje. Žodžiu aikštelė atrodė pavasariškai.
Buvo nusamdyti padavėjai, kurie tiekė valgius į stalą.
Galiausiai viskas prasidėjo. Pradėjo rinktis žmonės. Alanas pastebėjo Dėdę Augustiną su žmoną ir Alfredą. Gaila, bet Dominyko nebuvo. Rinkosi visokie retai matomi giminaičiai tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės. Staiga vaikinuką pagavo siaubinga mintis ir jis trumpam priėjęs prie tėvo paklausė.
- Ar Simonas su Grėte bus?
- Ne. Jie turi kitų reikalų. Jų nepamatysi. - Alanas atsikvėpė ramiau.
Dabar jis sėdėjo šalia Dori. Šalia jo sėdėjo Gruodė. Taigi vaikinas atsirado per vidurį. Alanas tylomis joms pristatinėjo žmones. Kai kurie sveikinosi su jais. Kai kurie ne. Pradėjo groti muzika. Kol kas tyli ir rami. Grojo pasamdyta burtininkų grupė.
- Labai malonu visus čia matyti. - Pradėjo kalbas mama.
- Jau seniai buvome susirinkę taip gausiai. - Ir taip toliau ir panašiai. Galiausiai pasirodė padavėjai su maistu ir gėrimais.

[Gruodė Rimeikaitė]

Buvo labai smagu. Jie leido labai daug laiko lauke. Bet ta šventė artėjo ir artėjo.
Gruodė jau nusižiūrėjo atokesnę vietą, kur galės pasėdėti ir pasvajoti. Gerai, kad tokių buvo įrengta. Bet dabar ji sėdėjo šalia Alano ir Dori. Bei klausėsi ką draugas pasakoja. Kai kurie iš tų žmonių atrodė labai arogantiški. Regis nematė jų trijulės. Kaip keista. Galvojo mergaitė.
O kai pasirodė padavėjai ir pradėjo plaukti maistas ji kažkaip susidrovėjo. Dar gyvenime nedalyvavo tokiose iškilmėse. Žmonės pradėjo rinktis ko norėtų. Ir kai vienas tų padavėjų paklausė ko norėtu ji Gruodė tik papurtė galvą ir sumurmėjo, kad nieko.
- Kaip dabar nieko? - Pasigirdo Alano mamos balsas. Ji apeidinėjo aplink stalą žiūrėdama ar viskas tvarkoje.
- Alanai, pasirūpink merginomis. - Pasakė. O tada pridūrė tyliai, kad girdėtų tik mergaitė.
- Juk viskas gerai. Atsipalaiduok. Nėra dėl ko nerimauti.

[Dori Mendel]

Ir štai pagaliau atėjo ilgai laukta šventė. Dori vilkėjo šviesią gėlėtą suknelę, nors pati mieliau būtų apsirengusi viena iš vakarinių, juoda, tačiau prisiminė savo ir Alano mamos pokalbį per pirmąjį šių atostogų vakarą. Alano mama patarė vilkėti ką nors pavasariškesnio, be to, Dori nenorėjo atrodyti įžūliai. Todėl ir makiažas buvo švelnus. Vis dėlto - jai penkiolika, o ne kokie dvidešimt penkeri, todėl geriau sudaryti vėjavaikiškesnį įvaizdį.
Viskas tiesiog tviskėjo prabanga. Šią akimirką jie visi trys - Dori, Alanas ir Gruodė - stebėjo žmones ir grifas juos tyliai pristatinėjo. Buvo malonu matyti tiek raudonplaukio giminaičių, kurių daugelis tikriausiai taip pat yra įtakingi ir turtingi. Mendel patiko būti tarp tokių žmonių, patiko pačiai tokia jaustis. Kai kurie nors svečiai su jais pasisveikindavo, mergina atsakydavo solidžia šypsena ir mandagiai pasilabindavo.
Netrukus padavėjai ėmė siūlyti maistą ir paauglė paragavo česnakinių krevečių bei pasiėmė sumuštinuką su tikriausiai neįtikėtino brangumo kumpiu. Padavėjas apie tą kumpį kažką pasakojo, bet Dori nelabai įsiminė, mat tuo pačiu metu apžiūrinėjo svečius.
- Ir jis tikrai tikrai tiek laiko brandintas, nepaprastai retas, - toliau kažką kalbėjo padavėjas, rodydamas į baltą sūrį, kuriame matėsi mėlynos spalvos.
Gūžtelėjusi pečiais tamsiaplaukė paėmė tris to sūrio gabalėlius ir po vieną padavė Alanui bei Gruodei.
- Ar čia pelėsis? - paklausė draugų, mat visiškai praklausė, ką šnekėjo padavėjas. - Paragaukit kuris nors pirmas, - nusijuokė.

[Alanas Senkleris]

Alanas pastebėjo tai, kad Gruodė visai mielai paspruktų kur nors nuošaliau. O juk prieš šventę jos visur buvo pilna. Tiesą pasakius prieš kviesdamas draugę atvykti į svečius apgalvojo ar reikia. Truputį baiminosi dėl savo tėvo elgesio. Paskui pagalvojo ir apie šitą vakarėlį. Ir visgi Gruodė atvyko kartu su juo ir Dori. Ir kol kas viskas klojosi tiesiog nuostabiai. Ir Alanas norėjo, kad taip būtų ir toliau. Matyt ji jaudinasi dėl to, kad aplink daug nepažįstamų žmonių. Pamanė.
- Aš nemėgstu pelėsinio sūrio. - Pasakė Dori.
- Šio ypač. Bet tu paragauk, gal patiks. - Savo gabalėlį padėjo ant lėkštės krašto.
Sode stovėjo keli stalai. Vienas didelis, pagrindinis. Prie jo sėdėjo ir valgė žmonės. Ir keli kiti. Ant jų buvo išdėlioti indai su maistu. Kiekvienas šventės dalyvis gavo nedidelį valgiaraštį, kuriame buvo surašyti patiekalai, kurių tereikėjo paprašyti aplink zujančių padavėjų. Alanas dabar skaitė saviškį.
- Gruode, yra lazanijos. Gi mėgsti. Nori? - Alanas praleido visokias jūrų gėrybes, kurių negalėjo pakęsti. Jis pamojo vienam padavėjų, kad prieitų. Galėjo ir pats to maisto įsidėti. Seniau taip ir darydavo. Ar gi sunku atsikelti, nueiti prie čia pat stovinčio stalo ir įsidėti maisto. Bet pamatė, kaip į jį žiopso Alfredas, tas mulkis. Kuris tokį Alano elgesį laikė prasčiokišku. Ir niekada nepamiršdavo jam to pasakyti. Seniau, pamatęs, kaip tas į jį spokso būtų jam kaip nors nusiviepęs ar dar ką. Ir tyčia darytų viską savaip. Bet šiandien nutarė elgtis taip, kad tik neduotų dingsties tam stuobriui prie jo prieiti ir dėl ko nors prisikabinti. Taip elgėsi dėl Gruodės. Labai nenorėjo, kad jie susitiktų akis į akį.
- Prašyčiau atnešti vieną porciją lazanijos. Ir vieną Aštraus indiško troškinio.
- Gerai. O jums dar ko nors reikėtų? - Paklausė padavėjas Dori.
- Gal atnešti ko nors atsigerti? Turime šviežiai spaustų sulčių. Iš įvairių vaisių. Gal norėtumėte jų?
- Ačiū. Vieną stiklinę obuolių sulčių. Dėkui.
- O jums? - Paklausė jis abiejų merginų. - Kai pristatė maistą Alanas pradėjo valgyti savo troškinį.
Grojo muzika. Alfredo jie regis kol kas nedomino. Jis kalbėjosi su Gabriela Velš. Alano pussesere iš mamos pusės. Ir vaikinas pamanė, kad reikės ir pačiam su ja šiek tiek šnektelėti. Bet paskui. Gal net ne šiandien. Gal reiks parašyti laišką. Jam reikėjo šiokios tokios pagalbos dėl Adrijo Volkerio.
Pavalgę jie dar kiek pasikalbėjo. Kai kurie žmonės pradėjo stotis ir eiti nuo stalo, skirstytis būreliais. Vieni vaikštinėjo po sodą su gėrimais rankose ir kalbėjosi. Kiti jau pradėjo šokti. Muzika jau grojo garsiau.
- Ar nori pašokti? - Paklausė Alanas Dori. Bet tada pagalvojo apie Gruodę. Nenorėjo jos palikti vienos tarp nepažįstamų žmonių. Jau planavo siūlyti eiti pasivaikštinėti ar dar ką. Bet tada prie jų priėjo tėvas. Kuris jau tikriausiai buvo spėjęs pasikalbėti su visais šventėje dalyvavusiais žmonėmis. Jis nesėdėjo vienoje vietoje. Šalia jo stovėjo Vilhelmina Velš. Jaunėlė Gabrielos sesutė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė vis dar nemanė, kad yra savo vietoje. Rankoje atsirado gabalėlis sūrio, kurį davė Dori. Buvo įdomu ar patiks kažkoks prabangus sūris, todėl paragavo.
- Tau jis nepatinka? Skanus. Paragauk Dori. - Alanui paminėjus lazaniją mergaitė pasijuto alkana. Todėl kai Alanas jos ir užsakė neprieštaravo.
- Man gal irgi obuolių. Ačiū. - Pasakė. O kai tas žmogus nuėjo įniko skaityti valgiaraštį. Aptiko ten labai skaniai atrodančių pyragėlių su visokiais įdarais.
Rimantei čia patiktų. Galvojo Varniukė. Jai būtų labai įdomu. Tikriausiai pamiršusi viską pasaulyje klaidžiotų po sodą. Bet ne, tikriausiai tokioje erdvėje norėtų pažaisti gaudynių ir zystų mums. Bet kažin ar tokiuose pokyliuose būtų taktiška žaisti gaudynių.
Lazaniją Gruodė tikrai labai mėgo. O ši buvo tokia skani. Bevalgydama pamiršo savo nerimą. Bent trumpam. O paskui prasidėjo itin smagus laikas.
Alanas pakvietė Dori šokti. O Gruodė pradėjo svarstyti ką jai dabar reikės veikti tarp šių žmonių. Bet tada prie jų priėjo Alano tėvas ir pasakė kažkokiai šalia jo esančiai mergaitei.
- Vile, sakiau, kad rasiu tau draugę. Gruode, Dori, susipažinkit. Čia Vilhelmina Vel...
- Aš Vilė. - Nutraukė ji Rolandą.
- Jūs gi žinot, kad negaliu pakęsti to siaubingo savo vardo.
- Gerai jau. - Rolandas nusišypsojo. - Čia Vilė. Kuri skundžiasi, kad nėra ką veikti.
- Tik kelis kartus pasakiau tai.
- Užtai bus dabar su kuo siausti. Iki. - Ir jis patraukė tolyn palikdamas tą mergaitę su jais.
- Kaip seniai matėmės Alanai. - Džiugiai sukrykštavo toji ir pabandė apkabinti prie stalo sėdintį vaikiną. Mergaitė buvo gal Gruodės amžiaus. O gal jaunesnė. Gruodė negalėjo pasakyti kiek tiksliai jai buvo metų.
- Jūs mokotės Hogvartse, kartu su Alanu taip? - Paklausė ji Gruodės ir Dori.
- Taip. - Atsakė Rimeikaitė.
- O kur mokaisi tu? - Paklausė. Nes nematė jos savoje mokykloje. O gal tiesiog niekada nepastebėjo.
- Durmštrange. - Atsakė ji.
- Kur?
- Nežinai apie tą mokyklą? - Paklausė mergaitė.
- Klausyk, einam pasivaikščioti ir aš tau papasakosiu. - Tarė Vilė. Gruodė dar kiek padvejojo. Nežinojo ar reiktų dabar eiti kažkur su ta nepažįstama mergaite.
- Einam gi. Ar nori sėdėti prie stalo amžinai?
- Ne. - Pasakė ir visgi atsistojo.
- Iki. - Pamojavo Vilė Alanui ir Dori.
- Smagiai pabūkit. - Tarstelėjo Gruodė jiems. Dar tiksliai nežinodama ką daro. Nelabai norėjo su jais skirtis. Tos mergaitės juk nepažinojo.
Bet jos nuėjo. Pakeliui Vilė paėmė lėkštutę ir prikrovė į ją keksiukų.
- Paimk kažko atsigerti gerai? - Gruodė paklausė. O tada jos patraukė prie fontano paversto tvenkiniu. Užsilipo laipteliais aukštyn ir įsitaisė Ant ten įrengtų suoliukų.
O tada plepėjo, juokėsi ir kirto keksiukus.

[Dori Mendel]

Dori tik gūžtelėjo pečiais, kai Alanas pasakė, kad nemėgsta pelėsinio sūrio. Gruodei tas sūris visai patiko, o kai jo paragavo pati Dori, labai nustebo jo skoniu.
- Toks... labai subtilus skonis, - tarė penkiolikmetė.
Nesuprato, patiko jai ar ne. Kai atėjo metas išsirinkti patiekalus, tamsiaplaukė pasakė:
- Krevečių kokosų pieno padaže. O atsigerti... - akimirkai užtilo.
Dėl Merlino, tas padavėjas siūlė jiems sulčių, o mergina norėjo šampano. Greičiau man sueitų septyniolika, pamanė mintyse.
- Gazuoto vandens, - nusprendė.
Kai jie pavalgė ir paplepėjo, Alanas pasiūlė Dori pašokti, bet prieš tai dar susipažino su mergaite, vardu Vilhelmina, kuri norėjo, kad ją vadintų Vile. Dori iškart pagalvojo, jog Vilhelmina skamba daug prašmatniau. Kaip ir Dorotėja, o ne Dori. Tačiau vis tik juk paauglė nusprendė pasilikti trumpesnį vardą.
- Sveika, - pasisveikino su Vilhelmina.
Netrukus mergaitės nuėjo, o Dori ir Alanas jau šoko. Šią akimirką juodu lėtai sukosi ratu. Mendel pagalvojo, jog tikriausiai visi raudonplaukio giminaičiai pamanys, kad ji yra jo mergina.
- Na ir kaip jums šitas vakaras, ponaiti Senkleri? - paklausė draugo ir ėmė glostyti jo kaklą, nes šokant uždėjo rankas jam ant pečių.
Ką čia darai, baik, sudraudė save mintyse ir sustabdė veiksmą. Juk Alanas nėra tavo vaikinas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Dori norėjo, jog būtų. Ir dar dabar, kai aplink vyravo tokia prabangi, romantiška, šventinė atmosfera.
O po akimirkos ji pastebėjo, jog į juos žiūri Alano mama. Velniava, ji turbūt pamatė, pagalvojo Dori ir staigiai nusuko akis.

[Alanas Senkleris]

Besėdint ir galvojant kaip čia geriau pasielgti atsirado puiki išeitis. Vilė. Ji buvo jaunėlė Gabrielos sesuo. Mamos vyresniojo brolio duktė.
- Sveikutė Vile. Bet ir užaugai. Kada mes matėmės? Prieš kokius penkerius metus gal. - Pradėjo kalbėti atsistodamas ir apkabindamas jaunesnę pusseserę. Paskui ji ir Gruodė dingo. O jie liko vieni. Beveik vieni. Neskaitant visos tos gausybės žmonių.
Dabar jie šoko. Grojo lėtą dainą, todėl abu lėtai sukosi sode. Visiems ant akių. Nors šoko ne vieni.
- O žinot visai neblogai. O jums kaip vakaras panele Mendel? - Paklausė ir nusišypsojo merginai. Jie šoko išties arti vienas kito. Bet ta muzika ir jos prisilietimas. Jis norėjo apkabinti ją stipriau ir priglausti dar arčiau savęs. Norėjo paskęsti jos akyse. Norėjo pabučiuoti. Troško dabar pasakyti kaip seniai yra įsimylėjęs Dori. Bet iš tos iliuzijos ištraukė pastebėtas mamos žvilgsnis. Kažin ką ji tada galvojo. Alanas to nežinojo. Bet mamą užkalbino kažkokia seniai nematyta tetulė ir jie prarado jos dėmesį.
Jie šoko dar kurį laiką. Pralėkė ne viena daina. Alanas visai užsinorėjo pasėdėti kur nors. Pailsėti. Todėl sustojo  ir paklausė.
- Gal paimam ko nors atsigerti ir einam pasėdėti kur nors. Arba pasivaikščioti? - O tada pamatė atžingsniuojantį Alfredą.
- Sveikučiai. - Prabilo jis.
- Kaip miela jus matyti. Tiesa, mudu niekada taip ir nespėjome susipažinti tau svečiuojantis dvare ar ne Dori? - Jis jai nusišypsojo. Bet Alanui visai tas nepatiko.
- Puikiausiai spėjot. Per akis buvo laiko. Ką neprisimeni, kai pirmą kart ji čia atvyko susidūrėm akis į akį. Tu gi man pranešei, kad namie Dolohovai.
- O tikrai. Bet juk tai buvo toks mažytis momentas. Gal norėtum pašokti kartu? Vieną šokį? - Jis toliau šypsojosi Dori. Ir kas dabar jam į galvą atėjo? Kažin kodėl jam dabar prisireikė šito? Malonus Alfredas būna retai. Čia noras kažkaip sunervinti mane? Tikriausiai.
Alanas neprisiminė ar buvo kada nors diena, kai jie gerai sutarė. Jų amžiaus skirtumas nebuvo labai didelis. Juos abu skyrė beveik šešeri metai. Alfredas visada mėgdavo jį erzinti, kai buvo mažiukas. Žinoma tada, kai šalia nebūdavo Aurio ar jo tėvų. Alanas visada Alfredui jautė didžiulę antipatiją. O dabar tas mulkis pasimaišė ne vietoje.
- Tai gal tu susirask kokios kitokios veiklos? - Pasiteiravo savo pusbrolio.

[Dori Mendel]

- Nuostabus, - atsakė į klausimą apie tai, kaip jai šis vakaras.
Nors norėjosi pridėti dar ką nors panašaus į tai, jog šis vakaras nuostabus dėl to, kad jis yra šalia. Bet to pasakyti tamsiaplaukė nedrįso.
Dori linktelėjo pritardama vaikino pasiūlymui ir jau norėjo eiti išsirinkti gėrimą, tačiau prie draugų prisistatė Alfredas.
- Labas, - atsakė Dori. - Normaliai mes ten susipažinome, - gūžtelėjo pečiais.
Ir tada Alfredas pasiūlė jai pašokti. Mergina nustebo, tačiau nuostabos stengėsi neparodyti. Mat pastebėjo, jog Alanas susinervino. Jai visada patikdavo, kai jis imdavo pavyduliauti. Tad nutaisė klastuolišką šypsenėlę, nuo galvos iki kojų nužvelgė grifo pusbrolį.
- Oi, nežinau, - kiek pasikeitusiu, saldoku balseliu atsakė ji. - Matai, mudu su Alanu jau prisišokome. Nebent vėliau, - neva svarstė, nors puikiai žinojo, kad su Alfredu tikrai nešoks, bet taip buvo gera jausti Alano pavydą!
- Jeigu kuo ir galėtum dabar pasitarnauti, - gana įžūlokai rėžė ji, - tai nebent parūpinti mums šampano. Nes padavėjai mums jo neduos, - susiraukė. - Ir man vėl teks gerti gazuotą vandenį, - pavartė akis.

[Alanas Senkleris]

Alanas pradėjo nervintis. Matyti, kaip ji šitaip meilei šneka su tuo... Buvo tiesiog siaubinga. Bet paskui ji pasakė tai, dėl ko garbanius pradėjo kvatotis. Kažin ar kas buvo kada taip pastatęs Alfredą į vietą. Na, bent jau ne tokia jauna mergina, kokia buvo Dori.
- Girdėjai? Panelė pageidautų šampano. Aš irgi neatsisakysiu taurės.  - Rėžė. O jo pusbrolis reikėjo pasakyti ir toliau išliko toks pats maloningas, kaip ir seniau.
- Kaip jau panelė pageidaus. - Tarė ir dingo jiems iš akių. Ką dabar jis sugalvojo? Tikriausiai atves mano tėvus. Nutarė Alanas. Ir norėjo dingti iš čia kuo greičiausiai.
- Žinai, man atrodo, kad reiktų eiti kur toliau. - Pasakė. Bet Alfredas tikrai greitai sugrįžo su dviem taurėmis rankose.
- Prašom vaikučiai. - Tarė ištiesdamas jas Alanui ir Dori.

[Dori Mendel]

- Kur tu nori eiti? - paklausė Dori. - Kodėl turėtume pasišalinti dėl to idioto? Tegul jis mums nyksta iš akių!
Netrukus Alfredas grįžo su dviem taurėmis šampano.
- Ačiū, - padėkojo mergina.
Tada Alfredas nuėjo kaip niekur nieko, o tamsiaplaukė pauostė taurės turinį.
- Alanai, man atrodo, kad čia tikrai šampanas, - kiek nustebusi pasakė Mendel.
Kažkas viduje paglostė širdį. Ji pasijautė ir graži, ir šauni, mat tas pasipūtęs Senkleris įvykdė jos pageidavimą net ir tada, kada mergina nekukliai patraukė jį per dantį.
- Ir viskas išėjo į naudą, mes gavome šampano! - Dori kilstelėjo taurę ir gurkštelėjo išsvajotojo gėrimo.
Tačiau tas gėrimas, pasirodo, visai nebuvo išsvajotas.
- Fui! - susiraukė Dori, tačiau skysčio nespjovė atgal, nes nenorėjo pridaryti Alanui gėdos prieš giminaičius.
Dabar ji troško mesti tą taurę žemėn. Arba dar geriau - tiesiai Alfredui į galvą. Tačiau žinojo, kad šitas troškimas taip ir liks tik troškimu.
- Tas kvailys tikriausiai į šampaną pribėrė druskos, - tyliai pasakė penkiolikmetė.

[Alanas Senkleris]

- Bet gi tu nepažįsti mano pusbrolio. Geriau būtų, jei dingtume jam iš akių. - Taigi Alfredas atnešė gėrimus ir nučiuožė savais keliais. Neįtikėtina. Alanui tai atrodė keista.
- Tu gal negerk. Man atrodo, kad... - Bet ji gurkštelėjo iš taurės ir Alano visai nenustebino Dori veide pasirodęs pasibjaurėjimas. Juk tikrai nebuvo galima tikėtis, kad vyresnėlis atneš tai, ko jie norėjo.
- Sakiau, kad iš jo galima tikėtis tik kokių nesąmonių. - Grifas savo taurės taip ir nepalietė.
- Reikėtų išversti jam šitą marmalą ant galvos. Tegul pats paragauja tokio nuostabaus gėrimo. - Noras trauktis Alfredui iš akių buvo dingęs.
-  Einam? Reikia atsikratyti šito birzgalo. - Prisiminęs, kaip Dori atkirto jam tada, kai pakvietė šokti vėl išsišiepė iki ausų.
- O jis tikriausiai tikėjosi, kad su mielu noru eisi su juo pašokti. Mulkis nelaimingas. Gerai čia jo atsikratei.

[Dori Mendel]

Regis, Dori ir Alano mintys sutapo. Alanas norėjo išpilti taurių turinį Alfredui ant galvos, o Dori - paleisti pačias taures jam į galvą.
- Reikėtų, bet mes negalime, - sučiaupė lūpas mergina. - Turime elgtis gražiai. Šiandien šventė. Negalime su niekuo susipliekti, kitaip pridarysime tavo tėvams gėdos. Ir patys sau prisidarysime. Juk mes jau nesame kokie tai mažvaikiai, ar ne? - šyptelėjo.
Tuomet Dori ir Alanas paliko šokių aikštelę. Mendel padėjo savo taurę ant stalo ir į stiklinę įsipylė paprasčiausio vandens.
- Jeigu jis iš tikrųjų to tikėjosi, na, kad aš eisiu su juo šokti, žinai, tuomet jis yra tikras kvailys, - suprunkštė. - Juk jis žino, kad mes...
Tada Dori užsikirto. Jis žino, kad jie ką? Juk Dori ir Alanas - ne pora.
- Na, žino, kad aš tavo draugė, - pabaigė sakinį kiek per aukštu balsu. - O, žiūrėk, ateina kažkoks solistas, - apsidžiaugusi, kad gali nukreipti temą, pasakė mergina.
Netrukus šventę užliejo solisto balso skambesys. Jis dainavo kažką panašaus į operą, bet šiek tiek moderniau. Buvo gražu ne tik klausyti, bet ir žiūrėti, mat aplink jį skraidė blizgančios natos.

[Alanas Senkleris]

Alanas vis dar degė noru apipilti jį tuo birzgalu. Bet žinoma Dori buvo teisi dėl visko. Todėl nusekė paskui ir padėjo tą nesąmonę ant stalo. Paskui dar pagalvojo, kad Alfredas matyt tikisi kokio atsako. Ir pasius jo nesulaukęs. Ot ir gerai. Jokio dėmesio tau nebus. Pasakė jam mintyse ir kartu su Dori klausėsi solisto dainų. Kurių dar niekada nebuvo girdėjęs. Jis žvalgėsi į aplink tą žmogų sklandančias natas. Atrodė tikrai įdomiai ir neįprastai.
- Ai, jis supranta, kad tu man pa... - Pasakė ir nutraukė sakinį. Visai kaip ir Dori savo. Kad mes... Kad mes kas? Mes draugai. O galėtų gal būti kitaip? Gal tikrai galėtų?
- Taip. jis žino, kad mes draugai. Ir taip, jis yra kvailys. - Pabaigė kalbėti. Pasakė nei šį, nei tą. Bet daugiau gal reikėjo nebetęsti. O tai dar labiau pripaistytų.
Bėgo laikas. Kurį abu leido klajodami sodo takeliais, klausydamiesi muzikos. Plepėdami. Alanas neįsivaizdavo kiek valandų ir visai nenorėjo žinoti. Alfredo daugiau nesimatė. Matyt susirado kitos veiklos. O, kad jis būtų žinojęs kokia ta veikla buvo...
- Gal užeinam trumpam į mano kambarį gerai? Noriu pasiimti Gringo ir Riešutą. Jiems jau pakyrėjo narvas. - Po kažkiek laiko pasakė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Laikas skriejo lyg ant sparnų. Kartu su Vile jos rado bendrą kalbą. Lygino jos mokyklą ir Hogvartsą. O paskui šiaip plepėjosi. Apie kvidičą ir apie daugybę kitų dalykų.
Pasiimti saldumynai tirpo. Buvo jauku ir smagu sėdėti aukštai virš vandens. Iš čia ji girdėjo aidint muziką.
Paskui jos dar šiaip pasivaikštinėjo. Bet greitai sugrįžo į savo vietelę. Pasiėmusius dubenėlį visokių vaisių.
Gruodė buvo tokia laiminga. O juk taip jaudinosi dėl šio vakarėlio.
Bet po kelių valandų atėjo Vilės tėvai. Jiems reikėjo kažkodėl anksčiau išvykti ir joms teko atsisveikinti. Bet mergaitės pasikeitė adresais. Gruodė kažkodėl jautė, kad Vilė parašys jai. Pati irgi labai norėjo palaikyti su ja ryšį.
Gruodė nudūmė į savo kambarį. Pasiėmė knygą ir sugrįžo atgal. Ilgai skaitė ir skendėjo savo pasaulyje. Bet teko grįžti atgal. Jai norėjosi draugijos. Ir mergaitė ėmė klajoti ieškodama Dori ir Alano.
Jų niekaip nerado. Bet sutiko kažkokį jaunuolį.
- Gal kartais matei Alaną ir Dori? - Paklausė. Regis Alanas jį pristatė, kaip savo pusbrolį. Dar visos šios puotos pradžioje. Jaunuolis jai nusišypsojo ir pasakė.
- Seniai kažkada mačiau. Bet jau senokai. Ieškai jų?
- Aha.
- Tai ar seniai jau pažįsti Alaną?
- Senokai. Kai tik atvykau į Hogvartsą ir susitikom.
- O kelintame tu kurse?
- Antrame. Man taip čia patinka. Ir dvare ir mokykloje. Aš niekada nebuvau girdėjusi apie magijos pasaulį. Tai taip nuostabu. O tu jau baigei mokyklą taip?
- Aha. Tai tu iš žiobarų šeimos?
- Aha. Taip nustebau, kai gavau laišką. - Jie ėjo ir kalbėjosi. Užklydo į dvarą. Į kambarį su visokiomis statulėlėmis. Ir jis papasakojo Rimeikaitei kelias istorijas. O ji pasakė.
- Alano tėtis jas labai brangina. - Galvoje turėjo visus tuos daiktus esančius kambaryje.
- O taip. visos tokios senos šeimos kaip mūsų turi savų relikvijų. - Jo balse pasijuto kažkoks šaltukas.
- Tokios šeimos kaip mūsų yra magijos pamatas. Bet vis daugiau tokių, kaip tu.
- Kokių?
- Tokių... Purvakraujų. Tu tikriausiai pirma tokia įžengusi į šį dvarą. Turėtum džiaugtis ir jaustis dėkinga, kad buvai čia įleista. Na, bet Alanas visada vertino tokius...
Ji nežinojo kodėl viskas taip pasikeitė. O gal jis jau seniai norėjo jai tai pasakyti. Gruodė norėjo pabėgti, bet kažkodėl stovėjo vietoje.
- O tu žinojai, kad seniau purvakraujams būdavo rengiami teismai? Juos kaltino dėl to, kad sugebėjo pavogti magiją iš tikrųjų jos šeimininkų.
- Ką?
- O taip. - Jis kalbėjo atsainiai ir šypsojosi jai pikdžiugiška šypsena.
- Žinoma magijos pavogti neįmanoma. Bet tai vis tiek buvo puikus planas išguiti visus purvakraujus iš ten, kur jiems ne vieta.
- O kas būdavo, jei nuteisdavo? - Paklausė ji tyliai. Ir pati nežinojo kodėl klausia. Kodėl neišeina.
- O, na nežinau. Gal kai kurie mirdavo. O kiti sėsdavo į Askabaną.
- Ir tu manai, kad tai gerai?
- Aš manau, kad žiobarai turi gyventi savo vietoje. O magai savo.
- Bet aš... Aš irgi moku kerėti. - Pasakė ir pagaliau apsisukusi nėrė lauk.
Jis nesivijo mergaitės. O gruodė išlėkė laukan. Neketino niekam šito pasakoti bet. Jautėsi siaubingai. Tada prisiminė kaip Dori ir Alanas stebėjosi dėl to, kad Rolandas su ja gerai sutaria. Ar jis irgi taip galvoja? Apie tuos teismus? Gal irgi mano, kad tai teisinga? O gal to niekada nebuvo. Alano pusbrolis tik norėjo mane pabauginti.
Ji ėjo nežiūrėdama kur ir į kažką atsitrenkė.
- Gruode, kaip tik tavęs dairiausi. - Pasakė Elija.
- Tau jau metas miegoti. Bet... Kas atsitiko? - Matyt pastebėjo koks išsigandęs ir nusiminęs jos veidas.