[Dori Mendel]

Galiausiai į pokalbį įsijungė ir daugiau Senklerių giminės atstovų ir Dori tai padėjo pasijusti ramiau. Mergaitė pabaigė valgyti salotas, o vėliau paragavo deserto. Įsivakarojus pasisėdėjimas tapo visai smagus, tačiau ėmė jaustis kažkoks nuovargis. Šiandien Mendel patyrė nemažai įspūdžių. Todėl Alanui paklausus, ar jiedu gali eiti, mergaitė mandagiai atsiprašė ir kartu su draugu pakilo nuo stalo.
Praėjus porai atostogų dienų Dori visiškai apsiprato prie Senklerių dvaro. Jos netikrų tėvų žiobarų kelių kambarių namelis atrodė kaip kažkoks nesusipratimas palyginus su šia nuostabia vieta. Trylikmetė jau buvo išniukštinėjusi nemažai dvaro vietų, o Alano kambarį mokėjo beveik atmintinai. Klastuolė labai džiaugėsi dėl to, kad pavyko rasti senų laikraščių, kuriuose buvo minimi Delegardžiai. Tačiau paskaityti kada tų laikraščių nebuvo. Dori juos įsidėjo į kuprinę. Išsiaiškins, kas ten parašyta, kai grįš į Hogvartsą.
O šiandien buvo saulėta ir šilta diena, todėl Dori ir Alanas patraukė į dvaro parką. Vaikštinėdami jie pamatė atokiau stovinčius Aurį, kuris jau buvo grįžęs, ir Dolohovus. Dėl pastarųjų Alanas atrodė kiek sunerimęs, kad jie svečiavosi dvare, tačiau draugai apie tai per daug nesikalbėjo.
Dori ir Alanas atsistojo už didelių krūmų. Buvo maža tikimybės, kad trijulė juos pamatys.

[Auris Senkleris]

Auris sugrįžo į dvarą vakar vakare. Net ir tada įžūliai ignoravo tuos du. Bet šiandien jau atėjo metas su jais šnektelėti. Taigi jie stypsojo parke. Auris atrodė visiškai atsipalaidavęs. Kone nuobodžiaujantis. Grėtė pikta. Simonas irgi suirzęs.
- Na, tai kas jus čia atginė?
- Tu dar klausi Senkleri? - Grėsmingai prabilo Grėtė.
- Nesidarkyk Auri gerai? Tu supranti, kad lygiai taip, kaip tave iškėlėme, padarėme kažką iš tavęs, tai va šitaip paprastai nuleisime tave ant žemės.
- Arba po žeme mielas pusbroli. - Simonui antrino Grėtė.
- Ką tu sau galvojai išeidamas mokytojauti ką? Tu suvoki, kad per tave eina visi daiktai? O ką tu? Išėjai ir pasodinai kažkokį žmogėną vietoje savęs.
- Tai kas? Aš nesu krauju pasirašęs amžinai su jumis darbuotis.
- Tu įklimpęs Senkleri ir taškas. Gerai, tarkim šiais metais pažaisi mokytoją bet kitais grįši atgal supratai? - Rėžė Grėtė.
- Klausykit judu. Abu dabar esate mano namuose ir ne jūsų sumautas reikalas ką aš veikiu ir ko neveikiu aišku? Aš padėjau jums sukurti sistemą, Bet aš nepasirašiau su jumis dirbti iki savo dienų galo aišku? Viskas, pabaiga atėjo. Aš nebegrįšiu atgal. Taškas.
- Tavo namuose Auri? - Pašaipiai prašneko Simonas.
- Kokiuose tavo Auri? Tu nulis aišku? Nulis, kaip ir tavo alkoholikas tėvas. Nei vienas tavo giminaitis net piršto dėl tavęs nepakrutins. O jeigu tu toliau darysi šitas nesąmones. - Jis brūkštelėjo sau per gerkle, vaizdingai išreikšdamas Aurio laukiantį likimą.
- Kaip ten su Džamile ką Senkleri? Sakei, kad baigta, o ji Londone, mes žinome. - Toliau tęsė Grėtė. Auriui jie nusibodo. Jis keikė save, kad būdamas jaunas kvailys su jais susidėjo. Kad būdamas penkiolikos ėmė pamažu klimpti. Iš pradžių smulkūs pavedimai o paskui... Dolohovai buvo už jį vyresni visu dešimtmečiu ir kažkada susidėdamas su jais Senkleris padarė didelę klaidą. Ir jie teisūs. Jeigu Auriui kas nutiktų, kas už jį pakeltų vėją? Jau kai buvo mažas vaikas jam buvo aiškiai parodyta ko jis vertas. Jo niekas neieškojo, kai paspruko nuo savo tėvo. Jis atsirado dvare ne dėl karštos šeimyniškos meilės, o tik todėl, kad taip reikėjo.
- Ko tyli ką Senkleri?
- Aš neturiu jums duoti jokių ataskaitų.
- Man atrodo, kad reikia jį pamokyti. - Pasakė Simonas ir išsitraukė lazdelę. Auris staiga pagalvojo, kad parkas keistai tuščias. Kad nesimato nei vieno giminaičio. Ar taip susitarta? Nesąmonė, man paranoja. Dominykas. Į jį Auris galėjo dėti kažkokias viltis, bet pusbrolio nebuvo. Jis iš pat ryto išrūko pas savo draugę. Alano mama ir jo teta Žaneta išvyko į reidą po parduotuves. O jo dėdės. Jie regis namie. Bet toli. Parkas juk didelis. O vaikai. Alanas ir Dori. O, kad jie tik nesugalvotų išeiti pasibastyti. Meldėsi jis mintyse.
- Auri, arba tu padarai savo darbus iki galo ir grįžti į savo vietą, arba pasigailėsi. - Simono lazdelė nukrypo į jo pusę. Auris irgi spaudė saviškę rankoje.

[Alanas Senkleris]

Atostogos atrodo skriejo ant sparnų ir prabėgo jau kelios dienos. Viskas klostėsi tikrai gerai. Alano Džiaugsmui Alfredas lyg po žeme prasmego, o jo tėvas... Tas atrodo buvo nusiteikęs kuo maloniausiai. Mama atrodė nepalyginamai geriau. Daug žvalesnė. Dolohovų jis nematė, nebent tada, kai ateidavo laikas sėsti prie stalo. Jų Alanas bijojo. Tikrai. Šie jam atrodė laukiniai, pavojingi. Kartą, kai Dingas buvo dar visai mažas šuniukas, jie svečiavosi pas juos. O gal pas Aurį. Dingas įsmuko į Grėtės kambarį ir kažką ten sugraužė. Alanas lipo laiptais, išgirdo kažkokį triukšmą. To kambario durys buvo praviros. Staiga, sukaukė šuo, o Alanas jau nebe lipo, o lėkė laiptais. Grėtė spyrė šuniui ir Dingas išlėkė iš jos kambario. Paskui jį išėjo ir ji. Kokios tada buvo tos moters akys... Alanas visada atsimins.
- Žiūrėk savo šunį berniūkšti. - Pasakė ji tada.
- Nes jeigu ne... - Alanas apie tą reikalą niekam  nepasakojo. Išvis aptildavo, kai tie žmonės apsilankydavo dvare.
O dabar, jie su Dori buvo sode. Stovėjo už tankių krūmų ir matė trijulę, Aurį ir Dolohovus.
Alanas norėjo eiti. Bet bijojo ir krustelėti. Bijojo, kad juos išgirs. Be to tas pokalbis prikaustė berniuko dėmesį. Jo akimis Auris buvo didelis, stiprus ir jam nieko negalėjo nutikti. Bet va dabar... Jis pamatė ištrauktas lazdeles. Širdis pradėjo pašėlusiai trankytis, o galvoje bėgo mintys. Turiu bėgti pakviesti tėtį. Reikia pakviesti ką nors. O jei Auriui kas nutiks? Ne, kol nubėgsiu. Nejučiomis paėmė Dori už rankos ir smarkiai suspaudė. Gal man ją pasiųsti? Staiga pagalvojo. O jeigu mane išgirs, kad kalbu? Viską apmąstęs jau norėjo pats žengti iš už krūmų. Užstoti Aurį. Būtume bent du prieš du. Bet tada pasijuto toks menkas. Vaikas, ką jis gali jam padėti? Dar tik pakenktų tikriausiai. Širdis lipo pro gerklę. Ką daryti?

[Dori Mendel]

Draugai ėmė klausytis Aurio ir Dolohovų pokalbio. Besiklausant Dori pajuto, kaip pradėjo stipriau plakti jos širdis. Alanas stipriai paėmė mergaitę už rankos. Buvo baisu.
Trylikmetė suprato, kad Auris yra kažko prisidirbęs. Tiesą pasakius, tie Dolohovai, jie Mendel atrodė įdomūs. Ji matė, jog šie nėra geri. Kažkuri mergaitės dalelė labai norėjo su jais pabendrauti, tačiau Dori matė, jog ji jiems yra visiškas nulis, bevertis vaikas.
Mendel prisiminė Aurio pamokslus apie tai, kad Dori nesiveltų ten, kur nereikia. Ar apie tai kalbėdamas Auris šitai turėjo omeny? Ar tai reiškė, kad jis turi nužudyti kažkokią Džamilę, bet to padaryti nenori, ir dabar Dolohovai jį persekioja?
Trylikmetę nukrėtė šiurpas. Ne, į panašias situacijas ji papulti nenorėtų. Bet kas gali atsitikti Auriui čia, Senklerių dvare? Ar tai išties pavojinga? Galbūt Dolohovų grasinimai yra tik beverčiai žodžiai? Ar Auris sugebėtų prieš juos abu apsiginti? Akies krašteliu stebėdama reginį Dori prognozavo, kad tuoj gali prasidėti kerų karas.

[Auris Senkleris]

Auris jau žinojo, kad šiandien tikrai sausas neišlįs iš to reikalo. Kad dabar yra vienut vienutėlis. Kaip visada. Niūriai pagalvojo jis. Ir ką galima kaltinti dėl šito? Pats įsivėliau į tuos reikalus.
- Tai tavo paskutinis žodis? Tu ir toliau laikysiesi savo? - Kokie kvaili klausimai. Auris tylėjo ir tą tylą tie du suprato taip, kaip ir reikėjo.
- Cru...- Vos pamatęs Simono lūpas sujudant jis tuojau puolė pats.
- Sectumsempra. - Bet Grėtė spėjo atmušti Aurio kerus siųstus broliui.
Užvirė kautynės. Iš lazdelių lėkė žaibai. Kol kas Auris puikiai laikėsi prieš tuos du. Jis neabejojo, kad gali tuodu nugalėti. Dvikovos, kautynės burtų lazdelėmis buvo jo kraujyje. Jis dievino tokius dalykus. Bet visgi Senkleris buvo vienas, o jie dviese.
- Crucio. - Šį kartą, Grėtė paleido kerus, Auris nespėjo išsisukti ir parvirto ant žemės. Jį sukaustė siaubingas skausmas. Net nepajuto, kaip suriko. Parko vėjelis tik išnešiojo jo balsą.
- Liaukis mums prieštarauti Senkleri ir viskas bus kaip visuomet. - Niekada nebus. Auris tą žinojo. Niekada daugiau nebus kaip visuomet. Reikia pakilti. Galvojo jis. Turiu atsistoti. Skausmas pradingo ir jis lėtai atsisėdo. Akys buvo sklidinos neapykantos.

[Alanas Senkleris]

Alanas klaiko ten iš siaubo. Net kvapą trumpam sulaikė. Stebėjo tas kautynes, kurios berniukui baisiai prailgo. Žiūrėjo, kaip Auris atmušinėje kerus, kaip šokinėja nuo jų išsisukinėdamas. Stebėjo ir galvojo, maldavo,  kad tik kas nors ateitų ir viską čia sustabdytų. Prašau Tėti, na prašau, jei tu ateitum aš... Bet niekas taip ir nepasirodė.
O tada pusbrolis susmuko ant žemės, Alanui pasidarė šalta. Ne, jeigu liksiu čia, krūmyne. Nė už ką, niekada! Tą akimirką, kai išgirdo jo šauksmą net baimė kažkur pranyko, gal sutekėjo į žemę.
- Lik čia. Tu be lazdelės. - Vien lūpomis kone negirdimai sušnibždėjo Alanas Dori ir movė iš slėptuvės.
Rankoje tvirtai gniaužė lazdelę. Plaukai liepsnojo, akyse degė ryžtas. Jei galėtų, užsiundytų ant jų gyvates, pasinaudotų savo šnypštūno talentu. Bet jų čia nebuvo nei vienos.
- Expeliarmus, protego, sustink, Petrificus totalus! - Paleido skirtingus kerus į tuos du žmogiūkščius.

[Dori Mendel]

Dori tyliai aiktelėjo, kai Simonas vos nepasiuntė nedovanotinų kerų į Aurio pusę. Tačiau Auris buvo nepėsčias, jis ėmė kovoti. Bet vienas kerų paleidimas buvo lemtingas ir vyresnįjį Senklerį supančiojo tikriausiai nežmoniškas skausmas. Dori į jį žiūrėjo, o jos kakta raukėsi. Buvo sunku tai matyti. Alanas kažką mergaitei pasakė, bet ji, deja, neužfiksavo ką, tik toliau pro kamputį stebėjo Aurį.
Žinoma, kad draugas šoko iš slėptuvės ir ėmė laidyti kerus į Dolohovus. Trylikmetė, nors ir be burtų lazdelės, negalėjo tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip Dolohovai sumals į miltus Senklerius. Ar sumaltų? Dėl šito Mendel nebuvo tikra, tačiau Auris juk jau gavo į skūrą, o Alanui trylika.
Tad Dori šoko į veiksmo sūkurį ir nubėgo prie Aurio. Šis sėdėjo. Mendel bandė padėti jam atsistoti.
- Kelkis! Kelkis! - traukdama raudonplaukį už rankos ragino ji.
Ir tada Dori padarė kai ką neapgalvoto. Mergaitė pagriebė iš Aurio jo lazdelę, nutaikė ją į Grėtę ir neapykantos kupinu vidumi suriko:
- Crucio!

[Auris Senkleris]

Tai, kas buvo blogiausia žinoma ėmė ir atsitiko. Auris pašiurpo pamatęs kas išlindo iš krūmų. O tai, kas vyko toliau, privertė jį pasijusti labai dvejopai. Ir pyko ant tų dviejų, ir žavėjosi jais. Alano kerai išmušė lazdelę iš Simono rankų ir jis puolė jos gaudyti. Kiti deja prašvilpė pro šalį. Bet Dori...
- Atiduok lazdelę Mendel! - Auris jau stovėjo ant kojų, kai ji paleido nukryžiavimo kerus. Grėtė nudribo ant žemės, bet vietoj klyksmo pasigirdo tik juokas. Tuo tarpu Auris išplėšė savo lazdelę Dori iš rankos.
- Kas čia dabar Auri? Tavo pastiprinimas? - Pasigirdo pašaipos kupinas Simono klausimas.
- Delegardi, anksti pradedi. Bet nemoki. - Tarė Grėtė ir atsistojo. Tada nukreipė lazdelę į Dori.
- Nori, pamokysiu? - Auris neketino laukti kas bus, nes Simonas irgi buvo čia pat. Jis puolė į kovą. Iš vaikino lazdelės šovė auksinės liepsnos ir pataikė Simonui į lazdelę laikančią ranką. Jo odoje pasirodė žaizdos. Kitas pliūpsnis teko Grėtei ir šypsenėlė dingo iš moters veido.
- Senkleri, kasi sau kapą. - Pasakė ir dabar jos dėmesys nukrypo į paauglius.
- Įdomu ką darysi, kai priversiu juos bliauti iš skausmo. - Nusišaipė ji.

[Alanas Senkleris]

Beveik visi jo kerai pralėkė pro šalį. Alanas nė nemanė pasiduoti. Nors Auris regis labai baisiai nenukentėjo. Kurį laiką spoksojo ką daro Dori, kuri nepaklausė jo ir nepasiliko slėptuvėje. Išgirdęs Grėtės kalbas jis žengė užstodamas draugę, kuri vėl liko be lazdelės. Dabar Dori buvo jam už nugaros. O tada Alanui atėjo mintis, kuri pasirodė esanti tiesiog nuostabi.
- Serpensortia. - Iš lazdelės galo išniro gyvatė, o Alanas pasijuto kuo puikiausiai. Jis prabilo šnypštūniškai ir toji puolė šliaužti ten, kur stovėjo Dolohovai.
- Tai mano dvaras, mano ir mano šeimos namai. Jūs čia pašaliečiai. - Pasakė jis.
- Tik krustelėkit ir aš liepsiu jai paleisti į darbą iltis. - Nesijautė kaip trylikos metų berniukas. Šnekėjo ramiai ir užtikrintai. Abiejų Dolohovų veiduose pasirodė pašaipios šypsenos.
- Oho, kaip matau bus įdomiau, nei atrodė. - Nusikvatojo Simonas Dolohovas.

[Dori Mendel]

Dori nuostabai, nukryžiavimo kerų užkeikimas pataikė į Grėtę ir tą akimirką mergaitės akys keistai sublizgo. O bet tačiau, nors moteris ir nukrito, vietoj to, kad raitytųsi iš skausmo, ji ėmė juoktis. Kad tave kur! Dori, kvaiša tu, nesugebėjai, mintyse save peikė trylikmetė. Aplankė nusivylimas, susimaišęs su pykčiu ant savęs.
Auris, žinoma, atsiėmė savo lazdelę. Grėtė ėmė grasinti, kad pamokys mergaitę, kad privers Dori ir Alaną bliauti iš skausmo. Tačiau kažkodėl trylikmetė nebijojo, galbūt dėl to, kad nieko panašaus nebuvo patyrusi ir tiesiog negalėjo suvokti, kad Alano namuose juos gali kas nors nuskriausti, nors tikrai galėjo, nes čia vyko kova.
Alanas užstojo Dori. Mergaitė paėmė berniuką už kairės rankos. Žinojo, jog dėl amžiaus raudonplaukis Dolohovams yra menkas priešininkas, tačiau už jo jautėsi žymiai saugiau. Ypač, kai neturėjo burtų lazdelės. O tada... o tada Alanas iš saviškės paleido gyvatę. Dori išsižiojo. Iškart pasijautė taip, tarsi jų pusė būtų daug pranašesnė už tuos du. Bet blogosios porelės, regis, tai negąsdino ir tada Mendel pagalvojo: galbūt ir jie šnypštūnai?

[Auris Senkleris]

Auriui atrodė, kad sapnuoja. Kad prasidėjo kažkoks košmaras. Ak Alanai, ką tu išdarinėji? Kaip nenorėjau, kad tu patektum į visa tai, bet... O Dori, kuri turėjo būti tik jo mokinė dabar įsipainiojo į visą šitą nelemtą istoriją ir jis neįsivaizdavo kaip tai galėtų atsiliepti vėlesniam jos gyvenimui. Ar Simonas ir Grėtė ją pamirš ir paliks ramybėje? Auris tikėjosi, kad ji jiems mažiausiai rūpės.
Gyvatė rangėsi ir atrodė grėsmingai nusiteikusi. Alanas niekada niekam nerodė, kad yra šnypštūnas. Tą žinojo jo tėvai, aš na ir dar gal keli žmonės. Jeigu Auris teisingai suprato, tai pusbrolis gėdijosi šitos galios, nes jam atrodė, kad tai jį kažkaip sieja su juodąja magija. Ar Alanas galėtų liepti gyvatei rimtai pulti? Nesąmonė. Juokinga. Bet tada menėje statulas taiužleido ant mūsų su Juzefu.
Jau viso to buvo per daug. Reikėjo viską sutvarkyti. Auris užsimojo lazdele.
- Expecto Patronum. - Iš jos šovė jo gynėjas. Tai buvo lūšis. Ji nusklendė link dvaro.

[Alanas Senkleris]

Alanas ramiai stovėjo, jautėsi kažkaip keistai, tarytum būtų įšalęs. Nejautė jokių baimės emocijų, kurios taip neseniai vertė daužytis širdį. Dori jam padavė ranką ir jis dabar pasijuto dar tvirčiau, nei seniau. Dolohovai dar vis nieko nedarė. Užtai Auris iškrėtė kažką keisto. Jis pasiuntė gynėją į dvarą. O po kelių sekundžių į parką nusileido du žmonės. Jo tėvas ir dėdė Augustinas. Jie laikė kavos puodelį. Vadinasi čia atsirado su nešykle. Juk jie buvo parko gilumoje, reikėjo gerokai paėjėti. Alanas pajuto neapykantą jiems. Ar jie žinojo kas čia dedasi? Ir dabar sau ramiai gėrė kavą?
- Einam. - Jį pasiekė tėvo balsas. Rolandas priėjo ir uždėjo ranką jam ant peties. Alanas ją nusipurtė. Jo dėdė Augustinas paėmė Dori už rankos ir norėjo vestis iš čia.
Ar Auris galvoja, kad aš jį paliksiu vieną? Gal iš proto išėjo?
- O tu taip ir nueisi? - Kreipėsi jis į tėvą.
- Daryk ką nors, jeigu jau čia pasirodei.
- O ką aš turiu daryti? Auris pats gali išspręsti savo problemas. O jūs... - Jis nužvelgė Dori ir Alaną. - Eisit į namą ir viskas.

[Dori Mendel]

Dori norėjo, kad ta gyvatė suėstų Dolohovus, tačiau vietoj to Auris pasiuntė gynėją ir netrukus šalia atsirado Alano tėvas ir Augustinas. Pastarasis paėmė mergaitės ranką norėdamas išsivesti ją iš čia, tačiau Mendel tik piktai ištraukė savo ranką ir kažką tyliai suburbėjo.
Trylikmetė džiaugėsi, kad pasirodė dar du žmonės. Juk tai reiškė, kad jie padės Auriui, ar ne? Tačiau apžvelgusi žmones ir besiklausydama jų pokalbio Dori jau nebebuvo tuo tikra.
- Alanai? Auri? Einam iš čia?
Mergaitė nenorėjo palikti Aurio čia vieno. Pasijuto nei šiaip, nei taip. Negi Alanui ir net Auriui Senklerių dvare gali būti nesaugu? Ne taip Mendel įsivaizdavo gyvenimą grynakraujų burtininkų dvare. Apėmė kažkoks nusivylimas.

[Auris Senkleris]

Savijauta buvo šiaip sau. Ar jis tikėjosi, kad giminaičiai pasakys ką nors jį užstodami? Ne. Tiesą pasakius ne, bet vis tiek buvo gaila. Auris aišku ir kvietė juos tik tam, kad pasiimtų vaikus, bet vis tiek...
- Alanai, Dori, eikit iš čia. Tuojau pat. Alanai, niekada nedrįsk kištis į mano reikalus supratai! - Jis kuo ramiausiai pradangino tą gyvatę. Dar to betrūko, kad jo pusbrolis imtųsi tokių nesąmonių.
- Nežinojom, kad pas jus yra šnypštūnas. - Pasakė Simonas Rolandui.
- Ir dar jis... - Paniekinamai tarė Grėtė.
- O jūs kalbėjot apie civilizuotą pokalbį. - Visgi tarstelėjo Rolandas.
- Mes ir kalbėjomės, bet vaikėzai...
- Vaikus palikit ramybėj Simonai.
- O tu žinai, kad Delegardi yra tikra Delegardi? Jau tokia jauna ir prašau, nedovanotini kerai jos pirmas ginklas.
- Ką tu čia kliedi Grėte? - Į pašnekesį įsikišo Augustinas.
- Gali jos pačios paklausti. - Nusivaipė ji. - Auris pasijuto pavargęs nuo savo gyvenimo.
- Na, tai jūs gal jau eisit? Mes čia dar aptarsime kelis niuansus. - Pašaipiai kalbėjo Simonas.
- Aš neturiu ką su jumis aptarinėt. Iliobelo. - Iš Aurio lazdelės staiga išlindo daugybė plonyčių gijų. Jos mitriai apraizgė brolį ir seserį, susuko lyg į kokį voratinklinį kokoną.
- Viso Gero. - Rėžė Auris ir nuėjo tolyn nė neatsigręždamas.
- Pasigailėsi Senkleri. - Piktai sušnypštė Grėtė jam pavymui. Auris tolo nuo viso to būrelio. Norėjo palikti dvarą, išeiti kažkur, dar nežinojo kur. Viskas buvo blogai. Dar ir vaikai čia įsivėlė. Tas buvo tikriausiai blogiausia.

[Alanas Senkleris]

Viskas taip greitai kaitaliojosi. Regis jie taip neseniai tūnojo krūme, o dabar čia jau jo tėvas ir dėdė. Kodėl Auris pyksta ant manęs? Bet aš gi negalėjau jo taip palikti? Gi negalėjau. Alanas tylėjo. O apie jį vyko tas pokalbis. Tėvas paliktų Aurį vieną su tais dviem. Na, bet manęs juk nenusitemtų ar ne? Nors jis ir stipresnis žinoma. Vadinasi, jie viską žinojo apie tą pokalbį ir koks jis turi būti. O mama. Ar ir ji žinojo? Kodėl ir mama taip elgiasi? Auris įsivėlęs į nešvarius reikalus. Įklimpęs iki ausų. Ar tie Dolohovai galėtų jį... Galėtų jį nužudyti? Alanas pašiurpo. O jeigu taip atsitiktų? Kodėl Auriui išvis reikėjo lįsti į tas nesąmones? Jis nepastebėjo kaip pradingo gyvatė, nes pasirodžius tėvui vėl virto tokiu, koks buvo. Trylikamečiu pasimetusiu berniuku.
Viskas vėl žaibiškai pakito. Dabar tie du buvo susukti kaip dvi lėliukės. Alanas išsiviepė. Jo tėvas puolė jiems į pagalbą. Nekenčiu...
- Einam Dori. - Dabar jau nebuvo ko čia pasilikti. Tada jis dar pagalvojo ir apie jos paleistus kerus. Kaip jai išvis atėjo į galvą naudoti būtent šiuos? Alanas negalėjo suprasti.